„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Irmina MATONYTĖ, Aurelija NOVELSKAITĖ. Moterų tematika Europos parlamento rinkimų kampanijoje
Spausdinti

Anotacija. Remiantis politinės komunikacijos studijų bei feministinių studijų įžvalgomis, straipsnyje analizuojamos moterų dalyvavimo viešojoje erdvėje tendencijos. Studijos tikslas – atskleisti moterų įvaizdžių ir su moterimis susijusios tematikos (moterų kandidačių ir moterų potencialių rinkėjų interesų) bruožus Lietuvos žiniasklaidoje, atspindinčioje 2004 m. Europos parlamento rinkimus. Fiksuojama, kaip pristatomos moterys, moterys Europos parlamentarės, moterys kandidatės į EP, kaip įterpiami pasakojimai apie lyties temas ir pan. Empirinis tyrimo pagrindas – „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ monitoringas 2004 m. gegužės–birželio mėn. Pastebėtas kraštutinis EP rinkimų „antraeiliškumas“ Lietuvos politinėje dienotvarkėje. Publikacijos, kuriose minimos moterys kandidatės į EP, buvo retos, o moterys kandidatės ir moterų tematika neatskleidė aiškių su moterų atstovavimu susietų politinių gairių ir nekeitė moterų politikių atrankos „pagal nutylėjimą“ pobūdžio. Moterų dalyvavimo viešosios erdvės diskusijose galimybės išlieka ribotesnės negu dominuojančios vyrų grupės. Simbolinis vyrų dominavimas pasireiškia per moterų tematikos viešąjį atmetimą, slėpimą ar pavertimą neregima/nematoma ar pristatymą tik nominaliai, stereotipiškai. Daugelis lyčių tematikos atspindėjimo dienraščiuose bruožų priskirtini pokomunistinei specifikai: tarp socialinių įvaizdžių dominuoja neigiama sovietinė moterų atstovavimo per dirbtines kvotas patirtis ir dėmesys telkiamas į asmenybes, o ne ideologinius ar pragmatinius motyvus politikoje. Interpretuojant rinkimų į EP rezultatus išrinktų asmenų požiūriu, galima vaizdingai kalbėti apie Europos parlamentaro mandatą kaip atsitikinai laimėtą aukso puodą. Simptomiškai tokiu laimės kūdikiu įvardijama moteris.

Prasminiai žodžiai: politinė komunikacija, rinkimų kampanija, moterų tematika, Europos parlamentas, (dienraščių) publikacijų monitoringas.

 

Įvadas

 

Politinės komunikacijos studijos praplečia ir komplikuoja tokias santykinai patogias politologines schemas kaip „būtis apsprendžia sąmonę“ (suprask, rinkimų rezultatus lemia objektyvios sąlygos, o ne rinkiminiai lozungai) ir „kaip šauksi, taip atsilieps“ (suprask, rinkėjų valią reguliuoja partijų ir kandidatų rinkiminės kampanijos patrauklumas, intensyvumas, teminė įvairovė ir adekvatumas). Kitaip tariant, politinės komunikacijos studijos iš esmės yra pagrįstos aksioma, kad rinkimų kampanija, politinė retorika, simboliniai gestai viešojoje erdvėje, etc. daro įtaką rinkėjams. Kita vertus, politinės komunikacijos studijos oponuoja racionalaus pasirinkimo (racionalaus rinkėjo) teorijoms ir neigia tiesioginį ryšį tarp rinkimų programos, rinkimų kampanijos turinio ir rinkimų rezultatų (rinkimuose ne/sėkmę patiria partijos ir kandidatai ne vien todėl, kad jie rinkimų metu ne/teisingai paskirsto pažadus ir akcentus, bet ir todėl, kad egzistuoja tokie veiksniai kaip politinė, socialinė tradicija, socio-psichologinis prieraišumas, piliečius veikia ir rinkimų estetikos triukai, ir pan.).

Rinkimų rezultatai savaime nėra ir negali būti politinės komunikacijos specialistų tyrimo objektas; daug svarbiau yra platesnio, atstovavimo (angl. representation) sklaida šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje. Atstovavimas čia turi du esminius matmenis: 1) politinį kalbėjimą kitų vardu ir 2) dalyvavimą žodžiu ir vaizdu viešajame gyvenime.[1] Kaip teigia L. Bielinis, politinės komunikacijos studijose labai svarbus klausimas: „Kieno vardu yra sakoma?“, nes „šis modalumas tampa ašimi ir veikimo logikos pagrindu, nulemiančiu vienokį ar kitokį, viešą ar privatų politinį aktą, išreikštą komunikacijos procedūroje“.[2] Įvairiapusis ir išsamus politinės komunikacijos laukas yra svarbi pliuralistinės demokratijos prielaida.[3]

Lietuvoje viešosios komunikacijos tyrimų tradicija dar tik formuojasi. Kol kas komunikacijos tematiką Lietuvoje gana puikiai prisotina reklamos bei rinkodaros tyrimai ir eksperimentai (tai pagrįsti prioritetai rinkos ekonomiką įtvirtinančioje visuomenėje). Tuo tarpu šiuolaikiniuose Vakarų politinės komunikacijos tyrėjų darbuose palaipsniui pradedama atsižvelgti į feministinę kritiką, pabrėžiančią, jog piliečiai (rinkėjai, kandidatai rinkimuose ir politikai) nėra belytės būtybės ir kad vyriškumo/moteriškumo interpretacijos viešajame diskurse neišvengiamai veikia atstovaujamosios demokratijos turinį bei formas. Ypač ryškias pasekmes vyriškumo/moteriškumo traktuotės – dažniausiai taip net neįvardintos – turi politiniam moterų dalyvavimui.[4]

Naujausių (deja, tarpusavyje nesusijusių) tyrimų Lietuvoje duomenys atskleidžia sudėtingą ir konfliktišką lyčių lygių galimybių suvokimą. Pirma, studijos rodo, kad lyties socialinių galimybių požiūriu dabartinė Lietuvos visuomenė yra gana egalitariška ir neišreiškia stiprių neigiamų nuostatų moterų karjeros atžvilgiu. Pavyzdžiui, 2005 m. liepos mėn. atlikti Spinter tyrimai rodo, jog 65% Lietuvos gyventojų mano, kad vyrai ir moterys gali būti (yra) lygiai geri vadovai. Santykinai nestipri yra patriarchalinė tradicija, skatinanti 18% gyventojų manyti, jog moterys yra blogesnės vadovės (plg.: 11% mano, kad vyrai yra blogesni vadovai). Įdomu, kad, atsakant į klausimą, kokios lyties vadovui teiktų prioritetą, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp vyrų ir moterų respondentų nebuvo: 49% teigė, kad jiems vadovo lytis nėra svarbi, 29% bevėlytu turėti vadovą vyrą ir 20% – moterį.[5]

Vis dėlto šiuos duomenis, orientuotus į besiformuojančios viduriniosios klasės vertybes ir aktualijas Lietuvoje, reikia interpretuoti kitų duomenų, gautų tiriant kasdieniškesnius, gilesnius, labiau su socialine atskirtimi susijusius klausimus (pvz., lyčių vaidmenys šeimoje, bedarbių moters ir vyro į(si)darbinimo galimybės, moterų karjeros socialinis palaikymas, ir pan.). Lietuvoje stiprus tradicinis įsitikinimas, kad šeima – moters prerogatyva, todėl vyrams turėtų būti teikiamas pirmumas darbo rinkoje – 72% Lietuvos gyventojų teigia, kad moterys turi dirbti tik tam, kad prisidėtų prie šeimos išlaikymo.[6] 1994 m. Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog 18% vyrų ir 28% moterų manė, kad moterys turi aktyviau dalyvauti politikoje, kiti 31% vyrų ir 23% moterų manė, kad moterys turi mažiau (sic!) dalyvauti politikoje (likusieji manė, kad moterys valdžios pozicijose situacijos nepablogintų, o galbūt ją ir pagerintų).[7] Šie duomenys skatina daryti vieną iš dviejų įmanomų išvadų. Pirma, galbūt Lietuva su savo savita politine kultūra žymiai išsiskiria iš kitų pokomunistinių šalių savo moterims viešojoje erdvėje priešiškomis nuostatomis[8]. Antra, viešosios nuomonės tyrimų rezultatai gali atspindėti tam tikrą nuostatų hierarchiją, ir su politiniais procesais bei politiniais vaidmenimis susijusios nuostatos (panašiai kaip ir su religiniais) gali būti pagrįstos iš esmės kitokia lyties samprata, negu nuostatos, orientuotos į kasdieniškus socialinės erdvės dalykus. Kitaip tariant, galbūt šiose sakraliose sferose (politikoje, religijoje) moterys yra priimtinos tik pagalbininkių vaidmenims atlikti, tuo tarpu profaniškose srityse (ekonomikoje, švietime, kultūroje) jos gali būti teisėti autoritetai.

