„Istorija“. Mokslo darbai. 100 tomas
Audronė Veilentienė. Valdemaras Vytautas Čarneckis: tarp diplomatijos ir politikos
Spausdinti

2015, t. 100, Nr. 4, p. 17–69 / Vol. 100, No. 4, pp. 17–69, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.20

pdf_button PDF

Kauno technologijos universitetas, K. Donelaičio g. 73, Kaunas, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje analizuojama užsienio reikalų ministro Valdemaro Vytauto Čarneckio veikla, siekiant išspręsti Lietuvos užsienio reikalų problemas 1924–1925 m.

Esminiai žodžiai: Čarneckis, užsienio politika, Ministrų kabinetas, Užsienio reikalų ministerija, diplomatiniai santykiai.

Abstract. The article analyses the activity of Valdemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942), Minister of Foreign Affairs who sought to resolve the issues of the Lithuanian foreign affairs policy in 1924–1925.

Keywords: Čarneckis, foreign policy, Cabinet of Ministers, Minister of Foreign Affairs, diplomatic relations.

Įvadas

Valdemaras Vytautas Čarneckis buvo vienas iš Lietuvos valstybės, jos politinio gyvenimo, diplomatijos pagrindų ir tradicijų kūrėjų. 1924–1925 m., kai jis buvo užsienio reikalų ministru, Lietuva, nepripažindama Vilniaus krašto priskyrimo Lenkijai, buvo patekusi į tarptautinę izoliaciją, buvo nutraukti santykiai su Vatikanu ir žlugo derybos su Lenkija dėl sielių plukdymo Nemunu. Kaip šias problemas bandė išspręsti V. Čarneckis?

Šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje V. Čarneckio asmenybę pradėjo tyrinėti straipsnio autorė. Kolektyvinėje monografijoje Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940 [271, 127–151] buvo pateikti išsamesni tyrimai, kuriuose plačiau nagrinėjamos užsienio politikos problemos, kai V. Čarneckis buvo ministru, tačiau ministro veikla dėl šaltinių fragmentiškumo ir trūkumo nebuvo iki galo atskleista. Vytauto Žalio [272, 57] ir Algimanto Kasparavičiaus [269, 153–172] darbuose bei Vilmos Bukaitės disertacijoje [265, 164] remiantis užsienio šalių archyvais pateikiami neigiami užsienio šalių diplomatų pasisakymai apie V. Čarneckį, tačiau ši informacija plačiau neanalizuojama, todėl formuoja neigiamą nuomonę apie ministro asmenybę ir jo veiklą.

Straipsnis aktualus, nes jame pateikti įrodymai apie V. Čarneckio veiklą paneigia užsienio šalių diplomatų požiūrį į jį. Atskleisti ministro poziciją ir veiksmus padėjo išsami to meto periodinės spaudos analizė: apžvalgos, interviu ir net trumpos informacinio pobūdžio žinutės apie V. Čarneckio dalyvavimą renginiuose, vizitus į užsienio valstybes, atostogas ir kt.

Straipsnio tikslas – atskleisti užsienio reikalų ministro V. Čarneckio nuostatas Lietuvos užsienio politikos klausimais, jo veiklą ir metodus, siekiant išspręsti iškilusias problemas.

Programinės nuostatos

1924 m. birželio 18 d. Prezidentas Aleksandras Stulginskis patvirtino naują Antano Tumėno vadovaujamą Ministrų kabinetą [152]. Ministras Pirmininkas A. Tumėnas 1924 m. birželio 18 d. telegrama pasiūlė V. Čarneckiui užsienio reikalų ministro portfelį, tačiau kitą dieną paprašė likti Londone, kol pasibaigs Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų delegacijų atsakomasis vizitas į Anglijos Parlamentą ir Vyriausybę [3, 4]. Birželio 14 d. Bronius Kazys Balutis pranešė Lietuvos atstovams užsienyje, kad Ministrų kabinetą pavesta sudaryti A. Tumėnui. Jis informavo, kad Ernestas Galvanauskas liktų užsienio reikalų ministru, jei Seimas patvirtintų sąmatą geležinkeliui tiesti ir Tomas Naruševičius liktų susisiekimo ministru, bet manė, kad tam mažai vilties, nes liaudininkai kelia sąlygas [2].

Krikščionims demokratams nepavyko susitarti su liaudininkais, todėl netikėtai užsienio reikalų ministru buvo paskirtas V. Čarneckis. Pristatydamas naujojo Ministrų kabineto deklaraciją Seime, Ministras Pirmininkas A. Tumėnas informavo, kad artimiausi uždaviniai užsienio politikoje – išspręsti konfliktą dėl Klaipėdos krašto (1923 m. sausio 15 d. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, laukė juridinis šio akto įteisinimas) ir pasirašyti paskolos sutartį su Anglija, kiti uždaviniai – siekti suartėti su Baltijos valstybėmis, įgyvendinti sutartį su Sovietų Sąjunga, išspręsti Vilniaus krašto klausimą.

V. Čarneckis iš Londono į Kauną grįžo tik liepos 6 d., o liepos 7 d. jau dalyvavo Ministrų kabineto posėdyje [243]. Liepos 11 d. krikščionių demokratų laikraštis Rytas išspausdino interviu su naujuoju užsienio reikalų ministru. V. Čarneckis teigė, kad paskolos sutartis su Anglija Lietuvos geležinkeliui tiesti yra labai svarbi ir reikia ją įgyvendinti. Jo nuomone, parinkti naujas geležinkelio linijas yra mažesnės svarbos uždavinys, nes Lietuvoje geležinkelio linijų yra per mažai. Derybos dėl paskolos, jo žodžiais, prisidėjo prie palankaus Lietuvos vertinimo tarp Anglijos prekybininkų ir pramonininkų. Ministras sakė, kad Vyriausybės krizė sukliudė pradėti derybas dėl konkordato su Vatikanu ir parengti atsakymą į Raymondo Poincare’o notą, kurioje raginama užmegzti konsulinius santykius su Lenkija, bet žadėjo, kad šie klausimai artimiausiu metu bus sprendžiami. V. Čarneckis sakė nekeisiąs E. Galvanausko sėkmingai vestos užsienio politikos ir nurodė principus, kuriais vadovausis: gins Lietuvos interesus, stiprins Tautų Sąjungos autoritetą, stiprins 3 Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – bendradarbiavimą, „neišsižadės“ Vilniaus [242].

Liepos 24 d. užsienio reikalų ministras, pirmą kartą dalyvavęs Seimo Užsienio reikalų komisijos posėdyje, pranešė, kad „ruošia platų memorandumą Vilniaus klausimu, kuris bus išsiuntinėtas didžiųjų valstybių vyriausybėms drauge su nota – atsakymu į paskutinę Poincare notą“ [239]. Liepos 26 d. Seimo Užsienio reikalų komisijoje V. Čarneckis, skaitęs išsamų pranešimą apie Lietuvos užsienio politikos kryptis, pareiškė, kad Lietuvos valstybės politika jau nusistovėjusi ir yra susieta su valstybės interesais. Ministras pažadėjo, kad bus kreipiamas dėmesys į konsulinio korpuso sustiprinimą, prekybos sutarčių sudarymą, tinkamos pagarbos Lietuvai iškovojimą užsienyje [176]. Opozicijos atstovai kritikavo krikščionių demokratų vykdomą politiką, pareikšdami, kad Vyriausybės žodžiai dažniausiai skiriasi nuo darbų. Vis dėlto liepos 29 d. Seimo Užsienio reikalų komisija balsų dauguma, dviem nariams – Mykolui Sleževičiui ir Zigmui Toliušiui – susilaikius, priėmė rezoliuciją, kuria aprobavo užsienio reikalų ministro pranešimą ir jo būsimąją politiką [237]. V. Čarneckis laikėsi taktikos svarbius užsienio politikos klausimus spręsti kolegialiai, todėl jo iniciatyva Ministrų kabinetas svarstė nemažai aktualių užsienio politikos klausimų, taip pat jis periodiškai skaitydavo pranešimus Seimo Užsienio reikalų komisijos posėdžiuose.

Atsakymas į Ambasadorių konferencijos notą ir santykiai su Tautų Sąjunga

1924 m. birželio 2 d. Lietuva gavo Ambasadorių konferencijos pirmininko R. Poincare’o notą, kuria buvo raginama užmegzti konsulinius ir diplomatinius santykius su Lenkija. Tokią pat notą gavo ir Lenkija, kuri iš karto atsakė, kad sutinka užmegzti santykius su Lietuva. Netrukus Lietuvoje pasikeitė Vyriausybė, todėl nesuspėta iš karto į notą atsakyti, o vėliau nutarta ieškoti būdų iškelti Vilniaus klausimą Tautų Sąjungos plenume 1924 m. rugsėjo mėn. Lietuva nutarė pareikalauti, kad Hagos tarptautinis teismas galutinai nuspręstų, ar Tautų Sąjungos Taryba turėjo teisę priimti nutarimą, kurio neprašė nė viena valstybė, o viena valstybė prieš jį protestuoja [163; 216]. Lenkijos Vyriausybė pasiuntė memorandumą visiems Tautų Sąjungos nariams, aiškindama, kad Vilniaus klausimas jau išspręstas, ir prašė neįrašyti šio klausimo į darbotvarkę [209]. Užsienio reikalų ministras V. Čarneckis ieškojo sąjungininkų Lietuvai ir stengėsi gauti Latvijos delegacijos palaikymą.

Rugpjūčio 27 d. Latvijos delegacija per Kauną važiavo į Tautų Sąjungos konferenciją Ženevoje. Lietuvos užsienio reikalų ministras V. Čarneckis, atstovas Latvijoje Jonas Aukštuolis ir aukštesnieji ministerijos valdininkai sutiko Latvijos delegatus – užsienio reikalų ministrą Ludvigą Sēją, Politikos departamento direktorių Vilį Šūmanį ir Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininką Feliksą Cieleną – Kauno stotyje ir su jais kalbėjosi [203], bet pokalbiai su kaimynų diplomatais nepadėjo.

Lietuvos memorandumą Vilniaus klausimu pavesta nagrinėti Tautų Sąjungos šeštajai subkomisijai, tačiau į ją nebuvo įtrauktas nei Lietuvos, nei Latvijos atstovas. Už Lietuvos dalyvavimą šioje subkomisijoje balsavo tik Olandija, prieš balsavo net Latvija. Lietuvos delegacija, pasitarusi su Vyriausybe, nutarė atsiimti Vilniaus klausimą iš darbotvarkės, pasilikusi teisę jį iškelti ateityje [246; 207; 183; 215]. Lietuvai nepadėjo nei Lietuvių ir latvių vienybės draugijos kongreso rezoliucija Vilniaus klausimu, nei lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių protestas prieš Lenkijos politiką, įteiktas Tautų Sąjungos Tautinių mažumų komisijai [218; 213]. Seimo Valstiečių liaudininkų frakcijos atstovas J. Vileišis kaltino krikščionių demokratų politiką dėl nesėkmės Tautų Sąjungos Taryboje [180], o kitas jo partijos narys Pranas Dailidė rašė, kad toks Tautų Sąjungos komisijos balsavimas „gali būti laikomas iš dalies Lietuvos vardo užsieny populiarumo barometru“, ir kaltino krikščionis demokratus dėl to, kad Klaipėdos krašte nebuvo surengti rinkimai ir blogai vykdoma tautinių mažumų politika, teigė, kad tai pakenkė užsienio politikai [170].

Po nepavykusio bandymo iškelti Vilniaus klausimą Tautų Sąjungos plenume V. Čarneckis parengė atsakymą į R. Poincare’o notą. 1924 m. spalio 9 d. notos ir memorandumo Ambasadorių konferencijai Vilniaus klausimu projektai buvo pateikti Prezidentui A. Stulginskiui, nes buvo ruošiamasi juos svarstyti artimiausiame Ministrų kabineto posėdyje [18]. Spalio 10 d. Ministrų kabinetas svarstė atsakymą Ambasadorių konferencijai dėl santykių su Lenkija sureguliavimo. Buvo išklausyti užsienio reikalų ministro V. Čarneckio ir Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Vaclovo Sidzikausko pranešimai, po kurių Ministrų kabinetas pritarė užsienio reikalų ministro parengtam notos projektui [20].

Spalio 17 d. Lietuvos nota ir memorandumas per Lietuvos atstovą Paryžiuje O. Milašių buvo įteikti Ambasadorių konferencijos pirmininkui Prancūzijos Premjerui Édouardui Herriotui [257]. Notoje V. Čarneckis rašė, kad Ambasadorių tarybos patarimai Lietuvai užmegzti konsulinius ir diplomatinius santykius su Lenkija šiuo metu yra neįgyvendinami, nes ankstesnių nesėkmingų derybų patirtis neleidžia tikėtis, kad santykiai pagerės ir konfliktas bus išspręstas. Ministras pareiškė, kad konsuliniai, ekonominiai ir diplomatiniai santykiai negalimi, kol neatitaisyta Lietuvai padaryta skriauda. Notoje dar kartą patvirtinta, kad Lietuva nepripažįsta neteisėtai nustatytos Lietuvos ir Lenkijos sienos ir kad ji niekada neatsisakys teisės į savo piliečius ir turtus, esančius okupuotame Vilniaus krašte. Siekdama išspręsti šį užsitęsusį konfliktą, Lietuva pasiūlė sušaukti tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvautų didžiausios Antantės valstybės, Lietuva ir Lenkija bei kitos valstybės, suinteresuotos Lietuvos ir Lenkijos sienų nustatymo klausimu.

Lietuvos atstovas Vokietijoje V. Sidzikauskas 1924 m. lapkričio 11 d. pranešė V. Čarneckiui, kad Vokietijos Vyriausybė labai susidomėjo Lietuvos nota Ambasadorių konferencijai dėl Vilniaus. Ji pažadėjo remti Lietuvą, kad jos siūloma konferencija įvyktų ir kad joje dalyvautų ir Vokietija [33]. Vokietija žadėjo paremti Lietuvos poziciją konferencijoje, tikėdamasi, kad tai bus pirmas žingsnis Versalio sutarties revizijai. Lietuvos diplomatai suprato Vokietijos kėslus, kurie šiuo atveju sutapo su Lietuvos siekiais, bet V. Čarneckis buvo linkęs orientuotis į Antantės valstybes ir atsargiai vertino santykius su Vokietija.

Į Lietuvos notą tuoj pat sureagavo ir Lenkija. Laikraštyje Kurier poranny pasirodė straipsnis, kuriame Lietuva buvo ne tik šmeižiama ir puolama, bet ir reikalaujama iš Antantės valstybių duoti Lenkijai laisvas rankas pulti Lietuvą [211]. SSRS, kuriai buvo naudingas Lietuvos ir Lenkijos konfliktas, buvo suinteresuota, kad Vilniaus klausimas nepajudėtų iš mirties taško. V. Čarneckiui paprašius SSRS paremti konferencijos idėją, SSRS pasiuntinys Ivanas Lorencas SSRS užsienio reikalų liaudies komisariatui rašė: „Lietuvių nota praktiškai neturi jokių šansų laimėti itin, jeigu mes spaudoje duosime suprast, kad Vilniaus klausimo išsprendimas pusiausvyros Rytų Europoje neatstatys, kad reikia žiūrėti giliau ir plačiau, neužmirštant daugybės kitų problemų, pirmiausia susijusių su Lenkijos rytinių sienų pripažinimu“ [269]. Rusų diplomatas siekė tokiu būdu ne padėti Lietuvai, bet padaryti meškos paslaugą.

Lietuvoje taip pat daugeliui nepatiko pernelyg švelnus Lietuvos Vyriausybės atsakymas Paryžiui ir pasiūlymas surengti konferenciją. Jų nuomone, reikėjo trumpai atsakyti: kol nebus atitaisyta Suvalkų sutartis, tol negali būti jokios kalbos apie santykius su Lenkija [211].

1924 m. gruodžio pradžioje Ambasadorių konferencija atsiuntė užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui atsakymą į notą ir memorandumą, kuriame apgailestavo, kad Lietuva nepriėmė jos rekomendacijų taikai Rytų Europoje sureguliuoti. Ji nesutiko sušaukti konferencijos Vilniaus klausimu ir paaiškino, kad šis klausimas galutinai išspręstas. Į Lietuvos aiškinimą, kad Tautų Sąjunga nepritarė, jog būtų nustatytos Lenkijos rytinės sienos, Ambasadorių konferencija atsakė, kad šis sprendimas užregistruotas Tautų Sąjungos sekretoriate ir įdėtas į sutarčių rinkinį [165].

1924 m. gruodžio 17 d. Gabrielis Padovani rašė É. Herriotui, kad V. Čarneckis neslėpė nusivylimo teigdamas, kad Lietuvos Vyriausybė stengėsi „pasiūlyti patį neskausmingiausią Vilniaus klausimo sureguliavimo būdą ir tikėjosi sulaukti svarios prancūzų Vyriausybės paramos. Lūkesčius, pradėjusius sklisti ir plačiojoje visuomenėje, pakeitė didžiulis nusivylimas“ [265, 98]. Tai buvo pirmoji naujojo užsienio reikalų ministro politinė nesėkmė, bet V. Čarneckis stengėsi įžiūrėti ir pozityviąją pusę. Opozicijos kritikuojamas, kad per vėlai nusiuntė notą Ambasadorių konferencijai, 1924 m. gruodžio 5 d. Seimo 145-ajame posėdyje V. Čarneckis paaiškino: „Aš norėčiau pasakyti, kad jinai (nota) yra nustačiusi mūsų politiką Vilniaus klausimu. Nežiūrint į tai, koksai bus atsakymas į notą, jis gali būti neigiamas ar teigiamas, vis vien mūsų diplomatija gavo tąja nota tikrą kryptį, tam tikrą uždavinį ir tąja nota mes vieną pasiekiame dalyką; tai yra mes išėjome iš stadijos, kuomet buvo prieš mus vartojamas argumentas, kad mes dėl Vilniaus neturime jokios politikos, kad Vilniaus klausimu mes nenorim visai galvoti, nenorime būti realiais žmonėmis“ [155].

Siekiant pakelti Tautų Sąjungos autoritetą Lietuvoje į Kauną buvo pakviesta Tautų Sąjungos delegacija. Lietuvos Vyriausybės kvietimu 1925 m. kovo 1 d. Kaune viešėjo aukštų Tautų Sąjungos pareigūnų delegacija: generalinis sekretorius Ericas Drummondas, Politikos departamento direktorius Paulas Mantoux’as, Informacijų biuro viršininkas Ziliacus, E. Drummondo sekretorė Howard ir jos padėjėja Johnson [248; 249; 247]. Tautų Sąjungos delegacija susitiko su Prezidentu A. Stulginskiu, Seimo Pirmininku Justinu Staugaičiu, Ministru Pirmininku A. Tumėnu ir užsienio reikalų ministru V. Čarneckiu. Vėliau Prezidentas A. Stulginskis svečiams suruošė iškilmingus pusryčius, kurių metu išreiškė apgailestavimą dėl nepalankaus Lietuvai Vilniaus klausimo sprendimo Tautų Sąjungoje [168]. Po priėmimo svečiai apžiūrėjo miesto apylinkes, ponios aplankė Pažaislio vienuolyną, kur E. Čarneckienė joms surengė pietus. Vakare Tautų Sąjungos atstovai, lydimi V. Čarneckio, B. K. Balučio ir dr. P. Bielskaus, nuvyko į geležinkelio stotį, kur vagone-restorane buvo patiekta arbata. Vakariniu traukiniu, lydimi B. K. Balučio, pasiuntinių V. Sidzikausko ir O. Milašiaus, jie išvyko į Virbalį, kur papietavo, vėliau išvažiavo į Ženevą. Tautų Sąjungos atstovams didelį įspūdį padarė Lietuvos kariuomenė, ypač karo mokyklos kariūnų garbės sargyba [175].

Ministras V. Čarneckis siuntė delegacijas dalyvauti Tautų Sąjungos posėdžiuose. 1924 m. gruodžio pabaigoje Lietuvos pasiuntinys Čekoslovakijoje D. Zaunius pranešė ministrui, kad prieš keletą mėnesių Lietuvos lenkai kreipėsi į Tautų Sąjungą su skundu, kuriame pateikė dešimt kaltinimų Lietuvai. Tautų Sąjungos Taryba atmetė aštuonis kaltinimus kaip nepagrįstus, kitus nutarta svarstyti: vienas iš jų – žemės reforma, antras – dėl jų atstovų sumušimo Seime [46; 48]. 1925 m. vasario 24 d. V. Čarneckis pateikė Premjerui pasiūlymus, kaip sėkmingai užbaigti Tautų Sąjungoje Lietuvai iškeltą bylą: pirma, panaikinti apskričių viršininkų įsakymus, draudžiančius iškabas, skelbimus ir kt. rašyti tautinių mažumų kalbomis; antra, pakeisti Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymą, leidžiant knygas vesti ir nevalstybine kalba, tačiau Mokesčių inspekcijai pareikalavus turi būti pateikti patvirtinti vertimai lietuvių kalba; trečia, pakeisti Žemės reformos įstatymo 1924 m. balandžio 14 d. pakeitimą, leidžiant žemės reformos valdybos nutarimą konfiskuoti žemę per vieną mėnesį apskųsti žemės ūkio ministrui. V. Čarneckis paprašė vasario 25 d. šį klausimą apsvarstyti Ministrų kabineto posėdyje [58].

Premjeras atsižvelgė į ministro prašymą – vasario 25 d. Ministrų kabinetas svarstė Lietuvos lenkų skundą Tautų Sąjungai. Pirmajame posėdyje pranešimus skaitė V. Čarneckis ir V. Sidzikauskas. Kalbėta, kaip atsakyti į lenkų kaltinimus dėl apskričių viršininkų įsakymų prekybos įstaigų iškabas rašyti ir apskaitos knygas vesti lietuvių kalba bei žemės reformos vykdymo, tačiau protokole nepateikta išsamių pasisakymų [59]. Lenkų skundo svarstymas Tautų Sąjungoje užsitęsė, todėl buvo siunčiamos net kelios delegacijos, o Lietuvos taktika buvo kelis kartus svarstoma Ministrų kabineto posėdžiuose. V. Čarneckis pasiūlė, kad Užsienio reikalų ministerija išnagrinėtų tautinių mažumų padėtį kitose šalyse ir nedarytų nereikalingų ir kitose šalyse nepraktikuojamų nuolaidų [110].

Požiūris į santykius su Vokietija

1924 m. liepos 30 d. Lietuvos Seimas ratifikavo konvenciją su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija dėl Klaipėdos teritorijos. Konvencijos ratifikavimas buvo svarstomas Antrojo Seimo posėdyje 1924 m. liepos 29 d. Pristatydamas konvenciją Seime V. Čarneckis pasakė: „Konvencija, žinoma, yra rezultatas kompromisų tarp juridinio savininko Klaipėdos krašto, iš vienos pusės, ir Lietuvos Vyriausybės, iš kitos pusės. Ir kaipo kompromisą tą konvenciją ir reikia įvertinti. Aišku, kad, padėjus ant svarstyklių davinius už ir prieš, reikia pasakyti, kad daviniai prieš nusveria. Tačiau Lietuvos Vyriausybė siūlo šią konvenciją ratifikuoti, turint omeny Lietuvos Vyriausybės, Lietuvos tautos norą ir pasiryžimą pereiti prie taikingo ir ramaus statybos ir kūrimo gyvenimo“ [153].

Seimo Valstiečių liaudininkų frakcijos lyderis M. Sleževičius kritikavo konvencijos punktą, pagal kurį Lietuva turėjo sumokėti Prancūzijos okupacijos išlaidas Klaipėdos krašte ir Vokietijos reparacijos dalį, tačiau aiškino, kad ateityje pritariant Klaipėdos krašto gyventojams bus galima pakeisti kai kuriuos konvencijos punktus. Socialdemokratų frakcijos atstovas Steponas Kairys džiaugėsi, kad Klaipėdos krašto gyventojai gauna plačią autonomiją, ir pritarė, jog konvencija būtų ratifikuota. Liepos 30 d. konvencija buvo ratifikuota, prieš balsavo tik Ūkininkų sąjungos atstovai Eliziejus Draugelis ir Stasys Šilingas [154].

Klaipėdos krašto vokiečiai, iš pradžių taikstęsi su konvencijos sąlygomis, netrukus, remiami Vokietijos, ir toliau stiprino vokiškumą šiame krašte, stengėsi pirmauti savivaldybėse, seimelyje ir direktorijoje ir neatsisakė minties prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. 1924 m. rugpjūčio pradžioje vietos vokiečiai ruošė perversmą, bet jis nepavyko, nes buvo susektas Lietuvos pareigūnų. V. Čarneckis tuo metu lankėsi Londone, o jį pavadavo Ministras Pirmininkas A. Tumėnas [10].

