„Istorija“. Mokslo darbai. 100 tomas
Arūnas Gumuliauskas. Čečėnijos problema Lietuvos diplomatijoje: asmeninio dienoraščio pėdsakais
Spausdinti

2015, t. 100, Nr. 4, p. 70–89 / Vol. 100, No. 4, pp. 70–89, 2015
http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2015.23

pdf_button PDF

Šiaulių universitetas, P. Višinskio g. 38, Šiauliai, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Anotacija. Straipsnyje pristatoma trumpa XX a. pabaigos Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos atkarpa, kurios metu buvo stengiamasi padėti taikiai spręsti Čečėnijos Respublikos nepriklausomybės problemas. Aptarta medžiaga turėtų padėti atlikti išsamesnius Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos tyrimus.

Esminiai žodžiai: Ičkerija, Čečėnijos Respublika, Lietuva, Romualdas Ozolas, Džocharas Dudajevas, Algirdas Patackas, Rusijos Federacija, diplomatija.

Abstract. This article presents a short period of the late 20th century diplomacy of the Second Republic of Lithuania during which attempts were made to help find a peaceful solution to the problems of independence of the Chechen Republic of Ichkeria. The material discussed in the article should serve for more in-depth studies of the history of diplomacy of the Second Republic of Lithuania.

Keywords: Chechen Republic of Ichkeria, Lithuania, Romualdas Ozolas, Dzhokhar Musayevich Dudayev, Algirdas Patackas, Russian Federation, diplomacy.

Įvadas

Lietuva, 1990 m. atkūrusi savo nepriklausomybę, pirmoji ištrūko iš Sovietų Sąjungos. Kartu ji tapo sovietinės imperijos griovimo flagmanu ir užkrečiančiu pavyzdžiu kitoms Maskvos pavergtoms tautoms. 1991 m. rugpjūčio pučą galima laikyti ta riba, po kurios komunistinis sovietų režimas jau nebesugebėjo atsigauti. Visos buvusios SSRS sąjunginės respublikos oficialiai paskelbė apie savo valstybingumą. Šiuo keliu nusprendė žengti ir tuo metu veikę mažesni sovietiniai administraciniai-teritoriniai dariniai, tarp kurių išsiskyrė Čečėnijos–Ingušijos ASSR. 1991 m. rugsėjo 6 d. šios buvusios autonominės sovietų socialistinės respublikos dalyje – Čečėnijoje – faktiškai visa valdžia atiteko Visuotiniam čečėnų tautos kongresui ir jo Vykdomajam komitetui, vadovaujamam buvusio sovietų armijos strateginės aviacijos generolo Džocharo Dudajevo. Besikuriančiai valstybei buvo būtinas ne tik tarptautinis pripažinimas, bet ir įvairiapusė parama derintis su Maskva. Didžiausią patirtį šioje srityje tuo metu turėjo sukaupusi Antroji Lietuvos Respublika. Tad tarp dviejų šalių pradėjo megztis diplomatiniai santykiai, kurių atgarsiai dar juntami iki šių dienų.

03-01

Lietuvos ir Čečėnijos santykių problematika lietuvių istoriografijoje praktiškai nėra nagrinėta. Tam, matyt, dar neatėjo laikas. Tačiau Lietuvos teisininkai šioje srityje jau spėjo šį tą nuveikti. Antai Dainius Žalimas savo straipsnyje analizavo Čečėnijos valstybės sukūrimo ir išlaikymo teisines peripetijas. Publikacijoje autorius net neabejojo tokio Kaukazo tautos politinio žingsnio logiškumu ir teisėtumu: „ Taigi pirmasis neteisingas stereotipas, kurį derėtų išsklaidyti, yra tas, kad Čečėnija atsiskyrė nuo Rusijos. Iš tikrųjų ji susikūrė byrant SSRS, paskelbė nepriklausomybę net anksčiau už kai kurias buvusias sąjungines respublikas ir dar prieš tai, kai 1991 m. gruodžio mėn. Rusija, Baltarusija ir Ukraina susitarė likviduoti SSRS. Čečėnija buvo viena iš keliolikos valstybių, atsiradusių buvusios SSRS vietoje, kuri turėjo ne ką mažiau pagrįstą teisę būti nepriklausoma “ [43].

Mykolo Romerio universitete apgintas magistro darbas, kuriame nagrinėjami Čečėnijos konflikto tarptautiniai teisiniai aspektai [31, 1–72].

Pulkininkas, technikos mokslų daktaras, karybos istorikas Stasys Knezys savo knygoje pateikė pirmojo Čečėnijos karo veiksmų iki 1995 m. birželio vidurio analizę. Autorius juos skirstė į keturis etapus: 1) 1994 m. spalio pabaiga – 1994 m. lapkričio 26 d. (nesėkmingai siekta nuversti Prezidentą D. Dudajevą ir panaikinti nepriklausomybę pasinaudojant palankios Rusijos Federacijai opozicijos pagalba); 2) 1994 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 10 d. (Rusijos pasirengimas įsiveržti į Čečėniją); 3) 1994 m. gruodžio 11 d. – 1995 m. sausio 19 d. (Rusijos armijos įsiveržimas ir Grozno užėmimas); 4) 1995 m. sausio 20 d. – birželio 18 d. (Rusijos federalinės pajėgos paskelbė oficialiai nutraukiančios karo veiksmus Čečėnijoje) [35, 6–7]. Po pastarosios publikacijos pasirodymo S. Knezys ir toliau tęsė tyrimus rūpima tema [36, 1–379]. Tad pagaliau jo ir bendraautorio Romano Sedlicko knyga buvo išleista JAV [37, 1–384].

Jau po dviejų Čečėnijos karų publikuoti asmenų, tiesiogiai išgyvenusių šiuos tragiškus įvykius, atsiminimai. Iš jų galima išskirti Vytauto Eidukaičio, buvusio D. Dudajevo bendražygio, dalyvavusio pirmajame Čečėnijos kare, bene vienintelio Lietuvos karininko, tiek ilgai (nuo 1992 iki 1999 m.) besilankiusio Čečėnijoje, ten dirbusio, knygą [34, 1–348]. Šį darbą autorius skyrė čečėnų laisvės kovai pagerbti bei žuvusiam Čečėnijos Respublikos Prezidentui atminti. Nors knyga, anot V. Eidukaičio, vadinama dienoraščiu, bet joje pasigendama tokiam žanrui būdingo chronologinio tikslumo, kada periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, jausmai ir nurodoma kiekvieno įrašo data. O autoriaus tekstas pasižymi asmeninėmis emocijomis, subjektyviais vertinimais, chronologiniais ir faktiniais neatitikimais. Publikacijoje apstu vietų, kur aiškiai reiškiamos politinės simpatijos ar antipatijos. Kita vertus, knyga – svarbus šaltinis, tyrinėjant Čečėnijos problemą Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatijoje.

2006 m. lietuvių kalba išleista žuvusio Čečėnijos Respublikos Prezidento žmonos Alos Dudajevos atsiminimų knyga, skirta ne tik savo vyrui, bet ir čečėnų tautos kovai už nepriklausomybę atminti [33, 1–328]. Publikacijoje taip pat pateikta daug autorės eilėraščių, dailės kūrinių. Pirmiausia A. Dudajevos knyga išleista rusų kalba Azerbaidžane ir vadinosi „Milijonas pirmasis“. Anot autorės, „ ji taip pavadinta, remiantis Dž. Dudajevo atsakymu į klausimą, kiek generolų yra Čečėnijoje. Jis atsakė, kad kiekvienas čečėnas – generolas, o jis – milijonas pirmasis “ [38]. Vėliau knyga buvo išversta į prancūzų ir estų kalbas. Prancūzijoje ji taip pat vadinosi kitaip – „Čečėnijos vilkas: Džocharas Dudajevas“.

Atliekant tyrimą buvo naudingi ir žurnalisto Gintaro Visocko atsiminimai apie 1994 m. politinę atmosferą, kasdienį gyvenimą Čečėnijoje, kur jis išbuvo pusę metų. Autoriui pavyko atskleisti Maskvos imperinės propagandos, nukreiptos prieš tautinius atgimimo sąjūdžius, esmę ir faktus [40].

