„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Juozas SKIRIUS. Dėl Lietuvos laisvės paskolos grąžinimo JAV lietuviams
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje remiantis archyviniais dokumentais ir to meto periodine spauda nagrinėjama, kodėl XX a. 4-to dešimtmečio pradžioje iškilo reikalas sutvarkyti klausimą dėl Lietuvos laisvės paskolos (toliau – LLP), gautos 1919–1923 m. išeivijoje. Atkreipiamas dėmesys, jog Lietuvos vyriausybė, nors ir pareigingai mokėdama procentus už paskolos bonus (vertybinius popierius), matė, kad jų vertė yra smarkiai nusmukusi, ypač per ekonominę krizę 1929–1932 m. (net iki 25–30% bonų nominalios vertės). Mat smunkanti LLP bonų vertė smukdė ir Lietuvos vyriausybės prestižą išeivijoje. Tuo tarpu Lietuvos valdžia ieškojo būdų, kaip sustiprinti savo autoritetą tarp išeivių. Todėl neatsitiktinai, skatinama savo atstovų JAV, 1931 m. ji įpareigojo Lietuvos banką supirkinėti LLP bonus ir tai padėjo palaipsniui sugrąžinti bonų vertę. Straipsnyje atskleidžiama, kaip Lietuvos valdžia, siekdama išvengti milijoninių išlaidų išperkant LLP 1935 m., mėgino LLP sieti su nauja vidaus paskolą, bet paskutinę akimirka atsisakė to plano ir pratęsė LLP galiojimą iki 1945 m. Straipsnyje konstatuojama  kad nesiryždama padidinti LLP palūkanų, Lietuvos valdžia taip ir neišvengė didesnės LLP bonų dalies išpirkimo 1935–1936 m. Tyrimas parodė, jog išeivija, išgąsdinta ekonominės krizė, dolerio devalvacijos, sudėtingos ekonominės ir politinės padėties Lietuvoje, stengėsi atsikratyti turimais bonais. Tačiau Lietuvos nepriklausomybės praradimas sustabdė galutinį LLP bonų išpirkimo procesą, numatytą 1945 m. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos laisvės paskola buvo ne tik naudinga, bet ir pelninga Lietuvos valstybei.

Prasminiai žodžiai: Lietuvos laisvės paskola, bonai, JAV lietuviai, palūkanos, kuponai, vidaus paskola, Lietuvos vyriausybė.

 

Įvadas

 

Lietuvos laisvės paskola, surinkta išeivijoje Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje, buvo reikšminga Lietuvos vyriausybės ir išeivijos santykiuose. LLP – bene vienintelis ryšys, kuris nebuvo nutrūkęs ar rimčiau apgadintas per sudėtingus ir nevienareikšmius Lietuvos vyriausybės ir JAV lietuvių kontaktus 1919–1940 m. Lietuvos vyriausybė bet kokia kaina stengėsi uoliai vykdyti savo įsipareigojimus išeivijai LLP atžvilgiu, tikėdamasi ir ateityje pasinaudoti JAV lietuvių kapitalu ir jų ekonomine patirtimi.

Šiuo klausimu lietuviškoji istoriografija nėra gausi. Daugiausia dėmesio istorikai skyrė LLP gavimui 1919–1923 m. iš JAV lietuvių per du vadinamuosius paskolos „vajus“. Išeivijoje ir Tarybų Lietuvoje pokario metais buvo keli bandymai bendresniais bruožais aptarti paskolos klausimą ir su juo supažindinti visuomenę. Atkreiptinas dėmesys, kad istorikas Alfonsas Eidintas pirmasis plačiau aptarė nepasisekusio LLP rinkimo tarp išeivių priežastis.1 Iš esmės gilesnių tyrinėjimų paskolos klausimu nebuvo, nes išeivijos istorikai nepriėjo prie archyvinių dokumentų Lietuvoje, o tarybiniai istorikai politiniais sumetimais negalėjo atskleisti paskolos reikšmės kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei ir jai įsivedant savo piniginį vienetą litą. Minėti enciklopedinio pobūdžio straipsniai daugiausia rėmėsi dar prieškariu publikuotu Lietuvos finansų ministerijos referento Jono Leono gana išsamiu straipsniu2, parengtu ministerijos žinioje esančios faktinės medžiagos pagrindu. Vėliau istorikas A. Eidintas trumpą informaciją apie paskolos rinkimą paskelbė savo knygoje, skirtoje lietuvių emigracijai į JAV nušviesti.3 Istorikas J. Skirius, tyrinėdamas diplomato Juliaus J. Bielskio veiklą, plačiau aptarė paskolos rinkimo problemas antrajame – 1921–1923 m. etape.4 Bet iš esmės taip ir liko neaptartas paskolos likimas, Lietuvos tautininkų vyriausybės politika grąžinant išeivijai skolą. Straipsnio tikslas ir būtų išsiaiškinti Lietuvos vyriausybės planus ir veiklą LLP atžvilgiu 4-me dešimtmetyje, pačios paskolos likimą.

Problemos tyrimui buvo surinkti dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo įvairių fondų (Ministrų kabineto – F. 923, Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone – F. 656, Finansų ministerijos – F. 387, Lietuvos generalinio konsulato Niujorke – F. 658 (ap. 1, b. 161, l. 20, 87), Užsienio reikalų ministerijos – F. 383). Taip pat pasinaudota dokumentine medžiaga, saugoma Pasaulio lietuvių archyvo Čikagoje Petro ir Juzės Daužvardžių fonde. Reikšmingos informacijos pavyko rasti JAV lietuvių laikraščiuose „Draugas“ ir „Sandara“. To meto Lietuvos valdininkų (atstovų Amerikoje ir ministerijų atsakingų pareigūnų) parengtų ataskaitų ir pranešimų, susirašinėjimo ir kitos medžiagos analizė, turimi paskolos ir jos procentų išmokėjimo duomenų statistiniai paskaičiavimai padėjo ne tik atkurti LLP likimo vaizdą, bet ir Lietuvos valdžios bei išeivijos nuotaikas. Apibendrintos archyvinės medžiagos ir negausių tyrinėjimų pagrindu buvo suformuluotos naujos teorinės išvados, leidžiančios geriau suprasti Lietuvos vyriausybės ir išeivijos santykius bei LLP vietą tuose santykiuose 4-ame dešimtmetyje.

 

Trumpa problemos priešistorė

 

1919–1923 m. Lietuvos vyriausybės atstovai, realizuodami LLP bonus (taip šaltiniuose ir literatūroje vadinami Lietuvos valdžios išleisti vertybiniai popieriai) tarp JAV lietuvių, surinko 1 842 166 dol. ir 93 ct. Istoriko A. Eidinto paskaičiavimais, bendroji pajamų suma siekė 1 925 442 dol. ir 52 ct, nes 12 305 dol. gavo kaip procentus už pinigų laikymą bankuose; be to, dalis asmenų įmokėjo dalį 42 499 dol. sumos ir bonų negavo.5 Nepaisant to, kad iš viso buvo realizuota tik 36,96% numatytos sumos (bonų, t. y. paskolos lakštų, buvo išleista 5 mln. dol. sumai), surinkta suma suvaidino reikšmingą vaidmenį naujai susikūrusios Lietuvos valstybės gyvenime: iš jos buvo mokami atlyginimai valstybės tarnautojams ir kariškiams, išlaikomos Lietuvos atstovybės užsienyje, tie pinigai buvo valiutinė bazė įvedant litą ir t. t.

Paskolos terminas numatytas 15 metų (iki 1935 m. liepos 1 d.), mokant 5% palūkanas vieną kartą per metus. Palūkanų mokėjimas prasidėjo nuo 1921 m. liepos 1 d. Lietuvos vyriausybė paskaičiavo, kad per 15 metų už LLP reikės sumokėti 1 379 781 dol. palūkanų, o su visa paskola teks išleisti 3 227 931 dol. sumą.6 Paskolos bonus trimis serijomis spausdino garsi JAV firma „American Bank Note Co“: serija A po 50 dol. – 50 000 bonų, serija B po 100 dol. – 20 000 bonų ir serija C po 500 dol. – 1000 bonų. Prie kiekvieno bono buvo pridėta 14 kuponų, kuriuos kiekvienais metais atkirpdavo po vieną mokant palūkanas. Paskolos palūkanas apmokėdavo Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone doleriais ir Lietuvos banko skyriai Lietuvoje pagal dolerio dienos kursą litais.

