„Istorija“. Mokslo darbai. 99 tomas
Ilona Vaškevičiūtė. Mūšis, nulėmęs Lietuvos valstybės raidą
Spausdinti

2015, t. 99, Nr. 3, p. 109–116 / Vol. 99, No. 3, pp. 109–116, 2015

pdf_button PDF

2015 m. spalio 9 d. Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedra kartu su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija surengė Pabaisko mūšio 580-osioms metinėms skirtą mokslinę konferenciją. Pabaisko mūšis (istorijoje žinomas Šventosios, Ukmergės ar Vilkmergės vardais) įvyko 1435 m. rugsėjo 1 d. ir įėjo į Lietuvos istoriją kaip vienos svarbiausių kautynių, nulėmusių tolesnę Lietuvos valstybės raidą. Vienų istorikų šis mūšis yra prilyginamas Žalgirio mūšiui, kitų – įvardijamas tik vidaus kautynėmis ar brolžudiška kova dėl valdžios. Taigi į konferenciją susirinkę istorikai buvo pasiryžę atskleisti šio mūšio svarbą, parodyti, jog tai buvęs išties reikšmingas įvykis, vertas ir tyrinėjimų, ir didesnės šio mūšio pasekmių sklaidos visuomenėje. Pabaisko mūšyje sutriuškinus Vokiečių ordino Livonijos atšaką, buvo baigta ir 250 metų trukusi lietuvių kova su Vokiečių ordinais ir kartu vidaus karas tarp dviejų LDK dalių. Ši konferencija – tai trejų metų darbo baigiamasis akordas. Lietuvos edukologijos universitetas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija bendrai vykdė projektą „Pabaiskas Lietuvos istorijoje“, kurio metu buvo ieškota ir konkrečios mūšio vietos, ir žuvusių karių kapų, rinkta medžiaga apie Pabaisko mūšio atminimą žmonių sąmonėje, Pabaisko įamžinimą meninėje ir literatūrinėje erdvėse.

08-01

Konferencija prasidėjo sveikinimų žodžiais. Dalyvius pasveikino Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius dr. Gintautas Surgailis ir Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas akad. prof. Eugenijus Jovaiša. Sveikinimo kalbose buvo akcentuota šio mūšio svarba tolesniam Lietuvos valstybės likimui bei pabrėžta istorinių tyrimų būtinybė ir jų sklaida visuomenėje. Konstatuota, kad mūšio ir jo pasekmių reikšmė neadekvati jo šiandieninei sklaidai.

Darbas vyko 4 sekcijomis. I buvo skirta istorijos šaltinių analizei – Pabaiskas istorijos šaltiniuose. Pranešimus skaitė Tomas Baranauskas (Lietuvos edukologijos universitetas – toliau LEU), Adamas Šveda (Torunės universitetas, Istorijos ir archyvistikos institutas) ir dr. Sergejus Polechovas (Rusijos mokslų akademija, Rusijos istorijos institutas, Maskva).

T. Baranauskas apžvelgė Pabaisko mūšio istorinį kontekstą, remdamasis išlikusiais rašytiniais šaltiniais. Svarbiausi jų yra Narvos fogto Johano Koningo pranešimas Vokiečių ordino didžiajam magistrui (1435 m. spalio 10 d.), lenkų dvasininko pranešimas prancūzų dvasininkui (1435 m. rugsėjis), Jono Dlugošo „Šlovingosios Lenkijos Karalystės analų arba kronikų“ („Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae“) pasakojimas, Livonijos kryžiuočio Alfo pranešimas Julicho ir Bergo hercogui Adolfui (1435 m. rugsėjis). Remiantis jais buvo pabandyta iš naujo peržiūrėti ir paanalizuoti bent du su šiuo mūšiu susijusius klausimus: 1) koks buvo šio mūšio istorinis kontekstas, kieno interesus gynė kariaujančiosios pusės ir 2) kaip vyko pats mūšis – nes jo aprašymai suteikė puikią galimybę pasigilinti į didžiausio Lietuvos teritorijoje įvykusio viduramžių mūšio detales.

