„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Alina TOMAŠEVIČ, Jonas MARDOSA. Pietryčių Lietuvos lenkų vestuvės XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje: tarpkultūrinio tyrimo aspektai
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje atliekamas tarpkultūrinis tyrimas. Remiantis lauko tyrimų medžiaga, etnologų atlikta analize siekiama nustatyti, kaip XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje pietryčių Lietuvos miesteliuose ir kaimuose rengiamose lenkų vestuvėse panaudojami dzūkų etnografinio regiono kultūros elementai, kokia dalis tenka iš Lenkijos perimtiems vestuvių papročiams ir kaip į apeigas įpinant šiuolaikinės visuomenės universalijas formuojasi pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių modelis. Medžiagos analizė parodė, kad XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje lenkų vestuvių apeigose Dzūkijos vestuvių tradicijos kaip substratinis reiškinys susipina su kitiems Lietuvos regionams būdingais papročiais. Greta šių sutinkame iš Lenkijos teritorijos perimtus papročius: pvz., kvietimas į vestuves su specialiais tekstais, suteikiančiais vestuvėms išskirtinių bei tik šiam regionui būdingų bruožų. Kaip išskirtinį tiriamos teritorijos lenkų vestuvių bruožą reikia paminėti  pirmiausia jaunosios palaiminimą su Aušros vartų Švenčiausiosios Mergelės atvaizdu. Lauko tyrimų duomenimis, pietryčių Lietuvos vestuvėse išryškėja dvi tendencijos. Viena – sauganti ir puoselėjanti, netgi atkurianti kolektyvinėje atmintyje egzistavusius tradicinius pirmiausia Dzūkijos, vestuvių papročius, kita – juos modernizuojanti. Išlikusi nuosekli vestuvių apeigų seka leidžia kalbėti apie išlikusį ceremonijos ryšį su liaudies dramaturgija. Gana svarbi autorių išvada, kad atskirais pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių momentais sąmoningai nesekama lietuviška tradicija, o specifinėmisapeigomis bei papročiaiskonstruojamas šio krašto gyventojų etnokultūrinis identitetas.

Prasminiai žodžiai: Pietryčių Lietuvos lenkai, kvietimas į vestuves, jaunosios vainikėlis, atsisveikinimas ir palaiminimas, jaunavedžių sutikimas.

 

Įvadas

 

Vestuvės – viena svarbiausių ir reikšmingiausių šeimos švenčių, apimanti kompleksą papročių, apeigų ir ceremonijų. Esminė vestuvių socialinė funkcija yra naujos šeimos, visuomenės pagrindo kūrimas. Kita vertus, šeimos kūrimas ir vestuvės be socialinio bei religinio aspekto sukaupia daug žodinio meno, vaidybos ir šokio elementų, paverčiančių vestuves etnokultūriniu reiškiniu. Žiūrint į vestuves iš šios perspektyvos būtina atminti, kad šeimą kuria ir vienos tautybės žmonės, ji sudaroma ir iš skirtingų tautybių asmenų. Tokiu atveju vestuvių apeigose organiškai orientuojamasi į etninę vieno ar kito sutuoktinio kultūrinę aplinką, ir vestuvių analizė neišvengiamai įgauna tarpkultūrinio tyrimo pobūdį. Ypač įdomus tokio tyrimo aspektas, kai šeimos kūrimo apeigų etniškumą siekiama nustatyti kitatautėje ir nuo sutuoktinių nutolusioje etninės tėvynės aplinkoje. Nagrinėti iš tokios perspektyvos vestuves Lietuvoje palanki dirva yra pietryčių Lietuva, kurioje gyventojų daugumą sudaro lenkų tautybės gyventojai.[1] Kultūra, kurią galima suvokti kaip žmogaus sukurtų vertybių visumą, šioje teritorijoje yra veikiama politinių, ekonominių ir etninių veiksnių, formuojančių jos savitumą. Akivaizdu, kad etninių ir kultūrinių veiksnių įtakų sankirtoje atsidūrusios pietryčių Lietuvos lenkų vestuvės tampa aktualia moksline problema.

Pagal Lietuvos skirstymo į etnografinius regionus principą, pietryčių Lietuva patenka į Dzūkijos etnografinį regioną. Svarbustokio išskyrimo pagrindas yra regiono lietuvių kalbos tarmė, leidžianti kalbėti apie Rytų Lietuvos pietinės dalies kalbinį savitumą.[2] Tačiau šiuolaikiniame krašto etniniame pjūvyje daugelyje vietovių lietuvius matome kaip tautinę mažumą lenkų vyraujamoje aplinkoje.[3] Taigi, vertinant dzūkų kultūrą kaip regiono etnografinį ir etninį paveldą, šiuolaikinei etnokultūrinei situacijai apibūdinti reikėtų pasitelkti dvi papildomas dimensijas. Pirmiausia, kitų Lietuvos etnografinių regionų (ir globalizacijos inovacijų poveikį) ir etninės Lenkijos liaudies kultūros įtaką. Priklausymas Lenkijos valstybei prieškariu (1920–1939) integravo šio krašto gyventojus į lenkų kultūros kontekstą. Turintiems lenkišką savimonę gyventojams lenkų kultūros poveikis neprarado reikšmės ir sovietmečiu. Šiandien tai pirmiausia per švietimo įstaigas, masinės komunikacijos priemonių sistemą, tiesioginius giminių ir tautiečių kontaktus sklindanti etninės Lenkijos kultūrinė informacija. Todėl į pietryčių Lietuvos XX a. pabaigos–XXI a. pradžios lenkų vestuves tikslinga žiūrėti tarpkultūriniu aspektu, kaip į šiuolaikinės visuomenės kultūrinės raidos tendencijų kontekste funkcionuojantį Dzūkijos ir iš dalies Lietuvos kultūrinio paveldo, tradicinės ir šiuolaikinės Lenkijos liaudies kultūros simbiozės rezultatą, sudarantį šiuolaikinį šio krašto gyventojų lenkų vestuvių modelį.

