„Istorija“. Mokslo darbai. 99 tomas
Vitalija Stravinskienė. Lietuviškos mokyklos Vilniuje 1920–1939 m.
Spausdinti

2015, t. 99, Nr. 3, p. 34–51 / Vol. 99, No. 3, pp. 34–51, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.13

pdf_button PDF

Lietuvos istorijos institutas, XX a. istorijos skyrius, Kražių g. 5, Vilnius, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje, remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga, nagrinėjama Vilniaus m. lietuviškų mokyklų raida 1920–1939 m., parodoma jų padėtis kitų miesto etninių grupių švietimo kontekste, svarstoma, ar lietuvių švietimo padėtis buvo kuo nors išskirtinė, atskleidžiama, su kokiomis problemomis susidūrė Vilniaus lietuvių mokyklos.

Esminiai žodžiai: Vilnius, lietuviai, lenkai, žydai, mokykla, Vytauto Didžiojo gimnazija.

Abstract. Based on archival and historiographical materials, the article addresses the development of Lithuanian schools in Vilnius in the period 1920–1939; it reveals their situation in the context of education of other ethnic groups in the city and considers whether the situation of Lithuanian education was in any way exceptional; the article discloses the problems faced by Lithuanian schools in Vilnius.

Keywords: Vilnius, Lithuanians, Poles, Jews, school, Vytautas Magnus Gymnasium.

Įvadas

2015 m. yra reikšmingi Vilniaus lietuvių švietimui: minimas Vytauto Didžiojo gimnazijos 100-metis, ilgamečio jos direktoriaus Martyno Šikšnio 141-osios gimimo metinės, 110-osios pirmojo lietuvių mokytojų suvažiavimo Vilniuje metinės.

Pastebėtina, kad į Vilniaus krašto lietuviško švietimo problematiką buvo gilintasi, tiesa, labiau akcentuota padėtis provincijoje [71; 72; 77; 78; 66; 84; 74]. Vilniaus m. lietuviškų mokyklų darbas, išskyrus Vytauto Didžiojo gimnazijos veiklą [86; 75, 129–143; 87], „lenkų laikais“ nebuvo detaliau analizuotas. Todėl platesnis žvilgsnis į švietimą Vilniaus mieste ir lietuvių mokyklų darbą leistų geriau suprasti bendrąją lietuvių padėtį, jų tuometinius lūkesčius ir rūpesčius.

Rengiant straipsnį buvo vertingi darbai apie Lenkijos Respublikos švietimo politiką, atskirų etninių grupių (totorių, baltarusių, žydų ir kt.) švietimo padėtį šalyje [79; 73, 123–141; 81, 42–51; 82; 83; 89, 109–124; 90, 159–188; 80, 51–72; 91, 91–104; 85]. Tai leido palyginti įvairių etninių grupių švietimo padėtį ir jo dinamiką.

Rašant straipsnį remtasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), Naujųjų aktų archyvo (NAA), Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus (MAVB RS) medžiaga. LCVA saugomi Vilniaus švietimo apygardos kuratorijos (f. 172), Vilniaus miesto mokyklų inspektorato (f. 173), Vilniaus miesto magistrato (f. 64), Vilniaus vaivadijos valdybos (f. 51), Vilniaus m. seniūnijos (f. 53) ir kitų fondų dokumentai (ataskaitos, pranešimai, aplinkraščiai, potvarkiai, Vilniaus spaudos įvairiomis kalbomis apžvalgos ir kt.), kurie Lietuvos istoriografijai beveik nežinomi. Jais remiantis, buvo nustatyta Vilniaus m. etninių mažumų mokyklų raida 1920–1939 m., tokių mokyklų kontrolės mechanizmai, vietinės lenkų valdžios pastangos plėsti valstybinių (viešųjų) mokyklų tinklą ir kartu mažinti privačių nelenkiškų mokyklų skaičių, didinti lenkų kalba dėstomų dalykų skaičių tokiose mokyklose. Iš susirašinėjimo su Lenkijos Respublikos tikybų ir valstybinio švietimo ministerija matyti, kad direktyvos dėl etninių mažumų švietimo buvo gaunamos iš Varšuvos, tik atsižvelgus į vietos sąlygas, jos buvo „patobulinamos“ Vilniuje. Vilniaus lietuvių bendruomenės švietimą veikė ir sudėtingi Lenkijos santykiai su Lietuva, nuo kurių priklausė lenkų Lietuvoje ir lietuvių Lenkijoje padėtis, taip pat ir švietimas.

NAA dokumentai liudijo, kad aukščiausios Lenkijos valdžios institucijos etninių mažumų švietimui skyrė daug dėmesio. Tiesa, Varšuvai labiau negu lietuviškos mokyklos rūpėjo vokiečių, ukrainiečių ar žydų mokymo įstaigos, tačiau lietuvių švietimu taip pat nevengta naudotis siekiant vidaus ir užsienio politikos tikslų. Todėl Vilniaus lietuvių švietimas dažnai priklausė nuo Lietuvos lenkų švietimo padėties ir jos pokyčių.

MAVB RS dokumentai padėjo išryškinti Vilniaus lietuvių pastangas išlaikyti švietimą gimtąja kalba, sudėtingas lietuviškų mokyklų darbo sąlygas.
Vilniaus gyventojų lietuvių ar baltarusių prisiminimai apie mokyklas, lenkų valdžios sprendimus jų atžvilgiu buvo vertingi atskleidžiant pokyčių pasekmes tų etninių grupių atstovų akimis, patikslinant vienų ar kitų įvykių aplinkybes [67; 92].

Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus: kokią strategiją švietimo srityje vykdė Lenkijos valdžia rytinėse teritorijose, kokius tikslus ji kėlė, kaip į juos reagavo Vilniaus m. etniškai nedominuojančių grupių atstovai, tarp jų ir lietuviai, ar lietuvių švietimo padėtis buvo išskirtinė, palyginti su kitų etninių grupių švietimu, su kokiomis problemomis susidūrė Vilniaus lietuvių mokyklos.

Lenkijos švietimo politikos rytinėse teritorijose bruožai. Lietuvių švietimo padėtis 1920–1939 m.

Lenkijos etninė politika, kurios sudėtinė, bet labai svarbi dalis buvo švietimas, buvo diferencijuota. Vienokia ji buvo gausių mažumų (vokiečių, žydų, ukrainiečių ar baltarusių), kitokia – mažesnių (lietuvių) ar nedidelių (karaimų, totorių) bendruomenių požiūriu. Kaip teigė Urszula Wróblewska, kiekybiškai gausių ukrainiečių ir baltarusių švietimas po 1918 m. buvo suvaržytas, lietuviams taikytas revanšo principas – blogėjant lenkų Lietuvoje padėčiai, tai iš karto pajusdavo lietuviai Lenkijoje [91, 115]. Archyvinė medžiaga patvirtino šį autorės teiginį.

Vilniaus m. etninių mažumų švietime galima išskirti du etapus: 1) 1920–1923 m. – Lenkijos valdžios ir gyventojų lenkų pozicijų stiprinimas (švietimo lenkų kalba ir lenkų kalbos teisių plėtimas, nelenkiškų mokyklų ir mokytojų kontrolės perėmimas ir kt.);2) 1924–1939 m. – posūkis į tautinės valstybės kūrimą, pasireiškęs nedominuojančių gyventojų grupių švietimo radikalizacija, keliant asimiliacijos tikslą.

