„Istorija“. Mokslo darbai. 99 tomas
Arvydas Malonaitis. Rumbonių kirvis
Spausdinti

2015, t. 99, Nr. 3, p. 5–17 / Vol. 99, No. 3, pp. 5–17, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.15

pdf_button PDF

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Baltų proistorės katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius,
el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje aptariamas 1968 m. Nemune, priešais Rumbonių piliakalnį, aptiktas vikingų laikų ir ikivalstybinio laikotarpio (vėlyvojo geležies amžiaus) kirvis su kotu, šiuo metu saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje (AKM GEK 3211). Dėmesį šiam kirviui lėmė dvi aplinkybės: pirma, didžiosios koto dalies išlikimas – turima bemaž pilna įrankio konstrukcija, antra, kirvis rastas Nemune ir, galimas dalykas, liudija apie tuometinius papročius. Pateikiami jo parametrai, aptariami metalinės dalies pavidalo bruožai, pristatomi svarstymai apie koto ilgio nustatymą, daroma prielaida, kad kirvis galėjo būti auka. Straipsnyje pateikiamos aptariamo kirvio iliustracijos.

Esminiai žodžiai: Rumbonių piliakalnis, Nemunas, plačiaašmenis kirvis, kotas, aukojimas vandenyje.

Abstract. The article presents an axe with a haft dating back to the Viking Age and the pre-state period (Late Iron Age) which was found in the Nemunas River in front of the Rumbonys mound in 1968 and which is currently kept at Alytus Regional Museum (AKM GEM 3211). The following two circumstances drew the attention to the axe: first, the survival of the greater part of the haft – the tool was found in a nearly complete structure; second, the axe was found in the Nemunas River and, possibly, is a witness to the customs of that time. The article provides its parameters, discusses the properties of the shape of the metal part and presents the considerations on determining the length of the haft; an assumption is made that the axe could have been a sacrifice. The article includes the illustrations of the axe under analysis.

Keywords: Rumbonys mound, Nemunas River, axe with a wide blade, haft, sacrifice in water.

Įvadas

Straipsnyje apžvelgiamas 1968 m. Nemune, priešais Rumbonių piliakalnį, aptiktas kirvis su kotu (1 il.), šiuo metu saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje (AKM GEK 3211). Kaip rodo Alytaus kraštotyros muziejaus gaunamų eksponatų kataloge esantis 1973 m. vasario 14 d. aktas nr. 217, kirvį 1968 m. rado Punios apylinkės Strielčių kaimo gyventojas Jonas Jonika Nemune, priešais Rumbonių piliakalnį, dešiniojo kranto pusėje, apie 1,5 m gylyje. 1972 m. apie lapkričio mėn. J. Jonika kirvį perdavė tuometinio Punios kolūkio agronomui Algiui Kavolynui, o šis 1973 m. vasario 14 d. jį perdavė muziejui. Tikslesnės radimo aplinkybės nežinomos.

Rumbonių vietovė yra apie 5–6 km į šiaurę nuo Alytaus, maždaug pusiaukelėje tarp Alytaus ir Punios piliakalnių. Svarbiausias orientyras yra Rumbonių piliakalnis, įkurtas kyšulyje tarp kairiojo Nemuno kranto ir dešiniojo Pilupio kranto. Seniau piliakalnio aikštelė iš visų pusių buvo apjuosta pylimu. Šiuo metu dalis aikštelės ir pylimo nuplauta Pilupio. Piliakalnio vakarinėje, pietinėje ir rytinėje papėdėje maždaug 1 ha plote yra I–II tūkst. pradžios gyvenvietė su iki 0,8 m storio kultūriniu sluoksniu [2, 72]. Piliakalnis dar žinomas Pilupio, Rumbono, Mikutiškių vardais [1, 104]. Jo apylinkėse I–II tūkst. pradžioje lokalizuojamas Dainavos žemės Rumbonių valsčius, buvęs Nemuno kairiajame krante, apėmęs Rumbonių, Margaravos (abu Alytaus r.), Kieliško, Narkūnų II (abu Prienų r.) piliakalnius ir Bundorių (Punios šilo) pilkapyną [23, 241]. Išlikę duomenys liudija, kad jo centras greičiausiai sietinas su Rumbonių piliakalniu, nors kartais autoriai tuo abejoja [21, 362]. Arčiausiai, apie 4 km atstumu, yra Margaravos piliakalnis, įrengtas taip pat Nemuno kairiojo kranto aukštumos kyšulyje, prie Dubenėlės upelio. Jis, kaip ir Rumbonių piliakalnis, įkurtas panašiu laikotarpiu, bet išlikęs fragmentiškai. Labiausiai – apie 10 km – nutolę yra Kieliško ir Narkūnų II piliakalniai. Pastarojo, įkurto Nemuno ir Skardupio santakoje, aikštelė taip pat beveik visa nuplauta. Geriau išlikęs nedidelis Kieliško piliakalnis, įkurtas Peršėkės dešiniajame krante. Į pietus nuo Rumbonių valsčiaus lokalizuojamas Alytaus valsčius su Alytaus ir Peteronių piliakalniais [23, 238], į rytus, už Nemuno, apie 6 km atstumu, yra nedidelis vėlyvuoju geležies amžiumi datuojamas Kružiūnų piliakalnis su gyvenviete. Čia tuo metu galėjo būti nedidelės pilies apygardos centras [23, 238]. Apie 5 km atstumu į šiaurę esantis garsusis Punios piliakalnis tuo metu buvo nereikšminga vieta – intensyvus gyvenimas joje prasidėjo apie XIII a. pabaigą – XIV a. pradžią [2, 68].

