„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Vytautas ŽEMGULIS. Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai
Spausdinti

Anotacija. Šiuolaikiniai postmodernistiniai istorijos filosofai istorinį tekstą linkę laikyti naratyvu, labai artimu literatūriniam, grožiniam naratyvui. Tokia išvada, viena vertus, parodo per pastaruosius dešimtmečius pasiektą pažangą istorinių tekstų tyrimo srityje, leidusią suvokti, jog istorinės praeities reprezentacija pavaldi tokiems pat tekstiniams mechanizmams, kokie galioja ir grožinėje literatūroje. Kita vertus, ji verčia susirūpinti galima istorijos tik kaip literatūros žanro porūšio, negalinčio pretenduoti į jokį moksliškumą, traktuote. Šiame straipsnyje imamasi ieškoti esminio kriterijaus ar požymio, leidžiančio aiškiai atriboti istoriją nuo literatūros. Autorius mano, kad tokio kriterijaus paieškoms gali pasitarnauti literatūrologinės disciplinos – naratologijos – priemonių pritaikymas istorinių tekstų analizei. Ji neabejotinai patvirtina išvadą, kad istoriniai veikalai yra naratyvai, ir leidžia aiškiau apčiuopti istorinio bei literatūrinio naratyvų tekstinius skirtumus. Aptariami taip pat kiti du istorinio ir grožinio naratyvų skirtumo kriterijų variantai – tiesos bei pragmatinis. Straipsnis baigiamas išvada, kad tekstinėje plotmėje neįmanoma rasti esminio skirtumo tarp istorinio ir grožinio pasakojimų. Toks kriterijus slypi tik referencinėje, už teksto esančioje sferoje ir pasireiškia pačiu istorinių įvykių realumu.

Prasminiai žodžiai: istorijos naratyvumas, naratologija, faktinis ir fikcinis naratyvai.

 

Pasaulinėje istoriografijoje istorijos ir fikcijos skirtis labiausiai domina ne tiek pačius istorikus, kiek istorijos filosofus ir literatūrologus.[1] Susidomėjimo šiuo klausimu pradžia lietuviškoje istoriografijoje galima laikyti prieš pat Atgimimo pradžią 1986–1987 m. „Literatūros ir meno“ puslapiuose vykusią profesionalių istorikų ir istorinių romanų autorių diskusiją apie istorinio romano ir „tikrosios istorijos“ santykį. Bendresniu – istoriografijos ir meno panašumo (istorinių tekstų kaip paveikslų) – aspektu akademiniu lygiu domėjosi Z. Norkus.[2] Istorinių ir literatūrinių tekstų paraleles estetinėje plotmėje įžvelgė ir galimybei taikyti menotyros principus istoriografijoje pritarė K. Nastopka.[3]

Istorijos ir fikcijos skirties problemą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje paaštrina tai, jog kai kurie postmodernistai filosofai ir istorijos teoretikai, turėdami omeny tekstinį istorijos panašumą į fikciją, kvestionuodami istorijos objektyvumą bei epistemologines pretenzijas, siekia ją visiškai redukuoti į literatūrą, ištrindami ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Todėl šiame straipsnyje keliamas tikslas atskleisti istorinio ir fikcinio naratyvų panašumus bei skirtumus ir rasti esminį kriterijų, leidžiantį atskirti istorinį naratyvą nuo fikcinio.

Jei istorija, kaip teigia istorijos filosofai naratyvistai, yra naratyvas, panašus į grožinį, jį galima pamėginti tirti grožinius naratyvus analizuojančios disciplinos – naratologijos – priemonėmis. Pirmoje straipsnio dalyje demonstruojamos galimybės naratologinį „aparatą“ pritaikyti istorinių tekstų analizei. Tokia naratologinė analizė ne tik patvirtina istorinio teksto naratyvumą, bet ir sudaro apčiuopiamą pagrindą diskursinėje plotmėje įžvelgti fikcinio ir istorinio naratyvų skirtumus. Antroje dalyje atskleidžiama, jog tradiciniu laikytas tiesos kriterijus bei kalbos aktų teorija paremta pragmatinė fikcinių pasakymų prigimties teorija negali būti tie svertai, kurie leistų vienareikšmiškai atriboti istoriją nuo grožinio pasakojimo. Straipsnio paskutinėje dalyje daroma prielaida, jog esminis skirtumas tarp šių dviejų naratyvo rūšių aptinkamas referenciniame lygyje, būdingame tik istorijai.

 

Istorinis naratyvas kaip naratologinės analizės objektas

 

Istorinio ir fikcinio naratyvų panašumą akivaizdžiausiai liudija naratologinė istorinio teksto analizė, galimybė naratologines sąvokas pritaikyti istoriniams tekstams.[4] Nors naratologai labai retai imasi detalios negrožinių naratyvų analizės, kai kurie jų pastebi, jog istoriniuose naratyvuose taip pat sėkmingai funkcionuoja daugelis fikcinių naratyvų struktūrų ir jų elementų. Tiek fikciniame, tiek ir istoriniame naratyve galima išskirti dvi pagrindines naratyvines struktūras – diegezės (pasakojimo) ir diskurso (papasakojimo) lygius.[5] Naratologai atskiria šias naratyvo dalis, nes įžvelgia dvi jame glūdinčias laiko ir tvarkos rūšis: egzistuoja pasakojamų įvykių ir papasakojimo „laikai“, taip pat pasakojamų įvykių ir juos perteikiančio papasakojimo atskiros tvarkos ar sekos. Be to, diegezę galima laikyti naratyvo turiniu, o diskursą – jo išraiška, forma. Diegezės lygyje istoriniame naratyve funkcionuoja tos pačios struktūros, kurios būdingos ir grožiniams pasakojimams – tai naratyvo įvykis, veikėjas, veiksmas ir aplinka. Diskurso lygyje istorinio naratyvo apibūdinimui taip pat tinka literatūrologinės istorinio naratyvo autoriaus, numanomo autoriaus, naratoriaus (pasakotojo), naracijos adresato (naratee), numanomo skaitytojo ir istorinio skaitytojo sąvokos.