A. Šveda savo pranešime analizavo iki tol mažai kam žinomą Kujavijos Bresto taikos sutartį. Ilgą laiką šie dokumentai buvo tarsi „pasimetę“ archyvuose, sunkiai prieinami tyrinėtojams. Kujavijos Bresto taikos sutartis sudaryta 1435 gruodžio 31 d. yra tiesiogiai susijusi su 1435 m. rugsėjo 1 d. Pabaisko mūšiu. Ši sutartis numatė „amžina taiką“ tarp Lenkijos, Lietuvos ir Kryžiuočių ordino, buvo sutvirtinta Lenkijos karalius Vladislovas Jogailos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio bei kitų didikų, o iš Ordino pusės – Didžiojo ordino magistro bei žymių ordino komtūrų ir vyskupų antspaudais. Autorius savo pranešime iškėlė šio dokumento paskelbimo svarbą – sutarčių paskelbimas, o kartu prie dokumentų esančių antspaudų detali analizė, pasak pranešimo autoriaus, įgalintų sumažinti diplomatijos tyrimų spragas, pagilintų ir leistų geriau pažinti tiek Kryžiuočių ordino Prūsijos žemėse tiek Lenkijos ir Lietuvos sfragistikos ir heraldikos žinias.

S. Polechovas savo pranešime analizavo Hermano Kornerio kronikos žinias apie Vilkmergės (Pabaisko) mūšį ir įvertino jo istorinį kontekstą. Hermano Kornerio žinios apie minėtą mūšį yra gautos tiesiogiai iš amžininkų. Amžininkai – tai Hanzos pirkliai, Kryžiuočių ordino „svečiai“, atvykstantys iš šiaurės Vokietijos miestų, bei jų giminaičiai, taip pat galimai žinios buvo gaunamos ir iš Bazelio katalikų bažnyčios susirinkimų. Tą liudija perteikiamų žinių detalumas ir tikslumas. Pranešime autorius pabrėžė, kad į Hermano Kornerio pateiktas žinias būtina atsižvelgti tiek nagrinėjant XV a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir jos kaimynų istoriją. Autoriaus analizuojamame Hermano Kornerio kronikos vertime į rusų kalbą minimi 1430–1435 m. įvykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

II sekcijos tema – Pabaiskas istorijoje. Čia skaityti trys pranešimai: dr. Valdas Rakutis (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija – toliau GJŽLKA) skaitė pranešimą „Karyba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos kaimynų žemėse 1411–1454 metais“, dr. Gintautas Jakštys (GJŽLKA) – „Pabaisko kautynės didžiųjų Lietuvos mūšių kontekste“ ir dr. Romas Batūra (GJŽLKA) – „Kalavijuočių Livonijos ordino šimtametės kovos prieš Lietuvą ir Pabaisko (Šventosios) mūšis (1208–1435 m.)“.

V. Rakučio pranešime analizuoti bendri LDK ir kaimyninių žemių karybos bruožai 1410–1447 m. Konstatuota, jog kaip tik šiuo laikotarpiu pastebimas LDK tarptautinių santykių statuso mažėjimas, Lietuvos kariuomenėje nepastebima ryškesnių reformų, matyti pirmieji stagnacijos, Lietuvos tapimo Lenkijos šešėliu požymiai. Dominuojantį vaidmenį išlaikė raitija, kurią sudarė tiek riterio žemės tarnybos pagrindu sudaryti daliniai, tiek visuotinės liaudies prievolės pagrindu sudaryti vietiniai daliniai. Pranešėjas atkreipė dėmesį, jog karybos požiūriu daugiausia buvo remiamasi svetimšaliais samdiniais ir sąjungininkų parama. Energingas ir veržlus karybos formų kaitos procesas, kurio pagrindiniu katalizatoriumi buvo Kryžiuočių ordino inovacijos ir veikla XIV a., nuo 1430 m. įgavo stagnacijos bruožų.

