„Istorija“. Mokslo darbai. 99 tomas
Valdas Selenis. Istorinės ekskursijos. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės paskaita Lietuvos valstybiniame radiofone
Spausdinti

2015, t. 99, Nr. 3, p. 93–101 / Vol. 99, No. 3, pp. 93–101, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.17

pdf_button PDF

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos institutas, Lietuvos istorijos katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Publikacijoje pateikiamas istorikės ir pedagogės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės (1899–1997) paskaitos Lietuvos valstybiniame radiofone mašinraštis. Tekstas neturi datos, galima spėti, kad paskaita skambėjo radijo bangomis maždaug 1938 metais. Istorikė davė metodinių patarimų mokytojams ir ne tik jiems, kaip sudominti savo krašto istorija ne tik tautiečius, bet ir svečius iš užsienio.

Esminiai žodžiai: Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, istorinės ekskursijos, Radvilos, Jonava, Kėdainiai, Merkinė, Liškiava, kelionės.

Abstract. This publication presents the text of the radio lecture on historical excursions by famous Lithuanian historian and educator Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899–1997). It is not clear when the lecture was transmitted on the Lithuanian National Radio Station but it could be around 1938. The historian provided methodical pieces of advice on how to prepare interesting historical excursions not only to local citizens but also to foreigners.

Keywords: Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, historical excursions, Radziwiłł, Jonava, Kėdainiai, Merkinė, Liškiava, travels.

Įvadas

Istorikė ir pedagogė iš Lydos kilusios Lietuvos bajorų palikuonio Kazimiero Daugirdo duktė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė gimė 1899 m. rugpjūčio 16 d. Piatigorske [4, 411], mirė 1997 m. vasario 10 d. Lemonte, Čikagoje. Tuo metu universitete moterims akademinės karjeros galimybės buvo ribotos, todėl dar studijų metais ji pasuko į pedagoginį darbą, 1929 m. baigė istorijos studijas Lietuvos universitete Kaune, 1927–1939 m. dirbo Kauno II gimnazijos mokytoja, nuo 1935 m. buvo jos direktore. 1935 m. parengė vadovėlį gimnazijos III–IV klasėms [2] su pirmą kartą suformuluotomis užduotimis mokinių savarankiškam darbui. 1939 m. išleista istorijos chrestomatija mokykloms su panaudotomis tuometinių Lietuvos istorikų darbų, autentiškų dokumentų ir literatūros kūrinių ištraukomis [3]. Pastarajai planą buvo sudarę Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Vaclovas Biržiška ir Konstantinas Jablonskis. Už nuopelnus Lietuvos istorijos didaktikos srityje, vadovavimą mokytojų sekcijai Lietuvos istorijos draugijoje ir mokyklinės istorijos programos parengimą V. Daugirdaitė-Sruogienė buvo įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu kaip „viena iš veikliausių Istorikų Draugijos mokytojų sekcijos narių. Daug yra prisidėjusi prie vidurinių mokyklų istorijos programos paruošimo. Be to, yra parašiusi istorijos vadovėlį“ [6].
Straipsnyje pristatoma publikacija – V. Daugirdaitės-Sruogienės paskaitos Lietuvos valstybiniame radiofone mašinraščio tekstas, kuriame panašiai kaip minėtoje chrestomatijoje greta istorijos faktų pateikiama ištraukų iš grožinių kūrinių, norima klausytojams pateikti istoriją patraukliai, duodama patarimų, kaip ruoštis ekskursijai. Tekstas nėra datuotas, bet galima spėti, kad paskaita perskaityta 1937 m. ar 1938 m. vasario mėnesį, minima, kad tuomet buvo „pats viduržiemis“ ir kad netrukus bus pavasaris. V. Daugirdaitė-Sruogienė pasakoja apie kelionę traukiniu iš Kauno į Šiaulius kartu su realia ar įsivaizduojama „svetimšale laikraštininke“. Pasakojime daug kur prasiveržia romantiškas patosas, būdingas ir kitiems didaktiniams istorikės darbams. 4-ąjį dešimtmetį Radiofono bangomis paskaitas skaitė ir dar keletas istorikų: Konstantinas Avižonis („Apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos prieštaringumus, 1934 m.), Vladas Pryšmantas ir Kazimieras Paunksnis („Žemaičiai ir prūsai“, „Žemaičiai ir 1236 m. rugsėjo 22-oji“) [5].