Rugpjūčio 25 d. Ministrų kabineto posėdyje A. Tumėnas ir V. Čarneckis pranešė apie Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos krašte įsakymą dėl kai kurių pastorių iškeldinimo. Ministrų kabinetas nutarė išsiųsti tris pastorius Vokietijos piliečius už nepaklusnumą Bažnyčios komisarui, nelojalumą ir žmonių kurstymą, tačiau spalio 6 d. nutarimas buvo pakeistas ir kunigų išsiuntimas atidėtas [11; 17]. 1924 m. spalio 13 d. Vokietijos pasiuntinys E. Schroetteris dėl šio incidento susitiko su V. Čarneckiu ir perdavė Vokietijos Vyriausybės prašymą susipažinti su byla. Ministras pratęsė leidimą minėtiems pastoriams gyventi Klaipėdos krašte, bet neleido Vokietijos atstovui susipažinti su jų byla [26]. Vokietija norėjo atsiųsti gynėjus pastoriams teisme, tačiau V. Čarneckis pranešė Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje V. Sidzikauskui teismo nuostatą, kad politinėse bylose gynėjais gali būti tik Lietuvos arba Klaipėdos piliečiai [41]. Vos pasirašiusi konvenciją Lietuva buvo pradėta kaltinti jos pažeidimais, konvencijos sąlygų iškraipymu, vokiečių tautybės Klaipėdos gyventojų diskriminavimu ir siekiu pakenkti jų prekybai. Užsienio reikalų ministerija privalėjo atsakyti į tokius kaltinimus, todėl rūpinosi Klaipėdos krašto reikalais ir susirašinėjo tais klausimais su Klaipėdos krašto gubernatoriumi Jonu Budriu, tačiau Klaipėdos administravimo reikalai priklausė Vidaus reikalų ministerijai [13].

Lietuvos Vyriausybė delsė sušaukti seimelio rinkimus, nes norėjo kuo ilgiau savarankiškai administruoti kraštą ir sumažinti vokiečių įtaką. Dėl šios priežasties Lietuvos užsienio reikalų ministras V. Čarneckis dar 1924 m. gruodžio mėn. pranešė Prancūzijos reikalų patikėtiniui G. Padovani, kad rinkimus Klaipėdos krašte ketinama rengti tik tada, kai konvencijos signatarės ratifikuos šį dokumentą [266, 151]. Ministro teigimu, delsti skatinąs Vyriausybės nerimas dėl galimų nepamatuotų klaipėdiškių lūkesčių, kad kraštą įmanoma prijungti prie Vokietijos, dėl galimų manifestacijų ar kitokių neramumų.

Klaipėdos klausimais Lietuvai reikėjo pasirašyti daugybę sutarčių su Vokietija. 1924 m. spalio 10 d. Ministrų kabinetas pritarė užsienio reikalų ministro V. Čarneckio pasiūlymui deryboms su Vokietija paskirti delegaciją, kurios pirmininkas būtų Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje V. Sidzikauskas, o nariai – Vidaus reikalų ministerijos ir Klaipėdos direktorijos atstovai [22; 34]. V. Sidzikauskas taip pat turėjo vesti derybas dėl Bažnyčios klausimų Klaipėdos krašte. Lapkričio 2 d. Ministrų kabineto posėdyje V. Sidzikauskas skaitė pranešimą apie derybas su Vokietija. Nutarta išsiaiškinti su Vokietijos delegacija pasienio tiltų rinkliavos klausimą, pailginti pilietybės pasirinkimo terminą ir išsireikalauti iš Vokietijos pensijas karo invalidams ir pensininkams. Be to, Ministrų kabinete aptarti pasienio zonos su Vokietija klausimai [36].

1924 m. lapkričio 28 d. Ministrų kabinetas nutarė nesiderėti su Vokietija dėl Klaipėdos krašte paliktų Vokietijos tarnautojų, bet 1925 m. vasario 16 d. pakeitė nuomonę ir nusprendė, kad Lietuva gali pripažinti pilietybės pasirinkimo teisę Vokietijos valdininkams, priimtiems į tarnybą iki 1924 m. sausio 1 d. (t. y. praėjus beveik metams po Klaipėdos sukilimo), jei Vokietija nusileis kitais ginčijamais klausimais [40; 55].

Seimo frakcijose taip pat buvo svarstomi sutarčių su Vokietija klausimai. Valstiečių liaudininkų frakcijos posėdyje 1925 m. sausio 29 d. Karolis Žalkauskas skaitė pranešimą apie derybas su Vokietija dėl sutarčių Klaipėdos krašto reikalais sudarymo [54]. Nutarta pritarti Vokietijos pasiūlymui visiems Klaipėdos krašto valdininkams vokiečiams leisti priimti Lietuvos ar Vokietijos pilietybę. Už šį pasiūlymą balsavo visi, išskyrus Z. Toliušį, kuris pritarė užsienio reikalų ministro V. Čarneckio nuomonei. Vadinasi, V. Čarneckis nenorėjo, kad Klaipėdos krašto vokiškos administracijos atstovai gautų Lietuvos pilietybę. Seime buvo svarstoma Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl Klaipėdos krašto statuto.

1925 m. vasario pradžioje Lietuvos ir Vokietijos delegacijos galutinai susitarė dėl sienų, žvejybos, pilietybės pasirinkimo ir administravimo bylų atgavimo sutarčių, geležinkelio riedmenų perdavimo, statybinės medžiagos ir tiltų priežiūros. Ilgiau spręsti socialinio draudimo, geležinkelių, finansų, teisinės pagalbos, konsulinės sutarties ir kiti klausimai [188]. Vasario 10 d. Lietuva ir Vokietija pasirašė optacijos sutartį ir konvenciją dėl geležinkelio medžiagos perdavimo. Šias sutartis pasirašė Lietuvos pasiuntinys V. Sidzikauskas. Iki vasario 20 d. jos turėjo būti ratifikuotos abiejų šalių parlamentų [189].

Vokietijos pasiuntinybė aštriai reaguodavo į vokiečių tautinės mažumos Klaipėdoje skundus ir nevengdavo taikyti griežtų priemonių. Pavyzdžiui, dėl žemės reformos vykdymo Klaipėdos krašte Vokietijos pasiuntinybė atsisakė išduoti vizas žemės reformos valdininkams, vykstantiems tarnybiniais reikalais į Vokietiją. 1924 m. lapkričio mėn. vizų į Vokietiją negavo Žemės reformos valdybos pirmininkas Antanas Endziulaitis ir inžinierius Antanas Novickis [198]. V. Čarneckis Vokietijos pasiuntiniui pareiškė, kad Užsienio reikalų ir Žemės ūkio ministerijos peržiūrės vokiečių piliečių bylas tik visiškai sustabdžius Vokietijos pasiuntinybės represijas Lietuvos valdininkams [30]. Vokietijos pasiuntinys nepripažino, kad tai yra represijos. Pareiškęs pageidavimą, kad vokiečių piliečių interesai, remiantis Lietuvos įstatymais, būtų kuo greičiau patenkinti, jis sutiko išduoti vizas žemės reformos valdininkams. Tuo metu Vokietijos Vyriausybė leido Lietuvai suprasti, kad ji rems Lietuvos diplomatinę kovą prieš Lenkiją siekiant susigrąžinti Vilnių.

Vykdant Klaipėdos konvenciją 1925 m. kovo pabaigoje buvo sudaryta Klaipėdos uosto taryba, kurios pirmininkas buvo Lietuvos atstovas Tomas Norus-Naruševičius, nariai – Klaipėdos direkcijos atstovas Endrius Borchertas ir Tautų Sąjungos Susisiekimo ir tranzito komisijos narys, Oslo uosto tarybos pirmininkas Ingvaras Kjelstrupas [225]. 1925 m. kovo 30 d. T. Norus-Naruševičius ir I. Kjelstrupas atvyko į Kauną. Svečias iš Tautų Sąjungos susitiko su Ministru Pirmininku V. Petruliu, susisiekimo ministru B. Sližiu ir užsienio reikalų ministru V. Čarneckiu [226].

1925 m. balandžio 27 d. Seimo Valstiečių liaudininkų frakcijos atstovai dr. Jonas Staugaitis ir Ignas Lapinskas įteikė paklausimą Ministrui Pirmininkui, kuriame klausė, kodėl Vokietija uždraudė įvežti raguočius galvijus ir jų mėsą iš Lietuvos ir kaip į tai reaguos Vyriausybė [160]. Tą pačią dieną Ministrų kabinete V. Čarneckis skaitė pranešimą šiuo klausimu. Vyriausybė nurodė ministrui imtis veiksmų, kad Vokietijos draudimas būtų panaikintas. Ministras per pasiuntinį Berlyne V. Sidzikauską įteikė Vokietijai notą, kad toks elgesys prieštarauja tarptautinei teisei [85; 257].

Balandžio 30 d. Ministrų kabineto posėdyje buvo priimta V. Čarneckio parengta pridedamoji konvencija prie 1923 m. birželio 20 d. pasirašytos Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutarties, bet nutarta pasiųsti ją ratifikuoti Seimui tik tada, kai bus su Vokietija sutvarkyti gyvulių įvežimo ir tranzito klausimai. Nors Lietuva ėmėsi visokių priemonių, tačiau Vokietija, oficialiai žadėdama panaikinti draudimą įvežti gyvulius, to nesilaikė, todėl gegužės 6 d. Ministrų kabinetas pasiūlė V. Čarneckiui imtis griežtų priemonių, kad draudimas būtų panaikintas, nes tai labai kenkia Lietuvos ekonomikai. Gegužės 8 d. nutarta nepasitikėti Vokietijos leidimų sistema dėl gyvulių įvežimo ir tranzito, bet sudaryti su Vokietija atskirą sutartį arba protokolą prie sutarties [86; 92; 93].

1925 m. gegužės 8 d. Seimo posėdyje užsienio reikalų ministras V. Čarneckis, atsakydamas į Seimo narių paklausimą, aiškino, kad panašiai Vokietija pasielgė su Šveicarija ir Olandija, nes nori apsaugoti gyvulius nuo užkrečiamųjų ligų. Lietuvos Vyriausybė manė, kad šis Vokietijos žingsnis neturi jokio pagrindo, kadangi gyvuliai Lietuvoje užkrečiamosiomis ligomis nesirgo, ir ėmėsi priemonių, kad panašūs draudimai nepasikartotų. Ministras informavo, kad birželio 1 d. Vokietijoje šaukiama konferencija, kurios tikslas – sureguliuoti gyvulių įvežimą ir gabenimą. Kol tas klausimas neišspręstas, Vokietija įvedė leidimų sistemą gyvuliams įvežti ir gabenti. Lietuvai pareiškus protestą, Vokietijos Vyriausybė leido įvežti tik galvijus, bet kiaulių įvežti neleido. V. Čarneckis paaiškino, kad Vokietijos sprendimas neprieštarauja Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutarčiai, nes kol kas ji neratifikuota [160]. Vis dėlto priešingai, nei buvo teigiama Vokietijos oficialiuose pranešimuose, Lietuvos mėsos eksporto firmos negavo leidimų iš Vokietijos žemės ūkio ministerijos. Viena firma prašė leidimo pervežti į Čekoslovakiją 60 tonų sūdytos mėsos statinėse, tačiau ir jai leidimas nebuvo duotas [207]. Akivaizdu, kad tai buvo spaudimo priemonės Lietuvai dėl jos veiksmų Klaipėdos krašte.

Birželio 26 d. Ministrų kabineto posėdyje Klaipėdos bažnyčios klausimu V. Sidzikauskui duota instrukcija užbaigti derybas iki seimelio rinkimų. Dėl pasienio susisiekimo sutarties ir mėsos tranzito Vokietijos pasiūlymas pripažintas visiškai nepriimtinas, todėl Ministrų kabinetas pavedė V. Čarneckiui tiksliau informuoti V. Sidzikauską apie Vyriausybės poziciją šiais klausimais [110].

Mėsos ir gyvulių vežimo per Vokietiją klausimas buvo svarstomas taip pat 1925 m. liepos 21 d. Pranešimą skaitė Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje V. Sidzikauskas, kuris pasiūlė sušaukti Lietuvos ir Vokietijos ekspertų pasitarimą dėl Lietuvos ir Vokietijos sanitarinės konvencijos projekto parengimo. Vyriausybė pritarė V. Sidzikausko pasiūlymui ir nustatė, kad pasitarimas turi būti surengtas liepos 25–31 d. Kaune [112].

Ratifikavus Klaipėdos konvenciją, Lietuvai reikėjo pasirašyti nemažai sutarčių su Vokietija, kuri tikėjosi kada nors susigrąžinti Klaipėdos kraštą ir nevengė taikyti įvairių spaudimo priemonių Lietuvai, apsimesdama, kad gina vokiečių tautinės mažumos interesus. Vokietija taikė ekonomines sankcijas – prisidengusi kova su gyvulių ligomis, uždraudė į savo teritoriją įvežti gyvulius ir mėsą iš Lietuvos, nedavė vizų Lietuvos pareigūnams ir pan. V. Čarneckis reiškė protestus Vokietijos Vyriausybei, instruktavo Lietuvos pasiuntinį Vokietijoje V. Sidzikauską, tačiau Vokietijos ekonominės blokados neįveikė. V. Čarneckis suprato Klaipėdos vokiečių siekius kada nors prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, todėl nepritarė Ministrų kabineto nutarimui suteikti Lietuvos pilietybę vokiečių valdininkams.

Rūpinimasis paskolos sutartimi su Anglija

Kaip buvo numatyta Ministrų kabineto deklaracijoje, V. Čarneckis rūpinosi paskolos iš Anglijos klausimu. Jis manė, kad Anglijos Vyriausybės paskola naujiems Lietuvos geležinkeliams tiesti yra labai svarbi ir reikia ja pasinaudoti. Duodamas interviu krikščionių demokratų dienraščiui Rytas, ministras paaiškino, kad Anglijos visuomenės nuomonė apie Lietuvą palanki. Vykstant deryboms dėl geležinkelio, padidėjo pasitikėjimas Lietuva, todėl, laimingai pasibaigus deryboms, prasidėtų nauja naudingų Lietuvos ir Anglijos ekonominių santykių era [242].

1924 m. rugpjūčio 25 d. V. Čarneckis parašė Lietuvos atstovybei Londone, kad tuoj pat Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijai pasiųstų išverstą į anglų kalbą memorandumą su nota, kuriame turėtų būti pabrėžta, kad Lietuvos Vyriausybė yra galutinai nustačiusi geležinkelių kryptis. Anglijos paskolos prašoma dviem linijoms – Amaliai–Telšiai–Kretinga ir Kėdainiai–Lyduvėnai–Klaipėda – tiesti. Trečios linijos Kazlų Rūda–Šakiai–Raseiniai–Lyduvėnai tiesimas atidėtas vėlesniam laikui. Lietuvos Seimas pritarė naujoms kryptims, priėmęs Geležinkeliams reikalingos žemės nusavinimo įstatymą. Nuo senojo projekto skyrėsi tuo, kad vietoje linijos Kazlų Rūda–Šakiai–Tauragė numatyta tiesti pirmoji linija Kėdainiai–Lyduvėnai–Klaipėda ir antroji – Amaliai–Telšiai–Kretinga. Lietuvos Vyriausybė pageidavo, kad paskola būtų greičiau gauta, nes numatyta netrukus pradėti tiesti geležinkelių liniją Amaliai–Telšiai–Kretinga [12]. Magistralinė linija Kėdainiai–Lyduvėnai–Klaipėda turėjo padėti pagrindą Lietuvos geležinkelių tinklo plėtrai, nes beveik visos numatomos linijos turėjo įsilieti į šią magistralę, gaudamos išėjimą į uostą, Kauną ir Vilnių. Be to, buvo planuojama, kad ši linija bus tranzitinė, kad per ją eis 2/3 prekių iš Rusijos ir Vilniaus krašto, kurios prieš karą ėjo į Liepoją. Naujos linijos turėjo pasitarnauti ir Lietuvos saugumui. Linija Amaliai–Telšiai–Kretinga pradėta tiesti jau rugpjūčio mėn.

1924 m. rugsėjo 19 d. laiške užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui Lietuvos atstovas Londone K. Gineitis rašė, kad po Anglijos prekybos palengvinimo patariamojo komiteto posėdžio buvo pranešta, jog „anglų valdžios sutikimas garantuoti paskolą galioja nepaisant linijų pakeitimo“ [14]. Vis dėlto Anglijos prekybos palengvinimo patariamojo komiteto atstovas negalėjo pateikti oficialaus sutikimo, nes laukė, kol šį sutikimą duos Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija ir kol „Sir Alexander Gibb and Partners“ ištirs naujas linijas ir pateiks palankią ataskaitą. Pasirodo, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija laukė, kol visos valstybės ratifikuos Klaipėdos konvenciją. Komiteto atstovas Carteris patarė Lietuvai apmokėti linijas tyrinėjančio inžinieriaus paslaugas po 100 svarų per savaitę, nes jis nieko bendra neturi su paskola. Inžinierius planavo Lietuvoje kartu su kelione sugaišti apie keturias savaites.

Rugsėjo 29 d. vėl atvyko Anglijos inžinierius A. G. Robertsas, kuris iki spalio 29 d. tyrė Lietuvos pasiūlytas naujas geležinkelio linijas ir užsiėmė veikla, neturinčia nieko bendra su geležinkelių tiesimu, t. y. Klaipėdos uosto, Ventos ir Dubysos kanalo, Šiaulių amunicijos sandėlių tyrinėjimu. Lietuvos Vyriausybė už atliktus tyrimus firmai „Sir Alexander Gibb and Partners“ turėjo sumokėti 1 250 svarų sterlingų, tačiau pinigų nesumokėjo [93].

1925 m. kovo 27 d. Ministrų kabinete V. Čarneckis pranešė apie „Sir Alexander Gibb and Partners“ reikalavimus. Ministrų kabinetas pavedė Užsienio reikalų ministerijai išsiaiškinti, ar Lietuva pagal sutartį privalo mokėti atlyginimą avansu, jei taip, tai pareikalauti, kad pateiktų ministerijai išlaidas pateisinančius dokumentus. Balandžio 1 d. V. Čarneckis informavo, kad pagal sutartį atlyginimas priklauso tik įgyvendinus sutartį [75; 76].

Tik 1925 m. gegužės 8 d. Ministrų kabinetas patenkino V. Čarneckio pasiūlymą duoti paskolos Anglijoje tarpininkui firmos „Sir Alexander Gibb and Partners“ vadovui Alexanderiui Gibbui 2 tūkst. svarų sterlingų avansą ir paprašė finansų ministro persiųsti šią sumą Lietuvos pasiuntiniui Londone E. Galvanauskui [93]. Buvo pervesta 2 tūkst. svarų sterlingų, bet Susisiekimo ministerija manė, kad nereikia mokėti firmai už neįgyvendintą sutartį, nurodydama, kad išlaidas apmokėti buvo numatyta iš paskolos ir įtraukta į paskolos sutartį [151]. Tik sumokėjusi geležinkelių linijų tyrinėjimo išlaidas Lietuva gavo minėtos firmos ataskaitas, parengtas Anglijos Vyriausybei. Naujoje apyskaitoje numatyta bendra sąmatos kaina buvo 4 mln. 248 tūkst. 180 svarų sterlingų, iš kurių tik 1,5 mln. suteiks Anglija ir 3 mln. – Lietuva. Sąmata padidėjo beveik 1,5 milijono svarų sterlingų [42].

Kita kliūtis derybose dėl paskolos buvo užsitęsęs ginčas su Anglijos nacionaliniu metalo ir chemijos banku dėl linų pirkimo. Banko vadovas R. Tildenas Smithas, nesutardamas dėl pinigų sumos, gautos pardavus linus, kreipėsi į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministeriją, kuri parašė net tris griežtas notas Lietuvos Vyriausybei. R. Tildeno Smitho byla buvo svarstoma 1924 m. liepos 7 d. Ministrų kabineto posėdyje, kuriame nutarta pavesti Ministrui Pirmininkui A. Tumėnui, užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui ir finansų ministrui V. Petruliui bylą išspręsti, bet skola nebuvo atiduota [6]. 1924 m. liepos 22 d. V. Čarneckis parašė atsakymą į Anglijos pasiuntinio Rygoje Tudoro Vaughano notą, atsiprašinėdamas ir žadėdamas dar šį mėnesį nusiųsti Nacionaliniam metalo ir chemijos bankui Londone 10 tūkst. svarų sterlingų ir išspręsti šį klausimą pasitarus su Ministru Pirmininku A. Tumėnu ir finansų ministru V. Petruliu [9].

Liepos 11 d. Ministrų kabinetas svarstė paskolos gavimo iš Anglijos klausimą ir nutarė, kad paskolą reikia imti, tačiau stengtis padaryti Lietuvos ir Anglijos iždo paskolos sutarties projekte pataisas: pakeisti geležinkelių kryptis ir jų rūšį [7]. Liepos 16 d. posėdyje nustatytos naujos geležinkelių kryptys, kurioms bus panaudota paskola iš Anglijos: magistralė Klaipėda–Lyduvėnai–Kėdainiai ir dvi vietinės reikšmės geležinkelių linijos Kazlų Rūda–Šakiai–Kėdainiai–Lyduvėnai ir Amaliai–Telšiai–Kretinga arba Darbėnai [8].

1924 m. spalio 8 d. Anglijoje į valdžią atėjo konservatorių Vyriausybė, vadovaujama Stanley Baldwino. Lietuvos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje E. Galvanauskas toliau bandė derėtis dėl paskolos pinigais. V. Čarneckis 1924 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Ministrų kabinetą, prašydamas skubiai užbaigti šią bylą nepakenkiant valstybės prestižui [31]. Jis siūlė susitarti su R. Tildenu Smithu dėl Lietuvos Vyriausybės pripažintų 90 tūkst. svarų sterlingų išmokėjimo, o dėl likusių ginčytinų 50 tūkst. kviesti arbitražą. 10 tūkst. svarų sterlingų jam buvo pervesta iš ypatingojo Ministrų kabineto kredito [5]. Lapkričio 17 d. Ministrų kabinetas nutarė E. Galvanauskui suteikti įgaliojimą bylai su R. Tildenu Smithu užbaigti su sąlyga, kad pinigai būtų išmokėti lygiomis dalimis per ketverius metus [35].

Užsienio reikalų ministras V. Čarneckis 1924 m. gruodžio 20 d. šifruotoje telegramoje E. Galvanauską ragino: „Paskubinkite išsprendimą anglų paskolos gelžkelių statybai. Kokioje padėtyje Smitho byla?“ [43]. 1924 m. gruodžio 23 d. Ministrų kabinetas nutarė sumokėti skolą R. Tildenui Smithui per ketverius metus. Į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos notą nutarta atsakyti, kad 1924 m. Lietuvos biudžete kreditų skolai grąžinti nenumatyta. Iš 1925 m. biudžeto numatyta R. Tildenui Smithui sumokėti 20 tūkst. svarų sterlingų, tačiau Seimo opozicija buvo įsitikinusi, kad Lietuva neskolinga, ir balsavo prieš. V. Čarneckis pareiškė atskirąją nuomonę, kad skola turi būti sumokėta per dvejus metus [45].

1925 m. gegužės 12 d. Seimo posėdyje Ministras Pirmininkas V. Petrulis paaiškino, kad, išsprendus kai kuriuos techninio pobūdžio klausimus (likvidavus bylas su privačiomis firmomis), 1 mln. svarų paskola iš Anglijos bus gauta ir Lietuvos atstovas Londone E. Galvanauskas galės pranešti, kad sutartis pasirašyta [232]. 1925 m. birželio 2 d. pranešime V. Čarneckiui E. Galvanauskas apie tai rašė: „Paskutinės dvi kliūtys, trukdžiusios paskolą geležinkeliams, t. y. linų byla su Tildenu Smithu ir Alexanderio Gibbo sąskaita, jau pašalintos: su Tildenu Smithu balandžio 9 d. pasirašyta bylos likvidavimo sutartis, Sir Alexanderiui Gibui įteikti ministerijos pervesti 2 000 ir tuo patenkintas jo reikalavimas padengti dalį jo „out et pocket“ išlaidų“ [105].

Rugsėjo 15 d. iš Londono į Kauną atvyko generalinis „Fondation and Co“ valdytojas Fiferis su sekretoriumi [167; 177]. Svečiai apžiūrėjo tiesiamą geležinkelį Telšiai–Amaliai, susipažino su Klaipėdos uostu. Vis dėlto akivaizdu, kad santykiams su Anglija pristigo nuoseklumo ir abipusio noro sustiprinti bendradarbiavimą. Anglijoje pasikeitus vyriausybėms, keitėsi ir požiūris į paskolą Lietuvai. Istorikė A. Gaigalaitė rašė, kad Anglijos politikai ir bankai nepasitikėjo Lietuvos ekonominėmis galimybėmis ir nenorėjo duoti paskolos pinigais [266]. Lietuvos Seimas ir Vyriausybė taip pat nebuvo nuoseklūs siekdami paskolos iš Anglijos, todėl V. Čarneckio pastangos buvo bevaisės. Valdančiajam Krikščionių demokratų blokui teko ieškoti kitų lėšų geležinkeliams tiesti.

