„Istorija“. Mokslo darbai. 100 tomas
Vida Pukienė, Sandra Grigaravičiūtė. Aldona Gaigalaitė (1927–2015)
Spausdinti

2015, t. 100, Nr. 4, p. 90–93 / Vol. 100, No. 4, pp. 90–93, 2015

pdf_button PDF

2015 m. lapkričio 21 d. eidama 89-uosius metus mirė istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Aldona Gaigalaitė.

Istorikė gimė 1927 m. birželio 15 d. Gaižūnų kaime, Pakruojo rajone, mokytojų ir ūkininkų šeimoje. Mokėsi Rimkūnų pradžios mokykloje, o ją baigusi – Linkuvos gimnazijoje. Kaip prisiminė pati istorikė, A. Šapokos redaguotą Lietuvos istorijos vadovėlį mokytojas J. Avižonis privertė išmokti beveik mintinai. Nuo vaikystės svajojusi būti mokytoja, 1946–1950 m. istorijos mokslus studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Baigusi studijas gavo paskyrimą į Šiaulių mokytojų institutą, kur dirbo vienerius metus. Dėstė senųjų ir naujųjų laikų visuotinės istorijos kursą. 1951 m. išvyko į Vilnių, Istorijos institutą, kur studijavo aspirantūroje. Tuo metu istorijos mokslas buvo „velkamas marksistiniais marškiniais“, tad tyrimų tematikos pasirinkti negalėjo. Buvo pasiūlyta „aktuali“ tema apie darbininkų ir valstiečių padėtį Lietuvoje pasaulinės ekonominės krizės metais. Darbo vadovas – tuometinis instituto direktorius, profesorius Juozas Žiugžda. 1955 m. A. Gaigalaitė sėkmingai apgynė daktaro disertaciją „Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje pasaulinės ekonominės krizės metais (1929–1934 m.)“, jai buvo suteiktas istorijos mokslo kandidato laipsnis. Toliau mokslininkės darbą tęsė Istorijos institute. Nuo 1960 m. vadovavo Lietuvos istorijos po Spalio revoliucijos sektoriui.

04-01

1969 m., Vilniaus pedagoginiame institute atkūrus Istorijos fakultetą, buvo pakviesta vadovauti TSRS istorijos katedrai ir dėstyti Lietuvos istoriją. Istorikę viliojo darbas su jaunimu, dėstyti mėgstamą Lietuvos istoriją ir galimybės plačiau domėtis jos problemomis. Nors, kaip rašė pati A. Gaigalaitė, visą sovietinį laikotarpį kėlė įtampą sovietinis saugumas ir baimė, „kad gali būti ne taip kieno nors suprastas paskaitoje ar kitur pasakytas žodis“ [1, 67]. Tačiau katedros kolektyvas buvo draugiškas, puikiai sekėsi dirbti su studentais. Nuo 1974 m. dirbo katedros docente, o 1984 m. buvo suteiktas profesorės pedagoginis vardas. A. Gaigalaitė vadovavo studentų mokslinei draugijai. Gebėjo įžvelgti jaunų žmonių talentą, gabumus, darbštumą, pamatyti polinkį į mokslinį darbą. Tokius studentus skatino, pasirūpindama, kad po studijų gautų paskyrimą Vilniuje. Nemaža dalis tokių studentų tapo aukštųjų mokyklų dėstytojais, Mokslų akademijos Istorijos instituto mokslininkais. Studentų darbai dalyvaudavo respublikiniuose ir sąjunginiuose konkursuose, laimėdavo prizines vietas. Vadovaujami A. Gaigalaitės geriausių darbų autoriai vykdavo į jaunųjų mokslininkų konferencijas net už respublikos ribų. Prizines vietas laimėję studentai buvo apdovanojami ekskursijomis į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), Maskvą ir kitur. Su studentais vykdavo ir profesorė, dažnai pati pasakodavo apie žymias istorines vietas, pateikdama pikantiškų detalių, kas studentams darė didžiulį įspūdį. Beveik kasmet instituto vadovybė apdovanodavo A. Gaigalaitę pagyrimo raštais „Už gerą mokslinį darbą su studentais“. Istorikė mėgo išvykas, keliones. Jos iniciatyva buvo organizuojamos kelionės po Lietuvą. Buvę studentai puikiai prisimena įdomiai praleistą laiką, o ypač pasakojimus apie Lietuvos kunigaikščius, Katalikų bažnyčią, apie tai, ko negalėjo perskaityti vadovėliuose ar tuo metu išleistose knygose. Profesorė buvo tvirto charakterio, visada turinti savo nuomonę ir drąsiai ją išsakanti.