1920 m. pabaigoje Lucjano Żeligowskio sudarytoje Vidurio Lietuvoje buvo įkurtas Laikinosios valdymo komisijos Švietimo departamentas. Jis perėmė nelenkiškų mokyklų administracinę kontrolę [13, 80], tačiau realiai švietimo klausimus reikėjo koordinuoti su Vilniuje įsikūrusia Lenkijos vyriausybės delegato įstaiga. Iš jos dokumentų aiškėja, kad 1921 m. pirmąjį pusmetį buvo apsispręsta dėl lietuvių, baltarusių ir žydų mokyklų kiekio ir jų pobūdžio, siekiant apriboti jų veiklą [1, 13 ap.]. Planuota sumažinti nelenkiškų mokyklų skaičių (pirmiausia veiklos sunkumų išliko žydų ir baltarusių mokykloms rusų dėstomąja kalba), padidinti lenkų kalba dėstomų dalykų skaičių. Žydų švietimo reikalus koordinavusios Vilniaus žydų organizacijos pasipriešino tokiems sumanymams. 1923 m. pabaigoje jos reikalavo sumažinti lenkų kalba dėstomų dalykų skaičių, pavėlinti lenkų kalbos dėstymą, pradedant jos mokyti ne antroje, o trečioje klasėje, leisti mokyklos dokumentaciją rašyti gimtąja kalba [16, 91]. Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Panašiai savo švietimo reikalus gynė lietuviai. 1923 m. Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas kreipėsi į Lenkijos ministrų tarybą ir skundėsi, kad vietinės valdžios atstovai etninių mažumų mokykloms kelia didesnius reikalavimus negu valstybinėms mokykloms: iš liaudies mokyklų lenkų kalbos, istorijos, geografijos, aritmetikos ir gamtos dalykų mokytojų buvo reikalaujama vidurinės mokyklos mokytojo cenzo, kurio nereikėjo valstybinėms lenkų mokykloms [76, 5]. Pastebėtina, kad netgi 1924 m. Vilniaus m. iš 324 pagrindinių valstybinių mokyklų mokytojų kvalifikuoti buvo tik 42 [17, 16].

Po Vilniaus ir jo krašto inkorporavimo į Lenkijos sudėtį etninių mažumų švietimo padėtis sparčiai kito. 1924 m. liepos mėnesį buvo priimtas vadinamasis Stanisławo Grabskio įstatymas, kuris reguliavo etninių mažumų švietimą. Remiantis jo nuostatomis, mokyklą, kurioje dėstoma ne lenkų kalba, galima buvo atidaryti tuomet, kai toje vietovėje gyveno ne mažiau 25 proc. tos tautybės gyventojų, taip pat buvo reikalaujama, kad susidarytų ne mažesnis negu 40 mokinių skaičius, kurį įrodytų tėvų pateiktos deklaracijas dėl dėstymo kalbos [69, 1213; 74, 381]. Kita vertus, jeigu toje pačioje vietovėje atsirasdavo tam tikras skaičius pareiškimų (20), siekiančių lenkiškos mokyklos, mokykla turėdavo būti dvikalbė, nepaisant etninių mažumų atstovų deklaracijų skaičiaus. Būtent tokių mokyklų steigimas buvo Lenkijos švietimo valdžios siekiamybė.

Priėmus įstatymo vykdymą numatančius teisės aktus, pasirodė, kad kai kurių įstatyme numatytų nuostatų įgyvendinti neįmanoma, nesvietos valdžios atstovams buvo paliktos galimybės laisvai interpretuoti įstatymą. Pvz., Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministro potvarkyje nebuvo numatytas terminas, per kurį vietos švietimo valdžia turėjo pateikti atsakymą dėl koncesijos mokyklai, arba nebuvo reglamentuota vietos administracinės valdžios atstovų tėvų deklaracijų dėl dėstymo kalbos mokyklose tvirtinimo tvarka. Be tokio patvirtinimo deklaracijos buvo laikomos negaliojančiomis. Šis įstatymas pirmiausia paveikė ukrainiečių, baltarusių švietimo padėtį – neliko mokyklų tomis kalbomis, jų vietas užėmė lenkiškos arba mišrios mokymo įstaigos [39, 2–16; 85, 12].

Lietuvių švietimo padėties neigiami pokyčiai išryškėjo 1927 m. Viena vertus, galima numanyti, kad, skirtingai negu ukrainiečių ar baltarusių mokyklų, lietuviškų mokyklų pertvarka į lenkiškas užtruko dėl politinių motyvų. Matyt, tikintis normalizuoti Lenkijos ir Lietuvos santykius, lietuvių mokyklų padėtis iš karto po Vilniaus inkorporavimo į Lenkijos sudėtį nebuvo keista. Anot Vilniaus m. komisaro įstaigos darbuotojų, lietuvių bendruomenės požiūriu laikytasi santykių švelninimo, jų neaštrinimo tendencijų [17, nen.]. Tačiau tokiems lūkesčiams neišsipildžius, buvo pereita prie kitokios taktikos. Kita vertus, Vilniaus ir kitų vietų lietuvių padėčiai neabejotinai įtakos turėjo ir Lietuvos lenkų veiksnys. XX a. 3-iojo dešimtmečio antrojoje pusėje, Lietuvoje suvaržius lenkų mokyklų darbą, Lenkijos lietuvių švietimas taip pat nukentėjo. Represijų pasekmė buvo kardinaliai pakitęs lietuviškų mokyklų skaičius kaimiškose vietovėse – jų labai sumažėjo. Vilniuje buvo uždaryta mokytojų seminarija. Tiesa, vėliau būta pastangų atidaryti naują. 1928 m. dėl to stengėsi „Kultūros“ draugija. Varšuvos nurodymu vietinė švietimo valdžia davė leidimą jai veikti, patvirtino jos direktoriumi Bronių Untulį [33, 5]. Lenkijos valdžios nuomone, provalstybinė lietuvių organizacija buvo pageidautina – tikėtasi, kad tokiu būdu lietuvių bendruomenė bus suskaldyta. Tačiau seminarija veikti nepradėjo. Anot Broniaus Makausko, vienybės tarp lietuvių organizacijų trūkumas ir naujos draugijos boikotas lėmė, kad mokytojus ruošusi įstaiga darbo neatnaujino [77, 150]. Tiesa, lietuvių Šv. Kazimiero draugijos vadovybė 1929 m. stengėsi gauti leidimą seminarijai veikti, bet valdžios atsakymas buvo neigiamas [40, 1–1 ap.]. Tokį atsakymą lėmė politinė motyvacija. Lenkijos vidaus reikalų ministerija į užklausimą dėl seminarijos steigėjo atsakė: „nepageidautina duoti lietuvių Šv. Kazimiero draugijai Vilniuje koncesiją atidaryti koedukacinę mokytojų seminariją lietuvių dėstomąja kalba“ [38, 20]. Nuostolių patyrė ir žydai su baltarusiais. 1931 m. neliko Vilniaus žydų mokytojų seminarijos, netrukus toks pat likimas ištiko baltarusių mokytojų seminariją.

Įgyvendinant minėtąjį švietimo įstatymą, palaipsniui etninių mažumų mokyklose buvo plečiamas lenkų dėstomąja kalba vykusių pamokų skaičius. Antai 1925 m. birželio mėnesį Vilniaus švietimo apygardos kuratorija dar labiau išplėtė privalomų lenkų kalba dėstyti dalykų sąrašą ir nurodė, kad visuotinės istorijos ir geografijos pamokos turi vykti lenkų kalba [25, 323 ap.]. Dėl neigiamų pasekmių etninių mažumų mokykloms Vilniaus gyventojai žydai, lietuviai, baltarusiai suvienijo pastangas ir bendrai protestavo. Kreipimesi į Varšuvą buvo rašoma, kad didesnis lenkų kalbos įsigalėjimas mokyklose vertintinas kaip Konstitucijos garantuojamo mokymo gimtąja kalba laužymas [26, 331–333]. Dėl atskirų etninių grupių švietimo buvo teiktos ir interpeliacijos. Antai 16 baltarusių frakcijos Lenkijos seime narių Ministrų tarybos pirmininkui skundėsi baltarusių diskriminacija, nes lenkų tėvams teikti deklaracijų dėl dėstymo kalbos mokyklose nereikėjo. Jie atkreipė dėmesį į vietinės valdžios savivaliavimo atvejus, kai atskirų apskričių kaimo seniūnams buvo nurodyta pateikti didesnį lenkų skaičių, negu buvo iš tikrųjų, kad negalėtų būti įkurta jokia baltarusiška mokykla [22, 22]. Tačiau skundai ir prašymai pozityvių permainų neatnešė. Bendrų ne lenkų tautybės asmenų pastangų spręsti švietimo problemas netrūko ir vėliau. Vilniuje lietuvių, baltarusių ir žydų atstovai 1926 m. rugsėjo mėnesį surengė susitikimą, kuriame aptarė švietimo problemas. Kaip pažymėjo Vilniaus baltarusių gimnazijos direktorius Radoslavas Astrovskis, mokykla kentėjo nuo pat 1918 m. Lenkijos vyriausybė, padedama įvairių mėgėjų, inspektorių, policijos, baigė sugriauti baltarusių mokyklas [9, 22]. Lietuvių švietimo padėtį pristatęs Vincas Budrevičius ją įvardijo kaip apverktiną, nes Lenkijos vyriausybė mokykloms neskyrė „nei sulūžusio šilingo“, netvirtino mokytojų, dažnai juos persekiojo.