Dar viena šių duomenų interpretacija gali remtis laiko matmeniu ir nurodyti, kaip per santykinai trumpą laiką (per pokomunistinį laikotarpį) pasikeitė Lietuvos gyventojų požiūris į vyrų ir moterų vietą politikoje. 2003 m. atliktas TNS Gallup tyrimas parodė, kad 36% 15–74 metų amžiaus gyventojų teigia, jog politinio kandidato lytis jiems nėra svarbus pasirinkimo kriterijus, nors 32% teikia pirmenybę vyrams kandidatams, o 20% – moterims (likusieji neturi nuomonės). Lyties solidarumas palankus moterims: studija rodo, kad jeigu visos kitos kandidato savybės būtų tokios pačios, mažiau nei kas dešimtas (8%) vyras balsuotų už vyrą, o beveik kas trečia moteris (29%) – už moterį.[9]

Teigiamas visuomenės nuomonės poslinkis palankumo moterims politikos skalėje taip pat aiškinamas ir remiantis veiksniais, tiesiogiai susijusiais su pokomunistinės politinės transformacijos specifika.[10] Palankesnio požiūrio į moteris politikoje formavimąsi lemia ir kai kurie rinkiminių situacijų bruožai.[11] Be to, šalyje lyčių lygių galimybių retorika ir principai jau tampa įprastu dalyku ir tik retai nuskamba anachronistiški teiginiai apie šios tematikos neaktualumą (ryškiausias tokio anachronizmo pavyzdys – Onos Juknevičienės, Lietuvos Respublikos atstovės Europos Parlamente, 2005 m. vasarą mesti kaltinimai Lietuvos vyriausybei dėl tariamai per didelio dėmesio lyčių lygių galimybių politikai).

Vakarų Europoje ir JAV atliktos studijos rodo, kad moterų įvaizdžiai žiniasklaidoje apima labai siaurą repertuarą: dažniausiai moterys parodomos kaip aukos (paprastai, vyrų smurto), kaip nuosavybė (žmona, draugė, dukra) ir kaip moterys-motinos.[12] Kai moterys pristatomos kaip elito narės arba kaip sprendimus darantys žmonės (pvz., politikės, verslininkės, ekspertės), jų lytis dažnai pabrėžiama kaip ypač svarbus pasakojimo atributas. Moterų ir vyrų atspindėjimą žiniasklaidoje pateikiamose naujienose tiriantys autoriai nurodo, kad santykinis dažnis tarp pasirodančių vyrų ir moterų portretų yra atitinkamai penki ir vienas.[13]

Spauda (ypač nacionaliniai dienraščiai, turintys gausiausią skaitytojų auditoriją) per rinkimų kampaniją atlieka dvi funkcijas: kaip rinkimų kampanijos nušvietėja ir kaip bendros informacijos (taip pat reklamos) apie rinkimus šaltinis. Vadinasi, net jei rinkimų rezultatai tiesiogiai ir nepriklauso nuo nacionalinių dienraščių pateikiamos informacijos, vis dėlto jų publikacijos per rinkimų kampaniją turi neabejotinai svarbią reikšmę.

Politiškai silpnai diferencijuota Lietuvos žiniasklaida sudaro gana savitą rinkimų kampanijų kontekstą, jei lygintume Lietuvos situaciją su, pavyzdžiui, Vengrija, Čekija, ar net Estija, nekalbant apie senesnes Vakarų demokratijos šalis, kur pagrindiniai šalies dienraščiai dažnai turi ryškų politinį veidą. Tačiau, viena vertus, dėl politinės komunikacijos ir viešojo diskurso platumo ir netilpimo į rinkimų kampanijos rėmus ir, antra vertus, dėl tam tikros feministinės pažangos Lietuvoje, moterų tematikos nušvietimas rinkimuose į EP, tikėtina, galėjo turėti savitų, ryškių bruožų, kuriamų ne tiek per politinius instrumentus (rinkimines partijų strategijas, partijų programas, politinį rinkimų kontekstą ir pan.), kiek per gilesnius sociokultūrinius veiksnius. Tad tyrimui pasirinktų dviejų didžiausių Lietuvoje dienraščių – „Lietuvos ryto“ (toliau – LR) ir „Respublikos“ (toliau – R) – monitoringas yra pagrįstas šiais metodologiniais lūkesčiais.

Nors tvirtinama, kad šie du dienraščiai nepriklausomi ir nešališki, iš tikrųjų jie palaiko centro dešiniųjų partijų pozicijas. LR yra liberalus, nuosekliai palaikantis eurointegracijos procesus ir kosmopolitines vertybes, o jo redakcinė kolegija yra antipopulistinė, palaikanti vadinamąsias tradicines partijas (ir prieš neseniai įkurtas partijas ir iškilusius naujus politikos lyderius). R yra kontraversiškesnis, tačiau taip pat pasižymi liberalumu. Jame naudojamas daugiau bulvarinis ir populistinis stilius, kartais publikuojami ksenofobiniai straipsniai, kuriuose galima sutikti prieštaringų pranešimų.

LR personalas yra dvigubai didesnis ir pasižymi platesne temų specializacija. Abejuose dienraščiuose moterys sudaro pusę viso personalo (53–55%). Korespondentų (pagrindinių informacijos rinkėjų ir pateikėjų) korpusas yra gana moteriškas, abiejuose laikraščiuose vyrų ir moterų korespondentų santykis yra 2:3. Tai gana skandinaviškas spaudos žurnalistų korpuso tipas, tuo tarpu kitose pokomunistinėse šalyse daugumą korespondentų didžiuosiuose šalies laikraščiuose sudaro vyrai (pvz., Vengrijoje tarp žurnalistų yra 31% moterų[14]).

Abejuose analizuotuose Lietuvos dienraščiuose laikomasi tradicinio lyčių darbo pasidalijimo modelio: vyrai – vadovaujančiose pozicijose, moterys – rutininio darbo atlikėjos. Be to, pastarosios daugiau rašo kultūros, sveikatos, laisvalaikio temomis, tuo tarpu vyrai – ekonominėmis, teisinėmis, sporto, transporto temomis. Įdomu pastebėti ir tai, kad vizualinė informacija (iliustracijos ir nuotraukos) abejuose laikraščiuose yra išskirtinė vyrų prerogatyva.

Pagal besiklostančią šių dviejų laikraščių publikacijų tradiciją buvo galima tikėtis, kad kiek intelektualesnis LR skirs kiekybiškai daugiau dėmesio EP rinkimams negu labiau į bulvariškas provokacijas linkusi R, kad publikacijos LR bus neutralesnio pobūdžio, tuo tarpu R taikys emocionalesnį stilių. Tačiau prognozės apie EP rinkimų nušvietimą spaudoje lyčių atžvilgiu daug problemiškesnės. Buvo galima manyti, jog abu laikraščiai tikslingai nesigilins į lyčių aspektą, tačiau kokią laikyseną jie priims nušviesdami lyčių tematiką „pagal nutylėjimą“ׂ, sunku prognozuoti. Pagal laikraščių darbuotojų sudėtį būtų galima tikėtis, kad, esant gana moteriškiems jų kolektyvams, abu laikraščiai laikysis gana geranoriškos ir skatinamosios pozicijos moterų kandidačių ir rinkiminės moterų tematikos atžvilgiu. Konceptualesniu lygiu, kalbant apie lyčių aspektą, buvo tikėtasi, kad LR išlaikys pusiausvyrą bei analitinį požiūrį, tuo tarpu R lyčių aspektą pristatys sąlyginai stereotipiškiau ir/ar kontraversiškiau.

 

Pagrindiniai 2004 m. rinkimų į EP bruožai Lietuvoje

 

2004 m. kovo mėn. atlikta visuomenės apklausa rodė, kad 79% Lietuvos piliečių pritaria Lietuvos narystei ES.[15] Vis dėlto šis aukštas pritarimo lygis (kaip ir aukštas Lietuvos rinkėjų aktyvumas euroreferendume 2003 m. gegužės mėn. 10–11 d., pasiekęs 63,5%, ar retrospektyvoje fiksuojamas 48,5% rinkėjų aktyvumas EP rinkimuose 2004 m. birželio 13 d.) neinterpretuotini kaip ypatingo eurooptimizmo, stiprios europinės tapatybės ar Lietuvos rinkėjų mobilizacijos ES klausimais ženklai.[16]

Pastebėta, kad supranacionaliniai rinkimai (tiesioginiai rinkimai į EP senosiose Vakarų demokratijos šalyse vyksta nuo 1979 m.) daug silpniau mobilizuoja rinkėjus ir yra sąlyginai antraeiliai (angl. second-order) tiek šalies politinėms partijoms, tiek ir pilietinės visuomenės institucijoms (tarp jų ir žiniasklaidai). Apskritai Lietuvos spauda (ir apskritai visuomenė) nebuvo ypač susidomėjusi EP rinkimų kampanija, nes jų antraeiliškumą sustiprino tuo pačiu metu vykstantys šalies prezidento rinkimai.