Vieta, kurioje rastas kirvis, priklauso Nemuno vidurupio atkarpai. Upė čia graužiasi per morenines aukštumas, todėl jos slėnis daugiausia gilus ir siauras, be salpos. Krantai statūs, daug kur ardomi, vaga vingiuota, joje yra daug akmenų, kurie sudaro vadinamąsias rėvas. Viena tokių rėvų grupių yra ties Alytumi. Vidurupio gylis 1–3,5 m. Be to, šioje upės atkarpoje yra ruožų su didžiausiu nuolydžiu, todėl srovės greitis sėkliuose ir vasarą siekia daugiau kaip 2 m/s. Rumbonių piliakalnis nuo Nemuno atskirtas platoko, pradžioje beveik lygaus, arčiau piliakalnio kylančio slėnio. Šiuo metu prie piliakalnio jis dirvonuoja, arčiau Nemuno yra užstatytas naujų sodybų, o prie Pilupio yra sena sodyba. Dešiniojoje Nemuno pusėje slėnis siauras, pereina į aukštą, mišku apaugusį krantą.

Straipsnio pavadinimas yra sąlyginis, atspindintis greičiau dabartinę situaciją nei anuometinius ryšius, nes negalime būti visiškai užtikrinti, kad kirvio sąsaja su piliakalniu yra reali.

Kirvio parametrai

Šiuo metu fiksuoti tokie plačiaašmenio kirvio (AKM GEK 3211) parametrai:

aukštis 15 cm;
ašmenų plotis 12 cm;
koto kiaurymės 40 × 35 mm;
svoris 470 g;
koto ilgis – 31 cm (tvirtoji dalis 25,5 cm; plaušas 5,5 cm);
koto storis ties pentimi 35 × 30 mm, ties galu 29 × 16 mm.

Palyginus su muziejuje esančiais, greičiausiai perdavimo metu fiksuotais, duomenimis, matyti, kad jie šiek tiek skiriasi. Tuomet nustatyta, kad kirvio aukštis yra 16 cm, ašmenų plotis 13 cm, koto ilgis apie 30 cm. Kiti parametrai tuomet nebuvo fiksuojami. Skirtumai galėjo atsirasti ir dėl matavimo netikslumų, ir dėl to, kad naujesni matavimai buvo atlikti po to, kai kirvis pabuvojo konservavimo laboratorijoje.

Pavidalo bruožai

Nors kirvis apnykęs, tačiau pavidalo bruožai ganėtinai aiškūs. Žvelgiant į kirvį iš priekio, matyti, kad pentis apskrita, jos išorinis plotis 47 mm. Šoninių kraštinių storis išlikusiose storiausiose vietose 6 mm, viršutinės kraštinės – 5 mm. Koto kiaurymė taip pat apskrita. Liemens šoninės kraštinės nuo penties šonų link ašmenų siaurėja, tarpusavyje suartėdamos nedideliais lankais. Toks pleišto pavidalas paprastai laikomas vidutiniu, tačiau yra nepastovus ir svyruoja nuo artimos plačiam iki siauram pleištui. Mūsų atveju pleištas yra artimas plačiam. Jo nuožulnos kampas (matuojama apie 5 cm atstumu nuo ašmenų krašto) yra apie 7–8°. Dėl didelio korozijos poveikio ašmenų nuožulnos kampo nustatyti nepavyko.

Žvelgiant iš šono (vertikali projekcija), matyti, kad pentis paprasta, be atkraščių ir atsparnių. Priekinė jos dalis ištempta priešinga kotui kryptimi, kraštinė suapvalinta. Užpakalinė dalis dėl korozijos neišlikusi, todėl apie jos kraštinės konfigūraciją ir ištempimo koto pusėn mastą spręsti sunku, t. y. nustatyti, koks buvo penties viršutinės dalies ilgis, neįmanoma. Vis dėlto pagal šiek tiek daugiau išlikusį metalą ir pasvirimą koto link atrodo, kad penties užpakalinės dalies viršus koto pusėn ištemtas buvo bemaž tiek pat ar kiek mažiau nei priekinės.

Kirvio liemuo nuo penties iki masės centro siauras, apie 20 mm pločio, bemaž tiesus, vėliau skirtingai išplatėja į abi puses. Užpakalinė liemens dalis ryškiai paplatinta koto pusėn ir todėl smarkiai išsikiša už penties užpakalinės dalies linijos, sudarydama vadinamąją „barzdą“. Užpakalinė liemens kraštinė yra išlenkta artimu simetriniam lanku ir atkartoja ašmenų išlenkimo lanką, todėl „barzdos“ galas yra šiek tiek užsirietęs. Taip apatinė liemens dalis įgauna apibendrintą stačiakampio pavidalą, su pentimi sujungtą siaurąja liemens dalimi. „Barzda“ link koto labai plona, pjūvyje siauro lęšio pavidalo, nedaug deformuota, galas palenktas į dešinę pusę.