Iki 1931 m. vidurio Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone dideliame seife buvo saugomi neišplatinti LLP bonai. 1927 m. liepos 16 d. laikinai einančio pasiuntinio pareigas M. Bagdono duomenimis, seife buvo 30 443 bonai 2 146 400 dol. vertės.7 Naujasis Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius Kazys Balutis pasistengė atsikratyti atsakomybės už šiuos LLP bonus, kurie tik užėmė vietą pasiuntinybėje ir kurių dėl JAV ekonominės krizės, jau nebesitikėjo parduoti. Tiesa, kaip rodo B. K. Balučio susirašinėjimas su premjeru ir finansų ministru J. Tūbeliu, tarp 1930 m. liepos 8 d. ir 1931 m. gegužės 21 d. dar pavyko realizuoti 36 bonus 3300 dol. vertės.8 Tačiau tai buvo tik epizodinis reiškinys, neturintis įtakos Lietuvos finansams. Pasiuntinybės darbuotojai sudarė neišplatintų bonų sąrašą, parengė patikrinimo protokolą, o 2 143 100 dol. vertės 30 407 bonus sukrovė į dėžę ir 1931 m. gegužės 21 d. per „Shapiro Foreign Express“ firmą, kaip apdraustą beveik 300 kg. krovinį, pasiuntė į Kauną finansų ministerijai.9 Taigi nuo tos dienos, galima sakyti, teoriškai nutrauktas LLP bonų platinimas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau praktiškai bonų platinimas buvo sustojęs jau anksčiau.

Paskola buvo išplatinta grynai visuomeniniu pagrindu. Bonų pirkėjai Jungtinėse Amerikos Valstijose negalėjo tikėtis jokios viešos rinkos bonų kursams nustatyti. Pradžioje savininkai savo bonus, jeigu prireikdavo, parduodavo tik už 25–30% nominalios vertės įvairioms privačioms JAV firmoms. Ypač pardavimas suintensyvėjo ekonominės krizės metais. (Tiesa, yra žinoma, kad jau 1927 m. vasario 24 d. Kauno biržoje paskolos bonas buvo perkamas už 47% nominalios vertės, parduodamas už 55% nominalios vertės, tariamas susitarimo kursas turėjo būti apie 51% nominalios vertės. Šis kursas 1927 m. buvo žemiausias). Tai buvo didžiulė skriauda bonų savininkams, kurie turėjo vilties, kad Lietuvos vyriausybė jiems padės dabar, kaip jie padėjo jai kuriantis nepriklausomai Lietuvai. Todėl nieko nuostabaus, kad Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone dažnai gaudavo užklausimų apie bonų išpirkimo galimybę, suprantama, už realią kainą. Kažkaip reikėjo apsaugoti bonų turėtojus nuo spekuliantų ir palaikyti pačių bonų vertę tarp išeivių, o kartu sustiprinti ir Lietuvos valdžios prestižą. 1931 m. pabaigoje JAV lietuvių spaudoje buvo paskelbtas Lietuvos pasiuntinybės pranešimas, kad bonai superkami Kauno biržoje. Tiesa, buvo nurodyta, kad jų kainos nėra pastovios, bet jos žymiai aukštesnės nei siūlė privačios firmos. Buvo konkrečiai nurodytas Lietuvos bankas ir Taupomoji valstybės kasa Kaune. Šios įstaigos priiminėjo LLP bonus, juos buvo galima siųsti registruotu laišku. Taigi, kai tik Lietuvos bankai susidomėjo bonais, jie pradėjo kotiruotis Kauno vertybinėje biržoje ir atgauti vertę. Tolesnį bonų kursą kėlė nepertraukiamai reguliarus terminuotų palūkanų kuponų apmokėjimas, leidimas bonus priimti valstybės nustatytiems užstatams, kitų indėlių palūkanų mažėjimas ir paskolos išpirkimo termino artėjimas.10 1931 m. Lietuvoje vidutinis kursas buvo toks: perka – 60,7%, parduoda – 70,8%, vadinasi faktiškas metinis kursas turėjo būti apie 65,7%. JAV LLP bonai buvo supirkinėjami po 50% jų vertės. Tačiau paskolos išpirkimo terminui artėjant, paskolos kursas pradėjo kilti. 1932 m. kurso vidurkis buvo toks: perka – 85,8%, parduoda – 95%, faktinis vidurkis – 90,4%; 1933 m.: perka – 90%, parduoda – 95%, faktinis vidurkis – 92,5%.11 Tai kaip tik ir įrodo, kad Lietuvos vyriausybė dėjo pastangas siekdama padidinti LLP bonų vertę.Visa tai sąlygojo, kad dalis LLP bonų palaipsniui atsiduria Lietuvoje.

1921–1929 m. laikotarpiu, anot diplomato B. K. Balučio, dalis JAV lietuvių patriotiniais sumetimais nereikalavo savo palūkanų, todėl tuo laikotarpiu Lietuvos valdžia sutaupė 175 388 dol. ir 68 ct. Tačiau krizės metais JAV lietuviai, spaudžiami ekonominių sunkumų, pradėjo atsiimti šiuos pinigus. Tai rodo tokie faktai: jeigu normaliai mokant kasmet bonų savininkams reikėjo sumokėti 92 425 dol. palūkanų (tokia suma išmokėta 1927 m., iš jos 68 472 dol. ir 50 ct išmokėti JAV), tai 1930 m. sumokėta 101 645 dol. (JAV išmokėta 74 600 dol.), 1931 m. – 104 645 dol. (JAV – 70 882 dol. ir 50 ct), 1932 m. – 103 490 dol. (JAV – 65 460 dol.).12 Be to, jau 1931 ir 1932 m. apie 32% sumokėtos už kuponus sumos teko Lietuvos gyventojams. Įdomu pastebėti, kad išperkamų kuponų  tenai nuolat daugėjo. Tai verčia galvoti, kad išeiviai savo giminėms į Lietuvą dažniau vietoje dolerių pradėjo siųsti arba vežti LLP bonus.

 

Lietuvos vyriausybės svarstymai apie paskolos išpirkimą

 

Finansų ministerija 1933 m. viduryje atliko skaičiavimus, kaip buvo vykdomi valstybės atsiskaitymai su LLP bonų turėtojais. Skaičiavimai atlikti tam, kad reikėjo pasiruošti artėjančiam LLP išpirkimo terminui – 1935 m. liepos 1 d., kuomet Lietuvos valdžia ne tik privalėjo išpirkti bonus, bet ir sumokėti visas palūkanas. Paaiškėjo, kad iki 1933 m. pradžios Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išpirkta kuponų už 683 670 dol. ir 74 ct, o Lietuvoje už 276 055 dol. ir 33 ct. Taigi palūkanų iš viso buvo sumokėta 959 826 dol. ir 7 ct. Per 12 metų palūkanų už kuponus, normaliai mokant, būtų reikėję sumokėti 1 109 100 dol. Vadinasi, tuo metu dar neišpirktų kuponų buvo likę maždaug už 149 274 dol. Finansų ministerija nuo šios sumos atmetė daugiau kaip 9000 dol. kaip pradingusių bonų kuponus ir paskaičiavo, kad vidutiniškai per metus neatsiimta apie 11 500 dol.13 Lietuvos visuomenei buvo paskelbta, jog paskolai likviduoti reikės sumokėti 22 679 516 Lt. O štai 1933 m. rugsėjo 21 d. premjero ir finansų ministro J. Tūbelio rašte Ministrų kabinetui nurodoma, kad vien JAV lietuviams teks sumokėti apie 1,5 mln. dol. (maždaug 15 mln. Lt – J. S.). Buvo pripažįstama, kad ekonominės krizės sąlygomis valstybei bus sunku sukaupti tokias sumas, ir jau ieškota būdų, kaip pratęsti LLP išpirkimo terminą. Bet reikėjo padaryti taip, kad JAV lietuvių nuotaika Lietuvos atžvilgiu, anot J. Tūbelio, išliktų palanki, „jei valstybės iždui kiltų sunkumų iškarto visą paskolos sumą grąžinti arba jei būtų nusistatyta paskelbti šios paskolos konversiją“.14 Vienas iš tokių palankių sprendimų – tai bonų 1921–1923 m. kuponų apmokėjimo atnaujinimas.