03-02

Apie Lietuvos ir Čečėnijos santykių užkulisius savo knygoje pasakojo buvęs Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Aukščiausiosios Tarybos (toliau – AT) Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Antanas Skučas [41]. Jis užsiminė apie dvi D. Dudajevo keliones į Lietuvą [41, 440–443, 494–495]. Beje, šiuos čečėnų lyderio vizitus gana detaliai aprašė V. Eidukaitis [34, 89–94, 107–115]. Tačiau jų pasakojimuose galima aptikti neatitikimų. Antai V. Eidukaitis tvirtino, kad 1992 m. Lietuva iš Čečėnijos gavo 200 automatų [34, 109]. O A. A. Skučas aiškino, kad tais pačiais metais D. Dudajevo asmens sargybinių vado prašymu lietuviai sutiko „ keistis vieną „Uzi“ į du „Kalašnikovus“ [41, 439]. Tai – tik dar vienas pavyzdys, kad atsiminimai – ne visada patikimas šaltinis. O profesionalių tyrėjų nepateisinamas Antrosios Lietuvos Respublikos istorijos ignoravimas tik prisideda prie baltų dėmių atsiradimo arba tiesos iškraipymo ateityje. Taigi, taip ir gimsta mitai.

03-03

Kiekvieną žmogų turėtų sukrėsti kraupūs antrojo Rusijos ir Čečėnijos karo vaizdai, aprašyti Polinos Žerebcovos dienoraštyje [45]. Tai – autentiškas keturiolikmetės mergaitės, gyvenusios rusų karių siaubiamame Grozno mieste, pasakojimas. Jį galima prilyginti visame pasaulyje žinomam Anos Frank dienoraščiui, liudijusiam holokausto baisumus. P. Žerebcovos knygos fragmentai išversti į anglų, lietuvių, slovėnų, prancūzų ir kitas kalbas. Ji turi ir tiesioginę dedikaciją – dienoraštis skiriamas šiuolaikinės Rusijos vadovams.

Oficiali Vilniaus pozicija rūpima problema atsispindi Aukščiausiosios Tarybos, Seimo nutarimuose [14; 15; 16; 18], pareiškimuose [17], kreipimuose [13; 21], rezoliucijose [19; 23; 24; 25]. Šis klausimas ne kartą buvo svarstytas AT [1; 2; 3; 4; 5; 6; 7], Seimo [8; 9; 10; 11; 12], Baltijos Asamblėjos [20; 22] posėdžių metu.

Tačiau didžiausią postūmį šiam tyrimui atlikti suteikė anapilin išėjusio, žymaus Tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjo, Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo Čečėnijos dienoraščio rankraščio kopija [26], kuri autoriaus pageidavimu saugoma besikuriančiame R. Ozolo lituanistikos centre Bazilionuose. 1994 m. gruodžio pradžioje D. Dudajevo prašymu Seimo nariai R. Ozolas ir Algirdas Patackas išvyko į Grozną, kur turėjo liudyti čečėnų gerą valią – viešą rusų belaisvių perdavimą. Šios kelionės metu dienoraščio autorius detaliai aprašė patirtus įspūdžius Maskvoje, Čečėnijoje ir sugrįžus į Vilnių. Belieka tik stebėtis R. Ozolo, kuris įvykius fiksavo ant bloknoto lapelių, įvairių popieriaus skiaučių lėktuve ir automobilyje, naktį ir dieną, kruopštumu. Šis svarbus šaltinis suteikė galimybę giliau pažvelgti į nagrinėjamą problemą. Beje, apie misiją Grozne R. Ozolas rašė savo knygoje [40, 106–109], bet į detales nesileido.

Tad, remiantis publikuota medžiaga, šaltiniais ir, svarbiausia, R. Ozolo dienoraščio rankraščiu, šioje publikacijoje siekiama išanalizuoti ir įvertinti Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatinius veiksmus Čečėnijos klausimu.

Čečėnų tautos valstybingumo problema

Po keliasdešimt metų trukusio Kaukazo karo (1817–1864 m.) Rusijos imperija užkariavo čečėnų žemes ir pradėjo jų okupaciją bei kolonizaciją. Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Prasidėjo ilgi nelaisvės metai. Čečėnams nepadėjo nei Pirmojo pasaulinio karo faktoriaus, suteikusio progą turėti savo valstybę Rusijos imperializmo engiamoms tautoms, poveikio galimybė.

1920–1921 m. Šiaurės Kaukaze jau šeimininkavo bolševikai. 1921 m. sausio 20 d. čia įkurta Rusijos SFSR, priklausanti Kalniečių ASSR, su sostine Vladikaukazu. Ją sudarė Čečėnija, Ingušija, Osetija, Kabarda, Balkarija ir Karačajus. Be to, Kalniečių ASSR dar formaliai priklausė Vladikaukazo, Grozno ir Sunžos apygardos, bet faktiškai jas tiesiogiai valdė Maskva. Dagestaną bolševikai nusprendė paskelbti atskira ASSR [38]. Tačiau kalniečiai įvairiomis formomis priešinosi sovietizacijai. Dėl šios priežasties Maskva ėmėsi drastiškų priemonių. Bolševikai nusprendė sunaikinti Kalniečių ASSR. 1922 m. lapkričio 30 d. iš jos išskirtos Čečėnijos, Karačajaus ir Čerkesijos, Kabardos ir Balkarijos bei Adigijos autonominės sritys. 1924 m. Kalniečių ASSR nustojo egzistavusi. Jos teritorijos likučius bolševikai padalijo Ingušijos bei Šiaurės Osetijos autonominėms sritims. Taip Maskvai pavyko sunaikinti Šiaurės Kaukazo tautų autonomiją, o kartu ir vieningumą, nes autonominių sričių sienos ne visada atitiko etnines ribas [44]. Kita vertus, čečėnų pasipriešinimas bolševikinei diktatūrai nebuvo sunaikintas, atvirkščiai – kolektyvizacijos metais jis peraugo į sukilimą, trukusį net šešerius metus. Maskva, siekdama sugniuždyti čečėnų tautą, naudojo kraštutines priemones – masines represijas, trėmimus, rusifikaciją. Kartu buvo vykdomi administraciniai-teritoriniai pertvarkymai. Antai 1934 m. Čečėnijos autonominė sritis buvo sujungta su Ingušijos autonomine sritimi. Pagaliau 1936 m. gruodžio 5 d. šis naujas administracinis-teritorinis darinys pertvarkytas į Čečėnijos–Ingušijos ASSR [38]. Tiesa, 1944 m. Josifo Stalino nurodymu jis buvo panaikintas. 1957 m. sovietai jį vėl atkūrė.

Nauja galimybė sukurti čečėnams savo valstybę atsirado XX a. paskutiniame dešimtmetyje, prasidėjus sovietinės imperijos griūčiai. 1990 m. balandžio 26 d. SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl įgaliojimų paskirstymo tarp SSRS ir federacijos subjektų“. Šio juridinio dokumento pirmajame straipsnyje nurodoma, kad Sovietų Sąjungos subjektais yra sąjunginės bei autonominės respublikos. Tokiu būdu šių dviejų federacijos subjektų teisės buvo sulygintos [29]. Be to, 1990 m. birželio 6 d. pirmasis Rusijos SFSR liaudies deputatų suvažiavimas priėmė deklaraciją „Dėl Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos valstybinio suvereniteto“, kurioje pabrėžiamas RSFSR valstybinis suverenitetas atsinaujinusioje Sovietų Sąjungoje. Šio dokumento ketvirtajame straipsnyje kiekvienai tautai garantuojama apsisprendimo teisė [27]. Taip čečėnų tautai atsirado teisinė galimybė kurti savo valstybę.

Dar 1989 m. rugsėjo 9–10 d. Grozne įvyko II ingušų tautos suvažiavimas, kurio metu pasisakyta už Ingušijos išėjimą iš Čečėnijos–Ingušijos ASSR sudėties [46]. Kiek vėliau savo žodį nepriklausomybės klausimu tarė ir čečėnai. 1990 m. lapkričio mėn. Grozne įvyko I čečėnų tautos suvažiavimas. Jame paskelbtas valstybinis Čečėnijos Respublikos suverenitetas ir išrinktas Visuotinio čečėnų tautos kongreso Vykdomasis komitetas, vadovaujamas aviacijos generolo D. Dudajevo. Remiantis suvažiavimo sprendimais, Čečėnijos–Ingušijos ASSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 27 d. priėmė deklaraciją „Dėl Čečėnijos–Ingušijos Respublikos valstybinio suvereniteto“ [46], o 1991 m. kovo 11 d. – nutarimą „Dėl atsisakymo surengti referendumą dėl RSFSR prezidento posto įvedimo“. Nuo to laiko čečėnai nedalyvavo nei viename Rusijos visuotiniame balsavime.

