„Istorija“. Mokslo darbai. 99 tomas
Ingrida Jakubavičienė. Knyga apie Juozą Skaisgirį ir Lietuvos laisvės praradimo kainą
Spausdinti

2015, t. 99, Nr. 3, p. 102–108 / Vol. 99, No. 3, pp. 102–108, 2015

pdf_button PDF

SKAISGIRIS, Antanas. Laisvės praradimo kaina. Juozas Skaisgiris ir jo šeima. Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2014. 302 p.

Atgimstanti lietuvių tauta Sąjūdžio pakilimo metu ėmė ieškoti naujų kelių į nepriklausomybę, stengėsi atsigręžti į Pirmosios Lietuvos Respublikos nueitą istorinį kelią, prisiminti iškiliausius jos veikėjus ir kūrėjus. Tuo metu kilo didžiulis visuomenės susidomėjimas lemtinga Lietuvai 1940 m. vasara ir viešos diskusijos, kokią laisvės praradimo kainą sumokėjo visa tauta ir kiekvienas pilietis atskirai. Per 25 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus knygų lentynos pasipildė dešimtimis prieškario Lietuvos politikos, visuomenės ir kultūros veikėjų biografijų ir jų pačių arba jų palikuonių publikuotų prisiminimų. Ir vis dėlto dar lieka daug neatsakytų klausimų.

07-01

2011 m. Antanas Skaisgiris publikavo pirmąją atsiminimų knygą apie tėvo Juozo Skaisgirio, Lietuvos Respublikos XIX Vyriausybės Žemės ūkio ministro, gyvenimo kelią. Autorius pateikė ne tik politinio veikėjo atsiminimus, publikavo pluoštą vertingų Skaisgirių šeimos archyvo nuotraukų, bet ir savo įžvalgas, kodėl tėvas valstybės dramos akivaizdoje pasirinko stoiškai atlaikyti okupacijos siaubą ir atsisakė patarimų palikti Lietuvą. 2014 m. A. Skaisgiris išleido antrąjį, papildytą, knygos leidimą, kurioje dar plačiau analizuojami esminiai 1940-ųjų Lietuvos politikos klausimai. Pradėdamas knygą, autorius rašo: „Gero bičiulio, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Romualdo Ozolo paskatintas ir aš, Antanas Skaisgiris, technokratas iš prigimties ir praktikos, per savo tėvo ir mūsų šeimos likimą noriu pažvelgti į minimą laikotarpį, siekdamas vieno tikslo: gal pasimokysime iš fatališkų praeities valstybinio gyvenimo klaidų ir mažiau jų darysime ateityje? Šio rašinio šerdis – mano tėvo Juozo Skaisgirio politinė biografija“ [1, 13]. Vis dėlto knygoje autorius rėmėsi ne tik paveldėtu tėvo atsiminimų rankraščiu, bet ir kruopščiai surinko jo prisiminimus paliudijančius dokumentus iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondų, išanalizavo straipsnius iš gausios tarpukario spaudos ir publikuotų amžininkų atsiminimų.