Mat, 1921 m. liepos 9 d. Steigiamasis seimas nustatė LLP galiojimo pradžią 1920 m. liepos 1 d. ir numatė, kad „palūkanos išmokamos vieną kartą per metus už išėjusį liepos 1 d. kuponą, arba nuo tos dienos per 10 metų“. Be to, bonų tekste buvo pažymėta, kad „kuponai ir bonai nebus išmokami praslinkus 10 metų nuo dienos, kuomet reikės už juos mokėti“.15 Taigi, po 1933 m. liepos 1 d. nebeišperkami 1921, 1922 ir 1923 m. kuponai, ir bonų laikytojai, kurie nebuvo pasiėmę už tuos metus jiems priklausančių procentų, juos praėjus 10 metų prarado. Todėl premjeras ir finansų ministras J. Tūbelis pasiūlė pakeisti LLP įstatymą ir suteikti galimybę bonų turėtojams atsiimti palūkanas ir už 1921–1923 m. J. Tūbelio nuomone, tai valstybei kainuotų nedidelę apie 40 000 dol. sumą ir dėl to sunkumų biudžetui nekiltų. Be to, tos neatsiimtos palūkanos (pirmaisiais metais jos siekė net 50% nuo visos palūkanų sumos), kuriomis naudojosi Lietuvos iždas, buvo lyg ir beprocentinė paskola valstybei. Jau vien iš to valstybė turėjo naudos. 1921–1923 m. kuponų apmokėjimas, kaip pažymėjo J. Tūbelis, ne tik paremtų ekonominės krizės prispaustus JAV lietuvius, bet, svarbiausia, tai „padarytų gerą įspūdį Amerikos lietuvių visuomenei ir padidintų jų akyse valstybės kreditą“.16 Būtina pasakyti, kad ekonominė krizė turėjo įtakos JAV finansų sistemai, rimtai buvo kalbama apie dolerio devalvaciją. Tai buvo žinoma Lietuvoje ir valdžia tam ruošėsi realizuodama savo dolerių atsargas bankuose. 1934 m. sausio 31 d. JAV valdžia galutinai užfiksavo 41% dolerio nuvertinimą. Tuo pačiu procentu sumažėjo LLP vertė, skaičiuojant ją litais. Todėl 1935 m. sausio 1 d., t.y. likus pusmečiui iki išpirkimo termino, visa paskola siekė tik 10 995 000 Lt.17 Dėl palankių finansinių sutapimų Lietuvos vyriausybė, smarkiai laimėjusi iš krizės, drąsiau tiesė ranką išeivijai ir bandė sudaryti jai sąlygas toliau užsidirbti iš LLP procentų. Tuo metu lygiagrečiai jau buvo dedami pagrindai būsimam LLP įstatymo pakeitimui.

Dar 1933 m. savo straipsnyje Finansų ministerijos referentas J. Leonas atkreipė dėmesį, kad apie trečdalis LLP jau kursuoja Lietuvos vidaus rinkoje ir ši valstybės užsienio skola laikui bėgant iš dalies pasikeis į vidaus skolą. Jis tai vertino teigiamai, nes vis didesnę skolos dalį ir palūkanas valstybė moka vietiniais pinigais – litais. Vadinasi ekonomine prasme kraštas laimi daug, nes nedidėja poreikis atsiskaityti užsienio valiuta, o ir sumokėti litai pasilieka krašto viduje.18 Išsakyta mintis aiškiai rodė, kad Lietuvos vyriausybė, tiksliau Finansų ministerija, jau turėjo planą tuo klausimu.

Iki 1935 m. liepos mėn. Lietuvos vyriausybė toliau pareigingai mokėjo palūkanas ir vykdė kitus savo įsipareigojimus. 1933 m. balandžio 1–gruodžio 31 d. už LLP bonų kuponus buvo užmokėta 44 497 dol. ir 50 ct (pagal to meto lito ir dolerio santykį tai buvo lygų 345 144 Lt ir 59 ct); 1934 m. išmokėta 59 927 dol. ir 50 ct; 1935 m. sausio 1–rugsėjo 30 d. išmokėta 38 107 dol. ir 50 ct.19 Remiantis 1934 m. išmokėta palūkanų suma galima spėti, kad 1935 m. pradžioje Amerikoje bonų buvo maždaug už 1 198 550 dol. sumą. Tai sudarė maždaug 63% visų bonų. Vadinasi, tuo metu Lietuvoje jau buvo apie 37% bonų. Nurodyta suma galėjo būti ir didesnė, nes ne visi bonų turėtojai reguliariai atsiiminėjo palūkanas.

 

 

Lietuvos vyriausybės pasirengimas LLP pervesti į vidaus paskolą 1935 m. pirmoje pusėje

 

1935 m. sausio 22 d. Finansų ministerija LLP klausimu parengė labai skubų raštą Užsienio reikalų ministerijai prašydama per Lietuvos pasiuntinybę ir konsulatus JAV surinkti reikiamas žinias. Finansų ministeriją domino, koks procentas JAV lietuvių, turinčių LLP bonų, sutiktų juos pakeisti į naujus Valstybės iždo paskolos bonus; koks palūkanų procentas tenkintų JAV lietuvius, atsižvelgiant į JAV bankų mokamus procentus už indėlius; ar reikalingas JAV valdžios sutikimas LLP bonus keičiant į Valstybės iždo paskolos bonus.20 Kitą dieną URM Ekonomikos departamento laikinai einantis direktoriaus pareigas S. Kuzminskas išsiuntė raštus Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone, Generaliniam konsulatui Niujorke ir Konsulatui Čikagoje nurodydamas atkreipti dėmesį į Finansų ministerijos raštą (jo kopijos visiems buvo išsiųstos) ir „skubiai daryti žygių surinkti rašte prašomas žinias“.21

Vasario 7 d. laikinai einantis Lietuvos pasiuntinio pareigas M. Bagdonas taip pat labai skubiu raštu kreipėsi į savo kolegas generalinį konsulą P. Žadeikį Niujorke ir konsulą A. Kalvaitį Čikagoje pareikšti nuomonę aukščiau nurodytais klausimais.22

Tą pačią dieną gavęs M. Bagdono raštą, operatyviai atsakė konsulas A. Kalvaitis. Jo išsiųsti į Kauną pastebėjimai URM Ekonomikos departamentą pasiekė vasario 27 d. Konsulas dar kartą priminė Lietuvos valdžiai, kad šioje srityje reikia veikti atsargiai, nesugadinti tarp JAV lietuvių susidariusios jau neblogos nuomonės apie dabartinę Lietuvos vyriausybę bei užsitikrinti išeivijos paramą ateityje. Jis siūlė paskelbti tarp JAV lietuvių, kad terminui suėjus bonai bus išpirkti, bet kas norės, galės senuosius bonus pasikeisti į naujus, vidaus paskolos bonus. Patarė pravesti tam tikrą propagandą apeliuojant į JAV lietuvių patriotizmą. Siūlė senus bonus keisti į naujus santykiu 1 doleris lygus 10 litų, t. y. ikidevalvacinio dolerio kursu. Nors tai Lietuvos iždui būtų nuostolis, bet JAV lietuviams būtų geras paskatinimas įsigyti vidaus paskolos bonų. Be to, konsulas pasisakė, kad reikia išlaikyti 5% palūkanas.23 URM kovo 5 d. sulaukė ir M. Bagdono nuomonės. Tiesa, jis negalėjo atsakyti, koks procentas bonų savininkų sutiktų pakeisti juos į naujus Lietuvos vidaus paskolos bonus. Tačiau M. Bagdonas pažymėjo, kad jo duomenimis, „žymus bonų skaičius jau yra patekęs į vertelgų rankas“. Todėl vargiai pavyks didesnę dalį bonų pakeisti ir taip padėti Lietuvos iždui. Jis perspėjo nedaryti pakeitimo prievarta, apeliuodamas į moralinę klausimo pusę. Laikinasis atstovas Vašingtone siūlė palūkanas mokėti ne mažesnes negu buvo, net paskatinimo dėlei pakelti iki 5,5 procento.24 Rašte M. Bagdonas dar negalėjo atsakyti, ar bonų pakeitimui reikalingas JAV vyriausybės leidimas. Savo spėjimą, kad šiuo atveju nereikės JAV vyriausybės leidimo, patvirtino kovo 12 d. telegrama iš Vašingtono.25 Taigi reikalinga informacija dėl LLP pakeitimo iš Lietuvos atstovų JAV buvo surinkta. Ją reikėjo įvertinti ir nustatyti konkrečias Lietuvos vyriausybės pozicijas. Savo ruožtu  Finansų ministerijos Finansų departamento direktorius K. Sruoga 1935 m. kovo 21 d. raštu informavo Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone, kad apie tolesnį bonų likimą Lietuvos atstovams bus pranešta vėliau.26