1991 m. rugsėjo 1 d. Visuotinis čečėnų tautos kongresas (renkamas po 1 delegatą nuo 1 000 čečėnų) Grozne susirinko į trečiąją sesiją. Jis 97,3 proc. delegatų balsų patvirtino Čečėnijos–Ingušijos ASSR Aukščiausiosios Tarybos deklaraciją „Dėl Čečėnijos–Ingušijos Respublikos valstybinio suvereniteto“ ir išvaikė šią valdžios instituciją, nes ji rėmė prieš kelias savaites Maskvoje vykusį perversmą (vadinamąjį rugpjūčio pučą), kurio metu mėginta nuversti SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą [43]. Po to Visuotinis čečėnų tautos kongresas išrinko Laikinąją Tarybą, sudarytą iš visų lygių (SSRS, RSFSR, Čečėnijos–Ingušijos Respublikos) deputatų. Pastaroji institucija turėjo parengti valstybingumo atkūrimo dokumentus: konstituciją, rinkimų, pilietybės, referendumo, prezidento ir parlamento veiklos, centrinės rinkimų komisijos įstatymus. Tad 1991 m. rugsėjo 6 d. de facto visa valdžia Čečėnijoje atiteko Visuotiniam čečėnų tautos kongresui – nuo Rusijos nepriklausomai unikaliai atstovaujamajai institucijai – ir šio kongreso Vykdomajam komitetui [43]. Ši diena tapo Čečėnijos nepriklausomybės atkūrimo diena. Kartu ingušų tautai suteikta savarankiško vystymosi kelio teisė ir savo valstybės sudarymo galimybė. Nuo tada prasidėjo praktiniai valstybingumo atkūrimo veiksmai.

Laikinoji Taryba suformavo centrinę rinkimų komisiją, kuri surengė parlamento ir prezidento rinkimus. 1991 m. rugsėjo 30 d. Visuotinio čečėnų tautos kongreso Vykdomasis komitetas raštu kreipėsi į Lietuvos, Latvijos, Estijos parlamentus bei vyriausybes ir prašė atsiųsti savo atstovus – stebėtojus – rinkimų kampanijai kontroliuoti, taip pat šalies politinei padėčiai įvertinti [34, 94]. Beje, rinkimus stebėjo 27 pasaulio valstybių ir organizacijų atstovai. Rinkiminės kampanijos metu nebuvo užfiksuota esminių pažeidimų. Pirmuoju prezidentu tapo D. Dudajevas (surinko 90,1 proc. balsų). Jo inauguracija įvyko Grozno dramos teatre lapkričio 9 d. Už naują parlamentą balsavo 72 proc. rinkėjų [44]. Rinkimų rezultatų aktą pasirašė Estijos, Gruzijos atstovai. 1991 m. lapkričio 1 d. D. Dudajevas paskelbė šalies suvereniteto deklaraciją [30], kurią kitą dieną patvirtino parlamentas. Nuo tada Čečėnija tapo nepriklausoma ne tik de facto, bet ir de jure. Ji buvo viena iš keliolikos valstybių, atsiradusių buvusios SSRS vietoje. Šiuo požiūriu, anot D. Žalimo, reikia „ priminti tarptautinės teisės normas, įtvirtintas 1970 metų JT Generalinės Asamblėjos Tarptautinės teisės principų deklaracijoje, pagal kurias visos tautos turi teisę laisvai apsispręsti, o atsiskyrimas, įgyvendinant tokią apsisprendimo teisę, yra negalimas tik tada, kai valstybė, nuo kurios norima atsiskirti, pati gerbia tautų apsisprendimo teisę ir turi vyriausybę, atstovaujančią visiems jos teritorijos gyventojams nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir etninės kilmės. Sovietų Sąjunga nebuvo tokia valstybė čečėnų tautos atžvilgiu, nebuvo ir nėra tokia valstybe ir dabartinė Rusijos Federacija “ [43]. O ingušai pasirinko kitą kelią – liko RSFSR sudėtyje.

1992 m. Čečėnijos Respublika priėmė savo Konstituciją, kurios pirmajame straipsnyje teigiama: „Čečėnijos Respublika – suvereni ir nepriklausoma demokratinė teisinė valstybė, sudaryta, remiantis čečėnų tautos apsisprendimo teise “ [28]. Teisininkų teigimu, jos tekste negalima „ atsistebėti pažangiomis, demokratinės visuomenės vertybėmis pagrįstomis ir gerokai pralenkusiomis laikmetį formuluotėmis, kurių nėra, pavyzdžiui, kiek vėliau priimtos Lietuvos Konstitucijos tekste “ [43]. Jau kitą dieną Čečėnijos Respubliką pripažino Gruzija.

Vis dėlto čečėnų santykiai su Rusija klostėsi sudėtingai. Dar 1991 m. lapkričio 8 d. Borisas Jelcinas pasirašė įsaką „Dėl ypatingos padėties įvedimo Čečėnijoje–Ingušijoje“. Tačiau praktiškai įgyvendinti šio dokumento turinio Maskvai nepavyko. Kita vertus, didelę grėsmę nepriklausomybei kėlė Čečėnijos teritorijoje dislokuoti SSRS ginkluotojųjų pajėgų daliniai. Todėl 1991 m. lapkričio 27 d. D. Dudajevas išleido įsaką „Dėl SSRS ginkluotojų pajėgų karinių dalinių, dislokuotų respublikos teritorijoje, ginkluotės ir technikos nacionalizacijos“ [46]. Rusija, de facto pripažinusi Čečėnijos Respubliką, pradėjo politinę, finansinę, ekonominę nepriklausomos valstybės blokadą (nuo 1991 m. lapkričio 10 d. prasidėjo ekonominė, nuo 1992 m. birželio 16 d. – finansinė, nuo 1992 m. rugpjūčio 8 d. – oro erdvės, nuo 1993 m. lapkričio 10 d. – ryšių, nuo 1994 m. liepos 21 d. – transporto blokada) [41, 495]. Tačiau jau 1994 m. pragyvenimo lygis Čečėnijoje buvo aukštesnis nei Rusijoje [44]. Pagaliau Groznui ir Maskvai pavyko susitarti dėl buvusios sovietų kariuomenės išvedimo. 1992 m. kovo 26 d. Čečėnijos Respublika pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą su RSFSR „Dėl rusų (buvusios sovietų) kariuomenės išvedimo iš Čečėnijos Respublikos teritorijos“ [46]. Pastarasis dokumentas dar kartą patvirtino jaunos valstybės pripažinimą de facto. 1992 m. liepos 7 d. rusų kariai išėjo iš Čečėnijos. Tai buvo pirmoji buvusios SSRS ir Varšuvos bloko šalių teritorija, iš kur visiškai išvesti rusų kariai. Be to, jie čečėnams paliko didelį kiekį ginkluotės. Tai buvo toks pirmas ir paskutinis faktas rusų kariuomenės išvedimo istorijoje [44]. Kita vertus, galima įtarti, kad taip Maskva rengėsi būsimiesiems kariniams veiksmams čečėnų žemėje.

1994 m. Rusijos politinės ir karinės pajėgos pradėjo praktiškai įgyvendinti Čečėnijos Respublikos sunaikinimo planą. Masinėse informavimo priemonėse buvo skleidžiama propaganda, nukreipta prieš čečėnų tautą, vykdomos įvairios ciniškos provokacijos, terorizmo aktai, kurių metu žuvo civiliai. 1994 m. lapkričio 26 d. Maskva apginklavo grupę čečėnų, kuri oficialiai paskelbė opoziciją Grozno režimui. Ji kartu su rusų karo samdiniais (apie 6 000 žmonių ir 200 vienetų šarvuotos technikos) įsiveržė į Čečėniją [46]. Tiesa, S. Knezys savo knygoje rašė, kad puolime dalyvavo daugiau kaip 1 500 vienetų šarvuotos technikos, 20 haubicų, 40 kovinių sraigtasparnių ir lėktuvų, daugiau kaip 2 500 pėstininkų [35, 24]. Kita vertus, tai buvo pirmieji nekonvencinio karo, kurį Rusija vėliau naudojo Kryme, Donbase, daigai. Padedant aviacijai priešui pavyko įsiveržti į Grozną. Tačiau po šešias valandas trukusio mūšio agresija buvo sustabdyta. Čečėnams pavyko sunaikinti apie 40 priešo šarvuotų mašinų, paimti į nelaisvę didelį kiekį rusų samdinių [43]. S. Knezio duomenimis, priešas neteko pamuštų 32 tankų ir 5 šarvuočių (dar 12 tapo trofėjais), 4 sraigtasparnių, 1 lėktuvo. Be to, žuvo 300 opozicijos karių, 200 buvo paimta į nelaisvę, tarp kurių buvo 68 rusų kariai – nuo eilinio iki majoro [35, 26].

