„Istorija“. Mokslo darbai. 100 tomas
Vida Pukienė. Katalikų dvasininkija Lietuvos valstybingumo priešaušrio diplomatijos vingiuose
Spausdinti

2015, t. 100, Nr. 4, p. 5–16 / Vol. 100, No. 4, pp. 5–16, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.18

pdf_button PDF

Lietuvos edukologijos universitetas, Istorijos fakultetas, Visuotinės istorijos katedra, T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas katalikų dvasininkų diplomatinis darbas, siekiant Lietuvos nepriklausomybės Pirmojo pasaulinio karo metais. Akcentuojamos Šveicarijos lietuvių tautos tarybos, kurioje daugumą sudarė katalikų dvasininkai, derybos su Vokietija dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. Detaliau aptariamos kunigų Konstantino Olšausko, Juozo Purickio diplomatinės misijos Europoje, atskleidžiami šių žmonių diplomatiniai gebėjimai. Straipsnyje diplomatijos požiūriu vertinamas kan. Kazimiero Prapuolenio darbas Romoje siekiant Lietuvos nepriklausomybės.

Esminiai žodžiai: diplomatija, katalikų dvasininkija, Lietuvos nepriklausomybė, diplomatinė misija.

Abstract. The article analyses the diplomatic work done by Lithuanian clergy in pursuit of Lithuania’s independence in the years of World War I. It focuses on the negotiations between the Lithuanian National Council in Switzerland with the majority of Catholic clergy in it and Germany over the restoration of the independent state of Lithuania in 1918. The article provides a more in-depth discussion on the diplomatic missions of priests Konstantinas Olšauskas and Juozas Purickis in Europe. The diplomatic skills of these personalities are revealed. The article evaluates the work of canon Kazimieras Parapuolenis in Rome in the attempt to restore Lithuania’s independence from the perspective of diplomacy.

Keywords: diplomacy, Catholic clergy, Lithuania’s independence, diplomatic mission.

Įvadas

Artėjantis mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo 100-metis paskatino dar kartą pažvelgti į 1918 m. nepriklausomybės ištakas, prisiminti žmones, kurie prisidėjo prie jos atkūrimo. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos valstybingumo atkūrimą lėmė palanki tarptautinė padėtis, visuotinis tautų apsisprendimo principo populiarumas ir ryžtingi Lietuvos politikų veiksmai [23, 19]. To meto politikai – įvairių profesijų inteligentai. Lietuvos valstybingumo priešaušryje reikšmingą diplomatinį darbą atliko katalikų dvasininkai. Vieni jų buvo apsukrūs, sumanūs ir lankstūs, kiti – mažiau diplomatiški, tiesmuki, tačiau visi jie dirbo dėl Lietuvos ateities. Šie žmonės nebuvo mokęsi politikos mokslų, tad jų gebėjimus lėmė išsilavinimas ir asmeninės savybės. Vieni diplomatinį darbą dirbo savo iniciatyva, būdami neoficialiais atstovais (kan. Kazimieras Prapuolenis), kiti – gavę Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti (toliau – LDNKŠ), Amerikos lietuvių ar kitų organizacijų įgaliojimus, ar atstovaudami Lietuvos Tarybai. Katalikų dvasininkai buvo ne tik gausiausia to meto lietuvių inteligentijos dalis, bet ir tautiškai susipratusi, aktyvi, turinti socialinio darbo patirties, mokanti užsienio kalbas, galinti pasinaudoti hierarchiniais ryšiais. Nagrinėjant istoriografiją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesą, išskiriami keli politiniai centrai, buvę Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Šveicarijoje. Lietuviams kunigams svarbus politinis ir diplomatinis centras buvo Roma. Visuose politiniuose centruose aktyviai dirbo kunigai: Lietuvos Taryboje 1917 m. – 4 (iš 20 narių), LDNKŠ Centriniame komitete (toliau – CK) Lietuvoje 1915 m. – 4 (iš 13 narių), 1917 m. – 5 (iš 17 CK narių ir darbuotojų). Kunigai vadovavo LDNKŠ skyriams Lietuvoje ir Rusijoje. Aktyviausiai užsienyje – Šveicarijoje – veikusiame politiniame centre praktiškai visą diplomatinį darbą atliko 5 kunigai ir visuomenininkas Juozas Gabrys-Paršaitis. Istorikės S. Grigaravičiūtės teigimu, toks centras buvo ir Skandinavijoje: „Sprendžiant humanitarinius ir politinius-propagandinius uždavinius, Skandinavija lietuviams tapo tiltu ir penktuoju politikos centru, kuris 1917–1918 m. reiškė galimybę rinktis Vakarų–Rytų ar Šiaurės–Pietų geopolitinę ašį ir orientaciją į Vakarus “ [9, 56].

Straipsnio objektas – katalikų dvasininkų diplomatinis darbas Europoje, siekiant Lietuvos nepriklausomybės 1918 m.

Chronologinės ribos – 1914–1918 m., kai lietuvių visuomenės veikėjai, dvasininkai, naudodamiesi palankiomis Pirmojo pasaulinio karo tarptautinėmis aplinkybėmis, aktyviai vykdė diplomatinį darbą dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Tyrimo metodai: analizės, lyginamasis, aprašomasis.