1935 m. balandžio 1 d. buvo išleista vidaus paskola su 4,5% metinių palūkanų, kurios turėjo būti išmokamos kiekvieną pusmetį už praėjusi laiką balandžio 1 d. ir spalio 1 d. Paskolos bonai (50, 100, 500 ir 1000 Lt) turėjo būti išperkami už nominalią jų kainą iki 1945 m. balandžio 1 d., išimant juos iš apyvartos.27 Su šia paskola buvo siejamas LLP išeivijoje likimas. 1935 m. birželio 1 d. Finansų ministerijos atsakingas pareigūnas J. Indrišiūnas skubiu ir konfidencialiu raštu kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją ir paragino nedelsiant informuoti Lietuvos pasiuntinį Vašingtone, kad Finansų ministerijoje kilo mintis apmokėti LLP bonus ir tuojau siūlyti pirkti už visą ar bent dalį gautos sumos vidaus paskolos bonų. Mat valstybei labai svarbu, kad už išperkamus bonus asmenys paimtų ne pinigus, bet 1935 m. vidaus paskolos bonus. J. Indrišiūnas prašė įpareigoti Lietuvos atstovus JAV „neatidėliojant organizuoti ir pradėti energingą akciją visuomenėje ir spaudoje, kad ta mūsų numatyta operacija būtų kiek galima sėkmingesnė“.28 Užsienio reikalų ministerija tuojau reagavo į tokį Finansų ministerijos prašymą. URM Teisių ir Administracijos departamento direktorius K. Bizauskas pasirašė telegramą į Vašingtoną, nurodydamas M. Bagdonui pasitarus su konsulais JAV lietuvių spaudoje pradėti raginti LLP bonų turėtojus pirkti Lietuvos vidaus paskolos bonus. Ministro nurodymu, formaliai tokia „iniciatyva turėtų išeiti ne iš pasiuntinybės bei konsulatų, bet iš pačios visuomenės“. Lietuvos atstovai JAV turėjo surežisuoti, tartum patys JAV lietuvių visuomenės lyderiai, puikiai suprantantys susidariusią Lietuvoje padėtį, ragina išeiviją paremti Lietuvą perkant jos išleistą vidaus paskolą. Tokios tariamai vidaus iniciatyvos dėka Lietuvos veikėjai tikėjosi dar kartą pajudinti JAV lietuvių patriotiškumą ir gauti jų finansinę paramą.29

1935 m. birželio 3 d. M. Bagdonas konfidencialiai susisiekė su generaliniu konsulu P. Žadeikiu ir konsulu A. Kalvaičiu ir paprašė jų pasisakyti tuo klausimu. Konsulas A. Kalvaitis, pažadėdamas įdėti Čikagos lietuvių spaudoje straipsnius vidaus paskolos reikalu, abejojo numatomos propagandos efektyvumu. Pirmiausia, anot jo, per vėlai sugalvota propaganda, nes iki bonų išpirkimo liko tik kelios savaitės; antra, didelė dalis bonų jau yra supirkta spekuliantų; trečia, konsulas abejojo, ar smulkūs pavieniai bonų turėtojai krizės sąlygomis norės senus bonus pakeisti į naujus. A. Kalvaičio nuomone, propaganda galės paveikti tik JAV lietuvių organizacijas, kurios savo ižduose laiko LLP bonus. Jis siūlė net asmeniškai pasiuntiniui ir konsulams kalbėtis su stambesniais bonų turėtojais bei bandyti prikalbinti juos LLP bonus keisti į Lietuvos vidaus paskolos bonus. Konsulo įsitikinimu, tai duotų daugiau naudos nei straipsniai laikraščiuose.30 Tačiau Lietuvos pasiuntinybė griežtai laikėsi gautos instrukcijos iš Kauno. M. Bagdonas, susitikęs su generaliniu konsulu P. Žadeikiu Vašingtone, suredagavo JAV lietuvių spaudai pranešimą dėl LLP bonų apmokėjimo  ir birželio 15 d. pasiuntė į visus JAV lietuvių laikraščius. Lietuvos atstovai privalėjo žodžiu paaiškinti redakcijų bendradarbiams reikalo esmę ir pasistengti, kad tas pranešimas laikraščiuose būtų skelbiamas bent keletą kartų. Tiesa, M. Bagdonas, pritardamas A. Kalvaičio pastebėjimams, savo rašte konsului rašė: „Suprantama, pagal Tamstos nuožiūrą, malonėkite panaudoti ir kitas priemones tikslui atsiekti“.31

Birželio 8 d. Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone pasiekė dvi užsienio reikalų ministro pasirašytos telegramos. Pirmoji telegrama informavo apie LLP įstatymo pakeitimą, palankų bonų turėtojams. Naujas įstatymas pratęsė palūkanų mokėjimą 10 metų, t. y. iki 1945 m. liepos 1 d., kuomet bus galutinai išpirkti LLP bonai. Tiems, kurie nepristatys bonų išpirkimui nuo 1935 m. liepos 1 d., toliau bus mokamos 5% palūkanos. Telegramoje pažymėta, kad įstatymo pakeitimas pradeda veikti nuo 1935 m. liepos l d.32 Kodėl Lietuvos vyriausybė gana netikėtai nusprendė pratęsti LLP galiojimo terminą, tiesioginio atsakymo archyviniuose dokumentuose nepavyko rasti. Tačiau, manytina, kad valdžia įvertino savo atstovų Amerikoje pastabas, jog nepavyks vienos paskolos pakeisti kita. Galėjo neigiamą įspūdį daryti M. Bagdono ir A. Kalvaičio pastabos, jog nemaža dalis bonų atsidūrė įvairių spekuliantų (ir ne lietuvių) rankose. Reikia pasakyti, kad Lietuvos valdžios, praktiškai nesiryžusios įteisinti oficialaus LLP bonų keitimo į vidaus paskolos bonus, pasirinktas kitas būdas buvo racionalus ir tenkino įvairius interesantus. LLP pratęsimas buvo naudingas pirmiausia tiems, kurie laiku neatsiėmė jiems priklausančių procentų; buvo tokių, kuriems norėjosi ir toliau turėti LLP bonus bei gauti procentus; kas norėjo parduoti LLP bonus, tokia galimybė jau buvo sudaryta.

Antra telegrama Lietuvos valdžia savo atstovų Amerikoje prašė paraginti išeiviją nepristatinėti LLP bonų išpirkimui, bet pasinaudoti įstatymo suteikta teise dar 10 metų gauti palūkanas.33 Kad tai labai svarbu valstybei, rodo 1935 m. birželio 11 d. dar vienas labai skubus Finansų ministerijos Finansų departamento direktoriaus M. Lipčiaus raštas – kreipimasis per URM į Lietuvos atstovybes JAV. Rašte prašoma, kad „bent didesnė bonų turėtojų dauguma pasinaudotų LLP įstatymo papildymu“ ir „savęs neskriaudžiant, padėtų Vyriausybei stiprinti Lietuvos ekonominį gerbūvį“.34 Galima sakyti, kad tai dar vienas bandymas ieškoti ekonominės paramos išeivijoje. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos atstovai iki birželio 15 d. parengė kreipimąsi į JAV lietuvių laikraščius minėtų telegramų dvasia.

 

LLP likimas po 1935 m. liepos 1 d.