G. Jakštys kalbėjo apie Pabaisko mūšio unikalumą daugeliu aspektų. Visų pirma, pranešimo autorius konstatavo, kad Pabaisko mūšis yra pats didžiausias viduramžių mūšis, vykęs dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kuris pabaigė dešimtmečius trukusį vidaus tarpdinastinį konfliktą, peraugantį į atvirą karą tarp Algirdaičių ir Kęstutaičių, ir galutinai užbaigė karus su Livonija. Žygimanto Kęstutaičio sūnaus Mykolo vadovaujama kariuomenė puolė Švitrigailos ir Livonijos jungtinę kariuomenę ir ją sutriuškino. Taip pat šis mūšis iš esmės nulėmė tolesnį Lietuvos politinį statusą ir politinę orientaciją, o pagal savo organizaciją, karybą ir karybos tradicijas bei daugelį kitų lyginamųjų aspektų Pabaisko mūšis yra artimiausias Žalgirio mūšiui. Po šio mūšio Livonijos kariuomenės iš esmės neliko.

R. Batūros pranešimas buvo skirtas Kalavijuočių Livonijos ordino šimtametėms kovoms prieš Lietuvą (1208–1435 m.) ir Pabaisko mūšiui aptarti. Autorius pagrindė, jog Lietuva, 1185 m. Dauguvos žiotyse lyvių žemėje besikuriančiai vokiečių pirklių ir vienuolių kolonijai suduodama pirmąjį smūgį, pradėjo ilgą gynybinį karą prieš vokiečių Kalavijuočių ordiną. Pranešime buvo išvardyti visi žygiai į Lietuvą, kuriuos organizavo Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinai. Po Žalgirio mūšio galutinai sutriuškinus Kryžiuočių ordino Prūsijos šaką, grėsmė iš šiaurės išliko. Ordino Livonijos padalinys, nepatyręs Žalgirio pralaimėjimo, ir toliau niokojo Lietuvos žemę. 1433 m. pradžioje puolama Šiaurės Rytų Lietuvos gynybinė linija: Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių pilys. Vasarą Livonijos kryžiuočiai su Švitrigailos pajėgomis ir talkininkais niokojo LDK teritoriją – Minską, Krėvą, Lydą, Vilnių, Trakus iki Kauno. 1434 m. rugpjūčio mėn. trys Livonijos daliniai atremti Upytės žemėje. Autorius pranešime akcentavo, kad Pabaisko mūšyje buvo pakirstas Livonijos ordinas, kartu ir viso Kryžiuočių ordino galia, nuolat kėlusi pavojų Lietuvos bei plataus regiono tautų ir valstybių egzistencijai. Tuo buvo baigta Lietuvos nuolatinio karo, trukusio 250 metų (1185–1435 m.), prieš vokiečių Kryžiuočių ordiną epocha, pareikalavusi milžiniškų pastangų. Šventosios (Pabaisko) mūšio reikšmė geriau suvokiama kaip šimtmetinių kovų visuma. Taip pat autorius konstatavo, kad buvo nulemta ir LDK vidaus kovų pabaiga.

III sekcijos tema skirta Pabaiskui archeologijoje. Čia pranešimus skaitė 5 autoriai: dr. Manvydas Vitkūnas (GJŽLKA) – „Pabaisko apylinkių archeologijos paminklai“, dr. Gintautas Zabiela (Klaipėdos universitetas) – „Viduramžių ir naujųjų laikų mūšių vietų archeologija: užsienio patirtis“,dr. Paulis Bugys(GJŽLKA) – „Kalavijas iš Ukmergės kraštotyros muziejaus ir ginklai iš radimvietės prie Šventosios“, dr. Ilona Vaškevičiūtė (LEU) – „Pabaisko kautynių amžininkų kapai Gaiciūnų senkapyje bei Pabaisko bažnyčios šventoriaus kapų tyrimai“ir dr. Povilas Blaževičius (LEU) – „Vaikai XVII a. kaimo bendruomenėje remiantis Rakaučiznos kapinyno tyrimais“.