Liemens priekinė kraštinė nuo penties iki ašmenų ištempta į priešingą kotui pusę ir yra lenkta. Paimta kartu su penties priekine kraštine sudaro visą kirvio priekinės dalies pavidalą, kuris, žvelgiant į kirvį iš šono, yra panašus į asimetrinį lanką. Šiuo požiūriu aptariamas kirvis labai artimas kitiems vikingų laikų ir ikivalstybinio laikotarpio (vėlyvojo geležies amžiaus) ir ankstesniems siauraašmeniams pentiniams kirviams.

Kirvio ašmenys ganėtinai apnykę, todėl jų kampai suapvalinti. Stebėjimai rodo, kad toks ašmenų plotis (12 cm) yra būdingas daugeliui tuometinių kirvių, paplitusių visoje Lietuvos teritorijoje. Ašmenys išlenkti neaukštu lanku, tai taip pat būdinga daugeliui šio laikotarpio kirvių. Nors korozijos poveikis didelis, tačiau matyti, kad ašmenys buvo išlenkti simetriškai, o asimetrija jei ir buvo, tai nedidelė. Tai taip pat būdingas šių kirvių bruožas.
Kadangi kirvio paviršius labai apnykęs, negalima pasakyti, ar būta kokių nors išskirtinių požymių (įkartų, smulkių griovelių, išplotų juostelių ir pan.). Tam tikras išskirtinumas galėtų būti priekinių liemens briaunų suapvalinimas. Jis prasideda nuo penties ir tęsiasi beveik iki liemens sandūros su ašmenimis. Yra nevienodo pločio – plačiausias ties siauriausia liemens dalimi, siauriausias ties pentimi ir liemens apačioje. Šiuo metu tai būtų vienintelis žinomas toks apipavidalinimas, bet greičiausiai jis atsirado konservavimo metu ir autentišku jo vadinti negalima.

Korozijos poveikis išryškino kai kuriuos gamybos bruožus. Kaip matyti iš dešinėje kirvio pusėje, liemens ir kiaurymės dalyse, gerai išlikusių metalo juostelių, kirvis gamintas iš vadinamosios „paketinės“ žaliavos ruošinio – tarpusavyje suvirintų geležies juostelių. Koto kiaurymė formuota ruošinio galą užlenkiant į dešinę pusę ir suvirinant su kairėje esančia ruošinio dalimi (2 il.). Suvirinimo vieta yra ties masės centru. Tarp abiejų dalių ties kiaurymės pabaiga išlikęs apnykusio metalo fragmentas galėtų liudyti apie įvirintą papildomą pleištą, bet greičiausiai abi dalys buvo sujungtos nenaudojant papildomo intarpo.

01-01
1 il. Nemune, priešais Rumbonių piliakalnį, rastas plačiaašmenis kirvis su išlikusiu kotu (AKM GEK 3211) (A. Malonaičio nuotr.)

Vikingų laikų ir ikivalstybinio laikotarpio (vėlyvojo geležies amžiaus) plačiaašmeniai kirviai Lietuvoje kol kas aptarti tik ginkluotės požiūriu [11, 50–52; 22, 101–113], nėra ir detalesnio jų chronologinio skirstymo. Pagal pateiktą V. Kazakevičiaus klasifikaciją aptariamąjį kirvį tektų priskirti IV tipo 2-ajam potipiui [11, 51–52]. Nuo 1-ojo potipio jie skiriasi tik tuo, kad neturi ataugų pentyje (atkraščių ir atsparių), todėl sunku atskirti, kuris jų yra darbo, o kuris kovos kirvis. Daugelis autorių sutaria, jog tai vietoje pagaminti ir XI–XII a. naudoti kirviai. Peržiūrėjus įvairiuose Lietuvos muziejuose 230 šio laikotarpio kirvių, paaiškėjo, kad artimiausiais Rumbonių kirviui galima laikyti rastuosius Gražjūryje (LNM AR 706:1), Jauneikiuose (ŠAM 11525/119:55), Paežeryje (VDKM 1006:70), taip pat kelis kirvius, kurių radimo vieta nežinoma: LNM AR 384:191, 194; PKM 537/1350; VDKM 1067:6; KėdKM 5430/737. Panašių bruožų esama Ąžuolytėje (KėdKM 5400/707), Jasnagurkoje (KėdKM 5542/795), Keleriškiuose (KėdKM 5227/626) rastuose kirviuose.

01-02
2 il. Kirvio detalė – gamybos technologijos bruožai (A. Malonaičio nuotr.)