1989 m. rugsėjo 1 d. A. Gaigalaitė tapo naujai įkurtos Lietuvos istorijos katedros vedėja. 1991–1994 m. dirbo katedros profesore. Išėjusi į pensiją iki 1997 m. dėstė įvairius Lietuvos istorijos kursus bakalauro ir magistro programų studentams.

Aldonos Gaigalaitės mokslinį palikimą sudaro apie 400 straipsnių, 7 monografijos, daugiau kaip 10 šaltinių publikacijų, 3 atsiminimų knygos. Monografijos – Klerikalizmas Lietuvoje 1917–1940 m. (1970), Anglijos kapitalas ir Lietuva. 1919–1940 (1986), Lietuva Paryžiuje 1919 metais (1999), Lietuvos užsienio reikalų ministrai (kartu su J. Skiriumi ir kt.; 1999), Juozas Purickis-Vygandas (kartus su J. Žeimantiene; 2003), Lietuvos atstovai Rusijos Valstybės Dūmoje 1906–1917 metais (2006) – yra svarus indėlis į Lietuvos istoriografiją.

Aldona Gaigalaitė tyrė I Lietuvos Respublikos vidaus politikos istoriją: politines partijas ir jų ginčus Seime, partinėje spaudoje, švietimą, Katalikų bažnyčios vaidmenį, valstiečių padėtį ir darbininkų judėjimą – jam skirta ir istorijos kandidato disertacija, apginta 1955 m. [21], ir pirmoji monografija [7]. Aldona Gaigalaitė greta Reginos Žepkaitės yra viena žymiausių I Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos tyrėjų. Sovietmečiu istorikė daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos ekonominiams santykiams su Anglija [5] ir politiniams – su Vatikanu [14], o atkūrus nepriklausomybę – Lietuvos Respublikos diplomatijos ištakoms (Lietuvos Tarybos diplomatijai) [18], Lietuvos diplomatinei tarnybai 1918–1940 m. [20]. Atidaus istorikės žvilgsnio nusipelnė ir XX a. Lietuvos politikos ir kultūros veikėjai (Dovas Zaunius, Juozas Purickis, Ernestas Galvanauskas, Stasys Lozoraitis, Jonas Ragauskas, Juozas Avižonis ir kiti) [20].

Nemažas istorikės indėlis į Klaipėdos krašto istorijos tyrimus. Sovietmečiu ji viena pirmųjų ėmėsi šios problematikos – pirmoji publikacija apie Klaipėdos krašto užgrobimą 1939 m. pasirodė 1959 m. [13], antroji apie „Hitlerininkų pastangas 1933–1935 m. atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą“ – 1962 m. [10]. Prie šios problematikos A. Gaigalaitė grįžo jau atkūrus nepriklausomybę, tiek recenzuodama Petronėlės Žostautaitės darbus, tiek ir rašydama apie Ernesto Galvanausko politinę veiklą prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Išanalizavusi lietuvių istoriografiją, ji išskyrė 4 „istoriografijos kryptis“ [9, 140] pagal tai, kuris 1923 m. sausio įvykių Klaipėdos krašte pasakojimo scenarijus pasirenkamas.

Iki galo neįgyvendintas liko A. Gaigalaitės interesas istorijos mokslo Lietuvoje istoriografijai. Šiai problematikai sovietmečiu istorikė paskyrė keletą tekstų, parašytų 1961, 1968 ir 1970 m. [6; 11; 12; 16], o atkūrus nepriklausomybę atliko išsamią 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo vertinimo lietuvių sovietinėje istoriografijoje analizę [8] ir išnagrinėjo bei įvertino mokslinę istorinę periodiką nepriklausomoje Lietuvoje (1921–1940) [19].

Reikšmingas istorikės indėlis yra ir į Lietuvos istorijos šaltinių leidybą. Pirmasis atsakingas darbas šioje srityje buvo Lietuvos TSR istorijos šaltinių 3–4 tomai, išleisti 1958 ir 1961 m. kartu su A. Adomoniene (3-ias tomas) ir J. Marcinkevičiumi (4-as tomas) [3; 4]. 1978 m. pasirodė dokumentų rinkinys, skirtas Katalikų bažnyčios padėčiai Pirmojoje Lietuvos Respublikoje atskleisti [2]. Istorikė sudarė ir išleido kelias chrestomatijas vidurinei mokyklai [20]. Jau atkūrus nepriklausomybę žurnale Istorija publikavo dokumentus apie Lietuvos diplomatinę tarnybą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse [17], o monografijoje Lietuva Paryžiuje 1919 metais – Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje dokumentus [15].