M. Vitkūno pranešimas buvo skirtas Pabaisko apylinkių archeologinam paveldui aptarti. Bendriausiais bruožais buvo bandoma rekonstruoti Pabaisko apylinkių raidą proistorėje bei viduramžiais. Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remiantis atlikta ši analizė, buvo archeologinių žvalgymų bei tyrimų ataskaitos ir XX a. 4-ajame dešimtmetyje Valstybės archeologijos komisijos surinkta informacija. Apžvelgta mokslinė literatūra bei straipsniai periodinėje spaudoje, kuriuose yra žinių apie Pabaisko apylinkių archeologinius paminklus bei pavienius radinius. Autorius konstatavo, kad Pabaisko apylinkėse esantys archeologiniai paminklai reprezentuoja beveik visas proistorės ir istorinių laikų epochas – nuo akmens amžiaus iki naujųjų laikų. Atkreiptas dėmesys, jog akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpio archeologinis paveldas Pabaisko apylinkėse nėra gausus. Pirmiausia žmonės apsigyveno prie Šventosios upės ir nedidelių jos intakų. Gyvenimas šiose apylinkėse nenutrūko ir ankstyvajame metalų laikotarpyje. Tačiau Pabaisko apylinkėse plačiau nėra tirtas nė vienas ankstyvuoju bei senuoju geležies amžiumi datuojamas archeologinis paminklas. Pabaisko apylinkėse spartesnė gyvenviečių tinklo plėtra prasidėjo nuo XV a. Po mūšio įkurtas Pabaisko dvaras, miestelis, atsirado vis daugiau kaimo gyvenviečių. Pasak pranešimo autoriaus, Pabaiskas Lietuvos istorijoje labiausiai žinomas dėl 1435 m. čia įvykusio mūšio. Autoriaus nuomone, tikslinga tęsti archeologinius tyrimus Pabaisko apylinkėse, daugiausia dėmesio ir toliau skiriant mūšio lauko žvalgymams bei galimų mūšio aukų palaidojimo vietų, viduramžių senkapių paieškai.

G. Zabiela savo pranešime atkreipė dėmesį į vieną iš XXI a. sparčiai besivystančių konfliktų, arba karo archeologijos, sričių – mūšių vietų archeologiją. Autorius pranešime aptarė, ką galima laikyti mūšių vieta, nes šiandien, pasak autoriaus, pats sąvokos „mūšis“ neapibrėžtumas, kai jis naudojamas bet kokiems ginkluotiems susidūrimams apibūdinti, yra diskutuotinas. Mūšių vietų archeologijos specifiką lemia pati mūšio specifika. Išsamesnių objektyvių duomenų apie mūšį gali pateikti mūšių vietų archeologija, grindžiama materialiais mūšio liudijimais – su mūšiu susijusiais artefaktais ir struktūromis. Materialius mūšių įrodymus galime skirstyti į 3 grupes: mūšio vietoje likusius artefaktus bei struktūras, trofėjus ir mūšyje žuvusiųjų kapavietes. Pasak pranešėjo, Lietuvos mūšių vietų archeologijos pasiekimai iki šiol yra itin kuklūs. Pirminis ir svarbiausias šių dienų mūšių vietų archeologijos tikslas yra mūšio vietos nustatymas, reikalingas pirmiausia šių vietų apsaugai, išsamesnius archeologinius tyrimus paliekant ateičiai.