Baltijos valstybių suartėjimo siekis

V. Čarneckis visuomet buvo artimų santykių su Latvija ir Estija šalininkas. 1923 m., kai Latvija ir Estija nepalaikė Lietuvos protesto prieš Ambasadorių konferencijos sprendimą priskirti Vilniaus kraštą Lenkijai, Lietuvos santykiai su šiomis valstybėmis atšalo. Prie to prisidėjo Lenkija, kuri, siekdama izoliuoti Lietuvą, stengėsi patraukti į savo pusę Latviją ir Estiją ir periodiškai rengė keturių Baltijos šalių – Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos – užsienio reikalų ministrų konferencijas. Siekis išeiti iš politinės izoliacijos ir išspręsti nemažai tarpvalstybinių klausimų vertė Lietuvą ieškoti sąlyčio taškų. Suartėjimo link žengė Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas, tačiau 1924 m. gegužės 19–22 d. jo iniciatyva Kaune sušaukta Lietuvos ir Latvijos konferencija neišsprendė daugelio techninių klausimų: pasienio gyventojų susisiekimo, mokesčių už liudijimus užsieniečiams nustatymo, leidimų Lietuvos piliečiams gyventi Latvijoje išdavimo, palaikų laidojimo ir pervežimo bei kitų. Tais klausimais Lietuva ir Latvija 1921 m. pradėjo derybas, bet dėl įvairių priežasčių nebuvo susitarta.

Tęsdamas E. Galvanausko iniciatyvą, V. Čarneckis 1924 m. spalio 15 d. Kaune sukvietė Lietuvos ir Latvijos užsienio ir vidaus reikalų ministerijų atstovų pasitarimą, kuris turėjo apsvarstyti ir bandyti išspręsti susisiekimo klausimus [192]. Konferencijos metu buvo sumažinti mokesčiai už leidimus gyventi Lietuvoje ir Latvijoje šių šalių piliečiams; leista kriminalinės policijos pareigūnams persekiojant nusikaltėlius pereiti sieną, bet su sąlyga, kad svetimos valstybės policijos pareigūnai užsiregistruotų artimiausiame policijos punkte ir toliau persekiojimą tęstų kartu su tos valstybės pareigūnais; parengta ir pasirašyta sutartis dėl teisės pasienio gyventojams pereiti sieną.

1925 m. balandžio 4 d. prezidentūroje įvykusiame Vyriausybės posėdyje, kuriam vadovavo Prezidentas A. Stulginskis, buvo svarstomas užsienio reikalų ministro V. Čarneckio vizitas į Rygą. Ministrų kabinetas, išklausęs V. Čarneckio pranešimą, pritarė sumanymui pasitarti su Latvijos užsienio reikalų ministru šiais klausimais: kaip reaguoti į Antantės projektuojamą saugumo paktą, jeigu jis neigiamai liestų Lietuvą ir Latviją; dėl arbitražo sutarties su Latvija ir Estija; dėl karo nuostolių atlyginimo; dėl prekybos sutarties su Latvija. Ministrų kabinetas nutarė prekybos sutarties klausimą svarstyti tuomet, kai Latvija užbaigs prekybos derybas su Estija [158].

1925 m. balandžio pabaigoje V. Čarneckis su privačiu vizitu aplankė Latvijos užsienio reikalų ministrą Z. Meierovicą. Į Rygą V. Čarneckis su žmona, lydimas Latvijos pasiuntinio Lietuvoje A. Balodžio, atvyko balandžio 28 d. Stotyje juos pasitiko Latvijos užsienio reikalų ministras Z. Meijerovicas, aukšti ministerijos valdininkai, Lietuvos pasiuntinys Rygoje J. Aukštuolis su pasiuntinybės darbuotojais, užsienio šalių diplomatai: JAV – W. B. Colemanas, Suomijos – Reino Silvanderis ir Švedijos – Leo Sageris. V. Čarneckis, duodamas interviu Latvijos žurnalistams, pasakė, kad vizito metu informacijos tikslais bus svarstomi ekonominiai ir politiniai klausimai: „Lietuvos tauta nori užmegzti glaudesnius draugingumo santykius su Latvija. Tačiau vis dėlto Lietuva mano, kad muito sąjunga galės būti realizuota tik iš lėto. Pasirašyta prekybos sutartis su Vokietija turi Pabaltijį liečiančius straipsnius. Labai galimas dalykas, kad aš imsiuos sušaukti Latvijos, Lietuvos ir Estijos konferenciją“ [228].

Latvijos užsienio reikalų ministras pritarė, kad būtų stiprinami Lietuvos ir Latvijos santykiai, ir pareiškė norą iš pradžių su Lietuva sudaryti arbitražo sutartį, o vėliau pasirašyti ekonomines sutartis. Abiejų šalių ministrų pasikalbėjimo metu buvo aptarta būtinybė sudaryti arbitražo ir prekybos sutartis, kalbėta apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferencijos sušaukimą liepos pabaigoje. Balandžio 30 d. duodamas interviu Latvijos žurnalistams Lietuvos užsienio reikalų ministras paaiškino, kad, siekiant įgyvendinti Kauno konferencijos nutarimus, reikia sušaukti ekspertų konferenciją, kuri ištirtų prekybos sutarties galimybes. Apie tai jis žadėjo pakalbėti su Latvijos užsienio reikalų ministru. V. Čarneckis paaiškino, kad reikalingas ir politinis šalių suartėjimas. Paklaustas apie Vilniaus klausimą ministras pasakė, kad šis klausimas yra „sustingimo stadijoje“, bet jis gali būti išspręstas tik grąžinus Vilnių [208; 199].

V. Čarneckio nuomone, vizitas buvo rimtas žingsnis Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo link. Su Latvijos užsienio reikalų ministru Z. Meierovicu buvo nutarta sudaryti arbitražo ir sanitarinę konvencijas; aptartas prekybos sutarties sudarymas – Latvijos Vyriausybė pateikė šios sutarties projektą; nutarta birželio pradžioje Rygoje sušaukti trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferenciją, kurią rengti apsiėmė Z. Meierovicas. Susitarta dėl žuvininkystės ir sielių plukdymo konvencijų pasirašymo Kaune; aptarti kai kurie švietimo klausimai, administracinių sprendimų vykdymas, tarpusavio atsiskaitymai ir kt. [252]. Taip pat kalbėta apie šalių populiarinimą, kultūrinį bendradarbiavimą ir pasikeitimą profesoriais. Ministras džiaugėsi, kad Z. Meierovicas, Latvijos Prezidentas J. Čakste ir Latvijos Parlamento bei Vyriausybės nariai reiškė Lietuvai daug simpatijų ir noro bendradarbiauti.

1925 m. birželio 5 d. V. Čarneckis, skaitydamas pranešimą Ministrų kabinete, informavo, kad Lenkijos diplomatai bando sukliudyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferencijos Rygoje organizavimą. Vis dėlto birželio 19 d. ministras pranešė, kad iš Latvijos užsienio reikalų ministro gavo pakvietimą dalyvauti trijų Baltijos šalių ministrų konferencijoje. Nutarta dalyvauti net ir tuo atveju, jei Estijos ministras atsisakys dalyvauti [106; 109].

Birželio 30 d. į Kauną atvyko Latvijos užsienio reikalų ministras Z. Meierovicas, lydimas Latvijos užsienio reikalų ministerijos Pabaltijo reikalų vedėjo Vilhelmo Munterio ir Lietuvos pasiuntinio Rygoje J. Aukštuolio [186]. Liepos 1 d. buvo pasirašyta konvencija, reguliuojanti sielių plukdymą ir plaukiojimą Lietuvos ir Latvijos pasienio upėmis [219]. Be to, nutarta pasirašyti konsiliacijos ir arbitražo konvenciją, kuri padėtų konsoliduoti Tautų Sąjungos principus ir įgyvendinti Baltijos šalių sąjungos idėją, bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį. Ekonominės sutarties projektui parengti nutarta sudaryti mišrią komisiją ir sušaukti Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferenciją [174].

Spaudos konferencijoje Kaune Latvijos užsienio reikalų ministras paaiškino, kad, nors keturių ministrų – Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos – konferencijos vyksta kas pusmetį, tačiau jos yra mažiau reikšmingos negu rečiau vykstančios trijų valstybių – Latvijos, Lietuvos ir Estijos – ministrų konferencijos, kurios pasiekė tokių svarių rezultatų, kaip Lietuvos ir Latvijos pasirašyta konvencija ir ketinimų protokolai [222].

Liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje Rygoje turėjo įvykti Latvijos, Lietuvos ir Estijos užsienio reikalų ministrų konferencija. Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad šios konferencijos iniciatorė yra Lietuva, o Estija ją sužlugdė. Lietuvos žinios rašė: „Čia ėjo diplomatinė kova tarp K. Pustos ir Čarneckio. Joje, kaip matome, nugalėjo, ir labai vikriai, K. Pusta, gi jo priešininkas labai nesmagiai pralaimėjo. K. Pusta rado labai lengvą ir patogią išeitį – jis pasiūlė sušaukti pirma ekspertų pasitarimą, o paskui ministerijų konferenciją“ [259]. Lietuvos pasiuntinys Rygoje J. Aukštuolis rašė ministrui V. Čarneckiui, kad Estijos užsienio reikalų ministras atidėliojo trijų Baltijos valstybių ministrų konferenciją dėl Lenkijos politinio spaudimo. Lenkijos pasiuntinys Latvijoje atvirai pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministrui Z. Meierovicui dėsiąs visas pastangas, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijos konferencija nebūtų sušaukta arba būtų surengta vėliau. Z. Meierovicas atsakė, kad darys viską, jog konferencija įvyktų [161].

Lenkija stengėsi prieš kiekvieną Tautų Sąjungos plenumą sušaukti keturių Baltijos valstybių konferenciją, siekdama parodyti, kad ji yra grupės valstybių lyderė. Vis dėlto Lenkijai ir Estijai nepavyko sušaukti konferencijos Taline, nes vasaros pabaigoje žuvo Latvijos užsienio reikalų ministras E. Meierovicas, be to, konferencijoje atsisakė dalyvauti Suomija, todėl konferencija atidėta vėlesniam laikui. Lietuvos žinios rašė, kad už konferencijos Taline sužlugdymą K. Pustai „gresia dimisija, o Čarneckiui už visišką pralaimėjimą ir Lietuvos prestižo paneigimą – nieko“ [261]. Akivaizdu, kad šiuo atveju Lietuvos žinių korespondentas, pasislėpęs po slapyvardžiu Žemaitėlis, buvo neteisus, nes Lietuva šiek tiek laimėjo – Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos ministrų konferencija sužlugo ne tik dėl susiklosčiusių aplinkybių, bet ir dėl Lietuvos diplomatinių veiksmų. Lietuvos žinios, vedamos siaurų partinių interesų, dažnai nepagrįstai kritikuodavo krikščionių demokratų vykdomą Lietuvos užsienio politiką ir užsienio reikalų ministro V. Čarneckio veiklą.

Rugpjūčio 22 d. Latvijos užsienio reikalų ministras Z. Meierovicas žuvo autoavarijoje. V. Čarneckis nutraukė savo atostogas ir rugpjūčio 27 d. su sekretoriumi Kaziu Graužiniu traukiniu atvyko į Rygą [227]. Jis apsilankė Latvijos užsienio reikalų ministerijoje, prezidentūroje ir pareiškė užuojautą žuvusio ministro našlei. Vėliau dalyvavo Latvijos užsienio reikalų ministro laidotuvėse, pasakė kalbą prie kapo ir padėjo vainiką Lietuvos Vyriausybės vardu.

Sutarčių su Latvija pasirašymas buvo didelis Lietuvos užsienio reikalų ministro V. Čarneckio nuopelnas. Lietuvai pavyko nelikti izoliuotai ir laikinai patraukti Baltijos valstybes į savo pusę. Tai buvo nenaudinga Lenkijai ir Sovietų Sąjungai. Lenkija norėjo būti Baltijos regiono lyderė ir priversti Lietuvą užmegzti su ja diplomatinius santykius, o Sovietų Sąjunga siekė kurstyti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą neleidžiant joms sustiprėti, todėl šių šalių pasiuntiniai nuolat veikė, kad Baltijos šalys nesuartėtų. Vis dėlto užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui pavyko suardyti Lenkijos ir SSRS planus ir pagerinti Baltijos šalių tarpusavio santykius. Ypač geri santykiai susiklostė tarp Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrų V. Čarneckio ir Z. Meierovico ir, jeigu ne Latvijos ministro žūtis autoavarijoje, galbūt Lietuvos ir Latvijos santykiai būtų įgavę dar didesnį pagreitį.

Konkordato su Vatikanu rengimas ir bandymas sureguliuoti konfliktą

Dar 1923 m. spalio 17 d. Lietuvos Vyriausybė kreipėsi į Vatikano valstybės sekretorių Pietro Gaspari dėl konkordato sudarymo [79]. Po kurio laiko Vatikanas informavo, kad pasiruošęs pradėti derybas su Lietuva ir šiam tikslui paskyręs delegatą Antonio Zecchini. Lietuvos Vyriausybė prašė atkreipti Vatikano dėmesį į Katalikų bažnyčios padėtį Lenkijos okupuotose Lietuvos žemėse.

1924 m. Seimo Pirmininkas Justinas Staugaitis ne kartą kalbėjo su A. Zecchini dėl konkordato, tačiau popiežiaus atstovas atsakydavo, kad Lietuvai jokių konkordatų nereikia, nes ji, būdama katalikiška šalis, turi laikytis Bažnyčios kanonų. Atstovo sekretorius Luigi Faidutti buvo priešingos nuomonės, nes manė, kad reikia skubėti sudaryti konkordatą, kol valdžioje krikščionys demokratai, abejodamas, ar 1926 m. rinkimuose katalikai laimės daugumą [263].

V. Čarneckis ėmėsi iniciatyvos ir 1924 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Ministrą Pirmininką A. Tumėną, prašydamas į artimiausio Ministrų kabineto posėdžio darbotvarkę įtraukti klausimą dėl komisijos konkordato projektui su Vatikanu parengti sudarymo. Jis siūlė komisiją sudaryti iš Vidaus ir Užsienio reikalų ministerijų atstovų [15]. Spalio 13 d. Ministrų kabinetas, apsvarstęs konkordato su Vatikanu klausimą, nutarė pavesti Užsienio ir Vidaus reikalų ministerijoms parengti konkordato projektą [23]. Spalio pradžioje V. Čarneckis paskyrė Juozą Macevičių laikinuoju Lietuvos atstovybės reikalų vedėju prie Šventojo Sosto ir įpareigojo paruošti palankią konkordatui pasirašyti dirvą. Spalio mėn. rašytame rašte ministras prašė, kad J. Macevičius surinktų žinias apie Šventojo Sosto derybas su Lenkija, ir įpareigojo siekti, kad Vatikanas nesutiktų su Vilniaus vyskupystės priklausomybe Varšuvai. Kol bus išspręstas Vilniaus klausimas, jis norėjo, kad Vilniaus vyskupystė ir Seinų diecezija priklausytų tiesiogiai Vatikanui [16]. 1924 m. lapkričio 28 d. konkordato projektas jau buvo svarstomas V. Čarneckio sušauktame posėdyje. 1924 m. pabaigoje Lietuvoje sužinota, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Władysławas Grabskis Vatikane jau baigia susitarti dėl konkordato ir netrukus jis bus pasirašytas. Lietuvos Vyriausybė ir Seimas susirūpino, kad Vatikane Vilniaus klausimas nebūtų išspręstas Lenkijos naudai. 1924 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Vyriausybė pasiuntė Vatikanui įspėjamąją notą, tikėdamasi, kad bus atsižvelgta į Lietuvos interesus lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Notoje teigiama, kad okupuotų Lietuvos žemių prijungimas prie Lenkijos bažnytinės provincijos suduotų Lietuvai skaudų smūgį, primenama, kad Lietuva nepripažįsta Ambasadorių konferencijos rezoliucija nustatytos rytinės Lenkijos sienos [37].

Gruodžio pradžioje Seimas nutarė pasiųsti į Romą delegaciją, kurios pirmininku paskyrė Seimo Pirmininką Justiną Staugaitį, nariais – kun. Juozapą Kuktą, prof. Stasį Šalkauskį ir Užsienio reikalų ministerijos valdininką J. Purickį [79]. Delegacija susitiko su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu P. Gaspari, kuris kategoriškai pareiškė, kad Bažnyčiai rūpi ne valstybės ribos, bet jų sienos. P. Gaspari nedavė Lietuvos delegacijai audiencijos pas popiežių, bet pakvietė paklausyti Šventojo Tėvo šv. Mišių, laikomų jo privačioje koplyčioje [270, 151]. Popiežiaus delegatas Lietuvoje A. Zecchini kritikavo Lietuvoje vykdomą žemės reformą ir gynė dvarininkus, todėl Seimo Krikščionių demokratų blokas galvojo, kad popiežius galėtų pasidomėti žemės reformos klausimais, tačiau jis apie žemės reformą neužsiminė, tik palaimino Lietuvos atstovus. Justinas Staugaitis atsiminimuose rašė, kad delegacijos misijai pakenkė Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto J. Macevičiaus nota Vilniaus klausimu, įteikta Vatikanui. Seimo Pirmininkas tvirtino, kad delegacija nieko nežinojo apie šią notą, ir net abejojo, ar tokį neišmintingą žingsnį jam liepė žengti Vyriausybė [264]. Delegacijos pirmininkas nebuvo informuotas, kad užsienio reikalų ministras V. Čarneckis 1924 m. gruodžio 4 d. pavedė J. Macevičiui įteikti notą, kurioje buvo išreikštas susirūpinimas bažnytinių reikalų sutvarkymu okupuotose Lietuvos žemėse. Nesuprantama, kaip delegacijos vadovas galėjo nežinoti apie notą, nes paprastai delegacijos pirmininkas gaudavo detalias instrukcijas, kaip elgtis, o notų tekstas būdavo derinamas Ministrų kabineto posėdyje.

1925 m. sausio 2 d. Ministrų kabineto posėdyje buvo pradėtas svarstyti Lietuvos konkordato su Vatikanu projektas, o sausio 14 d. projektas priimtas trečiuoju skaitymu [50; 51; 52]. Netrukus Užsienio reikalų ministerija konkordato su Vatikanu projektą pateikė svarstyti Seimo Užsienio reikalų komisijai [236]. Sausio 31 d. Valstiečių liaudininkų frakcijos nariai Kazys Ralys ir Vincas Kvieska įteikė paklausimą Ministrui Pirmininkui A. Tumėnui ir užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui dėl Vatikano delegato A. Zecchini juridinės padėties ir kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nes dar 1924 m. balandžio 28 d. 378 lietuviai katalikai parašė protestą popiežiui, kad Benediktinių vienuolyno bažnyčioje A. Zecchini neleidžia laikyti lietuviškų pamaldų vaikams [156]. V. Čarneckis atsakė, kad popiežiaus atstovas atsiųstas į Lietuvą tik bažnytiniams reikalams ir neakredituotas prie Vyriausybės.

Lietuva deryboms su Vatikano delegatu bažnytiniams reikalams Lietuvoje A. Zecchini sudarė delegaciją, kurios pirmininkas buvo K. Jokantas, nariai – atstovas prie Šventojo Sosto J. Macevičius ir P. Karvelis [172]. Sausio 30 d. Kaune įvyko pirmasis posėdis, kurio metu užsienio reikalų ministras V. Čarneckis išreiškė viltį, kad derybos bus sėkmingos, ir įteikė Vatikano atstovui Lietuvos Vyriausybės parengtą projektą, kuris buvo pradėtas nagrinėti vasario 3 d. antrajame posėdyje. Daugiausia sunkumų sukėlė 2-asis paragrafas, kuriame buvo rašoma, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje sudaroma atskira bažnytinė provincija su arkivyskupu priešakyje. Vyskupijos sudaromos atsižvelgiant į tikinčiųjų skaičių – vienoje vyskupijoje 500 tūkst. tikinčiųjų. Arkivyskupo sostinė, vyskupijų sienos ir jų skaičius bus nustatyti vėliau atskira sutartimi, tačiau norėta susitarti, kad Vilniaus, Seinų ir Žemaičių vyskupijos, nurodytos prie projekto pridėtame žemėlapyje, yra Lietuvos bažnytinės provincijos dalis. Dėl šio paragrafo Vatikano atstovas kitam posėdžiui pažadėjo pateikti savo kontrpasiūlymą [173].

Justinas Staugaitis rašė, kad A. Zecchini jam guodėsi, jog P. Karvelis jo kategoriškai paklausė, ar Šventasis Sostas pripažįsta Vilnių Lietuvai. A. Zecchini, nepasižymėdamas diplomatiniu taktu, atsakė, kad Šventasis Tėvas neskirsto teritorijų valstybėms, nes jam rūpi tik Bažnyčios reikalai. Jis pareiškė, kad, kai Lietuva atgaus Vilnių, tuomet ir kalbėsis dėl Bažnyčios reikalų sutvarkymo tame krašte, o kol neturi – nesikalbės [263]. A. Zecchini kelerius metus Lietuvoje dirbo popiežiaus vizitatoriumi, vėliau jam buvo suteikti įgaliojimai parengti Vatikano konkordatą su Lietuva, bet jis visiškai netiko šiai misijai, nes buvo nediplomatiškas ir arogantiškas. Jis ne kartą rodė nepagarbą Lietuvai: palaikė lenkų šovinistus, neleisdavo Lietuvos bažnyčioje melstis lietuvių kalba, negerbė Nepriklausomybės šventės ir t. t.

Vasario 10 d. Lenkija pasirašė konkordatą su Vatikanu, kuriame Vilniaus arkivyskupija buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Iš pradžių konkordato tekstas buvo slepiamas ir tik vasario 23 d. jis buvo paskelbtas Lenkijos laikraščiuose [57]. Vasario 27 d. V. Čarneckis telegramoje prašė J. Macevičiaus pranešti, kokie yra reikalai su Lenkijos konkordatu. Jis informavo, kad A. Zecchini sekretorius mano, jog dar galima jį pataisyti, ir pasiūlė siųsti į Romą delegaciją, nors Užsienio reikalų ministerija abejojo jos naudingumu [60]. Kovo 2 d. J. Macevičius telegramoje užsienio reikalų ministrui rašė, kad Vatikano atstovas Francesco Borgongini susitikime užsiminė, jog Lietuva bus patenkinta tuo, kaip Vilniaus klausimas išspręstas Lenkijos ir Vatikano konkordate, ir pasiūlė dėl Lietuvos konkordato siųsti įgaliotinius į Romą. Jis pasakė, kad Vatikanas dėl Vilniaus iš Lenkijos išsiderėjo maksimalias nuolaidas. Pabaigoje J. Macevičius padarė išvadą, kad Lietuvos pastangos liks be vaisių [61].

1925 m. kovo 5 d. Vyriausybės posėdyje svarstant konkordato su Vatikanu perspektyvas ir V. Čarneckio parengtos protesto notos Vatikanui projektą Prezidentas A. Stulginskis užėmė priešišką Vatikanui poziciją ir siūlė su juo nutraukti santykius ne tik de facto, bet ir de jure. Jis teigė, kad Vatikanas buvo įspėtas dėl Vilniaus klausimo, bet to nepaisė ir įžeidė Lietuvos garbę. Jo nuomone, Vatikanas ne tik aprobavo sutarties sulaužymo teisę, bet ir atėmė galimybę ne lenkų tautybės katalikams teisę melstis gimtąja kalba, todėl reikia į tai atitinkamai reaguoti ir paisyti visuomenės nuomonės [270, 169–171]. Prezidentą palaikė tik susisiekimo ministras B. Sližys, o M. Krupavičius siūlė nesikarščiuoti ir nenutraukti santykių su Vatikanu. Kiti ministrai palaikė nuosaikią užsienio reikalų ministro V. Čarneckio poziciją. Buvo priimta rezoliucija, kurioje nutarta: „Nutraukti tik faktinai diplomatinius ryšius su Vatikanu, įsakius mūsų atstovui prie Vatikano atsistatydinti, bet formaliai diplomatinių santykių nenutraukti“; „ nutraukti formaliai derybas su Vatikanu dėl Konkordato sudarymo“ ir apie tai paminėti protesto notoje; pareikalauti iš Vatikano, kad atšauktų iš Lietuvos arkivyskupą A. Zecchini; užsienio ministro parengtą protesto notos projektą priimti ir paredaguoti atsižvelgus į pastabas. Už rezoliuciją balsavo 4, prieš – 3 Ministrų kabineto nariai. Prezidentas A. Stulginskis balsavime nedalyvavo ir savo nuomonės nepakeitė.