Po agresijos žlugimo 1994 m. lapkričio 30 d. B. Jelcinas pasirašė slaptą įsaką Nr. 2137s [44; 35, 29; 34, 166], kuris leido panaudoti visas Rusijos turimas priemones kovoje prieš Čečėniją. Būtent šis dokumentas, veikęs 11 dienų, sudarė sąlygas paleisti karinę mašiną. Visa tai peraugo į du Rusijos ir Čečėnijos karus, pratęsusius XIX a. kolonijinio karo tradicijas, čečėnų žemės okupaciją, sunaikinusią ketvirtį tautos ir atnešusią nepagydomas kančias paprastiems žmonėms.

Oficialiojo Vilniaus požiūris į Čečėnijos problemą

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvai ne tik teko pergyventi Maskvos ekonominę blokadą, karinę agresiją, bet ir įrodyti pasauliui, kad ji verta turėti savo valstybę. Nesusitariant su Sovietų Sąjunga, ieškota rusų demokratinių jėgų pagalbos. Neatsitiktinai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 12 d. priėmė kreipimąsi „Į Rusijos Federacijos tautas ir RTFSR Aukščiausiąją Tarybą“, kuriame ragino stiprinti dviejų „ tautų ir valstybių bendradarbiavimą, suverenitetą ir taikią kaimynystę “ [13]. Tačiau tarptautinio pripažinimo procesas užtruko. Jis prasidėjo tik po kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių ir įgavo kokybiškai naują pagreitį jau po rugpjūčio pučo. Kita vertus, net ir suirus SSRS, Lietuvos priklausomybė nuo Rytų kaimyno išliko. Lietuvos ekonomika buvo glaudžiai susieta su Rusijos rinka. Nesusitarta su Maskva dėl tarpusavio sienų. Lietuvos teritorijoje ir toliau buvo dislokuoti Rusijos kariuomenės daliniai (maždaug penkios divizijos (apie 34,6 tūkst. karių). 1992 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rytiniame posėdyje pranešta, kad „ sausio 31 d. su perėjimu į vasario 1 d. įvyko Rusijos ir Lietuvos įgaliotųjų delegacijų susitikimas, kurio metu buvo patvirtinta, kad abi pusės sutinka laikyti tai derybų pradžia dėl kariuomenės, kuri yra perėjusi į Rusijos jurisdikciją, išvedimo iš Lietuvos teritorijos galutinių terminų, sąlygų ir tvarkos. Pagrindinis derybų rezultatas buvo tai, kad pavyko, skirtingai nuo ankstesnių įvairių derybų su Tarybų Sąjunga, susitarti dėl derybų reglamento ir nustatyti tikslią datą, kada pradės dirbti ekspertai. Be to, patvirtinta, kad Rusijos kariuomenės dalinių išvedimas prasidės vasario mėnesį “ [6]. Tačiau išvesti kariuomenę pradėta 1992 m. rugsėjo 8 d. Tai vyko keturiais etapais. Kita vertus, procesas nebuvo sklandus. Rusija ne kartą skelbė, kad kariuomenės išvedimas stabdomas, ir taip bandė išsiderėti Lietuvai nepriimtinų nuolaidų. Vis dėlto 1993 m. rugpjūčio 31 d. (kaip numatyta išvedimo grafike) Rusijos kariuomenė iš Lietuvos teritorijos buvo išvesta galutinai.

Tad, sprendžiant gyvybiškai svarbias savo valstybingumo problemas, oficialusis Vilnius privalėjo laikytis atsargios taktikos, kontaktuodamas su Ičkerija, Čečėnijos Respublika. Tačiau ir čia be Maskvos provokacijų neapsieita. Antai 1992 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis aiškino, kad „ Užsienio reikalų ministerija gavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos protestą neva dėl mano telegramos D. Dudajevui ir atsiprašė, aiškinosi. Nieko nėra, nebuvo nei tos telegramos, nei aiškinimo. Kažkokia labai seno stiliaus intriga yra paleista. Mes stengiamės visiškai nesivelti į kokias nors dideles diskusijas “ [5].

Oficialusis Vilnius laikė Čečėniją Rusijos dalimi, bet ragino jos problemą spręsti taikiomis priemonėmis. Analogiškos pozicijos laikėsi ir kitos šalys, nes, anot A. Dudajevos, „ bijojo Rusijos “ [33, 127]. Vis dėlto Lietuva padėjo spręsti Ičkerijos, Čečėnijos Respublikos, valstybingumo problemą, pasinaudodama keliomis diplomatinės veiklos formomis. Pirmiausia tarp dviejų šalių politikų užmegzti neoficialūs kontaktai, kurių labai reikėjo čečėnams, norėjusiems, kad Vilnius atliktų advokato funkcijas Grozno santykiuose su Maskva. Apie tai D. Dudajevas tiesiai šviesiai deklaravo 1992 m. rugpjūčio 30 d. rašte V. Landsbergiui: „ Čečėnijos Respublikos Prezidentas, Parlamentas, Vyriausybė, kovodami už čečėnų tautos teisę į laisvę ir nepriklausomybę, prašo Jūsų sutikimo tarpininkauti derybose tarp Čečėnijos Respublikos ir Rusijos Federacijos “ [34, 97]. Šioje srityje ypač aktyviai veikė V. Eidukaitis, kuris atliko tarpininko vaidmenį, mezgant santykius tarp Grozno ir Vilniaus.

D. Dudajevas kelis kartus neoficialiai lankėsi Lietuvoje. 1992 m. vasarą jis pirmą kartą slapta lėktuvu TU 134 atskrido į Palangą. Kartu su Prezidentu atvyko keturi apsaugininkai bei V. Eidukaitis. Pastarasis aprašė gana nestandartinį pasirengimą šiai kelionei: „ apsaugos vyrukai jau paruošę ginklus: penkias dėžes granatų, kiekvienam po pistoletą, automatą, vieną rankinį kulkosvaidį, keletą dėžių šovinių automatams ir kelias juostas kulkosvaidžiui “ [34, 90]. Tokio apsiginklavimo būtinybę V. Eidukaitis aiškino tuo, kad Lietuvoje dar tebebuvo dislokuoti Rusijos kariuomenės daliniai. Palangoje, pasak V. Eidukaičio, D. Dudajevas išbuvo tris dienas. Čia jis susitiko su LR AT Pirmininku V. Landsbergiu (pokalbis truko nuo 10 val. vakaro iki 5 val. ryto). Valstybių vadovai aptarė padėtį Čečėnijoje ir galimą Vilniaus pagalbą Groznui [34, 89–94]. O tuometiniai Palangos vadovai tvirtina, kad D. Dudajevo viešnagė buvo labai trumpa.

1993 m. rudenį D. Dudajevas į Lietuvą atskrido su asmeniniu vizitu antrą kartą. Dabar jis lankėsi Vilniuje. Čia Čečėnijos Prezidentas išbuvo dvi dienas ir susitiko su LR Seimo Pirmininku Česlovu Juršėnu, opozicijos lyderiu V. Landsbergiu, kitais politikais, surengė spaudos konferenciją „Lietuvos“ viešbutyje. Tačiau D. Dudajevo viltys, kad Lietuva paveiks Vakarus Čečėnijos klausimu, neišsipildė [34, 107–115]. Kita vertus, po Prezidento vizitų abiejų šalių santykiuose pastebima teigiamų poslinkių.

1992 m. spalio 1–7 d. Vilniuje lankėsi Čečėnijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos delegacija (5 asmenys), už kurios priėmimą buvo atsakingas AT deputatas Klemas Inta [14]. Pastarasis tapo pirmuoju Lietuvos parlamentaru, apsilankiusiu Grozne. Per įvairias valstybines šventes 1993–1994 m. Lietuvai Čečėnijoje atstovavo Seimo nariai A. Endriukaitis, Kęstutis Skrebys [15], Alfonsas Vaišnoras [16]. Tačiau pastarasis, anot V. Eidukaičio, įtartinai neatvyko į Grozną sutartu laiku [34, 147]. O 1994 m. vasario mėn. parlamentarai Romualda Hofertienė, A. Patackas, A. Endriukaitis kartu su čečėnų delegacija iš Gruzijos į Grozną pervežė palaidoti nužudytojo Gruzijos Prezidento Zviado Gamsachurdijos palaikus [33, 132].