Straipsnio tikslas – išanalizuoti katalikų dvasininkų (ypač Juozo Purickio, Konstantino Olšausko, Pranciškaus Karevičiaus ir Kazimiero Prapuolenio) darbą užsienyje pradedant nuo Lietuvos valstybingumo ištakų, t. y. nuo Pirmojo pasaulinio karo, ir įvertinti jų diplomatinius gebėjimus. Bus nagrinėjamas katalikų dvasininkų darbas Šveicarijoje 1916–1918 m. ir jų pastangos Romoje palankiai nuteikti Šventąjį Sostą Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu.

Lietuvių istoriografijoje plačiai tyrinėta atskirų politikų – pasauliečių ir dvasininkų – veikla Pirmojo pasaulinio karo metais: Antano Smetonos [4; 5; 25; 35], Martyno Yčo [1; 36], Augustino Voldemaro [11; 19], Aleksandro Stulginskio [7], Juozo Purickio [8], Konstantino Olšausko [27] ir kt. Nepakankamai istorikų ištirtas ir įvertintas Šveicarijos lietuvių veikėjo Juozo Gabrio-Paršaičio darbas Lietuvos nepriklausomybės labui, lieka daug neatsakytų klausimų apie jo ryšius su Vokietijos, Prancūzijos ir kt. valstybių atstovais [6]. Nors, kaip rašo istorikas J. Skirius, jis buvo „pirmasis XX a. Lietuvos diplomatas Vakaruose“ [34, 9]. Suvokti tarptautinę situaciją ir išskirti svarbiausias dvasininkų diplomatines misijas padėjo ir vertingos informacijos suteikė istorikų R. Lopatos, Č. Laurinavičiaus, A. Kasparavičiaus darbai, skirti Lietuvos tarptautinei padėčiai XX a. pradžioje [16; 19; 21] ir Vatikano, sugebėjusio Pirmojo pasaulinio karo metais išsaugoti solidžiausią moralinį autoritetą krikščioniškame pasaulyje, diplomatijai nušviesti [12; 33]. Išsamiai istorikų yra ištirtas lietuvių darbas Šveicarijoje 1917–1918 m. [21; 27; 30; 34], atskleisti lietuvių visuomenės veikėjų tarpusavio santykiai, išryškintos jų asmeninės savybes. Bažnytinės „Lietuvių dienos“ reikšmę propagandiniu ir moraliniu požiūriais bei kan. K. Prapuolenio vaidmenį gaunant šį paskyrimą analizavo J. Skirius [31; 32]. Jis akcentavo kan. K. Prapuolenio statuso Romoje kaitą, vertino atliktą darbą Lietuvos nepriklausomybės labui [30; 32]. Istorikas pabrėžė, kad vienas žymiausių politinių žingsnių Romoje buvo K. Prapuolenio parengtas ir Vatikano administracijai bei Rusijos atstovui įteiktas Memorialas apie Lietuvos vyskupijas, kuriame pabrėžiama, kad Lietuva turi teisę tapti savarankiška valstybe [32, 11–12]. Dvasininkų diplomatiniai gebėjimai atsispindi amžininkų atsiminimuose ir dienoraščiuose [2; 10; 14; 15; 20; 26]. Vertinga istorinė medžiaga pateikta kan. K. Prapuolenio Romos užrašuose, šis šaltinis leidžia susidaryti įvairiapusį aprašomojo laikotarpio (1916–1918 m.) vaizdą, susipažinti su Vatikano visuomeninio gyvenimo niuansais ir geriau suprasti Šventojo Sosto vaidmenį sprendžiant nepriklausomos Lietuvos klausimą [26]. Geriau suvokti Lietuvos vidaus padėtį Pirmojo pasaulinio karo metais padėjo publikuoti dokumentų rinkiniai [17; 18]. Temai atskleisti naudojami dokumentai saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Lietuvos nepriklausomybės klausimas Romoje

Karo metais Šventojo Sosto moralinis autoritetas Lietuvai, siekiančiai nepriklausomybės, buvo itin svarbus, nes spręsdama savo vingrias tarptautines problemas negalėjo varžytis nei įtaka, nei karine galia su savo kaimynais [12, 16].

Lietuvos nepriklausomybės klausimo nagrinėjimą Pirmojo pasaulinio karo metais norėtųsi pradėti nuo kan. K. Prapuolenio, neoficialaus Lietuvos reikalų gynėjo Romoje. Dar karo išvakarėse, atsilaisvinus Rusijos atstovybei Vatikane priklausančios Šv. Stanislovo bažnyčios klebono vietai, lietuvių veikėjams parėmus, Rusijos valstybės Dūma pritarė K. Prapuolenio kandidatūrai. Nuo 1913 m. jam teko sudėtinga diplomatinė misija – pristatyti Lietuvos nepriklausomybės siekius, užmegzti santykius su Vatikanu. Jis buvo Rusijos valstybės tarnautojas ir neturėjo Lietuvos bažnyčios įgaliojimų jai atstovauti. Būdamas lankstus, atsargus ir praktiškas sugebėjo laviruoti tarp lenkų ir Šventojo Sosto, pasinaudoti Rusijos atstovybe prie Vatikano ir gauti iš to naudos [32, 11–12]. Atlikdamas didžiulį propagandinį darbą, platindamas žinias apie Lietuvą Italijos spaudoje, vengė Vatikano nemalonės ir kitiems patardavo neaštrinti santykių su Šventuoju Sostu. Nuo 1916 m. ir pats Šventasis Sostas tapo lankstesnis, vengė gilinti konfliktą tarp lietuvių ir lenkų [31, 290]. Nuo 1917 m. stebimas Šventojo Sosto dėmesys lietuvių nacionaliniams siekiams, pirmiausia, davus leidimą bažnytinei „Lietuvių dienai“ (Popiežiaus paskirta 1917 m. gegužės 20 diena organizuoti labdaros rinkliavą pasaulio bažnyčiose nuo karo nukentėjusiems lietuviams sušelpti), o kiek vėliau ir kardinolo Pietro Garsparri’o sveikinimo laiškas lietuvių konferencijai Vilniuje [33, 292].