Kaip alternatyvą plečiamam valstybinių mokyklų tinklui, etninių mažumų atstovai ėmėsi plėsti ir stiprinti privačias mokyklas. Tačiau norint atidaryti tokią mokyklą, reikėjo patenkinti daug reikalavimų. Pirmiausia reikėjo notariškai patvirtinto mokyklos steigėjo įsipareigojimo materialiai atsakyti už ją, taip pat turėjo būti pristatytas mokyklos patalpų detalus apibūdinimas ir planas, miesto (apskrities) seniūno pasirašytas gydytojo sprendimas dėl patalpų tinkamumo mokyklai, asmens, ketinančio užimti mokyklos vadovo postą, kvalifikaciją ir išsilavinimą patvirtinantys duomenys (tarp jų ir Lenkijos pilietybę įrodantys dokumentai). Kol nebuvo pateikiami visi nurodyti dokumentai, prašymas atidaryti mokyklą nebuvo nagrinėjamas [43, nen.]. Be to, iš mokytojų pradėta reikalauti moralumo pažymėjimų, lojalumo valstybei patvirtinimo. Šis reikalavimas padarė tokius mokytojus visiškai priklausomus nuo vietinės valdžios malonės.Privačių mokyklų steigimą dar labiau apsunkino 1932 m. priimtas įstatymas. Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministras privačių mokyklų pertvarką motyvavo taip: „Tautinių mažumų mokykloms kėliau ir kelsiu ne tik išorinio lojalumo, bet iš tikrųjų pozityvaus požiūrio į Lenkijos valstybingumą, tos mokyklos, kuriose požiūris nebus teisingas, turės pajusti nemalonias tokio savo elgesio pasekmes“ [79]. Taigi privačių mokyklų gyvavimas tiesiogiai siejosi su požiūriu į vieną ar kitą etninę grupę ir valdžios interesais jos požiūriu.

1932 m. buvo pakeista ir pagrindinių mokyklų organizacinė struktūra. Iki tol ją lėmė mokinių skaičius. Jeigu mokykloje buvo ne daugiau kaip 60 mokinių, ji buvo vienklasė, jeigu mokėsi 61–100 vaikų – dviklasė, 101–150 – triklasė, 151–200 – keturklasė, 201–250 – penkiaklasė, 251–300 – šešiaklasė, daugiau kaip 300 – septynklasė [15, 269–269 ap.]. Pagal naująją tvarką mokyklos buvo padalytos į lygius: pirmo lygio mokykla buvo keturklasė, 2 – šešių klasių, 3 – septynių klasių [69, 639–645]. Vilniaus krašte dominavo pirmo lygio mokyklos.

1924 m.: posūkis į valstybinių mokyklų plėtimą Vilniaus mieste

Vilniaus etninių mažumų švietimo pertvarka labiau suintensyvėjo po 1923 m., kai tarptautiniu lygiu buvo išspręstas Vilniaus valstybinės priklausomybės Lenkijai klausimas. Tuomet buvo pradėta palaipsniui mažinti etninių mažumų mokyklų skaičių, jas uždarant arba reorganizuojant į lenkiškas. Nelenkų tautybės mokytojus jose keitė lenkai. 1 lentelėje matyti etninių mažumų mokyklų kiekybiniai pokyčiai.

1 lentelė. Vilniaus privačios pagrindinės mokyklos 1920–1935 m. pagal dėstymo kalbas [2, 3 ap.; 7, nen.; 14, nen.; 61 nen.; 6, nen.; 54, 10 ap.; 64, 1]

Metai Dėstymo kalba
baltarusių jidiš ir
hebrajų
lenkų lietuvių rusų vokiečių mišrios
1920 1 34 4 1
1922 8 32 5 3 1
1927 0 24 5 2 1 1 1*
1935 0 24 3? 1 0 1 2*

* mokykla lenkų ir prancūzų dėstomąja kalba
** mokyklos, kuriose dėstoma lenkų ir hebrajų kalbomis

1 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad privačių nelenkiškų mokyklų skaičius palaipsniui mažėjo, kai kurių etninių grupių (baltarusių ar rusų) mokyklų visiškai neliko, nors dar 1922 m. tokias mokyklas lankė apie 680 vaikų (apie 380 baltarusių ir apie 300 rusų) [7, nen.]. Vilniaus žydų bendruomenės didesnis finansinis pajėgumas lėmė, kad mokyklų buvo daugiau. 1922 m. tokias mokyklas lankė apie 4 700 žydų vaikų. Bendruomenė skyrė nemažai lėšų pagrindinių mokyklų išlaikymui [42, 25]. Jos daugiausia buvo skirtos padengti negalinčių už mokslą susimokėti mokinių mokestį. Pastebėtina, kad neturtingų mokinių buvo labai daug – jie sudarė maždaug 50 proc. tokias mokyklas lankiusių vaikų [41, 34]. Panaši pagalba mokiniams buvo teikiama ir vėliau.

Vilniaus evangelikų parapija išlaikė mokyklą vokiečių dėstomąja kalba. Tokia mokykla veikė kelis šimtmečius. 1922 m. joje mokėsi per 100 vaikų, vėliau jų skaičius sumažėjo iki 63 (1927 m.). XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje mokyklai ir vaikų darželiui išlaikyti buvo skirta 9 600 zlotų [59, 5]. Apie trečdalis šios sumos buvo surenkama iš mokinių tėvų kaip mokestis už mokslą. Beveik visa suma buvo skirta mokyklos vadovo ir 2 mokytojų algoms.
1922 m. viduryje Vilniaus mieste veikė penkios privačios lietuviškos mokyklos: Objazdowa g. Nr. 1 (dab. V. Mykolaičio-Putino g.), Ostrobramska g. Nr. 12 (dab. Aušros Vartų g.), zaułek Lidzki Nr. 7 (dab. Lydos g.), Letnia g. Nr. 7 (dab. Vasaros) ir Trinapolyje [11, nen.]. Tuo metu jas lankė daugiau kaip 230 vaikų [7, nen.]. Vėliau mokyklų skaičius sumažėjo iki dviejų (1928 m.), o po metų uždarius lietuvių švietimo draugijos „Ryto“ 4 klasių mokyklą (zaułek Literacki (dab. Literatų g.) Nr. 11), kurioje 62 mokinius [10, 14–15] mokė Paulina Tamulevičiūtė ir Jonas Navickas, liko tik viena. Tuometinę padėtį vaizdžiai aprašė kunigas Pranas Bieliauskas. Anot jo, „gauta iš Kuratorijos raštas apie uždarymą devynių pradžios mokyklų, jų tarpe ir Vilniuje esamą Ryto mokyklą. Ūpas visų sugedo. Kojos pasidarė supančiotos, rankos pavargusios, o galva sustingo. Širdį skauda. Ką Rytas veiks, jei taip sistemingai visas mokyklas uždarys“ [67, 156]. Likusi lietuviška J. Basanavičiaus vardo triklasė mokykla veikė adresu Portowa g. Nr. 9-5 (dab. Pamėnkalnio g.). Jos steigėja buvo lietuvių „Kultūros“ draugija, 1928–1929 m. joje mokėsi 29 vaikai [37, 213].

Skirtingai negu privačių mokyklų srityje, valstybinių mokyklų sferoje vyko atvirkštinis procesas – jų tinklas Vilniuje buvo plečiamas. 2 lentelėje pateikiami duomenys apie šią kaitą.

2 lentelė. 1920–1939 m. Vilniaus valstybinių pagrindinių mokyklų ir mokinių skaičius [2, 3 ap.; 7, nen.; 61, nen.; 62, nen.]