1993 m. lapkričio mėn. Vilniuje surengtos čečėnų kultūros dienos. Jos truko tris dienas. Grozno delegacijai vadovavo vicepremjeras Zelimchanas Jandarbijevas. Čečėnijos dainų ir šokių ansambliai surengė kelis koncertus, o A. Dudajeva – savo paveikslų parodą [34, 123]. 1994 m. sausio mėn. Prezidento žmona vėl atskrido į Lietuvą. Ji vadovavo čečėnų vyriausybinei delegacijai. Čečėnijos atstovai buvo priimti Seime. Kaune surengtas A. Dudajevos eilėraščių rinkinio pristatymas bei personalinė paveikslų paroda [33, 131]. Prezidento žmona užmezgė glaudžius ryšius su lietuviais ir Lietuva. Savo atsiminimuose A. Dudajeva rašė: „ patys karščiausi ir narsiausi vyrukai buvo mūsų ištikimi draugai iš Lietuvos: Vytautas Landsbergis , Algirdas Endriukaitis, Algirdas Patackas, Romualda Hofertienė, centristų partijos lyderis Romualdas Ozolas. Mūsų draugystė vis stiprėjo “ [33, 128].

1993 m. rudenį Vilniuje atidaryta Čečėnijos Respublikos informacijos ir kultūros atstovybė (nuo 1999 m. įregistruota kaip viešoji įstaiga, o jos biuras naudojosi Vilniaus miesto savivaldybės panaudos teise suteiktomis patalpomis Odminių gatvėje). 1992 m. Seime įsikūrė Tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika grupė, vadovaujama A. Endriukaičio. Ji kartu su tarptautine humanitarinės pagalbos nevyriausybine organizacija „Gydytojai be sienų“ rengė humanitarinės pagalbos ekspedicijas į Čečėniją, kurių pirmoji buvo itin sėkminga ir reikšminga [34, 202]. Nuo 1995 m. pradėjo veikti Tarptautinė parlamentarų grupė Čečėnijos problemoms spręsti. Parlamentinių ryšių grupių kūrimo nacionaliniuose parlamentuose idėja gimė Tarpparlamentinėje sąjungoje, įkurtoje dar 1889 m. ir vienijančioje daugumos pasaulio valstybių parlamentus. Iki šiol parama Čečėnijai vyksta Tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika grupės bei Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti pastangomis: kasmet organizuojamos konferencijos, rūpinamasi čečėnų pabėgėlių reikalais. Beje, Tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika grupė, pasak A. Endriukaičio, dar iki antrojo Rusijos ir Čečėnijos karo nesėkmingai tarpininkavo deryboms, kad Islandija pripažintų šią Kaukazo valstybę.

Abi šalys pradėjo bendradarbiauti teisės srityje. Antai 1994 m. kovo 2 d. Vilniuje Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir jo Čečėnijos kolegė Elza Šeripova pasirašė susitarimą „Dėl teisinės pagalbos kai kuriais prokurorinės veiklos klausimais“. Šis dokumentas turėjo padėti sustiprinti kovą su nusikalstamumu [34, 147–151].

D. Dudajevo pasiūlymu Grozne norėta įsteigti Lietuvos dienraščio atstovybę. Jai Čečėnijos parlamente net nemokamai skirtos patalpos. Seimo tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika grupei rekomendavus, šiai misijai pasirinktas Lietuvos aido žurnalistas G. Visockas [34, 151]. 1994-aisiais Grozne jis išbuvo pusę metų. Perdavinėjo į Vilnių naujausią informaciją apie įvykius Kaukaze. Tačiau dėl prasidėjusios Rusijos agresijos žurnalistui teko grįžti namo, o graži idėja taip ir liko neįgyvendinta [42].

Oficialiojo Vilniaus pozicija Čečėnijos klausimu atsispindėjo įvairiuose Seimo dokumentuose. Pirmasis parlamento pareiškimas „Dėl įvykių Čečėnijoje“ paskelbtas 1994 m. gruodžio 1 d., po pirmosios Rusijos agresijos prieš čečėnus. Dokumente kreiptasi į Rusijos Federacijos Tarybą ir Valstybės Dūmą, kviečiant jas dėti visas pastangas derybų keliu sustabdyti karinį konfliktą. Be to, ragintos tarptautinės organizacijos skubiai nusiųsti tarptautinius stebėtojus į Čečėniją ir užkirsti kelią kraujo liejimui, žmogaus teisių pažeidimams bei naujam karo židiniui [17]. Ypač aktyviai ir aštriai Seime svarstyta Čečėnijos problema, jau prasidėjus pirmajam Rusijos ir Čečėnijos karui. Šia tema diskutuota net penkiuose parlamento posėdžiuose 1994 m. gruodžio 13–15 d. d. [8; 9; 10; 11; 12]. Pagaliau gruodžio 14 d. priimtas nutarimas „Dėl padėties Čečėnijoje“, kuriame dar kartą pasisakyta už konflikto Čečėnijoje taikų sureguliavimą, žmogaus bei tautų teisių garantavimą ir kviesta konfliktuojančias puses tik taikiomis priemonėmis spręsti visas susikaupusias problemas. Dokumente konfliktuojančioms pusėms taip pat siūlyta Lietuvos Respublikos Seimo geros valios misija, kuri galėtų padėti taikiai sureguliuoti konfliktą [18]. Pirmojo Rusijos ir Čečėnijos karo laikotarpiu (1994–1996 m.), atsižvelgdamas į Rusijos valdžios institucijų daromus šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus bei besitęsiantį kraujo liejimą Čečėnijoje ir vis labiau matomą agresyvią politikos liniją, taip pat sustiprėjusią priešišką propagandą masinės informacijos priemonėse, nukreiptą prieš Baltijos šalis, ypač Lietuvą, oficialusis Vilnius privalėjo sustiprinti šalies sienų apsaugą, karinį pasirengimą, suaktyvinti integracijos procesą į euroatlantines struktūras [19]. Kita vertus, noras integruotis į NATO, ES, taip pat ekonominė priklausomybė nuo Maskvos neleido Vilniui griežtinti tono. Tad Seimas ir toliau ragino Rusiją taikiai sureguliuoti Čečėnijos konfliktą [21].

Baltijos šalys koordinavo pagalbos veiksmus čečėnų tautai. Tokią jų poziciją įvertino savo knygoje A. Dudajeva: „ Čečėnijos Respublikos pristatyme tarptautinėje arenoje visos trys Baltijos valstybės veikė išvien, ypač Lietuva ir Estija “ [33, 128]. Antai 1995 m. balandžio 22 d. Rygoje Baltijos Asamblėja priėmė rezoliuciją „Dėl Čečėnijos“ [20]. Dokumente Rusijos Federacija raginama sustabdyti Čečėnijos žmonių genocidą ir išvesti savo armiją, sukarintas policijos pajėgas iš Čečėnijos teritorijos, o ESBO kviečiama iškelti Jungtinėse Tautose klausimą dėl Čečėnijos tautos teisės į apsisprendimą bei išsilaisvinimą iš kolonializmo. Analogiškas tonas skambėjo ir kitoje Baltijos Asamblėjos rezoliucijoje „Dėl Čečėnijos Respublikos Ičkerija parlamento kreipimosi“, priimtoje 1997 m. balandžio 27 d. [22].

Prasidėjus antrajam Rusijos ir Čečėnijos karui (1999 m.), LR Seimas priėmė tris rezoliucijas (1999 m. lapkričio 16 d. „Dėl karo Čečėnijoje“, 1999 m. gruodžio 21 d. „Dėl viešo ir visapusiško Čečėnijos problemos sprendimo“, 2000 m. vasario 10 d „Dėl žmogaus teisių ignoravimo Rusijos kare prieš Čečėnijos Respubliką“), kuriose dar kartą pasmerkė Rusijos karinius veiksmus, kvietė tarptautinę bendruomenę veiksmingiau spręsti čečėnų tautos genocido klausimą [23; 24; 25]. Deja, bet tai buvo visi politiniai, diplomatiniai veiksmai, kurių oficialusis Vilnius galėjo imtis tuo metu, kad išsaugotų Čečėnijos valstybingumą. Anot R. Ozolo, „ niekas negalės ir pasakyti, kad Lietuva nieko nedarė ir nepadarė, kai didelės tautos kareiviai pjovė vos milijoną į XX amžių atsivedusią tautą padarė nedaug, bet padarė viską, ką šiuo metu galėjo “ [40, 108].