 

Lietuvos vyriausybė atidžiai sekė, kaip vyko LLP palūkanų mokėjimas ir paskolos pratęsimas. Tuo metu laikinai einantis Lietuvos atstovo Vašingtone pareigas M. Bagdonas spėjo, kad JAV galėjo būti bonų maždaug už 900 000 dol. ir maždaug už tokią pat sumą bonų turėjo būti Lietuvoje.35 Tačiau, kaip aukščiau buvo nurodyta, JAV galėjo būti iki 2/3 bonų. Liepos 17 d. M. Bagdonas gavo prašomus 30 tūkst. dol. palūkanoms apmokėti. Tačiau po dviejų dienų iš jo Užsienio reikalų ministerija gavo nieko gero nežadančią telegramą, kurioje buvo pažymėta, jog „nežiūrint pastangų bonų reikalas atrodo blogai“. Nurodydamas, kad gautas avansas jau sunaudotas, M. Bagdonas prašė pervesti 100 000 dol. sumą, nes išeiviai praktiškai labai mažai domisi LLP pratęsimo galimybe. Beveik per tris savaites, o per jas buvo daugiausiai interesantų, pavyko pratęsti tik 7000 LLP bonų.36 Tokia informacija iš Vašingtono padarė nemalonų įspūdį valdžios sluoksniams Kaune. Prašomų pinigų iki pat rugpjūčio pradžios Lietuvos vyriausybė neskubėjo pervesti į JAV. Matyt, vis dar turėjo vilčių, kad išeivija persigalvos, kad Lietuvos atstovai dar pamėgins bonų turėtojus prikalbinti savo paskolą pratęsti iki 1945 m. Tuo tarpu M. Bagdonas siuntė vieną po kitos telegramas į Kauną prašydamas vis didesnės sumos: liepos 31 d. vietoje 100 000 dol. jis jau prašė 150 000 dol., rugpjūčio 3 d. telegramoje buvo nurodyta, kad pasiuntinybė išrašė čekių 400 000 dol. sumai; rugpjūčio 6 d. prašė skubiai pervesti dar 100 000 dol.; rugpjūčio 19 d. pageidavo 50 000 dol.; rugsėjo 7 d. – dar 50 000 dol.37 Tik kai M. Bagdonas rugpjūčio 3 d. telegramoje užsiminė, kad pritrūkus pasiuntinybėje pinigų buvo priversti mokėjimus sustabdyti,38 Lietuvos vyriausybė, vengdama galimo nepasitenkinimo išeivijoje, pradėjo pervedinėti prašomas sumas.

Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone darbuotojams pats karščiausias 1935 m. mėnuo tapo liepa. Būtent per šį mėnesį jiems teko išpirkti bonus ir sumokėti palūkanas už 410 485 dol.. Iš viso per liepos–rugsėjo mėnesius Lietuvos pasiuntinybė amerikiečiams išmokėjo 663 552 dol. ir 50 ct. Kadangi tuo metu 1 doleris buvo prilyginamas 5,947 lito, tai Lietuvos iždui kainavo 3 945 910 Lt ir 45 ct. Mokėjimai bonų turėtojams tęsėsi ir per kitus mėnesius, bet jau ne tokiomis didelėmis sumomis. Pavyzdžiui, tų pačių metų spalio–lapkričio mėnesiais bonų išpirkta dar už 46 600 dol. ir už 1935 m. sumokėta  2535 dol. palūkanų. Taigi per 1935 m. liepos–lapkričio mėnesius bonų supirkta už 676 400 dol., t. y 56,4% nuo visos 1935 m. pradžioje Amerikoje buvusios sumos. Vadinasi  amerikiečiai tuo metu dar galėjo turėti bonų už 522 150 dol. (43,6%) ir tai 1935 m. gruodį sudarė 27,5% nuo bendros LLP sumos. Tuo tarpu pratęstų bonų suma iki spalio 1 d. siekė tik 45 250 dol., o tai sudarė 7,16% nuo bendros sumos.39 O štai Lietuvoje, remiantis Finansų ministerijos paskaičiavimais, iki 1935 m. lapkričio 1 d. buvo išpirkta bonų už 425 750 dol., o pratęsta – už 413 800 dol.40 Kaip matome, planas pratęsti bonų galiojimą iki 1945 m. liepos 1 d., ypač tarp JAV gyventojų, nepavyko. Naujasis Lietuvos pasiuntinys JAV P. Žadeikis tokią nesėkmę išeivijoje pirmiausia mėgino aiškinti tuo, kad Vokietijos vykdomas propagandinis ir politinis spaudimas Lietuvai dėl Klaipėdos „turėjo neigiamos įtakos bonų pratęsimui“.41 Lietuvos politiniai santykiai su Vokietija iš tiesu buvo įtempti. Kuriam laikui Vokietija buvo nutraukusi prekyba su Lietuva. Tai turėjo įtakos Lietuvos ekonomikai, vietinių ūkininkų padėčiai, net kilo jų bruzdėjimai Suvalkijoje ir Dzūkijoje.42 Lietuvos finansiniai sunkumai, nestabili užsienio ir vidaus padėtis turėjo kelti abejonių LLP bonų turėtojams, ir didesnė jų dalis, ypač JAV, pasistengė kuo greičiau atsikratyti tomis obligacijomis. Taigi Lietuvos vyriausybė 1935 m. buvo priversta išpirkti bonų daugiau kaip už 1,1 mln. dol.

Neišpirkta skola 1936 m. sausio 1 d. buvo vertinama apie 4 326 400 Lt, o tai sudarė 40% buvusios LLP sumos.43 Artėjant 1936 m. liepos 1 d. eiliniam metiniam procentų išmokėjimui buvo pasirūpinta visiems, kurie nepardavė LLP bonų, išduoti naujus 10-ies kuponų lapus. JAV lietuvių spaudoje buvo paskelbta, kad kiekvienas bonų turėtojas, norėdamas gauti palūkanas už 1936 m., privalo į Lietuvos pasiuntinybę atsiųsti bonus su nustatytos formos pareiškimu. Taip pat buvo paaiškinta, kad tiems, kurie nėra pratęsę savo bonų ar dar nėra gavę už 1935 m. palūkanų, jos bus apmokėtos tuo metu, kai jie atsiųs bonus apmokėti arba juos bet kuriam laikui (bet ne ilgiau kaip ligi 1945 m. liepos 1 d.) pratęsti. Apmokėdama palūkanas už 1936 m., Lietuvos pasiuntinybė pirmąjį kuponą atkirps, o likusius devynis kartu su bonu pasiųs atgal savininkui. Lietuvos vyriausybė, neatsižvelgdama į tai, iki kurių metų bono savininkas pratęsė bono turėjimą, visiems šių obligacijų turėtojams išdavinėjo visus kuponų (10 kuponų) lapus, turėdama vilčių, kad bonų savininkai pasinaudos pratęstu terminu iki 1945 m. liepos 1 d. Be to, buvo pažadėta apmokėti grąžintus valstybei bonus bet kuriuo metu. Tiesa, bonų savininkai privalės grąžinti ir visus likusius kuponus, kurių procentais nusprendė ateityje nebepasinaudoti.44

1936 m. Lietuvos pasiuntinybė pratęsė LLP bonų už 18 200 dol., bet buvo priversta išpirkti už 64 850 dol. Be to, išmokėjo palūkanų: už 1935 m. išpirktus bonus – 3082 dol. ir 50 ct; už 1935 m. pratęstus bonus – 910 dol.; už pristatytus senesnius kuponus (iki 1935 m.) – 6555 dol. bei už 1936 m. kuponus – 3677 dol. ir 50 ct. Iš viso valstybei kainavo 79 075 dol.45 Nurodyta suma apėmė tik JAV, bet nelietė LLP bonų cirkuliavimo Lietuvoje. Remiantis 1938 m. sausio 10 d. Išimtiems iš apyvartos banknotams ir Valstybės Iždo išpirktiems procentiniams popieriams tikrinti ir naikinti komisijos ataskaitomis paaiškėja, kad 1936 m. buvo apmokėta 1223 bonai už 81 700 dol., 9137 kuponai už 31 627 dol. ir 50 ct. Iš viso 113 327 dol. ir 50 ct (arba 672 268 Lt ir 29 ct). Be to, tais metais buvo sugrąžinta nesuėjus terminui neapmokėtų LLP bonų kuponų už 22 050 dol. (4932 kuponai po 2,5 dol., 1494 kuponai po 5 dol. ir 90 kuponų po 25 dol.). Visi patikrinti bonai ir kuponai būdavo sunaikinami.46 Susidaro vaizdas, kad būtent amerikiečiai, o ne Lietuvos gyventojai stengėsi greičiau atsikratyti LLP bonais. Tačiau tokia padėtis, kaip rodo archyviniai dokumentai, buvo tik 1935–1936 m. Toliau vaizdas keičiasi.