Juozas Skaisgiris gimė 1901 m. kovo 9 d. Bažnytgirio kaime, Šakių apskrityje, ūkininko Jurgio Skaisgirio ir Marijonos Pociūtės septynių vaikų šeimoje. J. Skaisgiris priklausė tai antros generacijos prakutusių ūkininkų vaikų kartai, kurie atgaivino 1918 m. Nepriklausomą Lietuvą, apgynė ją savo krauju Nepriklausomybės kovose, „partizanavo“ Klaipėdos krašte. J. Skaisgiris 1919 m. kovėsi su bolševikais, o 1920–1922 m. Aukštaitijos fronte – su lenkais, o 1923 m. svetima Adolfo Balsio pavarde dalyvavo Klaipėdos sukilime kaip raitelių pulko žvalgas. Už tai buvo apdovanotas Klaipėdos atvadavimo medaliu. Nurimus kovoms, 1923 m. rudenį J. Skaisgiris įstojo į Lietuvos universiteto Agronomijos-miškininkystės skyrių ir studijų metais tapo Lietuvos studentų tautininkų korporacijos „Neo Lithuania“ nariu, o vėliau – ir Šaulių sąjungos nariu. 1927 m. baigė studijas ir tapo diplomuotu miškininku. Dar po metų J. Skaisgiris vedė agronomijos studentę, tautiškai nusiteikusią bajoraitę Stanislavą Daugėlaitę. 1928 m. vasario 16 d., minint pirmąjį Respublikos nepriklausomybės dešimtmetį, J. Skaisgiris už aktyvią veiklą apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, o dar o metų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Rūpestis Lietuvos miškais paskatino aktyvų girininką kartu su bendraminčiais 1929 m. įsteigti Lietuvos miškininkų sąjungą. Nuo 1935 m. sausio 1 d. J. Skaisgiris tapo Miškų departamento vicedirektoriumi. Nepaisant didelio užimtumo valstybės tarnyboje, Juozą traukė visuomeninis darbas, tad, turėdamas puikias rekomendacijas, 1934 m. kovo mėn. jis tapo Lietuvių tautininkų sąjungos nariu, o gruodžio mėn. – Ministrų Kabineto nutarimu buvo paskirtas Kauno savivaldybės tarybos nariu ir čia dirbo iki arešto, 1940 m. liepos mėn. Pasak A. Skaisgirio, A. Smetona, paskyręs tėvą jaunalietuvių vadu ir iškėlęs į pirmąjį vadovų dešimtuką, padarė jį politiku. Žemės ūkio ministerijos generalinio sekretoriaus darbas buvo pastūmėtas į antrą vietą. Tiesioginiu J. Skaisgirio šefu tapo „Jaunosios Lietuvos“ globėjas Konstantinas Šakenis [1, 136].

Tapęs Tautininkų sąjungos nariu, o nuo 1935 m. lapkričio mėn. dar paskirtas ir į Tautininkų sąjungos Kauno miesto 2-osios miesto apskrities pirmininko pareigas, J. Skaisgiris ėmė labai glaudžiai bendrauti su sąjungos vadovu Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu. Nuo tada jis vis dažniau atsiduria J. Tūbelio palydoje įvairiuose partiniuose renginiuose. Jaunas, visuomeniškai aktyvus, energingas, pareigingas žmogus darė puikų įspūdį ne tik J. Tūbeliui, bet ir prezidentui Antanui Smetonai. 1937 m. J. Skaisgiris buvo paskirtas Žemės ūkio ministerijos generaliniu sekretoriumi, o 1938 m. gruodžio 5 d. – žemės ūkio ministru formuojamoje naujojoje XIX Vyriausybėje. Apie tuos metus J. Skaisgiris rašė: „Jaunam norėjosi matyti ją [Lietuvą] laisvą, tikėti vadais, kuriuos labiau pažinojau, dažnai tuos vadus idealizuodamas ir imdamas sau už pavyzdį. Nemėgau padriko valdymo, kuomet laikas barniams ir tarpusavio rietenoms leidžiamas. Todėl artimesnis man buvo autoritarinis valdymas, kuomet darbe yra drausmė ir susiklausymas. Kaip tautininkų Jaunosios Lietuvos studentų korporacijos filisteris, ideologinėje veikloje buvau artimesnis tautininkų partijai, nors formaliai į ją įstojau tik 1934 metais. Todėl ir buvusį tais laikais prezidentą A. Smetoną iš pradžių daugiau pažinojau kaip literatą visuomenininką iš raštų, vėliau kaip vadovą, kurį nustatyta tvarka privalėjau informuoti apie žemės ūkio ministerijos sumanymus ir darbus“ [1, 72].