Vatikane aktyviai veikiant K. Prapuoleniui LDNKŠ CK 1916 m. rugsėjo 18 d. paskyrė K. Olšauską Rusijos lietuvių įgaliotiniu Vatikane ir pavedė „neįmanomą“ misiją – gauti bažnytinę „Lietuvių dieną“. K. Olšauskas buvo Žemaičių vyskupijos kanauninkas, pasižymėjo energingumu, apsukrumu ir iškalbingumu. Be lotynų kalbos, gerai mokėjo prancūzų, lenkų, vokiečių, rusų kalbas. Neįmanoma misija pavadinome neatsitiktinai. Iki K. Olšausko atvykimo į Romą paskyrimą bažnytinei „Lietuvių dienai“ bandė gauti visuomenės veikėjai: Juozas Gabrys (Lietuvių informacinio biuro vadovas Šveicarijoje), Martynas Yčas (LDNKŠ CK pirmininkas Sankt Peterburge), kun. Vincas Bartuška (Amerikos lietuvių federacijos atstovas) ir kun. Pranciškus Būčys (Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos prof., LDNKŠ paskirtas lietuvių įgaliotiniu Vatikane). Mažiausiai nuveikė P. Būčys, 1916 m. daugiau kaip mėnesį laiko išbuvęs Romoje ir negavęs audiencijos pas Popiežių. K. Prapuolenis vertindamas jo misiją rašė: „Nepraktiškas, kaip šventas žmogus, rodė visišką politikos nesupratimą“ [26, 91]. Atvykdamas į Romą neturėjo net raštiško LDNKŠ CK įgaliojimo atstovauti lietuviams Romoje [26, 90]. K. Prapuolenis ir M. Yčas jo nesėkmės priežastimi laikė tai, kad jis vengė pasinaudoti Rusijos atstovybės paslaugomis, nėjo į kontaktus su lenkais, o ieškojo savarankiško priėjimo prie Šventojo Tėvo [27, 90]. Deja, nepavyko, nes pritrūko diplomatijos. Nesėkmių priežasčių būta įvairių: ne tais žmonėmis pasitikėjo, patys nekėlė pasitikėjimo, ne ta organizacija pasirėmė, neturėjo reikalaujamo dokumento ir, žinoma, paties Vatikano atsargumas. Šaltiniai rodo, kad labai svarbi problema siekiant gauti bažnytinę „Lietuvių dieną“ buvo kolektyvinis Lietuvos vyskupų prašymas, kurio reikalavo Popiežius ir kurį gauti dėl karo aplinkybių bei nacionalistinių lenkų nuotaikų buvo sudėtinga. Tokio prašymo neturėjo ir K. Olšauskas. Pasitaręs su K. Prapuoleniu, pasitelkęs išmintį ir puikią iškalbą, jis sugebėjo Popiežių įtikinti, kad pakanka atskirų vyskupų – P. Karevičiaus ir A. Karoso – raštų, kuriuos atvežė M. Yčas ir V. Bartuška. „Jeigu Lietuvos vyskupai dėl nežinomų priežasčių neatsiunčia laukiamo laiško, tai badaujančios Lietuvos liaudis nekalta “, – kalbėjo K. Olšauskas susitikime su Popiežiumi Benediktu XV [20, 41].

1917 m. gegužės 20 d. Popiežius paskyrė labdaros rinkliavą nuo karo nukentėjusiems lietuviams visose pasaulio katalikų bažnyčiose. Ta proga Sankt Peterburge leidžiamas Lietuvių balsas rašė: „Svarbu yra, kad pasaulis sužinotų , kad turime ir savo politikos reikalavimų, kuriuos visa tauta remia“ [22, 1]. Ši K. Olšausko misija pateikta kaip sėkmingos diplomatinės veiklos pavyzdys. Žinoma, bažnytinės „Lietuvių dienos“ išrūpinimo nuopelnų negalima priskirti tik K. Olšauskui. Jo diplomatiškumas ir atkaklumas buvo svarbus, tačiau anksčiau minėtų asmenų vizitai pralaužė lenkų barjerus ir suteikė Šventajam Tėvui žinių apie lietuvių tautą ir jos siekius. Prie to prisidėjo ir K. Prapuolenio lietuvių siekių propagavimas italų spaudoje.