Paskaitos mašinraštis saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) Lietuvos valstybinio radiofono fonde (f. 964). Kalba ir stilius netaisyti.

Istorinės ekskursijos

Teisingai seni žmonės sako: vasarą ruoškis žiemai, o žiemą – vasarai. Dabar dar pats vidūžiemis, bet ir pavasaris jau nebe toli. Nė just nepajusime, kaip jis ateis, su savo žydinčiomis pievomis, ošiančiomis girelėmis… Atlėks pavasaris – ir mes vėl pasklisime, tariant Jurgio Baltrušaičio žodžiais, po „Motiną žemę, kryžiais nustatytą“. Kaip miela, kaip smagu šaunioje ekskursijoje traukti per Lietuvą, džiaugtis jos gamtos grožybėmis, pažinti vis naujus žmones ir jų gyvenimą. Bet daug mieliau ir smagiau vykti į tokias ekskursijas apsišarvavus istorinėmis žiniomis. „Motina žemė, kryžiais nustatyta“, o kiekvienas kryžius yra gyvas kadaise bujojusios praeities liudininkas. Kiekvienas piliakalnis – o jų Lietuvoje tokia daugybė! – kiekvienas Nemuno ir Neries vingis, kiekvienas miestukas ar bažnytkaimis, kiekvienas milžinkapis, net senesnis kapinynas, dažnai mūsų protėvių ašaromis ir kraujumi aplaistytas, tarytum kalbėti kalba apie mūsų didingosios praeities žmones ir žygius. Reikia tiktai mokėti tos kalbos klausyti ir ją suprasti. Beekskursuodamas, besidžiaugdamas Lietuvos gamta, užeini tokią istorinę vietelę, prisimeni kokie žmonės ir kaip jie čia amžių gilumoje gyveno, kaip kovojo dėl Lietuvos, ir, rodosi, tarytum matai juos gyvus…

Štai, kartą važiuoju geležinkeliu iš Kauno į Šiaulius su viena svetimšale laikraštininke. Ji skundžiasi, kad mūsų kraštas esąs toks skurdus ir neįdomus. Tikrai, pro langą tematyti tik lygūs laukai, menkos trobelės, neturtingi miesteliai, – visur pilka ir vienoda… Įsižeidusi jos pastabomis, ėmiau aiškinti, kad šis geležinkelio ruožas eina tikrai per neįdomias vietas, bet kiek toleliau į dešinę ir į kairę yra labai gražūs reginiai. Į mano tokį aiškinimą svetimšalė tik abejingai galva lingavo. Staiga tolumoje švystelėjo Jonavos bažnyčios bokštai. Nejučiomis ėmiau pasakoti apie tos vietos praeitį, – apie tai, kaip dar XVIII amžiuje čia buvo didingi miškai, o tarp jų, prie senos Skarulių bažnyčios, stovėjo didžiūnų Skarulskių [18] rūmai, kaip čia įsikūrė veikli Kosakauskių šeima [8], turėjusi didelės įtakos visai apylinkei. Štai, jų pastatyta bažnyčia, išlikusi iš jų įkurto vienuolyno, štai jų pastangomis ir jų žemėje pastatytas miestelis. Tos bažnyčios rūsyje ilsisi paskutinis nepriklausomos Didžiosios Lietuvos Kunigakštijos etmonas Simas Kosakauskis [9], didelis nenuorama, ir jo brolis, gudrus ir veiklus Livonijos vyskupas [10], – abudu sukilimo metu prieš paskutinįjį Lietuvos Lenkijos padalinimą lenkų pakarti… Traukiniui einant palei Jonavą, po klaikios Kosakauskių istorijos, prisiminiau, kad Jonavos kapuose yra palaidotas jau mūsų laikų įžymus vyras, – tylus, kuklus, kuprotas gydytojas [17], išvertęs mums iš graikų kalbos nemirtingus Homero veikalus, ILIJADĄ ir ODISĖJĄ, kuriais ir mūsų visa moksleivija dabar džiaugiasi.