Atskirą tyrinėjimų sferą naratologijoje apima diegezės – pasakojamų įvykių eigos ir diskurso – paties  pasakojimo laikinių santykių peripetijos. Originalia ir sistemine šių santykių analize pasižymėjo prancūzų naratologas G. Genette (G. Genette). Jis išskyrė tris aspektus, kuriais gali būti nagrinėjamas diegezės ir diskurso laikų autonomiškumas ir jų tarpusavio santykiai. Būtent naratologą laikas diskurse gali dominti arba kaip laikinė įvykių seka diegezėje ir įvykių pateikimo tvarka diskurse, arba kaip tų įvykių (diagetinių segmentų) trukmė diegezėje ir jų pateikimo pseudotrukmė (t. y. įvykiams skirto teksto ilgumas, ar kitaip tariant, pasakojimo greitis), arba kaip įvykių pakartojamumas diegezėje ir jų pasakojimo pakartojamumas – tai, kas vadinama dažniu. Tvarka, greitis, dažnis – svarbiausios pasakojimo laikui apibūdinti taikomos naratologijos sąvokos.[6]

G. Genette tvirtina, jog tiek istoriniuose, tiek ir grožiniuose naratyvuose egzistuoja anachronijos efektas – juose pasakojamų įvykių laikas dažniausiai nesutampa su paties pasakojimo (papasakojimo) laiku. Istoriniams pasakojimams taip pat kaip ir grožiniams būdingos analepsės (pagrindinio pasakojimo eigoje pasitaikantis ankstesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pavėlavimas) bei prolepsės (vėlesnio įvykio papasakojimas, arba naratyvinis pirmalaikiškumas), kinta jų pasakojimo greitis, gali varijuoti jų pasakojimo dažnis – juose taip pat galimi įvairūs pasikartojimai.[7] G. Genette pritaria literatūrologės K. Hamburger (K. Hamburger) nuomonei, jog kartais galima rasti didesnių naratologinių skirtumų tarp pačių fikcijų, nei tarp fikcijų ir faktinių naratyvų.[8] Literatūrologės D. Cohn (D. Conh) manymu, visi fikcinio ir istorinio pasakojimo panašumai telkiasi diegezės-diskurso (pasakojimo ir papasakojimo) lygiuose. Iš tiesų, šiose dviejose plotmėse istoriniai ir grožiniai naratyvai turi daugiau panašumų, nei skirtumų. Ir naratologai, ir istorijos filosofai, postuluojantys istorinio ir fikcinio naratyvo giminingumą (P. Ricoeuras (P. Ricoeur), H. White (H. White) ir kt.) dažniausiai turi omeny jų panašumą būtent pasakojimo ir papasakojimo lygiuose.[9]

Tačiau, nepaisant didelio jų homogeniškumo šiuose diegezės ir diskurso lygiuose, istoriniai ir grožiniai naratyvai turi specifinių skirtumų. D. Cohn pastebi istorijos ir fikcijos skirtumą diegezės lygyje vykstančiame siužeto konstravimo procese. „Konfigūracinio akto“ (L. O. Minkas (L. O. Mink)), „įsiužetinimo“ (H. White) sąvokos atspindi sudėtingą istorikų atliekamą duomenų apie praeities įvykius selekciją, prasmės jiems suteikimą bei transformavimą į inteligibilią įvykių seką. Toks įsiužetinimo procesas, anot jos, būdingas tik istorijoms, bet ne fikcijoms. Archyvinių duomenų transformavimo į naratyvinę istoriją procesas iš esmės skiriasi nuo to, kurį atlieka fikcijos autorius, kurdamas siužetą. Jei istoriką griežtai apriboja ir kontroliuoja referenciniai duomenys, tai fikcijos autorius nuo jų yra visiškai laisvas. Fikcijos turi siužetą, bet ne įsiužetinimą.[10]

Istorinio naratyvo tyrėjams akivaizdu, kad juose, priešingai nei grožiniuose naratyvuose, negali būti perteikiamos istorinių veikėjų mintys bei vidiniai išgyvenimai.[11] Kitas aiškus skirtumas – tai, kad juose vietoje scenų (kuriose neretai vartojama tiesioginė kalba ir monologai) vyrauja santraukos (summary) ir apibendrinimai.[12]

D. Cohn teigia, jog istorikai dažniau linkę domėtis naratologams mažiau pažįstamais kolektyviniais, o ne individualiais dariniais. Tačiau ir tie atvejai, kai kartais perteikiamos istoriniais duomenimis paremtos tikėtinos individualių istorinių veikėjų mintys ar emocijos („Napoleonas žiūrėjo į tolstančią Prancūzijos pakrantę“ ir pan.), neturi preciziško atitikmens fikciniuose III-ojo asmens naratyvuose.[13]

Akivaizdus skirtumas tarp istorijos ir fikcijos yra tas, kad istorijose autorius ir naratorius visada sutampa, o fikcijose – atvirkščiai – naratorius ir autorius yra atskiriami. D. Cohn pritaria P. Hernadi (P. Hernadi) minčiai, kad „Fikciniai naratyvai reikalauja naratoriaus ir numanomo autoriaus atskyrimo, o istoriniai – tam užkerta kelią“.[14]

Naratologinė istorinių tekstų analizė neabejotinai įrodo, kad istoriniai tekstai yra naratyvai ir pasižymi visomis pagrindinėmis fikciniams naratyvams būdingomis savybėmis. Literatūrologų ir filosofų naratyvistų užfiksuoti istorinio ir grožinio naratyvo skirtumai teksto lygyje atrodo neesminiai, turint omeny tai, jog galima rasti didesnių naratologinių skirtumų tarp pačių įvairių grožinių kūrinių. Visa tai verčia manyti, kad istorija yra tik tam tikras grožinės literatūros porūšis, tam tikra fikcijos rūšis.

Tačiau tokia išvada neatrodo įtikinama. Akivaizdu, jog net suvokiant jų stebinantį homogeniškumą diskursinėje plotmėje, visiškai sutapatinti istoriją su literatūra neįmanoma. Juk pasakojimas apie realiai vykusius ar vykstančius įvykius nėra identiškas išgalvotų, iš tikrųjų niekada neegzistavusių, įvykių pasakojimui. Tad koks gi, galėtų būti kriterijus, leidžiantis aiškiai skirti fikciją nuo faktinio (istorinio) naratyvo?