Siekiant, kad rinkliava įvyktų, laukė didžiulis organizacinis darbas. K. Olšauskas, pasitelkęs Šveicarijoje dirbusius kunigus lietuvius: J. Purickį, V. Bartušką, V. Daumantą (Vladislovą Dzimidavičių), Antaną Steponaitį, atliko visą organizacinį darbą. Vaižgantas, pabrėždamas K. Olšausko indėlį organizuojant rinkliavą, Lietuvių balse rašė: „Jei ji („Lietuvių diena“ – V. P. past.) pasisekė tai vien dėl to, kad visai Europai teturėjome vieną atstovą – kun. K. Olšauską, kuris blaškėsi tarp Italijos, Šveicarijos, Ispanijos ir Prancūzijos “ [27, 95]. Paruošus kreipimosi į katalikiško pasaulio vyskupus raštus, reikėjo Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus parašo, tačiau organizatoriai neturėjo žinių, kur karo metu yra vyskupas. Žemaičių vyskupija buvo lietuviškiausia, Seinų vyskupas A. Karosas gyveno Sankt Peterburge ir buvo sunku su juo susisiekti. O Vilniaus vyskupijos administratorius Kazimieras Michalkevičius nelaikė savęs lietuviu, be to, dar anksčiau buvo prašytas pasirašyti, tačiau atsisakė. Įvairiais kanalais buvo siųsti laiškai vyskupams P. Karevičiui ir A. Karosui, informacija buvo išplatinta Rusijos, Amerikos, Lietuvos spaudoje, taip pat per LDNKŠ skyrius. Vykdomasis komitetas bažnytinei „Lietuvių dienai“ organizuoti, vadovaujamas K. Olšausko, neturėdamas kitos išeities, nusprendė po suredaguotu raštu parašyti P. Karevičiaus pavardę, negavus jo leidimo [27, 91]. Kaip savo atsiminimuose rašo V. Bartuška, komiteto nariai vadovavosi nuostata, kad „tautos gerovė tebūna aukščiausias įstatymas“ [27, 92]. Įvykus rinkliavai, 1917 m. gegužės 27 d. buvo gautas vyskupo P. Karevičiaus laiškas, kuriame jis reikalavo sudaryti naują organizacinį komitetą ir išsiųsti naują raštą (kreipimąsi) į katalikiško pasaulio vyskupus, pasirašytą jo paties [27, 92]. Vyskupo elgesys sunkiai paaiškinamas. Tuo metu Vykdomojo komiteto nariai manė, kad tokį laišką parašyti privertė vokiečių valdžia, nes vyskupas tuo metu buvo okupuotoje Lietuvoje. Galėjo būti ir kitų priežasčių. Gal jautė asmeninę nuoskaudą, gal K. Olšausko ir kitų asmenų siųstų pranešimų negavo arba tiesiog nereagavo į juos? Be to, žinoma, kad dar 1916 m. vasarą M. Yčas į Romą atsivežė vysk. P. Karevičiaus rekomendacinį raštą kardinolui P. Garspariui. Straipsnio autorės nuomone, tai impulsyvaus charakterio ir visada teisybės ieškančio žmogaus reakcija [28, 50]. Šis faktas sovietinėje spaudoje, o ir kino filme „Devyni nuopuolio ratai“ (režisierius Bronius Talačka) buvo naudojamas propagandos tikslais. Vykdomasis komitetas nutarė nereaguoti į P. Karevičiaus laišką. Rugpjūčio 19 d. buvo gautas dar vienas P. Karevičiaus laiškas, kuriame jis rašė, kad supranta Komiteto tokio „pasielgimo motyvus, bet negali pateisinti, o Vilniaus ir Seinų vyskupų pasirašymas ir dalyvavimas aukadienio įvykdyme buvo neišvengiamai reikalingi“ [37, 95]. J. Purickis, K. Olšauskas ir kiti kunigai, prisidėję prie bažnytinės „Lietuvių dienos“ organizavimo, parodė nemažai lankstumo ir išradingumo, kad Romoje palankiai nuteiktų įvairių valstybių senyvus dvasininkus, kurie nelabai ką žinojo apie lietuvius, jau buvo atlikę rinkliavą lenkų naudai ir paveikti jų agitacijos, kad rinkliava skirta ne tik lenkams, bet ir lietuviams [8, 28]. Surinkti pinigai, apie 1 milijonas litų, buvo panaudoti karo pabėgėliams sugrąžinti iš Rusijos, lietuvių organizacijoms Lietuvoje ir Rusijoje, švietimo įstaigoms.

Šveicarijos lietuvių diplomatinės misijos

Dėl unikalios geopolitinės padėties, neutralios valstybės statuso Šveicarija tapo daugelio Europos šalių politikos ir diplomatijos centru. Aptarsime lietuvių katalikų dvasininkų diplomatines misijas, prisidėjusias prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kunigai buvo savotiški ambasadoriai, aiškinantys Lietuvos siekius Europos ir JAV valstybių visuomenės veikėjams. Iki 1917 m. pradžios aktyviausias žmogus buvo J. Purickis, jam talkino dvasininkai V. Daumantas, A. Steponaitis, V. Bartuška. 1917 m. pradžioje atvykęs į Šveicariją, iniciatyvą perėmė K. Olšauskas. Kun. V. Bartuška 1917 m. spalio mėn. rašė J. Tumui prašydamas pasiųsti „kelis rimtus žmones, žinančius Europos kalbas, į Europos valstybių sostines ginti Lietuvos reikalų“ [3, 1].

1915 m., kai iš Paryžiaus į Šveicariją buvo perkeltas Lietuvių informacinis biuras, į šią veiklą įsitraukė kunigai V. Daumantas ir J. Purickis, jie rašė žurnaluose Pro Lituania prancūzų kalba ir Litauen vokiečių kalba, platino biuletenius, atsišaukimus, memorandumus apie Lietuvą ir lietuvius. Pirmojo pasaulinio karo metais Informacinis biuras išleido 47 knygas apie Lietuvą, iš kurių 3 buvo parašytos J. Purickio [8, 21]. Šveicarijoje veikė labdaros organizacijos, vadovaujamos dvasininkų. Žinomiausia iš jų buvo „Lituania“, pradėjusi darbą kaip lietuvių studentų draugija (Fribūro universiteto studentai: V. Daumantas, A. Steponaitis, J. Purickis) ir išaugusi iki karo aukų šalpos organizacijos [13, 91–111]. Aktyvių dvasininkų dėka buvo suorganizuotos lietuvių konferencijos. 1916 m. birželio–liepos mėn. lietuvių konferencijoje Lozanoje buvo organizuota Šveicarijos lietuvių taryba, kurioje dirbo V. Bartuška, J. Purickis, V. Daumantas ir K. Olšauskas.