P. Bugys savo pranešime analizavo galimai su Pabaisko mūšio vieta susijusius ginklus: du kalavijus ir kirvį. Vienas jų (kalavijas) yra saugomas Ukmergės kraštotyros muziejuje. Pastarasis būtų priskirtinas XVIII tipui. Šio tipo kalavijai Europoje nėra reti. Plačiausiai analogiški ginklai naudoti 1410–1510 m. Vykdant archeologinius tyrimus netoli Pabaisko mūšio vietos, iš vietos gyventojų buvo gauti du radiniai – ilgasis kovos peilis ir geležinis kirvis. Šis ilgasis peilis ar kalavijas, pasak pranešėjo, turi analogų su Centrinėje Europoje aptiktais ilgaisiais peiliais. Obermontanio pilies Šv. Stepono koplyčios freskose, vaizduojančiose Šv. Stepono gyvenimą, galima pamatyti beveik analogiškus ginklus. Pasinaudojus Europos ikonografine medžiaga, ilgąjį peilį galima datuoti ir XV a. pirmąja puse. Šiai chronologijai neprieštarauja ir netoliese aptiktas kirvis. Analogiško tipo kirvius išsamiausiai yra tipologizavęs E. Svetikas. Remiantis tyrėjo analize, tokių kirvių chronologija leidžia teoriškai šį artefaktą priskirti ir Pabaisko mūšio laikotarpiui: šio tipo kirviai datuojami XIV a. pab. – XV a. pirm. p. Pasak autoriaus, atsižvelgiant į nagrinėtų ginklų chronologines ribas, negalima atmesti tikimybės, kad jie galėjo būti naudojami ir Pabaisko mūšio metu.

I. Vaškevičiūtė klausytojus supažindino su dviejų Pabaisko apylinkėse esančių kapinynų archeologinių tyrimų rezultatais. Vienas jų – Gaiciūnų kapinynas, esantis apie 1,2 km į ŠV nuo Pabaisko miestelio. Jame buvo ištirtas 176 kv. metrų plotas (iš jų 40 kv. metrų ankstesniais metais). Surasta 13 palaidojimo vietų. Palaidojimai ėmė dengtis kalvelės dalyje, esančioje į pietus nuo centro. Laidota nuo 25–30 cm iki 80–90 cm gylio duobėse. Laidota guldant ant nugaros, ištiestomis kojomis, palei šonus ištiestomis arba krūtinės srityje sudėtomis rankomis. Visi mirusieji orientuoti galvomis V kryptimi (su tam tikra paklaida į ŠV). Vyrų kapų rasta 4, moterų – 6, vaikų – 3. Kapuose nr. 5, 7, 8 aptikti paukščių kaulai. Nustatyta, kad vaiko kape būta kurapkos, vyro kape – gaidžio, o moters – vištos kaulų. Kapinyne surasta daugiau nei 50 įvairios paskirties dirbinių. Apžvelgus laidoseną ir įkapes, konstatuota, jog Gaiciūnų kapinyne palaidoti kaimo bendruomenės mirusieji, kurie gyveno šiandieninio Pabaisko apylinkėse XIV a. pab. – XV a. ir buvo Pabaisko mūšio amžininkai. Toliau pranešime buvo kalbama apie Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus kapų tyrimus. Kadangi iš istorijos šaltinių yra žinoma, jog Žygimantas Kęstutaitis Pabaisko mūšio vietoje 1436 m. pastatydino bažnyčią ir jai dovanojo žemių, buvo tyrinėtas ir minėtos bažnyčios šventorius. Čia iškastas 51 kv. metrų plotas, surasta 17 palaidojimo vietų ir dar 49 žmonių suardytų skeletų dalys. Jos greičiausiai į šventoriaus teritoriją pateko bažnyčios statybos metu, aukštinant ir lyginant PV šventoriaus šlaitą. Kapinyne rasti 7 vyrų kapai, 6 moterų ir 3 vaikų kapai. Tik 41 % mirusiųjų laidoti su įkapėmis. Turtingiausias kapas nr. 10, kur rastos trys monetos ir peiliukas. Vaikų kapai, kaip ir įprasta šiam laikotarpiui, be įkapių. Šalia palaidojimuose rastų įkapių daugiau nei 30 daiktų surasta pavieniui. Įkapės – tai medalionai, monetos, buitinės paskirties daiktai, papuošalai. Konstatuota, kad kapinynas yra XVI a. antrosios pusės – XVII a. pirmosios pusės Pabaisko miestelio bendruomenės. Tokią chronologiją leidžia nustatyti kapuose rastos monetos – Žygimanto Augusto pusgrašiai ir Zigmanto III Vazos šilingas (Ryga).