R. Ozolo ir A. Patacko misijos Čečėnijoje pėdsakais

R. Ozolas – vienas iš nedaugelio parlamentarų, pripažinusių tik moralią politiką, – 1993 m. įsitraukė į veiklos, susijusios su Čečėnijos problema, barą [34, 201–202]. Būtent jam kartu su A. Patacku pirmą kartą teko dalyvauti tarptautinėje tarpininkavimo misijoje, kuri vėliau tapo viena iš Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatijos priemonių. Ją ne kartą (tik aukštesniame lygyje ir platesniu formatu) panaudojo Prezidentas Valdas Adamkus (2003 m. Rožių revoliucija Gruzijoje, 2004 m. Oranžinė revoliucija Ukrainoje).

Po 1994 m. lapkričio 26 d. prasidėjusios nesėkmingos Maskvos karo samdinių atakos Grozne čečėnai į nelaisvę paėmė keliasdešimt rusų karių. Iškilo belaisvių grąžinimo problema, kurią čečėnai norėjo spręsti tarptautiniu lygiu. D. Dudajevas paskelbė, kad belaisvius Rusijai grąžins, tarpininkaujant trečiajai šaliai. Ja tapo Lietuvos parlamentarų delegacija, kurią sudarė R. Ozolas ir A. Patackas. Kadangi pagal tarptautinius standartus delegaciją turi sudaryti trys asmenys, tai išvykstantys Seimo nariai paklausė V. Landsbergio, ar nesutiktų neakivaizdžiai tapti trečiuoju misijos nariu. Šis atsakė teigiamai [26, 18]. Beje, Seimo narius atvykti į Maskvą bei Grozną kvietė ir Rusijos Dūmos saugumo komiteto pirmininkas Sergejus Juščenkovas [34, 161]. Tai buvo visiškai nauja situacija XX a. Lietuvos diplomatijoje.

1994 m. gruodžio 5 d. abu Seimo nariai atskrido į Maskvą ir susitiko su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rusijoje Romualdu Kozyrovičiumi. Pastarasis, anot R. Ozolo, „ nesikiša į mūsų reikalus viešai, bet nuosekliai padeda “ [26, 10]. Ambasadoriaus pozicija tik dar kartą patvirtino faktą, kad Vilniaus parlamentarų misija – neoficiali. Informacinę tylą turėjo nutraukti, prieš išskrendant iš Maskvos į konflikto zoną, R. Ozolas parašytas ir išsiųstas į Vilnių pranešimas apie šią misiją. Beveik sinchroniškai žinia apie lietuvių parlamentarų įsitraukimą į derybas pasklido ir Rusijoje [26, 18].

Maskva stengėsi įvairiais būdais lokalizuoti ir maskuoti Čečėnijos problemos sprendimą. Antai Rusijos užsienio reikalų ministerija išsiuntinėjo visoms Maskvoje reziduojančioms ambasadoms ir diplomatinėms atstovybėms notą, raginančią atšaukti savo atstovus iš nepaprastosios padėties regiono Kaukaze. Lietuvos parlamentarų nuomone, „ rusai trauktis nežada. Puikiai supranta, kad, jei laimės čečėnai, paskui eis ingušai ir kiti. Ir pietryčių Europa pradės vaduotis. Todėl labai gali būti, kad jie naikins tautą – šluos viską nuo žemės. Trečią kartą “ [26, 5–6]. Tačiau su R. Ozolu ir A. Patacku Maskvoje elgtasi išskirtinai. Jie apsilankė Dūmoje, kur susitiko su vietos politikais. Šiuo konkrečiu belaisvių perdavimo atveju lietuviai buvo naudingi abiem konfliktuojančioms pusėms. Antai garsus Rusijos politikas Grigorijus Javlinskis, kuris tuo metu Grozne derėjosi su D. Dudajevu dėl rusų karių likimo ir siūlė save įkaitu už jų išlaisvinimą, tiesiog maldavo, kad Vilniaus parlamentarai kuo skubiau atvyktų į Čečėniją [26, 14]. Tad keturi lietuviai (su Seimo nariais dar buvo jau žinomas V. Eidukaitis ir fotomenininkas Juozas Kazlauskas) kartu su rusų politikais, karininkais, žurnalistais gruodžio 6 d. vėlų vakarą Rusijos kariniu lėktuvu An-74 išskrido iš Maskvos į Ingušijos oro uostą Slepcovskoję (60 km nuo Grozno) [34, 162].

Dar skrydžio metu laikraščio Izvestija korespondentas Seimo narių paklausė apie misijos tikslą, trukmę ir turimus įgaliojimus deryboms. R. Ozolas į klausimą teatsakė: „ Susodinti prie stalo be opozicijos atstovų Ar turim įgaliojimus? Oficialių ne, bet neoficialius – taip. Galim dirbti kiek nori. Galim gauti papildymą. Norim susitikti su Dudajevu ir Javlinskiu. O toliau matysim. Dirbsim pagal aplinkybes, kada grįšim – nežinia “ [26, 22].

Atskridus į vietą po ilgo laiko tempimo Lietuvos parlamentarai pagaliau susitiko su G. Javlinskiu. Rusijos politikas sunkiai prognozavo konflikto sprendimo perspektyvą. Jis tarsi perfrazavo įžymiąją, 1918 m. pasakytą Levo Trockio frazę: „ bus nei karas, nei ne karas “ [26, 28]. Po to lietuviai automobiliais pajudėjo Grozno link.

Gruodžio 7–8 d. Čečėnijos sostinėje Lietuvos parlamentarai jau praktiškai įgyvendino savo tarpininkavimo misiją. Jie susitiko su Prezidento padėjėju, užsienio reikalų ministro pavaduotoju [26, 38], prekybos ministre [26, 47], parlamento nariais [26, 42] ir kitais aukštais pareigūnais. Po šių pokalbių lietuviai galėjo susidaryti bendrą politinės padėties Čečėnijoje ir Lietuvos pagalbos galimybių vaizdą: „ Nuostabiausia, kad netgi čia darosi nesuprantama, jog prasidėjo karas, jog čečėnai atlaikė pirmą rimtą pergalę ir dabar rusai dėl nesėkmės nori ką nors apkaltinti, atleisti ir pasiruošti naujam Čečėnijos spaudimui „nei taikos, nei karo sąlygomis“! Tai nuostabiausia! Jiems išties reikia rimtų analitikų ir patarėjų. Lietuvos pagalba yra rimta. Bet būtina dar rimčiau organizuoti veiksmą, nes mes jau rimtai įsijungėm ir trauktis nebėra kur“ [26, 43–44].

Keli susitikimai su Prezidentu lietuvių parlamentarams atskleidė realią situaciją, kad D. Dudajevas neadekvačiai reaguoja į geopolitinę padėtį, o jo veiksmuose galima pastebėti daugiau romantizmo elementų: „ Bet ir Dudajevas, rodos, iš savo pergalių nesugeba išspausti diplomatinių pergalių. Kadangi jis pasakė, jog yra kviečiamas į Maskvą, aš pasiūliau ją padaryti tribūna, iš kurios galima būtų paskelbti apie savo pergalę ir pareikalauti naujų sąlygų. Viena iš jų – įjungti mus tarpininkais. Dudajevas pasakė, kad jis reikalaus, kad mums būtų suteikti JTO stebėtojų įgaliojimai, ET įgaliojimai“ [26, 46]. Tokie siekiai buvo visiškai nerealūs. Juk Vakarai, nenorėdami pakenkti B. Jelcino, kurį laikė demokratu, prezidentavimui, Čečėnijos problemą įvardijo kaip Rusijos vidaus problemą. Tad čečėnams tiesiogiai reikėjo derėtis su Maskva. Aišku, kad, atsiradus abiem pusėms priimtinam tarpininkui, reikalai pajudėtų sparčiau. Beje, tai patvirtino Lietuvos parlamentarų misija, kurios metu ne tik derėtasi su rusais bei čečėnais, bet ir atlikti du reikšmingi darbai.