Remdamiesi sistemingais (kas kiekvienų metų ketvirtį) Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio pranešimais Finansų ministerijai apie LLP padėtį Amerikoje, galime susidaryti apibendrintą paskolos vaizdą 1937–1939 m. (žiūr. lentelę). Per šį laikotarpį Lietuvos pasiuntinybės darbuotojai apmokėjo atsiųstus bonus už 75 300 dol.; išmokėjo 23 115 dol. ir 50 ct palūkanų; su bonais buvo grąžinta neapmokėtų (dėl nesuėjusio termino) kuponų už 27 962 dol. ir 50 ct. Tačiau buvo gauta  pareiškimų naujiems kuponams įsigyti už 78 880 dol. Tuo laikotarpiu ir toliau buvo pratęsiami bonai ir už juos Lietuva užmokėjo 42 850 dol. palūkanų, kurios priklausė bonų savininkui nuo 1935 m.47 Kaip matome, tuo metu atsirado daugiau norinčių turėti bonų nei juos grąžinti Lietuvos iždui. Be to, už pratęstus bonus sumokėtos nemažos palūkanos rodo, kad dauguma svyravusių amerikiečių vis dėlto ryžosi neatsisakyti LLP bonų ir pasinaudoti palūkanomis. Tai lyg ir rodytų amerikiečių, daugiausia JAV lietuvių, augantį pasitikėjimą Lietuvos vyriausybe ir jos finansų politika. Tam pagrindo buvo, nes tuo laikotarpiu ypač suintensyvėjo Lietuvos ir JAV prekybiniai santykiai. Todėl nieko nuostabaus, kad bonų vertė kasmet augo ir artėjo prie 100% nominalios vertės. Pavyzdžiui, 100 dolerių vertės bonas 1939 m. jau kainavo 585–590 Lt (kai 1 dolerio pirkimo kursas Kaune sukosi apie 5,90 Lt).48 Tuo tarpu Lietuvoje grąžinamų bonų į Lietuvos iždą kiekis pastebimas didesnis nei JAV. Pavyzdžiui, 1938 m. Lietuvoje bonams išpirkti buvo skirta 78 050 dol., tai JAV – 31 650 dol.; neapmokėtų kuponų gražinta Lietuvoje už 27 330 dol., o JAV – už 11 592 dol. ir 50 ct.49

Lentelė. LLP ir Lietuvos vyriausybės finansinės operacijos 1937–1939 m. JAV

 

1937

1938

1939

Iš viso:

1. Apmokėta bonų

23 300

31 650

20 350

75 300

2. Apmokėta kuponų

6 862,5

9 120,5

7 132,5

23 115,5

3. Neapmokėta naujų kuponų

9 747,5

11 592,5

6 622,5

27 962,5

4. Pareiškimų naujiems kuponams gauti

24 400

33 205

21 275

78 880

5. Pareiškimų bonams pratęsti ir 1935 m. % sumokėti

14 150

18 525

10 175

42 850

Iš viso:

54 060

104 093

65 555

248 108

(Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio pranešimais Finansų ministerijai Lietuvoje 1937–1940 m. (LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240)

1940 m. pradžioje, remiantis 1939 m. išmokėtų 7132 dol. ir 50 ct palūkanų suma, JAV teritorijoje galėjo būti bonų maždaug už 142 600 dol. (apie 838 028 Lt). Tai sudarė maždaug 13% pradinės LLP sumos. 1940 m. paskola Amerikoje ir toliau po truputį mažėjo. P. Žadeikio ataskaitoje apie 1940 m. balandžio–birželio laikotarpį matome, jog Lietuvos iždui tuo metu gražinta bonų už 1450 dol., apmokėta kuponų už 565 dol.; neapmokėtų kuponų buvo sugrąžinta už 435 dol., prašymų gauti naujų kuponų buvo už 800 dol. ir pratęsta bonų sumokant jų savininkams 1480 dol.50 Neturėdami išsamios  informacijos už 1940 m., negalime tiksliau įvertinti LLP to meto padėties JAV.

 

Nesklandumai, kilę apmokant bonus

 

Lietuvos atstovai ir bonų savininkai nuolat susidurdavo su įvairiomis problemomis. Gana dažnas reiškinys – pamestas arba pavogtas bonas. Tokio bono savininkai kreipdavosi į Lietuvos pasiuntinybę. Pasiuntinybės darbuotojai sudarinėjo dingusių bonų sąrašus pagal jų numerius.51 Rimtesnių sunkumų iškildavo, kai dingusio bono savininkas nežinodavo bono numerio. Praktiškai tai reiškė, jog vilčių susigrąžinti boną ar pinigus už jį nebuvo, nes Lietuvos pasiuntinybė negalėjo sulaikyti tokio pateikto (kito asmens, kuris rado ar pavogė) bono apmokėjimo. Dingusių bonų žinomų numerių sąrašai buvo nuolat perduodami Finansų ministerijai Kaune, kuri taip pat sekė galimus bandymus tokius bonus parduoti Lietuvos bankuose. Tiesa, remiantis įstatymais, buvo numatyti tam tikri palankūs momentai dingusių bonų (žinant jų numerius) atžvilgiu. Tokio bono savininkui tektų dar 10 metų po LLP galiojimo pabaigos 1945 m. liepos 1 d., laukti ir tik nuo 1955 m. būtų sprendžiamas dingusio bono atlyginimo klausimas, jei bonas nebuvo pristatytas apmokėjimui.52 Buvo atveju, kai Lietuvos pasiuntinybė gaudavo apdegusius bonus. Jo apmokėjimas priklausė nuo to, kokia bono dalis – didesnė ar mažesnė – buvo apdegusi. Jeigu apdegusi didesnė dalis ar nudegęs numeris, tai toks bonas turėjo būti apmokėtas tuoj pat po 1955 m. liepos 1 d. Apdegę kuponai buvo apmokami laiku.53

Lietuvos pasiuntinybės darbuotojams nemažai darbo tekdavo išmokant nepratęstų bonų, atsiųstų pardavimui, palūkanas už 1936, 1937 ir vėlesnius metus. Dažnai atsitikdavo, kad pasiuntinybė bonų turėtojams, kurie nebuvo pratęsę bonų termino, išsiųsdavo palūkanoms gauti blankus, kurių jie nepasirašydavo. Pasiuntinybės darbuotojai vis vien privalėjo išmokėti ir bonų savininkams, jiems neprašant minėtų procentų. P. Žadeikis pastebėjo, kad tos palūkanos daugumai bonų savininkų būdavo „kaip netikėta dovana“. 1938 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos pasiuntinys, gal norėdamas palengvinti savo bendradarbių darbą ar sudrausminti LLP turėtojus, pasiūlė Finansų ministerijos Paskolų skyriui mokėti palūkanas tik tuomet „kai jų prašo, o ne automatiškai arba siūlant tuos nuošimčius paimti“.54 Tačiau Finansų ministerijos valdininkas M. Lipčius nepritarė tokiai P. Žadeikio nuomonei pabrėždamas, kad Lietuvos vyriausybė privalo savo pasižadėjimus vykdyti, nepriklausomai nuo to, ar bonų savininkai sąmoningai, ar nesąmoningai nepristatė į pasiuntinybę ir laiku nepratęsė savo bonų.55 Taigi, Lietuvos valdžia neketino koreguoti savo pasižadėjimų išeivijai ir sistemingai stengėsi su ja atsiskaityti. Tuo tarpu santykiuose tarp Finansų ministerijos ir Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone tuo klausimu ne visuomet  viskas ėjosi sklandžiai. P. Žadeikis dažnai priekaištaudavo Finansų ministerijos valdininkams, kad ne visuomet laikų pervedamos į JAV sumos, skirtos atsiskaitymams su bonų turėtojais. Anot jo, „tokiu vilkinimu Finansų ministerija pastato Lietuvos pasiuntinybę į labai keblią padėtį: ji verčia sustabdyti mokėjimus […], o sustabdymas juk užgautų Lietuvos vardą Amerikos bankuose ir spaudoje“.56 Baimindamasis, kad tai neiškiltų į viešumą, kai kada Lietuvos pasiuntinys, nesulaukęs pervedimų, ieškodavo laikinų finansavimo šaltinių ir skolindavosi reikalingą sumą.57 Nepaisant pasitaikančių tokių organizacinių kliūčių, ir toliau Lietuvos pasiuntinybės darbuotojams teko darbuotis ir gaišti laiką išrašinėjant ir išsiuntinėjant ne tik dešimtis tūkstančių čekių smulkiomis sumomis (po 2,5 ir 5 dol.), bet ir palūkanų blankus, raginant pratęsti bonus ir atsiimti palūkanas. Jau nekalbant apie rengiamas metų ketvirčio ataskaitas Finansų ministerijai, kur reikėjo nurodyti konkrečią statistinę informaciją apie supirktus ir pratęstus LLP bonus, apmokėtus kuponus, valstybei grąžintus neapmokėtus kuponus; pateikti viso to pinigine (doleriais) išraišką.