P. Blaževičiaus pranešimas skirtas žinioms apie XVII a. Lietuvos provincijos vaikų gyvenimą, jų socialinę padėtį, gyvenimo kokybę bei sveikatą praplėsti. Pranešime buvo analizuojami duomenys, sukaupti Rakaučiznos kapinyne (Pabaisko apyl., Ukmergės r.) 2012–2014 m. vykusių tyrinėjimų metu. Pasak tyrimų autoriaus, kapinynas svarbus tuo, kad iš 59 atrastų kapų daugiau negu 60 % mirusiųjų yra vaikai, jaunesni nei 12 metų, o, įvertinus XIX–XX a. gyventojų surašymų statistiką, apskaičiavus tikėtiną Rakaučiznos populiacijos dydį ir įvertinus tarpdisciplininių tyrimų rezultatus, pranešimo autorius spėja, kad kapinyne XVII a. buvo laidoti ir šio kaimo žmonės, ir rašytiniuose šaltiniuose minimos Pabaisko miestelio špitolės ligoniai bei globotiniai. Istoriniai šaltiniai nesuteikia pakankamai žinių apie aptariamo regiono XVII a. vaikų gyvenimą, todėl, pasak pranešėjo, būtent kapinyno tyrimai leidžia geriau suvokti ne tik vieno kaimo, bet ir viso mikroregiono vaikų istoriją. Tyrimų rezultatai byloja, kad sudėtingu karų ir marų laikotarpiu gimstantys bei augantys žemesnio socialinio sluoksnio Lietuvos vaikai buvo patys pažeidžiamiausi visuomenės nariai.

IV sekcija buvo skirta Pabaiskui istorinėje atmintyje analizuoti.Čia pranešimus skaitė Justina Kozakaitė (Vilniaus universitetas) – „XIV–XVII a. Pabaisko apylinkių gyventojų antropologinė apžvalga“,dr. Libertas Klimka (LEU) – „Pabaisko bažnyčios varpai: istorija ir vertybiniai aspektai“, dr. Dainius Vaitiekūnas (LEU) – Pabaisko mūšis literatūroje ir mene“ ir dr. Jonas Mardosa (LEU) – „Pabaiskas studentų istorinėje atmintyje“.

J. Kozakaitės pranešimas buvo skirtas XIV–XVII a. Pabaisko apylinkių gyventojų antropologinei apžvalgai. Remtasi dviejų kapinynų – Gaiciūnų ir Pabaisko bažnyčios – medžiaga. Nagrinėti tik 28 registruoti kapai, tačiau gauti rezultatai parodė egzistavusius vyrų ir moterų ligų ir traumų skirtumus. Pranešėja pabrėžė, kad ketvirtadalį palaidotųjų sudarė vaikai, o vyrų ir moterų pasiskirstymas Pabaisko ir Gaiciūnų kapinynuose pakankamai tolygus: identifikuoti 9 vyrai ir 10 moterų. Didžiausias mirtingumas pastebimas naujagimių ir kūdikių grupėje. Pirmieji gyvenimo mėnesiai ar metai yra lemtingi išgyvenant, mažieji gyventojai turėjo išryškėjusius mažakraujystės ir skorbuto požymius, siejamus su mitybos nepritekliumi ir vėliau nusilpusiu organizmu. Perkopus penkerių metų ribą mirtingumas labai mažėja. Šie rodikliai didėja tik antroje žmogaus gyvenimo pusėje: vyrų tikėtinas mirties amžius siekia 30–39 metus, o moterų jis linksta į didesnę pusę, t. y. 30–49 metus. Šiuo atveju rezultatai yra gana neįprasti – paprastai stebimas didesnis moterų mirtingumas jaunesniame amžiuje, sietinas su santykinai sudėtingesnėmis gyvenimo sąlygomis, nėštumo periodu ar gimdymo komplikacijomis. Pabaisko apylinkių vyrai per savo gyvenimą buvo linkę patirti įvairaus pobūdžio, greičiausiai dėl nelaimingų atsitikimų, kilusius sužalojimus, pvz., ilgųjų kaulų bei šonkaulių lūžius. Tik vienas atvejis – nosikaulio lūžis – tapo nuoroda į galimą konfliktą. Moterys turėjo patirti sunkaus darbo ar amžiaus nulemtus stuburo pažeidimus. Pranešėjos nuomone, Pabaisko apylinkių archeologiniai tyrimai, siekę atrasti Pabaisko mūšio vietą ir jo aukas, pateikė kitą, ne mažiau vertingą, istorijos detalę – senkapiuose rasti XIV–XVII a. palaikai atskleidė šio laikotarpio paprastų kaimo žmonių gyvenimo kasdienybę.