Tą pačią dieną užsienio reikalų ministras V. Čarneckis pasiuntė į Romą šifruotą telegramą Lietuvos atstovui J. Macevičiui, kurioje rašė, kad rengiamas griežtas protestas prieš konkordatą su Lenkija, ir prašė imtis veiksmų, kad vyskupas Jurgis Matulaitis nebūtų iškeltas iš Vilniaus [62]. Vatikano konkordate su Lenkija buvo straipsnis, kuriuo remdamasis Lenkijos Prezidentas galėjo daryti įtaką skiriant vyskupus. Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis siūlė Vyriausybei pasiųsti Vatikanui griežtą notą ir pareikalauti, kad Lenkijos ir Vatikano konkordato straipsniai, kuriais remdamasi Lenkijos Vyriausybė galėjo paveikti Vilniaus arkivyskupo skyrimą, būtų pakeisti pridedant papildomas sutarties sąlygas. Jei Vatikanas atsisakys ginti lietuvių interesus, J. Purickis siūlė organizuoti Vatikano kritikos akciją „los von Roma“ (šalin nuo Romos). Jis abejojo, ar Lietuvos atstovas Vatikane sugebės įvykdyti šią misiją, todėl siūlė pasiųsti į Romą specialų įgaliotinį [255]. Spaudai pranešus apie tai, kad Vatikano konkordate su Lenkija Vilniaus bažnytinė provincija priskirta Lenkijai, Lietuvoje kilo protestų banga. Liaudininkai Seime ir publikacijomis Lietuvos žiniose kaltino Vyriausybę ir Krikščionių demokratų bloką dėl Lenkijos konkordato su Vatikanu. Valdantysis Krikščionių demokratų blokas buvo pasipiktinęs ir nusivylęs Vatikano politika.

Kovo 8 d. Rotušės aikštėje buvo surengtas mitingas, kuriame kalbėjo Seimo narys Z. Toliušis, kiti visuomenės veikėjai. Mitinge buvo priimta rezoliucija Vyriausybei, A. Zecchini ir spaudai [234]. Kovo 9 d. šifruota telegrama V. Čarneckis ir B. K. Balutis Lietuvos atstovui Vatikane J. Macevičiui pranešė, kad iš Ženevos per I. Jonyną bus pasiųsta nota, kurią, aptarę su P. Klimu, jeigu nieko nereikės keisti, pavedė įteikti Vatikanui ir informuoti apie savo atsistatydinimą. Telegramoje buvo rašoma, kad kovo 8 d. provincijoje ir Kaune įvyko didelių mitingų ir demonstracijų dėl Vatikano pasirašyto konkordato su Lenkija. Kaune prieš minią, nutarusią eiti prie A. Zecchini buto, teko panaudoti policiją. Vis dėlto nedidelė minios dalis aplinkiniais keliais prasiveržė ir Vatikano vizitatoriaus langus apmėtė kiaušiniais. Lietuvos Vyriausybė turėjo pasirūpinti A. Zecchini apsauga ir pastatyti prie jo namų policijos postą. V. Čarneckis rašė, kad tolesnis A. Zecchini buvimas erzina visuomenę, ir Vyriausybė pageidautų, kad jis būtų pakeistas [64].

1925 m. kovo 10 d. Seime buvo svarstoma Valstiečių liaudininkų frakcijos interpeliacija dėl konkordato su Vatikanu, kurioje Užsienio reikalų ministerija buvo kaltinama diplomatinėmis klaidomis ir tvirtinama, kad po šio įvykio konkordatas su Vatikanu Lietuvai nereikalingas [157]. Kalbėdamas Seime dėl interpeliacijos Lenkijos konkordato su Vatikanu klausimu, krikščionių demokratų atstovas A. Šmulkštys atsakė, kad Vyriausybė yra pasiuntusi griežtą notą, kurioje pareiškė, kad sudaryto Vatikano ir Lenkijos konkordato „nelaiko tarptautinio akto dokumentu“. Jis pripažino, kad krikščionys demokratai kalti tik dėl to, kad per ilgai dirbo E. Galvanausko Ministrų kabinete, todėl krikščionių demokratų Vyriausybė nespėjo ištaisyti buvusios Vyriausybės klaidų. Jis kaltino valstiečius liaudininkus, kad dėl jų įtakos E. Galvanausko kabinetui nebuvo užmegzti normalūs santykiai su Vatikanu, todėl Valstiečių liaudininkų frakcija kalta dėl Lenkijos konkordato su Vatikanu. Seimo daugumos balsais interpeliacija buvo atmesta. Liaudininkai šį skandalą stengėsi išnaudoti kovai su Krikščionių demokratų bloku. Valstiečiai liaudininkai Seime, Užsienio reikalų komisijoje ir spaudoje nuolat prieštaravo, kad būtų pasirašytas konkordatas su Vatikanu, ir kritikavo krikščionių demokratų vykdomą užsienio politiką. Liaudininkų laikraštis Lietuvos žinios straipsnyje „Krikščioniškosios“ politikos vaisiai“ rašė, kad „nieko neturint prieš p. Čarneckį, kaipo asmenį, reikia konstatuoti, kad po visų jo pralaimėjimų užsieniuose palikimas jo prie mūsų valstybės užsienių politikos vairo yra tiesiog nesuprantamas ir tai Lietuvai gera neatneš“ [164].

Tik 1925 m. kovo 14 d. J. Macevičius išsamiame pranešime V. Čarneckį informavo apie vasario 27 d. įvykusį pokalbį su Vatikano atstovu monsinjoru F. Borgongini [71]. Spauda dar nebuvo paskelbusi Vatikano ir Lenkijos konkordato teksto, nes lenkai prašė palaukti patogaus momento, kad jie galėtų pateikti konkordatą svarstyti Lenkijos Seime. F. Borgongini pareiškė, kad Lietuva be reikalo gaišta svarstydama konkordatą Kaune, ir patarė greičiau pradėti derybas Romoje. Jis aiškino, kad A. Zecchini gali tik rinkti ir teikti informaciją, bei pasakė, kad Lietuvos projektas yra beformis ir prie jo dar reikia padirbėti. F. Borgongini pasakė, kad po kelių savaičių bus galima pradėti derybas dėl konkordato su Lietuva Romoje, nes šiuo metu Vatikanas rengia konkordatus su Rumunija ir Serbija. Jis neslėpė, kad konkordatas su Lenkija parengtas taip greitai, nes buvo ruošiamas Romoje ir vežamas derinti į Varšuvą. Kovo 7 d., gavęs Vatikano ir Lenkijos konkordato tekstus ir paskatintas ministro V. Čarneckio telegramos, J. Macevičius vėl aplankė F. Borgongini. Jis neslėpė nusivylimo dėl Vilniaus vyskupijos įtraukimo į Lenkijos bažnytinę organizaciją ir pranešė apie Lietuvos visuomenės ir žiniasklaidos pasipiktinimą. F. Borgongini paaiškino, kad Vatikanas turėjo didelių sunkumų įsteigdamas Vilniaus arkivyskupiją ir tokiu būdu įvykdydamas Lietuvos prašymą dėl tiesioginės Vilniaus priklausomybės nuo Vatikano. Pasirodo, Lenkija reikalavo Vilniaus vyskupiją įtraukti į Varšuvos metropoliją, bet Vatikanas, gindamas lietuvių interesus, rado kitą būdą ir savo poziciją apgynė. Vatikanas, sudarydamas konkordatą su Lenkija, Vilniaus neinkorporavo į Varšuvos metropoliją, kaip norėjo Lenkija, bet Vilniaus metropolijai priskyrė Lomžos ir Pinsko diecezijas, išskirdamas nelenkus gyventojus iš tikrosios Lenkijos. F. Borgongini pareiškė, kad Lietuvos protestai parodys, jog Vatikanas pasielgė neutraliai, ir padės Lenkijos Seimui greičiau ratifikuoti konkordatą, nors ten taip pat kilo nemažai protestų.

Kovo 11 d. F. Borgongini nepriėmė J. Macevičiaus, nors dėl susitikimo buvo susitarta. Grįžęs į pasiuntinybę J. Macevičius suprato tokio elgesio priežastį, radęs Užsienio reikalų ministerijos telegramą apie tai, kad minia, susirinkusi prie A. Zecchini namų, apmėtė langus kiaušiniais. Kovo 14 d. J. Macevičių, ilgai eilėje laukusį priėmimo, pasikvietė kardinolas P. Gaspari, kuris pareiškė nepasitenkinimą įvykiu, ir pasakė, kad laukia Vyriausybės atsiprašymo. Kardinolas pakartojo, kad Vatikanas atsižvelgė į lietuvių prašymus ir įsteigė Vilniaus arkivyskupiją, nors konkordato su Lenkija projekte Vilniaus vyskupija buvo priskirta Varšuvos metropolijai. J. Macevičius atsakė, kad Vyriausybė apgailestauja dėl įvykio, ir atsiprašė A. Zecchini. Kovo 17 d. V. Čarneckis informavo atstovą, kad tuoj po įvykių Vyriausybė A. Zecchini pareiškė apgailestavimą ir davė leidimą pakartoti tai Vatikane [72].

Lietuvos Vyriausybė buvo priversta reaguoti į visuomenės pasipiktinimą, todėl kovo 11 d. užsienio reikalų ministras V. Čarneckis pasiuntė Lietuvos atstovui Vatikane J. Macevičiui šifruotą telegramą, kurioje dar kartą informavo, kad per I. Jonyną iš Ženevos jis gaus protesto notą Vatikanui, bet prašė jos neįteikti ir laukti kitų instrukcijų [66]. Notoje užsienio reikalų ministras V. Čarneckis priminė apie Lietuvos ir Vatikano derybų dėl konkordato pradžią ir Seimo Pirmininko Justino Staugaičio vizitą, pareiškė abejonių dėl Vatikano nešališkumo. Jis kritikavo Vatikano konkordato su Lenkija straipsnius, kuriuose Vilniaus arkivyskupijos ribos sutampa su Lenkijos valstybės ribomis, Lenkijos Prezidentas gali paveikti Vilniaus arkivyskupo ir vyskupų skyrimą, o kalbos vartojimą pamaldų metu nustato Lenkijos vyskupų konferencija. Notos pabaigoje ministras pareiškė, kad Lietuvos Vyriausybė reiškia protestą prieš tokią Katalikų bažnyčios padėtį Vilniuje, Lenkijos okupuotoje Lietuvos sostinėje: „Lietuvos Vyriausybė tuo būdu jaučiasi priversta su labai dideliu pasigailėjimu pareikšti Jūsų eminencijai savo energiškiausius protestus prieš panašų sutvarkymą Katalikų bažnyčios padėties Vilniuje, Lietuvos sostinėje, taip jau ir to paties vardo provincijoje, Lenkijos okupuotoje priešingai teisėtumui. Šiose sąlygose Lietuvos Vyriausybė nemato galimumo vėl imtis Kaune ėjusių derybų sudaryti konkordatui tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos“ [65].

Kovo 12 d. santykiams su Vatikanu sureguliuoti į Romą buvo pasiųstas J. Purickis. Konfidencialiame laiške V. Čarneckis rašė, kad J. Purickiui pavesta įteikti protesto notą kardinolui P. Gaspari ir kartu padaryti žodinį pranešimą. Jis patarė paprašyti audiencijos pas kardinolą ir tik tuomet pristatyti J. Purickį kaip specialų Vyriausybės delegatą, atvežusį notą. Tokio slaptumo norėta, kad Lenkija nesužinotų ir nespėtų pakenkti J. Purickio misijai [68]. Prie laiško buvo pridėtos instrukcijos J. Purickiui, kuriose nurodyta raštu įteikti kardinolui P. Gaspari griežtą protesto notą dėl Vatikano konkordato su Lenkija, pareikšti Lietuvos Vyriausybės reikalavimus, kad Vilniaus kraštas būtų valdomas Vatikano tiesiogiai, arkivyskupai ir vyskupai bei žemesnieji dvasininkai būtų skiriami neatsiklausus Lenkijos valdžios, kad kalbų vartojimą pamaldų metu nustatytų vietos vyskupai, pasitarę su Šventuoju Sostu. Jei šie reikalavimai Vatikanui bus nepriimtini, pareikšti, kad Lietuvos Vyriausybė sustabdo Lietuvos ir Vatikano derybas dėl konkordato, o Lenkijos ir Vatikano konkordatą traktuoja kaip neegzistuojantį [67].

Kovo 13 d. V. Čarneckis rašė J. Macevičiui, kad, atvykus J. Purickiui ir pasitarus, galima pakeisti Užsienio reikalų ministerijos pasiųstą griežtą protesto notą. Tuo atveju, jei J. Purickio daromi demaršai nepavyktų, ministras įsakė vadovautis instrukcijomis: žodžiu pranešti apie derybų dėl konkordato nutraukimą ir atsistatydinti iš atstovo pareigų. V. Čarneckis pareiškė, kad A. Zecchini tolesnis buvimas Lietuvoje erzina visuomenę, stato Vyriausybę į sunkią padėtį ginant A. Zecchini nuo visuomenės ekscesų, todėl pageidavo kuo greičiau pakeisti Vatikano vizitatorių [70].

1925 m. kovo 23 d. užsienio reikalų ministras V. Čarneckis Lietuvos atstovui prie Vatikano V. Macevičiui pasiuntė šifruotą telegramą, kurioje rašė, kad, spaudai sužinojus apie J. Purickio kelionę, reikia paskubėti. Jis paragino tuoj pat įteikti protestą ir apie tai pranešti [73]. J. Macevičius atsakė, kad vizitui pas kardinolą tik ruošiamasi, nes P. Gaspari šiuo metu išvykęs, tačiau dėl vidaus politikos jis siūlė paskelbti, kad griežtas protestas Vatikanui pareikštas, o notos tekstą pažadėjo atsiųsti [74]. Kitoje telegramoje J. Macevičius siūlė nesiųsti į Vatikaną rašto dėl A. Zecchini atšaukimo, bet jį pašalinti per žemiausius Vidaus reikalų ministerijos pareigūnus uždraudžiant jam gyventi Lietuvoje kaip paprastam svetimšaliui, patarė niekur jo nepriimti, jeigu ateitų skųstis, nes tolimesnis jo buvimas kenkia Lietuvai [81].

1925 m. balandžio 1 d. ministras V. Čarneckis dar nežinojo, ar įteikta protesto nota Vatikanui, ir telegramoje klausė, kada grįš J. Purickis, o balandžio 5 d. šifruotoje telegramoje į Romą teiravosi, kas padaryta dėl A. Zecchini atšaukimo [77; 80]. Opozicijos puolimas privertė Lietuvos Vyriausybę balandžio 3 d. per Lietuvos atstovą Vatikane J. Macevičių įteikti kardinolui P. Gaspari protesto notą [95].

1925 m. balandžio 21 d. Valstiečių liaudininkų frakcijos atstovas Seime V. Kvieska įteikė paklausimą užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui, kuriame klausė, ar kovo mėnesį buvo siunčiama delegacija, vadovaujama J. Purickio, į Vatikaną konkordato reikalais. V. Čarneckis atsakė, kad delegacija nebuvo siunčiama, tik J. Purickis, kuris buvo įgaliotas surinkti informaciją apie Vatikano ir Lenkijos konkordatą [159].

J. Macevičius ir J. Purickis Italijos spaudoje parengė daug straipsnių apie Vatikano ir Lenkijos konkordato žalingumą bei Lietuvos protesto notą [84]. Gegužės 4 d. J. Macevičius rašė V. Čarneckiui, kad Vatikanas norėjo ignoruoti Lietuvos protestą, bet pasirodžius publikacijoms Italijos spaudoje nutarė sureaguoti – balandžio 30 d. Vatikanas grąžino Lietuvai notą su raštu: „Šventasis Sostas nepriima tokia forma suredaguotų notų“ [87]. Pasirodo, popiežius, sužinojęs Lietuvos protesto notos turinį, supyko, kad nedėkingi lietuviai neįvertino Vatikano jiems padaryto gero ir net viešai skelbia protesto notą. J. Macevičius rašė, kad jei Lietuva pasiryžusi nutraukti santykius, tai delsdama gali pavėluoti, nes Vatikanas žada reaguoti. Paaiškėjo, kad Vatikanas žada paskelbti spaudoje apie notos grąžinimą ir pradėti kampaniją prieš Lietuvą, todėl J. Macevičius ir P. Klimas prašė Vyriausybės instrukcijų. P. Klimo nuomone, notos grąžinimas – gera proga išsiaiškinti Lietuvos santykius su Vatikanu.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija nežinojo, ką daryti, todėl ilgai delsė. Reikėjo skubiai reaguoti, todėl gegužės 4 d. V. Čarneckis šifruota telegrama nurodė, kad J. Macevičius telegrafu praneštų apie savo atsistatydinimą [89]. Nelaukdamas J. Macevičiaus atsistatydinimo telegramos gegužės 5 d. V. Čarneckis pasiuntė telefonogramą, kad jo atsistatydinimą priima, ir nurodė oficialiai informuoti Vatikaną [91].

Gegužės 5 d. Lietuvos atstovas prie Vatikano J. Macevičius parašė telegramą, prašydamas atsistatydinimo [90]. Kaune telegrama apie atsistatydinimą gauta gegužės 6 d. Gegužės 9 d. Lietuva dar nežinojo, ar J. Macevičius pranešė Vatikanui, kad yra atšauktas, ir išsiuntė šifruotą telegramą į Romą [94]. Gegužės 9 d. J. Macevičius įteikė oficialią notą, o gegužės 12 d. pranešė, kad kartu su P. Klimu sukūrė verbalinę notą Vatikanui, kuri „visai naikina nesmagų grąžinimo ūpą palikdama paskutinį žodį mums“ [97]. Vatikanas sustabdė Lietuvos atstovo J. Macevičiaus įgaliojimus, perdavęs šią informaciją per delegatūros sekretorių L. Faiduti [100]. P. Klimas nebuvo informuotas, todėl norėjo išsiaiškinti, ar Vatikanas pareiškė apie J. Macevičiaus įgaliojimų sustabdymą, kokia forma tai buvo padaryta, kaip Lietuva reagavo ir kada iš Lietuvos išvyko A. Zecchini, todėl gegužės 16 d. telegramoje prašė atsakyti į šiuos klausimus [99]. B. K. Balutis perdavė V. Čarneckio informaciją, kad apie įgaliojimų sustabdymą pranešė L. Faidutti, o A. Zecchini išvažiavo į Rygą nieko nepranešęs Užsienio reikalų ministerijai [100]. Gegužės 23 d. P. Klimas paprašė žodžiu ar raštu pranešti, ar L. Faidutti pranešimas buvo oficialus, kokia tiksli jo data, ar Lietuva dar palaiko protestą prieš konkordatą, ar skirs naują atstovą [101].

V. Čarneckis gegužės 30 d. šifruotoje telegramoje Lietuvos atstovui P. Klimui į Romą rašė, kad L. Faidutti laiško, paduoto gegužės 4 d., nepripažįsta oficialiu, nes nežino jo įgaliojimų, patvirtino, kad palaiko protestą prieš konkordatą su Lenkija ir naujo atstovo prie Vatikano nemano skirti. Jis pranešė, kad P. Zecchini grįžimo į Lietuvą nepageidauja, tačiau nenorėjo didinti konflikto su Vatikanu. Telegramos pabaigoje klausė P. Klimo nuomonės apie vyskupų delegato bažnytiniams reikalams pasiuntimą į Vatikaną [103]. P. Klimas atsakė, kad vyskupų delegato siuntimas paralyžiuotų Vyriausybės protestą, ir pasiūlė, jei turi bažnytinių reikalų, juos spręsti atskirai [107]. Buvęs Lietuvos atstovas Vatikane J. Macevičius negrįžo į Lietuvą, bet liko Romoje saugoti pasiuntinybės turto ir mokytis. Buvo atšaukta net birželio 21 d. turėjusi įvykti katalikų kelionė į popiežiaus iškilmingą priėmimą Šv. Petro katedroje, Romoje, nors Susisiekimo ministerijoje jai buvo užsakytas specialus traukinys [184]. Liepos 20 d. Vatikano atstovas F. Borgongini parašė laišką kelionės organizatoriui kanauninkui Jurgiui Narjauskui, apgailestaudamas, kad Lietuvos delegacija nedalyvavo iškilmėse ir negavo popiežiaus palaiminimo. Be to, informavo, kad popiežius ragina įkurti berniukų gimnaziją Kaune ir birželio mėn. tam reikalui skyrė 500 tūkst. lirų [111]. Kai kurie dokumentai rodo, kad Ministras Pirmininkas V. Petrulis, pavaduodamas užsienio reikalų ministrą, priimdavo savarankiškus sprendimus, neatsižvelgdamas į patyrusių Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų patarimus ir diplomatinį etiketą. 1925 m. liepos 29 d. Vatikano delegatūros bažnytiniams reikalams sekretorius L. Faiduti apsilankė Užsienio reikalų ministerijoje, prašydamas daugkartinės vizos į Latviją, kur jau buvo išvykęs A. Zecchini. B. K. Balutis pranešė apie tai Ministrui Pirmininkui V. Petruliui, ėjusiam užsienio reikalų ministro pareigas. V. Petrulis nustebo, kad L. Faidutti dar Kaune, ir pareiškė, kad daugkartinės vizos duoti negali, bet liepė išduoti vienkartinę vizą. Premjeras pasakė, kad buvo Ministrų kabineto nutarimas likviduoti visą delegatūrą, todėl šiuo nutarimu jis ir vadovaujasi. B. K. Balučiui paklausus, Premjeras patvirtino, kad tai yra instrukcija Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kuria reikia vadovautis [113].

V. Čarneckiui vykdyti numatytą užsienio politiką trukdė Užsienio reikalų ministerijos Teisių-administracijos departamento direktorius Pranas Dailidė, kuris, būdamas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, nepritarė krikščionių demokratų nuostatoms ir prisidengęs slapyvardžiu V. I. Karas kritikavo Lietuvos užsienio politiką Vatikano atžvilgiu. 1925 m. liepos 9 d. Lietuvos žiniose jis spausdino straipsnius, nukreiptus prieš Lietuvos ir Vatikano santykių atnaujinimą. Viename jų, pavadintame „Ką veikia Romoje Lietuvos atstovas prie Vatikano“, Pranas Dailidė reikalavo, kad ministerija paaiškintų, kokia yra atstovybės prie Vatikano tikroji padėtis. Aukšto ministerijos pareigūno neigiamą požiūrį į santykius su Vatikanu ir krikščionių demokratų Vyriausybę atskleidžia straipsnio pabaiga, kurioje jis liaudininkams būdingu stiliumi rašė: „Jeigu gi Vatikano atstatytas atstovas yra laikomas Romoje tik tam, kad tykotų, ar nepasidarys proga nutrauktus santykius kaip nors vėl sumegzti, tai tokio mūsų klerikalų atkaklumo jų ištikimybėje popiežiui Lietuvos demokratija pateisinti negali“ [254]. Rugsėjo pradžioje, vykstant deryboms su Lenkija dėl sielių plukdymo, Pranas Dailidė atsistatydino iš Užsienio reikalų ministerijos Teisių-administracijos departamento direktoriaus pareigų. Jį pavaduoti buvo paskirtas I. Jonynas [202]. Lietuvos žinios rašė, kad dar rugpjūčio pabaigoje P. Dailidė buvo įteikęs atsistatydinimo prašymą, protestuodamas prieš jam padarytą nepriimtiną pasiūlymą, bet prašymas nebuvo patenkintas, nes ministras tuo metu atostogavo [185].

Iš dalies galima sutikti su istoriko A. Kasparavičiaus tvirtinimu, kad Šventojo Sosto diplomatija tuo metu buvo gerokai brandesnė, nesuinteresuota grimzti į gilesnį konfliktą su Lietuva ir nebijojo ieškoti išeities iš aklavietės, o atvira diplomatinė konfrontacija su Vatikanu Lietuvai nebuvo naudinga ir netgi pakenkė [270, 192, 196–197]. Nesėkmingų derybų priežastys – Lietuvos geopolitinė padėtis, jauno Lietuvos diplomatinio korpuso nepatirtis, Lietuvos visuomenės jautrumas Vilniaus klausimui ir Vatikano dviprasmiškas elgesys. Vatikanas negalėjo neatsižvelgti į Antantės valstybių poziciją Lietuvos atžvilgiu ir daug didesnės Lenkijos interesus, kita vertus, įsteigdamas Vilniaus arkivyskupiją, parodė dėmesį Lietuvos reikalavimams. Vis dėlto derybų su Lietuva metu pastebimas dviprasmiškas Vatikano diplomatų elgesys: į Lietuvą atsiunčiamas konservatyvus ir arogantiškas A. Zecchini visiškai netiko derybininko vaidmeniui, o kito įtakingo Vatikano diplomato F. Borgongini nuomone, Lietuvai reikėjo siųsti delegaciją į Romą ir čia derėtis dėl konkordato. J. Macevičius, paskirtas atstovauti Lietuvai Vatikane, neturėjo pakankamai diplomatinio darbo patirties, todėl svarbiausiais klausimais kreipdavosi į Lietuvos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ministrą Romoje P. Klimą, kuris buvo kairiųjų pažiūrų ir skeptiškai vertino santykius su Vatikanu. Dažnai diplomatai elgdavosi savarankiškai, o ministras pasitikėdavo tuo, kad jie Romoje geriau žino aplinkybes ir kaip reikia elgtis. V. Čarneckis labai rūpinosi, kaip išspręsti šį diplomatinį skandalą. Tai rodo jo telegramos, siųstos J. Macevičiui, taip pat J. Purickio pasiuntimas į Vatikaną. Vis dėlto V. Čarneckis jautė didelį Seimo opozicijos spaudimą ir turėjo atsižvelgti į didžiulį visuomenės pasipiktinimą, dėl kurio Vyriausybė galėjo būti priversta atsistatydinti. Jis labai išgyveno dėl konflikto su Vatikanu, todėl paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Romoje daug padarė, kad šis konfliktas būtų išspręstas.