Dėstymo kalba
Metai, mokinių skaičius
1920 1922 1927 1939
Baltarusių 0 0 0
Lenkų 39 (6 350) 53 (10 098) 36 (10 222) 45 (19 182)
Lietuvių 2 1 (80) 1 (150)
Rusų 2 (153) 2
Mišrios 2 (127)

Iš 2 lentelėje pateikiamų duomenų matyti, kad lenkų dėstomąja kalba pagrindinių mokyklų skaičius nagrinėjamu laikotarpiu išliko didžiausias. Mokinių skaičius jose pastoviai augo, nes tokias mokyklas lankė ne tik lenkų vaikai. Antai 1927 m. apie 40 Vilniaus karaimų vaikų mokėsi įvairiose miesto mokyklose [30, 59]. Panaši buvo ir Vilniaus totorių padėtis. Mat jų pastangos dar 1921 m. įkurti mokyklą mieste buvo nesėkmingos, todėl jų vaikai lankė lenkiškas mokyklas. Lenkų kalba besimokusių mokinių skaičius nuolat augo. Viena vertus, tokią padėtį lėmė mažinamas nelenkiškų mokyklų skaičius. XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje Vilniaus baltarusių ir rusų mokyklos buvo verčiamos lenkiškomis arba dvikalbėmis. Antai 1926 m. pavasarį sentikių vaikų mokykla rusų kalba buvo paversta lenkiška [28, 290]. Tais pačiais metais buvo priimtas sprendimas sujungti dvi rusų mokyklas į vieną [29, 172 ap.]. Nors mokyklų atstovai tam nepritarė ir skundėsi, Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministerija palaikė Vilniaus švietimo vadovybės nuostatą ir pertvarkai pritarė. Kitas žingsnis buvo mokytojų kaita mokykloje. Rusų mokytojus pakeitė lenkai. Todėl dalis tėvų, nebūdami tikri dėl mokyklų gimtąja kalba ateities, savo vaikus nukreipė į lenkiškas [35, 17].Lenkiškų mokyklų mokinių skaičius augo ir dėl to, kad kai kurios žydų mokyklos veikė lenkų kalba. Tokias mokyklas kūrė išVakarų Ukrainos į Vilnių atvykę žydai. Šios įstaigos galėjo veikti be trukdžių [74, 446].

Lietuvių mokyklos gimtąja kalba buvo uždarytos. Pirmiausia buvo uždaryta mokykla Aušros Vartų gatvėje, ją lankę lietuvių vaikai buvo perkelti į valstybinę pradinę mokyklą lietuvių dėstomąja kalba (mokykla Nr. 40). Tačiau netrukus pastaroji mokykla buvo prijungta prie lenkų mokyklos Nr. 14 [20, 31]. Tokią reformą nulėmė Balstogės vaikų ligoninės perkėlimas į Vilnių, nes trachoma sergantiems vaikams buvo atidaryta mokykla Nr. 40. Vėliau lietuvių vaikams buvo atidaryta mokykla Nr. 41. Jai vadovavo Bronislovas Šuduikis. Be jo dar mokė Zofija Avlasovaitė, tikybą dėstė P. Bieliauskas. Po kurio laiko prie jų prisijungė Kazimieras Tamulis [49, nen.; 55, nen.].

Išlikę dokumentai liudija, kad Vilniaus m. mokyklos susidūrė su nepritekliais, ypač XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė. Lenkijos valdžia mažino išlaidas švietimui. Pvz., 1928 m. tam tikslui buvo skirta 455,3 mln. zlotų, 1931 m. – 356,9 mln. zlotų [73, 123]. Vilniuje švietimo „krizinis“ finansavimas užsitęsė. Jei 1928 m. švietimui buvo skirta 908 tūkst., tai 1935 m. – 769 tūkst. zlotų [68, 7; 60, 2]. Todėl žydų, rusų ar lietuvių mokyklų prašymai skirti finansinę paramą, skirtingai negu lenkų mokyklos, nedažnai jos sulaukdavo. Pastarosios buvo remiamos tiesiogiai iš Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijos biudžeto [5, nen.]. Matyt, finansų trūkumu galima paaiškinti ir tą faktą, kad pirmosios mokyklos mieste pradėtos statyti tik 1925 m. [68, 4]. 1928 m. pradėta statyti 4 mokykla Kuprijoniškėse [68, 4; 36, 22].

Pastebėtina, kad Vilniaus m. mokykloms ir mokiniams iš tiesų reikėjo paramos. Daug tokių mokyklų vertėsi gana sunkiai. Pvz., 1939 m. valstybines pagrindines mokyklas lankė apie 20 tūkst. vaikų, iš kurių apie 9 tūkst. dėl sunkios materialinės padėties buvo skirtas nemokamas maitinimas [58, nen.].
Ypač neigiamai nelenkų švietimą Vilniaus krašte paveikė Ludwiko Bociańskio paskyrimas Vilniaus vaivada 1935 m. Jo vadovavimo metu visiškai suvaržyta Vilniaus baltarusių, lietuvių ir kt. mažumų kultūros, švietimo veikla. Todėl Vilniaus baltarusių, lietuvių ir žydų atstovų delegacija 1936 m. rudenį apsilankė pas Ministrą Pirmininką, prašydami pagerinti mokyklų padėtį, atkreipdami dėmesį į vietos valdžios veiksmus, kurie faktiškai užkirto kelią kai kurių liberalesnių centrinės valdžios nurodymų įgyvendinimui [8, 9–10]. Tačiau padėtis iš esmės nepagerėjo.

Visose nelenkiškose mokyklose lenkų kalba ir literatūra, Lenkijos istorija ir geografija bei mokslas apie visuomenę buvo mokomas lenkų kalba. Lenkų kalbos dalykas tokiose mokyklose buvo mokomas nuo 2 klasės. Nuo 1925 m. vidurio lenkų kalba dėstomų dalykų skaičius dar išplėstas: nurodyta visuotinę istoriją ir geografiją mokyti lenkų kalba [24, 101–102; 84, 327]. Dėl tokių Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus nurodymų mieste nelenkų atstovai parengė bendrą protestą, kurį išsiuntė į Tikybų ir valstybinio švietimo ministeriją reikalaudami atšaukti nurodymus [27, 314]. Bendros pastangos davė teigiamų rezultatų. Tiesa, tik laikinai, nes nuo 1932 m. vėl įsigaliojo toks pat nurodymas.

Vidurinės mokyklos Vilniuje

Nagrinėjamu laikotarpiu Vilniuje veikė kelios dešimtys vidurinio mokslo įstaigų. Kiekybiškai daugiausia jų buvo 1927 m. (39), vėliau jų skaičius sumažėjo. 1931 m. Vilniuje buvo 33 vidurinį išsilavinimą suteikiančios mokyklos, o 1934 m. – 23 [70; 51, 5]. Dauguma vidurinių mokyklų buvo privačios (1931 m. tokių buvo 26, 1934 m. – 15). Tarp privačių viduriniojo mokslo įstaigų dominavo lenkiškos gimnazijos (1934 m. jų buvo 10), dar veikė po vieną rusų, lietuvių, jidiš ir hebrajų kalbomis [51; 5]. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje Vilniuje kurį laiką veikė ir gimnazija vokiečių kalba, kurią išlaikė evangelikų parapija [65, 21]. Vėlesni parapijos planai atkurti gimnaziją nebuvo sėkmingi.

Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje Vilniuje veikė lietuviškos vyrų ir moterų gimnazijos bei mokytojų seminarija. Tačiau mergaičių gimnazija lenkų valdžios sprendimu greitai buvo uždaryta (1921 m.). Po šešerių metų toks pat likimas ištiko lietuvių mokytojų seminariją. 1927 m. rudenį ji buvo uždaryta [78, 13; 77, 148–149]. Nuo tada Vilniuje veikė tik viena lietuviška vidurinė mokykla – Vytauto Didžiojo gimnazija. Ji dirbo sudėtingomis sąlygomis. Kasmet iškildavo koncesijų klausimas, mokytojams reikėdavo gauti patvirtinimą eiti pareigas, pateikti tvirtinti vadovėlius. Paminėtina, kad 1921 m. iš lietuvių gimnazijos buvo atimtos patalpos (Adomo Mickevičiaus g. Nr. 38) – pasitelkus policininkus, ji buvo prievarta iškraustyta [21, 8]. Jos vietoje įsikūrė J. Lelevelio vardo gimnazija. Lietuvių gimnazijai nebuvo kompensuota už pastato kapitalinį remontą, nebuvo grąžintas inventorius.
1925 m. Vytauto Didžiojo gimnazija gavo valstybinės mokyklos statusą, nors to buvo prašoma ir anksčiau [21, 8]. Valstybinių teisių neturinčios mokyklos statusas labai atsiliepdavo mokinių gyvenimui. Tokios gimnazijos mokiniai negaudavo valdžios pripažįstamų brandos atestatų, todėl negalėjo studijuoti aukštosiose mokyklose, jie, skirtingai negu valstybinių gimnazijų mokiniai, neturėjo galimybės atidėti karo prievolės vykdymo mokslo metu [3, 80]. Tačiau net ir valstybinės mokyklos teisė negarantavo lietuvių mokiniams vienodų sąlygų su lenkiškų valstybinių gimnazijų mokiniais. Jie privalėjo laikyti du kartus daugiau egzaminų, neturėjo pasirinkimo, kurių dalykų egzaminus laikyti, egzaminų komisijai vadovavo ne mokyklos direktorius, o paskirtas asmuo [47, 26].Juo dažnai buvo Stepono Batoro universiteto profesorius Janas Otrębskis, kuris egzaminavo labai griežtai, todėl dalis mokinių neišlaikydavo brandos egzaminų. Pvz., 1933 m. iš daugiau kaip 50 laikiusių egzaminus atestatus gavo tik 24 [45, 40–41]. Tokia padėtis buvo aiškinama tuo, kad komisijos pirmininkas beveik nesiskaitė su komisijos narių – lietuvių mokytojų – nuomone, todėl netgi gabūs mokiniai negalėjo išlaikyti egzaminų [45, 40].