L. Klimka savo pranešime kalbėjo apie Pabaisko bažnyčios šventoriuje stūksančioje įspūdingoje mūro varpinėje esančius keturis bronzinius varpus – vieną didelį ir trys mažesnius. Buvo pateiktos jų fizinės charakteristikos, aptarta kilmė, įsigijimo aplinkybės, išlikimo karų metais vingiai. Didžiojo varpo, nulieto 1741 m. ir patyrusio pasaulinių karų metu įvairių negandų, kilmė, pasak pranešėjo, lieka mįslinga; galimas hipotetinis spėjimas – Ukrainos Podolas. Vienas mažesniųjų išlietas XX a. pradžioje garsiojoje Jaroslavlio įmonėje „Oloviašnikovo sūnūs“, kurios savininkai giminystės saitais susiję su Lietuvos poetu ir diplomatu Jurgiu Baltrušaičiu. Kitas varpas – nepriklausomos Lietuvos vieno iš pramonės pradininkų Juozo Masalco (Masaicevo) liejyklos Kaune gaminys, išlietas 1930 m. Šv. Zitos draugijos užsakymu. Autoriaus nuomone, Pabaisko varpai yra vertingi technologijos, dailės ir istorijos paminklai, tik tenka apgailestauti, kad įkelti į varpinę varpai yra nebematomi parapijiečiams; sutvarkius prieigą, jie galėtų tapti ir turistiniu objektu.

D. Vaitiekūno pranešimas buvo skirtas Pabaisko mūšio įamžinimui literatūroje ir mene. Pranešėjas akcentavo, jog literatūroje Pabaisko mūšio siužetas yra nedaug išplėtotas. Negausūs literatūriniai tekstai apie šį mūšį pasižymi veikiau švietėjiška, konservuojančia, o ne meniškai transformuojančia strategija, kolektyviniais, o ne individualiais vaizdiniais. Negausūs literatūriniai tekstai yra daugiausia parašyti mėgėjų ir mėgėjiškai, persmelkti klišėmis apie brolžudišką mūšį. Rašytojai daugiausia tenkinasi priminimu ir pakartojimu. Prisiimdami istorikų populiarintojų vaidmenį, jie paprastai nenutolsta nuo faktografinio istorinio pasakojimo. Artimumą dokumentikai autoriai mėgėjai demonstruoja pridėdami nuotraukas su Pabaisko monumentų vaizdais, cituodami ar perfrazuodami mokslo populiarinimo leidinius, lankstinukus, enciklopedijas. Meniškiau Pabaisko mūšis įprasmintas Antano Vienuolio „Anykščių padavimuose“, Vlado Braziūno, Vytauto Landsbergio eilėraščiuose. Autoriaus nuomone, mene Pabaisko mūšio motyvai iš esmės pateikiami monumentaliuoju ir proginiu užsakomuoju būdu. Vyrauja taikomojo, arba monumentaliojo, meno pavyzdžiai (iš jų meniškumu išsiskiria Šarūno Šimulyno vitražas ir Viktoro Žentelio skulptūrinis paminklas). Panašiai kaip ir literatūroje mūšis vaizduojamas beveik nenutolstant nuo kolektyvinio meno formų (koplytstulpiai), akcentuojant kančios, beprasmės mirties temas.