 

Fikcinio ir faktinio naratyvų skirties problema

 

Filosofinėje tradicijoje šią skirtį buvo bandoma apibrėžti pagal naratyvo santykį su tiesa: faktiniai naratyvai, reprezentuojantys tikrus įvykius, laikytini teisingais, o fikcijos, vaizduojančios netikrus, pramanytus įvykius, yra neteisingi naratyvai. Tačiau šis kriterijus nėra absoliutus: visiškai aišku, kad fikcijos nėra joks melas. Juk romano autorius, kurdamas siužetą, kuriame vyksta išgalvoti įvykiai, nesiekia kaip nors apgauti skaitytojų. Pastarieji savo ruožtu mėgaudamiesi šiais išgalvotais įvykiais, iš anksto suvokia ir žino, jog jie – netikri. Vadinasi fikcijos prigimtis neturi ryšio su melu. Tačiau kokia gi jos tikroji prigimtis?

Pragmatinę fikcijos prigimties teoriją sukūrė J. R. Searle (J. R. Searle).[15] Naudodamasis kalbos aktų teorijos priemonėmis jis analizavo, kuo „rimtas“ pasakymas (utterance) skiriasi nuo fikcinio. „Rimtas“ pasakymas – tai toks ilokucinis aktas, kuriuo kas nors teigiama ar tvirtinama, kad taip yra iš tikrųjų. Toks tvirtinimo (assertitive) ilokucinis aktas būtinai atitinka šias semantines ir pragmatines sąlygas:

1)       teiginio autorius yra pasirengęs sakyti tiesą;

2)       jis turi papildomų priemonių teiginio teisingumui įrodyti;

3)       teiginys nėra iš anksto akivaizdžiai teisingas abiems pusėms – ir sakytojui, ir klausytojui pasakymo kontekste;

4)       autorius turi būti nuoširdus – pats tikėti teiginio teisingumu.[16]

Šios taisyklės, J. R. Searle nuomone, turi galioti visiems faktiniams pasakymams. O fikciniai neatitinka nė vienos iš jų. Jų autoriaus mažų mažiausia nevaržo nei įsipareigojimas sakyti tiesą, nei reikalavimas pačiam tikėti savo teiginių teisingumu. Tad kokio gi tipo ilokucinį aktą atlieka fikcijos autorius? Pagaliau, kaip fikcinis tvirtinimas (assertion) gali būti tvirtinimas jei jis neatitinka nė vienos tvirtinimui būtinos sąlygos? – klausia J. R. Searle.

Atsakymą jis formuluoja taip: 1) fikcinio pasakymo autorius dedasi (is pretended) sakąs tiesą neturėdamas tikslo įtikinti skaitytojų, jog jis tikrai sako tiesą, t. y. – juos apgauti; 2) vienintelis kriterijus, leidžiantis identifikuoti fikciją, yra neišvengiama netiesa ilokucinėse autoriaus intencijose, tam tikra netiesos poza (stance); 3) tokios apsimestinės ilokucijos (pretended illocutions) yra įmanomos todėl, kad egzistuoja tam tikros konvencijos, suspenduojančios veikimą aukščiau išvardytų taisyklių, kurias būtinai turi atitikti „rimti“ pasakymai. Šios ekstralingvistinės, nesemantinės konvencijos „nutraukia“ įprastą „teisingą“ žodžių ryšį su pasauliu. Jos leidžia kalbėtojui operuoti tikslią prasmę turinčiais žodžiais be įsipareigojimo juos vartoti taip kaip šios prasmės reikalauja. Jų dėka kalbėtojas, sakydamas sąmoningą netiesą, neapgaudinėja klausytojo. Tai ir yra pagrindinis fikcijos skirtumas nuo melo.[17]

Šie J. R. Searle teorijos postulatai išties šiek tiek paaiškina fikcijos – savotiško „nei tiesos, nei melo“ – paradoksą. Aišku, kad fikcinio pasakymo autorius dedasi, jog sako tiesą, bet nesiekia klausytojo apgauti. Tačiau kokia garantija, kad skaitytojas būtent taip ir supras? O kas, jei jis apsiriks ir fikcinį pasakymą priims už „gryną pinigą“? Arba dar blogiau – iš pradžių priims už „gryną pinigą“, o paskui, tarkim, nusivils įsitikinęs, kad pasakymas – fikcija?

Į šiuos klausimus bando atsakyti G. Currie (G. Currie), atlikdamas svarbią J. R. Searle teorijos korekciją.[18] Jis teigia, kad fikcinio pasakymo „gamyboje“ dalyvauja ne tik jos autorius, bet ir adresatas – skaitytojas ar klausytojas. Koreguodamas J. R. Searle koncepciją G. Currie nurodo, jog fikcijos autorius ne dedasi (pretend) sakąs teisingą teiginį, o viliasi, (intend), kad skaitytojas pats supras jo pasakymą kaip fikciją. Fikcijos autorius tam tikra prasme pasitiki, jog skaitytojas jau prieš imdamas į rankas jo kūrinį žino, kad skaitys fikciją ir todėl jo fikcinių pasakymų nepriims „už gryną pinigą“. Kitaip tariant, autorius ne pats apsimeta, kad jo pasakymas teisingas, o kviečia skaitytoją apsimesti, jog jis teisingas. Skaitytojas kviečiamas užimti tam tikrą fikcinę pozą jam siūlomų pasakymų atžvilgiu.[19]

Taigi turime konstatuoti, kad fikcija filosofine prasme yra ne kas kita kaip tam tikra pasakymo rūšis. Galime klausti, ar tokia fikcijos apibrėžtis įneša šiek tiek daugiau aiškumo į fikcijos ir faktinio naratyvo skirtį? Ši skirtis nėra stabili. Tai liudija kūrinių, kuriuos sunku priskirti vienai kuriai nors rūšiai, egzistavimas, pvz.: Senojo Testamento „Pradžios knyga“ ar Platono dialogai.[20] Ar galime, tarkime, preciziškai išanalizavę „Pradžios knygos“ pasakymus tiksliai nustatyti, ar tai fikcija, ar ne?