Nespėjau gyvai besidominčiai svetimšalei išpasakoti visas Jonavos praeities paslaptis, kaip suspindėjo Kėdainių bokštai. Čia jau nebežinojau nė nuo ko pradėti pasakojimą, – taip daug buvo ko pasakyti. Paskubomis ėmiau kelti iš numirusių XVI ir XVII amž. Radvilus. Priminiau jų Krištupą, karštą kalviną [15], pastačiusį didingąjį jų soborą, ir minias žmonių, besispietusių prie senos šv. Jurgio bažnyčios, bene kryžiuočių pastatytos dar seno lietuvių piliakalnio vietoje, minias protestantų, keliančių kruvinus ginčus dėl tikybos. Prisiminėm ir narsųjį Krištupą Radvilą, Perkūnu vadinamą [16], Lietuvos etmoną, kovoti su rusais net į Pavolgį nusibasčiusį, pergabenusį iš ten daugybę turtų, iš kurių, rodos dar išliko senas sidabrinis kandeliabras, tebepuošiąs Kėdainių liuteronų bažnyčią… Kaip gyvas praslinko pro mūsų akis gražuolis Jonušas, Radvilos Perkūno sūnus [14], susivaržęs su galinga Jono Karolio Katkevičiaus gimine [7] dėl turtingiausios Lietuvoje nuotakos, Katkevičių globojamos, švelniosios Sofijos Olelkaitės [11]. Kokių jaudinančių dalykų būta! Juk dėl tos nuotakos Vilniaus miestas buvo paverstas karo lauku. Kovojo dvi galingos giminės dėl meilės, dėl turtų. Kovojo dvi stipriausios krašto partijos – Radvilų protestantai su Katkevičių katalikais. Smarkūs buvo žmonės, mokėjo mylėti ir neapkęsti, kovoti ir žūti! Nenoromis prisimena, kaip mūsų teatre dainuoja Kipras Petrauskas [12] to gražuolio Jonušo dainą:

Pamilau aš tą merginą,
Kur tėvelis neaugino, –

Kur močiutė dukrai savo
Nečiulbėjo, nelingavo!

Man saulutė ją augino,
Kaip aguoną, kaip jurginą, –

Ją rasa sietynas laistė,
Kol pražydo kaip našlaitė!

Ar ji gulė, ar ji kėlė –
Kaip miškinė voverėlė, –

Ar šiaurys per lauką pūtė –
Ji kukavo kaip gegutė!

Ar daržely, ar seklyčioj
Dieną naktį ją lankyčiau!

Negailėčiau žirgui rūtų,
Kad jinai tik mano būtų!

Te sau gresia šimts pavojų, –
Ji man tūkstančius atstoja!