Į 13 Lietuvai skirtų vietų EP savo kandidatus iškėlė 11 politinių partijų, t. y. tiek sąrašų buvo pateikta EP rinkimams pagal proporcinę rinkimų sistemą vienoje šalies rinkiminėje apygardoje (žr. 1 lentelę). EP rinkimuose iš viso dalyvavo 241 kandidatas, iš kurių buvo 54 (22%) moterys. Beje, panašus moterų kandidačių skaičius buvo ir nacionalinių Seimo rinkimų, vykusių 2004 m. rudenį, proporcinėje dalyje (21%, arba 129 iš 602 kandidatų). Visos partijos, išskyrus Nacionalinę centro partiją, kandidatais į EP iškėlė tiek moteris, tiek ir vyrus. Lietuvos socialdemokratų partija, laikydamasi savo vidinės kvotų taisyklės, tarp kandidatų neturėjo daugiau kaip 2/3 vienos lyties atstovų, ir iškėlė didžiausią skaičių moterų (9, arba 35% iš 26 kandidatų). Vadovaudamasi panašiu principu, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga iškėlė 26 kandidatus, iš kurių 7 moterys (27%). Daugiausia moterų kandidačių (38,5%) buvo neseniai įkurtos ir tuo metu labai populiarios Darbo partijos sąraše (beje, ši partija pristatė labai trumpą kandidatų sąrašą – 13). Įdomu tai, kad Darbo partija buvo vienintelė partija, kuri laikėsi ES pariteto rekomendacijų ir kandidatų sąraše vadovavosi vadinamuoju „užtrauktuko“ (angl. zip) principu: vyrai ir moterys kandidatai/ės buvo pristatyti pakaitomis. Tėvynės sąjunga (konservatoriai) paskelbė 24 kandidatus, tarp kurių buvo 3 moterys; Liberalų ir centro sąjunga – 25 (5 moterys). Liberalų demokratų partijoje tarp iškeltų 19 kandidatų buvo 5 moterys, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų sąjungos koalicijos „Kartu mes jėga!“ sąraše iš 21 kandidato 7 buvo moterys.

 

1 lentelė. 2004 m. rinkimų į Europos Parlamentą duomenys Lietuvoje

(kandidatų pasiskirstymas pagal partijas ir lytį)

Partija

Balsavo

(%)

Kandidatų

skaičius

(N)

Moterų

skaičius

sąraše

(n)

Moterų

dalis

sąraše

(%)

Išrinktų į EP

moterų

skaičius

(n)

Bendras išrinktų

 atstovų skaičius

į EP

(n)

Darbo partija

30.18

13

5

38.5

3

5

Lietuvos socialdemokratų partija

14.42

26

9

34.6

-

2

Tėvynės sąjunga (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai)

12.56

24

3

12.5

1

2

Liberalų ir centro sąjunga

11.23

25

5

20

1

2

Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga

7.41

26

7

26.9

(1)

1

Liberalų demokratų partija

6.83

19

5

26.3

-

1

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų sąjungos koalicija „Kartu mes jėga!“

5.71

21

7

33.3

 

 

Naujoji sąjunga (socialliberalai)

4.85

23

4

17.4

 

 

Lietuvos krikščionys demokratai

2.75

15

2

13.3

 

 

Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga

2.57

26

5

19.2

 

 

Tautos pažangos partija

1.18

14

2

14.3

 

 

Nacionalinė centro partija

0.30

9

-

-

 

 

Iš viso:

 

241

54

22.4

5(6)

13

 

Iš 11 partijų, kurios dalyvavo rinkimuose, 6 partijos gavo vietas EP. Iš šių 6 partijų tarp trijų partijų atstovų yra moterų (Darbo partijai atstovauja 3 moterys ir 2 vyrai, konservatoriams ir liberalams – po vieną moterį ir vieną vyrą). Kitos trys partijos – socialdemokratai, liberaldemokratai ir Valstiečių-naujosios demokratijos sąjunga į EP išsiuntė atstovus vyrus. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga, vadovaujama Kazimiros Prunskienės, sąraše buvusios 1 nr., gavo vieną vietą. Tačiau K. Prunskienė dalyvavo antrajame prezidento rinkimų ture, todėl vieta EP atiteko kitam partijos nariui, vyrui. Tarp 13 Lietuvos atstovų EP yra 5 moterys (38,5%) ir šiuo požiūriu tai yra viena „moteriškiausių“ nacionalinių delegacijų EP (2004–2009 m. EP iš viso dirba 732 atstovai, iš jų 30% sudaro moterys).

Tad įdomiausias EP rinkimų Lietuvoje 2004 m. rezultatas – geras kandidačių moterų pasirodymas EP rinkimuose (2004 m. rudenį Seimo rinkimuose išrinktos moterys tesudarė 22%). Nors moterų tarp kandidatų buvo santykinai nedaug (22%), jų sėkmės EP rinkimuose rodiklis – aukštas (tarp išrinktų atstovų jos sudaro 38,5%). Rinkimai į EP buvo pirmieji rinkimai Lietuvos istorijoje, kur kandidatės moterys turėjo didesnes galimybes būti išrinktos negu vyrai.[17] Nors apskritai mažas (13) renkamų atstovų skaičius ir didelis kandidatų skaičius (241) šiuos rinkimus padarė labai konkurencingus (18,5 kandidato į vieną vietą), moterų kandidačių galimybės pasirodė buvusios dvigubai geresnės negu vyrų (nuo visų kandidačių moterų į EP išrinkta 9%, atitinkamai vyrų – tik 4%).

Lyginant Vakarų Europos ir Centrinės Europos atstovus EP su nacionalinių parlamentų atstovais, atkreipiamas dėmesys į didesnį moterų skaičių EP negu nacionaliniuose parlamentuose (greta su keletu kitų sociodemografinių skirtumų). Tačiau, jei EP atstovai lyginami su nacionalinių parlamentų nariais, analizuojant faktą, kad tarp senųjų 15 ES narių moterys EP yra atstovaujamos geriau (vidurkis 32,5%) negu 8 naujųjų pokomunistinių šalių ES narių atveju (vidurkis 22,8%), tezė dėl skirtingų atrankos mechanizmų atmetama. Kaip ir 15 Vakarų Europos valstybių, taip ir 8 pokomunistinių šalių atstovių moterų EP procentas yra 7–8 punktais aukštesnis negu nacionaliniuose parlamentuose. Panašu, kad moterų atstovavimo siekis – nors ir nelabai palankiai priimamas nacionaliniuose Centrinės ir Rytų Europos parlamentuose – padarė įtaką atstovų į EP atrankai.[18]

 

EP rinkimų kampanijos pristatymas Lietuvos dienraščiuose

 

Pasirinktų dviejų didžiausių Lietuvos dienraščių monitoringas buvo atliekamas 6 savaites (nuo 2004 m. gegužės 10 d. iki birželio 19 d., patys rinkimai į EP vyko tų pačių metų birželio 13 d.). Į studijos akiratį pateko visi tekstai, kuriuose buvo žodžių junginiai „EP rinkimai“ ir/arba „EP narys“, „kandidatas į EP narius“ ir pan. Detalizuojant straipsnių atrankos analizei procedūrą, antruoju žingsniu buvo atrinkti tie su EP rinkimais susiję tekstai, kuriuose buvo minimos ir/arba cituojamos moterys, nepriklausomai nuo to, kokiai socialinei grupei – EP kandidatės, politikės, specialistės, visuomenės atstovės – jos atstovautų. Pastarieji tekstai ir vaizdinės iliustracijos, kuriuose buvo nuoroda ne tik į EP rinkimus, bet ir į moteris, analizuoti kaip atskira publikacijų grupė. Taigi pagrindinis šiame straipsnyje analizuojamas klausimas – kaip rinkimų į EP kampanijoje buvo nušviesta moterų tematika. (Svarbu: toliau tekste sinonimiškai vartojamos sąvokos „tekstas su nuoroda į moteris“, „su moterimis susiję tekstai“ ir pan., tačiau čia analizuojami tik tie dienraščių tekstai ir vaizdinė medžiaga, kuri buvo išskirtinai ir pirmiausia susijus su EP rinkimais, o ne apskritai tiriamuoju laikotarpiu publikuoti straipsniai, kaip nors susiję su moterų tematika.).