Santuoka yra juridiškai šeimą įteisinantis aktas, todėl neišvengiamai priklauso nuo visuomenėje vyraujančios ideologijos. Krikščioniška prasme, santuoka – vienas iš esminių sakramentų, savo ištakomis siekianti pirmuosius krikščionybės amžius, kai civilinių papročių pagrindu ėmė formuotis santuokos liturgija, kurioje be bažnytinio akto įteisinimo buvo akcentuojamas ir bendruomeninis pritarimas,[4] tačiau „Santuokinį ryšį įtvirtina pats Dievas...“.[5] Todėl aplink šio sakramento suteikimą tradicinėje visuomenėje sukosi juridinis, socialinis ir kultūrinis šeimos kūrimo įteisinimo procesas. Bažnytinė metrikacija Lietuvoje galutinai įsigaliojo po Tridento susirinkimo[6] ir nutrūko 1940 m. rugpjūčio 12 d. sovietų valdžiai priėmus Metrikų ir santuokos įstatymą,[7] kuris, kaip ir vėlesni teisiniai aktai, bažnytinę santuoką pavertė juridinį šeimos įteisinimą dubliuojančiu krikščionišku simboliu.[8] Tačiau net sovietmečiu vyresnio amžiaus respondentai jungtuves bažnyčioje priskirdavo tradicinių papročių sričiai,[9] todėl šiuolaikinėse vestuvėse bažnytinės jungtuvės natūraliai yra integrali jų ceremonialo dalis.

Straipsnio objektas yra XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje pietryčių Lietuvos miesteliuose ir kaimuose vykstančios vienatautės lenkų vestuvės, aptariamos remiantis tarpkultūrinio tyrimo duomenimis.

Tikslas yra nustatyti, kiek šiuolaikinėse pietryčių Lietuvos lenkų vestuvėse panaudojami dzūkų etnografinio regiono ir iš Lenkijos perimti vestuvių papročiai, ir kaip į apeigas įpinant šiuolaikinės visuomenės universalijas formuojasi pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių modelis.

Straipsnio uždaviniai yra: 1) nustatyti šiuolaikinių pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių apeigų ryšį su analogiškomis tradicinėmis Dzūkijos regiono ir kitų Lietuvos regionų vestuvių apeigomis; 2) atskleisti Lenkijos tradicinių vestuvių papročių perėmimo mastą ir raiškos formas; 3) aptarti esminius šiuolaikinių vestuvių apeigų ir papročių universalius ir išskirtinius bruožus bei 4) nustatyti, kokiu mastu galima kalbėti apie pietryčių Lietuvos lenkų vestuvinio modelio savitumą ir veiksnius, lemiančius jo atsiradimą; 5) pabandyti atskleisti vestuvių ceremonijos ryšį su liaudies dramaturgija.

Pagrindinė straipsnio hipotezė yra ta, kad gyvendami Lietuvoje, Dzūkijos regione, be tiesioginių kontaktų su Lenkija, reikalingų difuziniams procesams atsirasti, pietryčių Lietuvos lenkai panaudoja gyvenamosios aplinkos vestuvių tradicijas, į kurias integruoja įvairias šiuolaikiniais komunikacijos kanalais ateinančius Lenkijos papročius bei veikiami šiuolaikinių modernizacijos procesų kuria vestuvių modelį, kuriame formuojasi savitas vestuvių ceremonialas su Lietuvos lenkų identitetą išryškinančiais apeigų elementais.

Straipsnyje naudojamas lyginamasis, etnografinis, analitinis ir istorinis metodas.

Etnologiniu požiūriu Lietuvos lenkų vestuvės, kaip ir kiti jų liaudies kultūros aspektai, nėra suradę tinkamo mokslinio įprasminimo nei lietuvių, nei vietinėje lenkų literatūroje, todėl tema moksliniu požiūriu yra aktuali ir nauja. Lietuvių etnologinėje literatūroje užtinkami pietryčių Lietuvos vestuvėms skirti straipsniai jas nagrinėja kaip Dzūkijos etnografinio regiono etninės kultūros reiškinį. Tai daugiau aprašomojo kraštotyrinio pobūdžio straipsniai;[10] tyrinėjimų turime vienetus.[11] Svarbu pažymėti, kad esamose publikacijose regiono vestuvės nagrinėjamos lietuvių vestuvių perspektyvoje, nors kaip matyti iš tekstų, renkant straipsniams medžiagą neretai buvo apklausinėti ir lenkiškai kalbantys šio krašto gyventojai. Itin aktualu pabrėžti, kad neturime publikacijų apie paskutinio XX a. dešimtmečio vestuves, nekalbant apie pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių apeigas ir papročius. Siekdami užpildyti tyrimuose esančią spragą pirmiausia rėmėmės lauko tyrimų medžiaga. XXI a. pradžioje pagal A. Vyšniauskaitės parengtą klausimyną[12] per etnografines praktikas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose medžiagą rinko VPU studentai. Daugiausia apklausė (46 asmenis) šio universiteto istorijos bakalaurė A. Tomaševič; 2007 m. J. Mardosa, atlikdamas lauko tyrimus Baltarusijoje, medžiagą straipsnio tema rinko iš Gardino srities gyventojų baltarusių ir lenkų (visa lauko tyrimų medžiaga saugoma VPU Baltų proistorės katedroje bei asmeniniuose straipsnio autorių archyvuose; ši medžiaga tekste nurodoma pateikiant rajono ir vietovės pavadinimą). Taip pat straipsnyje keliamiems uždaviniams spręsti pasitelksime įvairią lenkų ir lietuvių autorių etnologinę literatūrą.