Kotas

Kaip ir metalinė dalis, kotas taip pat yra apnykęs, tačiau neapipuvęs, tvirtas, tik galas (apie 5 cm) virtęs plaušais. Paviršius nelygus, rudos, vietomis juodos spalvos. Nelygumai greičiausiai atsirado po konservavimo, nes skirtingai susitraukė medienos sutankėjimai. Kotas nevienodo storio, nuo penties link galo plonėjantis. Storiausia vieta ties pentimi. Ji išliko geriausiai, nors pakraštys yra nuskilęs. Prie metalinės dalies buvo tvirtinamas, į pentį įveriant iš priekio, todėl pentyje užsipresavo patikimai. Papildomas pleištas iš galo nebuvo kalamas. Kadangi galas virtęs plaušais, sunku pasakyti, koks buvo tikrasis jo ilgis. Sprendžiant iš ganėtinai ryškaus plonėjimo galo link, galima spręsti, kad kotas buvo neilgas, t. y. jei jis ir buvo ilgesnis už dabar turimą, tai greičiausiai nedaug. Ar, remiantis turimais duomenimis, galima šiek tiek sukonkretinti atsakymą? Nepaisant to, kad yra žinomi koto ilgio nustatymo principai ir pateikti būdai, kaip tą padaryti, gauti rezultatai pirmiausia vertintini kaip teoriniai, todėl būtų pravartu pateikti keletą pastebėjimų, kaip praktiškai galėtų būti sprendžiamas kirvio koto ilgio klausimas.

Atliktas siauraašmenių pentinių kirvių kotų ilgio (2/3 l cm) rekonstravimas pagal kirvių aukštį ir ašmenų palenkimo kampą bei ašmenų ir penties palenkimo kampus parodė, kad sukimo centras yra įvairiai nutolęs nuo smūgio taško, t. y. koto ilgis yra skirtingas ir kiekvienam įrankiui individualus [13, 80–84]. Panašiai yra ir su plačiaašmeniais vikingų laikų ir ikivalstybinio laikotarpio (vėlyvojo geležies amžiaus) kirviais. Autoriai, nagrinėjantys koto ilgį, neretai pažymi, kad gaunami dydžiai yra viena, bet realus koto ilgis – kita, ir kad jis nebūtinai turėjęs būti toks, koks gaunamas teoriniais metodais. Nėra abejonės, kad senieji meistrai turėjo savus įrankių gamybos kriterijus, svorių ir matų sistemas, kas be vargo leisdavo sukurti techniškai ir mechaniškai nepriekaištingą įrankį, nesvarbu, ar jis būtų įprastas ar specializuotas. Antraip vienokios ar kitokios jų formos nebūtų išsilaikiusios šimtmečius.

Grįžtant prie koto ilgio praktinės pusės, pravartu paieškoti kitokių kriterijų, kurie galbūt leistų problemą spręsti paprasčiau. Geriausiai tam tiktų konkretūs duomenys apie koto ilgį, kokių retkarčiais pasitaiko archeologinėje praktikoje. Remiantis autorių kapinynų tyrinėjimo stebėjimais, itin vertingi yra trys pavyzdžiai, rodantys buvusio koto ilgį. Pirmiausia paminėtinas Upytės kapinyno kapas nr. 8. Tyrinėjimų autorius, remdamasis koto liekanų stebėjimais, nurodo, kad sveikas kotas turėjo būti 42 cm ilgio [12, 32]. 1985 m. Vidgirių kapinyno kape nr. 2 rasto siauraašmenio pentinio kirvio koto ilgis turėjo būti apie 30 cm – taip nustatyta pagal kirvakočio gale buvusią kilpelę [19]. Riklikų plk. kape nr. 9 C buvusio kirvio padėties stebėjimai leido tyrinėjimų autoriui padaryti išvadą, jog kirvakotis turėjo būti apie 40–50 cm ilgio [20]. Kitas šaltinis – kirviai žalvarine juostele apvyniotais kotais, rasti Latvijoje, latgalių ir sėlių genčių teritorijose. 2001 m. duomenimis, jų priskaičiuojama trys dešimtys. Tai įvairūs kirviai nevienodai apvyniotais kotais, todėl apie buvusį jų ilgį spręsti galima ne visada. Konkrečiu atveju galima pasinaudoti trijų kirvių duomenimis pagal publikacijose pateiktą mastelį. Tai Merdzenės Dzervių, Ludzos Odukalnio [17, att. 80:7–8] ir Nukšių (Pildos Nukšių) [24, табл. XVIII:1; XXVIII; IX:9] laidojimo paminkluose rastieji kirviai.

Visi šie atvejai panašūs, nes žinomas ganėtinai tikslus kirvio metalinės dalies aukštis ir koto ilgis. Turimus duomenis išreiškus per metalinės dalies aukščio ir koto ilgio santykį gauti tokie rezultatai: Riklikai 1:2 (vidutinis); Upytė 1:2,6; Vidgiriai 1:1,7; Ludzos Odukalnis 1:2; Merdzenės Dzerviai 1:2,2; Nukšiai 1:2,7. Ką rodo šis santykis? Greičiausiai koto ilgio praktinio nustatymo išraišką, kai tam tikrą metalinės dalies aukštį atitinka tam tikras šių atstumų kiekis kote. Akivaizdu, kad tai gruboka tikslių skaičiavimų požiūriu, tačiau praktiškai paprasta ir patikima, o nedideli nukrypimai nepatogumų nesukelia. Kaip matyti, konkrečiu atveju santykis svyruoja nuo 1:2 iki maždaug 1:3 ir neatrodo, kad tai atsitiktinumas.