07-02

Juozas Skaisgiris lankosi Prezidento Antano Smetonos ūkyje Užugiryje, 1939 m. birželis. Fot. K. Daugėla, Antano Skaisgirio archyvas

Pasitikėdamas puikiu miškininku, prezidentas J. Skaisgirį pasikvietė pakonsultuoti dėl Užulėnyje esančio 25 ha nuosavo miško. A. Skaisgiris knygoje pateikia išlikusius tėvo rašytus atsiminimus apie 1939 m. birželio mėn. įvykusį apsilankymą prezidento ūkyje. J. Skaisgiris rašė: „Kartu su prezidentu apžiūrėjome spygliuočių-lapuočių medžių miškelį, kurį prezidentas pageidavo tik savo ūkio reikalams saikingai naudoti. Tuo pat metu jo žmona Sofija pasikvietė mane apžiūrėti gyvulių ūkį. Man susidarė įspūdis protingos, žemės ūkyje ir gyvulininkystėje nusimanančios moters vaizdas“ [1, 72]. J. Skaisgiris patvirtino, kad apsilankymų Užugirio dvare metu buvo kortuojama, prezidentienė p. Sofija mėgo žaisti preferansą, bet, suvedant saldo, piniginiai atsiskaitymai neviršydavo 10–20 litų, nes buvo žaidžiamas vadinamasis „centinis“ preferansas. J. Skaisgiris ironiškai šypsodavosi minėdamas, kad sovietinė propaganda šioje vietoje išpūtė burbulą, teigdama, kad, sąmoningai pralošinėjant p. Sofijos naudai, galima buvo užsitikrinti „šiltesnę“ valdininko kėdę [1, 205].

J. Skaisgiris paliko tik labai kuklius prisiminimus ir apie J. Tūbelį, su kuriuo bendravo daug dažniau. Jis rašė: „Daugiau pažinojau ilgalaikį ministrą pirmininką Juozą Tūbelį. Jisai važiuodamas visuomeniniais reikalais mėgdavo pasikviesti, lyg adjutantą, su savim ką nors iš jaunesniųjų. Taip vieną kartą vykome ministro pirmininko mašina į žirgų lenktynes Sartuose, kuri kelionė vos nesibaigė katastrofa. J. Tūbelis mėgdavo greitai važiuoti. Plentas buvo slidokas ir staiga už Utenos į kelią iš dešinės pusės vienkinkėse rogutėse įvažiuoja moteris. Atrodo, susidūrimas neišvengiamas, bet patyręs senyvas šoferis ir gera mašina staigiai stabdoma, apsisuka vietoje vos per porą metrų nuo į kelią įvažiavusių rogių. Važiuodami kalbėjomės apie žemės ūkio ir miškų reikalus, santykius su Tarybų Rusija, kuriuos jisai norėjo matyti gerus. Kitą kartą buvome Vilkaviškyje ūkininkų susirinkime. Kalbėti J. Tūbelis galėjo be konspekto ilgai ir dalykiškai“ [1, 97]. Atsiminimuose galime atrasti dešimtis tarpukario Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, vis dėlto rankraštis buvo rašomas sovietmečiu, 1976 m., todėl visą laiką J. Skaisgirį kankino baimė, kad tekstas gali patekti į saugumo rankas, ir jis stengėsi vengti aštrių temų, nenorėdamas dar labiau pakenkti šeimai.

Nemažai dėmesio knygoje skirta J. Skaisgirio suėmimui ir tardymui. 1940 m. liepos 11 d. naktį J. Skaisgiris buvo suimtas. Tardymas užtuko beveik pusmetį, kol 1941 m. sausio 13 d. buvo surašyta kaltinamoji išvada: kaltas pagal politinių nusikaltimų RSRSR BK 58 straipsnio punktus: 4 – pagalbos tarptautinei buržuazijai telkimas; 11 – dalyvavimas kontrrevoliucinėse organizacijose; 13 – aktyvi kova su darbininkų klase ir revoliuciniu judėjimu. Išvados punktai buvo sukonkretinti: priklausymas fašistinei tautininkų partijai, esant vienam iš jos vadovų; vadovavimas Lietuvių tautininkų jaunimo sąjungai „Jaunoji Lietuva“; karinių kadrų Šaulių sąjungoje ruošimas. Autorius atvirai papasakojo Skaisgirių šeimos (žmonos Stasės ir trijų vaikų) ištrėmimą ir varganą egzistenciją iki grįžimo į Lietuvą 1960 m. Gyvenimas pusbadžiu, nuolatinis balansavimas ties mirties riba, pasak A. Skaisgirio, privedė S. Skaisgirienę prie sunkios psichinės būklės, ir ji išdrįso atvirai papriekaištauti vyrui, kodėl šeima atsidūrė Sibire, kodėl jie nebėgo nuo raudonojo maro su prezidento grupe? J. Skaisgiris atsakė, kad Lietuvos jis palikti negalėjo, nes buvo susaistytas pažado nebėgti draugams ir Nepriklausomybės kovų bendražygiams [1, 138]. J. Skaisgiris atskleidė, kad 1940 m., dirbdamas Žemės ūkio ministerijos generaliniu sekretoriumi, jis artimai kontaktavo su premjeru Antanu Merkiu, jo pavaduotoju Kaziu Bizausku ir generolu Stasiu Raštikiu. Jie pasitikėjo vienas kitu ir nutarė slapta susitikinėti, nes Kaune knibždėjo įvairiausio plauko specialiųjų tarnybų pareigūnų. Ypač suaktyvėjo pogrindinės Komunistų partijos ir jai prijaučiančių organizacijų veikla. Susitikimams buvo pasirinkta rami vieta – senoji Prisikėlimo bažnyčios klebonija Aukštaičių gatvėje.