Santuoką lydintys papročiai, apeigos bei ceremonijos trunka įvairų laiką ir reiškiasi skirtingomis formomis ir pavidalais. Vieni jų išlikę kaip tradicija, kiti kaip pramoga, o tikėjimų, maginių veiksmų tikslas – tariamai padėti laimingo ir turtingo sutuoktinių gyvenimo pagrindus, užtikrinti šeimos gausą. Nebūtinai yra tikima apeigų, įvairių veiksmų galimu poveikiu būsimame gyvenime, tačiau jaunavedžiams, giminėms ir artimiesiems bei visuomenei aktualūs klausimai sudaro objektyvų papročių ir apeigų egzistavimo pagrindą. Antai šiandien nereikia galvoti apie maginę apeigų prasmę, rūpintis, pasak A. Zadrožynskos (A. Zadrożyńska), kaip tradiciniame vestuvių modelyje išlaikyti ir atlikti viską prideramai, kad vestuvės vyktų sklandžiai, o jose dalyvaujantys būtų apsaugoti nuo piktų dvasių.[13] Todėl nors apeigos, simbolika, vestuvių veikėjai ir kiti momentai yra pastovūs, jų turinys, prasmė ir funkcijos kinta laike.

Nagrinėjant šiuolaikines vestuves pirmiausia būtina pažymėti, kad XX a. pradžioje ir iš dalies pirmoje pusėje funkcionavęs tradicinis jų modelis buvo būdingas kaimui. Šiuolaikinės kaimuose ir miesteliuose vykstančios vestuvės švenčiamos nebūtinai kaimo gyventojų. Vienas iš sutuoktinių gali būti iš miesto, svečiai taip pat yra kaimo ir miesto gyventojai. Gana skirtingas jų gyvenimo ir kultūrinis patyrimas, socialinė padėtis, išsilavinimas, etninė priklausomybė bei kiti objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio asmenybės požymiai. Todėl vestuvių eiga ir jų metu atliekamos apeigos turi tenkinti šią šventės dalyvių įvairovę, jų poreikius, polinkius, apeigų ir papročių supratimą bei vertinimą. Tačiau svarbu atminti, kad šiuolaikinių vestuvių ištakos visais atvejais glūdi tradiciniame jų modelyje, todėl nagrinėjant kiekvieną jų momentą yra svarbi istorinė dimensija.

Tradicinės vestuvės visuomet turėjo nerašytą, tradiciškai perteikiamą per šimtmečius išsikristalizavusį scenarijų, kuris apeigoms suteikdavo aiškius liaudies dramos bruožus. Pirmasis į šį požymį dėmesį atkreipė Z. Kuzmickis, remdamasis A. Juškos „Vestuvine rėda“, teigęs, kad „visos tos apeigos su savo savotiškomis dainomis ir bylomis sudaro natūralią liaudies dramą“[14] ir įvardijęs vestuvių tvarką teatriniu terminu, visą jų eigą suskirsto į aktus ir scenas.[15] Taip pat ir A. Vyšniauskaitė, rašydama apie tradicinių vestuvių eigą, yra įterpusi skyrelį „Vestuvių vaidinimai“,[16] kuriame pateikiami šventę paįvairinantys komiški vestuvininkų vaidinimai, tačiau plačiau toks požiūris moksliniame diskurse nėra eksploatuojamas[17] ir visa šventės ceremonija neanalizuojama kaip liaudies dramos pavyzdys.[18] Kita vertus, teatrališkumo principas taikytas sovietmečiu diegiamoms naujoms vestuvių tradicijoms, kai naujai interpretavus ir artikuliavus tradicinių vestuvių elementus, scenarijuose ir metodinėse rekomendacijose buvo stengiamasi (nors to neišryškinant) išlaikyti jų dramaturgiją ir kurti naują, palaikantį vestuvių modelio etniškumą renginį.[19] Tiesa, A. Vyšniauskaitės duomenimis, sovietinio laikotarpio vestuvių naujovės ir į jas integruoti tradiciniai papročiai su įvairiomis pramogomis, muzikantų veikla, kai jaunieji ir kiti vestuvių veikėjai tampa pasyviais reginio stebėtojais, jaunavedžiams paliko nemalonų įspūdį, kurį lėmė „renginio neturiningumas, nekūrybiškumas, apskritai neskoningas žaidimas“.[20] Nesiimant vertinti įvairių veiksmų kokybės reikia pripažinti, kad per juos buvo išlaikomas ryšys su tradicinių vestuvių dramaturgija, kurioje išsaugoti esminiai struktūriniai jų elementai, apeigos ir principinė vestuvių schema. Suprantama, tikrovėje tiek tradicinėse, tiek ir šiuolaikinėse vestuvėse toji schema yra užpildoma dinamišku ir kiekvienose vestuvėse galinčiu turėti skirtingą semantiką simbolių, papročių ir veiksmų turiniu. Taip pasirinkdami vestuvių kaip liaudies dramos traktavimo dimensiją, pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių analizę atliksime jų ceremoniją skaidydami į keletą nuoseklių ir skirtingas funkcijas atliekančių šventės eigos etapų, apimančių pasirengimą vestuvėms, vestuvių išvakarėmis ir pirmosios jų dienos apeigomis. Straipsnyje nagrinėsime: 1) pakvietimą į vestuves; 2) vakarą prieš vestuves; 3) jaunojo vykimą pas jaunąją; 4) atsisveikinimą ir palaiminimą; 5) jaunavedžių sutikimą iš jungtuvių. Šiuos struktūrinius vestuvių elementus matome išskirtus tradicinių XIX a.–XX a. II pusės Lenkijos vestuvių tyrinėjimuose,[21] taip pat šie vestuvių momentai yra užtinkami praktikoje ir kiek apibendrintu pavidalu įvardijami lietuviškas tradicines vestuves nagrinėjusių autorių.[22] Tokių aiškiai apibrėžtų vestuvių dramaturgijos scenų, mūsų nuomone, pakanka susidaryti XX a. pabaigos–XXI a pradžios pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių esminių momentų vaizdą ir atsakyti į straipsnyje keliamus klausimus.