3 lentelė. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinių ir mokytojų skaičius 1923–1939 m. [19, 408–416 ap.; 46, 3–4; 4; 83; 86, 68; 71, 157–158, 195; 87, 25].

Metai Mokinių skaičius Mokytojų skaičius
1920 504 23
1922 496 24
1923 533 23
1925 439 23
1928 366
1930 341 28
1934 276
1935 219
1936 218 19

3 lentelėje matyti, kad mokinių skaičius Vytauto Didžiojo gimnazijoje palaipsniui mažėjo. Tokią padėtį lėmė lietuviškų pradinių mokyklų uždarymas Vilniaus krašte. Nelikus tokių mokyklų, dalis lietuvių vaikų nukrypo į valstybines mokyklas, kurios, nors ir vadinosi lietuviškomis, parengti mokytis Vytauto Didžiojo gimnazijoje nepajėgė. Gimnazijos mokinių skaičių mažino ir tai, kad ne visi mokiniai laiku gaudavo tautybės deklaracijas, kurias turėjo pristatyti Švietimo kuratorijai [53, 4].

Gimnazijos mokytojų gretas retino jiems keliami įvairūs reikalavimai, tarp kurių buvo Lenkijos pilietybės turėjimas. P. Bieliauskas rašė dienoraštyje, kad 1924 m. keliems mokytojams buvo uždrausta mokyti, nes jie neturėjo Lenkjos paso [67, 95]. Netgi nuo 1922 m. mokyklai vadovaujantis Marcelinas Šikšnys buvo susidūręs su Lenkijos pilietybės gavimo problemomis, nepaisant to, kad Vilniuje gyveno nuo 1918 m. Jis, kaip ir kiti mokytojai, eiti pareigas buvo tvirtinamas kasmet.

Gimnazijos mokytojų trūkumo problemą iš dalies padėjo spręsti Vilniaus universiteto studentai lietuviai. Jų padaugėjo, kai Vytauto Didžiojo gimnazija gavo valstybinės mokyklos teises. Antai 1933 m. iš gimnazijos buvo priversti išeiti 6 vyresnio amžiaus mokytojai, kuriuos pakeitė lietuviai studentai [45, 40].

Vietinė švietimo valdžia naudojo Vilniaus lietuvių gimnazija parodomiesiems tikslams. Antai 1934 m. birželio mėnesį mokyklos choras koncertavo mokytojams iš Krokuvos ir Lvovo švietimo apygardų, 1935 m. kovo mėnesį gimnaziją aplankė Silezijos mokytojų grupė, lydima mokyklų vizitatoriaus. Kitą dieną gimnazijos mokiniai turėjo parodyti lietuviškų dainų ir šokių programą delegacijai, taip prisidėdami prie vietos valdžios siekio pademonstruoti Vilniaus krašto kultūrą [48, 33; 52, 18; 87, 293–296].

Sudėtinga buvo kitų etninių grupių mokyklų padėtis. Vienas jų siekta paversti lenkiškomis mokyklomis, kitas – visai uždaryti. Antai prie Stačiatikių dvasinės seminarijos veikusi gimnazija 1925 m. buvo suvalstybinta ir joje buvo įvesta lenkų dėstomoji kalba [63, 133], nors mokiniai pagal tautybes buvo pasiskirstę taip: 2 lenkai, 56 baltarusiai, 121 rusas, 4 ukrainiečiai [63, 140]. Seminarijos rektorius ir mokinių tėvai protestavo dėl to, tačiau padėtis nepasikeitė. Kitoje rusiškoje mokykloje – Zofijos Bykovos-Luninovos koedukacinėje gimnazijoje – tik 8 klasėje rusų kalba buvo dėstomoji, žemesnėse klasėse mokslas vyko lenkų kalba [34, 214]. Seniausios žydų Zofijos Gurevič gimnazijos (įkurta 1906 m.) likimas buvo dar liūdnesnis. 1933 m. buvo uždaryta, pasitelkus „mokyklai netinkamų patalpų“ motyvą. Nors, kaip rašė žydų laikraštis „Ovnt Kurjer“, „27 metus gimnazijos patalpos buvo tinkamos. Tik 28 metais staiga pasirodė, kad jos netinkamos. “ [44, 320].

Vilniaus baltarusių gimnazija nuo pat 1920 m. veikė ypač sudėtingomis sąlygomis. Ji neturėjo valstybinės mokyklos teisių, todėl jos abiturientai negaudavo valdžios pripažįstamų atestatų. Nors jos steigėjos vadovybė – Baltarusių mokyklos draugijos pirmininkas – Vilniaus švietimo apygardos kuratorijos ne kartą prašė organizuoti valstybinius brandos egzaminus [31, 168 ap.], tačiau atsakymas visuomet buvo neigiamas. Tik 1928–1932 m. gimnazija buvo gavusi valstybinės mokyklos teises [83]. Tačiau 1932 m. švietimo įstatymas apsunkino jos veiklą. Jis pakeitė ikitolinį mokyklų organizacinį lygį: vietoje 6 gimnazijų klasių atsirado 4 klasių gimnazijos ir 2 licėjų klasės. Vilniaus baltarusių gimnazijoje buvo panaikintos pirmosios gimnazijos klasės, licėjaus klasės nebuvo sudarytos, pati mokykla buvo suvalstybinta [82]. Galiausiai ji tapo lenkiškos Juljuszo Słowackio gimnazijos filialu. Pažymėtina, kad Vilniaus baltarusių mokyklų, kaip ir visos bendruomenės, likimas buvo nulemtas dar XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje. Vietos valdžios nuomone, Vilniuje baltarusius reikėjo dezorganizuoti, kad čia negalėtų formuotis stiprus baltarusių centras. Tam tikslui siekti buvo numatyta pristabdyti Vilniaus baltarusių gimnazijos raidą [22, 34]. Ji buvo baltarusių traukos iš įvairių Baltarusijos kampelių vieta. Kaip prisiminė vienas iš jos mokinių, gimnazijoje mokėsi vaikai iš Smurgainių, Naugarduko, Baranovičių, Gardino ir kt. [92, 47–48]. Vėlesnių įvykių raida parodė, kad šie siūlymai buvo įgyvendinti.