Po visų susitikimų R. Ozolas su A. Patacku pažadėjo parašyti dokumentą, kuriame atsispindėtų bendra lietuvių ir čečėnų parlamentarų nuomonė apie politinę padėtį Čečėnijoje. Taip 1994 m. gruodžio 7 d. buvo baigtas Lietuvos ir Čečėnijos Respublikos parlamentų atstovų konsultacijų komunikatas, kuris perduotas atspausdinti V. Eidukaičiui [34, 167–168; 26, 53–54]. Dokumente konstatuojama, kad 1994 m. lapkričio 26 d. Rusijos karinės pajėgos puolė Grozną. Tai reiškė Rusijos karo su Čečėnijos Respublika pradžią, kuris galėjo peraugti į Šiaurės Kaukazo karą. Komunikate toliau teigiama, kad karo lėktuvų antskrydžiai virš Čečėnijos Respublikos teritorijos rodo nuolatinį karinių veiksmų atnaujinimo pavojų, o Rusijos valstybinių struktūrų veiksmai – naujų spaudimo formų paiešką. Parlamentarai ragino abi puses sudaryti konflikto sureguliavimo delegacijas ir nedelsiant pradėti taikos derybas. Dokumente R. Ozolas ir A. Patackas konstatavo būtinumą pripažinti Čečėnijos nepriklausomybę tarptautiniu mastu, taip pat savo pasirengimą kaip įgaliotieji Lietuvos valstybės, tarptautinių organizacijų, kurios suteiktų įgaliojimus Lietuvos pusei, atstovai tarpininkauti taikiai sureguliuojant konfliktą.

Gruodžio 8 d. vyko rusų belaisvių perdavimo ceremonija. Prieš tai Čečėnijos generalinis prokuroras aptarė su lietuvių parlamentarais šios akcijos detales. Abu Seimo nariai tvirtino, „ kad pagrindinis reikalas yra fiksuoti trečiosios pusės dalyvavimą “ [26, 70]. Belaisvių perdavimas vyko prezidentūros salėje. Prezidiumo viduryje sėdėjo D. Dudajevas, jam iš dešinės – R. Ozolas ir A. Patackas, iš kairės – Stavropolio krašto kazokų atamanas bei Rusijos ginkluotojų pajėgų atstovas (generolas) [34, 163; 26, 71–82]. Belaisvių perdavimas vyko gana sklandžiai.

Ceremonijoje dalyvavo daug žurnalistų. Tačiau Rusijos žiniasklaida šį įvykį nušvietė tendencingai, ypač buvo blokuojamas trečiosios pusės dalyvavimo faktas: „ O kad trečioji pusė buvo, rodo stebėtinas jos buvimo fakto blokavimas. Visa, ką paskui matėm Maskvoj ir skaitėm buvo „be mūsų“ – visi faktai parinkti taip, kad mūsų nebūtų. Net juokas, kaip atidžiai dirbama! mūsų misija buvo visai nutylėta: belaisviai buvo perduoti dėl Dono kazokų delegacijos Mūsų buvimas ten buvo labai nepageidaujamas. KGB dirba naujais pavidalais. Rusija eina į imperiją “ [26, 78, 99–100]. Tad Maskvoje viešąją erdvę užvaldė antičečėniška propaganda, o tai šiai Šiaurės Kaukazo tautai nieko gero nežadėjo.

Dienoraštyje autorius įvertino ir nepriklausomybės pasiekimus Čečėnijoje. Jis tvirtino, kad D. Dudajevas jau įvykdė „ dvi revoliucijas – kultūros, pervesdamas raštą į lotynišką alfabetą, ir sukurdamas kariuomenę, kuri dabar jau tikrai nebe būriai ar orda “ [26, 36]. Trečią moralinę pergalę, anot R. Ozolo, Prezidentas pasiekė, grąžindamas rusų belaisvius. Tačiau daugiau laimėjimų nebebuvo. Tad R. Ozolas dienoraštyje konstatavo šio konflikto aklavietę: „ Kaukazo karas apvers viską ne tik Rusijoje, bet ir Europoj. Nors, tiesą sakant, apvers ir kitaip: jei čečėnai laimi “ [26, 20–21].

Išvados

Postūmį tyrimui suteikė Romualdo Ozolo Čečėnijos dienoraščio rankraščio kopija. Joje aprašoma Seimo narių R. Ozolo ir A. Patacko neoficiali išvyka į Grozną 1994 m. gruodžio pradžioje, kur jie turėjo liudyti čečėnų gerą valią – viešą rusų belaisvių perdavimą.

Tarptautinė dviejų lietuvių parlamentarų tarpininkavimo misija vėliau tapo viena iš Antrosios Lietuvos Respublikos diplomatijos priemonių. Ją ne kartą (tik aukštesniame lygyje ir platesniu formatu) panaudojo Prezidentas Valdas Adamkus (2003 m. Rožių revoliucija Gruzijoje, 2004 m. Oranžinė revoliucija Ukrainoje).

1994 m. lapkričio 26 d. prasidėjusią nesėkmingą Maskvos samdinių ataką galima laikyti pirmaisiais nekonvencinio karo, kurį Rusija vėliau naudojo Kryme, Donbase, daigais.

Suirus SSRS, Lietuvos priklausomybė nuo Rytų kaimyno išliko. Lietuvos ekonomika buvo glaudžiai susieta su Rusijos rinka. Nesusitarta su Maskva dėl tarpusavio sienų. Lietuvos teritorijoje ir toliau dar buvo dislokuoti Rusijos kariuomenės daliniai. Todėl Vilnius privalėjo laikytis atsargios taktikos, kontaktuodamas su Ičkerija, Čečėnijos Respublika.

Oficialusis Vilnius laikė Čečėniją Rusijos dalimi, bet ragino jos problemą spręsti taikiomis priemonėmis. Tokia pozicija Čečėnijos klausimu atsispindėjo įvairiuose Seimo dokumentuose – pareiškimuose, nutarimuose, rezoliucijose.