Lietuvoje prezidento rinkimai visiškai nustelbė tuo pat metu vykusius EP rinkimus. Tai buvo galima pastebėti iš mažo skaičiaus pranešimų, skirtų EP rinkimų kampanijai dvejuose pagrindiniuose šalies dienraščiuose (Niš viso=145).[19] Per 6 monitoringo savaites (36 laikraščių numeriai) LR buvo išspausdinti 89 straipsniai, skirti EP rinkimams, o R buvo publikuoti 56 straipsniai šia tema.

Tik kas dešimtas pranešimas (13 tekstų, arba 9%), susijęs su EP rinkimų tema, buvo skelbtas skaitomiausiame pirmajame dienraščio puslapyje. Praktiškai visais atvejais tai buvo trumpi anonsai tekstų, publikuotų tolesniuose puslapiuose. EP rinkimams nei R, nei LR niekada neskyrė viso pirmojo puslapio, palyginti su pranešimais apie prezidento rinkimus, kurie paprastai buvo pristatomi pirmuose šių dienraščių puslapiuose. Apskritai dauguma (64% iš visų 145) į analizės akiratį patekusių tekstų buvo trumpos informacinės žinutės, kuriose buvo pateikiama oficiali faktinė Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – VRK) informacija ir kurios buvo išspausdintos abiejų laikraščių antrame, trečiame ir ketvirtame puslapiuose.

Pagal besiklostančią spaudos tradiciją, geriausia vieta laikraštyje yra viršutinė puslapio dalis ir ypač kairioji viršutinės dalies pusė. Su EP rinkimais susijusi informacija nebuvo pateikiama geriausiose puslapio pozicijose. Dažniausiai ši informacija (42%) buvo pateikiama puslapio apačioje. Šiuo techniniu informacijos pateikimo požiūriu LR buvo šiek tiek labiau įsitraukęs į EP rinkimų nušvietimą ir kiek dažniau negu R nagrinėjamo pobūdžio straipsnius spausdino viršutinės puslapio dalies kairėje (geriausioje) pusėje (atitinkamai 15 ir 5%).

R spausdino didesnės apimties straipsnius (vidutinis straipsnio dydis 0,3 puslapio), o LR publikacijos buvo žymiai mažesnės (vidutiniškai 0,2 puslapio). Tačiau iš žiniasklaidos studijų žinoma, kad informacijos dažnumas, jos nuolatinis pristatymas skaitytojus veikia labiau, negu didelė publikacijų apimtis ir analizės gylis. Vidutinis pranešimo (straipsnio, informacinės žinutės, reklaminio pranešimo ir pan.), skirto EP rinkimams, dydis abiejuose dienraščiuose buvo apie 1/5 puslapio. Tačiau beveik kas trečias buvo mažesnis nei 0,1 puslapio (25% – LR ir 38% – R). Šios kiekybinės charakteristikos aiškiai parodo, kad nagrinėjami laikraščiai (ypač R) nelaikė EP rinkimų temos labai įdomia ir aktualia skaitytojams.

R išspausdino 4 (LR tik vieną) straipsnius per visą puslapį apie EP rinkimus. Vienintelis tokio dydžio straipsnis LR buvo publikuotas praėjus kelioms dienoms po rinkimų (2004-06-15) ir skirtas statistiniam rezultatų pristatymui (akcentuojant rinkėjų prioritetus partijoms pagal gyvenamąją teritoriją). 3 didelės apimties straipsniai buvo išspausdinti R po rinkimų (birželio 16, 17 ir 19 d.) ir vienas prieš rinkimus (gegužės 24 d.). Didelės apimties straipsnis LR buvo anoniminis, tuo tarpu visi keturi didieji R straipsniai buvo parašyti R žurnalistų (3 parašyti vyrų ir 1 – moters). Vienas straipsnis parengtas pagal interviu su žymiais politikais, kandidatais vienoje iš dviejų ar abiejose rinkimų kampanijose, vykusiose 2004 m. pavasarį Lietuvoje; tekste analizuojama, kiek realūs yra minimų kandidatų (2 vyrų ir vienos moters) rinkiminiai pažadai ir pateikiamas vienareikšmis vertinimas, kad tai melas. Kiti trys analitinio pobūdžio straipsniai skirti Lietuvos atstovų EP darbo perspektyvoms (daugiausiai jų materialinio aprūpinimo ir uždarbio klausimams) ir jų veiklai Briuselyje.

Atlikus matematinius skaičiavimus ir įvertinus bendrą publikacijų kiekį abejuose laikraščiuose nustatyta, kad monitoringo metu sukurtai duomenų bazei LR iš viso pateikė 63% publikacijų, susijusių su EP rinkimais, o R – atitinkamai likusius 37% Iš viso LR skyrė 121,25 puslapių ir R – 70,45 puslapių EP rinkimų ir jų rezultatų pristatymui.

Informacijos kiekis apie EP rinkimus augo artėjant rinkimams į pabaigą, o daugiausiai jos pasirodė per pirmąsias dienas po rinkimų. Pavyzdžiui, daugelį dienų R nepasirodė nei viena žinutė apie EP rinkimus, tačiau paskutinę kampanijos dieną buvo išspausdinti net 4 straipsniai (rekordinis skaičius) ir iš karto po rinkimų LR ir R išspausdino atitinkamai 9 ir 7 straipsnius, pristatančius rinkimų rezultatus.

Taigi EP rinkimų kampanijos metu LR buvo informatyvesnis ir pranešimai nagrinėjama tema LR buvo publikuojami tolygiau laiko atžvilgiu. Tuo tarpu R pusė visų publikuotų tekstų EP rinkimų tema pasirodė per vieną savaitę po rinkimų.

Daugumos tekstų autoriai (iš viso 69%, iš jų LR 74% ir R 61%) neįvardinti. Dažniausia informacijos nuoroda buvo į Lietuvos Respublikos VRK.[20] Visų, išskyrus vieno, pasirašytų straipsnių autoriai buvo lietuviai (išskyrus vieną tiesiogiai savo tautybę – rusas – pabrėžiančio piliečio pasisakymą).

Šioje studijoje svarbu tai, kad abiejuose dienraščiuose dviejų trečdalių pasirašytų tekstų autoriai yra vyrai. Tačiau reikšmingas skirtumas tarp laikraščių – LR vyrai apie EP rinkimus parašė 76% straipsnių, o R – 54%. R moterys parašė dvigubai daugiau straipsnių negu LR (atitinkamai 42 ir 20%). Ir LR, ir R beveik kas trečias straipsnis buvo parašytas profesionalių žurnalistų. Tačiau R buvo kiek atviresnis visuomenės nuomonėms ir piliečių požiūriams (ne žurnalistų, bet paprastų visuomenės atstovų nuomonės apie EP rinkimus, asmeniniai motyvai balsuojant už vieną ar kitą kandidatą į EP buvo pateikti 8 atvejais; tai sudaro 14 proc. autorizuotų tekstų R. Tuo tarpu LR tokių straipsnių nebuvo nė vieno).

 

Moteriškoji“ EP rinkimų informacija

 

Lyčių (moterų kandidačių ir rinkėjų) klausimai tikrai nebuvo EP rinkimų kampanijos akcentas Lietuvoje. Šiuo atžvilgiu tuo pačiu metu Lietuvoje vykę prezidento rinkimai buvo ne išimtis: nors iš 5 kandidatų į prezidentus 2 buvo moterys, kurių viena varžėsi ir antrajame rinkimų rate, lyties tematika neįgavo jokio bent kiek svaresnio pobūdžio rinkiminėje retorikoje.

Atliktame spaudos monitoringe užfiksuoti tik 55 straipsniai, vienaip ar kitaip susiję su moterų tematika (38% visų nagrinėtų straipsnių, 35% visų LR ir 43% visų R). Panašus dažnis dienraščių tekstų, skirtų EP rinkimams ir kaip nors mininčių moteris, pastebėtas ir kitose pokomunistinėse šalyse: Slovėnijoje – 36%, Vengrijoje – 28%, Čekijoje – 36%.[21]

Vos dešimtadalyje šių straipsnių buvo cituojami moterų žodžiai. Visuose kituose informacijos šaltinis buvo vyras/ai. R publikavo vieną straipsnį, kuriame moteris buvo centrinė figūra, tačiau tas straipsnis menkai susijęs su EP rinkimais, nes tai buvo interviu su K. Prunskiene, fiktyvia (angl. dummy) kandidate į EP. Ji kalbėjo apie savo prezidentinės kampanijos strategiją „politinė meilė svarbiau negu politinė santuoka“ (suprask, politinės simpatijos vertos daugiau dėmesio negu moters politikės šeimyninis gyvenimas). Be to, emocionalumu pasižyminti R kiek dažniau negu LR citavo moteris ir jas pristatė kaip pagrindines straipsnių veikėjas (žr. 2 lentelę).