 

Pakvietimas į vestuves

 

Tradicinės vestuvės buvo giminės ir kaimo šventė,[23] todėl pasižymėjo savitu kaimynų kvietimo į vestuves ceremonialu. Pagrindinis šio veiksmo personažas buvo kvieslys.[24] Kvietimas su specialaus asmens pagalba žinomas ir Lenkijoje, kur veiksmas atliekamas vakarais, nes naktis, kaip viena iš mirties ir kito pasaulio atmainų, buvo svarbus „marginalinės fazės“ charakteristikos elementas, kurioje atsidurdavo visi vestuvių dalyviai.[25] Tradicinėse vestuvių apeigose kvieslys sakė specialias oracijas, todėl kvietimo ceremonija tapdavo ištisu teatriniu vaidinimu su atitinkama individualia balso intonacija, tam tikrais gestais ir pan. Veiksmo trukmė, scenarijus bei vaizdingumas priklausė nuo oratoriaus, reikšmės turėjo ir tai, kas buvo kviečiamas.[26] Oracijų būta gana ilgų ir nors tekstas buvo standartinis, jį priklausomai nuo nuotaikos kvieslys dar papildydavo.[27] Tačiau XX a. I pusėje palaipsniui modernėjanti visuomenė, stiprėjantis gyventojų mobilumas, gyvenimo dinamizmas ir kiti procesai veikė vestuves. Kito vestuvių trukmė,[28] nyko kaimo šventės pobūdis, o per prarastą bendruomeniškumą atkrito poreikis svečius kviesti su kvieslio pagalba. Suvalkijoje ir Dzūkijoje žinomas personažas išnyko XX a. pirmais dešimtmečiais,[29] todėl neatsitiktinai, remiantis etnografine medžiaga, pietryčių Lietuvoje antroje XX a. pusėje apie kvieslio institutą išlikę tik senųjų gyventojų prisiminimai. Tradicinio kvietimo modifikacijų užuomazgų tiriamoje aplinkoje galima užtikti pirmaisiais pokario metais, kai svečius bei gimines, gyvenančius tame pačiame ar gretimame kaime, kviesti ėmė jaunieji kartu su susirinkusiu ir vestuvėse turinčiu dalyvauti jaunimu (Tvankiškės, Vilniaus r.).[30] Tačiau tai greičiau pavieniai atvejai, nes XX a. viduryje įsitvirtina paprotys, kai gimines žodžiu kviečia tėvai (Turgeliai) arba tėvai ir jaunieji (Turgeliai, Šalčininkų r.; Maišiagalos apyl.; Ašmenos r., Baltarusija). Tolimesnius gimines kvietė tėvai, o artimesnius ir draugus – jaunavedžiai (Šumskas, Vilniaus r.). Taigi kvietimo funkcijos pereina į tėvų ir jaunųjų rankas, nors tradiciškai tėvai rūpinosi svečių kvietimo organizavimu. Kaimynai patenka į svečių kategoriją ir juos kviečia arba tik jaunųjų tėvai, arba šie kartu su jaunaisiais.

Žvelgdami į šių dienų vestuves Lenkijos teritorijoje, pastebime naujas tendencijas, kai pagrindinį vaidmenį kvietimo modelyje užima tekstas ir XX a. paskutiniais dešimtmečiais išplito specialių pakvietimų gaminimas. Tokia kvieslio funkcijų transformacija bei naujų kvietimo formų atsiradimas padiktuotas orientavimosi į svečius, kurių dauguma yra kartais gana toli gyvenantys giminės ir draugai, be to, svečiai priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams, gana įvairus jų kultūrinis patyrimas. Todėl kviesdami tiesiogiai ir siekdami veiksmui suteikti iškilmingumo ir prasmės, kvietėjai verbalinę jo formą keičia arba papildo grafiniu tekstu. Reikia pasakyti, kad kalbama ne apie paprastą atviruką ar telegramą. Tokios tendencijos pradžia sietina su Lenkija, kurioje atsirado kvietimai su atspausdintais eiliuotais, situaciją atitinkančiais žinomų poetų posmais bei jų perfrazavimais. Dažniausiai atvirukuose naudojamos lenkų poetų, pvz.: K. I Galčynskio (K. I. Gałczyński), B. B. Lešmano (B. B. Leśman), K. Pžerva Tetmajerio (K. Przerwa-Tetmajer) arba literatūros klasikų Petrarkos, V. Vitmano (W. Whitman) citatos.[31] Apklausos duomenimis, tokie pakvietimai pietryčių Lietuvoje atsirado XX a. pabaigoje. Kvietimo tekstai imami rašyti ant standartinių, knygynuose perkamų, taip pat pvz., Vilniuje specialiai gaminamų atvirukų, su kompiuteriais sukuriama individualių kvietimų. Parengti kvietimus yra pamergių darbas, todėl jos, dažniausiai jaunosios pageidavimu be reikiamos informacijos apie vestuvių vietą ir pakviestųjų vardus, įdeda trumpą eilėraštuką apie meilę. Pagrindinė tokių kvietimų perdavimo adresatui forma yra tiesioginis jų įteikimas, kai jaunieji arba jų tėvai šiuo tikslu atvažiuoja į svečių namus. Kai kviečiamieji gyvena toli, kvietimai išsiunčiami paštu. Tokia kvietimo forma paranki ir todėl, kad vestuvių vaišės vyksta ne abejose jaunavedžių pusėse, o vienoje, dažniausiai jaunosios, ir kvietimas tinka abiejų jaunųjų pusių svečiams. Mąstant apie tokių kvietimų atsiradimo aplinkybes galima daryti prielaidą, kad naujos kvietimo tradicijos formavimuisi įtakos turėjo sovietmečiu atsiradę valstybinių ir kitokių institucijų kvietimų į renginius pavyzdžiai ir taip į šeimos sferą skverbiasi šiuolaikinio etiketo normomis grįsti viešosios elgsenos standartai. Tačiau kituose Lietuvos regionuose atliktų etnografinių tyrimų metu neteko užfiksuoti tokių kvietimo formų, kas leistų daryti išvadą, kad specialių pakvietimų atsiradimą XX a. pabaigoje pietryčių Lietuvoje paveikė šiuolaikiniai Lenkijos kvietimo į vestuves papročiai (pietryčių Lietuvos lenkai iš Lenkijos gauna tokio pavidalo kvietimus į vestuves).