Dokumentai, memorandumai užsienio valstybėms buvo siunčiami Šveicarijos lietuvių tarybos nuolatinės delegacijos vardu, kuriai vadovavo K. Olšauskas. 1917 m. rudenį (kai Vilniuje jau buvo išrinkta Lietuvos Taryba) Berno ir Lozanos konferencijose galutinai susiformavo politinis centras Šveicarijoje, legalizuota organizacija buvo pavadinta Lietuvių tautos taryba, pasidalyta veiklos sritimis. K. Olšauskas ir J. Purickis pagrindinį dėmesį skyrė deryboms su Vokietija.

Susisiekimas su Vokietija buvo paprastesnis iš neutralios Šveicarijos nei iš okupuotos Lietuvos. Šveicarijos lietuviams dvasininkams užmegzti kontaktus su Vokietijos Reichstago deputatais pagelbėjo studijų laikų Fribūro universitete pažintis su Matthias’u Erzbergeriu. Jis buvo įtakingos Katalikų centro partijos vadovas Reichstage. Šveicarijos lietuviai, turėdami geresnes galimybes bendrauti su vokiečiais ir kitų valstybių atstovais, pirmieji suprato, kad siekti nepriklausomybės reikia iš Vokietijos. Bažnytinės „Lietuvių dienos“ organizatoriai patyrė Anglijos, Italijos, Prancūzijos politikų abejingumą lietuvių reikalams. V. Bartuška negavo vizos išvykti į Angliją, V. Daumantas – į Italiją, o K. Olšauskas negavo Prancūzijos Ministro Pirmininko leidimo vykdyti rinkliavą [20, 43; 27, 94].

Susitikimuose su vokiečių atstovais Šveicarijos lietuvių tautos tarybos nuolatinės delegacijos pirmininkas K. Olšauskas reikalavo sudaryti sąlygas išrinkti Krašto tarybą ir leisti jai valdyti kraštą. Apie tai rašo A. Steponaitis, tą patvirtina ir J. Purickis, nurodydamas, kad Šveicarijos lietuviai vis kėlė ir kėlė vokiečiams savo reikalavimus, kol šie leido lietuviams sušaukti Vilniaus konferenciją [8, 29]. Išaiškėjus Vokietijos karinės vadovybės planams prijungti Lietuvą prie Prūsijos, M. Ercbergeris Šveicarijos lietuviams pasiūlė Lietuvą paskelbti nepriklausoma konstitucine monarchija. K. Olšauskas, J. Purickis buvo aktyvūs šios idėjos rėmėjai, susitiko su kandidatu į Lietuvos karalius. Jie, kaip ir kai kurie kiti kunigai (J. Maironis), pasisakė už monarchinę Lietuvą. Toks žingsnis nebuvo populiarus, o vėliau patys šios idėjos rėmėjai apie tai nemėgo kalbėti. Diplomatiniame darbe tenka priimti kompromisinius, nors ir nepopuliarius, sprendimus. Toks buvo ir šis, priimtas Pirmojo pasaulinio karo metu.

1917 m. rudenį vokiečių okupacinė administracija leido lietuviams sudaryti tarybą, kalbėjosi su žymiais visuomenės veikėjais J. Basanavičiumi, A. Smetona. P. Klimas dienoraštyje rašė, kad buvo siūloma sudaryti Lietuvių tarybą, kurioje „vyriausią rolę turėtų turėti stiprus vyras kun. K. Olšauskas“ [27, 105]. Šis P. Klimo pasakymas rodo Šveicarijos lietuvių dvasininkų vaidmenį derybose su Vokietija. Vokiečiai geriau juos pažino ir pasitikėjo.

Į Vilniaus konferenciją 1917 m. rugsėjo 17–22 d. atvyko Šveicarijos lietuviai kunigai K. Olšauskas, J. Purickis ir A. Steponaitis. Žinios iš neutralios Šveicarijos buvo naudingos, nors ne visi jų pasisakymai buvo priimti palankiai. Toliaregiškos J. Purickio mintys apie JAV vaidmenį pasaulyje po karo – „JAV diplomatija ima aktyvinti savo veiklą, o po karo ji gali turėti lemtingą įtaka “ [8, 300] – lietuvių konferencijos dalyvių buvo sutiktos kritiškai. Nors kai kuriais klausimais buvo nesutarimų, kunigai J. Purickis ir K. Olšauskas (taip pat Tarybos vicepirmininkas dr. J. Šaulys) gavo Lietuvos Tarybos įgaliojimus atstovauti jai Stokholmo lietuvių konferencijoje (1917 m. spalio 18–22 d.), kurioje buvo priimtas svarbus sprendimas dėl Lietuvos ateities: Lietuvos Taryba, išrinkta Vilniuje, buvo pripažinta aukščiausia lietuvių tautos institucija, siekusia atkurti nepriklausomybę. Tam, kad susirinkę įvairių politinių pažiūrų lietuviai iš Lietuvos, Rusijos, JAV, Skandinavijos valstybių priimtų tokį sprendimą, reikėjo diplomatinių „žygių“. P. Klimas dienoraštyje rašė: „Tokios rezoliucijos priėmimui turėjo įtakos K. Olšausko pokalbiai su F. Bortkevičiene, J. Šliūpu, M. Yču“ [27, 109]. Kun. J. Tumas-Vaižgantas, atvykęs Švedų–lietuvių draugijos kvietimu po Stokholmo konferencijos, propaguodamas Lietuvos siekius, Švedijoje išbuvo dar 7 mėn.