 

2 lentelė. Analizuotų straipsnių pasiskirstymas pagal moterų paminėjimo pobūdį (skaičiais ir procentais)

 

LR

R

Iš viso

Moterys

N

%*

N

% *

N

%*

Paminėta

31

35

24

43

55

38

Cituota

7

8

6

11

13

9

Pagrindinis akcentas

0

0

1

2

1

1

Iš viso*:

89

100

56

100

145

100

* visi analizuoti straipsniai

 

Vis dėlto didžiausia dalis straipsnių, kuriuose minimos moterys, buvo publikuoti antrajame (26%) arba trečiajame (31%) puslapiuose. R daug dažniau negu LR savo „moteriškuosius“ tekstus nukeldavo į trečią puslapį (atitinkamai – 46 ir 19%), taip iš dalies atkurdama teisybę – skirdama daugiau dėmesio, bet suteikdama vietą prastesniame (tolimesniame) puslapyje. Be to, straipsniai, kuriuose minimos moterys, dažniausiai buvo pateikiami prastesnėje, apatinėje puslapio dalyje (42%), ir tik 27% buvo publikuoti viršutinėje puslapio dalyje. Tad ir taip geresnės, viršutinės vietos spaudos puslapiuose negaunanti informacija apie EP rinkimus Lietuvoje, jei joje atsirasdavo moterų tematika, nuslinkdavo dar žemiau.

Analizuojant straipsnių dydį, pastebima tam tikra infliacija: kad ir kaip būtų keista, tekstai, kuriuose minimos moterys, buvo didesnės apimties negu tie, kuriuose rašoma apie vyrus ar pateikiama bendra informacija. Apskritai moterų paminėjimai išpučia straipsnio tekstą beveik 40% (vidutinis teksto dydis užima apie trečdalį puslapio). Tendencija būdinga tiek LR, tiek ir R (vidutinis teksto dydis su moterų paminėjimu LR užėmė 0,3 puslapio, su vyrų ir bendros informacijos paminėjimais – 0,2 puslapio; R atitinkamai – 0,5 ir 0,3 puslapio).

Beveik du trečdaliai moteris mininčių tekstų buvo publikuoti prieš EP rinkimus. R labiau susitelkė į rinkimų rezultatų pristatymą ir publikavo 13 straipsnių su moterų paminėjimais prieš rinkimus ir beveik tiek pat – 11 po rinkimų. LR akcentavo rinkimų kampanijos klausimus ir publikavo 23 straipsnius su moterų paminėjimu prieš rinkimus ir tik 8 po rinkimų. Apie moteris nebuvo kalbama ir jos nebuvo cituojamos žiniasklaidoje kampanijos pradžioje; moterys pasirodė straipsniuose (ir nuotraukose) likus dviem savaitėms iki rinkimų ir išliko po rinkimų.

Žanro požiūriu dauguma tekstų, kuriuose kalbama apie moteris, buvo apžvalginiai. Apžvalginiai straipsniai sudarė 32% visų nagrinėtos temos straipsnių LR ir 42% R. Naujienos ir trumpos informacinės žinutės, dominavusios bendrajame EP rinkimų nušvietime, su moterimis susijusiuose tekstuose užėmė antrą vietą (22% ir 33%). Tad šiek tiek didesnė straipsnių, kuriuose minimos moterys, apimtis yra aiškiai susijusi su straipsnių žanru (daugiau ar mažiau analitiniai, formuojantys nuomonę, ne tik atspindintys faktus) (žr. 3 lentelę).

 

3 lentelė. Moteris mininčių straipsnių pasiskirstymas pagal žanrą

(skaičiais ir procentais)

 

LR

R

Iš viso

n

%

n

%

N

%

Apžvalginiai straipsniai

10

32

10

42

20

36

Reklaminė agitacija

7

23

5

21

12

22

Naujienos, informacija

6

19

2

8

8

15

Vedamieji straipsniai

3

10

1

4

4

7

Interviu su politiku/partija

1

3

3

13

4

7

Nuomonės (parašyta ne žurnalistų)

1

3

3

13

4

7

Viešosios nuomonės tyrimų rezultatai

3

10

0

0

3

6

Interviu su ekspertu/-ais

0

0

0

0

0

0

Skaitytojų laiškai

0

0

0

0

0

0

Iš viso:

31

100

24

100

55

100

 

Vizualinės informacijos požiūriu, tekstai, kuriuose minimos moterys, dažniau negu tekstai, kuriuose moterys neminimos, buvo iliustruojami nuotraukomis, piešiniais (karikatūromis). Tai yra, beveik du trečdaliai (62%) tokio pobūdžio straipsnių buvo su iliustracijomis, kai bendruoju EP rinkimus nušviečiančių tekstų atveju iliustracijų buvo gerokai mažiau (52%). Tačiau moteris minintys tekstai rečiau negu bendrojo pobūdžio tekstai apie EP rinkimus, buvo lydimi asmeninių nuotraukų (atitinkamai 51% ir 61%). Be to, tik labai retai pranešimų apie moteris vaizdinėse reprezentacijose aptinkamas moters veidas. Dažniausiai nuotraukose pateikiamas bendras socialinis kontekstas, kuriame moterys nėra akcentuojamos arba jų iš viso nėra. Taip pat šiuose tekstuose  pusėje (3) pateiktų karikatūrų moterys arba nefigūruoja, arba, pavyzdžiui, atlieka išmintingos ir šmaikščios močiutės, analizuojančios politines tendencijas, vaidmenį (žr. 4 lentelę).

 

4 lentelė. Moteris mininčių straipsnių iliustracijų pasiskirstymas pagal turinį

(skaičiais ir procentais)

 

LR

R

Iš viso

n

%

n

%

N

%

Asmeninis straipsnio herojaus atvaizdas

8

40

13

62

21

51

Kiti vaizdai, susiję su EP rinkimais

5

25

5

24

10

24

Politiniai susitikimai, dominuoja vyrų veidai

2

10

2

10

4

10

Kitos iliustracijos, nesusijusios su EP rinkimais

3

15

0

0

3

7

Demonstracijos

2

10

0

0

2

5

Vyrai politikai (pasakojimo tema) su šeima

0

0

1

5

1

2

Moterys politikės su šeima

0

0

0

0

0

0

Iš viso:

20

100

21

100

41

100

 

Nuotraukose ir piešiniuose, atspindinčiuose EP rinkimų kampaniją, dominavo vyrai. Pagal vaizdinę informaciją ir publikacijose pristatomų veikėjų požiūrį (turinį) akivaizdu, jog EP rinkimai Lietuvoje buvo vyrų pasaulio įvykis su trumpais moterų pasirodymais vyrų kandidatų labui ir vyrų temomis. Tuo tarpu moterims kandidatėms ir moterų temoms dienraščiuose buvo skirta mažai dėmesio, išskyrus „išpūstus“ pranešimus (tai akivaizdu kai kuriuose reklaminiuose vaizdiniuose). Apskritai moterų vizualizacija EP rinkimų kampanijos eigoje dienraščiuose buvo (tik) trejopo pobūdžio. Vienose ryškiausių nuotraukų moters vizualizacija yra susijusi su skandalu ir joje pristatoma vieno skandalingo politiko, kandidato į EP, ir jo žmonos nuotrauka. Šiam tipui priskirtinos ir kitos nuotraukos, kuriose moteris (balsuotoja) pristatoma per žmonos-motinos įvaizdį (pvz., nuotraukose matomos gretimos balsavimo kabinos, kur vienoje iš jų stovi vyras, o kitoje – moteris su vaiku). Antra (ir vėl susijusi su skandalu) nuotraukų serija lydėjo ir tarptautinio – pramoginio pobūdžio pranešimą, skirtą ypatingų, egzotiškų kandidatų į EP apžvalgai, akcentuojant moters kūniškumą ir seksualumą, ir pristatant moteris kandidates, esamas ir buvusias grožio karalienes, porno žvaigždes ir pan. (pvz. čekė D. Baster ar estė K. Kas). Trečias moters vizualizacijos variantas – tai partijų kandidatų į EP (dažnai – kolektyvinės) nuotraukos, kuriose moterys, arba atlikdavo „kito“ (spalvoto puošybinio elemento) vaidmenį, arba paprasčiausiai statistiškai išnykdavo tarp daugumos vyriškų veidų.