 

Vakaras prieš vestuves

 

Lietuvoje vakaras prieš vestuves pas nuotaką vadinosi mergvakariu (merginų vakaru, didvakariu, pintuvėmis ir pan.). Tradicinė šio vakaro apeigų struktūra sudėtinga, pasižyminti sakralumu. Mergvakaryje dalyvaudavo pamergės, jaunosios draugės, kiti kviestiniai svečiai, kaimo jaunimas, todėl buvo šokama, išpinamos jaunosios kasos, įteikiamos dovanos. Viena iš mergvakario dalių buvo jaunosios vainikėlio pynimas. Lenkijoje vestuvių išvakarės turi nemažai bendrumų su Lietuva. Vadintos „dziewiczy wieczór“, (merginų vakaras), „dobranocka“ (labanaktis).[32] M. Maj (M. Maj) savo darbe pateikia tokį vakaro prieš vestuves, vykusio XX a. pr., scenarijų, kuriame kaip ir Lietuvoje figūruoja kasų išpynimo ritualas, tačiau pagrindinę vietą užima raguolio kepimas, jaunosios vainikėlio pynimas ir plunksnelių[33] darymas. Etnografiniai duomenys rodo, kad pietryčių Lietuvoje mergvakariai pradėjo nykti XX a. I pusėje. A. Vyšniauskaitės teigimu, Dzūkijoje nuo 1960–1964 iki 1980 m. mergvakarių sumažėjo nuo 64% iki 20,7%,[34] todėl autorė sovietmečio pabaigoje konstatavo, jog vestuvių išvakarių apeigos išnyko.[35] Nežiūrint šių pokyčių, tarp pietryčių Lietuvos lenkų mergvakaris – „dziewcziny wieczór“ sutinkamas ir XXI a. pradžioje, taip pat pastebima tendencija puoselėti kai kuriuos tradicinius šios apeigos elementus. Vakare jaunosios namuose susirenka pamergės, draugės bei artimiausi kaimynai, kurie padeda puošti jaunosios namus, kartu linksminasi, dainuoja ir šoka (Didieji Medininkai, Vilniaus r.), kartais ruošia vartus jaunųjų sutiktuvėms. Arba jaunoji keletą dienų prieš vestuves su pamergėmis bei draugėmis susitinka tiesiog pasėdėti, pasikalbėti. Tokie mergvakariai dažnai vyksta ramiai (Kyviškės; Dūkštos, Vilniaus r.), tačiau esant vaikinų ir pašokama. Mergvakario metu draugės nuotakai dovanoja dovanas (Buivydai, Vilniaus r.). Regiono kaimuose vestuves švenčiančių Vilniaus rajono gyventojų mergvakaris kartais vyksta su draugėmis miesto naktiniame klube, kur linksminamasi netgi iki paryčių[36] (Vaidotų k., Vilniaus r.).

Vienas iš tradicinio mergvakario papročių buvo nuotakos vainikėlio pynimas.[37] Keičiantis visuomenės pasaulėžiūrai, suprastėjus mergvakario apeigoms bei struktūrai, kito ir tradicinio nuotakos vainikėlio išvaizda (sumažėjo), o svarbiausia – nyko pynimas mergvakario metu ir šiandien tokių atvejų užfiksuoti vienetai (Tabariškės; Mikašiūnų k, Šalčininkų r.; Ašmenos r., Baltarusija). Tačiau dažniau sutinkama papročio modifikacija, kai vainikėlis pinamas vestuvių dieną. Mergvakariui vykstant klube, vainikėlį vyriausia pamergė pina ryte prieš jaunojo atvykimą (Vilnius) arba jungtuvių rytą nupina kuri nors iš pamergių ar svočia,[38] vyriausia pamergė ar vyro sesuo (Tabariškės, Šalčininkų r.), jaunosios mama (Turgeliai; Dieveniškių apyl., Šalčininkų r.), netgi jaunojo motina (Ščiucinas, Baltarusija). Taip pat vainikėlį gali pinti vestuvių rytą pati jaunoji (Vilnius).

Kadangi vestuvių išvakarės (arba įžanga) tiesiogiai susijusi su nuotakos vainikėlio pynimu, būtina detaliau apsistoti ties šio simbolio žaliava. Jo forma XX a. I pusėje palaipsniui kito visoje Lietuvoje (dažniausiai pinamas mažas vainikėlis), tačiau lietuvių vestuvinis vainikėlis išlaikė pagrindinę žaliavą – rūtas.[39] J. Matuso teigimu, šis augalas Lietuvoje atsirado XVI a., tačiau vainikėlis dėl bažnyčios įtakos XV a. pabaigoje tapęs merginos nekaltybės simboliu, kaime įsitvirtino XVII a.[40] Rūta pietryčių Lietuvos lietuviams išlieka tas augalas, kurio naudojimo vainikėliui tradicija iki šių dienų nepakito. Tradicinis Lenkijos jaunosios vainikėlis buvo iš rozmarino, mirtos arba rūtos šakelių, o nuo XX a. pr. vis dažniau pastebima tendencija vestuvių vainikėlį pinti iš rūtos šakelių, ir toks rūtos pasirinkimas aiškinamas jos savybe apsaugoti nuo piktų dvasių.[41] Gana įdomu, kad Lenkijoje, Punsko apylinkėse, XX a. pabaigoje greitai vystančias rūtas pakeitė žiemė, kuri, pavyzdžiui, pas ukrainiečius tradiciškai buvo vainiko sudėtinė dalis,[42] tačiau lauko tyrimų duomenimis, nežinoma šiuolaikinėse Lietuvos ir Baltarusijos vestuvėse.