Mokymo priemonių klausimas lietuvių mokyklose

Vienas iš lietuviškų mokyklų rūpesčių – mokymo priemonės. Iš pradžių jų labai trūko. Todėl Vilniaus lietuvių vidurinio mokslo įstaigų mokytojai pradėjo rengti vadovėlius, jiems talkino Lietuvių mokslo draugija [87, 28; 75, 140–142]. Taip pat buvo naudojami Lietuvos mokyklų vadovėliai. Tačiau XX a. 4-ajame dešimtmetyje jie tapo vienu iš lietuvių mokyklų uždarymo motyvų [77, 129]. Į mokyklose draudžiamų naudoti knygų sąrašą pateko ne tik Lietuvoje, daugiausia Kaune, leisti vadovėliai (Stasio Matjošaičio-Esmaičio „Sakalėlis“, Juozo Damijonaičio „Atitmetikos uždavinynas“ ir kt.), bet ir ten leisti žemėlapiai, iliustracijos, laikraščiai, vaikams skirti žurnalai, pvz., „Aušrelė“ [12, nen.]. Toks draudimas galiojo iki 1939 m. Palaipsniui Vilniaus švietimo apygardos kuratorija plėtė draudžiamų knygų sąrašą. Pagrindinis motyvas, kodėl jos buvo draudžiamos, esą jose buvo antivalstybinį požiūrį atspindintys tekstai, t. y. kad Vilniaus kraštas buvo vertinamas kaip Lietuvos dalis, Vilnius buvo įvardytas Lietuvos sostine. Šis draudimas tiesiogiai paveikė Vilniaus lietuvių mokyklų darbą. Jos liko be daugumos vadovėlių.

Valstybinėse pagrindinėse, vėliau ir privačiose lietuvių mokyklose buvo naudojami valstybinės pedagoginės literatūros leidyklos Lvove išleisti vadovėliai. Lietuvių mokykloms leidykla išleido tik lietuvių kalbos vadovėlius, kitų dalykų vadovėliai buvo lenkiški ir buvo skirti visoms Lenkijos mokykloms. Pvz., 1935 m. buvo išleistas P. Tamulevičiūtės vadovėlis „Mano knygelės“, 1938 m. leidykla išleido 3 klasei „Skaitymus“ [56, nen.; 57, nen.]. Kadangi lietuviškų vadovėlių trūko, iš pastarojo buvo mokomasi ir ketvirtoje klasėje. Tačiau ir Lenkijoje išleisti vadovėliai netenkino vietos švietimo inspektorių, nes juose esą per mažai dėmesio skiriama valstybiniam vaikų orientavimui, jiems taip pat netiko Jono Basanavičiaus portretas, jį reikėjo pakeisti Lenkijos prezidento Ignacy Mościckio atvaizdu [56, nen.].

Vadovėlių trūkumu skundėsi ir kitų etninių grupių vilniečiai. Pvz., karaimai prašė vadovėlio religijai ir gimtajai kalbai mokyti [30, 59]. Su panašiu prašymu į vietos valdžią kreipėsi ir rusai sentikiai [32, 366]. Kai kurių religijų vadovėliai buvo parengti. Pvz., stačiatikių tikybos vadovėliui baltarusių kalba pataisyti Vilniaus stačiatikių arkivyskupas 1934 m. buvo sudaręs dvasininkų ir pedagogų komisiją, kurios darbo rezultatas pasirodė 1935 m. [50, 3; 82].

Išvados

Lenkijos vyriausybė vykdė etninių mažumų asimiliacijos programą, kurioje svarbi vieta teko švietimui. Jis turėjo palengvinti etniškai mišrių rytinių šalies teritorijų gyventojų polonizaciją, tokiu būdu lengvindamas ir Vilniaus bei jo krašto integraciją į Lenkijos valstybę. Siekiant šių tikslų, dažnai buvo taikytas represinis metodas, t. y. nelenkiškos mokyklos buvo uždaromos, privačių mokyklų steigimas ribojamas, nelenkai mokytojai perkeliami į šalies gilumą ar lenkiškas mokyklas.

Vilniaus mokyklų darbas santykinai skirstytinas į etapus: 1920–1923 m. – liberalus laikotarpis, kai dėl neišspręstos Vilniaus valstybinės priklausomybės nelenkų mokyklų veikla plėtojosi daugmaž savarankiškai; 1924–1939 m. nelenkiškų mokyklų padėties radikalizacija, kai tokių mokyklų steigimas buvo varžomas, tuo pat metu buvo plečiamas valstybinių mokyklų tinklas. Tokios pertvarkos pasekmės greitai išryškėjo. Privačių nelenkiškų mokyklų ir jų mokinių skaičius Vilniuje 1920–1939 m. sumažėjo, sustiprėjo tokių mokyklų kontrolė. Neliko kelių Vilniaus lietuvių pagrindinių ir vidurinių mokyklų.
Siekdami išsaugoti mokyklas gimtąja kalba, Vilniaus m. gyventojai žydai, lietuviai, baltarusiai suvienijo pastangas. Jų prašymai, skundai ir reikalavimai buvo adresuoti Lenkijos centrinėms valdžios institucijoms, tikintis, kad pastarosios, skirtingai negu lokalios valdžios struktūros Vilniuje, į problemas pažvelgs liberaliau. Tačiau palankių sprendimų buvo nedaug.