Grįždami iš Stokholmo K. Olšauskas ir J. Purickis atliko dar vieną svarbią diplomatinę misiją. Susitikę su Vokietijos Reichstago Katalikų centro frakcijos vadovu M. Ercbergeriu aiškinosi Lietuvos ateitį. M. Ercbergeris pažadėjo pašalinti okupacinės valdžios vadovą ir dėti pastangas, kad okupacinis režimas būtų pakeistas civiline administracija, leisti laisvai veikti katalikiškoms draugijoms, atidaryti Vilniuje universitetą ir siekti, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvis. Ties paskutiniu punktu norėčiau apsistoti plačiau, nes į Vilniaus vyskupo katedrą vienu iš pagrindinių pretendentų buvo K. Olšauskas [29, 54]. Šiuo atveju diplomatijos vingiuose dėl Lietuvos nepriklausomybės juntami ir asmeniniai interesai. Nors buvo aišku, kad Vilniaus vyskupo klausimas priklausys nuo Lietuvos likimo, pasibaigus karui, savo galimybes į šį postą K. Olšauskas aiškinosi atvykęs į Vilniaus konferenciją. Suprantama, kad, esant karo meto aplinkybėms, Vilniaus vyskupo klausimas tapo neatsiejama derybų su Vokietija dėl pokarinio Lietuvos likimo dalimi. Anksčiau aptarti įvykiai ir faktai rodo, kad rimtas galimybes turėjo K. Olšauskas: jį rėmė Šveicarijos lietuviai, vokiečių centrinė valdžia ir okupacinė administracija, taip pat Lietuvos Taryba [29, 52]. Tai galėjo būti tam tikras „atsilyginimas už nuopelnus nepriklausomybei“.

1917 m. lapkričio 2–10 d. lietuvių konferencijoje Berne buvo pasiskirstyta veiklos kryptimis. Šveicarijos lietuvių tarybai patikėta atstovauti kraštui užsienyje. Istorikas J. Skirius rašo, kad Šveicarijos lietuvių taryba tapo lyg ir neoficialia užsienio reikalų ministerija [31, 10].

Paskelbus Gruodžio 11 d. deklaraciją ir Vasario 16 d. nepriklausomybės aktą, prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol deklaruojama nepriklausomybė buvo pripažinta. Šiame kelyje ir toliau aktyviai veikė kunigai šveicarai.

1918 m. sausio 27 d. Lietuvos Taryba vėl pasiuntė K. Olšauską į Vokietiją, „kuris visą tą reikalą geriausiai nujautė, kuris jau atkando dantį Berlyne“ [15, 252]. Pasinaudota aukšto katalikų dvasininko Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus autoritetu. K. Olšauskas buvo siunčiamas kaip Šveicarijos tarybos atstovas, o P. Karevičius vyko Vokiečių ir lietuvių draugijos kvietimu. Buvo tikimasi, kad ši draugija, pasinaudodama savo įtaka, padės lietuviams. P. Karevičius buvo klebonavęs Pavolgio vokiečių bendruomenėje, įgijęs jų pagarbą. K. Olšauskas Reichstago narius bei Vokiečių ir lietuvių draugijos narius perspėjo dėl revoliucijos grėsmės Lietuvoje. P. Karevičius susitikime su Vokietijos kariuomenės vadu, generolu Erichu Ludendorffu, neiškentęs jo kalbų apie tai, kad Lietuvos užmojai per drąsūs, ji nėra sukūrusi nepriklausomos kultūros, išrėžė visą tiesą: „Mes, lietuviai, – vargšų ir nemokšų tauta. Žinoma, tai ne vokiečių tauta – tokia turtinga, tokia galinga, tokia kultūringa! Tačiau kaip kultūringos tautos atstovai elgiasi Lietuvoje?“ Čia ir papasakojo apie vokiečių „prasilenkimus su teise ir teisybe“ [28, 50]. Vyskupas P. Karevičius „nevyniojo tiesos į diplomatinę vatą, į dviprasmę ir saldžią kalbą, reikšdamas savo nuomonę ir tiesą sakydamas atvirai“ [24, 287], – rašė JAV lietuvių istorikas kun. Kazimieras Matulaitis. Deja, šios priemonės nepadėjo, dar kartą teko nusivilti – Vokietijos valdžia neskubėjo pripažinti Lietuvos. Tik Vokietijai pasirašius separatinę taiką su Rusija, per dideles pastangas ir vargus Lietuva buvo pripažinta (1918 m. kovo 23 d.).

Iš esmės situacija pasikeitė tik Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. 1918 m. spalio mėn. paaiškėjo, kad į Vilniaus vyskupus Jurgio Matulaičio kandidatūra labiau atitinka Romos lūkesčius. Lietuvos valstybingumo vingiuose K. Olšauskas pasirodė kaip rimtas diplomatas, tačiau šiuo atveju sutrukdė lietuviškas nacionalizmas ir į viešumą iškilusios žmogiškosios ydos [27, 137–138]. 1918 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta Lietuvos vyriausybė, o gruodžio 1 d. J. Matulaitis buvo konsekruotas Vilniaus vyskupu.