Lauko tyrimų medžiaga rodo, kad šiuolaikinėse pietryčių Lietuvos lenkų vestuvėse vyrauja mirta. Tačiau mirta menkai susijusi su lietuviška tiriamo krašto, netgi Baltarusijos lietuvių, tradicija,[43] o lauko tyrimų metu nefiksuojama šiuolaikiniuose Lietuvai gretimuose Baltarusijos rajonuose (tiek tarp baltarusių, tiek ir tarp lenkų). Reikėtų pastebėti, kad krikščioniška rūtos semantika orientuota į nuotakos apsaugą nuo kerų, be to, rūta saugo Mariją,[44] ir tai tarsi turėtų būti artima lenkų vestuvėms, kuriose krikščioniškasis elementas gana stiprus, ir pvz., šventosios atvaizdai aktyviai naudojami vestuvių apeigose, juolab, kaip minėjome, šis augalas plinta ir Lenkijos vestuvėse. Gana įdomu, kad Lietuvos mastu mirta nėra naujovė, nes Klaipėdos krašte nuo XIX a. pab. vainikėlis buvo pinamas iš mirtos šakelių.[45] Mirtos naudojimas vainikėliui tarsi liudytų apie pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių tradicijos artumą Rytprūsiams, nes ir šiandien Lietuvos liuteronai vestuvinius vainikėlius pina iš mirtos, o antai Tauragės krašto liuteronai, lauko tyrimų duomenimis, iki mūsų dienų mirtomis puošia krikštijamo vaiką apklotą, tuo tarpu katalikai rūtomis[46]. Tačiau ryšių tarp vakarų Lietuvoje gyvenančių liuteronų ir pietryčių Lietuvos lenkų papročių vargu ar tikslinga ieškoti. Galima daryti prielaidą, kad panaudodami mirtos šakeles ir neiškrisdami iš pasaulinio žalumynų simbolikos[47] konteksto, iš dalies pasitelkdami buvusį Lenkijos patyrimą, pietryčių Lietuvos lenkai kuria savarankišką šios teritorijos vestuvinio simbolio semantiką. Taigi bendroje vestuvių tradicijų pokyčių tėkmėje pietryčių Lietuvoje XX a. II pusėje stebime akivaizdžią tendenciją, kai nuotakos vainikėlis įgauna etniškumą išryškinančio simbolio bei įvaizdžio prasmę.

Tradicinių vestuvių Lietuvoje jaunikio namuose vakaras, skirtas patalpų puošimui ir jaunimo šokiams, vadintas didvakariu, taip pat subatvakariu. Tradicinėse Lenkijos vestuvėse diena prieš vestuves pas jaunąjį buvo vadinama viengungio vakaru ir iškilmingai buvo švenčiama prieš keliasdešimt metų keliuose pietryčių Lenkijos regionuose.[48] Šio vakaro metu būdavo pinamas vainikas nuotakai. Šiuolaikinėse pietyčių Lietuvos lenkų vestuvėse plinta vadinamieji bernvakariai, kurie kaip ir mergvakaris, ištakas semia minėtoje tradicijoje. Tačiau jaunajai vainikėlis nėra pinamas, nes vietoje jo jaunasis veža gėlių puokštes. Tad lieka tik jaunikio atsisveikinimo su jaunystės draugais motyvas. Tačiau palyginti su mergvakariais, jaunikio namuose rengiamų vakarų mastas mažesnis, nes praeityje jie sparčiai nyko.[49] Šiuolaikinėse lenkų vestuvėse vadinami bernvakariai švenčiami retai (Rudamina, Vilniaus r. ) ir juos Vilniaus krašto gyventojai vertina kaip iš lenkų perimtą vestuvių išvakarių linksmybių modelį (Turgeliai). Toks požiūris nėra tikslus, nes tai ir šiuolaikinių lietuvių vestuvių išvakarėms būdinga pramoga, be to, kaip matėme, tai ir pietryčių Lietuvos tradicinėms vestuvėms būdingas vakaras.

 

Jaunojo vykimas pas jaunąją

 

Šis vestuvių momentas prasideda jaunojo atsisveikinimu su tėvais ir baigiasi atvykimu į jaunosios namus. Jaunojo vykimo pas jaunąją apeigos Lietuvoje sparčiai nyko XX a. pirmoje pusėje. Tai galima sieti ne vien su tradicinių papročių nykimu, bet ir su XX a. antroje pusėje Lietuvoje įsitvirtinančiomis sudėtinėmis abiejų vestuvininkų pusių vaišėmis, kai iš vestuvių eigos neretai išimamas jaunojo vykimas į nuotakos namus momentas. Tiesa, Dzūkijoje sudėtinių vestuvių forma plito lėčiau, pvz., lauko tyrimų duomenimis, Aukštaitijoje 1980–1982 m. tokių vestuvių būta 84,5%, o Dzūkijoje 42,4%.[50] Tačiau nepaisant to, pietryčių Lietuvos lenkai išlaikė jaunojo atsisveikinimo su tėvais apeigą, o vykimo pas jaunąją apeigų modelyje susimaišo nemažai tradicinių Lenkijos ir Lietuvos vestuvinių papročių.

Jaunojo vykimo pas jaunąją apeiga prasideda vestuvių rytą, kai jaunojo pusėje susirenka pabroliai, piršlys,[51] svočia bei pakviestieji kaimynai. Tai trumpai trunkantis veiksmas, nes prisėdus prie stalo ir pasivaišinus, piršlys primena, kad jau laikas važiuoti pas jaunąją, kartais juokais perspėjama, kad toji „persigalvos belaukdama jaunikio“ (Lavoriškės, Vilniaus r.). Prieš išeinant iš užstalės, jaunasis atsistojęs padėkoja tėvams už išauklėjimą, svečiams už palydas. Po tokių žodžių jaunasis, atsiklaupęs prieš tėvus, susodintus ant kėdžių, prašo jų palaiminimo. Tradicinėse dzūkų vestuvėse jaunasis pabučiuodavo kryželį, pulko lydimas apeidavo aplink visus stalus ir išėjęs iš užstalės atsiklaupdavo prieš tėvus, pabučiuodavo jiems ranką, o paskui atsisveikindavo su kitais vestuvių dalyviais.[52] Lenkijoje tokiu metu tėvai, palaimindami išvykstantį sūnų, įteikdavo jam rožančių, apsauginių savybių turinčio česnako, kurį jaunasis dažniausiai užsikišdavo už galvos apdangalo, pinigėlių, o visus išvykstančius pašlakstydavo švęstu vandeniu.[53]