Ministro vaidmuo derybose su Lenkija

Klaipėdos konvencija numatė tranzitą Nemunu, todėl Ambasadorių konferencija vertė Lietuvą leisti plukdyti Nemunu Lenkijos medieną. Lenkijai pasitaikė gera proga priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius. Lenkija bijojo, kad Lietuvoje nesustiprėtų Vokietijos įtaka. Ji pati norėjo stiprinti Lietuvoje savo įtaką, kitaip Vilniaus okupacija būtų tapusi bereikšmė. Gerų santykių su Lietuva reikėjo ir dėl šiaurinių Lenkijos sienų saugumo. Kilus karui įtempti santykiai su Lietuva Lenkijai buvo labai pavojingi. Lenkija turėjo ir savo ekonominių interesų Lietuvos atžvilgiu – jai reikėjo išėjimo į Baltijos jūrą Nemunu per Lietuvos teritoriją. Tuo metu Lietuvoje buvo sudėtinga ekonomikos padėtis: finansų krizė Vokietijoje apribojo Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportą, atgauto Klaipėdos krašto padėtis buvo sunki – dėl medienos stokos sustojo Klaipėdos medžio apdirbimo fabrikai. Klaipėdos pramonininkai ir pirkliai darė spaudimą Lietuvos Vyriausybei ir net pradėjo derėtis su Lenkija.

Per Lietuvos derybas su Ambasadorių konferencija dėl Klaipėdos konvencijos Lenkijai nepavyko pasiekti susitarimo dėl tranzito Nemunu, todėl ji ėmėsi spaudimo tarptautinėje erdvėje. Atsakydama į 1924 m. spalio 1 d. SSRS notą, kurioje SSRS reikalavo iš Lenkijos leisti plukdyti sielius Nemunu, ji pareiškė, kad tai priklauso tik nuo Lietuvos Vyriausybės, kuri nevykdo Klaipėdos konvencijos ir trukdo plukdyti sielius Nemunu [210]. Lenkijos diplomatai ne kartą kreipėsi į Anglijos vadovus, kad šie paspaustų Lietuvą sureguliuoti santykius su Lenkija. Ta linkme pradėjo veikti Anglijos pasiuntinybė Varšuvoje ir konsulatas Kaune. Be to, lenkai veikė per Klaipėdos miško apdirbimo pramonininkus, kurie dar 1924 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę dėl sielių plukdymo klausimų.

Istorikai Regina Žepkaitė ir Vytautas Žalys Lenkijos ir Anglijos archyvuose rado duomenų apie slaptus V. Petrulio susitikimus su J. Łukasiewicziumi. 1924 m. lapkričio 18 d. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos instrukcijoje pasiuntiniams buvo rašoma, kad, tarpininkaujant stambiam Klaipėdos miško pirkliui ir pramonininkui Natanui Naftaliui, užmegztas ryšys su Lietuvos Vyriausybės nariu V. Petruliu, kuris tuomet buvo finansų ministras [274, 174–175; 272, 49–51]. 1925 m. sausio 5 d. V. Petrulio iniciatyva Berlyne įvyko slaptas jo susitikimas su įtakingu Lenkijos diplomatu J. Łukasiewicziumi. (V. Sidzikauskas atsiminimuose klaidingai rašė, kad su Tadeuszu Hołowko [262, 99].) Susitikimo metu V. Petrulis pasakė, kad krikščionys demokratai pasirengę normalizuoti santykius su Lenkija ir Vilniaus klausimas tam kliūčių nesudaro. Jis net pažadėjo paveikti opoziciją ir spaudą, kad nesipriešintų užmegzti santykius su Lenkija, tačiau suartėjimo link siūlė eiti palaipsniui. Lenkų diplomatas tuos siūlymus suprato kaip Lietuvos silpnumą ir buvo tikras artėjančia Kauno kapituliacija, todėl nepritarė pusinėms priemonėms. V. Žalys rašė, kad V. Petrulį palaikė vienas krikščionių demokratų lyderių Juozas Vailokaitis [272, 49–51].

Tapęs Ministru Pirmininku, V. Petrulis pradėjo ruošti dirvą deryboms su Lenkija: Lietuvos spaudoje pasirodė straipsnių apie Nemuno internacionalizaciją ir derybų su Lenkija būtinybę, bet Premjeras buvo labai atsargus ir informaciją apie susitikimus su Lenkijos atstovu slėpė ne tik nuo opozicijos Seime, bet ir nuo daugumos Krikščionių demokratų partijos narių. Atrodo, kad net užsienio reikalų ministras V. Čarneckis nežinojo visų Premjero planų, nes prašė Anglijos pasiuntinio Baltijos valstybėms T. Vaughano tarpininkauti derybose su Lenkija. Lietuva pateikė tokius pasiūlymus: įsileisti prekybos mišku agentus, užtikrinti pašto, telefono ir telegrafo susisiekimą dėl miško reikalų, bet su miško transakcijomis susijusius reikalus tvarkyti ne tiesiogiai, bet pavesti trečios valstybės konsulatui [123]. V. Čarneckis ir T. Vaughanas aktyviai susirašinėjo dėl sielių plukdymo Nemunu, privačiuose laiškuose Lietuvos užsienio reikalų ministras dėkojo už Anglijos pasiuntinio pastangas [272, 52].

Ministrų kabinetas ne kartą posėdžiuose svarstė sielių plukdymo Nemunu klausimą. 1924 m. spalio 13 d. nutarta pavesti užsienio ir vidaus reikalų ministrams parengti pranešimus šiuo klausimu. Gruodžio 22 d. nutarta paskirti užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui ir susisiekimo ministrui B. Sližiui parengti sielių plukdymo Nemunu taisyklių projektą ir iki gruodžio 29 d. pateikti jį svarstyti Ministrų kabinetui. Toks projektas buvo parengtas ir svarstytas gruodžio 30 ir 31 d. Ministrų kabineto posėdžiuose [21; 44; 47; 49].

1925 m. balandžio 3 d. posėdyje V. Čarneckis skaitė pranešimą sielių plukdymo Nemunu iš Lenkijos klausimu [78]. Gegužės 4 d. Ministrų kabinetas trečiuoju skaitymu svarstė tranzitinio sielių plukdymo Nemunu taisykles [88; 197]. Gegužės 8 d. Ministrų kabinetas, išklausęs užsienio reikalų ministro V. Čarneckio pranešimą, pritarė jo nuomonei leisti plukdyti sielius šešis mėnesius, Lenkijos sielių plukdytojų reikalams atstovaujant trečiai valstybei. Jei per tą laiką paaiškėtų, kad tai kliudo miško tranzitui, Lietuvos Vyriausybė sutiktų svarstyti klausimą apie Lenkijos konsulato miško reikalams įsteigimą Klaipėdoje. Teisingumo ministras A. Tumėnas pareiškė atskirąją nuomonę. Gegužės 11 d. posėdyje buvo patvirtintos tranzitinio miško plukdymo Nemunu taisyklės [93, 196, 96].

Lietuvai ruošiantis deryboms su Lenkija, 1925 m. gegužės 5 d. Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos Dovas Zaunius pranešė Užsienio reikalų ministerijai apie pokalbį su neseniai grįžusiu iš Paryžiaus ir Londono Prancūzijos informacijos skyriaus prie Tautų Sąjungos vedėju Pierre’u Comertu. Diskutuodamas apie saugumo paktą tarp penkių valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Anglijos ir Italijos – P. Comertas prisipažino, kad Anglijoje dažnai girdėjo apie Lenkijos sienų ir Dancigo koridoriaus revizavimą ir apie suteikimą Lenkijai kompensacijos, duodant jai kitą priėjimą prie jūros Lietuvos sąskaita, o Lietuvai kompensuojant kitoje vietoje. Prancūzų diplomatas domėjosi, kaip į tai reaguotų Lietuvos visuomenė. D. Zaunius atsakė, kad ji reaguotų labai blogai ir gintųsi iki galo. Tuomet P. Comertas pareiškė, kad dabar nereikia kelti sienų peržiūrėjimo klausimo Europoje, nes tai priešinga Tautų Sąjungos interesams ir idėjoms, bet ateityje daugelį sienų reikės pakeisti [104]. D. Zaunius rašė, kad tai bloga žinia Lietuvai, nes tokie planai buvo svarstomi laikraščiuose ir Antantės valstybių vyriausybių narių pokalbiuose. Jo nuomone, šios idėjos atsisakoma tik laikinai, kol padėtis Vokietijoje neleidžia vykdyti bendrojo saugumo sutarties plano. Tuomet Lietuvos Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija pirmą kartą sužinojo apie Antantės valstybių sumanymus pakeisti Europos valstybių sienas. Tai buvo labai pavojinga Lietuvai, todėl Užsienio reikalų ministerija skubiai informavo apie tai visas Lietuvos atstovybes užsienyje, prašydama patikrinti gautą informaciją. Britų ir prancūzų diplomatai tuo metu tikrai analizavo įvairius teritorinius mainų variantus ir zondavo Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių nuomonę, bet britų diplomatai Kaune ir Varšuvoje su kartėliu pranešė, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės kategoriškai atmeta tokius teritorinius mainus. Prancūzijos atstovas Gabrielis Padovani, šiuo projektu bandęs pagąsdinti užsienio reikalų ministrą V. Čarneckį, pranešime rašė: „Ministras galbūt blogai informuotas, bet jis jokiu būdu nepripažįsta Vokietijos ketinimų vilioti lenkus perspektyva Memelį iškeisti į Dancigą“ [269, 73–88]. V. Čarneckis buvo gerai informuotas, bet, matyt, netikėjo, kad Vokietija ir Lenkija sutiktų su tokiais mainais. Be abejo, ir Lietuva neleistų dalyti savo teritorijų.

1925 m. birželio 9 d. Ministrų kabineto posėdyje buvo svarstyti Vilniaus ir derybų su Lenkija dėl sielių plukdymo Nemunu klausimai. V. Čarneckis pasiūlė pritarti Anglijos pasiūlymui dalyvauti derybose. Jam pritarė E. Galvanauskas, V. Petrulis, V. Jurgutis ir M. Krupavičius [108].

1925 m. vasarą posėdyje pas Prezidentą A. Stulginskį buvo priimtas projektas „Bendri bruožai nusistatymui dėl Vilniaus klausimo rišimo“, prie kurio buvo pridėtas priedas „Miškų plukdymas Nemunu“ [150]. Priede rašoma, kad Klaipėdos ir Lietuvos ekonominiai interesai reikalauja miško žaliavos iš Lenkijos ir Rusijos. Siekdama šio tikslo Lietuvos Vyriausybė nutarė padaryti nuolaidų derybose su Lenkija, kurias išdėstė Anglijos atstovui T. Vaughanui, tačiau ji pažadėjo neišeiti iš Klaipėdos konvencijos ribų ir nedaryti Lenkijai politinių nuolaidų, kurios kliudytų įgyvendinti tikslus, „nustatytus rezoliucijose dėl Lietuvos saugumo ir dėl Vilniaus atgavimo“ [149].

Lietuvoje sklido gandai apie slaptus Vyriausybės narių susitikimus su Lenkijos atstovais. Balandžio 6 d. Elta oficialiai paneigė SSRS spaudoje pasirodžiusius gandus, kad V. Petrulis metų pradžioje Berlyne vedė slaptas derybas su Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų departamento direktoriumi J. Łukasiewicziumi [241]. Tuos gandus gegužės pradžioje, vizito Latvijoje metu, paneigė ir Lietuvos užsienio reikalų ministras V. Čarneckis. Spaudos konferencijoje jis aiškino, kad Vilniaus klausimas gali būti išspręstas tik grąžinus Lietuvai Vilnių, o žinios apie slaptas lietuvių ir lenkų derybas neturi pagrindo. Ministras informavo, kad Lenkija pagal Klaipėdos konvenciją ir dabar gali plukdyti mišką Lietuvos vandenimis, bet ji šia teise nesinaudoja [182].

A. Smetona liepos 24 d. informavo, kad Lietuvos kurorte aukšti Vyriausybės pareigūnai susitinka su Lenkijos agentais [164]. V. Sidzikauskas memuaruose rašė, kad A. Stulginskio viloje Palangoje vykusiame pasitarime dalyvavo tik Lietuvos politikai – Prezidentas A. Stulginskis, V. Petrulis, V. Čarneckis ir pasiuntiniai – V. Sidzikauskas, E. Galvanauskas, P. Klimas ir D. Zaunius [262, 99]. Istorikas V. Žalys rašė, kad anglų diplomatai iš pradžių taip pat įtarė, kad liepos 11–12 d. Palangoje įvyko lietuvių politinio elito ir Lenkijos diplomatų susitikimas, bet vėliau pripažino, kad tokio susitikimo nebuvo [272, 53–56]. Galbūt tokias prielaidas sukėlė informacijos apie slaptą V. Petrulio susitikimą su J. Łukasiewicziumi nutekėjimas. Pasirodo, liepos mėn. Vokietijoje, Tilžėje, įvyko antrasis V. Petrulio ir J. Łukasiewicziaus susitikimas. Susitikimo metu Lenkijos atstovas pareikalavo konsulato Klaipėdoje ir susisiekimo geležinkeliu. V. Petrulis išsakė Lietuvos Vyriausybės pasiūlymus, kad Lenkijos konsuliniams interesams atstovautų trečios šalies konsulas, ir griežtai pasipriešino, kad būtų atnaujintas susisiekimas geležinkeliu, nes šis reikalavimas peržengė Klaipėdos konvencijos ribas. Susitarta, kad konferencijos vieta būtų Kopenhaga, o reikalai būtų tvarkomi per Lietuvos pasiuntinį Berlyne V. Sidzikauską, turėjusį visišką Premjero pasitikėjimą. Kvietimas deryboms turėjo būti perduotas per Lenkijos pasiuntinį Berlyne. V. Petrulis apie pokalbius su aukštu Lenkijos pareigūnu Vyriausybės narių neinformavo. Be to, jis pervertino savo įtaką viešajai nuomonei ir Ministrų kabineto nariams.

Liepos 11 d. Lietuvos Vyriausybę ištiko krizė – nutarė atsistatydinti teisingumo ministras A. Tumėnas. Premjeras V. Petrulis lėktuvu išskrido į Palangą pasimatyti su ten atostogaujančiu Prezidentu A. Stulginskiu. Vis dėlto liepos 14 d. po pasikalbėjimo su Premjeru A. Tumėnas atsiėmė atsistatydinimo prašymą [220; 229].

Liepos 18 d. V. Čarneckis dviem savaitėms išėjo atostogų. Jį ėmėsi pavaduoti Ministras Pirmininkas V. Petrulis [195; 190]. Rugpjūčio 1 d. V. Čarneckis grįžo iš atostogų ir tuo pat metu pavadavo atostogavusį susisiekimo ministrą B. Sližį. Rugpjūčio 6 d. Ministrų kabineto posėdyje V. Čarneckis skaitė pranešimą, kuriuo informavo, kad anglai toliau nebetarpininkaus sureguliuojant sielių plukdymo Nemunu klausimą. Ministras taip pat kalbėjo apie Tautų Sąjungos Tranzito komisijos posėdį, kuriame buvo svarstytas sielių plukdymo Nemunu taisyklių projektas [114].

Rugpjūčio 8 d. V. Čarneckis trejetui dienų išvyko į Palangą. Tuo metu ten atostogavo Prezidentas A. Stulginskis, nes Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos konferencija, įvykusi Kaune rugpjūčio 9–10 d., sveikinimo telegramą Prezidentui siuntė į Palangą [226; 244; 235]. Atrodo, kad užsienio reikalų ministras buvo atvykęs pasitarti su Prezidentu A. Stulginskiu. Galima daryti prielaidą, kad V. Čarneckis nutarė pasikalbėti su Prezidentu, sužinojęs apie slaptas V. Petrulio derybas su Lenkijos diplomatu. Rugpjūčio 22 d. krikščionių demokratų laikraštis Rytas pranešė, kad užsienio reikalų ministras vėl dviem savaitėms išvyko atostogų [200]. Akivaizdu, kad šis sprendimas buvo suderintas su Prezidentu.

Ministrų kabineto posėdžių protokolai rodo, kad V. Čarneckis nepritarė V. Petrulio pozicijai ir bandė jai priešintis. Juose užfiksuota, kad rugpjūčio 13 d. Ministrų kabinete Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje P. Klimas skaitė pranešimą apie politines ir komercines perspektyvas Prancūzijoje, o V. Čarneckis – apie Lietuvos politinę padėtį. Deja, archyve nėra pranešimų stenogramų. Užsienio reikalų ministras dalyvavo Ministrų kabineto posėdžiuose rugpjūčio 18 d., kai 47 500 Lt buvo papildyta Užsienio reikalų ministerijos sąmata, ir rugpjūčio 20 d., kai buvo svarstomos instrukcijos Lietuvos delegacijai Kopenhagoje ir patvirtinta delegacijos sudėtis [114; 115; 117].

Rugpjūčio 20 d. apsvarstytose V. Čarneckio parengtose instrukcijose Lietuvos delegacija turėjo pabrėžti, kad derybų tikslas – įgyvendinti Klaipėdos konvenciją dėl sielių plukdymo Nemunu ir deklaruoti, kad derybos yra tik techninio pobūdžio, neužmezgant jokių diplomatinių ar konsulinių santykių. Politiniai klausimai, kurie bus tiesiogiai nesusiję su derybų objektu, privalėjo būti „griežtai eliminuoti“ [116]. Lenkijos Vyriausybė turėjo pasižadėti leisti plukdyti sielius iš savo administruojamų žemių ir nedaryti kliūčių Rusijos miško tranzitui Nemunu. Jei Lenkijos delegacija nesutiktų į susitarimo aktą įrašyti pasižadėjimą leisti plukdyti sielius iš Sovietų Sąjungos, numatyta derybų nenutraukti. Sieliai turi būti perimami ties demarkacijos linija ir plukdomi Nemunu laikantis Vyriausybės patvirtintų Tranzitinio miško plukdymo Nemunu taisyklių nuostatų. Susitarusi dėl sielių plukdymo, Lietuvos Vyriausybė žadėjo panaikinti neapdirbto miško išvežimo muitą. Be to, Lietuvos Vyriausybė sutiko leisti susisiekimą paštu, telegrafu ir telefonu tiek, kiek to reikėjo miško tranzitui, bet griežtai atsisakė leisti tiesioginį susisiekimą geležinkeliais su Lenkija ir jos administruojamomis žemėmis. Lietuva sutiko leisti plukdomo miško savininkams ar jų agentams atvykti į Klaipėdą sielių plukdymo reikalais, tačiau Lietuvos vandenimis sielius plukdyti galėjo tik Lietuvos piliečiai. Plukdomų sielių savininkų turtui saugoti Lietuva siūlė pasirinkti trečios valstybės konsulatą Klaipėdoje, kuris galėtų pasikviesti vieną Lenkijos pilietį valdininką. Delegacijai patarta pasirašant susitarimo protokolą vengti pavadinimų „sutartis“ ar „konvencija“ ir siekti, kad susitarimas nebūtų apribotas laiku.

Ministrų kabinetas patvirtino Lietuvos delegacijos sudėtį ir V. Čarneckio parengtas instrukcijas delegacijai su kai kuriomis pastabomis. Delegacijai nurodyta vengti sudaryti tiesioginį susisiekimą su Lenkija, siūlyti miško tranzito reikalais susisiekti per Latviją ar Vokietiją (§ 6); oficialiuose ir privačiuose pokalbiuose neliesti politinių klausimų. Vienas iš esminių pakeitimų – leidimas svarstyti Lenkijos konsulinės agentūros įsteigimo Klaipėdoje klausimą, reikalaujant atitinkamos Lietuvos agentūros Varšuvoje, jeigu iki rugpjūčio 26 d. delegacijos pirmininkas telegrafu negaus nurodymų dėl šio klausimo nepriimtinumo (§ 8) [124; 118]. Galima spręsti, kad tokį nutarimą nulėmė Ministro Pirmininko V. Petrulio pažadai Lenkijos diplomatui.

Rugpjūčio 20 d. užsienio reikalų ministras V. Čarneckis laikraščiui Lietuva davė interviu, kuriame vėl paneigė gandus apie slaptus susitikimus. Jis spaudai aiškino, kad jokių slaptų susitikimų nei Kaune, nei Palangoje nebuvo, o Lietuvos Vyriausybė neprašė Z. Meierovico tarpininkauti derybose [231]. Padaręs, ką galėjo, V. Čarneckis nutarė išeiti atostogų ir palikti atsakomybę už derybas Premjerui V. Petruliui, kuris jį pavadavo atostogų metu. Rugpjūčio 24 d. Ministras Pirmininkas V. Petrulis Užsienio reikalų ministerijoje surengė spaudos konferenciją ir pranešė spaudos atstovams, kad šiomis dienomis Lenkijos pasiuntinys Vokietijoje Kazimieras Olszewskis įteikė Lietuvos pasiuntiniui Berlyne V. Sidzikauskui notą, kuria Lenkija pasiūlė Lietuvai pradėti derybas dėl sielių plukdymo Nemunu [178; 181; 221]. Jis paskelbė Lietuvos delegacijos sudėtį ir nurodė, kad derybos įvyks Kopenhagoje rugpjūčio 31 d. V. Petrulis paneigė gandus, kad Lietuva užmegs su Lenkija diplomatinius santykius, ir patikino, kad santykiai gali būti užmegzti tik sureguliavus Vilniaus klausimą. Premjeras paaiškino, kad konferencija yra grynai techninio pobūdžio ir delegacijai duotos griežtos instrukcijos. Opozicijoje buvę liaudininkai netikėjo, kad derybos bus tik techninio pobūdžio ir lenkai nereikalaus užmegzti diplomatinių santykių.

Lietuvos pasiuntinys Berlyne V. Sidzikauskas, kuris buvo paskirtas Lietuvos delegacijos pirmininku, rugpjūčio 25 d. pranešime užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui rašė, kad buvusio užsienio reikalų ministro Leono Wasilewskio paskyrimas Lenkijos delegacijos pirmininku rodo, kad Lenkija gali bandyti derybose spręsti politinius klausimus, todėl siūlė pakeisti Lietuvos delegacijos sudėtį ar bent sustiprinti delegaciją I. Jonynu, kuris Užsienio reikalų ministerijoje buvo atsakingas už Lenkijos skyrių [121]. L. Wasilewskio asmenybė Lietuvos užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui turėjo sukelti mažų mažiausiai nerimą, nes jis Lietuvai buvo žinomas kaip nepavykusio POW sukilimo organizatorius ir J. Piłsudskio patikėtinis [122].

Vis dėlto jau atostogaudamas, rugpjūčio 25 d., V. Čarneckis dalyvavo Ministrų kabineto posėdyje, kuriame turėjo būti svarstomas Lenkijos konsulinės agentūros klausimas, tačiau jis atidėtas iki rugpjūčio 27 d. [122]. Tą pačią dieną užsienio reikalų ministras V. Čarneckis skaitė pranešimą apie derybų su Lenkija dėl tranzito Nemunu klausimą Seimo Užsienio reikalų komisijos posėdyje [238]. Baigęs pranešimą, jis paklausė Seimo Užsienio reikalų komisijos nuomonės dėl derybų ir instrukcijų delegacijai ribų. Opozicijos atstovai atsakė, kad Seimo Užsienio reikalų komisijos nuomonės klausiama per vėlai, nes sutikimas deryboms jau duotas, delegacija paskirta ir apie viską jau pranešta spaudai. Liaudininkų atstovai dr. Jonas Staugaitis ir Z. Toliušis pareiškė, kad jie neigiamai vertina planuojamas derybas su lenkais. Jų nuomone, derybos su Lenkija nereikalingos, nes tas klausimas išspręstas Klaipėdos konvencijos, o Lenkija šioje konvencijoje nefigūruoja ir šiomis derybomis siekia politinių rezultatų. Liaudininkų atstovai nuogąstavo, kad derybos Kopenhagoje veda prie Vilniaus atsisakymo ir santykių su Lenkija užmezgimo. V. Čarneckis gynė Vyriausybės poziciją. Komisijos dauguma nepritarė liaudininkų pasiūlytai derybas smerkiančiai rezoliucijai.