Gana reikšmingų detalių aptinkame šios slaptos grupelės diskusijose. Pirmą kartą grupė susitiko 1940 m. pavasarį – tada jos dalyviai pasižadėjo nepalikti Lietuvos kritiniu jai momentu. Susirinkimuose buvo kruopščiai aptarinėjama vis blogėjanti Lietuvos politinė situacija. Dėl politinės orientacijos nebuvo diskutuojama: Lietuva pasirašiusi su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį, jos kariniai daliniai dislokuoti įvairiuose miestuose, o tai reiškia, kad artėjančiame kare mes būsime sovietų pusėje. Visi grupės dalyviai geopolitikos prasme buvo aiškiai prosovietinės orientacijos, ir tai juos kaip bendraminčius vienijo, visi tikėjo, kad SSRS laikysis 1920 m. Taikos sutarties ir 1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutarties punktų, ir Lietuva išliks kokia nors forma suvereni valstybė, nors patiems ta forma nebuvo aiški.

Sūnaus Antano paklaustas, kodėl vyriausybė 1939 m. tiek delsė ir lūkuriavo nieko nesiimdama, J. Skaisgiris atsakė, kad buvo tikima sąjunga su sovietais ir bendradarbiavimu pagal pasirašytos sutarties straipsnius. Generolas S. Raštikis kategoriškai pareiškė, kad būsimoje dviejų galybių kaktomušoje bus labai paklausios Lietuvos divizijos ir labai reikalingi kvalifikuoti kariuomenės vadai. J. Skaisgiris spėjo, kad veikiausiai jis turėjo patikimos informacijos apie represijas prieš maršalą Tuchačevskį ir jo bendraminčius [1, 196]. 1940 m. balandžio mėn., vieno susirinkimo metu, dalyviai konstatavo, kad artėja karas ir reikia spręsti: pasilikti Lietuvoje ar pasitraukti į užsienį. Daugiausia kalbėjo ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, buvęs ambasadorius Anglijoje, Kauno viceburmistras Steponas Rusteika ir generolas S. Raštikis. A. Merkys ir Vilnių perimti komisijos narys J. Skaisgiris mažai kalbėjo. S. Raštikis pasisakė ne tiek karybos srities argumentais, kiek įsitikinimu, kad su sovietais mes rasime bendrą kalbą, jiems sprendžiant europines problemas. Jam paprieštaravo į pokalbį įsiterpęs klebonijos vikaras Simonas Morkūnas, kuris priminė, kad generolas buvo bolševikų revoliucijos liudininku ir kokios apverktinos būklės pats sugrįžo iš Sovietų Rusijos. Pasak J. Skaisgirio, jautėsi, kad S. Raštikis kritiškai nusiteikęs dėl A. Smetonos valdymo. A. Merkys samprotavo: mes pasiliksime ir, kaip aukštesnės kultūros asmenys, turėsime įtakos dėl sistemos vakarietiškos krypties. Ypač daug kalbėjo K. Bizauskas. Visa jo šneka buvo nukreipta prieš A. Smetonos asmenybę, ir šia tema jis daug postringavo. Priminė prezidento taikytas „represijas“ krikdemų šulams (Leonui Bistrui ir Mykolui Krupavičiui). Gerai suprasdamas, kad A. Smetonos valdžia – trumpo laiko klausimas, liejo prezidentui visas asmenines, ateitininkų ir krikščionių demokratų nuoskaudas. Eksministras S. Rusteika akcentavo, kad rusai žemesnės kultūros, ir mes įveiksime juos vakarietišku mentalitetu. Daug kartų minėjo SSRS pasiuntinį Kaune Nikolajų Pozdniakovą, kurį asmeniškai gerai pažinojo dėl savo žmonos rusės asmeninių ryšių pasiuntinybėje [1, 198]. Tačiau po 1940 m. birželio 15 d. daugelio lietuvių politinių veikėjų santykiai su SSRS pasiuntinybe kardinaliai pasikeitė. Iki tol su S. Rusteika kuo maloniausiai bendravęs pasiuntinys N. Pozdniakovas po birželio 15 d. atsisakė jį priimti ir vengė bet kokių kontaktų su nežinioje atsidūrusiais lietuviais. Suprantama, kad sovietai turėjo tolesnį šalies okupacijos planą laikyti paslaptyje.