Šiuolaikinėse palaiminimo apeigose bene svarbiausias akcentas yra šventųjų paveikslų naudojimas. Apeigas pradedanti jaunojo motina, laikydama rankose paveikslą su Jėzaus Kristaus atvaizdu, laimina sūnų, peržegnoja ir perduoda paveikslą tėvui, kuris veiksmą pakartoja.[54] Už palaiminimą sūnus bučiuoja tėvams rankas (Tvankiškės, Vilniaus r.). Kitur jaunąjį tėvai palydi su šventuoju paveikslu iš namų, duoda bučiuoti kryželį (Turgeliai). Atsiklaupęs jaunasis bučiuoja šventą paveikslą, o tėvai laimina duodami pabučiuoti kryželį (Vaidotų k., Vilniaus r.). Gana įdomi apeigos eiga užfiksuota Šumske. Čia jaunasis prieina prie tėvų, atsiklaupia ir prašo palaiminimo. Tuo metu muzikantai dainuoja „Serdeczna matko“ (Širdingoji Marija), o tėvai laimina žegnodami Švč. Mergelės paveikslu. Veiksmą kartoja kiekvienas iš tėvų, o jaunasis pabučiuoja paveikslą. Lauke jaunasis pavaišina palydėti atėjusius kaimynus, o tėvas apibarsto mašiną avižomis ir centais, kad būsimas šeimyninis gyvenimas būtų laimingas ir pasiturintis.

Įprasta, kad tėvai, kaip ir atsisveikinime ir palaiminime dalyvaujantys svečiai, pravirksta. Patį verksmą galima suprasti ir interpretuoti kaip tėvų liūdesį išleidžiant sūnų ir kad jis jau suaugęs ir nuo šiol gyvens savarankišką gyvenimą (Didieji Pupojai, Vilniaus r.). Su jaunuoju ir jo pulku paliekant jo namus atsisveikinama taip, tarsi jie iš tikrųjų leistųsi į ilgą kelionę.

Mažiau sakralumo, daugiau tradicinėms vestuvėms būdingo teatrališkumo pastebime jaunojo atvykimo į jaunosios namus momente. Tradiciniame vestuvių modelyje jaunajam ir jo palydai važiuojant pas nuotaką, jaunosios pusė rodė priešiškumą, tarsi pabrėždami abiejų pusių „svetimumą“. Lenkijoje pulkas keletą kartų būdavo sustabdomas, o paskutinis kartas būna prieš įeinant į kambarį, kur laukia jaunoji bei kiti svečiai. Čia dažniausiai tenka susitarti piršliui su maršalka,[55] kad šis, įleidęs pro vienas duris, praleistų ir pro kitas.[56] Toks pat jaunojo atvykimo scenarijus stebimas ir pietryčių Lietuvoje XX a. II pusėje. Tiesa, kartais tėvai būsimą žentą gali sutikti prie durų ne kaip „svetimą“, o kaip svečią su duona ir druska (Aliejūnų; Buivydų k., Vilniaus r.), tačiau dažniausiai sutikimas turi išradingo teatrinio vaidinimo pavidalą. Kliūčių pakeliui į jaunosios namus statymas, neįleidimas į kiemą ar namus – tai tik dalis viso vaidinimo, kurio metu dažniausiai norima patikrinti jaunojo sugebėjimus ar tiesiog gauti iš atvažiavusiųjų išpirkas už pravažiavimą ir praėjimą toliau. Simboliniais žaidimais jaunasis tariamai patikrinimas, ar jis tinka jaunajai į vyrus ir ar verta jį įsileisti į namus. Kartais tariamai klaidina jaunikį sakydami, kad ne ten atvyko, kad nuotakos čia nėra. Tik pažadėjus ja rūpintis ir atsilyginus saldainiais bei buteliu, įsileidžia. Tokio pobūdžio patikrinimus dažniausiai atlieka pamergės, netgi maršalkos (Nemenčinė; Kyviškės, Kalveliai; Lavoriškės; Tvankiškės, Vilniaus r.).

 

 

1 il. Pamergės sutinka jaunąjį (Šumskas), 2004 m. (nuotrauka iš asmeninio R. Deinaravičienės archyvo)

 

Užfiksuotas ir toks sutikimo scenarijus. Jaunajam atvažiavus, nuotakos namų duris užstoja pamergės, kurios, muzikantų padedamos, paveda jaunajam atlikti įvairias užduotis, pvz.: iš užklijuoto vokelio, nesuplėšant jo, išimti raktą, kuriuo jis galės atidaryti duris (tokiu atveju jaunasis, pabrolių ir piršlio padedamas, turi padegti voko kampą, kad raktas pro jį iškristų), taip pat pareikalauti eilėraščiu išreikšti savo meilę išrinktajai ir pan. Jaunikį gali pasitikti vyriausias pabrolys su pamerge (Tabariškės). Įveikus pirmąsias kliūtis ir įėjus į vidų laukia kiti išbandymai, pvz.: žengiant per išdėliotas ant grindų iškirptas širdeles namų vidaus link, kiekvienoje širdelėje pasakyti po meilės žodį jaunajai ir pan. (Nemenčinė).