Dėl sudėtingų Lietuvos ir Lenkijos santykių Vilniaus lietuvių bendruomenės padėtis skyrėsi nuo kitų bendruomenių situacijos. Tikintis normalizuoti Lenkijos ir Lietuvos santykius, nagrinėjamo laikotarpio pradžioje Vilniaus lietuvių mokyklų padėtis nebuvo bloginta. Tačiau tokiems lūkesčiams neišsipildžius, buvo pereita prie kitokios taktikos, ir lietuviškų mokyklų veikla pradėta varžyti. Lenkijos centrinė valdžia nevengė pasinaudoti Vilniaus lietuviais siekdama politinių tikslų (užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva, pagerinti Lietuvos lenkų padėtį).
Vienas iš Vilniaus lietuvių mokyklų rūpesčių buvo vadovėliai. Iš pradžių buvo naudojamos Vilniuje ir Kaune išleistos mokymo priemonės. Tačiau nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, Vilniaus švietimo kuratorijai uždraudus naudoti Lietuvoje leistus vadovėlius, lietuvių mokyklos susidūrė su jų trūkumu. Lenkijos valstybinė vadovėlių leidykla buvo išleidusi tik lietuvių kalbos vadovėlius žemesnėms klasėms, kitoms klasėms teko naudotis lenkiškais vadovėliais.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Ataskaita apie Lenkijos Respublikos delegatūros veiklą 1920 gruodžio 23–1921 liepos 1. LCVA, f. 51, ap. 15, b. 2834, l.13 ap.
  2. Ataskaita apie mokyklų raidą Kresuose nuo lenkų kariuomenės įžengimo. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 494, l. 3 ap.
  3. Ataskaita apie politinį, ekonominį visuomeninį judėjimą Vilniuje 1925 m. birželio mėnesį. LCVA, f. 15, ap. 2, b. 232, l. 80.
  4. Duomenys apie lietuvių vidurines mokyklas Vilniaus švietimo apygardoje [1923–1937 m.]. NAA, MSZ 9382, l. 83.
  5. Duomenys apie pagrindinius pokyčius pagrindinių mokyklų srityje 1936–1937 m. m. LCVA, f. 173, b. 1808, l. nenumeruotas.
  6. Duomenys apie privačias mokyklas pagal dėstymo kalbas 1935 10 01 d. LCVA, f. 173, b. 1808, l. nenumeruotas.
  7. Duomenys apie Vilniaus m. mokyklas 1922 m. LCVA, f. 173, b. 651, l. nenumeruoti.
  8. Lenkijos vidaus reikalų ministerijos parengta tautinių mažumų spaudos apžvalga Nr. 11 [1926]. LCVA, f. 51, ap. 7, b. 1681, l. 9–10.
  9. Lietuvių pagrindinės mokyklos mokinių sąrašas [1929]. LCVA, f. 64, ap. 17, b. 403, l. 14–15.
  10. Lietuvių pradinių mokyklų sąrašas [1922 m.]. LCVA, f. 173, ap. 1, b. 86, l. nenumeruotas.
  11. Lietuvių valstybinėse ir privačiose mokyklose draudžiamų naudoti vadovėlių sąrašas. LCVA, f. 173, ap. 2, b. 953, l. nenumeruotas.
  12. 1921 01 29 Laikinosios valdymo komisijos Administracinio skyriaus viršininko raštas. LCVA, f. 23, ap. 1, b. 15, l. 80.
  13. 1922 01 12 Vilniaus m. lietuvių mokyklų sąrašas. LCVA, f. 173, ap. 1, b. 86, l. nenumeruotas.
  14. 1922 02 17 įstatymas apie valstybinių mokyklų įkūrimą ir išlaikymą. LCVA, f. 64, ap. 17, b. 2, l. 269–269 ap.
  15. 1924 02 21 Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus raštas Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministerijai. LCVA, f. 51, ap. 15, b. 299, l. 91.
  16. 1924 06 20–22 Vilniaus švietimo apygardos Mokyklų inspektorių suvažiavimo protokolas. LCVA, f. 51, ap. 15, b. 299, l. 16.
  17. 1924 06 30 Vilniaus m. komisaro įstaigos Informacinės agentūros raštas Vilniaus m. komisarui. LCVA, f. 51, ap. 15, b. 1397, l. nenumeruotas.
  18. 1924 07 25 Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinių sąrašai. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 1366, l. 408–416 ap.
  19. 1924 08 27 Vilniaus m. mokyklų inspektoriaus raštas Vilniaus m. magistrato Mokyklų skyriui. LCVA, f. 64, ap. 17, b. 83, l. 31.
  20. 1924 10 10 Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ rašto Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui nuorašas. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 980, l. 8.
  21. 1924 11 6 Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus slaptas raštas Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui. LCVA, f. 51, ap. 15, b. 299, l. 34.
  22. 1925 02 19 Baltarusių klubo interpeliacijos Nr. 180 nuorašas. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 1089, l. 58–58 ap.
  23. Lenkijos vidaus reikalų ministerijos parengta tautinių mažumų spaudos apžvalga Nr. 10 [1926]. LCVA, f. 51, ap. 7, b. 1681, l. 22.
  24. 1925 07 07 Vilniaus m. komisaro įstaigos raportas apie lietuvių spaudą. LCVA, f. 51, ap. 1, b. 17, l. 101–102.
  25. 1925 09 09 Vilniaus rusų moterų gimnazijos direktoriaus P. Gerlec raštas Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 1366, l. 323 ap.
  26. 1925 09 17 Baltarusių, lietuvių ir žydų organizacijų raštas Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui. LCVA, f. 172, b. 1366, l. 331–333. Bendrame memoriale buvo teigiama: „Istorijos ir geografijos mokymas lenkų kalba, kuri mūsų vaikams nėra gimtoji, labai apsunkins vaikų pažangą, turės fatališkų pasekmių tų dalykų lygiui, tokias įdomias žinių sritis atves prie negyvo verbalizmo ir pakirs mūsų jaunimo energiją ir meilę mokslui“, W. Poprocka, Szkolnictwo białoruskie..., s. 64.
  27. 1925 10 01 ataskaita apie politinį, ekonominį visuomeninį judėjimą Vilniuje. LCVA, f. 15, ap. 2, b. 232, l. 314.
  28. 1926 04 6 Vilniaus m. mokyklų inspektoriaus raštas Vilniaus švietimo apygardos kuratorijai. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 1375, l. 290.
  29. 1926 08 15 Vilniaus pagrindinės mokyklos Nr. 35 tėvų komiteto pirmininko raštas Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministerijai. LCVA, l. 172 ap.
  30. 1927 06 20 Vilniaus karaimų bendruomenės valdybos pirmininko Zajączkowskio raštas Vilniaus vaivadai. LCVA, f. 51, ap. 4, b. 679, l. 59.
  31. 1927 07 21 Baltarusių mokyklos draugijos pirmininko A. Vlasovo raštas Vilniaus švietimo apygardos kuratorijai. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 1608, l. 168 ap.
  32. 1927 10 22 pirmojo Lenkijos sentikių suvažiavimo vykdomojo komiteto raštas Vilniaus vaivadai. LCVA, f. 51, ap. 4, b. 116, l. 366.
  33. 1928 05 11 Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministro raštas Vilniaus švietimo apygardos kuratorijai. LCVA, f. 172, b. 1704, l. 5.
  34. 1928 08 03 Vilniaus apygardos švietimo kuratorijos raštas Vilniaus vaivadijos valdybai. LCVA, f. 51, ap. 4, b. 155, l. 214.
  35. 1928 09 11 Vilniaus m. seniūnijos slapta savaitinė ataskaita. LCVA, f. 53, ap. 23, b. 874, l. 17.
  36. 1928 11 02 mokyklų vizitatoriaus ataskaita apie Vilniaus m. mokyklų inspektorato ir kai kurių jam pavaldžių mokyklų vizitaciją. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 1724, l. 22.
  37. 1928 12 15 Vilniaus m. magistrato Mokyklų skyriaus viršininko raštas magistrato Kultūros švietimo komisijai. LCVA, f. 64, ap. 17, b. 339, l. 213.
  38. 1929 08 01Vilniaus vaivadijos valdybos Saugumo skyriaus slaptas raštas Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui. LCVA, f. 172, b. 2336, l. 20.
  39. 1929 12 29 Lenkijos seimo narių baltarusių išvados dėl baltarusių švietimo. LCVA, f. 365, ap. 2, b. 17, l. 2–16.
  40. 1930 09 23 Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministro raštas Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 2336, l. 1–1 ap.
  41. 1931 03 31 Vilniaus žydų religinės bendruomenės valdybos raštas Vilniaus m. seniūnui. LCVA, f. 51, ap. 4, b. 464, l. 34.
  42. 1931 04 10 Vilniaus m. seniūno W. Iszoros slaptas raštas Vilniaus vaivadijos valdybos Administraciniam skyriui. LCVA, f. 51, ap. 4, b. 464, l. 25.
  43. 1931 06 13 Vilniaus apskrities mokyklų inspektoriaus rašto lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ nuorašas. LCVA, f. 173, ap. 1, b. 1244, l. nenumeruotas.
  44. 1933 06 9 pranešimas apie žydų spaudą. LCVA, f. 51, ap. 7, b. 1834, l. 320.
  45. 1933 07 20 Vilniaus vaivadijos valdybos Saugumo skyriaus slaptas raštas Vilniaus švietimo apygardos kuratorijai. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 4023, l. 40–41.
  46. 1934 03 02 Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinių sąrašai. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 4551, l. 3–4.
  47. 1934 04 14 Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogų tarybos posėdžio protokolas. LCVA, f. 172, b. 4551, l. 26.
  48. 1934 06 13, 16 Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogų tarybos posėdžių protokolas. LCVA, f. 172, b. 4551, l. 33.
  49. 1934 08 31 Vilniaus mokyklos Nr. 41 pedagogų tarybos posėdžio protokolas. LCVA, f. 173, b. 1013, l. nenumeruotas.
  50. 1934 09 18 Vilniaus vaivadijos valdybos Administracinio skyriaus raštas Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministerijai. LCVA, f. 51, ap. 4, b. 850, l. 3.
  51. 1935 03 24 St. Kaczmarek apybraiža apie Vilnių. MAVB RS, f. 318–33913, l. 5.
  52. 1935 04 01 Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogų tarybos posėdžių protokolas. LCVA, f. 172, b. 5123, l. 18.
  53. 1935 08 31 Vytauto Didžiojo gimnazijos pedagogų tarybos protokolas. LCVA, f. 172, b. 5123, l. 4.
  54. 1935 10 28 rašto Vilniaus švietimo apygardos kuratorijai nuorašas. LCVA, f. 173, b. 1632, l. 10 ap.
  55. 1936 12 12 Vilniaus mokyklos Nr. 41 pedagogų tarybos posėdžio po mokyklos vizitacijos protokolas. LCVA, f. 173, b. 1287, l. nenumeruotas.
  56. 1937 11 22 Vilniaus m. mokyklų inspektorato slaptas raštas Vilniaus švietimo apygardos kuratorijai. LCVA, f. 173, b. 953, l. nenumeruotas.
  57. 1938 09 26 Vilniaus m. mokyklų inspektoriaus pranešimas Nr. 4. LCVA, f. 173, b. 953, l. nenumeruotas.
  58. 1939 05 26 Vilniaus m. mokyklų inspektoriaus rašto Vilniaus švietimo apygardos kuratorijai nuorašas. LCVA, f. 173, ap. 2, b. 1091, l. nenumeruotas.
  59. Vilniaus evangelikų augsburgų kolegijos sąmata 1933 m. LCVA, f. 51, ap. 4, b. 743, l. 5.
  60. Vilniaus miesto magistrato Kultūros ir švietimo skyriaus ataskaita apie veiklą 1935–1936 m. LCVA, f. 173, ap. 2, b. 20, l. 2.
  61. Vilniaus miesto pagrindinių mokyklų sąrašas 1927 12 01 d. LCVA, f. 173, b. 571, l. nenumeruotas.
  62. Vilniaus mokyklų duomenys apie vaikų maitinimą 1939 m. LCVA, f. 173, ap. 2, b. 1091, l. nenumeruotas.
  63. Vilniaus stačiatikių dvasinės seminarijos valstybinės gimnazijos direktoriaus ataskaita apie 1926–1927 m. m. LCVA, f. 172, ap. 1, b. 1606, l. 133, 140.
  64. Vilniaus žydų mokyklų sąrašas 1922 m. LCVA, f. 172, b. 840, l. 1.
  65. Vokiečių mokyklos Vilniuje 1920 m. lapkričio mėn. sąmata. LCVA, f. 172, b. 490, l. 21.
  66. Alseika, Danielius, Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 metais. Vilnius, 1935.
  67. BIELIAUSKAS, Pranas, DienoRaštis 1920–1957. Vilnius: Homo liber, 2012.
  68. Budżet Miasta Wilna na okres czasu od 1 kwietnia 1928 r. do 31 marca 1929 r., Wilno, 1928.
  69. Dziennik Ustaw, 1924, nr 79, s. 1213; 1932, nr 38, s. 639–645.
  70. DZIEWULSKI, Władysław. Szkolnictwo średnie na Wileńszczyźnie w latach 1915–1939. Tygodnik Wileńszczyzny, 2003. [žiūrėta 2015 05 29]. Prieiga per internetą: <http://www.tygodnik.lt/200349/bliska6.html>.
  71. EREMINAS, Gintautas. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla Vilniaus krašte 1920–1939 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013, p. 145–171.
  72. EREMINAS, Gintautas. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla Vilniaus krašte (1920–1939 m.). Genocidas ir rezistencija, 2013, Nr. 1, p. 112–136.
  73. GRABOWSKA, Wanda. Jędrzejewiczowska ustawa szkolna z roku 1932. Rozprawy z dziejów oświaty, 1969, nr 12, s. 123–141, [žiūrėta 2015 06 17]. Prieiga per internetą: <http://bazhum.icm.edu.pl/bazhum/element/bwmeta1.element.dl-catalog-8a582feb-9ae1-44b7-985f-95516220f0cd/c/Wanda_Garbowska_-_jedrzejewiczows_123-141.pdf>.
  74. JANUSZEWSKA-JURKIEWICZ, Joanna. Stosunki narodowościowe na Wileńszczyźnie w latach 1920–1939. Katowice: Wydawnictwo Uniwersytetu Śląskiego, 2010.
  75. KLIMKA, Libertas. Vytauto Didžiojo gimnazija „Ryto“ draugijos globoje. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013, p. 129–143.
  76. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto memorialas, įteiktas Lenkijos Vyriausybei 1923 IX 4 Varšuvoje. Vilnius, 1923.
  77. MAKAUSKAS, Bronius. Vilnijos lietuviai 1920–1939 metai., Vilnius: „Mokslas“, 1991.
  78. MARTINKĖNAS, Vincas. Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais. Vilnius: „Mokslas“, 1989.
  79. OSINSKI, Zbigniew. Szkolnictwo prywatne w koncepcjach Janusza Jędrzejewicza, [žiūrėta 2015 06 12]. Prieiga per internetą: <http://www.academia.edu/2315745/Szkolnictwo_prywatne_w_koncepcjach_Janusza_J%C4%99drzejewicza>.
  80. POPROCKA, Wanda. Szkolnictwo białoruskie na Kresach Wschodnich w świetle polityki mniejszościowej II Rzeczypospolitej. Etnografia Polska, t. XLII, 1998, zeszcz. 1–2, s. 51–72.
  81. SIEMAKOWICZ, Marian. Polityka polska wobec szkolnictwa białoruskiego w okresie odbudowy państwowości polskiej. Białoruskie zeszczyty historyczne, 2001, nr. 15, s. 42–51, [žiūrėta 2015 05 25]. Prieiga per internetą: <http://kamunikat.fontel.net/www/czasopisy/bzh/15/15art_siemakowicz.htm>.
  82. SIEMAKOWICZ, Marian. Organizacja szkolnictwa dla ludności białoruskiej w II Rzeczypospolitej. Białoruskie zeszczyty historyczne, 1999, nr 12, [žiūrėta 2015 06 10]. Prieiga per internetą: <http://kamunikat.fontel.net/www/czasopisy/bzh/12/12art_siemakowicz.htm>.
  83. SIEMAKOWICZ, Marian. Organizacja białoruskich gimnazjów i seminariów nauczycielskich w II Rzeczypospolitej. Białoruskie zeszczyty historyczne, 1999, nr 11, [žiūrėta 2015 06 11]. Prieiga per internetą: <http://kamunikat.fontel.net/www/czasopisy/bzh/11/11art_siemakowicz.htm>.
  84. ŠĖMIS, B. Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis iš laikraščių surinkta. Kaunas, 1930.
  85. TORZECKI, Ryszard. Polacy i Ukraińcy. Sprawa ukraińska w czasie II wojny światowej na terenie II Rzeczypospolitej. Warszawa: Wydawictwo Naukowe PWN, 1993.
  86. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai 100. Vilnius: Homo liber, 2015.
  87. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai (1915–1940 ir 1953–1955 metai). Vilnius: Petro ofsetas, 2011.
  88. Vilnius ir Vilniaus kraštas. Kaunas: Vilniui vaduoti sąjungos Kauno ruožo geležinkeliečių skyrius, 1932.
  89. WOŹNIAK, Magdalena. Żydowskie szkoły w II Rzeczypospolitej. Zarys problematyki. Acta Universitatis Wratislaviensis. Prace Pedagogiczne, Wrocław, t. 103, 1994, s. 91–104.
  90. WRÓBLEWSKA, Urszula. Sytuacja oświatowa społeczności tatarskiej w Drugiej Rzeczypospolitej. Klio, 2012, t. 21, s. 159–188.
  91. WRÓBLEWSKA, Urszula. Polityka oświatowa państwa polskiego wobec mniejszości narodowych, grup etnicznych i wyznaniowych zamieszkujących Kresy Wschodnie w II RP. Nauka, 2011–2, s. 109–124.
  92. БАГДАНОВIЧ, Янка. На жыццёвым шляку. Мiнск: Мастацкая лiтаратура, 1992.