Istorikas V. Žalys, remdamasis vien anglų diplomatų pranešimais, rašė, kad V. Petrulis nepageidavo, jog V. Čarneckis dalyvautų Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo priimamas principinis sprendimas dėl derybų. Posėdžių protokoluose užfiksuota, kad užsienio reikalų ministras dalyvavo visuose svarbiausiuose Ministrų kabineto posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas derybų su Lenkija klausimas. V. Žalys stebėjosi, kad atsakingu momentu užsienio reikalų ministras mėnesiui išėjo atostogų. Jis rašė, kad britų diplomatai tokį ministro elgesį vertino kaip bandymą išvengti bet kokios atsakomybės dėl prasidedančių Kopenhagoje derybų. Be to, V. Žalys pateikė slaptų derybų su Lenkija tarpininko N. Naftalio versiją, kad V. Čarneckis „ar tai dėl savo užsispyrimo, ar tai iš kvailumo buvęs spygliu Petrulio planuose“, todėl tas kritiniu momentu išvaręs jį atostogų [272, 57].

Vis dėlto, chronologiškai sudėliojus visų įvykių ir faktų mozaiką, galima daryti išvadą, kad V. Čarneckis, sužinojęs apie slaptus Premjero pasitarimus ir pasižadėjimus, pasipiktino, tačiau neatsistatydino ir bandė gelbėti Lietuvą nuo pavojingų derybų. Net per atostogas jis dalyvavo svarbiausiuose Ministrų kabineto ir Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdžiuose, davė interviu spaudai, kartu gelbėdamas Vyriausybės ir Premjero V. Petrulio prestižą, nes informacija apie slaptas derybas buvo pasklidusi užsienio ir Lietuvos spaudoje. V. Žalys rašė, kad SSRS pasiuntinybė Kaune kryptingai siekė pakeisti V. Čarneckį, besipriešinantį susitarimui su Lenkija [272, 57]. Šiuo atveju keistai sutapo pragmatiško prolenkiškos orientacijos V. Petrulio ir Sovietų Sąjungos pasiuntinybės, kuri stengėsi, kad Lietuva nesusitaikytų su Lenkija, siekis pašalinti V. Čarneckį.

Pasirodo, kad vienas labiausiai patyrusių Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų Politikos-ekonomikos departamento direktorius B. K. Balutis tuo metu taip pat atostogavo ir grįžo į darbą tik rugpjūčio 25 d. [201]. Sužinojęs, kad rugpjūčio 22 d. autoavarijoje žuvo Latvijos užsienio reikalų ministras Z. Meierovicas, V. Čarneckis nutraukė atostogas ir rugpjūčio 26 d. išvyko į laidotuves [253]. V. Čarneckis nedalyvavo tik rugpjūčio 27 d., rugsėjo 1 d. ir rugsėjo 3 d. posėdžiuose, bet jo nuostatas Ministrų kabinete tuo metu gynė Politikos-ekonomikos departamento direktorius B. K. Balutis.

Dar prieš prasidedant deryboms Lietuvos diplomatai sužinojo apie Varšuvoje paskelbtą informaciją, kad slaptose Lenkijos ir Lietuvos derybose jau susitarta įvairiais klausimais, liko tik susitarti dėl navigacijos ir susisiekimo konvencijos [119; 120]. Šią informaciją rugpjūčio 24 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerija paneigė ir informavo, kad slaptos derybos nevyksta, o oficialios derybos prasidės Kopenhagoje rugpjūčio 31 d. Pirmąją derybų dieną Elta pranešė, kad SSRS telegramų agentūra TASS’as ir toliau skleidžia melagingą informaciją apie slaptas Lietuvos ir Lenkijos derybas. Lietuvos žinios taip pat išspausdino Eltos paneigimą apie SSRS laikraščio Izvestija informaciją, kad Palangoje Lietuvos Prezidentas A. Stulginskis ir užsienio reikalų ministras V. Čarneckis susitiko su Lenkijos atstovu generolu A. Babiańskiu [245; 187].

1925 m. rugsėjo 1–15 d. Kopenhagoje vyko Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl sielių plukdymo Nemunu [204]. Lietuvos delegaciją sudarė pirmininkas – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne V. Sidzikauskas, nariai – Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis, Pašto, telegrafo ir telefono valdybos direktorius B. Tomaševičius, Plentų ir vandens kelių valdybos direktorius V. Skardinskas. Lietuvos delegacijos ekspertais paskirti M. Yčas ir N. Naftalis, juriskonsultu – T. Petkevičius, Lietuvos generalinis konsulas Kopenhagoje Vytautas Gylys derybose dalyvavo svečio teisėmis [267, 93]. Lenkijos delegaciją sudarė pirmininkas – buvęs užsienio reikalų ministras L. Wasilewskis, nariai – Užsienio reikalų ministerijos Baltijos valstybių skyriaus vedėjas Marianas Szumlakowskis, Poznańskis, Rozwadowskis, delegacijos sekretorius Czudowskis, ekspertai Tyszynskis ir Mazuras, juriskonsultas Bosiackis [139].

Lietuvos ir Lenkijos delegacijos turėjo du plenarinius posėdžius rugsėjo 1 d. ir 15 d., bet daugiausia dirbo komisijose: Tranzito (V. Skardinskas, J. Norkaitis, N. Naftalis, M. Yčas, Bosiackis, Poznańskis, M. Szumlakowskis, Czudowskis), Susisiekimo (B. Tomaševičius, V. Skardinskas, T. Petkevičius, Tyszynskis, Mazuras, M. Szumlakowskis, Czudowskis), Konsulinės protekcijos (M. Yčas, T. Petkevičius, J. Norkaitis ir Poznańskis) ir Redakcinės (M. Yčas, N. Naftalis, T. Petkevičius ir Poznańskis) [139].

Rugsėjo 2 d. antrajame Tranzito komisijos posėdyje lenkų pusė griežtai pareikalavo leisti jų sielininkus iki Klaipėdos ir uoste skirti vietos jų laivams ir sieliams laikyti [126]. Rugsėjo 4 d. V. Sidzikauskas pranešė Užsienio reikalų ministerijai, kad rugsėjo 3 d. Konsulinės protekcijos komisijos posėdyje Lenkijos delegacija griežtai pareikalavo konsulato Klaipėdoje [129]. Rugsėjo 4 d. Susisiekimo komisijoje lenkų delegatas M. Szumlakowskis kategoriškai pareikalavo susisiekimo geležinkeliais. Lietuvai nesutikus, Lenkijos delegacija pagrasino išvyksianti iš Kopenhagos [128]. Tačiau tais klausimais Lietuvos delegacija turėjo griežtas Vyriausybės instrukcijas nenusileisti. B. K. Balutis perdavė Vyriausybės prašymą tęsti derybas, kol bus svarstoma tautinių mažumų byla Ženevoje, ir bandyti susitarti tais punktais, kurie leistų Lietuvai pasiteisinti prieš užsienio valstybes [127]. E. Galvanauskas tuo metu vadovavo Lietuvos delegacijai Ženevoje.

B. K. Balutis manė, kad kritiniu derybų metu pasirodęs Ambasadorių konferencijos laiškas, kuriuo buvo pranešta apie Klaipėdos sutarties deponavimą ir pakartotas reikalavimas Lietuvos Vyriausybei užmegzti normalius ekonominius santykius su Lenkija, neigiamai paveikė derybų eigą [125]. Lenkijos delegacija jau buvo linkusi nusileisti, tačiau, sužinojusi apie Ambasadorių konferencijos reikalavimą, apsigalvojo. B. K. Balutis nesuprato, ką norėjo pasiekti Ambasadorių konferencija: jeigu norėta labiau paspausti lietuvius, tai negalėjo pasisekti, nes Lietuvos Vyriausybė buvo pranešusi per T. Vaughaną Anglijos Vyriausybei savo sąlygas, pabrėždama, kad tai yra maksimalios nuolaidos, todėl niekas negalėjo iš Lietuvos laukti didesnių nuolaidų. Jis manė, kad laiškas paveikė Lenkijos pusę, sustiprindamas lenkų svyruojančias viltis, todėl padarė neigiamą įtaką deryboms.

Lenkams nenusileidžiant, Lietuvos delegacija nutarė grįžti į Kauną pasitarti su Vyriausybe. Rugsėjo 6–9 d. delegacijos pirmininkas V. Sidzikauskas ir nariai M. Yčas, B. Tomaševičius, J. Norkaitis, V. Skardinskas grįžo į Kauną pasitarti. Rugsėjo 7 d. buvo skubiai sušauktas Ministrų kabineto posėdis, kuriame dalyvavo ir V. Čarneckis. V. Sidzikauskas pateikė derybų protokolo projektą, tačiau, nepritarus Prezidentui A. Stulginskiui, šis projektas buvo atmestas [131]. Lietuvos žinios rašė, kad Prezidentas A. Stulginskis nepritarė deryboms su Lenkija tik joms prasidėjus, o, delegacijai grįžus, Prezidento pasipriešinimas dar labiau padidėjo [179]. Šiame posėdyje Ministrų kabinetas apsvarstė ir priėmė Miškų plukdymo taisykles ir Susisiekimo tarp Lietuvos ir Lenkijos paštu, telegrafu ir telefonu projektą, tačiau nutarė nenusileisti dėl Lenkijos konsulato įsteigimo Klaipėdoje [130; 132]. Vyriausybė, išklausiusi delegacijos pirmininko pranešimą, nutarė, kad Lenkijos reikalavimas turėti konsulatą Klaipėdoje nepagrįstas Klaipėdos konvencijos reikalavimais, todėl Lietuvos Vyriausybė neprivalo jo įvykdyti, o nesant tarp Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių negali būti patenkintas [205; 169]. Delegacijos pirmininkas V. Sidzikauskas skubiai grįžo į Kopenhagą, o kiti delegacijos nariai liko Kaune.

Rugsėjo 9 d. užsienio reikalų ministras V. Čarneckis pasiuntė delegacijai telegramą, nurodydamas, kad Ministrų kabineto nutarimas trečios valstybės konsulato klausimu yra galutinis, ir įsakė nesiūlyti Lenkijai derybų pertraukos arba atidėti dėl Seime kilusio triukšmo [133].

Rugsėjo 10 d. šifruotoje telegramoje V. Sidzikauskas rašė, kad iš tiesioginio šaltinio sužinojo, jog Lenkija pasitenkintų konsuline agentūra su ribotomis funkcijomis, o rugsėjo 11 d. perdavė lenkų delegacijos pasiūlymą atidėti derybas dviem mėnesiams [134; 135]. Lenkijos delegacija paprašė atidėti derybas, nes norėjo pasitarti su užsienio reikalų ministru, kuris buvo išvykęs į Ženevą, tačiau atsisakė šį prašymą užfiksuoti derybų protokole. Jie sutiko, kad lietuviai apie tai paskelbtų spaudoje. Lietuvos Vyriausybė rugsėjo 12 d. nutarė derybas atidėti tik vieną savaitę. Pareikalavusi, kad lenkų delegacijos prašymas pertraukti derybas būtų užfiksuotas protokole, ji pasiuntė telegramą delegacijai [136]. Derybas sekė Ambasadorių konferencija, todėl Lietuva nenorėjo būti apkaltinta pirma nutraukusi derybas. Rugsėjo 12 d. delegacijos pirmininkas V. Sidzikauskas gavo telegramą su Vyriausybės instrukcijomis, tačiau, manydamas, kad tai nėra principiniai klausimai, kurių reikia laikytis, rugsėjo 13 d. pasiuntė į Kauną telegramą, kurioje rašė, kad lenkų delegacijai reikia pasitarti su ministru A. Skrzyńskiu ir J. Łukasiewicziumi, kurie buvo Tautų Sąjungos plenume. Jis paminėjo, kad, nesulaukęs naujų Vyriausybės instrukcijų, priims lenkų delegacijos pasiūlymą atidėti derybas trims savaitėms ir pasirašys protokolą, kuriame nurodys, kad pertrauka derybose padaryta dėl to, kad delegacijoms reikia pasitarti su savo šalių vyriausybėmis [137].

Rugsėjo 14 d. B. K. Balutis pasiuntė V. Sidzikauskui šifruotą telegramą informuodamas, kad Ministrų kabinetas tą pačią dieną svarstys jo pasiūlymą. B. K. Balučio nuomone, nėra vilties, kad V. Sidzikauskui duotos instrukcijos bus pakeistos, todėl nurodė griežtai jų laikytis, nes atsakymo negavimas negali būti traktuojamas kaip sutikimas. Jis pažadėjo kitą dieną pranešti Ministrų kabineto sprendimą [138]. Šios telegramos dėl ministerijos slaptos raštinės tarnautojos klaidos Lietuvos delegacija negavo. Užsienio reikalų ministerijos slaptos raštinės tarnautoja Vitkauskienė (V. Sidzikauskas rašė – Žičkauskaitė) netaisyklingai užrašė adresą, todėl telegrama delegacijos nepasiekė ir grįžo į Kauną. Nesulaukęs atsakymo, V. Sidzikauskas rugsėjo 15 d. savo nuožiūra sutiko derybas atidėti trims savaitėms ir pasirašė derybų protokolą, kuriame nebuvo nurodyta, kad pertraukos paprašė Lenkijos delegacija [147; 240]. Klaidą padariusi raštinės tarnautoja buvo tardoma ir atleista, nes įtarta, kad ji papirkta lenkų, tačiau, greitai paaiškėjus, kad tikrai būta klaidos, o ne piktos valios, ji buvo reabilituota ir toliau dirbo ministerijoje [262, 101].

Rugsėjo 15 d. V. Čarneckis nusiuntė delegacijai Vyriausybės atsakymą, kad ji nesutinka mėnesį atidėti derybų, nes tokiu būdu nebus išnaudotas sielių plukdymo sezonas. Vyriausybės nuomone, nereikia duoti lenkams laiko „propagandai varyti“. Ministras prašė telegrafu pranešti, ar lenkai davė neigiamą atsakymą į Lietuvos pasiūlymą savaitę atidėti derybas, nes tuomet reikės tuoj pat baigti derybas. V. Čarneckis kritikavo V. Sidzikausko parengtą derybų atidėjimo protokolo projektą, nes, jo nuomone, tai sukels kaimyninėms valstybėms minčių apie tokius Lietuvos ir Lenkijos santykius, kokių iš tikrųjų nėra, ir suponuos išvadas, kad Lietuvos pasiūlymai negalutiniai [140]. Šią telegramą delegacija gavo tik rugsėjo 16 d. išvykdama iš Kopenhagos, kai protokolas jau buvo pasirašytas [143].

Rugsėjo 15 d. Lietuvos ir Lenkijos delegacijos pasirašė protokolą dėl pertraukos derybose, kuriame rašoma, kad vienais klausimais susitarta, o kitais susitarti nepavyko, nes reikia atsiklausti Vyriausybės, todėl nutarta derybas nutraukti trims savaitėms ir kitą posėdį surengti spalio 10 d. Lugano mieste, Šveicarijoje. Delegacijos susitarė dėl sielių plukdymo Nemuno upe, susisiekimo paštu, telefonu ir telegrafu. Rugsėjo 17 d. Elta pranešė, kad protokole parašyta: „Dar pasireiškia Lietuvos ir Lenkijos nuomonės skirtumas dėl klausimų, liečiančių geležinkelių susisiekimą ir konsulinę protekciją“ [171].

Laikraštis Rytas rašė, kad šis pranešimas spaudai buvo nenaudingas Lietuvai, nes sudarė įspūdį, kad Lietuvos delegacija iš savo Vyriausybės taip pat galėjo gauti didesnius įgaliojimus, negu pasiūlyta derybose; be to, protokole neturėjo būti įrašytas geležinkelių klausimas, nes Lietuvos delegacija atsisakė jį svarstyti jau pirmajame posėdyje. Ilgesnis derybų atidėjimo terminas davė Lenkijai pakankamai laiko propagandai skleisti, todėl taip pat buvo nenaudingas Lietuvai. Lietuvos Vyriausybė rugpjūčio 21 d. instrukcijoje neleido delegacijai derėtis dėl susisiekimo geležinkeliais, todėl delegacija atsisakė tuo klausimu diskutuoti [233]. Rugsėjo 18 d. Rytas, paskelbęs Eltos pranešimą, parašė, kad delegacija pasirašydama protokolą nepaisė Vyriausybės instrukcijų [171]. Galima sutikti su Ryto išvadomis, kad abiejų delegacijų pasirašytas protokolas buvo naudingesnis Lenkijai negu Lietuvai. Galbūt didesnę diplomatinę patirtį turintis L. Wasilewskis „užmigdė“ V. Sidzikauską, neskyrusį pakankamai dėmesio Vyriausybės instrukcijoms ir svarbioms derybų „smulkmenoms“, arba Lietuvos delegacijos vadovas turėjo kitas, slaptas, Premjero instrukcijas.

Užsienio reikalų ministras V. Čarneckis rugsėjo 16 d. telegrama paragino delegacijos pirmininką V. Sidzikauską skubiai grįžti į Kauną pasiaiškinti [142]. Lietuvos užsienio reikalų ministerija rugsėjo 18 d. informavo visas atstovybes, kad su Lenkija susitarta dėl sielių plukdymo ir susisiekimo paštu, telefonu ir telegrafu; susitarimo su Lenkija dėl susisiekimo geležinkeliu negali būti, kol neišspręstas ginčas dėl Vilniaus, o konsulinius lenkų miškų reikalus pasiūlyta tvarkyti trečios valstybės konsulatui [144].

1925 m. rugsėjo 19 d. Ministrų Tarybos posėdyje užsienio reikalų ministras V. Čarneckis ir Politikos departamento direktorius B. K. Balutis įteikė atsistatydinimo raštus. Tuomet nutarė atsistatydinti visas Ministrų kabinetas. Oficiali atsistatydinimo priežastis buvo ta, kad derybų delegacija „prasilenkė su Vyriausybės instrukcijomis“. V. Čarneckio nuomone, „delegacija su instrukcijomis neprasilenkė“ [145]. Tą pačią dieną Prezidentas priėmė Ministrų kabineto atsistatydino raštą, tačiau V. Petrulio Vyriausybė dirbo, kol vyko derybos dėl naujo kabineto sudarymo. Rugsėjo 21 d. posėdyje Ministrų kabinetas, išklausęs delegacijos pirmininko V. Sidzikausko pranešimą, nutarė derybų pratęsimą ir jų vietos klausimą palikti spręsti naujam Ministrų kabinetui, o užsienio reikalų ministrą V. Čarneckį įpareigojo kitam Vyriausybės posėdžiui parengti pranešimą. Teigta, kad kai kuriais klausimais delegacija prasilenkė su Vyriausybės instrukcijomis [146].

Rugsėjo 25 d. Ministrų kabineto posėdžiui V. Čarneckis parengė nuoseklų ir informatyvų pranešimą, kuriame, remdamasis telegramomis ir delegacijos posėdžių protokolais, nurodė Vyriausybės instrukcijas ir delegacijos veiksmus [147]. Pranešime Ministrų kabinetui V. Čarneckis paminėjo, kad delegacija negavo telegramos dėl Užsienio reikalų ministerijos valdininkės klaidos. Jis padarė išvadą, kad delegacija nepažeidė Lietuvos Vyriausybės nuostatų esminiais derybų klausimais, tačiau nurodė, kad „ateityje delegacijos privalėtų vengti panašiu būdu atsiklausti Vyriausybės“ [147]. Vis dėlto V. Čarneckis neabejojo, kad raštinės tarnautoja buvo nelojali Lietuvai ir užsiėmė sabotažu, tačiau nenorėjo viešinti šios informacijos. Apie tai jis papasakojo žmonai Eleonorai [261]. Oficialiai buvo pranešta, kad Lietuvos delegacija veikė remdamasi Vyriausybės instrukcijomis, o pasirašytame protokole pasireiškusius skirtumus galima pateisinti susiklosčiusiomis aplinkybėmis [223].

Lietuvos valstiečių liaudininkų ir Lietuvių tautininkų sąjungos surengė protestų mitingus visoje Lietuvoje. Per pirmąsias dešimtį rugsėjo dienų protesto mitingai ir susirinkimai, kuriuose buvo priimtos protesto rezoliucijos, įvyko daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių [273, 214–215].

V. Čarneckio veiklos analizė rodo, kad jis kryptingai vykdė numatytą užsienio politikos programą, tačiau ne viską pavyko įgyvendinti dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių ir dėl kontroversiškos V. Petrulio veiklos. Faktai rodo, kad užsienio reikalų ministras V. Čarneckis siūlė Vilniaus klausimą spręsti tarptautinėje konferencijoje ir nepritarė V. Petrulio iniciatyva primestoms tiesioginėms deryboms su Lenkija, todėl, kiek galėjo, darė įtaką, kad tos derybos iš techninių nevirstų politinėmis. V. Čarneckį palaikė Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Stulginskis, kuris pritarė jo pozicijai ir neleido Lietuvos delegacijai daryti didesnių nuolaidų Lenkijai. V. Čarneckio atsistatydinimas privertė pasitraukti visą Ministrų kabinetą. Prezidentas buvo suinteresuotas, kad V. Petrulis, kuriam ekonominiai interesai buvo svarbesni už valstybės pagrindinius principus, neitų nei premjero, nei ministro pareigų.

Administracinis darbas ir Lietuvos įvaizdžio gerinimas

Siekdamas pagerinti Lietuvos konsulatų darbą, ministras V. Čarneckis nutarė sušaukti konsulų konferenciją. 1924 m. lapkričio 26 d. jis pranešė Ministrui Pirmininkui A. Tumėnui apie būsimąją konferenciją ir pateikė jos programą [39]. Ekonomikos klausimais buvo numatyti tokie pranešimai: apie Lietuvos ekonomikos ir finansų padėtį (referentas finansų ministras V. Petrulis); apie Lietuvos prekybą su užsienio valstybėmis (Centralinio statistikos biuro direktorius Sevelijus Laptevas); apie užsienio kapitalą Lietuvoje bei Lietuvos laivininkystę ir jos uždavinius (referentas nenurodytas). Administravimo srityje buvo numatyta aptarti užsieniečių padėtį Lietuvoje ir ją reglamentuojančius įstatymus (Piliečių apsaugos departamento direktorius J. Danauskas); Užsienio reikalų ministerijos statutą (Užsienio reikalų ministerijos Teisių-administracijos departamento direktorius Pranas Dailidė); konsulinio statuto projektą ir konsulų pareigas Lietuvos ekonomikos vystymosi srityje (Užsienio reikalų ministerijos Politikos-ekonomikos departamento direktorius B. K. Balutis); konsulų pareigas užsienyje gyvenančių lietuvių globojimo srityje ir garbės konsulų veiklą (P. Dailidė); kitų valstybių konsulinius statutus. Konferencijos programoje taip pat buvo numatyta išklausyti konsulų pranešimus apie užsienio valstybių ekonomikos ir finansų politiką Lietuvos atžvilgiu, teisinę Lietuvos piliečių padėtį, konsulatų veiklą ir darbo sąlygas; aptarti einamuosius reikalus – klausimus, kylančius vykdant konsulinio tarifo įstatymą, konsulatų biudžetą ir atskaitomybę, raštvedybos supaprastinimo klausimus, pasiūlymus ir sumanymus.

1924 m. gruodžio 5 d., 10 valandą ryto, Kaune, Ministrų kabinete, prasidėjo Lietuvos konsulų konferencija, kurioje dalyvavo užsienio reikalų ministras V. Čarneckis, direktoriai B. K. Balutis, P. Dailidė, kai kurie Lietuvos atstovai užsienyje ir visi Europoje rezidavę Lietuvos konsulai. V. Čarneckis, pradėdamas konferenciją, paminėjo, kad konferencija yra reikšminga tuo, kad joje bus plačiau nagrinėjami Lietuvos ekonomikos reikalai ir svarstomas konsulinis statutas [217]. Konferencijoje pranešimą apie konsulų teises skaitė prof. Simanas Beliackinas, taip pat pranešimus skaitė Lietuvos pasiuntinys Čekoslovakijoje D. Zaunius, Latvijoje ir Estijoje – J. Aukštuolis, Skandinavijoje – I. Šeinius, Suomijoje – Jurgis Savickis, konsulas Danijoje V. Gylys, Karaliaučiuje – Emilis Kremeris, Tilžėje – Vladas Masiulis, Rygoje – Kazimieras Vizbaras; Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje konsulinio skyriaus vedėjas Juozas Urbšys, SSRS – Juozas Radušis, Prancūzijoje – J. Kučinskas; Lietuvos pasiuntinybės Italijoje sekretorius Adalbertas Staneika, vicekonsulas Hamburge Vladas Žilinskas, vicekonsulas Daugpilyje Domas Kurtinaitis ir konsulinis agentas Liepojoje Juozas Jovarauskas [191]. Konferencijos dalyviai dalyvavo priėmime prezidentūroje, aplankė Prekybos muziejų, padėjo vainikus ant kalbininko Kazimiero Būgos kapo ir prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę Karo muziejaus sodelyje. Ministras V. Čarneckis surengė jiems vakarienę Lietuvių klube, kur dalyviai galėjo susipažinti su žymesniais Lietuvos prekybininkais, finansininkais ir spaudos atstovais. Gruodžio 11 d. konferencijos dalyviams vakarienę surengė finansų ministras V. Petrulis. Vakarienėje dalyvavęs ministras V. Čarneckis kalbėjo apie Lietuvos konsulinio tinklo plėtrą taupumo sumetimais steigiant ne karjeros, bet garbės konsulatus, pavedant konsulo pareigas nuopelnais ar simpatija Lietuva pasižymėjusiam užsienio piliečiui [194].