Tarp rekonstrukcijų pažymėtini dviejų franciskų (V–VII a. frankų svaidomųjų kirvių) pavyzdžiai: vieno jų metalinės dalies aukštis 15 cm, koto ilgis apie 45 cm, svoris 645 g, kito – atitinkamai 17 cm, 46 cm ir apie 500 g [8]. Taigi abiejų aptariamas santykis bemaž vienodas – apie 1:3. Panašiai yra ir su XI a. Gotheime (Gotlandas, originalas Stokholmo muziejuje) rasto plačiaašmenio kirvio, kurio svoris apie 2 kg, ašmenų plotis 14 cm, aukštis apie 25 cm, koto ilgis apie 80 cm, rekonstrukcija. Kito kirvio su atkraštėmis koto pusėn, rasto Miustermyre (Gotlandas, originalas taip pat Stokholmo muziejuje) svoris 1,3 kg, ašmenų plotis 7 cm, aukštis 23 cm, koto ilgis apie 75 cm. Beje, šių rekonstrukcijų platintojai taip pat siūlo indėnų kirvio tomahauko pavyzdžiu padarytą gaminį, kurio svoris 450 g, ašmenų plotis 7 cm, aukštis apie 15 cm, koto ilgis 48 cm. Pažymėtinas taip pat skandinaviškas platusis tašymui skirtas kirvis. Jo ašmenys 37 cm pločio, koto ilgis 46 cm, svoris 1,45 kg.

Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau, bet ir iš išvardytų matyti, kad tokių, kur metalinės dalies aukščio ir koto ilgio santykis 1:3, yra daugiausia. Vadinasi, šitokį santykį (su nedideliais svyravimais į vieną ar kitą pusę) galima vadinti optimaliu, labiausiai tinkančiu didžiajai daliai veiksmų atlikti. Kitokį santykį, ypač 1:4 ir didesnį, derėtų vertinti kaip specializuotų įrankių požymį. Beje, tarp šiuolaikinių įrankių, kuriuos galima įsigyti prekybos centruose, taip pat vyrauja tokie, kurių santykis apie 1:3. Panašiai yra ir su daugelyje ūkių dar naudojamais tarybinio laikotarpio standartiniais statybiniais kirviais, pavyzdžiui, ГОСТ 18578:89 [18].

Į klausimą, koks turi būti kirvio koto ilgis, dažniausiai atsakoma, kad tai priklauso nuo įrankio paskirties, savininko ūgio ir fizinės jėgos, todėl ilgis gali būti įvairus. Pavyzdžiui, „kirvio galva turi būti ant žemės, o koto galas siekti juosmenį“, „koto galas turi būti nuleistos rankos delne, o galva siekti kulkšnį“, „nuo pirštų galų iki alkūnės“, „pentis turi būti delne, o kotas remtis į pažastį“, „nuo riešo iki pažasties“, „nuo penties reikia atskaičiuoti 4–5 plaštakų pločius“ ir pan. Taigi sąsaja su fiziniais duomenimis akivaizdi. Šiuo požiūriu įdomi Kalevalos 31-oji giesmė, kur kalvio prašoma nukalti tokį kirvį, kuris atitiktų jėgas. Panašiai 39-oje giesmėje kalbama apie kalaviją, kuris taip pat turi atitikti turėtoją [10, 467, 549]. Iš pavyzdžių matyti dar vienas svarbus momentas – matavimo vietų gali būti keletas ir, atsižvelgiant į paskirtį, atitinkamai pasirenkama.

Nagrinėjant kirvių parametrus, pastebėta, kad didžiausią dalį sudaro vadinamieji „vidutinio dydžio“ (t. y. nuo 15 iki 20 cm aukščio) kirviai su nedideliais nukrypimais į vieną ar kitą pusę, pavyzdžiui, tarp 671 siauraašmenio kirvio tokių rasta 451 egz. (67,2 %), tarp 818 įmovinių – 588 egz. (72 %) [13, 7 pav.; 43 pav.], o tarp 299 vėlyvojo geležies amžiaus plačiaašmenių – net 199 egz. (86,8 %) [14, 2 pav.]. Jų aukščius pavertę santykiu 1:2–1:3, teoriškai gausime maždaug 40–60 cm ilgių intervalą, kuris atitiks arba bus labai artimas 4–5 plaštakų pločiui, t. y. apie 40–60 cm, o tai savo ruožtu maždaug atitiks ištiestos rankos ilgį nuo pirštų iki alkūnės arba nuo riešo iki pažasties.

Kaip rodo aptarti pavyzdžiai, kirvio pavidalas ar tipas savaime dar nerodo koto ilgio. Metalinės dalies aukščių skirtumas keletu centimetrų neturėtų reikšti koto ilgumo ar trumpumo – praktiniu požiūriu tai nepagrindžiama. Antraip turėtume pripažinti, kad archeologinių tyrinėjimų metu randami aiškiai sudilę kirviai buvo trumpakočiai. Esant skirtingiems aukščiams, matyt, galiojo tas pats koto ilgio nustatymo principas, pagrįstas greičiausiai plaštakų pločiu ar atitinkama rankos dalimi. Tik specialiems poreikiams galėjo būti įtveriamas trumpas ar ilgas kotas.