Po dviejų Prezidento D. Dudajevo vizitų Lietuvoje abiejų šalių santykiuose pastebima teigiamų poslinkių.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rytinio posėdžio stenograma. 1991 09 10 [žiūrėta 2015 10 04]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251036>.
  2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rytinio posėdžio stenograma. 1991 09 24 [žiūrėta 2015 10 04]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251046>.
  3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rytinio posėdžio stenograma. 1991 12 04 [žiūrėta 2015 10 05]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251153>.
  4. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vakarinio posėdžio stenograma. 1991 12 20 [žiūrėta 2015 10 05]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251169>.
  5. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rytinio posėdžio stenograma. 1992 01 16 [žiūrėta 2015 10 06]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251184>.
  6. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rytinio posėdžio stenograma. 1992 02 04 [žiūrėta 2015 10 06]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251199>.
  7. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rytinio posėdžio stenograma. 1992 02 28 [žiūrėta 2015 10 07]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251355>.
  8. Lietuvos Respublikos Seimo rytinio posėdžio stenograma. 1994 12 13 [žiūrėta 2015 10 07]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=239027>.
  9. Lietuvos Respublikos Seimo vakarinio posėdžio stenograma. 1994 12 13 [žiūrėta 2015 10 07]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=239028>.
  10. Lietuvos Respublikos Seimo rytinio posėdžio stenograma. 1994 12 14 [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=239029>.
  11. Lietuvos Respublikos Seimo rytinio posėdžio stenograma. 1994 12 15 [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=239030>.
  12. Lietuvos Respublikos Seimo vakarinio posėdžio stenograma. 1994 12 15 [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=239031>.
  13. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Rusijos Federacijos tautas ir RTFSR Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. liepos 12 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.117369?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=d528d863-ea4a-47be-bdf4-33cbe48f1085>.
  14. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Čečėnijos Respublikos parlamentinės delegacijos priėmimo“ 1992 m. spalio 7 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.1770?positionInSearchResults=2&searchModelUUID=9f115561-7e09-4d49-a85f-b7ae7e6659ce>.
  15. Lietuvos Respublikos Seimo Valdybos nutarimas „Dėl A. Endriukaičio ir K. Skrebio komandiruotės į Čečėnijos Respubliką“ 1993 m. rugpjūčio 31 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.9092?positionInSearchResults=3&searchModelUUID=193b5210-c1b2-4ff2-863d-02677b4bec4c>.
  16. Lietuvos Respublikos Seimo Valdybos nutarimas „Dėl A. Vaišnoro komandiruotės į Čečėniją“ 1994 m. vasario 23 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.9305?positionIn SearchResults=1&searchModelUUID=d11fb57f-fdbd-4b06-8397-586022926ce3>.
  17. Lietuvos Respublikos Seimo pareiškimas „Dėl įvykių Čečėnijoje“ 1994 m. gruodžio 1 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.18131?jfwid=-t0ik4nt23>.
  18. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl padėties Čečėnijoje“ 1994 m. gruodžio 14 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.15131?positionInSearchResults=0&search ModelUUID=d11fb57f-fdbd-4b06-8397-586022926ce3>.
  19. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos saugumo ir paramos Čečėnijai“ 1995 m. sausio 17 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.18834? positionInSearchResults=0&searchModelUUID=2ed5ce7f-9642-48c9-92a7-3b8757e5b394>.
  20. Baltijos Asamblėjos rezoliucija „Dėl Čečėnijos“ 1995 m. balandžio 22 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.19862?positionInSearchResults=4&searchModelUUID= 999b599a-399b-46ab-9e4a-7abf8e6acc66>.
  21. Lietuvos Respublikos Seimo kreipimasis į Rusijos Federacijos Federalinio Susirinkimo Valstybės Dūmą dėl karo Čečėnijoje 1996 m. rugpjūčio 21 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.30512?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=193b5210-c1b2-4ff2-863d-02677b4bec4c>.
  22. Baltijos Asamblėjos rezoliucija „Dėl Čečėnijos Respublikos Ičkerija parlamento kreipimosi“ 1997 m. balandžio 27 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.39401?positionInSearchResults=3&searchModelUUID=999b599a-399b-46ab-9e4a-7abf8e6acc66>.
  23. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl karo Čečėnijoje“ 1999 m. lapkričio 16 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.90077?positionInSearchResults=2&search ModelUUID=999b599a-399b-46ab-9e4a-7abf8e6acc66>.
  24. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl viešo ir visapusiško Čečėnijos problemos sprendimo“ 1999 m. gruodžio 21 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.92836?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=999b599a-399b-46ab-9e4a-7abf8e6acc66>.
  25. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl žmogaus teisių ignoravimo Rusijos kare prieš Čečėnijos Respubliką“ 2000 m. vasario 10 d. [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS. 95354?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=999b599a-399b-46ab-9e4a-7abf8e6acc66>.
  26. OZOLAS, Romualdas. Čečėnijos Dienoraštis (rankraščio kopija atskiras rankraštis ). 1994.
  27. Декларация о государственном суверенитете Российской Советской Федеративной Социалистической Республики от 12 июня 1990 г. [žiūrėta 2015 10 09]. Prieiga per internetą: <http://constitution.garant.ru/act/base/10200087/>.
  28. Конституция Чеченской Республики Ичкерия [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=3&ved=0ahUKEwjM8-rz6pHKAhUJFywKHX7oDxEQFgguMAI&url=http%3A%2F%2Fartofwar.ru%2Fimg%2Fz%2Fzagorulxko_w_a%2Ftext_0050%2Fkonstitucijachri.doc&usg=AFQjCNEeYsXuNBXlGpE8bxtddN--MRtzug>.
  29. Закон СССР от 26 апреля 1990 г. О разграничении полномочий между СОЮЗОМ ССР и субъектами федерации. Ведомости Съезда народных депутатов СССР и Верховного Совета СССР ,1990, № 19, с. 329 [žiūrėta 2015 10 09]. Prieiga per internetą: <http://constitutions.ru/?p=2965>.
  30. 1 ноябрь 1991 год: Указ президента ЧР Джохара Дудаева о государственном суверенитете [žiūrėta 2015 10 09]. Prieiga per internetą: <http://chechenews.com/1-%D0%BD%D0%BE%D1%8F%D0%B1%D1%80%D1%8C-1991-%D1%82%D0%B0-%D1%87%D1%80-%D0%B4%D0%B6%D0%BE%D1%85%D0%B0%D1%80/>.
  31. BENEDIKTAVIČIŪTĖ, Aušrinė. Čečėnijos konflikto tarptautiniai teisiniai aspektai: magistro baigiamasis darbas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005. 72 p.
  32. BLAŽYTĖ-BAUŽIENĖ, Danutė; TAMOŠAITIS, Mindaugas; TRUSKA, Liudas. Lietuvos Seimo istorija XX–XXI a. pradžia. Vilnius: Baltos lankos, 2009. 559 p.
  33. DUDAJEVA, Ala. Laisvės riteris. Vilnius: Socialinės reabilitacijos ir adaptacijos pagalbos centras, 2006. 328 p.
  34. EIDUKAITIS, Vytautas. Vienišos vilkės vaikai: kario dienoraštis. Kaunas: Spindulys, 2001. 348 p.
  35. KNEZYS, Stasys. Čečėnijos karas. Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 1996. 150 p.
  36. KNEZYS, Stasys. Čečėnijos karas. Vilnius: Aidai, 1997. 379 p.
  37. KNEZYS, Stasys; SEDLICKAS, Romanas. The War in Chechnya. Texas A & M University Press, 1999. 384 p.
  38. LUKAS, Dainoras. A. Dudajeva sugrįžtų tik į laisvą tėvynę. Kauno diena [žiūrėta 2015 10 16]. Prieiga per internetą: .
  39. MELIANAS, Imantas. Kova be atvangos. Čečėnų tautos kova dėl laisvės 1917 –1944 m. [žiūrėta 2015 10 16]. Prieiga per internetą: <http://genocid.lt/centras/lt/659/a/>.
  40. OZOLAS, Romualdas. LIETUVA. 1994–1997. Istorija karštomis pėdomis. Vilnius: Mintis, 2007. 448 p.
  41. SKUČAS, Artūras Antanas. Pėstininko užrašai: Dokumentinis romanas. Vilnius: Valstybės žinios, 2012. 512 p.
  42. VISOCKAS, Gintaras. Iš Čečėnijos dienoraščio. Slaptai.lt [žiūrėta 2015 10 20]. Prieiga per internetą: <http://slaptai.lt/index.php/gyvenimo-skandalai/1091-cecenijos-dienorastis.html>.
  43. ŽALIMAS, Dainius. Ar turime ko pasimokyti iš nepavykusios Čečėnijos nepriklausomybės istorijos? [žiūrėta 2015 10 08]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dzalimas-ar-turime-ko-pasimokyti-is-nepavykusios-cecenijos-nepriklausomybes-istorijos.d?id=24062871>.
  44. ИБРАГИМОВ, Саид-Эмин. К дню независимости ЧЕЧЕНСКОЙ РЕСПУБЛИКИ ИЧКЕРИЯ [žiūrėta 2015 10 20]. Prieiga per internetą: <http://lena-maglev.livejournal.com/314294.html>.
  45. ЖЕРЕБЦОВА, Полина. Дневник Жеребцовой Полины. Москва : Detektiv-Press, 2011. 576 c.
  46. 6 сентября 1991 года была провозглашена независимость Чеченской республики Ичкерия [žiūrėta 2015 10 20]. Prieiga per internetą: <http://www.kavkazcenter.com/russ/content/2014/09/06/106135/6-sentyabrya-1991-goda-byla-provozglashena-nezavisimost-chechenskoj-respubliki-ichkeriya.shtml>.

Summary

Arūnas Gumuliauskas. Chechen Problem in Lithuanian Diplomacy: In the Footsteps of Personal Diary

Šiauliai University, P. Višinskio St. 38, Šiauliai, Lithuania, e-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

The push for this study was made by a copy of the manuscript of The Chechen Diary by Romualdas Ozolas. It describes a trip to Grozny by two Lithuanian members of Parliament: Romualdas Ozolas and Algirdas Patackas, which took place in the beginning of December, 1994. It had to be a sign of Chechen goodwill – a public handover of Russian prisoners. This international mission of mediation later became one of the tools of diplomacy of the Second Republic of Lithuania. It was used on various occasions (only on a higher level and in a wider format) by President Valdas Adamkus (during the Georgian Rose Revolution in 2003 and the Ukrainian Orange Revolution in 2004). The failed attack of the Russian mercenaries, which began on 26 November 1994, could be considered the precursor of an unconventional war, which Russia later used in Crimea and Donbass. While solving vital problems of its own statehood, the official Vilnius had to follow careful tactics in its dealings with the Chechen Republic of Ichkeria. Its position on the Chechen question was reflected in various documents passed by the Lithuanian Parliament: statements, decisions, resolutions. The official Vilnius regarded Chechnya as a part of Russia, but urged to solve its problem by peaceful means. Other countries took a similar position. Nevertheless, Lithuania helped to solve the statehood problem of the Chechen Republic of Ichkeria by using several forms of diplomatic activity. First of all, unofficial contacts were made between politicians of the two countries, which were needed by the Chechens who wanted Vilnius to perform the role of an advocate in the relations between Grozny and Moscow.

Įteikta / Received 2016 01 31
Priimta / Accepted 2016 08 25