Fikcinio kūrinio turinį sudaro fikciniai objektai, aprašyti fikciniais aprašymais, kurie savo ruožtu susideda iš fikcinių pasakymų.[21] Ar tai reiškia, kad fikcinį kūrinį ištisai sudaro fikciniai pasakymai? Žinoma, ne. Daugelyje fikcijų, pavyzdžiui, istoriniuose romanuose, vaizduojami realūs praeities įvykiai, aprašomi realūs objektai bei istoriniai asmenys. Vadinasi, fikciją sudaro abiejų rūšių – fikciniai ir faktiniai – pasakymai. Tačiau tas pat yra ir faktinio naratyvinio kūrinio atveju. Vargu ar rastume tokį, kurį sudarytų vien ilokuciniai tvirtinimai ir kuriame visiškai nebūtų nė vieno atitinkančio visus fikcinio pasakymo reikalavimus. Todėl siekis fikciniu naratyvu laikyti tą, kuriame fikciniai sakiniai vyrauja, atrodo logiškas.[22]

Tačiau tokia fikcinio naratyvo traktuotė perša išvadą, jog pagrindinis fikcijos ir faktinio naratyvo skirtumo kriterijus galėtų būti fikcinių ir faktinių pasakymų kiekio kūrinyje santykis. Ar tai pagrįsta? Nejaugi istorijos veikalas nuo istorinio romano skiriasi tik tuo, kad pirmajame daugiau „rimtų“ pasakymų, o antrajame – fikcinių? Akivaizdu, kad skirtumas slypi ne tik šioje srityje. Istorinis naratyvas pasižymi bent dviem savybėm, nebūdingomis literatūros kūriniui: 1) jo autorius privalo remtis istoriniais faktais ir 2) siekti istorinės tiesos. Neatrodo, kad fikcinių sakinių egzistavimas istoriniame naratyve galėtų kaip nors išskirti šiuos du svarbius kiekvienam istorikui reikalavimus.  Kita vertus, literatūros kūrinys be to, kad jo sakinių daugumą sudaro fikciniai pasakymai, pasižymi ir kitais tik literatūros kūriniams būdingais bruožais – stiliaus ypatybėmis, veikėjų minčių perteikimu ir kt. Vadinasi, fikcinio ir faktinio teksto skirtis – daug sudėtingesnė ir painesnė problema, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ne mažiau sudėtingų problemų kelia naratyvo ir tiesos santykis. Kaip minėta, filosofinė tradicija faktinį naratyvą laiko teisingu, nes jis reprezentuoja tikrus įvykius, o fikcinį neteisingu, nes jame vaizduojami išgalvoti, realaus atitikmens tikrovėje neturintys įvykiai. Šiuolaikiniai fikcijos tyrinėtojai pripažįsta, kad fikcinis pasakymas laikytinas ne neteisingu, o indiferentišku tiesai. Susumuojant jų nuomones galima išskirti tris šio indiferentiškumo prigimties variantus:

1)       fikciniai pasakymai nėra nei teisingi, nei klaidingi, nes jų egzistencinės prielaidos yra klaidingos – t. y. jie neatitinka jokių realių objektų (G. Fregės (G. Frege) prielaidų teorija).

2)       šie pasakymai nei teisingi nei klaidingi, nes jie nėra ilokuciniai tvirtinimai;

3)       fikciniams pasakymams tiesos ir klaidos sąvokas taikyti apskritai nėra jokios prasmės.[23]

Atrodytų, kad problema išspręsta – fikciniai naratyvai indiferentiški tiesai. Tačiau ar absoliučiai? Juk, nors fikciniai teiginiai yra išgalvoti, jie vis tik perteikia tam tikras skaitytojams svarbias gyvenimo tiesas. Fikcijose gali būti aprašomi realiai egzistuojantys objektai, žmonės ar įvykiai. Be to, fikciniai teiginiai gali būti teisingi galimo teksto pasaulio (possible world) atžvilgiu – Šerlokas Holmsas (Sherlok Holms) gyveno Baker Street gatvėje, o ne, pavyzdžiui, Berczy Street gatvėje.[24] Vadinasi, fikciniai sakiniai tam tikrais atvejais vis dėlto gali būti teisingi arba klaidingi.

Panaši situacija yra ir faktinio – istorinio naratyvo – atveju. Viena vertus, atrodo, viskas paprasta: istorikai vaizduoja realius praeities įvykius, korektiškai remiasi faktais ir stengiasi būti maksimaliai objektyvūs – t. y. siekia tik tiesos. Tačiau yra nemažai argumentų priešingai nuomonei – istorija negali pretenduoti į absoliučią tiesą. Taip yra todėl, kad istorikas:

1)       negali pateikti vieno teisingo įvykio aprašymo;

2)       remiasi faktais, kurie yra ne kas kita, o interpretacijos;

3)       sukuria praeities įvykių versiją, kuri iš esmės yra jo subjektyvios vaizduotės produktas.

Taigi, istorinis naratyvas ir tiesa atrodo sunkiai tarpusavyje suderinamos sąvokos, vadinasi ir tiesa negali būti tas principinis kriterijus, kuris leistų iš esmės atskirti, tarkim, solidžią istorinę monografiją nuo istorinio romano.

 

Esminis istorijos ir fikcijos skirtumas – referenciniame lygyje?

 

Peržvelgę aptartus argumentus galime daryti išvadą, kad tekstiniame lygyje neįmanoma rasti aiškaus kriterijaus, leidžiančio atskirti istorinį naratyvą nuo grožinio. Belieka atkreipti dėmesį į tai, kas egzistuoja už teksto – referencinį lygį. Istorikai, kaip minėta, nuo grožinių kūrinių autorių skiriasi tuo, kad vaizduoja tikrus, praeityje iš tikrųjų vykusius įvykius ir atkuria jų vaizdą pagal išlikusius jų pėdsakus – rašytinius ar daiktinius šaltinius. Skirtingai nei fikcijų autoriai, jie turi remtis dalykais, esančiais už teksto. Jei romanų ir apsakymų rašytojų kūrybinės fantazijos nevaržo istorinių šaltinių duomenys ar neginčijami, visuotinai pripažinti istoriniai faktai, tai istorikai, nenorėdami būti apkaltinti neprofesionalumu ar aplaidumu, turi atsakingai paisyti istorinių šaltinių duomenų, ir, jei jų kūrybinė vaizduotė gali pasireikšti, tai tik tam tikrose neginčijamų istorijos faktų apibrėžtose ribose.