Dvi būdingiausios temos tekstų, kur minimos moterys – EP rinkimų rezultatai (16 tekstų, arba 29%) ir EP rinkimų procesas (15 tekstų, arba 27%). Dar rečiau moterys minimos tekstuose apie EP rinkimų kandidatus (8 tekstai, arba 15%) ir atskirų partijų kandidatų sąrašus (7 tekstai, arba 13%). Daugumoje šių tekstų moterys dekoruoja vyrą kandidatą į EP arba įsiterpia masinėse nuotraukose (partijos kandidatų arba neįvardintų rinkėjų). Kitų temų straipsniuose moterys minimos dar rečiau. „Skandalinguose“ tekstuose moterys irgi vaidino tik antraeilį vaidmenį (iš 10 skandalingo turinio straipsnių 3 minėtos moterys). Vienintelė publikacija, tiesiogiai susijusi su moterimi kandidate į EP K. Prunskiene, buvo išspausdinta LR. Iš 3 publikacijų, pristatančių viešosios nuomonės apklausų duomenis, 2 (t. y. 66%) minėjo moteris. Tai gana geras rodiklis kitas temas aptariančių tekstų atžvilgiu, tačiau juk visame 100% tokių visuomenės pažiūras pristatančių tekstų turėtų būti išskiriama statistinė moterų kategorija.

 

5 lentelė. Analizuotų su moterimis susijusių straipsnių pasiskirstymas pagal temą (skaičiais ir procentais)

 

LR

R

Iš viso

n

%

N

%

N

%

EP rinkimų rezultatai

5

16

11

46

16

29

EP rinkimų procesas

10

32

5

21

15

27

EP rinkimų kandidato/vyro profilis

4

13

4

17

8

15

Atskirų partijų kandidatų sąrašo profilis

5

16

2

8

7

13

Skandalai, susiję su EP ir kadidatais į EP

2

7

1

4

3

6

Atskirų partijų įsipareigojimų/politikos aptarimas

2

7

1

4

3

6

Viešosios nuomonės apklausos

2

7

0

0

2

4

EP rinkimų kandidatės/moters profilis

1

3

0

0

1

2

Partijų kova

0

0

0

0

0

0

Derybos dėl ES Konstitucijos

0

0

0

0

0

0

Iš viso:

31

100,1

24

100

55

100

 

Absoliuti dauguma tekstų, kuriuose minimos moterys, buvo nacionalinio pobūdžio (panašiai kaip ir dauguma visų straipsnių). Tebuvo 3 tarptautinio masto publikacijos su moterų paminėjimais ir jos visos pristatė rinkimų rezultatus. Keliuose (4) LR straipsniuose, kuriuose minimos moterys, buvo įtraukta informacijos ne tik apie Lietuvą, bet ir apie kitas šalis. R tebuvo vienas toks straipsnis. Paprastai tai buvo kokiais nors įmantriais elementais (pvz., detalėmis apie įdomesnes moteris kandidates arba ginčais apie vienos lyties asmenų vedybas ir pan.) „išpūsti“ su EP rinkimais susiję pranešimai.

Tekstų, kuriuose minimos moterys, autoriai įvardinti dažniau negu bendrųjų tekstų, nušviečiančių EP rinkimus atveju (44% ir 33%). Kaip ir bendruoju atveju, taip ir tekstų, mininčių moteris atveju, daugumą įvardintų autorių sudaro vyrai. Be to, dažniausiai nurodyti straipsnių, mininčių moteris, autoriai buvo profesionalūs žurnalistai. Iš 25 autorinių straipsnių, kuriuose minimos moterys, tik 3 tekstus (arba 6%) pateikė eiliniai visuomenės atstovai. Tačiau toks pats silpnas buvo eilinių visuomenės atstovų rašymas spaudai ir EP rinkimų tema apskritai (6%, arba 8 straipsniai). Nors dėl nedidelių skaičių palyginimas gali būti rizikingas, galima teigti, jog eilinį visuomenės atstovą lyčių aspektas domina dar mažiau negu profesionalius žurnalistus: vis dėlto pusėje visų tekstų, parašytų žurnalistų, vienaip ar kitaip minimos moterys, o eiliniai visuomenės atstovai, rašydami spaudai, moterų tematiką laiko dar mažiau aktualia.

Apibendrinant galima teigti, kad tekstai, kuriuose pristatomos moterys, atitiko bendrus principus, kuriais remiantis dienraščiuose buvo atskleidžiama EP rinkimų kampanija Lietuvoje. Ryškiausias techninis skirtumas – tai tekstų, mininčių moteris, savotiška infliacija (padidinta teksto apimtis, gausesnės iliustracijos, prastesnė vieta puslapyje, stipresnis emocinis angažuotumas ir pan.). Kita vertus, moterys vaizduojamos (dažniausiai netiesiogiai) kaip vyrų nuosavybė (dažniausiai - žmona) ir kaip vyrų pasaulio žaidimų aukos (turinčios ištverti materialinius sunkumus, palaikyti savąjį kovoje, ir pan.). Moterys nepristatomos (ir neprisistato) kaip kitokių požiūrių, vertybių, politikos stiliaus ir prioritetų nešėjos socialiniams politiniams šalies procesams. Lyčių dimensijos EP rinkimų kampanijos metu ne/nušvietimas Lietuvos žiniasklaidoje kelia nuostabą palyginti su realiais rinkimų rezultatais, kur Lietuvos delegacija EP yra viena moteriškiausių.[22]

 

Moterų ir vyrų parašyti tekstai apie EP rinkimus Lietuvoje

 

Iš 145 straipsnių, informacinių žinučių, vizualinės reklaminės medžiagos tik 47 (32%) buvo autoriniai darbai. Trečdalis jų (15) buvo parašyti moterų. Esminiai dalykai, susiję su straipsnių autoryste, yra keli. Pirmas ir pagrindinis pastebėjimas (kiek netikėtas, turint omenyje gana moteriškus abiejų dienraščių darbuotojų kolektyvus): dienraščiai skiriasi pagal imlumą moterų ir vyrų autorių tekstams, tačiau yra gana panašūs pagal (menką) dėmesį moterims kaip informacijos šaltiniams. Iš viso vyrai parašė 62% šioje studijoje analizuotų tekstų ir 54% tekstų, kuriuose minimos moterys. Reikšmingas skirtumas buvo pastebėtas tarp straipsnių autorių: moterys R parašė beveik pusę visų (16) pranešimų, kuriuose kalbama apie moteris, o LR autoriai vyrai publikavo 6 iš 10 tekstų, kuriuose minimos moterys. Apskritai R straipsniuose moteris minėjo 8 vyrai ir 7 moterys, tuo tarpu LR, atitinkamai 7 ir 3. Tačiau LR moterys cituotos 3 straipsniuose (dviejų autorės yra moterys ir vieno – vyras); R moterys cituotos 4 straipsniuose (dviejų autorės yra moterys ir 2 – vyrai). Paprastai straipsniuose cituojamos moterys iš gatvės (komentuoja savo rinkimines nuostatas) arba moterys politikų pagalbininkės (svarstančios, koks darbo krūvis laukia naujųjų Europos parlamentarų).

Antra, tekstų analizė leido atskleisti ir tam tikrus kokybinius bei kiekybinius vyrų ir moterų autorinių darbų skirtumus. Tai yra, prie vyrų autorių R dažniau negu prie moterų autorių straipsnių buvo pateikiama ir vizualinė informacija. Prie vyrų pasirašytų publikacijų taip pat buvo įterptos ir karikatūros. Tai susiję su jau anksčiau pastebėtu R emocionalumu; LR vizualinė informacija buvo konservatyvesnė (nuotraukos) ir, kas nebūdinga R, ji nebūtinai susijusi su EP rinkimais (pvz., Ispanijos miesto vaizdas). Be to, tiek LR, tiek ir R moterų parašyti straipsniai vidutiniškai, buvo mažesni, negu vyrų (atitinkamai 0,4 ir 0,6 p. LR bei 0,4 ir 0,7 p. R). Be to, R moterys autorės buvo linkusios pristatyti ir faktinę medžiagą (aptarti rinkimų kompanijų finansavimo šaltinius, registracijos procedūros eigą), ir subjektyvias rinkėjų nuomones. R autoriai vyrai daugiau dėmesio skyrė rinkimų kandidatams, o po rinkimų – ekonominėms EP parlamentarų privilegijoms. Tuo tarpu LR tiek vyrų, tiek ir moterų autorių straipsniai dažniausiai buvo apžvalginiai ir analitiniai.