Nemažai peno diskusijoms palieka ir A. Merkio pozicija. A. Skaisgiris rašo, kad iki šių dienų taip ir liko neaišku, ką mąstė šio susitikimo dalyvis premjeras A. Merkys. Pasak A. Skaisgirio, A. Merkio sūnus Gediminas teigė, kad tėvas buvo staliniečių veiksmų, kurių jie niekada nenorės paviešinti nei visuomenei, nei žurnalistams, liudininkas, todėl visa šeima liepos 17 d. buvo suimta ir kupė vagone nutremta į Saratovą. Nors yra aprašyti A. Merkio šeimos vargai tremtyje, A. Skaisgiris daro išvadą, kad tuose slaptuose susitikimuose klebonijoje A. Merkys pats sau turėjo planą – glaudžiai bendradarbiauti su sovietais – ir nebuvo linkęs susirinkusiems jo atskleisti. Pakliuvęs birželio 15 d. į neįtikėtinai sunkią ir pavojingą situaciją, A. Merkys vykdė visus atvykusio Vladimiro Dekanozovo nurodymus: bandė sugrąžinti prezidentą iš Kybartų, atidavė gen. Kazį Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį į NKVD rankas; kaip teigia Juozas Audėnas, padiktavo Vincui Krėvei visus Maskvoje numatytus ministrų kabineto narius, sugebėjo paprieštarauti V. Dekanozovui tik dėl niekam nežinomo Mato Mickio į žemės ūkio ministrus skyrimo, nors tai neturėjo jokios reikšmės. Tačiau po keleto dienų, matydamas, kad Maskvai reikalinga paklusni Justo Paleckio tipo marionetė, atsipeikėjo ir nutarė bėgti, bet, skirtingai nuo savo krikdemiškos pakraipos oponento generolo S. Raštikio, tai darė neapgalvotai, „karšta galva“. Taigi nesėkmingai, ir tik supykdė okupacijos vykdytojus. Nebūtų bėgęs, gal kurį laiką V. Dekanozovas būtų toleravęs A. Merkį, panašiai kaip Krėvę? Ir jų likimai būtų buvę panašūs? Tik A. Merkiui būtų reikėję daug daugiau atgailauti. A. Skaisgiris liūdnai konstatuoja, A. Merkio sūnus Gediminas Sąjūdžio laikais su manim nebuvo atviras, išsisukinėjo nuo pateiktų jam klausimų apie 1940-ųjų vasaros įvykius: jis disponavo įdomia Lietuvos istorijai informacija, bet, nenorėdamas diskredituoti tėvo, nusinešė ją į kapus [1, 201].