Šis esminis referencinis istorijos ir fikcijos skirtumas pasireiškia tuo, kad istorikai dar iki teksto rašymo atlieka darbą, kuris visiškai nebūdingas fikcijų kūrėjams – darbą su istorine medžiaga (šaltiniais).[25] Prieš rašydami galutinį tekstą (jo rašymas yra tik baigiamoji darbo fazė), istorikai atlieka sudėtingą ir atsakingą istorinės medžiagos paieškos, atrankos, analizės, faktų išskyrimo bei jų interpretavimo darbą. Šis archyvinis šaltinių tyrimo darbas istoriko profesijoje užima pagrindinę, svarbiausią vietą. Nuo pat XIX a. vidurio, kai istorija tapo institucine mokslo šaka, būtent šie istoriko atliekami veiksmai buvo laikomi tikrąja istorijos mokslo objektyvumo ir moksliškumo pasireiškimo sfera.

Istorikas, norėdamas pažinti praeitį, tiria praeities liekanas. Šis tyrimas – tai tam tikrų klausimų kėlimas ir atsakymų į juos paieška, siekiant suprasti, kas ir kaip vyko praeityje. Klausimus istorikas atranda arba jau egzistuojančioje istoriografijos tradicijoje, arba iškelia pats. Klausdamas ir atsakydamas jis kartu ir kritikuoja turimą istorinę medžiagą. Vienas svarbiausių istoristinės istoriografijos teoretikų J. Droysenas (J. Droysen) išskyrė tris istorinės medžiagos kritikos rūšis: 1) autentiškumo kritika; 2) diakritika; 3) korektiškumo kritika.[26] Autentiškumo kritika yra klaidų ir klastočių atskleidimas identifikuojant medžiagą. Diakritikos esmė – atskirti pirminius istorinės medžiagos sluoksnius arba šaltinius nuo antrinių, nes laiko tėkmėje tiek materialinės liekanos, tiek ir rašytiniai pranešimai patiria įvairias transformacijas, kurias istorikas turi atskleisti ir atmesti. Korektiškumo kritika liečia tik rašytinius šaltinius. Jos uždavinys – nustatyti istorijos faktus. Istorikas turi kritiškai įvertinti įvairių šaltinių teikiamus duomenis apie įvykius ir nustatyti, kokie jie buvo iš tikrųjų, nepriklausomai nuo to, ką apie juos rašė ir galvojo šaltinių autoriai. Tokiu kritiniu būdu istorikas gali išskirti teisingus (istoriniu požiūriu) istorinius faktus.

Šie kritiškai patikrinti istorijos faktai tampa istoriko atliekamo kito darbo – interpretacijos – objektu. Interpretacija – tai toks pažintinis veiksmas, kuriuo atskiri istorijos faktai susiejami vienas su kitu į vientisą, rišlią chronologinę seką, leidžiančią susidaryti logišką ir aiškų tiriamo praeities fragmento vaizdą. Norėdamas, kad interpretacija būtų laikoma pagrįsta, moksline, istorikas ją turi atlikti taip pat griežtai laikydamasis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, nemoksline istorijos faktų interpretacija bus laikoma tokia, kuri istorinius įvykius aiškins Dievo ar kitų antgamtinių jėgų įsikišimu, „stebuklų“ istorijoje pripažinimas. Uždrausti ir nemoksliniais šiuolaikinėje Vakarų istoriografijoje laikomi bandymai interpretuoti istorijos faktus remiantis rasistinėmis ar antisemitinėmis teorijomis.[27] Norėdamas išlikti moksliškai nešališkas ir objektyvus, istorikas privalo laikytis dar L. Rankės (J. Ranke) išplėtotos „vidinės kritikos“ koncepcijos – interpretuodamas turi vengti praeityje veikusių žmonių poelgių moralizavimo, smerkimo ar aukštinimo, savo etinių ar ideologinių nuostatų demonstravimo.[28]

Daugelis istorikų XIX a. pabaigoje buvo įsitikinę, kad sąžiningai pagal visus reikalavimus atliktas istorinės medžiagos atrankos, kritikos bei interpretavimo darbas įgalina atkurti apytikriai objektyvų, teisingą praeities įvykių vaizdą. Šiuolaikiniai istorijos naratyvumo šalininkai ir dekonstrukcionistiniai kritikai tokio įsitikinimo atžvilgiu nusiteikę labai skeptiškai. Jie teigia, kad net ir šiame referenciniame, labiausiai mokslišku laikytame lygyje, subjektyvumo ir naratyvumo yra ne ką mažiau, nei tekstiniame. Anot jų, joks objektyvumas čia neįmanomas.

Subjektyvumas pasireiškia jau pačioje pradžioje, kai istorikas renkasi tiriamą epochą ar laikmetį. Ją jis pasirenka visiškai subjektyviai, vedinas savo asmeninių norų ir simpatijų. Kita istorijos objektyvumą menkinanti aplinkybė yra ta, jog istorikas, imdamasis šaltinio tyrimo, iš anksto jau turi galvoje tam tikrą hipotezę ar versiją, paaiškinančią, kaip praeities įvykiai galėjo klostytis. Šios versijos veikiamas jis ir „klausinėja“ istorinio šaltinio, vadinasi, jos inspiruojamos išankstinės nuostatos neišvengiamai lemia gaunamų atsakymų į klausimus pobūdį. Kitaip tariant, istorikas neretai randa istoriniuose šaltiniuose tai, ką jį paskatina rasti jo išankstinė versija. Be to, išankstinis istoriko praeities įvykių supratimas, hipotetinė jų interpretacija (kurią lemia jo gyvenamo laikmečio kontekstas ir jo paties subjektyvios pažiūros) pagaliau, kartais ir pati istorinių šaltinių gausa verčia jį rinktis istorinius šaltinius – vyksta subjektyvi šaltinių selekcija.