 

Išvados

 

Lyties tema yra subtili ir jautri viešojoje politikoje. Galima manyti, kad asmenys, pasiekę aukštesnių pozicijų (čia ypač politikai ir žurnalistai), tariamai renkasi atvirai nesitapatinti su savo lytimi, jie lyg atmeta arba neigia savo lytiškumą. Vis dėlto Lietuvoje EP rinkimų fone sunku būtų teigti, kad moteriška lytis trukdo, o vyriška – padeda politinėje karjeroje. Tačiau reikia pripažinti, kad moterų dalyvavimo viešosios erdvės diskusijose (ypač rinkimų kampanijoje) galimybės yra ribotesnės, negu dominuojančios vyrų grupės. Kita vertus, tam tikras simbolinis vyrų dominavimas pasireiškia per veikiantį moterų tematikos viešąjį atmetimą (ignoravimą), slėpimą ar pavertimą neregima/nematoma kitaip negu nominaliai, stereotipiškai. O tai gali būti suvokiama kaip dominuojančių taisyklių internalizacija ir tam tikra kaina, kurią reikia sumokėti norint patekti į viešosios erdvės sferą.

Žiniasklaidos pranešimų, susijusių su EP rinkimais apskritai, ir atskirai, susijusių su moterų tematika, 2004 m. EP rinkimų kampanijos laikotarpio Lietuvoje analizė patvirtina, jog politinė kultūra, socioekonominė aplinka, kultūrinės tradicijos ir ypač spaudos situacija (tai nebuvo šios studijos tyrimo tikslas) turi svarbią reikšmę rinkimų kampanijai (jos pristatymui laikraščiuose), rinkimų rezultatams bei lyčių klausimų pateikimui viešojoje erdvėje. Pirmiausiai, pagal bendriausius politinės kultūros požymius, daugelį pastebėtų EP rinkimų kampanijos lyčių tematikos atspindėjimo dienraščiuose bruožų galima priskirti pokomunistinei specifikai: tarp esamų socialinių įvaizdžių dominuoja neigiama sovietinė dekoratyvinės moterų atstovavimo per dirbtines kvotas patirtis ir dėmesys telkiamas į asmenybes, o ne į ideologinius ar pragmatinius motyvus politikoje.

Taip pat derėtų atsižvelgti į šalies politikos specifiką. Kaip buvo pažymėta, EP rinkimai vyko tuo pačiu metu kaip ir prezidento rinkimai, pastariesiems buvo skirtas didžiulis dėmesys. Žvelgiant retrospektyviai ir interpretuojant rinkimų į EP rezultatus išrinktų asmenų požiūriu, galima vaizdingai kalbėti apie Europos parlamentaro mandatą kaip atsitikinai laimėtą aukso puodą. Simptomiškai tokio laimės kūdikio simboliu įvardijama moteris.

Atskiroje studijoje būtų naudinga giliau išanalizuoti atskirų partijų strategijas, veiksmus ir principus, pagal kuriuos buvo sudaromi EP kandidatų sąrašai, didele dalimi lėmę gana aukštą moterų kandidačių sėkmės EP rinkimuose lygį. Pavyzdžiui, naujai įkurtos pragmatiškosios populistinės Darbo partijos atveju, gana aiškiai matomas vyrų lyderių politinės galios siekimas nacionaliniu lygmeniu, tuo tarpu šios partijos atstovų vyrų politines ambicijas, susijusias su EP, galima pavadinti menkomis, arba dar nenusiformavusiomis (jei kandidatėms moterims buvo suteiktos aukštos pozicijos partijos sąraše: 1, 3, 5, 7, 8 ir joms leista lengvai laimėti). Panašiai atsitiko ir su Lietuvoje jau seniai veikiančios, bet menkai politiniame peizaže įsitvirtinusios Liberalų ir centro sąjungos atstove EP Margarita Starkevičiūte (žinoma finansų analitikė), kuri rinkimų sąraše buvo antra. Jos gerą poziciją rinkimų sąraše lėmė jos profesinė kompetencija ir tam tikras partijos vyrų džentelmeniškumas jos atžvilgiu (kita moteris liberalų sąraše tebuvo 9 vietoje, dar kita – 14).

Kitas labai prieštaringas pavyzdys būtų labiau įsitvirtinusių politinių partijų (Lietuvoje pirmiausia konservatorių ir socialdemokratų) rinkiminių sąrašų į EP sudarymas, sekantis nacionalinius šių partijų rinkiminius modelius, dėl skirtingų (klasikinių, šioms partijoms būdingų) priežasčių gana nepalankius moterims kandidatėms. Konservatoriai iš esmės nelinkę skatinti moterų dalyvavimo politikoje, ir čia sėkmė lydi tas moteris, kurios geba akcentuoti konservatyviąsias vertybes (tradicinius visuomenės santykius, politinį priešiškumą ir įtarumą Maskvai, antisovietines nuotaikas, provakarietiškumą). Dėl rinkėjų atlikto reitingavimo iš penktos į antrąją poziciją konservatorių sąraše sugebėjusi pakilti Laima Andrikienė, buvusi parlamentarė ir Europos reikalų ministrė, universiteto padalinio vadovė, galėtų būti chrestomatinis konservatoriškas moters politikės pavyzdys. Ji laimėjo sėkmingos asmeninės rinkimų kampanijos dėka (aktyvi bendruomeninė veikla, asmeninės reklamos televizijoje bei interneto naujienų portaluose ir t. t.), o partija geriausiu atveju ją toleravo (kita moteris sąraše buvo Nr. 9). Socialdemokratų atvejis yra visai kitoks. Šiai partijai EP neatstovauja nė viena moteris. Nors būtent ši partija Lietuvoje turi nuosekliausią lyčių lygių galimybių politikos sampratą ir imasi daugiausia iniciatyvų šioje srityje. Ši partija savo sąraše taikė kvotų principą (kas trečią poziciją skirdama moterims kandidatėms), tačiau menka rinkiminė sėkmė (gauti tik 2 mandatai) lėmė, kad moterys nebūtų išrinktos. Kita vertus, vienas socialdemokratų atstovas, reitingavimo dėka pakilo į aukštesnę, antrąją poziciją, dėl savo vaidmens prezidento nušalinimo byloje, kuri, kaip minėta anksčiau, smarkiai veikė ir rinkimų į EP Lietuvoje, vykstančių simultaniškai su prezidento rinkimais, retoriką ir principus.

Atskiro dėmesio vertas ir kandidatų į EP bei išrinktų Lietuvos atstovų socialinis profilis (vyrų ir moterų palyginimas). Įdomu, kad visos 5 Lietuvos atstovės EP yra mokslų daktarės (keturios socialinių mokslų ir viena medicinos). Tai yra modernaus liberalaus moterų karjeros tipo pavyzdžiai, kuriuose lyties aspektas yra nebent sentimentalus, bet ne politinis. Politinės patirties požiūriu, Lietuvos atstovės moterys EP yra gerokai mažiau patyrusios negu vyrai (tik viena jų yra  1990 Atkuriamojo Seimo narė, tuo tarpu net 3 vyrai, EP nariai lietuviai, yra Atkuriamojo Seimo nariai; tik viena moteris yra turėjusi Lietuvos parlamentarės mandatą, o tokių vyrų yra 4).

Be to, atskirai reikėtų aptarti K. Prunskienės fenomeną ir šios asmenybės įtaką rinkimų rezultatams, moterų reprezentacijai politikoje ir apskritai visuomenėje. Įdomu tai, kad K. Prunskienė (ji buvo Lietuvos parlamento narė per rinkimus) dalyvavo dvejuose rinkimuose tuo pačiu metu ir tai nesukėlė didesnių visuomenės diskusijų, ir nebuvo vertinama kaip kažkas neįprasto. Tuo tarpu kiti kandidatai, parlamentarai ir ministrai turėjo dėti nemažai pastangų, kad įtikintų rinkėjus, jog jie kandidatuoja į EP su rimtais ketinimais dirbti Briuselyje, o ne tik siekia pagražinti partijų sąrašus ar padidinti savo partijų reitingus.