Kaip šiame kontekste atrodo Rumbonių kirvio kotas? Turimo koto ilgio ir metalinės dalies aukščio santykis yra apie 1:2. Taigi išeitų, jog iki plačiai paplitusio santykio 1:3 šiek tiek trūksta, o tai reikštų, kad nedidelė koto dalis greičiausiai nunykusi.

Kirvis – auka?

Kaip jau minėta, kirvis rastas Nemune, priešais Rumbonių piliakalnį. Panašu, jog tai aukojimo vandenyje, pelkėse ir apskritai šlapynėse atvejis. Toks reiškinys daugelyje Europos kraštų žinomas nuo akmens amžiaus. Jo intensyvumas chronologiniu požiūriu bei teritorinis pasiskirstymas nevienodas. Aukų intencijas autoriai vertina skirtingai, tačiau sutaria, jog vanduo yra ypatinga substancija, per kurią galimas sąlytis su anapusiniu pasauliu (akivaizdus pavyzdys – pasakos), vieta bendravimui su dievais. Mūsų krašto archeologinę medžiagą, susijusią su šiuo reiškiniu, įvairiais aspektais yra aptarę keletas autorių. Iš reikšmingesnių pažymėtina A. Bliujienė, rašiusi apie gintaro aukas, skandinamas vandenyje [3, 188–190]. Vėlyvojo neolito titnaginių gludintų kirvelių sąsajas su ritualinio aukojimo papročiais yra aptarę D. Brazaitis ir G. Piličiauskas [6, 86–88]. Apie ankstyvojo metalų laikotarpio aukojimus yra rašiusi A. Čivilytė [7, 221–232] ir A. Girininkas [9, 120–121, 196, 235–237]. Plačią apžvalgą savo darbe yra pateikusi A. Bliujienė [4, 136–165]. Nors daugiausia dėmesio autorė skyrė romėniškajam ir tautų kraustymosi laikotarpiams, daugelis aptartų aspektų atsekami ir vėlesniame laikotarpyje. Iš vikingų laikų ir ikivalstybinio laikotarpio (vėlyvojo geležies amžiaus) daugiausia dėmesio sulaukė vadinamieji Šliktinės lobiai [16, 285–308].

Mūsų atvejis su šiuo reiškiniu dera tiek turinio, tiek formos požiūriu. Kirvis tarp aukojamų daiktų nėra išimtis, greičiau atvirkščiai. Pavyzdžiui, iš kai kurių geležies amžiaus aukų kirviai sudaro nemenką ar net didžiąją jų dalį. Kartais autoriai pažymi, kad, jei Lietuvos vandens telkiniuose rastus bronzinius kirvius laikysime aukomis, tai darbui skirtų įrankių tarsi nebeliktų [9, 237]. Suprantama, kad geležies amžiaus, ypač vėlyvojo, situacija kitokia, bet vis dėlto vertėtų kiekvieną situaciją panagrinėti atidžiau ir pasižiūrėti, ar kiekvienas kirvis vienodai tiko ir darbui, ir aukai.

Nagrinėjant aukojimus vandenyje, pastebėta, kad čia galimi du aspektai: aukojimas stovinčiame vandenyje (pelkėje) ir tekančiame vandenyje (upėje). Mūsų atveju parinkta vieta – tekantis vanduo šalia archeologinio komplekso (piliakalnis ir gyvenvietė), tuo metu greičiausiai svarbaus. Kol kas nėra aišku, ar aukojimui tiko tik tiksli vieta ar upė apskritai, ar tam tikra jos atkarpa, lygiai kaip neaišku, ar aukota vieną ar daug kartų, ar gal ne kartą, tik skirtingose vietose.

Upė, ypač didesnė, buvo vienas pagrindinių kelių, jungusių ir artimus, ir tolimus kraštus. Ja iš svečių šalių patekdavo keliautojai, pirkliai, naujienos, vietiniai leisdavosi pas artimus ir tolimus kaimynus. Pagaliau upė buvo ne tik gėris, bet ir grėsmė – ja sėkmingai atklysdavo ir negandos. Šiuo požiūriu Nemunas buvo patogus migracijų kelias ir neabejotinai susikirsdavo su sausumos keliais. Gal mūsų atvejis kaip tik žymi kelių sandūrą, kai upę kerta sausumos traktas.