J. Mardosa savo pranešimą skyrė atliktam istorinės atminties tyrimui, kuriame dalyvavo istorijos specialybės II kurso studentai, 2014 m. vasarą atlikę archeologinę praktiką Pabaisko apylinkėse. Pasak pranešėjo, buvo pasirinktas kompaktiškas, vienalytis amžiumi tyrimo objektas. Tai leido pažvelgti, kaip studentai jaučia ryšį su vienu svarbiausių Lietuvos istorijoje Pabaisko mūšiu, kokia forma įvykis funkcionavo jų istorinėje atmintyje iki praktikos ir ar įvyko bei kokia linkme poslinkiai, ar buvo atgaivinta jų istorinė sąmonė archeologinių kasinėjimų metu. Tai buvo siekta nustatyti studentų anketinės apklausos metu. Be pagrindinio klausimų masyvo, kurio pagrindu aiškintasi įvairūs su istorine atmintimi ir praktika susiję klausimai, anketos pabaigoje buvo pateiktas prašymas išvardyti „penkis žodžius, kurie Jums ateina į galvą prisiminus Pabaiską“. Pranešimo autorius konstatavo, kad tyrimo metu buvo pastebėta, jog edukacinis istorinės atminties formavimo modelis yra veiksmingiausias. Autorius pabrėžė, kad praktika lėmė realų archeologinių kasinėjimų rezultatų praktinės ir teorinės patirties vertinimą, kuris atskleidė mažesnes sąsajas su objektu, o daugiau su praktikos tikslais bei uždaviniais. O „laisvasis sąrašas“ atskleidė, kiek istorinei atminčiai reikšmingas emocinis aspektas, kuris atmintyje išlieka per žinių atkūrimą vietoje, radinių specifiką, asmeninį patyrimą bei įgyvendintus ar netikėtus kasinėjimų rezultatus. Ši tyrimo kryptis parodo, kad be tiesioginio sąlyčio su objektu panašus tyrimas neįmanomas, nes atsakymai grindžiami tiriamojo kontaktų su istorija pagrindu (menama ar simboline, artefaktais ir pan.). Dalyvių atmintyje Pabaisko mūšis ar radiniai išlieka dėl buvimo ir darbo istorinėje vietoje. Vertinamasis atminties modelis išryškino studentų požiūrį į įvairias istorinės atminties apraiškas, jos formavimo problemas ir kelius joms įveikti.

Konferencijos darbe dalyvavo ir Pabaisko bendruomenės nariai, Pabaisko pagrindinės mokyklos mokytojai, Ukmergės bibliotekos direktorė. Pabaisko miestelio seniūnas Gediminas Lapukas pasidžiaugė, kad mokslininkai ir toliau domisi Pabaisko mūšiu, jo istorija ir sklaida. Miestelis įkurtas mūšio atminimui, todėl jo bendruomenė, pasak seniūno, ypač domisi visais įvykiais, susijusiais su jo vardu. Seniūnas pabrėžė, kad miestelio bendruomenė ir ateityje yra pasirengusi prisidėti prie vykdomų projektų, susijusių su Pabaisko mūšiu.

O mes, savo ruožtu, norime padėkoti Pabaisko pagrindinės mokyklos direktorei ir visam mokytojų kolektyvui, Pabaisko seniūnui, Bažnyčios klebonui ir visai miestelio bendruomenei už supratimą ir dėmesį bei visokeriopą pagalbą ekspedicijos dalyviams. Tik visiems bendrai sutelkus jėgas galima prasmingai darbuotis Tėvynės labui.