Štai, dabar kalvinų sobore ir guli sidabriniame grabe tasai karštuolis Jonušas VI, sau žmoną iš Katkevičių globos išplėšęs, kėlęs karą-rokošą, vedęs Lietuvos kariuomenę į Varšuvą prieš Lenkijos karalių ir paskui nuo jėzuitų tarno kardo žuvęs bažnyčios šventoriuje. Tai jis guli ten su kardo perskeltu veidu, nenuorama, ir po mirties negavęs ramybės, nes jo karstas yra apsuptas didžiausia paslaptimi: parašas ant sidabrinio karsto rodo, kad čia palaidotas kitas Jonušas Radvila, Jonušas XII [13], garsusis, kurs pasirašė su švedais Kėdainiuose sutartį 1655 metais… O tuo tarpu numirėlio balzamuota mumija su kardu perskeltu veidu liudija, kad čia palaidotas anas gražuolis nenuorama Jonušas. O Jonušas XII mirė Palenkėje, Tikocine, ir švedams sprogdinant bokštą, jo palaikai nežinia kur dingo.
Lietuviai, švedai, puošnūs ir spalvingi XVII amž. drabužiai… Menininkų architektų statytoji pilis, bajorų pokyliai, ir rausvos, žalios, mėlynos spalvos minios tarpe majestotiška, auksu lietais drabužiais, Jonušo Radvilos XII figūra! Triukšmas, šūkavimai, kardų žvangėjimas… Visi tie žmonės buvo gyvi, gyveno mūsų Lietuvoje, kovojo dėl savo laimės, dėl savo pačių ir savo krašto gerovės. Nūdien jie visi guli pilkoje žemelėje. Pasvyrę kryžiai kapų kalneliai tiktai teprimena kadaise buvusią garsią gyvybę…

Važiuojame toliau. Pilki laukai. Dotnuva. Baisogala. Ir vėl nebėr kada atsikvėpti. Ir vėl prisiminimai, ir vėl nerias iš praeities nauji žmonės. XIX amžiaus sunki mūsų artojų baudžiavos dalia. Rusų jungas, valstybės nepriklausomybė sutrypta, didingos Lietuvos žmonės verčiami būti vergais. Ir, štai, sklysta po kraštą žadinąs garsas: sukilimas! 1863 m. kovo 17 d. miško aikštelėje matome sukilėlių stovyklą: palapinės iš molio ir eglės šakų, arklidė, kalvė, koplytėlė; žmonių būrys meldžiasi, dalina duoną ir ginklus; sėdasi ant arklių ir susikaupę laukia savo vado. Kunigas Mackevičius ant nedidelio juodo žirgo, palengva apžiūrinėja kaimiečių ir bajorų sūnų eiles; trumpai prabyla į juos, ragina būti ištvermingais, duoda ženklą – ir visas būrys nujoja Dotnuvos link… Kunigas Mackevičius buvo lyg kibirkštis, sužiebusi didelį gaisrą. Be ginklų ir žmonių, karo dalykus išmanančių, organizuoja jis pusę tūkstančio karių, įkvepia jiems pareigos jausmą, įsąmonina didžią reikšmę tos idėjos, dėl kurios pakėlė ginklą… Žmonės čia negailėjo gyvybės, kovodami dėl laisvės…

Nepajutome, kaip privažiavome Šiaulius. Mano bendrakeleivė svetimšalė atrodė lyg pasikeitusi, lyg būtų nebe ta pati. Atsisveikindama kalbėjo ji susijaudinusi:
– Jūsų krašto turtingoji praeitis pavertė man jūsų pilkus nuobodžius laukus tikra scena, kurioje veikė, gyveno ir kentėjo prisikėlę iš numirusių jūsų kilnios praeities žmonės. Daugiau jūsų kraštas man niekuomet nebeatrodys nuobodus, – pasistengsiu smulkiau pažinti jūsų istoriją ir, bet kuriuo keliu važiuodama, gaivinsiu savo vaizduotėje turtingus ir dvasią keliančius jūsų praeities įvykius…

Tikrai, bet kuriuo Lietuvos keliu vykstant galima plačiausia pabendrauti su Lietuvos praeitimi. Atgaivindami praeitį mes tampame dvigubai turtingesni: tikromis akimis mes matome dabarties visą įvairybę ir vaizduotės akimis – visą ilgą ilgą praeitį su atgyjančiais, atsikeliančiais iš kapų žmonėmis, kurie mūsų žemėje gyveno tūkstančius metų. Juo daugiau turėsime istorijos žinių, juo turtingesnis, juo spalvingesnis bus mūsų sąmonėje atgijęs praeities vaizdas, juo džiaugsmingesnis mums bus gyvenimas. Nėra Lietuvoje tokios vietelės, kur negalėtume ko nors įdomaus prisiminti!