Trečia subjektyvumo prielaida yra ta, kad patys šaltiniai niekada nebūna „gryni faktai“, kuriais istorikui belieka tik pasiremti konstruojant savo pasakojimą. Naratyvistai įsitikinę, kad visi rašytiniai šaltiniai yra naratyvai – praeityje gyvenusių žmonių pasakojimai, vadinasi, iš esmės neišvengiamai subjektyvūs. Jie mano, jog atskleisti iki galo bet kokio teksto autoriaus intencijas yra neįmanoma, kaip ir „atrasti“ „galutinę“ istorinio šaltinio prasmę.[29] Kai kurių autorių nuomone, kad ir kiek istorikas „kritikuotų“ šaltinį stengdamasis surasti ir atmesti visus kokio nors šaltinio „subjektyvumus“, jam paprasčiausiai to niekada nepavyks pasiekti iki galo. Kiekvienas istorinis dokumentas svarbus ne tik savo turiniu, bet ir forma – retoriniu aspektu. Istorikui gali tiesiog pritrūkti reikiamų žinių ir įgūdžių išanalizuoti šią retorinę dokumento dimensiją, galinčią suteikti ne mažiau svarbios istorinės informacijos, nei turinys.[30]

Istorikai negali atkurti jokio tikro, teisingo ir tikslaus praeities vaizdo remdamiesi istoriniais šaltiniais dar ir todėl, kad  jie: arba niekada neturi visų tam tikslui reikiamų šaltinių, arba jų turi per daug. Pirmuoju atveju jie priversti „užpildyti“ trūkstamus „tarpus“ subjektyviais teiginiais ar vaizdiniais, kitu – iš milžiniškos šaltinių masės subjektyviai atsirinkti „reikiamus“.[31]

Galiausiai, subjektyvumas neišvengiamai lydi ir, rodos, tiksliausią bei objektyviausią istorikų referencinio lygmens darbo fazę – faktų nustatymą. Tradicinės pozityvistinės istoriografijos šalininkai mano, kad istorikas iš subjektyvaus šaltinio autoriaus pranešimo gali ir privalo išskirti objektyvius istorinius faktus, t.y. tokius istorinius duomenis, kurie jau niekaip nepriklausytų nuo šaltinių autoriaus subjektyvumo ir atskleistų, kaip šaltinyje aptariami įvykiai vyko iš tikrųjų. Šios objektyvaus istorinio fakto sampratos kritikai teigia, kad ir faktai, kuriuos istorikai „išlukštena“ iš istorinių šaltinių, neturi savyje jokio objektyvumo. Faktus istorikas sukuria, fabrikuoja, kaip ir šaltinių „perskaitymo“ atveju, remdamasis savo hipoteze ir prielaidomis.[32] Todėl faktai kaip ir įvykiai yra tik praeities pėdsakų pagrindu istorikų sukurtos konstrukcijos ir interpretacijos arba mininaratyvai.[33] Postmodernistinės istoriografijos teoretikų manymu, šie mininaratyvai yra tik tekstinės konstrukcijos ir neturi jokios anapus teksto esančios objektyvios būties.[34] Jie įsitikinę, jog fakto objektyvumo pripažinimas reiškia kokios nors realybės anapus teksto pripažinimą. O tai neįmanoma, nes kalba ir „realybė“ neturi jokių sąlyčio taškų. Faktai, anot jų, yra tik tekstai, neturintys jokios referencijos į kažką kitą, išskyrus kitus tekstus. Iš čia aišku, kad faktas negali būti kaip nors objektyvus. Faktai yra praeities liekanų mintinės interpretacijos, išreikštos kalba. Anot postmodernisto istoriko R. Berkhoferio (R. Berkhofer), tada, kai tokias tekste esančias „interpretacines struktūras“ istorikai ima laikyti faktiškumu (factuality), jie sukuria „referencinę iliuziją“.[35]

Tačiau ar iš tikrųjų istorinė referencija yra visiška iliuzija? Ieškodami atsakymo į šį klausimą paanalizuokime kai kuriuos R. Berkhoferio pateiktus faktinių sakinių (factual sentences) pavyzdžius.[36] Jais autorius siekia parodyti, kad net „gryni“ faktiniai teiginiai yra  interpretacijos. Iš jo pateikto 13 faktinių sakinių sąrašo pasitelksime 1, 6, ir 9 sakinius:

1.        Džordžas Vašingtonas (Georg Washington) gimė 1732 metų vasario 22-ąją Bridges Creeke, Virdžinijos valstijoje.

6.        Džordžas Vašingtonas buvo daugiau nei šešių pėdų ūgio ir laikė save išsiskiriančiu iš minios.

9.        Džordžas Vašingtonas buvo plantacijos savininkas ir sėkmingai besiverčiantis verslininkas (successful businessman).

Be jokios abejonės, galime pritarti R. Berkhoferiui, teigiančiam, kad D. Vašingtono gimimo data yra teisinga tik naujojo, bet ne senojo kalendoriaus (pagal jį Vašingtonas gimė vasario 11 dieną) atžvilgiu. Šeštojo teiginio dalis – „laikė save išsiskiriančiu iš minios“ iš tikrųjų yra tik istorikų interpretacija. Nekelia didelių abejonių tai, jog devintojo teiginio frazė „sėkmingai besiverčiantis verslininkas“ išreiškia interpretaciją iš kapitalizmo, o ne ikikapitalistinio paternalizmo pozicijų. Tačiau argi galima laikyti interpretacija tai, kad D. Vašingtonas gimė, turėjo tam tikrą ūgį ir buvo plantacijos savininkas? Pats R. Berkhoferis pripažįsta, kad kartais faktiniuose sakiniuose (kaip ir šiuo atveju devintajame) faktas yra sujungtas su nuomone[37]. Vadinasi, tai, kad D. Vašingtonas buvo plantacijos savininkas, yra vis tik faktas, o tai, kad jis buvo sėkmingai besiverčiantis verslininkas, yra nuomonė, interpretacija.

Iš tiesų, kad ir kiek svarstytume apie praeities įvykius kaip interpretacijas, mes negalime paneigti to, kad jie tikrai įvyko. Suprantama, kad serbų studento Principo šūvį į Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį Francą Ferdinandą galima interpretuoti iš pačių įvairiausių pozicijų, tačiau neįmanoma nuneigti to, kad šūvis buvo. Galima susidurti su neįveikiamais sunkumais stengiantis istoriškai teisingai reprezentuoti Vaterloo mūšį, tačiau negalima paneigti paties mūšio fakto. Kad ir į kokią naratyvinę strategiją įtrauktume R. Kalantos susideginimą, mes negalėtume pradėti aiškinti, kad jis nesusidegino. Vadinasi, visų istorinių interpretacijų pagrindas ir istorikų fantaziją „disciplinuojantis“ veiksnys yra istorinių įvykių egzistavimo praeityje tikrumas.