07-03

Juozas Skaisgiris – XIX Vyriausybės Žemės ūkio ministras (1938 12 05 – 1939 03 28). Fot. B. Savsenavičius, Antano Skaisgirio archyvas

Knygoje netrūksta ir kitų įdomių, visuomenės vertinimui pateikiamų politinio gyvenimo epizodų. Vieną tokį gana pikantiškai galėtume pavadinti „Vitkausko tarnaitė“. 1939 m. vasarą J. Skaisgirio šeima kėlėsi iš valdiško buto Kęstučio gatvėje į nuosavą namą Žaliakalnyje. S. Skaisgirienę aplankė jauna mergina su raštiška generolienės Vitkauskienės rekomendacija. Atseit, sužinoję, kad šeima persikelia į erdvias patalpas, rekomenduoja šią merginą įdarbinti tarnaite. S. Skaisgirienė generolo žmoną pažinojo tik iš matymo ir jai keistokai atrodė gautas pasiūlymas, bet tarnaitės reikėjo, ir mergina buvo priimta. Greitai S. Skaisgirienės motina pastebėjo, kad tarnaitė uoliai tvarko J. Skaisgirio kabinetą ir ten ilgokai užsibūna. J. Skaisgirio sūnui Vytui buvo pavesta stebėti, ir jis nustatė, kad tarnaitė rausia J. Skaisgirio tarnybinius popierius, kitą kartą – varto jo užrašų knygelę. Pranešus apie tai tėvui, šis neįprastu laiku prieš pietus atėjo iš darbo ir užtiko merginą, tikrinančią rašomojo stalo stalčius. Tarnaitė buvo tuoj pat atleista ir net išmokėta dviejų savaičių dydžio piniginė kompensacija. Vis dėlto, nepaisant akivaizdaus intereso šnipinėti J. Skaisgirį, namiškiai tylėjo dėl šios istorijos. Kaip įtarsi asmenį su kariuomenės vado šeimos rekomendacija. Vėliau sovietiniais laikais pašnibždom kalbėjo, kad ir Vitkauskai, ir jų atsiųsta mergina dar Smetonos laikais buvo sovietiniai agentai [1, 197].

Žinomos personalijos visai kitu kampu skaitytojui atsiveria skyreliuose „Vinco Rastenio byla“, „Represijų metai. Ar pažinojo P. Griškevičius J. Skaisgirį?“, „Samprotavimai apie tremtinių sugrįžimą ir Antaną Merkį“, „MGB priežiūroje Kaune“. A. Skaisgiris demaskuoja dešimtis parsidavėlių okupantams, kurie nesibodėjo suvedinėti asmenines sąskaitas su buvusiais Lietuvos politiniais veikėjais ar tautinių organizacijų nariais. Autoriaus pateikti samprotavimai grindžiami archyviniais dokumentais ir įvykių liudininkų atsiminimais. Vis dėlto ir pats autorius pripažįsta: „Tūlas jurisprudencijos žinovas pasakytų: – neįrodyta, tik prielaidos. Į tai būtų atsakymas: Koks okupacijos laikų asmuo, dalyvavęs Tautos pažeminime, Nepriklausomos Lietuvos veikėjų naikinime prisipažino buvęs niekšu ir atgailavo? Taip ir išėjo Anapilin, tikėdamasis, kad juodi darbai bus užmiršti, o eilinis pilietis ramiai be komentarų pasakys – tokie buvo laikai“ [1, 168].

1940-ieji iš pašaknų supurtė lietuvių tautą. Sovietinės okupacijos sąlygos greitai apnuogino piliečių moralinį veidą. Tūkstančiai tuoj pat išvertė kailį ir ėmė taikytis prie sovietų tvarkos, vis dėlto didelė dalis lietuvių stengėsi išlikti ištikimi aukštesniems idealams, tikėjimui nepriklausoma Lietuva ir rengėsi dėl jos paaukoti gyvybę. A. Skaisgirio knyga „Laisvės praradimo kaina. Juozas Skaisgiris ir jo šeima“ pateikia išties vertingų įžvalgų, įkvepiančių drąsos vėl sugrįžti prie Lietuvai lemtingo 1940-ųjų birželio įvykių apmąstymų.

Literatūra

  1. SKAISGIRIS, Antanas.Laisvės praradimo kaina. Juozas Skaisgiris ir jo šeima. Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2014. p. 302.