Visa XX a. pabaigos istorikų karta išaugo mokydamasi iš Aldonos Gaigalaitės, kartu su kitais Lietuvos istorikais parašytų Lietuvos TSR istorijos vadovėlių [20]. Profesorė išaugino talentingų ir produktyvių Lietuvos istorikų, savo tyrimus plėtojančių įvairiose srityse, – Liudą Truską, Alfonsą Eidintą. 1965–1981 m. vadovavo septynioms daktaro disertacijoms [20]. A. Gaigalaitė palaikė glaudžius ryšius su Latvijos ir Estijos istorikais, konferencijose aptardavo aktualias to meto istorijos mokslo problemas, parengė ir bendrų publikacijų [20].

Profesorė A. Gaigalaitė buvo moralios istorijos kūrėja, visada laikėsi pozicijos – „nejuodinti lietuvių tautos istorijos“: „Rašydama apie politines partijas ir kitas politines problemas, vengiau smulkių ginčų, nesutarimų, nepasidaviau vienų kitų juodinimui ir niekinimui, nesišvaisčiau nepriimtinais epitetais“ [1, 163]. Šios pozicijos ir turėtų laikytis kiekvienas, save vadinantis Lietuvos istoriku.

Šaltiniai ir literatūra

  1. GAIGALAITĖ, Aldona. Į save ir istoriją pažvelgus. Vilnius: Vaga, 2002. 287 p.
  2. GAIGALAITĖ, Aldona. Klerikalizmas ir katalikų bažnyčia Lietuvoje: dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1978. 320 p.
  3. GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. 3. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1958. 327 p.
  4. GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. 4. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1961. 863 p.
  5. GAIGALAITĖ, Aldona. Anglijos kapitalas ir Lietuva, 1919–1940. Vilnius: Mokslas, 1986. 167 p.
  6. GAIGALAITĖ, Aldona. Buržuazinio laikotarpio Lietuvos istorijos idealizavimas lietuvių emigracinėje spaudoje. Iš: Buržuazinė propaganda: taikinys – jaunimas. Vilnius, 1970, p. 219–231.
  7. GAIGALAITĖ, Aldona. Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 1929–1934 metais. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1957. 170 p.
  8. GAIGALAITĖ, Aldona. Dėl 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo vertinimo lietuvių sovietinėje istoriografijoje. Istorija, 2008, t. 71, p. 22–29.
  9. GAIGALAITĖ, Aldona. Ernesto Galvanausko politinė veikla dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Lietuvos istorijos metraštis, 1996. 1997, p. 137–159.
  10. GAIGALAITĖ, Aldona. Hitlerininkų pastangos 1933–1935 m. atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Lietuvos TSR MA darbai, A serija. 1962, t. 2, p. 137–154.
  11. GAIGALAITĖ, Aldona. Istorijos mokslo Lietuvoje istoriografijos klausimu. Iš: Mokslinės-metodinės konferencijos pranešimų medžiaga. Šiauliai, 1968, p. 11–13.
  12. GAIGALAITĖ, Aldona. Istoriografinės koncepcijos Lietuvoje. Problemos, 1970, Nr. 1, p. 43–55.
  13. GAIGALAITĖ, Aldona. Klaipėdos krašto užgrobimas 1939 metais. Lietuvos TSR MA darbai, A serija. 1959, t. 2, p. 105–130.
  14. GAIGALAITĖ, Aldona. Klerikalizmas Lietuvoje, 1917–1940. Vilnius: Mintis, 1970. 312 p.
  15. GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. Vilnius: Šviesa, 1999. 216 p.
  16. GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvių tarybinė istoriografija. Iš: Mokslas Tarybų Lietuvoje. Vilnius, 1961, p. 90–105.
  17. GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvos diplomatinė tarnyba sovietinės okupacijos išvakarėse. Istorija, 1997, t. 36, Nr. 3, p. 178–207.
  18. GAIGALAITĖ, Aldona. Lietuvos Tarybos diplomatija. Iš: Mokslinės konferencijos „Iš Lietuvos diplomatijos istorijos“ medžiaga. Kaunas, 1994, p. 23–38.
  19. GAIGALAITĖ, Aldona. Mokslinė istorinė periodika nepriklausomoje Lietuvoje (1921–1940). Istorija, 2009, t. 75, Nr. 3, p. 40–51.
  20. JANUŽYTĖ, Audronė. Aldona Gaigalaitė. Bibliografinė rodyklė 1952–2002. Iš: GAIGALAITĖ, Aldona. Į save ir istoriją pažvelgus. Vilnius: Vaga, 2002, p. 245–285.
  21. ГАЙГАЛAЙТЕ, Алдона. Подьём рабочего движения в Литве в 1929–1934 годах. Aвтореферат диссертации на соискание канд. ист. наук. Вильнюс, 1955. 22 с.