Tokių pavienių teiginių, išreiškiančių praeities įvykių ar veiksmų istorinį tikrumą, egzistavimo neneigia ir postmodernistiniai istorijos teoretikai. Tačiau jie šių teiginių nelaiko istoriniais faktais ir mano, kad jie nėra istorinio diskurso objektas.[38] Tikriausiai jie teisūs. Tačiau, net jei šį istorinės praeities tikrumą, į kurį referuoja istorikai kurdami savo istorines interpretacijas, laikytume tik „daiktu savyje“ ar „hiletiniais duomenimis“, jis vis tiek neabejotinai išliktų esmine istorinio diskurso sąlyga ir prielaida.

Istorikai postmodernistai, istorinį faktą laikydami absoliučia interpretacija, atrodytų, visiškai ištrina ribą tarp istorijos ir fikcijos. Tačiau, jei istorija niekuo nesiskiria nuo fikcijos, tada istorikas yra laisvas, kaip ir fikcijos autorius, rašyti bet ką. Jei taip būtų, tai mes neturėtume piktintis tais, kurie išdrįsta pareikšti, jog Holokausto nebuvo, arba juoktis iš tų, kurie sakytų, kad bolševikai 1917 m. paėmė valdžią ne Rusijoje, o Anglijoje. Akivaizdu, kad su tokiomis istorinėmis „interpretacijomis“ nesutiktų ir postmodernistinės istoriografijos šalininkai, kurie neretai prasitaria, jog istoriką vis dėlto varžo tam tikra referencinė atsakomybė.[39] Tačiau kokia gali būti ta atsakomybė, jei ir istorijos įvykius, ir net istorijos faktus laikome tik subjektyviomis interpretacijomis? Mano manymu, ši atsakomybė sietina tik su vieninteliu dalyku – praeities tikrumu. Praeities realumas yra vienintelis faktorius, užkertantis kelią absoliučiam istoriniam reliatyvizmui, neleistinoms istorinėms interpretacijoms ir apsaugantis  istoriją nuo visiško jos „sufikcinimo“. Šis praeities įvykių aktualumas yra vienintelis esminis istorijos ir fikcijos skirtumas.

 

Išvados

 

Istorijos tekstų forma, kaip ir grožinių kūrinių, yra neabejotinai ta pati – naratyvinė. Šį faktą akivaizdžiausiai įrodo naratologijos mokslo priemonių taikymas istorinių tekstų tyrimui. Tokia analizė atskleidžia, jog istoriniams naratyvams tinka iš esmės visos pagrindinės naratologinės sąvokos, juose funkcionuoja tos pačios naratyvinės struktūros kaip ir grožiniuose kūriniuose. Kartu ši analizė leidžia aiškiau pamatyti abiejų naratyvo rūšių skirtumus. Pasirodo, kad istoriniams naratyvams nebūdingas veikėjo minčių bei vidinio pasaulio perteikimas, reprezentuodami praeitį istorikai nevartoja tiesioginės istorinių veikėjų kalbos ar jų monologų, išvengia sceninių aprašymų, istoriniuose naratyvuose priešingai nei grožiniuose, autorius ir naratorius sutampa.

Šie skirtumai akivaizdūs, tačiau nėra absoliutūs. Literatūrologų pastebėjimu, neaprėpiamoje grožinių kūrinių gausybėje įmanoma rasti ir tokių, kurie naratologiškai labiau skiriasi tarpusavyje, nei nuo istorinio pranešimo. Vadinasi, naratologiniai skirtumai negali būti tvirtu kriterijumi, aiškiai atribojančiu istoriją nuo fikcijos.

Tokiu kriterijumi negali būti ir fikcinių bei faktinių pasakymų santykis naratyve. Ir istoriniame pranešime, ir fikciniame galima rasti abiejų rūšių pasakymus, o jų kiekio proporcija kūrinyje neturi jokios lemiamos reikšmės jų skirtumui.

Istorijos ir fikcijos atribojimui nepasitarnauja nei naratyvo santykis su tiesa. Tai, kad fikciniuose naratyvuose veikia išgalvoti, realiai niekada neegzistavę veikėjai, pasakojami netikri įvykiai, nereiškia, jog jais neperteikiamos jokios tiesos, arba tai, kad jų pasakymai neturi būti teisingi galimo teksto pasaulio atžvilgiu.

Esminio istorijos ir fikcijos skirtumo tenka ieškoti ne diskursiniame, o referenciniame lygyje, būdingame tik istorijai. Skirtingai nei fikcijų kūrėjai, istorikai iki teksto rašymo atlieka didžiausią ir svarbiausią savo darbą – užsiima istorinės medžiagos paieška, atranka, analize, faktų išskyrimu bei jų interpretavimu. Nors subjektyvumo šioje veikloje ne ką mažiau, nei istorinio teksto konstravimo fazėje, tik čia galima aptikti esminį istorijos ir fikcijos skirtumą. Jis pasireiškia tuo, kad istorikai rašo ne apie išgalvotus, o apie realius praeities įvykius.

 

Nuorodos



* Vytautas Žemgulis – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros asistentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – istorijos filosofija.



[1] Literatūros filosofijoje ir literatūrologijoje grožiniams kūriniams bendrai įvardyti vartojamas „fikcijos“ (angl.: fiction) terminas, o naratyvams, perteikiantiems realius įvykius ar reiškinius – „nefikcijos“ (non-fiction) arba „faktinio naratyvo“ terminai. Fikciniais (lot.: fingere – išrasti, sugalvoti) laikomi tokie pasakojimai, kurie reprezentuoja netikrus, išgalvotus (angl.: “made up”), įvykius, neturinčius  referencijų į realybę, t. y. neparemtus tikrais faktais. Visos fikcijos yra naratyvai – jų turinį visada sudaro tam tikra sugalvota istorija – tarpusavyje susijusių įvykių seka.