Štai, pavyzdžiui, tokia Merkinė, menkas apšepęs miestelis. O jo pakraštyje išlikęs baltas apgriuvęs stulpas skelbia, kad XVI ir XVII amž. Merkinės būta vienu iš didesnių miestų Lietuvoje. Dabartiniai valsčiaus valdybos namai – tai tik liekana karaliaus rūmų, kuriuose gyveno Vladislavas IV Vaza [19]; jis čia pat ir mirė, – buvo pašarvotas miesto aikštėje, kur dabar stovi pravoslavų cerkvelė… Šauniai išsirangiusios upės, Merkio, krante kaž koks įžūlus, lyg susikuprinęs prieš kovą karys milžinas, kalnas. Tai visiems žinomas, Vinco Krėvės apdainuotasai, Merkinės piliakalnis, kurį, kaip Krėvė dainuoja: „milžinai statė, ne žmonės; nuo septynių mylių iš vakarų, iš pietų ir iš kitų šalių nešiojo jie sunkius akmenis, kur guli tos pilies pamatuose“. Tai yra tas pat piliakalnis, kurį taip smarkiai gynė mūsų kariai nuo vokiečių, kur, vėl tariant Krėvės žodžiais, „sukrovė berneliai ant tiesiojo Nemunėlio kranto didelį laužą ir dausojo ten visus: tris sūnus Mykio, tris vyrus garsios Kirklių giminės, ketvirtą Zubrį bernelį ir jo mergelę, skaisčią Meilužėlę…“