Pasibaigus karui, K. Olšauskas ir J. Purickis tęsė diplomatinę veiklą. Kaip turintis derybininko patirties K. Olšauskas Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje vadovu, tačiau tik iki 1919 m. kovo mėn., o J. Purickis iki 1919 m. ėjo Lietuvos atstovo Vokietijoje J. Šaulio patarėjo pareigas.

Išvados

Nemažą dalį Lietuvos inteligentijos, stovėjusios prie nepriklausomybės ištakų, sudarė katalikų dvasininkai. Jie dalyvavo visose svarbiausiose diplomatinėse misijose, skirtose Lietuvos nepriklausomybei atkurti, Pirmojo pasaulinio karo metais. Aktyviausiai kunigai veikė Šveicarijoje ir Vatikane. Dvasininkai atstovavo įvairioms lietuvių organizacijoms: Rusijos lietuviams (siunčiami LDNKŠ), JAV lietuviams (siunčiami Amerikos lietuvių tarybos), Šveicarijos lietuviams, atstovaudami Šveicarijos lietuvių tautos tarybai, nuo 1917 m. rudens – Lietuvos Tarybai, taip pat ir kultūrinėms organizacijoms. Svarbias diplomatines misijas, dažniausiai susitikdami su Vokietijos atstovais, vykdė K. Olšauskas ir V. Purickis, Romoje – neoficialus Lietuvos reikalų atstovas K. Prapuolenis.

Reikia išskirti šias svarbiausias diplomatines 1917–1918 m. misijas: bažnytinė „Lietuvių diena“, jos gavimas ir organizavimas, derybos dėl nepriklausomybės su Vokietija (susitikimai su Vokietijos Reichstago ir karinės administracijos Lietuvoje atstovais), Lietuvos karaliaus rinkimai, misija Romoje, siekiant Vatikano palankumo Lietuvos nepriklausomybei. Diplomatinės misijos, kuriose dalyvavo ar jas organizavo katalikų dvasininkai, prisidėjo prie lietuvių tautos siekių kurti savarankišką valstybę propagavimo Europoje, „pralaužė ledus“ Vatikane, formuodami Šventojo Sosto suvokimą, kad lietuviai ne lenkai, o atskira tauta, siekianti turėti savarankišką valstybę ir Bažnyčią, tiesiogiai pavaldžią Apaštalų Sostui.

Diplomatijoje labai svarbus gebėjimas laviruoti, vengti tiesioginio susidūrimo, kantrybė, apsukrumas, oratorystė. Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje šias savybes demonstravo K. Prapuolenis, K. Olšauskas, J. Purickis. „Laviravimo meistru“ galima būtų vadinti K. Prapuolenį, apsukrumu ir iškalbingumu išsiskyrė K. Olšauskas, J. Purickis – lankstumu ir išradingumu, mažiau diplomatiški buvo P. Karevičius, P. Būčys.