Tokio pobūdžio Lietuvos pasiuntinybės JAV veikla pradėjo stoti ir visiškai nutrūko 1940 m., kai į Lietuvą buvo įvesta okupacinė Raudonoji armija. Paskutinis Finansų ministerijos piniginis pervedimas Lietuvos pasiuntinybei LLP apmokėjimams buvo atliktas 1940 m. liepos 12 d. Tą dieną į Vašingtoną pervedė 10 000 dol. (60 300 litų).58 Tuo viskas ir baigėsi, nes Lietuvos pasiuntinybė neturėjo kito finansinio šaltinio, iš kurio galėtų mokėti palūkanas ir išpirkinėti LLP bonus. P. Žadeikis Lietuvos pasiuntinybės vardu keletą kartų per JAV lietuvių spaudą kreipėsi į bonų turėtojus, paaiškindamas susidariusią situaciją Lietuvoje ir prašydamas suteikti žinių, kiek dar yra valstybės neišpirktų LLP bonų. Tiesiog pageidavo, kad paprastais laiškais ar atvirukais praneštų: kiek iš viso jie turi bonų; kokie jų numeriai; kurie bonai pratęsti ir iki kurių metų; ar visų bonų 1935 m. palūkanos apmokėtos; kiek prie kiekvieno bono yra senų (1921–1934 m.) ir naujų (nuo 1936 m.) kuponų; kokia visų naujų kuponų suma iki 1945 m.59 Tokia informacija buvo reikalinga ne tik norint išsiaiškinti LLP esamą padėtį, bet ir būti pasiruošus tęsti LLP išmokėjimus tuojau po karo, kai vėl pradės funkcionuoti nepriklausomos Lietuvos valdžios aparatas ir finansų sistema. Deja, Lietuvos okupacija užsitęsė ilgiems dešimtmečiams. Tuo laikotarpiu išeivija kai kada prisimindavo LLP ir kreipdavosi į Lietuvos atstovybes JAV patarimo. Pavyzdžiui, Lietuvos atstovas Vašingtone J. Kajeckas 1963 m. gruodžio 19 d. atsakomajame laiške JAV lietuviui J. J. Romanui patarė „bonus pasilaikyti iki Lietuva laisvę atgaus – tada tebus galima juos į pinigus iškeisti, – arba jie gali būti atsiunčiami Pasiuntinybei kaip auka“.60 Senosios išeivijos atstovams nesulaukus Lietuvos nepriklausomybės, likusi piniginė skola liko tik istorijai. Lietuvoje dauguma bonų buvo sunaikinta karo ir tarybiniu laikotarpiu. Užsilikę pas pavienius asmenis LLP bonai dabar tik primena tuos laikus ir tas pastangas, kai Lietuvos vyriausybė ir išeivija viena kitai talkino finansų srityje, stiprinant nepriklausomos Lietuvos ekonominį pamatą. Gerų norų ir iš vienos, ir iš kitos pusės netrūko.

 

Išvados

 

1. LLP bonų (vertybinių popierių) padėtis iki XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios buvo tokia, kad jų turėtojai negalėjo už nominalią kainą (iki 1935 m.) parduoti. Tuo naudojosi spekuliantai, kurie supirkdavo bonus net už 25–30% jų nominalios kainos. Tokia padėtis nepatiko išeivijai. Lietuvos vyriausybė, nors ir pareigingai mokėdama bonų savininkams palūkanas, suprato, kad minėta padėtis smukdo Lietuvos valdžios autoritetą išeivių akyse. Vyriausybės pastangų dėka nuo 1931 m. Lietuvos bankas ir Taupomoji kasa Kaune oficialiai pradėjo priiminėti bonus ir jų kainą pradėjo kilti.

2. Ekonominės krizės paveikta Lietuvos vyriausybė pradėjo ieškoti būdų, kaip atitolinti LLP išpirkimą. Ji mėgino LLP sieti su nauja 1935 m. vidaus paskola. Tačiau perspėta savo atstovų Amerikoje, Lietuvos vyriausybė tokio žingsnio atsisakė, pratęsė išpirkimo terminą iki 1945 m. liepos 1 d. ir ragino išeivija tuo pasinaudoti – neparduoti bonų, o  imti kasmetines 5% palūkanas. Tuo tarpu Lietuvos atstovai JAV M. Bagdonas, P. Žadeikis ir A. Kalvaitis pasisakė už didesnio procento pasiūlymą, siekiant sudominti bonų savininkus. Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

3. 1935 m. JAV vyko masinis LLP bonų grąžinimas Lietuvos iždui. Iš 1 198 550 dol. vertės bonų 1935 m. liepos–lapkričio mėnesiais buvo grąžinta 676 400 dol. vertės bonų, t. y. maždaug 56,4% visų buvusių Amerikoje bonų. Bonais stengėsi atsikratyti ekonominės krizės prispausta dalis išeivijos, spekuliantai ir žmonės, nepasitikintys Lietuvos finansiniu pajėgumu. 1936–1939 m. bonų pardavimo valstybei tendencija JAV pradėjo mažėti. Tam įtakos galėjo turėti sustiprėję Lietuvos ir JAV prekybiniai santykiai, gerėjantis Lietuvos įvaizdis išeivijoje, taip pat patriotinės nuotaikos. Tuo metu bonų nominali vertė iki 1939 m. pasiekė 100%, t. y. už 100 dol. vertės boną Lietuvos bankuose mokėjo 585–590 Lt (1 doleris buvo lygus 5,9 lito, o iki 1934 m. 1 doleris buvo lygus 10 litų).

4. LLP turėjo teigiamos reikšmės kuriantis Lietuvos valstybei. Be to, valstybė gavo nenumatyto pelno 1934 m. JAV valdžiai devalvavus dolerį (galima sakyti, Lietuva sutaupė mažiausiai 5 mln. litų). Maždaug ¼ bonų taip ir nebuvo išpirkta – tie pinigai liko valstybei ir ji privalėjo skola grąžinti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau praėjus 50 metų praktiškai nebėra kam tą skolą grąžinti.

 

Nuorodos





1 J. Pžm. Lietuvos laisvės paskola. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1958, t. 16, p. 131-133; Eidintas, A. Paskola emigracijoje. Gimtasis kraštas, 1982, gruodžio 23, nr. 51, p. 4–5.

2 Leonas, J. Lietuvos laisvės paskola Amerikoje. Tautos ūkis, 1933, nr. 6–7, p. 173–176.

3 Eidintas, A. Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraižos. Vilnius, 1993, p. 57–58.

4 Skirius, J. Julius J. Bielskis (1891–1976). Gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas. Chicago: LTSC, 2004, p. 101–115.

5 Eidintas, A. Lietuvių kolumbai ..., p. 57.

6 Leonas, J. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 176.

7 1927 07 16 M. Bagdono iš Vašingtono rašto Finansų ministerijai nuorašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 656, ap. 1, b. 321, l. 78.

8 1929 10 17 B. K.Balučio rašto „Paskolos bonų klausimu“ Finansų ministerijos Finansų departamento direktoriui M. Lipčiui nuorašas. Ten pat, l. 123.

9 1930 06 10 premjero ir finansų ministro J. Tūbelio raštas B. K. Balučiui. Ten pat, l. 138; 1931 05 21 B. K. Balučio laiško premjerui ir finansų ministrui J. Tūbeliui nuorašas. Ten pat, l. 156.

10 J. Pžm. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 132; Lietuvos Laisvės Paskolos reikalu. Sandara, 1931, gruodžio 4, nr. 49, p. 4.

11 Leonas, J. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 176; Dėl Lietuvos bonų supirkinėjimo ir pardavimo. Sandara, 1929, vasario 8, nr. 6, p. 2.

12 Skirius, J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967). Tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius, 2001, p. 357.

13 1933 09 21 finansų ministro J. Tūbelio raštas „LLP Amerikoje bonų kuponų išpirkimo terminų prailginimas“ Ministrų kabinetui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 756, l. 244.