Konferencija, trukusi iki gruodžio 12 d., buvo pirmoji, kuri atskleidė konsulatų veiklos trūkumus ir problemas bei numatė tolesnės veiklos kryptis. Lietuvos atstovai susipažino su Lietuvos prekybos reikalais ir numatė kelius, kaip pagyvinti prekybą; išsiaiškino konsulų administracines funkcijas; nustatė Lietuvos konsulinio statuto dėsnius ir apsvarstė statuto projektą; apsvarstė ir išsprendė daug juridinių klausimų, susijusių su konsulatų darbu; užmezgė ryšius tarp konsulų ir su žymesniais Lietuvos finansininkais, prekybininkais ir pramonininkais [193]. Konferencijos dalyviai kartu su užsienio reikalų ministru V. Čarneckiu aplankė „Maisto“ fabriką, kuris savo modernia įranga sužavėjo konsulus.

V. Čarneckis buvo aktyvus spręsdamas Užsienio reikalų ministerijos administracinius ir finansinius klausimus: 1925 m. sausio 26 d. Ministrų kabinetui pateikė svarstyti Atstovybių ir konsulatų tarnautojų atlyginimo įstatymo pakeitimo projektą ir Užsienio reikalų ministerijos stipendininkų klausimą; vasario 17 d. – Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje įstatymo klausimą; kovo 9 d. – pasiuntinybės Paryžiuje sąmatą; kovo 13 d. suteiktos Užsienio reikalų ministerijos stipendijos Edvardui Turauskui (600 Lt mėnesiui) ir Kaziui Graužiniui (500 Lt mėnesiui) [53; 56; 63; 69]. Jis pakvietė dirbti politiniu referentu į Užsienio reikalų ministeriją buvusį Lietuvos atstovą Romoje dr. J. Šaulį [19].

1925 m. Užsienio reikalų ministerijos pajamos buvo 1 mln. 403 tūkst. Lt, išlaidos – 6 mln. 103 tūkst. 748 Lt [258]. 1925 m. rugsėjo 16 d. Ministrų kabinetas patvirtino 1926 m. Užsienio reikalų ministerijos biudžetą, kurio pajamos sudarė 1 mln. 502 tūkst. 500 Lt, išlaidos – 3 mln. 991 tūkst. 186 Lt [141]. Išlaidos buvo sumažintos vienu trečdaliu. 1925 m. bendras Lietuvos biudžetas sudarė 257 mln. 732 tūkst. 47 Lt. Užsienio reikalų ministerijai priklausė Lietuvos pasiuntinybės, atstovybės ir konsulatai užsienyje. 1924 m. Lietuva užsienio valstybėse turėjo 7 pasiuntinybes, 10 atstovybių, 6 konsulatus, 3 vicekonsulatus ir 3 garbės konsulus. Pasiuntinybės buvo JAV, Anglijoje, Čekoslovakijoje, Italijoje, SSRS, Rumunijoje ir Vokietijoje; atstovybės – Austrijoje, Danijoje, Estijoje, Italijoje (prie Vatikano), Latvijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje; konsulatai – Niujorke, Čikagoje, Kopenhagoje, Rygoje, Karaliaučiuje ir Tilžėje; vicekonsulatai – Daugpilyje, Liepojoje ir Hamburge; garbės konsulai – Frederisijoje (Danija), Taline, Charbine (Kinijoje) ir Geteborge (Švedijoje) [214]. V. Čarneckiui būnant ministru, nuspręsta įsigyti pastatus Lietuvos pasiuntinybėms Vašingtone, Berlyne ir Paryžiuje. Ministras rūpinosi darbuotojais – skyrė pašalpas sergantiesiems (1924 m. spalio ir lapkričio mėn. Ministro Pirmininko jis prašė skirti pašalpas ministerijos sekretoriui Juozui Brėdikiui (488 Lt), kurjeriui Vladui Graliauskui ir valdininkei J. Zaleskienei (po 300 Lt) [27; 32]; paskolas statyboms, stipendijas besimokantiesiems, siekė sutvarkyti pasiuntinių atlyginimo klausimus (1924 m. gruodžio 22 d. Ministrų kabineto posėdyje nutarta Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui E. Galvanauskui skirti po 2,5 tūkst. Lt per mėnesį [44]), stengėsi sutvarkyti ministerijos darbą centre – pateikė prašymą pakviesti iš užsienio prancūzų kalbos stilistą, tačiau Ministrų kabinetas prašymą atmetė [98].

V. Čarneckiui teko kovoti su ministerijos darbuotojų nusižengimais. 1925 m. gegužės pabaigoje Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama buvusių Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų – sekretorės Elenos Laurynaitienės ir valdininko Jurgio Dulinskio – byla. Jie buvo kaltinami pasisavinę iš Maskvos pasiuntinybės siųstus diplomatinius paketus su pinigais, kurių bendra suma sudarė 51 tūkst. Lt. Užsienio reikalų ministerijoje buvo rasti raštai, buvę prie atsiųstų diplomatinių paketų, ir jų registracija knygose, patvirtinta E. Laurynaitienės parašais [251]. Ministerijos civilinį ieškinį palaikė advokatas V. Kalnietis. Teismas E. Laurynaitienę nubaudė dvejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo ir iš jos priteisė Užsienio reikalų ministerijai sumokėti 51 tūkst. Lt. J. Dulinskis, neįrodžius jo kaltės, buvo išteisintas [250].

V. Čarneckis rūpinosi Lietuvos įvaizdžiu. Jis norėjo, kad į Kauną atvykę užsienio svečiai turėtų kur apsistoti ir išsivežtų kuo geriausius įspūdžius. Dar vadovaujant E. Galvanauskui 1924 m. birželio 2 d. Ministrų kabinetas nutarė „Lietuvos“ viešbutyje pastatyti trečią ir ketvirtą aukštus, o remontui atlikti paimti paskolą iš kredito įstaigos bei viešbučiui valdyti įkurti akcinę bendrovę [1]. V. Čarneckis tęsė savo pirmtako pradėtus darbus – 1924 m. spalio 13 d. Ministrų kabinetas patvirtino akcinės bendrovės „Lietuvos viešbutis“ 1924 ir 1925 m. biudžetą. 1924 m. spalio 15 d. Ministrų kabinetas leido užsienio reikalų ministrui perduoti bendrovei kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvių kampe (570,65 kv. sieksnio ploto); dviejų ir vieno aukšto mūrinius namus, įgytus 1922 m. balandžio 18 d.; Lietuvių klubo inventorių, įkainotą 74 040 Lt; viešbučio inventorių už 159 231 Lt; sekvestruotą inventorių (13 290 Lt) ir grynus pinigus – viešbučio 20 806 Lt 21 ct ir Lietuvių klubo 15 942 Lt 38 ct [24; 25]. Akcinės bendrovės valdyba norėjo pritaikyti viešbutį iš užsienio atvykstančių aukšto rango svečių patogumui. Šaltas ir karštas vanduo buvo įvestas į kiekvieną kambarį, įrengta daugiau vonios kambarių, numatyta pastatyti priestatą vietoje vieno aukšto namo ir įvesti vandentiekį, centrinį šildymą ir liftą [148]. Žurnalistas ir buvęs Eltos direktorius Valentinas Gustainis prisiminimuose rašė: „Po ilgesnio svarstymo Ministrų kabinetas nutarė miesto centre esantį „Metropolio“ viešbutį nupirkti iš privačių savininkų, jį tinkamai suremontuoti, įrengiant jame bent minimalius viešbučiams reikalingus patogumus. Šiam tikslui buvo nutarta įsteigti specialią „Lietuvos“ viešbučio akcinę bendrovę, kurios akcijas išpirks valstybės iždas. Taip atsirado Kaune pirmas ir kol kas vienintelis valstybinis viešbutis, iš „Metropolio“ persikrikštijęs „Lietuvos“ viešbučio vardu. Po kelerių metų jis buvo praplėstas, pristačius naują, visai modernišką priestatą...“ [260, 30].

1925 m. balandžio 20 d. Ministrų kabinetas pritarė V. Čarneckio pasiūlymui ir sutiko apmokėti dailininko Adomo Varno dalyvavimą Milano parodoje iš Užsienio reikalų ministerijos lėšų [83]. Gegužės 19 d. Milane atidarytoje parodoje A. Varnas įrengė Lietuvių liaudies meno skyrių, sulaukusį didelio parodos lankytojų susidomėjimo. Lietuvių liaudies meno kūriniai – statulėlės, kryžiai ir audiniai – buvo eksponuojami dviejose salėse, Italijos leidiniuose buvo įdėta nemažai Lietuvos eksponatų reprodukcijų, išspausdintas parodos katalogas, kuriame Lietuvos eksponatams skirta nemažai dėmesio [212]. Paroda buvo eksponuojama iki spalio mėn. 1925 m. balandžio 6 d. Ministrų kabinetas pavedė užsienio reikalų ministrui parengti Vilniaus 600 metų jubiliejui skirto medalio įteikimo nuostatus, o gegužės 29 d. pritarė V. Čarneckio pasiūlymui pasveikinti Tarptautinį žemės ūkio institutą 20-osios sukakties proga [82; 102]. Ministras rūpinosi ir pasiuntinybių įvaizdžio klausimais. Jo prašymu 1924 m. lapkričio 26 d. Ministrų kabinetas nutarė iš Ministrų kabineto kredito ypatingiems reikalams Užsienio reikalų ministerijai skirti 5 tūkst. Lt Lietuvos kunigaikščių portretams, kuriais buvo numatyta papuošti pasiuntinybes, įsigyti [38].

Kita svarbi užsienio reikalų ministro veiklos sritis – užsienio šalių atstovų priėmimas ir santykiai su Lietuvoje akredituotais užsienio šalių pasiuntiniais. 1924 m. Lietuvoje buvo akredituoti aštuonių užsienio valstybių – Danijos, Švedijos, JAV, SSRS, Vokietijos, Latvijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos – nepaprastieji pasiuntiniai ir įgaliotieji ministrai, trys chargé d’affaires – Vengrijos, Estijos ir Suomijos ir vienas Prancūzijos Vyriausybės delegatas. Be to, Lietuvoje buvo 19 užsienio valstybių konsulatų ir vicekonsulatų – JAV, Argentinos, Belgijos, Danijos, Suomijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vengrijos, Latvijos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Švedijos, Šveicarijos ir Čekoslovakijos. Kai kurios valstybės turėjo po du konsulatus [230].

Užsienio reikalų ministras V. Čarneckis stengėsi, kad Lietuvoje reziduojantys užsienio diplomatai susidarytų gerą nuomonę apie valstybę, todėl bandė išspręsti visus diplomatų skundus ir nesusipratimus su kitomis Lietuvos įstaigomis. 1924 m. lapkričio 17 d. Švedijos konsulas parašė raštą V. Čarneckiui, kad jam iš Švedijos užsienio reikalų ministerijos siųstas antspauduotas laiškas buvo atplėštas. V. Čarneckis kreipėsi į susisiekimo ministrą, rašydamas, kad dažnai gauna skundų iš Kaune reziduojančių užsienio šalių atstovybių ir konsulatų dėl diplomatinės korespondencijos neliečiamybės pažeidimų ir net apmokestinimo muito mokesčiu, ko negali būti. Jis teigė, kad tai Užsienio reikalų ministerijai sukelia daug keblumų, o užsienio diplomatai susidaro blogą įspūdį apie tvarką Lietuvoje. V. Čarneckis prašė ištirti Švedijos konsulo skundą ir „griežtai įsakyti, kad atstovybėms ir konsulatams, lygiai kaip diplomatinio bei konsulinio korpuso nariams, adresuota korespondencija būtų pristatoma neliečiama“ [29]. Užsienio reikalų ministerija, tvarkydama užsieniečių asmeninius ir turto reikalus, susidurdavo su kitų Lietuvos ministerijų aplaidžiu darbu: jos raštai po kelis mėnesius pragulėdavo Vidaus reikalų, Žemės ūkio ar Teisingumo ministerijų valdininkų stačiuose. Teisių-administracijos departamento direktorius P. Dailidė turėjo aiškintis su užsienio atstovybėmis, rašyti pakartotinius laiškus minėtoms Lietuvos ministerijoms [28]. Toks aplaidumas sudarydavo blogą įspūdį apie Lietuvos valstybės aparato veiklą ir apkraudavo Užsienio reikalų ministeriją papildomais darbais. V. Čarneckis dirbo užsienio reikalų ministru iki 1925 m. rugsėjo 28 d. Jis siekė, kad Baltijos valstybės suartėtų, rūpinosi Lietuvos konsulatų darbu, dalyvavo tarptautiniuose pasitarimuose. Jo vadovavimo metu pasirašytos sutartys su Vokietija, Švedija, Latvija. Lietuvos žiniose buvo rašyta, kad V. Čarneckis ir M. Krupavičius buvo minimi kaip kandidatai į premjerus [166]. Vis dėlto V. Čarneckis atsisakė kitų pasiūlymų ir vėl grįžo prie mėgstamo diplomatinio darbo – tapo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Romoje. Naujojoje L. Bistro Vyriausybėje jį pakeitė kunigas prof. Mečislovas Reinys.

Išvados

V. Čarneckis buvo aktyvus užsienio reikalų ministras, savo darbe vadovavęsis demokratiniais principais. Jo iniciatyva Ministrų kabinete buvo svarstoma ypač daug užsienio politikos klausimų, o svarbiausi klausimai buvo aptariami ir Seimo Užsienio politikos komisijoje.

V. Čarneckis siekė, kad Vilniaus klausimas būtų svarstomas Tautų Sąjungos plenume, tačiau, negavęs kitų šalių atstovų palaikymo, nutarė nusiųsti notą Ambasadorių konferencijai, kurioje buvo pareikšta, kad Lietuva nesutinka atsisakyti Vilniaus krašto ir siūloma šiuo klausimu surengti tarptautinę konferenciją. Nota buvo nusiųsta pavėluotai, tačiau ji buvo reikalinga, nes išreiškė Lietuvos poziciją Vilniaus klausimu.

Ministras kryptingai veikė, siekdamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių bendradarbiavimo: organizavo Baltijos šalių ministrų konferencijas, buvo pasirašyta keletas sutarčių su Latvija, tačiau suartėti Baltijos šalims kliudė Lenkijos ir Sovietų Sąjungos interesai.

Jis stengėsi gauti paskolą iš Anglijos, bet dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių ir nepakankamo Seimo Krikščionių demokratų frakcijos ir Ministrų kabineto palaikymo jam nepavyko to įgyvendinti.

Vokietija, reaguodama į Klaipėdos krašto vokiečių skundus, nevengdavo Lietuvai taikyti ekonominių sankcijų. Užsienio reikalų ministras sėkmingai sprendė įvairias konfliktines situacijas, kilusias dėl Klaipėdos krašto valdymo, – jo vadovavimo laikotarpiu buvo sudarytos sutartys su Vokietija dėl Klaipėdos konvencijos įgyvendinimo.

V. Čarneckis norėjo sureguliuoti santykius su Vatikanu – tik pradėjus jam vadovauti buvo parengtas konkordato projektas, sudaryta komisija, bet, išaiškėjus, kad Lenkijos ir Vatikano konkordate Vilniaus kraštas priskirtas Lenkijos bažnytinei provincijai, ministras negalėjo neatsižvelgti į Lietuvoje kilusį didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Ministras nenorėjo nutraukti santykių su Vatikanu ir bandė užglaistyti konfliktą, tačiau turėjo atsižvelgti į visuomenės ir Ministrų kabineto nuomonę.

Derybose su Lenkija dėl sielių plukdymo V. Čarneckis padarė viską, kad nenukentėtų Lietuvos interesai ir Lietuvai žalingas susitarimas nebūtų pasirašytas, nors Ministras Pirmininkas V. Petrulis slapta jau buvo susitaręs su Lenkijos atstovais šią sutartį pasirašyti.

Vadovaudamas užsienio reikalų ministerijai, V. Čarneckis stengėsi sureguliuoti konsulatų veiklą, pagerinti Lietuvos įvaizdį užsienyje, atsiskleidė kaip geras administratorius ir rūpestingas vadovas.

V. Čarneckis nuosekliai vykdė Vyriausybės programą užsienio politikos srityje ir, nepaisant patirtų nesėkmių, išliko orientacijos į Antantės valstybes šalininkas.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