Nepamirštami literatūros vaizdai jau pinasi mums su tikros praeities įvykiais toje Dzūkijoje, toje Dainavos – dainų šalyje! Už Merkinės į pietus, į Nemuno pusę tebeniūkso tamsi girelė, lyg mėlynoje ūkanoje paskendusi. Pasisukus kelio vingiui – žiūri žmogus ir savo akim netiki: ant girios užvožtas nuostabaus grožio bokštas! Iš kur tasai bokštas, smiltynuose ir plyniose, mėlynuojančiose giriose? Ne, tai ne šmėkla ir ne sapnas: aiškiai matyti mėlynai žalias stogas, ir kryžius pačioje viršūnėje, ir tokios dailios bokšto formos! Nuostabaus reginio sužavėtas stengies iš visų jėgų greičiau sužinoti bokšto paslaptį, – greičiau jį pasiekti. Pasirodo – tai senos Liškiavos bažnyčios bokštas, taip nuostabiai išdygstąs iš tamsiųjų girių. Liškiavos bažnyčia – XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios gražiausia neoklasikinė statyba! Viduje aukštumoje – gero dailininko darbo freskų liekanos. Rūsiuose – grabai, kapai… Ir viskas apleista, aptriušę! Prieini prie klebonijos: didelis, šaltas, rūstumu dvelkiąs mūrinis pastatas – tai XVIII a. dominikonų vienuolyno liekanos. Nusileidi į rūsį ir sustingsti, lyg apmiręs, įsisąmonindamas praeities laikų žiaurumą. Štai, nusikaltusiems vienuoliams cėlė – poros kvadratinių metrų ploto, be langelio, be durų. Kalinys čia buvo įvedamas ir gyvas užmūryjamas tame tamsiame drėgname požemyje. Cėlės pačioje aukštumoje – maža skylė dienos šviesai įleisti, cėlės šone – besisukančios lango durelės maistui įmesti. Tai ir visas susisiekimas su pasauliu. Kiek čia turėjo būti žiurkių ir blakių, koks baisus oras, kokios baisios buvo kalinių kančios! Ir už kokias nuodėmes vienuoliai atsiskyrėliai taip baisiai baudžiami?.. Dar ir dabar nejauku patekus į tokią patalpą, skubi greičiau iš jos ištrukti, skubi į Nemuno pusę, ir vėl ‒ naujas stebuklas: koks platus, kokio neapsakomo grožio reginys atsiveria prieš keliauninko akis! Niekur Nemunas nėra toks gražus, kaip čia, bevingiuodamas tarp tylių, ilgesyje paskendusių, pušynų ir žydinčių pievų. Ana Nemuno pusė – jau lenkų valioje atsidūrusi Lietuvos žemelė, – tokios liūdnos lietuviškos dainos girdėti per Nemuną iš anos pusės… Kiek toliau, pro saulėtas ūkanas regėti ir Druskininkai, kur gyveno ir kūrė didysis mūsų tautos sūnus, vienintelis toks buvęs pasaulyje – ČIURLIONIS. Druskininkai – taip pat anoje Nemuno pusėje. Skaudi dabartis prislegia širdį… Raminiesi žmogus priglusdamas prie nepalyginamojo grožio Liškiavos piliakalnių, prisišliedamas prie suįrusių bokštų liekanų. Kažin, gal čia ir buvo Mindaugo garsioji sostinė, iki šiol mokslininkų niekur tikrai nesurandama? Mūsų kunigaikščiai mokėjo pasirinkti vietą pilių statybai. Kokie gražūs yra Dubingiai, kur Vytautas laikė savo dvarą ir kur gražuolė Barbora Radvilaitė ilgėjosi savo mylimo vyro karaliaus Zigmanto Augusto! Kokia nuostabiai graži Vytauto tėviškė ir Kęstučio sostinė – Trakai! Vis tai ypatingai gražios vietos, tarytum tyčia pačios gamtos saugumo priemonėmis aprūpintos. Būdamas Liškiavoje negali netikėti, kad kur kitur, o ne čia, buvo galingojo karaliaus Mindaugo sostinė. Savaime atrodo, kad, štai, šiame kalne buvo pilis, kur karalienė Morta išdidžiai valdė ir rėmė savo vyro žygius išmintingais patarimais. Štai, ir bažnyčios griuvėsiai, – gal tos pirmosios Lietuvoje bažnyčios, kur 1253 m. Mindaugas buvo vainikuotas popiežiaus atsiųstuoju karaliaus vainiku?

Visur, visur, kur tik eisime per Lietuvą, visur kelsime iš praeities stebinančius ir žavinčius vaizdus. Ir per tat Lietuvos žemelė pasidarys mums tūkstanteriopai mielesnė. Reikia tik mokėti įsiklausyti į praeities balsus, – reikia tiktai mokėti semti iš mūsų žemelės tą turtą, kurio ji mums taip dosniai duoda!

Ateis pavasaris – pasklysime mūsų vieškeliais ir takeliais, Lietuvos praeitį gaivindami. Kad tai galėtume padaryti, reikia iš anksto pasiruošti. Ruoštis galima kad ir šitaip:

Suburkime, pagyvinkime mokyklose kraštotyros būrelius, išrinkime jų vadovus, kurie jau dabar rūpintųsi nustatyti tinkamų pavasario ir vasaros ekskursijų maršrutą. Sudarius maršrutą tuojau reikia pradėti rinkti istorines žinias apie visas pakeliui pasitaikančias vietas. Tokių žinių galime rasti Lietuviškojoje Enciklopedijoje; tokių žinių galime rasti vartydami senų žurnalų komplektus pav. „Naujoji Romuva“, „Mūsų Žinynas“, „Jaunoji Karta“ ir kt., peržiūrėdami laikraščius, pav. „Lietuvos Aidas“ prieš kelerius metus davė visą eilę numerių atskiroms Lietuvos vietovėms aprašyti. Reikia daugiau ir istorinio turinio knygų skaityti. Surastosios žinios reikia surašyti į atskirą sąsiuvinėlį, kurį galima tvarkyti arba pagal numatomą ekskursijos maršrutą, arba stačiai alfabetine tvarka. Geriau būtų paimti tam tikrą sąsiuvinį su alfabeto raidėmis iš šono sužymėtomis ir čia surašyti apie atskiras vietoves surinktas žinias, istorinius faktus, padavimus, ištraukas iš dailiosios literatūros, dainas… Apsirūpinę tinkamais užrašais, atėjus pavasariui, trauksime po Lietuvą šauniais būreliais visur pakeliui kruopščiai savo žinias gaivindami, tikrindami, papildydami, vietos žmones apklausinėdami ir surašydami visa, ką jie pasakoja. O grįšime iš tokios ekskursijos ne tik savo fizines jėgas sustiprinę, bet ir naujomis dvasios jėgomis praturtėję: keliavę per šiandieninę Lietuvą mes būsime atlankę ir Lietuvą, amžių gelmėse paskendusią – pabendravę, su mūsų praeities įžymiaisiais žmonėmis, prisiminę jų didžius žygius!

V. Daugirdaitė Sruogienė
[parašas parkeriu]

Šaltiniai ir literatūra

  1. Mašinraštis. Paskaita „Istorinės ekskursijos“ Lietuvos valstybiniame radiofone. LCVA, f. 964, ap. 2, b. 1276, l. 1–8.
  2. DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ, V. Lietuvos istorija. Vadovėlis gimnazijoms. Kaunas, 1935.
  3. DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ, V. Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai. Kaunas: Sakalo leidinys, nr. 513, 1939.
  4. LUKŠAITĖ, I. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir jos „Lietuvos istorija“. Iš DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ, V. Lietuvos istorija. Vilnius: Vyturys, 1990, p. 411–419.
  5. Paskaitos Lietuvos Valstybiniame Radiofone, LCVA, f. 964, ap. 2, b. 247, l. 1–6; b. 448, l. 1–11.
  6. Susirašinėjimas su Respublikos Prezidentu švietimo ir kultūros įstaigų tarnautojų apdovanojimo Vytauto Didžiojo ordino medaliais klausimu, pristatytų apdovanojimams asmenų žinių lapai, pažymėjimai ir sąrašai. LCVA, f. 391, ap. 6, b. 47, l. 254.