Taigi atlikta spaudos analizė parodė, kad tekstai, kuriuose minimos moterys, nebuvo būdingi EP rinkimų kampanijai, moterys kandidatės ir moterų tematika rinkimų kampanijoje neimplikuoja jokių aiškesnių politinių gairių ir mažai keičia moterų atstovavimo „pagal nutylėjimą“ pobūdį. Dviejų dienraščių analizė patvirtino Lietuvoje dominuojant paternalistinėms kultūros tradicijoms, kurios leidžia paraleliai veikti ir klestėti modernioms liberalioms idėjoms, nepatenkančioms į postmodernių daugialypių ir susipynusių iniciatyvų kontekstą ir bent kiek aiškiau artikuliuotų lyčių tapatybių rinkimų kampanijoje (ir apskritai viešajame diskurse). Kitaip tariant, empiriškai stebėjome moterų (ir lyčių tematikos) pralaimėjimą informaciniame kare. Nes, kaip pastebi L. Bielinis, „esant komunikaciškai nulemtiems santykiams, komunikacinis gebėjimas pradeda atitikti gebėjimą dominuoti“.[23]

Taip pat EP rinkimų kampanijos pristatymo bei dėmesio, skiriamo moterims kandidatėms, dienraščiuose analizė patvirtino, kad šalies pagrindinis liberalusis dienraštis „Lietuvos rytas“ skyrė kiekybiškai daugiau dėmesio EP rinkimams nei kitas liberalus dienraštis „Respublika“. Publikacijoms „Lietuvos ryte“ būdingiausias informacinis (neutralus) stilius, „Respublikoje“ pristatomas emocionalesnis stilius. Abu laikraščiai skyrė mažai dėmesio lyčių aspektui EP rinkimų kampanijos metu.

 

Nuorodos



* Irmina Matonytė – socialinių mokslų daktarė, Socialinių tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja; adresas: Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – pokomunistinis elitas, moterys politikoje, pilietinė visuomenė;

Aurelija Novelskaitė – socialinių mokslų daktarė, Socialinių tyrimų instituto mokslo darbuotoja; adresas: Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – socialinių tyrimų metodai, moterų karjera (medicinoje, moksle ir politikoje), medicinos ir kūno sociologija.

 



[1] Ross, K. Women MPs and the media: representing the body politics. Parliamentary Affairs, 1996, vol. 49, no 1, p. 103.

[2] Bielinis, L. Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida. Prieštaringa komunikacinė sistema. Vilnius: Eugrimas, 2005, p. 10

[3] Balčytienė, A. Mass media in Lithuania – development, changes and journalism culture. Berlin: Erich-Brost-Institut fur Journalismus in Europa, 2006.

[4] Lovenduski, J., P. Norris (eds.). Gender and Party Politics. 1993; Phillips, A. Engendering Democracy. 1991.

[5] Spinter tyrimai, 2005.

[6] TNS Gallup, 2004.

[7] Sloat, A., Galligan, Y. Understanding women’s political engagement in the new democracies of Central and Eastern Europe. Workshop: Gender and Transition in Europe, Political Studies Association 2003, Leicester, 15–17 April, 2003.

[8] Ten pat, p. 10.

[10] Matland, R., Montgomery, K. (eds.). Women‘s Access to Political Power in Post-Communist Europe. Oxford University Press, 2003.

[11] Krupavičius, A., Matonytė, I. Women in the Lithuanian politics: From Nomenklatura Selection to Representation. Matland, R., Montgomery, K. (eds.). Women‘s Access to Political ..., p. 81–106.

[12] Miller, G. Newspaper Coverage and Gender: An analysis of the 1996 Illinois State legislative house district races. Women and politics, 2001, vol. 22 (3); Niven, D., Zilber, J. How does she have time for kids and Congress? Views on Gender differences and media coverage form House Offices. Women and politics, 2001, vol. 23 (1/2); Panagopoulos, C. Boy talk/ girl talk: gender differences in campaign communication strategies. Women and politics, 2004, vol. 26 (3/4).

[13] Karen Ross, ekspertė, D. Britanija, interviu 2004 m. balandžio 22 d., Budapeštas.

[14] Ilonszki, G. The gender and media context of the 2004 EP elections campaign in Hungary: pranešimas ECPR konferencijoje Budapešte 2005 m. rugsėjo 9 d.

[15] Lietuva stojant į ES ..., p. 48.

[16] Matonyte, I., Gaidys, V. Euroreferendum in Lithuania. De Waele, J.-M. European Union accession referendums. Bruxelles, 2005, p. 79–94.

[17] 2004 m. Seimo rinkimuose proporcinėje rinkimų dalyje iš 129 moterų kandidačių išrinkta 9,8%, iš 471 vyrų – 11,9%. Dar labiau diskriminaciniai moterų sėkmės rinkimuose požiūriu yra savivaldos rinkimai Lietuvoje (vykdomi pagal proporcinę sistemą), kur, pavyzdžiui, 2002 m. moterys sudarė 34,2% kandidatų, tačiau tik 9,8% moterų kandidačių buvo išrinkta (atitinkamai vyrų – 18,6%). Žr. Miglė Aleksonytė, www.lygus.lt.

[18] Verzichelli, L., Edinger, M. A. Critical Juncture? The 2004 European Elections and the Making of a Supranational Elite. The Journal of Legislative Studies, 2005, vol. 11, no 2, p. 270.

[19] Pvz., Vengrijoje per ta patį laikotarpį 2 stebėtuose laikraščiuose buvo išspausdinta 282, Slovėnijoje-248, Čekijoje – 224 su EP rinkimais susijusių tekstų. Žr. Ilonszki, G. The gender and media ...; Rakušanová, P., Mansfeldová, Z. Gender analysis of the 2004 European Parliament elections from the point of view of political parties, voters and the media. The Czech case; pranešimas ECPR konferencijoje Budapešte 2005 m. rugsėjo 9 d.; Fink-Hafner, D., Deželan, T., Topolinjak, S. Mapping an engendered media: a comparative analysis of reporting gender during the 2004 European elections. The Slovenian national report; pranešimas ECPR konferencijoje Budapešte 2005 m. rugsėjo 9 d.

[20] http://www.vrk.lt/index.eng.html

[21] Ilonszki, G. The gender and media ...

[22] Moterys sudaro 38,5% visų Lietuvos atstovų EP. Lietuva su Airija dalinasi septintą vietą pagal moterų delegačių skaičių ir eina po Švedijos, kur moterys delegatės sudaro 58% visų šios šalies narių EP. Liuksemburgo delegacijoje moterys sudaro 50%, Nyderlanadų ir Prancūzijos po 44%, Slovėnijos – 43%, Austrijos – 39%. Žr.

http://www.elections2004.eu.int/ep-election/sites/lt/results1306/women/index.html .

[23] Bielinis, L. Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida ..., p. 32.

Gauta 2007 m. balandžio 6 d.

Pateikta spaudai 2007 m. rugpjūčio 28 d.

Summary

Gender Issue During the 2004 European Parliament Election

 

Political communication studies are based on the axiom that electoral campaign, political rhetoric, symbolic gestures in public sphere, etc. influence the electoral choice. However, the electoral results as such are not and cannot be the research object of communication studies; the dissemination of a wider representation in the contemporary democratic world is more important.

Representation includes two essential dimensions: 1) political speech in the name of others and 2) participation by word and vision in public life. Contemporary mass communication studies emphasize public interests and pay special attention to the second dimension of representation. Researchers underline that the mass media take initiative to construct public political values, priorities and interests.

Contemporary Western political communication research starts considering the feminist critique which emphasizes that citizens (electors, candidates and politicians) are gendered social beings and gender interpretations in public discourse influence the content and forms of the representational democracy.

New research data in Lithuania uncover a rather confusing understanding of equal gender opportunities. On one hand, studies show that contemporary Lithuanian society is quite egalitarian and does not express strong negative attitudes towards women’s career. On the other hand, political realm and better-paid occupations are clearly orientated towards male aspirants.

Actually, Lithuania is still far from gender parity, which is of political and public value, while women issues remain rather external to the public discourse and political campaigns.

Empirical research presented in the article is focused on the monitoring of the two biggest national dailies in the period of the European Parliament (EP) election – Lietuvos rytas and Respublika. The research is composed of two parts: 1) the review of the coverage of the EP election in the main Lithuanian dailies and 2) the coverage of women issues in the EP campaign.

The analysis of data confirms that the mainstream liberal daily Lietuvos rytas devoted quantitatively more attention to the EP election than did rather alternative (liberal) daily Respublika. The publications in the Lietuvos rytas had more neutral character, while the Respublika used to employ more emotionally appealing style. Both newspapers were only randomly vocal about gender issues in the EP electoral campaign.

Monitoring of gender issues coverage in the EP campaign provided by two major Lithuanian dailies revealed that the mass media followed the electoral campaign superficially and was disinterested in women as a campaign issue.

The conducted press review revealed the fact that women-mentions did not present any political stakes and did not exercise any sensible social representation re-shaping action other than to make the women issues redundant and relatively abusive in terms of contemporary feminist thinking. In other words, content research of the two dailies confirmed the tradition of paternalistic culture, dominating in the Lithuanian public space.

Further research should include contemporary perspective and focus on such issues as women representation vis-à-vis electoral system and national mass-media traditions (e.g. the number of reporters by gender), influence of political hot-issues and scandals on the representation of women issues in the electoral campaign, etc.