  1. 1924 06 05 Ministrų kabineto reikalų vedėjo B. Dailidės raštas URM. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 205.
  2. 1924 06 14 B. K. Balučio šifruota telegrama Lietuvos atstovams užsienyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 495, l. 46–47.
  3. 1924 06 18 B. K. Balučio šifruota telegrama V. Čarneckiui į Londoną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 495, l. 45.
  4. 1924 06 19 Ministro Pirmininko A. Tumėno šifruota telegrama V. Čarneckiui į Londoną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 495, l. 44.
  5. 1924 06 23 Ministrų reikalų kabineto vedėjo V. Mašalaičio raštas finansų ministrui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 507, l. 71.
  6. 1924 07 07 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 184.
  7. 1924 07 11 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 188.
  8. 1924 07 16 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 196.
  9. 1924 07 22 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio nota Anglijos pasiuntiniui Rygoje T. Vaughanui (anglų k.). LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 189.
  10. 1924 07 28 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 208.
  11. 1924 08 25 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 230.
  12. 1924 08 25 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas Lietuvos atstovybei Londone. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 175–179.
  13. 1924 09 19 B. K. Balučio raštas Klaipėdos krašto gubernatoriui J. Budriui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 135.
  14. 1924 09 19 K. Gineičio laiškas iš Lietuvos atstovybės Londone užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 386, ap. 1, b. 344, l. 39.
  15. 1924 09 26 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas Ministrui Pirmininkui A. Tumėnui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 129.
  16. 1924 10 (diena nenurodyta) URM raštas Lietuvos chargé d’affaires J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 84.
  17. 1924 10 06 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 268.
  18. 1924 10 09 URM raštas LR Prezidentui A. Stulginskiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 109.
  19. 1924 10 09 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas Ministrui Pirmininkui A. Tumėnui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 166.
  20. 1924 10 10 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 273.
  21. 1924 10 13 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 280.
  22. 1924 10 14 Ministrų reikalų kabineto vedėjo raštas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 142.
  23. 1924 10 16 Ministrų kabineto kanceliarijos raštas Nr. 14/81 vidaus reikalų ministrui. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 76, l. 99.
  24. 1924 10 16 Ministrų kabineto reikalų vedėjo raštas URM. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 168.
  25. 1924 10 18 Ministrų kabineto reikalų vedėjo raštas URM. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 164.
  26. 1924 10 18 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio pro memoria Vokietijos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui E. Schroetteriui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 497, l. 23–25.
  27. 1924 10 24 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas Ministrui Pirmininkui ir teisingumo ministrui A. Tumėnui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 130.
  28. 1924 10 27 URM Teisių-administracijos departamento direktoriaus P. Dailidės raštas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 85–86.
  29. 1924 11 (diena nenurodyta) Užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas susisiekimo ministrui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 49–50.
  30. 1924 11 10 pro memoria. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 511, l. 20.
  31. 1924 11 10 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas Ministrų kabinetui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 507, l. 33–34.
  32. 1924 11 11 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas Ministrui Pirmininkui ir teisingumo ministrui A. Tumėnui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 131, 132.
  33. 1924 11 11 V. Sidzikausko pranešimo užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui nuorašas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 59.
  34. 1924 11 19 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 327.
  35. 1924 11 19 Ministrų kabineto reikalų vedėjo V. Mašalaičio raštas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 507, l. 101.
  36. 1924 11 24 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 333.
  37. 1924 11 25 URM juriskonsulto T. Petkevičiaus raštas prof. P. Būčiui ir kan. K. Šauliui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 502, l. 45.
  38. 1924 11 26 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 339.
  39. 1924 11 26 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio raštas Ministrui Pirmininkui ir teisingumo ministrui A. Tumėnui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 36–38.
  40. 1924 11 28 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 340–341.
  41. 1924 12 09 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 497, l. 3.
  42. 1924 12 12 „Sir Alexander Gibb and partners“ apyskaita, pateikta Anglijos prekybai palengvinti patariamojo komiteto sekretoriui. LCVA, f. 386, ap. 1, b. 344, l. 100–102.
  43. 1924 12 20 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama E. Galvanauskui į Londoną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 495, l. 4.
  44. 1924 12 22 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 367–370.
  45. 1924 12 23 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 371.
  46. 1924 12 24 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje D. Zauniaus telegramos užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 496, l. 3.
  47. 1924 12 30 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 375.
  48. 1924 12 31 Lietuvos pasiuntinio Čekoslovakijoje D. Zauniaus telegramos užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 496, l. 5.
  49. 1924 12 31 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 387, l. 377.
  50. 1925 01 07 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 5.
  51. 1925 01 09 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 6.
  52. 1925 01 14 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 7.
  53. 1925 01 26 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 21.
  54. 1925 01 29 II Seimo VLS frakcijos posėdžio protokolas. LMAB RS, f. 199, b. 146, l. 18.
  55. 1925 02 16 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 35.
  56. 1925 02 17 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 43.
  57. 1925 02 23 S. Lozoraičio telegrama iš Berlyno. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 182.
  58. 1925 02 24 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio laiškas Ministrui Pirmininkui V. Petruliui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 428, l. 34–35.
  59. 1925 02 25 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 53.
  60. 1925 02 27 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 186.
  61. 1925 03 02 J. Macevičiaus šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 183–184.
  62. 1925 03 05 URM V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 181.
  63. 1925 03 09 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 58.
  64. 1925 03 09 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio ir B. K. Balučio šifruota telegrama J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 168–169.
  65. 1925 03 11 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio parengta nota Vatikanui dėl konkordato su Lenkija pasirašymo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 174–176.
  66. 1925 03 11 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 167.
  67. 1925 03 12 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio instrukcijos J. Purickiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 157.
  68. 1925 03 12 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio konfidencialus pranešimas J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 156.
  69. 1925 03 13 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 63.
  70. 1925 03 13 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui į Romą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 154–155.
  71. 1925 03 14 J. Macevičiaus pranešimas užsienio reikalų ministro V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 149–152.
  72. 1925 03 17 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 148.
  73. 1925 03 23 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui į Romą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 144.
  74. 1925 03 25 J. Macevičiaus šifruota telegrama užsienio reikalų ministro V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 141.
  75. 1925 03 27 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 84.
  76. 1925 04 01 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 90.
  77. 1925 04 01 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui į Romą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 140.
  78. 1925 04 03 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 91.
  79. 1925 04 03 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio nota Vatikano valstybės sekretoriui P. Gaspari. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 174–176.
  80. 1925 04 05 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui į Romą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 137.
  81. 1925 04 06 J. Macevičiaus šifruota telegrama užsienio reikalų ministro V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 136.
  82. 1925 04 06 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 93.
  83. 1925 04 20 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 106.
  84. 1925 04 22 J. Macevičiaus pranešimas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 88–97.
  85. 1925 04 27 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 113.
  86. 1925 04 30 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 116.
  87. 1925 05 04 J. Macevičiaus šifruota telegrama užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 84.
  88. 1925 05 04 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 123.
  89. 1925 05 04 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 82.
  90. 1925 05 05 J. Macevičiaus šifruota telegrama užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 78.
  91. 1925 05 05 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telefonograma J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 81.
  92. 1925 05 06 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 121.
  93. 1925 05 08 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 123–126.
  94. 1925 05 09 B. K. Balučio šifruota telegrama J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 54.
  95. 1925 05 09 J. Macevičiaus laiško Vatikanui vertimas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 71.
  96. 1925 05 11 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 123.
  97. 1925 05 12 J. Macevičiaus pranešimas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 68.
  98. 1925 05 13 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 130.
  99. 1925 05 16 P. Klimo šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 55.
  100. 1925 05 19 B. K. Balučio šifruota telegrama Lietuvos atstovui Romoje P. Klimui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 54.
  101. 1925 05 23 P. Klimo šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 51.
  102. 1925 05 29 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 142.
  103. 1925 05 30 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama P. Klimui į Romą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 48.
  104. 1925 06 02 B. K. Balučio nuorašas visoms atstovybėms. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 14–16.
  105. 1925 06 02 nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro E. Galvanausko raštas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 386, ap. 1, b. 344, l. 138.
  106. 1925 06 05 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 149.
  107. 1925 06 05 P. Klimo šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 47.
  108. 1925 06 09 Ministrų kabineto posėdžio stenograma, užrašyta B. K. Balučio. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 87, l. 6–17.
  109. 1925 06 19 Ministrų kabineto posėdžių protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 159.
  110. 1925 06 26 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 161.
  111. 1925 07 20 F. Borgongini laiškas Narjauskui (vertimas). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 37.
  112. 1925 07 21 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 184.
  113. 1925 07 29 B. K. Balučio pro memoria „Delegatūra bažnytiniams reikalams Lietuvoje“. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 34–35.
  114. 1925 08 06 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 197–198.
  115. 1925 08 13 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 203.
  116. 1925 08 18 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 208.
  117. 1925 08 20 Instrukcija Lietuvos delegacijos pirmininkui deryboms su Lenkijos delegacija dėl miškų plukdymo Nemuno upe. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 175–177.
  118. 1925 08 20 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 209–210.
  119. 1925 08 24 I. Jonyno telegrama. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 110.
  120. 1925 08 24 S. Girdvainio šifruota telegrama iš Paryžiaus. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 111.
  121. 1925 08 25 Lietuvos pasiuntinio Berlyne V. Sidzikausko pranešimas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 157.
  122. 1925 08 25 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 212.
  123. 1925 08 27 B. K. Balučio pro memoria „Prie derybų Kopenhagoje“. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 64.
  124. 1925 08 27 Ministrų kabineto reikalų vedėjo raštas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 183.
  125. 1925 09 (diena nenurodyta) B. K. Balučio pro memoria. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 2.
  126. 1925 09 02 V. Sidzikausko šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 152.
  127. 1925 09 04 B. K. Balučio šifruota telegrama V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 146.
  128. 1925 09 04 V. Sidzikausko šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 120.
  129. 1925 09 04 V. Sidzikausko šifruota telegrama. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 145.
  130. 1925 09 06–07 Susisiekimo tarp Lietuvos ir Lenkijos paštu, telegrafu ir telefonu projektas, apsvarstytas Ministrų kabinete. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 37–38.
  131. 1925 09 07 Lietuvos ir Lenkijos derybų Kopenhagoje protokolo projektas, V. Sidzikausko redakcija (su B. K. Balučio rezoliucija). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 29.
  132. 1925 09 08 B. K. Balučio šifruota telegrama visoms atstovybėms. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 104–105.
  133. 1925 09 09 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 2.
  134. 1925 09 10 V. Sidzikausko šifruota telegrama. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 135.
  135. 1925 09 11 V. Sidzikausko šifruota telegrama. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 139.
  136. 1925 09 12 B. K. Balučio šifruota telegrama V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 134.
  137. 1925 09 13 V. Sidzikausko šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 132–133.
  138. 1925 09 14 B. K. Balučio šifruota telegrama V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 130.
  139. 1925 09 15 Lietuvos ir Lenkijos delegacijų protokolas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 74–82.
  140. 1925 09 15 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 128–129.
  141. 1925 09 16 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 226.
  142. 1925 09 16 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio šifruota telegrama V. Sidzikauskui į Kopenhagą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 72.
  143. 1925 09 16 V. Sidzikausko šifruota telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 127.
  144. 1925 09 18 B. K. Balučio šifruota telegrama visoms Lietuvos atstovybėms. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 100–101.
  145. 1925 09 19 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 420, l. 230.
  146. 1925 09 24 Ministrų kabineto reikalų vedėjo V. Mašalaičio raštas užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 12.
  147. 1925 09 25 užsienio reikalų ministro V. Čarneckio pranešimas Ministrų kabinetui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 551, l. 50.
  148. Akcinės bendrovės „Lietuvos viešbutis“ pareiškimas užsienio reikalų ministrui, 1924 m . LCVA, f. 923, ap. 1, b. 375, l. 172–173.
  149. Priedas „Miškų plukdymas Nemunu“, 1925 m. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 711, l. 261.
  150. Projektas. Bendri bruožai nusistatymui dėl Vilniaus klausimo rišimo, svarstytas pas Prezidentą A. Stulginskį, 1925 m. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 711, l. 257.
  151. Santrauka bylos apie atlyginimą „Sir Alexander Gibb“ už atliktus paruošiamuosius darbus ir patarnavimą vedant derybas paskolai Anglijoje. LCVA, f. 386, ap. 1, b. 344, l. 42.
  152. 1924 06 18 III sesijos 111 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1926.
  153. 1924 07 29 III sesijos 117 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1926.
  154. 1924 07 30 Nepaprastosios sesijos 118 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1926.
  155. 1924 12 05 V sesijos 145 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1926.
  156. 1925 02 27 III sesijos 164 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1926.
  157. 1925 03 10 VI sesijos 167 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1926.
  158. 1925 04 04 Respublikos Prezidento vadovaujamo Lietuvos Vyriausybės posėdžio, priėmusio ryšių su Latvija stiprinimo programą V. Čarneckio vizitui į Rygą, protokolas. Iš: Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Sudarė Z. Butkus. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 367.
  159. 1925 05 05 VII sesijos 179 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1925.
  160. 1925 05 08 VII sesijos 180 posėdis. Seimo stenogramos: 2-asis Seimas. Kaunas, 1923–1926.
  161. 1925 05 18 Lietuvos pasiuntinio Rygoje J. Aukštuolio slaptas raštas URM V. Čarneckiui. Iš: Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Sudarė Z. Butkus. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 372–373.
  162. „Krikščioniškosios“ politikos vaisiai. Lietuvos žinios, 1925, kovo 19, Nr. 63, p. 1.
  163. A. Dlė. Lietuvių–latvių vienybės egzaminas. Rytas, 1924, rugpjūčio 10, Nr. 179, p. 1.
  164. A. Sm. [A. Smetona]. Slidusis politikos kelias. Lietuvis, 1925, liepos 24, Nr. 29, p. 1.
  165. Ambasadorių konferencijos atsakymas. Rytas, 1924, gruodžio 14, Nr. 283, p. 1.
  166. Apie kabineto krizį. Lietuvos žinios, 1925, rugsėjo 22, Nr. 211, p. 1.
  167. Atvyko p. Fiferis su sekretoriumi. Rytas, 1925, rugsėjo 16, Nr. 202, p. 1.
  168. Aukštų T.[autų] Sąjungos svečių viešėjimas Kaune. Lietuva, 1925, kovo 3, Nr. 50, p. 1.
  169. Bangpūtis [Jonas Vileišis]. Domės. Lietuvos žinios, 1925, rugsėjo 11, Nr. 202, p. 1.
  170. Dedalas [P. Dailidė]. Po Ženevos derybų. Lietuvos žinios, 1924, spalio 10, Nr. 229, p. 1.
  171. Dėl lietuvių ir lenkų derybų Kopenhagoj. Rytas, 1925, rugsėjo 18, Nr. 204, p. 1.
  172. Derybos dėl konkordato su Šventuoju Sostu. Lietuva, 1925, vasario 5, Nr. 29, p. 1.
  173. Derybos dėl konkordato su Vatikanu. Rytas, 1925, vasario 5, Nr. 29, p. 1.
  174. Dviejų ministrų konferencija. Lietuvos žinios, 1925, liepos 3, Nr. 145, p. 1.
  175. E. Tautų Sąjungos svečiai Kaune. Rytas, 1925, kovo 3, Nr. 50, p. 1–2.
  176. Iš Seimo Užsienių [reikalų] komisijos. Lietuvos žinios, 1924, liepos 29, Nr. 169, p. 3.
  177. Išvažiavo susipažinti su statomu geležinkeliu. Rytas, 1925, rugsėjo 20, Nr. 206, p. 1.
  178. Įvyks konferencija miško plukdymo reikalams aptarti. Rytas, 1925, rugpjūčio 25, Nr. 184, p. 1.
  179. J. K. Kabineto krizio priežastys. Lietuvos žinios, 1925, rugsėjo 23, Nr. 212, p. 1.
  180. J. P-tis [J. Vileišis]. Ir vėl be vaisių. Lietuvos žinios, 1924, rugsėjo 24, Nr. 215, p. 1.
  181. K. Konferencija miško plukdymo reikalams aptarti. Rytas, 1925, rugpjūčio 26, Nr. 185, p. 1.
  182. Ką p. Čarneckis sako Vilniaus ir Vilniaus krašto miškų Nemunu plukdymo reikalu. Lietuvos žinios, 1925, gegužės 3, Nr. 98, p. 1.
  183. Ką tai reiškia. Rytas, 1924, rugsėjo 16, Nr. 208, p. 1.
  184. Kan. Jurgis Narjauskas. Jubiliejinė kelionė į Rymą. Rytas, 1925, sausio 6, Nr. 4, p. 3.
  185. Kaunas. Atsistatydino p. P. Dailidė. Lietuvos žinios, 1925, rugsėjo 8, Nr. 200, p. 3.
  186. Kaunas. Aukšti Latvijos svečiai Kaune. Lietuvos žinios, 1925, liepos 2, Nr. 142, p. 2.
  187. Kaunas. Elta praneša. Lietuvos žinios, 1925, rugpjūčio 28, Nr. 191, p. 3.
  188. Kaunas. Lietuvos ir Vokietijos derybose. Lietuvos žinios, 1925, vasario 4, Nr. 28, p. 3.
  189. Kaunas. Optacijos sutartis ir konvencija. Lietuvos žinios, 1925, vasario 13, Nr. 36, p. 3.
  190. Kaune. Grįžo iš atostogų; Vyksta atostogų. Rytas, 1925, rugpjūčio 4, Nr. 167, p. 3.
  191. Kaune. Iš konsulų konferencijos. Rytas, 1924, gruodžio 10, Nr. 278, p. 2–3.
  192. Kaune. Kauno konferencija. Rytas, 1924, spalio 19, Nr. 237, p. 3.
  193. Kaune. Konsulų konferencija pasibaigė. Rytas, 1924, gruodžio 14, Nr. 283, p. 2.
  194. Kaune. Konsulų konferencijai bevykstant. Rytas, 1924, gruodžio 13, Nr. 282, p. 3.
  195. Kaune. Liepos mėn. 18 d. Rytas, 1925, liepos 19, Nr. 155, p. 3.
  196. Kaune. Ministerių kabinetas. Rytas, 1925, gegužės 13, Nr. 102, p. 3.
  197. Kaune. Ministerių kabinetas. Rytas, 1925, gegužės 6, Nr. 96, p. 3.
  198. Kaune. P. Antanas Endziulaitis. Rytas, 1924, lapkričio 20, Nr. 263, p. 3.
  199. Kaune. P. Čarneckis grįžta į Kauną. Rytas, 1925, gegužės 1, Nr. 93, p. 3.
  200. Kaune. P. Čarneckis išvyko atostogų. Rytas, 1925, rugpjūčio 22, Nr. 182, p. 3.
  201. Kaune. Rytas, 1925, rugpjūčio 26, Nr. 185, p. 3.
  202. Kaune. Rytas, 1925, rugsėjo 10, Nr. 197, p. 3.
  203. Kauno kronika. Lietuva, 1924, rugpjūčio 29, Nr. 194, p. 5.
  204. Kopenhagos derybos. Lietuva, 1925, rugsėjo 3, Nr. 196, p. 1.
  205. Kopenhagos derybų galas. Rytas, 1925, rugsėjo 11, Nr. 198, p. 1.
  206. Kor. Vis dėlto mėsos išvežimas negalimas. Rytas, 1925, gegužės 28, Nr. 113, p. 1.
  207. Kova dėl Vilniaus Ženevoje. Rytas, 1924, rugsėjo 14, Nr. 207, p. 1.
  208. Latvių spaudos interviu su p. užs.[ienio] reik.[alų] min.[istru] Čarneckiu. Rytas, 1925, gegužės 1, Nr. 93, p. 1.
  209. Lenkai jau agituoja dėl Vilniaus. Rytas, 1924, rugpjūčio 27, Nr. 192, p. 1.
  210. Lenkai skundžia Maskvai Lietuvą dėl sielių plukdymo Nemunu. Rytas, 1924, lapkričio 29, Nr. 271, p. 1.
  211. Lenkų imperialistai Lietuvai grasina. Rytas, 1925, lapkričio 30, Nr. 272, p. 2.
  212. Lietuva moderniškoje meno parodoje Milane. Rytas, 1925, liepos 3, Nr. 141, p. 1.
  213. Lietuvių, ukrainiečių ir gudų delegatai pas Mottę. Rytas, 1924, rugsėjo 30, Nr. 220, p. 1.
  214. Lietuvos atstovavimas užsienyje. Rytas, 1924, lapkričio 25, Nr. 267, p. 3.
  215. Lietuvos delegacijos darbai T.[autų] S.[ąjungos] posėdyje. Rytas, 1924, spalio 2, Nr. 222, p. 2.
  216. Lietuvos juridikos klausimas Tautų Sąjungos plenumui. Rytas, 1924, rugpjūčio 22, Nr. 188, p. 1
  217. Lietuvos konsulų konferencija. Lietuva, 1924, gruodžio 9, Nr. 278, p. 1.
  218. Mažumų protestas prieš lenkus ir pačiai T.[autų] Sąjungai įteiktas. Rytas, 1924, rugsėjo 18, Nr. 210, p. 1.
  219. Mejerovic Kaune. Trimitas, 1925, liepos 20, Nr. 25, p. 896.
  220. Min.[istras] Pirm.[ininkas] p. Petrulis išvyko pas p. Valstybės Prezidentą. Atsistatydino teisingumo ministeris p. Tumėnas. Rytas, 1925, liepos 12, Nr. 149, p. 1.
  221. Min.[istro] pirm.[ininko] p. Petrulio pranešimas. Lietuvos žinios, 1925, rugpjūčio 26, Nr. 189, p. 1–2.
  222. Ministeris Meierovičius einamais politikos klausimais. Lietuvos žinios, 1925, liepos 3, Nr. 145, p. 1–2.
  223. Mūsų delegacija esminiais klausimais veikusi Vyriausybės instrukcijų ribose. Rytas, 1925, rugsėjo 26, Nr. 211, p. 1.
  224. Nauja Klaipėdos uosto direkcija. Lietuva, 1925, balandžio 1, Nr. 74, p. 1.
  225. Nauja Klaipėdos uosto taryba. Lietuva, 1925, kovo 5, Nr. 51, p. 1.
  226. P. Čarneckis išvyko į Palangą. Rytas, 1925, rugpjūčio 9, Nr. 172, p. 3.
  227. P. Čarneckis latvių užsienių reikalų min.[istro] Meierovics laidotuvėse. Rytas, 1925, rugpjūčio 29, Nr. 188, p. 1.
  228. P. Čarneckis Rygoje. Rytas, 1925, balandžio 30, Nr. 92, p. 1.
  229. P. Tumėnas atsiėmė savo atsistatydinimo notą. Rytas, 1925, liepos 16, Nr. 152, p. 1.
  230. Pasaulio valstybių atstovavimas prie Lietuvos Vyriausybės. Rytas, 1924, spalio 31, Nr. 247, p. 3.
  231. Pasikalbėjimas su p. Čarneckiu, užsienio reikalų ministeriu. Lietuva, 1925, rugpjūčio 20, Nr. 184, p. 1.
  232. Paskolos reikalu. Rytas, 1925, gegužės 13, Nr. 102, p. 1.
  233. Prasilenkta su Vyriausybės instrukcijomis. Rytas, 1925, rugsėjo 18, Nr. 204, p. 1.
  234. Protestai prieš Vatikaną. Lietuvos žinios, 1925, kovo 10, Nr. 55, p. 1.
  235. Ruseckas, J. Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos konferencija. Rytas, 1925, rugpjūčio 13, Nr. 175, p. 3.
  236. Seimo komisijoje. Konkordatas su Vatikanu. Lietuvos žinios, 1925, sausio 23, Nr. 18, p. 1.
  237. Seimo Užsienio [reikalų] komisijoje. Lietuvos žinios, 1924, liepos 31, Nr. 171, p. 3.
  238. Seimo Užsienio [reikalų] komisijos posėdis. Lietuvos žinios, 1925, rugpjūčio 27, Nr. 190, p. 1.
  239. Seimo Užsienių [reikalų] komisijoj. Lietuvos žinios, 1924, liepos 26, Nr. 167, p. 3.
  240. Seimo Užsienių [reikalų] komisijos posėdy. Lietuvos žinios, 1925, rugsėjo 23, Nr. 212, p. 1.
  241. Sovietų spaudos prasimanymai. Rytas, 1925, balandžio 7, Nr. 75, p. 1.
  242. Su p. ministeriu Čarneckiu pasikalbėjus. Rytas, 1924, liepos 11, Nr. 154, p. 1.
  243. Sugrįžo. Lietuvos žinios, 1924, liepos 8, Nr. 151, p. 3.
  244. Sveikinimai ir padėkos. Jo ekscelencijai Valstybės Prezidentui Palangoje. Rytas, 1925, rugpjūčio 15, Nr. 177, p. 1.
  245. TASS skleidžia Sovietų spaudoj netikras žinias. Rytas, 1925, rugsėjo 1, Nr. 190, p. 1.
  246. Tautų Sąjungos konferencijoj. Rytas, 1924, rugsėjo 10, Nr. 203, p. 1.
  247. Tautų Sąjungos svečiai Kaune. Rytas, 1925, kovo 3, Nr. 50, p. 1–2.
  248. Tautų Sąjungos svečiai Lietuvoje. Lietuvos žinios, 1925, vasario 13, Nr. 36, p. 3.
  249. Tautų Sąjungos svečių atsilankymas Kaune. Lietuva, 1925, kovo 2, Nr. 49, p. 1.
  250. Teismo kronika. Laurynaitienės bylos tąsa. Rytas, 1925, gegužės 30, Nr. 115, p. 3.
  251. Teismo kronika. Užs.[sienio] reik.[alų] m-jos valdininkų byla teisme. Rytas, 1925, gegužės 27, Nr. 114, p. 3.
  252. Užs.[ienio] r.[eikalų] m-ris p. Čarneckis apie savo kelionę į Rygą. Rytas, 1925, gegužės 6, Nr. 96, p. 1.
  253. Užsienių reikalų min.[istras] p. Čarneckis vyksta į p. Meierovico laidotuves. Rytas, 1925, rugpjūčio 26, Nr. 185, p. 3.
  254. V. I. Karas [P. Dailidė]. Ką veikia Romoje Lietuvos atstovas prie Vatikano? Lietuvos žinios, 1925, liepos 9, Nr. 150, p. 1.
  255. Vygandas [J. Purickis]. Kas gi daryti? Lietuva, 1925, kovo 7, Nr. 53, p. 2.
  256. Vyriausybė atsakė į Puancare notą. Rytas, 1924, lapkričio 8, Nr. 253, p. 1.
  257. Vyriausybė daro intervenciją prieš uždraudimą įvežt į Prūsus galvijus. Rytas, 1924, balandžio 26, Nr. 95, p. 1.
  258. Visuomenės ūkis. Rytas, 1924, spalio 19, Nr. 237, p. 3.
  259. Žemaitėlis. Pustai dimisija, o Čarneckiui kas? Lietuvos žinios, 1925, rugsėjo 2, Nr. 195, p. 3.
  260. GUSTAINIS, Valentinas. Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Kaunas: Spindulys, 1991, p. 30.
  261. Povilo Čarneckio atsiminimai (garso įrašas). Kaunas, 2013. Audronės Veilentienės asmeninis archyvas.
  262. SIDZIKAUSKAS, Vaclovas. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 99.
  263. STAUGAITIS, Justinas. Mano atsiminimai. Vilnius: Katalikų akademija, 1995, p. 311–312.
  264. Vyskupas Justinas Staugaitis. Mano atsiminimai (mašinraštis). LMAB RS, f. 290, b. 296, l. 209–210.
  265. BUKAITĖ, Vilma. Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m.: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
  266. GAIGALAITĖ, Aldona. Ernestas Galvanauskas tarptautiniame Klaipėdos ir Vilniaus problemų sūkuryje (1922-09-28–1924-06-10). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 117.
  267. GRIGARAVIČIŪTĖ, Sandra. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnius: Saulabrolis, 2002, p. 93.
  268. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Kunigas Mečislovas Reinys diplomatinėje tarnyboje (1925-09-25–1926-04-20). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 153–172.
  269. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Ribentropo–Molotovo slaptųjų protokolų prielaidos ir ištakos 1922–1932. Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. (8) 2, p. 73–88.
  270. KASPARAVIČIUS, Algimantas. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 151, 192, 196–197.
  271. VEILENTIENĖ, Audronė. Valdemaras Vytautas Čarneckis ir Lietuvos užsienio politikos problemos (1924-06-18–1925-09-25). Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 127–151.
  272. ŽALYS, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1. Vilnius: Versus aureus, 2007.
  273. ŽEPKAITĖ, Regina. Buržuazinės partijos kai kurių užsienio politikos klausimų požiūriu. Iš: Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 214–215.
  274. ŽEPKAITĖ, Regina. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Vilnius: Mokslas, 1980, p. 174–175.

Summary

Audronė Veilentienė. Valdemaras Vytautas Čarneckis: Between Diplomacy and Politics

Kaunas University of Technology, K. Donelaičio St. 73, Kaunas, Lithuania, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The article analyses the activity of Valdemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942), Minister of Foreign Affairs who sought to resolve the issues of the Lithuanian foreign affairs policy in 1924–1925. He made a significnt contribution to the development of traditions, political life and diplomacy of the country. On June 18, 1924, he was appointed Minister of Foreign Affairs of Lithuania.

V. Čarneckis raised the issue of Vilnius in the League of Nations, however, other countries failed to accept the proposal. Then the Minister sent a note to the Conference of Ambassadors. The note said that Lithuania cannot establish diplomatic relations with Poland as long as Vilnius is not returned to Lithuania. In regard to that, the Minister proposed to organize an international conference.

The Klaipeda Convention legitimized the return of the Klaipeda Region to Lithuania. Lithuania signed a series of agreements with Germany, the preparation of which was organized by the Ministry of Foreign Affairs. The German inhabitants of the Klaipeda region were not loyal to Lithuania and submitted numerous complaints to Germany, which responded by applying economic sanctions against Lithuania. V. Čarneckis negotiated for signing the contracts and for removal of economic sanctions.

V. Čarneckis sought to get a loan from England, but before that Lithuania was obliged to repay the debts to several British companies. At the beginning there was some disagreement on the amount of the debt, and later, when that obstacle was removed, the government in England changed and the issue of the loan was not relevant to it.

The Minister did much for the cooperation between Latvia, Estonia and Lithuania. He managed to build friendly relations with the Latvian Foreign Minister Z. Meierovic. They signed a few contracts, but the interests of Poland and the Soviet Union were detrimental to the cooperation of the Baltic countries.

V. Čarneckis wanted to settle the relations with the Vatican. He initiated the concordat project and the negotiation committee. At that time, Poland and the Vatican signed a concordat according to which the Vilnius region was incorporated into the Polish ecclesiastical province. That caused a great public indignation in Lithuania, which led to the breach of diplomatic relations with the Vatican. The Minister was not in favor of the termination of relations and tried to settle the conflict, but he had to take the public opinion and the opinion of the Cabinet of Ministers into account.

Čarneckis focused most of his attention on the relations with Poland. V. Čarneckis suggested organizing an international conference on the Vilnius problem, however, he was informed that the problem had been finally settled. International organizations strictly required Lithuania to resolve the problem as soon as possible and to build up diplomatic relations with Poland. Klaipėda Convention provided the internationalization of the Nemunas River, therefore, Poland chose to make use of it and suggested direct negotiations in Copenhagen. V. Čarneckis disagreed with Prime Minister V. Petrulis’ secret negotiations with Polish diplomats and his initiative of making concessions to Poland while getting nothing for Lithuania in return. V. Čarneckis got support from President A. Stulginskis and the majority of Cabinet Ministers. Lithuania did not give permission for Poland to use the Lithuanian railways and set up consulate in Klaipėda and suggested using the consulate of another country instead. Negotiations failed.

While Valdemaras Čarneckis was the acting Minister, his Ministry was delegated to conclude a series of new agreements on trade, navigation, return of criminals, and other matters. Čarneckis put forth many efforts to settle the internal affairs of the Lithuanian diplomatic service, both at the head office and abroad. He called for the Consuls’ Conference and opened discussions on the issues of the staff, competence, consular activities, etc. The conference proceedings were put into practice at a later time.

Čarneckis retired from the post of the Minister, following the resignation of the Government led by Petrulis. He was then appointed Ambassador to Rome.

Įteikta / Received 2016 01 19
Priimta / Accepted 2016 08 26