14 Ten pat, l. 246; Leonas, J. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 173.

15 1933 09 21 finansų ministro J. Tūbelio raštas ..., l. 244.

16 Ten pat, p. 245–246.

17 J. Pžm. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 133.

18 Leonas, J. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 176.

19 1934 01 11 M. Bagdono iš Vašingtono raštas Lietuvos finansų ministrui. LCVA, f. 387, ap. 5. b. 240, l. 541; 1935 02 04 M. Bagdono iš Vašingtono raštas Lietuvos finansų ministrui. Ten pat, l. 524–525; 1935 11 29 pasiuntinio P. Žadeikio raštas Lietuvos finansų ministrui. Ten pat, l. 467.

20 1935 01 22 už finansų ministrą pasirašiusio J. Indrišiūno labai skubus raštas URM. LCVA, f. 383, ap. 9, b. 160, l. 212.

21 1935 01 23 S. Kuzminsko labai skubus raštas Nr. 1746 Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone (nuorašai konsulatams Niujorke ir Čikagoje). Pasaulio lietuviu archyvas Čikagoje, P. ir J. Daužvardžių fondas, dėžė 5, b. Lietuvos laisvės bonai, lapai nenumeruoti.

22 1935 02 07 M. Bagdono labai skubus raštas Nr. 156/E.D.11-3 Lietuvos konsului Čikagoje. Ten pat.

23 1935 02 09 konsulo A. Kalvaičio raštas Nr. 641 „Lietuvos Laisvės Paskola“ URM Ekonomikos departamentui. LCVA, f. 383, ap. 9, b. 160, l. 218.

24 1935 02 20 M. Bagdono raštas URM. Ten pat, l. 214.

25 1935 03 12 telegrama iš Vašingtono. Ten pat, l. 220.

26 LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240, l. 532.

27 Vyriausybės žinios, 1935, 1 dalis, nr. 476, eil. 3335.

28 1935 06 01 labai skubus ir konfidencialus J. Indrišiūno raštas Nr. 39 URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1703, l. 74.

29 K. Bizausko telegrama Nr. 503 į Vašingtoną. Ten pat, l. 76.

30 1935 06 06 A. Kalvaičio rašto Nr. 2354 „Bonų reikale“ M. Bagdonui nuorašo kopija. Asmeninis archyvas, b. 12 (Lietuvos konsulato dokumentų kopijos iš Pasaulio lietuvių archyvo Čikagoje), lapai nenumeruoti.

31 1935 06 15 M. Bagdono konfidencialaus laiško Nr. 790/E.D.11-3-7 A. Kalvaičiui į Čikagą kopija. Ten pat.

32 Telegramos Nr. 540 kopija. Ten pat; Įstatymo apie Lietuvos Valstybės 5 procentų paskolą nuo Amerikoje gyvenančių Lietuvos piliečių pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1935, birželio 8, nr. 485, p. 1; Tas pats. LCVA, f. 923, ap. 1, b.756, l. 251.

33 Telegramos Nr. 541 kopija. Asmeninis archyvas, b. 12 (Lietuvos konsulato Čikagoje dokumentų kopijos iš Pasaulio lietuvių archyvo Čikagoje), lapai nenumeruoti.

34 1935 06 11 FM Finansų departamento direktoriaus M. Lipčiaus labai skubus raštas Nr. 15714 URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1703, l. 52.

35 1935 07 29 M.Bagdono konfidencialus pranešimas Nr. 12 „L.L. Paskolos bonų reikalu“ URM. Ten pat, l. 10.

36 1935 07 17 M. Bagdono telegrama į Kauną. Ten pat, l. 27; 1935 07 19 M.Bagdono telegrama į Kauną. Ten pat, l. 24.

37 Ten pat, l. 8, 9, 17, 20, 21.

38 Ten pat, l. 20.

39 1935 10 06 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Finansų ministerijai. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240, l. 503; 1936 01 14 Finansų ministerijos Finansų departamento buhalterijos raštas. Ten pat, l. 482.

40 1935 11 05 Finansų departamento direktoriaus M. Lipčiaus rašto Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone nuorašas. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240, l. 502.

41 1935 10 06 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Finansų ministerijai. Ten pat, l. 503.

42 Plačiau žr.: Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius, 1992, p. 141–143; Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 219–225.

43 J. Pžm. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 133.

44 Lietuvos Pasiuntinybė. Lietuvos Laisvės Paskolos Bonų Turėtojams Žinotina. Washington, D.C. 1936 m. birželio mėn. 23 d. Draugas, 1936, birželio 26, nr. 51, p. 3.

45 1937 01 06 Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio rašto „Pasiuntinybės darbas 1936 m. LL Paskolos srityje“ J. Urbšiui nuorašas. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240, l. 313.

46 1938 01 14 Finansų departamento direktoriaus raštai Nr. 514, 515 ir 516 Lietuvos finansų ministrui. Ten pat, l. 443, 446, 449.

47 1937–1940 m. P. Žadeikio pranešimai Finansų ministerijai. Ten pat, l. 15, 23, 32, 133, 139, 149, 158-159, 207, 230, 254, 260.

48 J. Pžm. Lietuvos laisvės paskola ..., p. 133.

49 Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio pranešimai 1938 m. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240, l. 455, 457–459.

50 1940 07 25 P. Žadeikio raštas Finansų ministerijai. Ten pat, l. 1.

51 1935 08 29 M. Bagdono laiško V. Morkūnui į Detroitą nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 355, l. 164.

52 1938 12 20 P. Žadeikio rašto A. S. Trečiokui į Niujorką nuorašas. Ten pat, l. 43.

53 1938 07 P. Žadeikio rašto „Dėl apdegusio LLP bono A16012 (50 dol.)“ Finansų ministerijai nuorašas. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240, l. 199; 1938 09 08 Finansų ministerijos Finansų departamento direktoriaus M. Lipčiaus raštas P. Žadeikiui. Ten pat, l. 198.

54 1938 09 29 P. Žadeikio raštas „L.L.Paskolos bonų apmokėjimo reikalu“ Finansų ministerijos Paskolų skyriui. Ten pat, l. 192.

55 1938 11 12 M. Lipčiaus rašto P. Žadeikiui į Vašingtoną nuorašas. Ten pat, l. 191.

56 1939 07 25 P. Žadeikio rašto „Dėl teikimo LLP bonams, kuponams mokėti sumų“ M. Lipčiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 358, l. 149.

57 Ten pat.

58 1940 07 13 Lietuvos Banko rašto Finansų ministerijos Finansų departamentui nuorašas. LCVA, f. 387, ap. 5, b. 240, l. 50.

59 Antrasis paraginimas Lietuvos Laisvės paskolos bonų turėtojams. Draugas, 1940, lapkričio 8, p. 3.

60 LCVA, f. 658, ap. 1, b. 161, l. 20.

Gauta 2007 m. balandžio 19 d.

Pateikta spaudai 2007 m. rugpjūčio 27 d.

 

Summary

Repayment of Lithuanian Freedom Bonds to Lithuanian–Americans

 

The article, on the basis of archival documents and periodical press of that time, analyzes the reasons which forced the Lithuanian government at the beginning of the fourth decade of the 20th century to settle the issue of the sale of Lithuanian Freedom Bonds (LFBs) received from Lithuanian emigrants in 1919–1923. The Lithuanian government, regularly paying interest on the bonds (securities), realized that during the economic crisis of 1929–1932 their value decreased drastically (up to 25–30% of their nominal value). This decrease, unfortunately, diminished the prestige of the Lithuanian government among Lithuanian-Americans at the time when it assiduously tried to strengthen its authority among there. Persuaded by their representatives in the USA, the government authorized the bank of Lithuania to purchase the bonds to restore their value. However, to avoid expenses worth millions purchasing LFB in 1935, the Lithuanian government at first attempted to bind the bonds with the new domestic loan but in the end refused this idea and extended the validity of LFBs till 1945. The author emphasizes that the authorities, having failed to increase interest on LFBs, had to purchase the major part of bonds in 1935–1936. The research proved that Lithuanians-Americans were willing to sell out their bonds because of the economic crisis, the devaluation of the dollar as well as unstable economic and political situation in Lithuania. However, Lithuania’s occupation terminated the final purchasing of bonds planned for 1945. Nevertheless, it should be stated that this loan was useful and profitable for Lithuania.