Summary

Vitalija Stravinskienė. Lithuanian Schools in Vilnius in 1920–1939

Lithuanian Institute of History, Department of the XX th Century, Kražių St. 5, Vilnius, Lithuania, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Based on archival and historiographical materials, the article addresses the development of Lithuanian schools in Vilnius in the period 1920–1939; it reveals their situation in the context of education of other ethnic groups in the city and considers whether the situation of Lithuanian education was in any way exceptional; the article discloses the problems faced by Lithuanian schools in Vilnius.

In the period in question the activities of schools in Vilnius can be divided into two stages: 1) 1920–1923 – a liberal period when the development of non-Polish schools was more or less independent as a result of the unsolved issue of the national belonging of Vilnius;2) 1924–1939 the radicalization of the situation of non-Polish schools when the establishment of such schools was restricted by simultaneously expanding the network of public schools. It did not take long for the consequences of such a reform to come to the fore. In 1920–1939 the number of private non-Polish schools in Vilnius and their pupils reduced; the control of such schools was tightened. In the case of Vilnius Lithuanians, several lower secondary and secondary schools were closed down.

The Polish government undertook the program of assimilation of ethnic minorities in the country, with education playing an important role in the process. Education should contribute to the Polonization of residents in ethnically mixed eastern territories of the country, thus facilitating the integration of Vilnius and its region to Poland. In pursuit of these goals, the central and local government would often resort to the repressive method, i.e. non-Polish schools were closed down; the establishment of private schools was prohibited; non-Polish teachers were moved to the remote regions of the country or Polish schools.

Due to complicated relations between Lithuania and Poland, the situation of the Lithuanian community in Vilnius differed from that of other communities. In order to normalize the Polish-Lithuanian relations, the situation of Lithuanian schools in Vilnius was not in any way burdened at the beginning of the period concerned. However, as the expectations ended in failure, a different tactic was employed by imposing restrictions on Lithuanian schools. The Polish central authorities were prone to take advantage of Vilnius Lithuanians in pursuance of political goals (to establish diplomatic relations with Lithuania; to ameliorate the situation of Lithuanian Poles).

Įteikta / Received 2015-07-07
Priimta / Accepted 2016-04-01