Šaltiniai ir literatūra

  1. ANIČAS, Jonas. Jonas ir Martynas Yčai: gyvenimas ir darbai Lietuvai. Vilnius: Vaga, 2007. 501 p.
  2. BARTUŠKA, Vincas. Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais: kritiškas 1914–1919 m. įvykių ir asmenų įvertinimas. Klaipėda: „Ryto“ spaustuvė, 1937. 391 p.
  3. BARTUŠKA, Vincas. 1917 m. spalio 10 d. laiškas J. Tumui. VU RS, f. 1–f. 69, l. 1.
  4. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012. 511 p.
  5. EIDINTAS, Alfonsas. Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai. Vilnius: Mintis, 1990. 243 p.
  6. EIDINTAS, Alfonsas. Slaptasis lietuvių diplomatas. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992. 327 p.
  7. EIDINTAS, Alfonsas. Aleksandras Stulginskis ir jo epocha. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. 359 p.
  8. GAIGALAITĖ Aldona; ŽEIMANTIENĖ, Jūratė. Juozas Purickis-Vygandas. Vilnius: Vilniaus knyga, 2004. 410 p.
  9. GRIGARAVIČIŪTĖ, Sandra. Skandinavija lietuvių diplomatijoje 1915–1917 m. Lietuvos istorijos studijos, 2000, Nr. 8, p. 40–57 [žiūrėta 2015 12 09]. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2000~1367165463993/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content.
  10. YČAS, Martynas. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais. Čikaga: Yčų knygų fondas, 1991, t. 3. 240 p.
  11. KAMINSKAS, Raimundas. Prof. Augustino Voldemaro likimo keliais. Vilnius: Trys žvaigždutės, 2012. 74 p.
  12. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008. 762 p.
  13. KATILIUS, Algimantas. Fribūro universiteto draugijos „Lituania“ šalpos fondas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. Vilnius, 2012, t. 36, p. 91–117.
  14. KLIMAS, Petras. Lietuvos valstybės kūrimas 1915–1918 metais. Iš: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Londonas: Nidos knygų klubas, 1955.
  15. KLIMAS, Petras. Dienoraštis. Čikaga: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1988. 456 p.
  16. LAURINAVIČIUS, Česlovas ir kt. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005. 410 p.
  17. Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomybės genezė: dokumentų rinkinys. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006. 595 p.
  18. Lietuvos valstybės tarybos protokolai. 1917–1918. Vilnius: Mokslas, 1991. 536 p.
  19. Lietuvos užsienio reikalų ministrai. 1918–1940. Kaunas: Šviesa. 427 p.
  20. LIULEVIČIUS, Vincentas. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Čikaga: Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba, 1981. 398 p.
  21. LOPATA, Raimundas. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 m. Iš: Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Vilnius: Sietynas, 1996. 223 p.
  22. M. M. Lietuvių diena visose pasaulio katalikų bažnyčiose. Lietuvių balsas, 1917, vasario 9, Nr. 12 (141), p. 1.
  23. MAKSIMAITIS, Mindaugas. Lietuvos valstybės ir teisės atgimimo koncepcijos formavimasis. Jurisprudencija, 2013, Nr. 20 (1), p. 7–22 [žiūrėta 2015 12 09]. Prieiga per internetą: https://www.mruni.eu/upload/iblock/6b1/001_Maksimaitis.pdf.
  24. MATULAITIS, Kazimieras. Arkivyskupas Pranciškus Karevičius; jo asmens ir veiklos bruožai, p. 287 [žiūrėta 2016 01 30]. Prieiga per internetą: http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/Suv-darbai-VI/KAZIMIERAS-MATULAITIS-Arkivyskupas-PranciskusKarevi%C4%8Dius.pdf.
  25. MERKELIS, Aleksandras. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Niujorkas: Amerikos liet. taut. s-ga, 1964. 740 p.
  26. PRAPUOLENIS, Kazimieras. Romos užrašai. Vilnius: Bonus animus, 2009. 268 p.
  27. PUKIENĖ, Vida. Prelatas Konstantinas Olšauskas; visuomenės veikėjo tragedija. Vilnius: Edukologija, 2013. 256 p.
  28. PUKIENĖ, Vida. Arkivyskupas Pranciškus Karevičius: teisybės ieškotojas. Soter, 2012, t. 44 (72), p. 41–55.
  29. PUKIENĖ, Vida. Vilniaus vyskupo klausimas 1917–1918 metais. Istorija,2004, t. 62 p. 48–56.
  30. SKIRIUS, Juozas. Bažnytinės „Lietuvių dienos“ svarba Lietuvai (1916–1918). Iš: Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Vilnius: Kultūros ir teatro susivienijimas-studija „Sietynas“, 1994, t. 7, p. 319–330.
  31. SKIRIUS, Juozas. Prie diplomatijos ištakų. Tėvynės šviesa, 1990, balandžio 11, Nr. 15, p. 11–12.
  32. SKIRIUS, Juozas. „Dariau, ką galėjau ...“ Mokslas ir gyvenimas, 1991, Nr. 11, p. 14–15; Nr. 12, p. 11–12.
  33. SKIRIUS, Juozas. Lietuva ir Vatikanas Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. Vilnius, 2003, t. 23, p. 287–295.
  34. SKIRIUS, Juozas. Pirmasis XX a. Lietuvos diplomatas Vakaruose. Mokslas ir gyvenimas, 1990, Nr. 4–5.
  35. TRUSKA, Liudas. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996. 411 p.
  36. ZEMLICKAS, Gediminas. Išaugę iš gimtosios žemės syvų – Jonas ir Martynas Yčai. Mokslo Lietuva,2010, spalio 21, Nr. 17 (439), Nr. 18 (440), Nr. 19 (441) [žiūrėta 2015 12 20]. Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2006-2011/node/3092.html.
  37. Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus 1917 m. rugpjūčio 19 d. raštas Vykdomojo komiteto vicepirmininkui dr. V. Bartuškai. LCVA, f. 383, ap. 4, b. 2, l. 95.

Summary

Vida Pukienė. Catholic Clergy in the Twists and Turns of Diplomacy at the Dawn of the Statehood of Lithuania

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of History, Department of Universal History, T. Ševčenkos St. 31, Vilnius, Lithuania, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Catholic clergy comprised a considerable part of the Lithuanian intellectuals who stood at the dawn of Lithuania’s independence. The article analyses the work of Catholic clergy abroad at the dawn of the independent state of Lithuania, i. e. in the years of World War I, and evaluates their diplomatic skills. It focuses on the work of Catholic clergy in Switzerland in the period 1916–1918 and their attempts in Rome trying to win the favour of the Holy See in respect of Lithuania’s independence. The article provides a more in-depth discussion on the representation of Lithuania’s interests abroad by priests Juozas Purickis, Konstantinas Olšauskas, Pranciškus Karevičius and Kazimieras Prapuolenis abroad.

The following major diplomatic missions are discussed in the article: The Church Lithuanian Day, obtaining the right to organise it and its organisation; negotiations with Germany over independence (meetings with representatives of the Reichstag and the German military administration in Lithuania); election of the king of Lithuania; the mission in Rome trying to win the favour of the Holy See towards the independent state of Lithuania. The diplomatic missions which involved or were organised by Catholic clergy made a substantial contribution to the promotion of the attempts of the Lithuanian nation to establish an independent state in Europe; they broke the ice in Vatican City, shaping the understanding of the Holy See that Lithuanians were not Poles but an independent nation seeking to have an independent state with the Church directly subordinate to the Apostolic See.

The faculty to manoeuvre, to avoid direct collisions, patience and artfulness are very important in diplomacy. At the dawn of Lithuania’s independence these qualities were demonstrated by Prapuolenis, Olšauskas, Purickis. Kazimieras Prapuolenis could be called the “master of manoeuvring”; Konstantinas Olšauskas and Juozas Purickis stood out for their flexibility and ingenuity; Pranciškus Karevičius and Pranciškus Būčys were less diplomatic.

Įteikta / Received 2016 01 27
Priimta / Accepted 2016 08 28