Kirvio radavietės sąsaja su piliakalniu yra akivaizdi, bet kartu ir abejotina. Pvz., kodėl kirvis buvo rastas arčiau priešingo piliakalniui kranto, kur srovė greičiausia? Tam labai praverstų detalesnės radimo aplinkybės, pvz., kaip jis buvo pastebėtas (užsikabino žvejojant), kokios dugno ypatybės (akmenuotas, smėlingas, dumblėtas užutekyje), kaip jis atrodė ištraukus iš vandens, pagaliau, kur buvo tikslesnė radimo vieta. Deja, šito niekada nesužinosime. Kita vertus, panašūs atvejai yra įprasti: randama atsitiktinai, smulkesnių detalių paprastai neišlieka. Galbūt kirvis tiesiog buvo pamestas ar paprasčiausiai išmestas, gal jis į šią vietą buvo atneštas srovės, pvz., su ledo lytimis iš kur nors aukščiau pažeisto pilkapio (paplauto slėnyje ar nušliaužus krantui). Tokių galimybių visiškai atmesti negalima, bet, turint omenyje daugybę pavyzdžių iš kitų laikotarpių ir kitų kraštų, vis dėlto reikėtų pripažinti, kad kirvis vandenyje atsidūrė sąmoningo, kryptingo veiksmo metu. Gali būti, kad panašų veiksmą įvykdė ne Rumbonių bendruomenės, bet kitame krante buvusių atstovai, jei Nemuną pripažinsime tam tikra riba.

01-03 01-03a
3 il. Nemune prie Alytaus rastas plačiaašmenis kirvis ir jo detalė (AKM GEK 880/81) (A. Malonaičio nuotr.)

Pažymėtina, kad netoli šios vietos, apie 5–7 km atstumu, Alytaus miesto ribose, Nemune rastas dar vienas kirvis (AKM GEK 880/81). Tiesa, rasta tik metalinė dalis be koto liekanų. Apie detalesnes jo radimo aplinkybes nežinoma nieko. Pagal pavidalą jis jau vėlesnis, datuotinas XIV–XV a. pirmąja puse. Mums jis labai reikšmingas tuo, kad patvirtina aukojimo vandenyje atvejį (Nemune). Du kirviai rasti visai netoli vienas kito Nemune, nepaisant, kad yra skirtingų laikotarpių, negali būti atsitiktinumas. Kita vertus, tai liudija apie reiškinio tęstinumą istoriniais laikais, apie ką yra užsiminusi A. Bliujienė [5, 236]. Šitoks aukojimo reiškinio tęstinumas panašus į geležinių kirvių daužymo ar laužymo reiškinį, aptinkamą bent jau iki pat jų dėjimo į kapus pabaigos, t. y. gyvavusį apie pusantro tūkstančio metų [15, 90]. Kaip matyti 3 il., pastarojo kirvio pentis yra pagražinta: viršutinės dalies galas (nuo koto pusės) yra ne suapvalintas, bet jame padaryta gili dviguba iškarpa. Toks penties galo apipavidalinimas yra anaiptol ne kiekviename kirvyje ir tai labai panašu į daikto išskirtinumą, kartu rodantį ir savininko išskirtinumą. Šitokia sąsaja kartu su aukojimu taip pat labai tinkamas derinys, pastebimas nuo tautų kraustymosi laikotarpio [5, 241].

Išvados

Pagal morfologinius požymius kirvis priklauso tipiškiems vikingų laikų ir ikivalstybinio laikotarpio (vėlyvojo geležies amžiaus) įrankiams, naudotiems Lietuvos teritorijoje XI–XII a. Nors kirvis apnykęs, tačiau pavidalo bruožai ganėtinai aiškūs, todėl priskirtinas IV tipo 2-ajam potipiui. Dėl korozijos poveikio negalima pasakyti, ar būta kokių nors išskirtinių požymių (įkartų, smulkių griovelių, išplotų juostelių ir pan.). Korozijos poveikis išryškino kai kuriuos gamybos bruožus – kirvis gamintas iš vadinamosios „paketinės“ žaliavos ruošinio.

Kirvio kotas taip pat yra apnykęs, tačiau neapipuvęs, tvirtas, tik galas (apie 5 cm) virtęs plaušais, paviršius nelygus, rudos, vietomis juodos spalvos. Jis nevienodo storio, nuo penties link galo plonėjantis, prie metalinės dalies buvo tvirtinamas į pentį įveriant iš priekio. Papildomas pleištas iš galo nebuvo kalamas. Kadangi galas virtęs plaušais, sunku pasakyti, koks buvo tikrasis jo ilgis. Nepaisant to, kol kas tai bene vienintelis atvejis, kai iš Lietuvos geležies amžiaus laikotarpio turima bemaž pilna įrankio konstrukcija.