[2] Norkus, Z. Apie istorizmą ir modernizmą istoriografijoje. Istoriografija ir atvira visuomenė, red. sud. U. A. J. Becher, A. Bumblauskas, J. Rusen. Vilnius: Vaga, 1998, p. 68–93; Norkus, Z. Historical Narratives as Pictures: On Elective Affinities between Verbal and Pictorial Representations. Journal of Narrative Theory, 2004, t. 34 (2), p. 173–206.

[3] Nastopka, K. Reikšmių poetika. Semiotikos bandymai. Vilnius, Baltos lankos, 2002, p. 36–37.

[4] Naratologija – naratyvo teorija – struktūralizmo įtakoje XX a. 8–9 dešimtmečiais susiformavusi specifinė literatūrologinė disciplina, tyrinėjanti grožinio naratyvo prigimtį, formą, jį sudarančias struktūras, bei jų funkcionavimą. Žr. Prince, G. A Dictionary of Narratology. University of Nebraska Press, 1987, p. 65–66.

[5] Naratologinių struktūrų ir sąvokų turinys išsamiai aptariamas šiuose klasikiniuose naratologų veikaluose: Barthes, R. Introduction to the Structural Analysis. A Barthes Reader, red. sud. S. Sontag. New York: Hill and Wang, 1998; Genette, G. Narrative Discourse: An Essay in Method. Ithaca, Cornell University Press, 1980 ir Genette, G. Narrative Discourse Revisited. Ithaca, New York, Cornell University Press, 1988; Chatman S. Story and Discourse: Narrative Structure in Fiction and Film. Ithaca and London, Cornell University Press, 1978; Rimmon-Kenan, S. Narrative Fiction: Contemporary Poetics. London, New York: Routledge, 2002; Prince, G. Narratology. The Form abd Function of Narrative. The Hague, Mounton, 1983; Bal, M. Narratology. Introduction to the Theory of Narrative. Unversity of Toronto Press Incorporated, 1997.

[6] Genette, G. Narrative Discourse. An Essay..., p. 35.

[7] Genette, G. Fictional Narrative, Factual Narrative. Poetics Today, 1990, t. 11 (4), p. 758–761.

[8] Ten pat, p. 772.

[9] Cohn, D. Signposts of Fictionality: A Narratological Perspective. Poetics Today, 1990, t. 11 (4), p. 778–780.

[10] Ten pat, p. 781.

[11] Ten pat, p. 787.

[12] Ten pat, p. 790.

[13] Ten pat, p. 789.

[14] Ten pat, p. 793.

[15] Searle, J. R. The Logical Status of Fictional Discurse. New Literary History, 1974–5, t. 6 (2), p. 319–332.

[16] Ten pat, p. 322.

[17] Ten pat, p. 324–327.

[18] Currie, G. What is fiction? Journal of Aesthetics and Art Criticism, 1985, t. 43, p. 385–392.

[19] Ten pat, p. 287–388.

[20] Pavyzdžiai paimti iš Lamarque, P., Olsen, H. Truth, Fiction, and Literature. Oxford University Press, 1994, p. 30.

[21] Ten pat, p. 43.

[22] Christopher, N. Philosophy of Literature. London: Routledge, 1999, p. 40.

[23] Lamarque, P., Olsen, H. Truth, Fiction, and Literature. Oxford University Press, 1994, p. 57–60.

[24] Dolezel, L. Truth and Authenticity in Narrative. Poetics Today, 1980, t. 1 (3), p. 9.

[25] Galima pripažinti, kad ir istorinių romanų autoriai prieš rašydami tekstą neretai susipažįsta su aprašomos epochos istorijos šaltiniais, tačiau jie nesiremia pačia tam tikrais specifiniais metodais pagrįsta šaltinių kritika. Už juos šį darbą jau būna padarę istorikai profesionalai.

[26] Norkus, Z. Istorika. Vilnius: Taura, 1996, p. 56.

[27] Ten pat, p. 30.

[28] Ten pat, p. 41.

[29] Munslow, A. Deconstructing history. London, New York: Routledge, 1997, p. 145.

[30] LaCapra, D. History and Criticizm. Cornell University Press, 1985, p. 38.

[31] Carrard, Ph. Poetics of the New History: French Historical Discourse from Braudel to Chartier. Baltimore. Johns Hopkins University Press, 1992, p. 181.

[32] Ten pat, p. 183.

[33] Munz, P. The Shapes of Time: A New Look at the Philosophy of History. Wesleyan University Press, 1977, p. 164.

[34] Munslow, A. Deconstructing history. London, New York: Routledge, 1997, p.106.

[35] Berkhofer, R. Beyond the Great Story: History as Text and Discourse. Harvard University Press, 1995, p. 60.

[36] Ten pat, p. 53–54.

[37] Ten pat, p. 54.

[38] Bunzl, M. Real History: Reflections on Historical Practice. London, New York: Routledge, 1997, p. 46.

[39] Berkhofer, R. Beyond the Great Story: History as Text and Discourse. Harvard University Press, 1995, p. 69.

Gauta 2006 m. sausio 20 d.

Pateikta spaudai 2007 m. rugpjūčio 28 d.

 

Summary

Historical and Fiction Narratives: Similarities and Differences

 

Contemporary post-modern philosophers of history tend to refer to historic text as a narrative which is closely related to literary, i.e. fiction narrative. On the one hand, such a conclusion reveals the progress achieved during the last two decades in the field of researches of historical texts, which made it possible to perceive that the representation of historical past is subject to the same textual mechanisms applicable in fiction literature. However, on the other hand, there is a concern that the treatment of history as a sub-type of literature genre may diminish its scientific nature. This article aims to identify the essential criterion or feature which would enable to clearly delimitate history from literature. The author of the article assumes that the application of literature science, such as narratology, techniques in the analysis of historical texts may be of service in search of the above-mentioned criterion. This clearly confirms the conclusion that historical works may be considered narratives and enables to identify textual differences between historical and literary narratives. Another two criteria regarding differences between historical and literary narratives, i.e. truth and pragmatism, are also discussed. The final conclusion provided at the end of the article suggests that it is impossible to identify the key difference between historical and fiction narratives. Such criterion exists only in the referential sphere, which is distant from the text, and manifests itself in the reality of historical events.