Komentarai

  1. Jonas Karolis Chodkevičius (Katkevičius, Katkus, 1560–1621) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valstybės, karo ir kultūros veikėjas, išgarsėjęs 1605 m. Salaspilio mūšio pergale prieš švedus.
  2. Kosakovskiai (lenk. Kossakowscy), Kasakauskai, XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, XIX a. ir XX a. pr. Lietuvos bajorų giminė, kilusi iš Mozūrijos (pirmtakai – Korvinai iš Dunojaus vidurio regiono).
  3. Simonas Kosakovskis (Kasakauskas, 1741–1794) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos politinis ir karinis veikėjas, 1768 m. prisidėjęs prie Baro konfederacijos, ne sykį kovėsi su Rusijos kariuomene, vėliau buvo tarp 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkų, 1792 m. padėjo Rusijos vyriausybei suorganizuoti Targovicos konfederaciją. 1794 m. balandžio 23 d. J. Jasinskio vadovaujamų sukilėlių pakartas.
  4. Juozapas Kazimieras Kosakovskis (Kasakauskas, 1738–1794) – kunigas, rašytojas, Simono Kosakovskio brolis, laikėsi prorusiškos pozicijos. 1794 m. gegužės 9 d. Varšuvoje pakartas, perlaidotas Jonavoje.
  5. Sofija Olelkaitė (1585–1612) – Slucko kunigaikščių ir Gediminaičių giminės atstovė, paveldėjusi paskutinio vyriškosios giminės palikuonio Jurgio III turtus, 1600 m. ištekėjo už Jonušo Radvilos, tokiu būdu Slucko ir Kapyliaus kunigaikštystės atiteko Radviloms.
  6. Kipras Petrauskas (1885–1968) – garsus dainininkas (tenoras).
  7. Jonušas XII Radvila (1612–1655) – Lietuvos valstybės ir karo veikėjas iš evangelikų reformatų Radvilų – Biržų ir Dubingių kunigaikščių – šakos. Mirė Tykocino pilyje 1655 m. gruodžio 12 d., tačiau palaikai buvo perlaidoti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje 1676 m. Žr.: MATULEVIČIUS, A., TYLA, A. Radvila Jonušas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XIX, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 432.
  8. Jonušas VI Radvila (1579–1620) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos karinis veikėjas iš Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šakos. Kristupo Radvilos Perkūno sūnus, Boguslavo Radvilos tėvas. 1621 m. palaikai atvežti į Vilnių, palaidoti Dubingių bažnyčioje.
  9. Kristupas Radvila (1585–1640) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos karinis ir reformacijos veikėjas iš Biržų evangelikų reformatų kunigaikščių šakos, Kristupo Radvilos Perkūno sūnus, Jonušo VI Radvilos brolis, Jonušo XII Radvilos tėvas.
  10. Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603) – Lietuvos valstybės ir karinis veikėjas iš evangelikų reformatų kunigaikščių Radvilų giminės Biržų šakos. Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus, Jonušo VI ir Kristupo Radvilos tėvas. Pagarsėjo pergalėmis prieš Ivano IV Rūsčiojo ir švedų kariuomenes.
  11. Jeronimas Ralys (gimė 1876 m. spalio 20 d. Antkapinyje, mirė –1921 m. gruodžio 17 d. Jonavoje) – Lietuvos gydytojas, prozininkas, vertėjas, išvertė Homero epines poemas „Odisėja“ (išleista 1921 m.) ir „Iliada“ (išleista 1930 m.).
  12. Skarulskių rūmai – XVI a. didikų Skorulskių įsigyta vietovė, pradėta vadinti Skarulių dvaru. Andriejus Skorulskis, grįžęs iš kelionės į Palestiną, kur lydėjo Kristupą Radvilą Našlaitėlį, 1620–1622 m. pastatė mūrinę gotikinio stiliaus Skarulių bažnyčią. Žr.: KRASAUSKAS, Rapolas. Skaruliai. Istorija. Lietuvių enciklopedija, t. 28. Boston, 1963, p. 19.
  13. Vladislovas IV Vaza (Władysław Waza, 1595–1648) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Zigmanto Vazos sūnus, dažnai lankėsi Lietuvoje, Vilniaus dvare, įsteigė Operos teatrą, mirė Merkinėje, palaidotas Krokuvoje, urna su širdimi yra Vilniuje.

Summary

Valdas Selenis. Historical Excursions. A Lecture by Vanda Daugirdaitė-Sruogienė on the Lithuanian National Radio Station

Lithuanian University of Educational Sciences, Department of History of Lithuania, T. Ševčenkos St. 31, Vilnius, Lithuania, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The publication presents the text of the radio lecture on historical excursions by Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899–1997), a famous Lithuanian historian and educator. It is not clear when the lecture was transmitted on the Lithuanian National Radio Station but it could be in February of 1937 or 1938. The historian offered methodical pieces of advice on how to prepare interesting historical excursions not only to the local citizens but also to foreigners. In addition to historical facts, she presented quotes from literature and verses in order to stimulate the audience to take interest in the history of Lithuania. V. Daugirdaitė-Sruogienė tells how she travelled by train from Kaunas to Šiauliai in a company of some foreign journalist. She wanted to prove that Lithuanian historical places were fascinating irrespective of a seemingly ‘dull’ and ‘boring’ landscape. The typewritten script of this lecture is kept at the Lithuanian Central State Archives.

Įteikta / Received 2015-09-11
Priimta / Accepted 2016-03-30