Kadangi kirvis rastas Nemune, daroma prielaida, kad tai aukojimo vandenyje atvejis, nes tiek turinio, tiek formos požiūriu atitinka panašias aplinkybes daugelyje kraštų nuo akmens amžiaus iki istorinių laikų. Reikšmingas aukojimo patvirtinimas yra netoli šios vietos Nemune rastas dar vienas kirvis (AKM GEK 880/81). Nors jis vėlesnio laikotarpio, datuotinas XIV–XV a. pirmąja puse, tačiau liudija apie reiškinio tęstinumą ir rodo, kad didžiausia mūsų upė seniau buvo svarbi aukojimo vieta.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Alytaus rajono piliakalniai. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2013.
  2. BAUBONIS, Zenonas; ZABIELA, Gintautas. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Vilnius, t. 1, 2005.
  3. BLIUJIENĖ, Audronė. Lietuvos priešistorės gintaras. Vilnius: Versus aureus, 2007.
  4. BLIUJIENĖ, Audronė. The Bog Offerings of the Balts: ‘I Give in Oder to Get Back’. Archaeologia Baltica, 2010, t. 14, p. 136–165.
  5. BLIUJIENĖ, Audronė. Lietuvos archeologija. III tomas. Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013.
  6. BRAZAITIS, Džiugas; PILIČIAUSKAS, Gytis. Gludinti titnaginiai kirveliai Lietuvoje. Lietuvos archeologija, 2005, t. 29, p. 71–118.
  7. ČIVILYTĖ, Agnė. Pagaminti tam, kad panaudotum? Keletas nežinomos bronzinės liejimo formos (Dovilai, Klaipėdos r.) reikšmių. Lietuvos archeologija, 2004, t. 25, p. 221–232.
  8. Franciska. Prieiga per internetą <http://www.outdoorsteel.de/pi24/pd65.html, http://www.outdoorsteel.de/pi20/pd5.html>.
  9. GIRININKAS, Algirdas. Lietuvos archeologija. II tomas. Ankstyvasis metalų laikotarpis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013.
  10. Kalevala. Vilnius: Vaga, 1986.
  11. KAZAKEVIČIUS, Vytautas. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė (habilitacinis darbas). Vilnius, 1998.
  12. KULIKAUSKAS, Pranas. Upytės priešistorinio kapinyno tyrimų duomenys. Lietuvos archeologija, 1999, t. 15, p. 19–85.
  13. MALONAITIS, Arvydas. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008.
  14. MALONAITIS, Arvydas. Plačiaašmeniai vėlyvojo geležies amžiaus kirviai: bendroji apžvalga. Istorija, 2011, t. 82, p. 3–13.
  15. MALONAITIS, Arvydas. Geležinių kirvių „gadinimo“ apraiškos Lietuvos archeologijos medžiagoje. Florilegium Lithuanum. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010, p. 77–91.
  16. MANTVYDAS, Žilvinas. Seniai pamesta, iš naujo atrasta: Šliktinės lobiai. Lietuvos archeologija, 2013, t. 39, p. 285–308.
  17. RADIŅŠ, Arnis. 10.–13. gadsimta senkapi Latgaļu apdzīvotajā teritorijā un Austrumlatvijas etniskās, sociālās un politiskās vēstures jautājumi. Rīga, 1999.
  18. Statybiniai kirviai. Prieiga per internetą: <http://snipov.net/c_4729_snip_97676.html>.
  19. ŠIMĖNAS, Valdemaras. Vidgirių kapinyno (Šilutės raj.) 1985 m. tyrinėjimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1292.
  20. TAUTAVIČIUS, Adolfas. Riklikų pilkapių, Anykščių raj., kasinėjimų ataskaita 1969 m. LIIR, f. 1, b. 257.
  21. TUČAS, Rolandas. Lietuvos teritorijos apgyvendinimo raida I–XIII a. Daktaro disertacija. Fiziniai mokslai, geografija (06P). Vilnius, 2012.
  22. VOLKAITĖ-KULIKAUSKIENĖ, Regina. Kovos kirviai Lietuvoje ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 1964, t. 1(16), p. 101–113.
  23. ŽULKUS, Vladas; JAROCKIS, Romas. Lietuvos archeologija. IV tomas. Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013.
  24. Hукшинский могильник. Материалы и исследования по археологии Латвийской ССР. T. 1, Рига, 1957, таб. IX:9; XVII:1; XXVIII.

Summary

Arvydas Malonaitis. Axe of Rumbonys

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of Baltic Prehistory, T. Ševčenkos St. 31, Vilnius, Lithuania, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The article discusses an axe with a haft dating back to the Viking Age and the pre-state period (Late Iron Age) which was found in the Nemunas River in front of the Rumbonys mound in 1968 and is currently kept at Alytus Regional Museum (AKM GEM 3211).

Though the axe is considerably decayed, its shape features are rather clearly expressed; therefore, it is attributable to type IV subtype II. As a result of corrosion, we cannot tell whether there were any special features (dents, tiny grooves, hammered strips, etc.). The impact of corrosion highlighted certain properties of production – the axe is made of the so called “package” material template.

The haft also features the signs of decay but it is not decomposed; it is rather firm, except for its end (about 5 cm) which has already turned into fibres. The surface is rough; it is brown or black in some places. The haft thickness is uneven; it narrows from the head towards the end; the haft was attached to the metal part by inserting it to the head at the front side. An additional wedge was not fitted at the end. Whereas the end is already broken down into fibres, it is difficult to tell its true length. Despite that, it is probably the only case in Lithuania when we have a tool of nearly complete structure dating to the Iron Age in Lithuania.

Considering that the axe was found in the Nemunas River, it can be assumed that it is the case of sacrifice in water. A significant confirmation of the above assumption is another axe found in the Nemunas River not far from this place (AKM EK 880/81). Though it is dated to a later period – 14th century–first half of the 15th century – it is nevertheless a proof of the continuity of the phenomenon, showing that our longest river was an important sacrifice site at a certain time in history.

Įteikta / Received 2015-12-21
Priimta / Accepted 2016-03-30