Šiuolaikiniam jaunikio sutikimui būdinga ir tikrosios nuotakos atpažinimo procedūra, buvusi tradicinėse Rytų aukštaičių vestuvėse.[57] Vartų užtvėrimas, kamantinėjimas ir jaunosios slėpimas žinomas tarp Lenkijos lietuvių, baltarusių.[58] Netikros nuotakos, kurią jaunasis turi atpažinti ir „išpirkti“, įvedimas žinomas Lenkijoje. Tik tada jaunojo pulkas susėda prie stalo.[59] Šiuolaikinėse Lietuvos lenkų vestuvėse ši procedūra būna įvairi, o jų įvairovė priklauso nuo pamergių sumanumo. Vienur pro pradarytas duris pamergės ar jaunąją išlydėti susirinkusios moterys kiša po vieną rankos pirštelį, iš kurių jaunasis turi atpažinti savo mylimąją (Lavoriškės, Vilniaus r.), kitur veža slėpti prie ežero (Turgeliai), netgi piršlys pas kaimynus (Turgeliai; Ašmenos r., Baltarusija) užrakina spintoj ir tik gavęs išpirkos butelį degtinės jaunąją atveda prie stalo (Turgeliai; Jašiūnai, Šalčininkų r.). Tačiau dažniausiai pasitaiko atvejų, kad už stalo sodina netikrą nuotaką, kuria paprastai yra persirengęs kuris nors paprašytas vyras.[60] Tokiu atveju jaunojo palydos atstovai, daugiausiai piršlys, turi derėtis su maršalkomis ar pamergėmis, kad atiduotų tikrąją nuotaką, o šitą galėsiančios pasilikti sau (Kalveliai, Vilniaus r.). Tokiu būdu transformavęsi ar naujų bruožų įgavę jaunojo pulko sutikimo papročiai pietryčių Lietuvos lenkų vestuvėse funkcionuoja, nors A. Vyšniauskaitė šioje teritorijoje buvo konstatavusi jų išnykimą sovietmečiu.[61] Galimas dalykas, kad netyrinėta Lietuvos lenkų vestuvių situacija lėmė tokios išvados atsiradimą, nes vargu ar paralelių su lietuviškais papročiais turinti lenkų jaunojo sutikimo ceremonija yra XX a. pabaigos darinys, o ne permanentinio proceso ir Lenkijos papročių įtakos išdava. Lenkijoje iki mūsų dienų išlikusi vykimo pas jaunąją apeigų visuma yra netekusi maginės reikmės ir traktuojama kaip vienas iš teatrinio vaidinimo elementų.[62]

Po visų tardymų bei humoristinių jaunosios palydos pusės išdaigų, jaunoji įvedama į kambarį. Jaunikis, priėjęs prie nuotakos, paduoda jai gėlių puokštę,[63] pabučiuoja ranką, o jaunoji prisega jam prie švarko kairiosios pusės baltą gėlytę. Tada prasideda palydos porų sudarymas. Suformavus vestuvių pulką, atvykėliai trumpam prisėda prie susirinkusių svečių pasivaišinti. Užstalė paįvairinama tostais, anekdotais, atsitikimais iš jaunosios gyvenimo ir netrukus prasideda atsisveikinimo ceremonija. Galima teigti, kad šiuolaikinėse pietryčių Lietuvos lenkų jaunojo išvykimo pas jaunąją apeigose matome krikščioniškų aspektų akcentavimą, o sutikime – akivaizdų teatrališkumą.

 
Atsisveikinimas ir palaiminimas

 

Prieš jauniesiems išvykstant į jungtuves vyksta atsisveikinimo apeiga, kurios metu tėvai suteikia palaiminimą jauniesiems. Tradiciniame vestuvių modelyje šis momentas buvo suprantamas kaip pertraukiantis jaunuosius jungiančius su buvusiu statusu saitus ir pradedantis jaunųjų perėjimo į kitą gyvenimo etapą veiksmas. Rytų ir pietryčių Lietuvoje jaunųjų atsisveikinimo apeigos išliko ilgai. Tas leido A. Vyšniauskaitei XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvusiuose jaunosios atsisveikinimo papročiuose įžvelgti ikikrikščioniškosios mąstysenos elementų integravimosi į krikščioniškuosius papročius požymių.[64] Tačiau tai universalūs ir daugeliui tautų būdingi momentai. Antai atsisveikinimo ir palaiminimo sakralumą Lenkijos vestuvėse K. Lenskos-Bak (K. Łeńska-Bąk) argumentuoja labilia ir pavojinga šio momento būsena. Jaunieji, išvykdami į bažnyčią, peržengia namų slenkstį ir atsiduria pavojingoje anapusinėje teritorijoje. Tykantis pavojus palikus namus ir vykstant į bažnyčią buvo neutralizuojamas ne tik išsakomais atsisveikinimo ir palaiminimo žodžiais bei lydint ritualiniu verksmu, bet ir teikiamomis dovanomis. Papildomą apsaugą turėjo garantuoti atsisveikinimas kryžiaus ženklu.[65]

Nors jaunosios namuose atsisveikinimo apeigoje dalyvauja abu jaunavedžiai, aktyviose ir dominuojančiose pozicijose išlieka nuotaka, o jaunasis asistuoja jaunajai. Šiuolaikinėse Lietuvos lenkų vestuvėse jauniesiems, jų palydai, tėvams bei susirinkusiems svečiams susėdus pasivaišinti prie stalo, piršlys netrukus įspėja, kad jau laikas važiuoti į jungtuves, o jauniesiems atsisveikinti su tėvais. Kartu svočia primena jaunajai, kad jai reikėtų nepamiršti padėkoti tėvams už išauklėjimą. Tradicinėse dzūkų vestuvėse atsisveikindama jaunoji, lydima pulko, tris kartus apeidavo aplink stalą, bučiuodavo ant stalo stovintį kryželį ir puldavo ant kelių prieš sėdinčius tėvus ir verkaudama bučiuodavo jiems rankas ir kelius (senovėje kojas), atsiprašydavo ir po to atsisveikindavo su artimaisiais, kitais išlydinčiais.[66] Vydžių apylinkėse palydų atributai – kryželis, duona ir druska padedami ant stalo. Čia XX a. 7 dešimtm. jaunoji, apėjusi aplink stalą, bučiuodavo kryželį, atsiklaupusi prie tėvų bučiuodavo rankas, o tėvai dukrą peržegnodavo.[67]

Dominuojantis apeigos akcentas yra tėvų suteikiamas palaiminimas. Anot Katalikiškosios Enciklopedijos, palaiminimas – tai „linkėjimas arba specialus dieviško palankumo gavimas individui ar visuomenei, pasitelkiant tam tikrus žodžius ar simbolinius sakralinius gestus“.[68] Trumpuose tėvų palaiminimo sakiniuose dažniausiai minimi šventieji, kurie turėtų apsaugoti jaunuosius, pvz.: „Niech Pan Bóg dopomoże i błogosławi“ (Tegul Dievas padeda ir laimina jus). Palaiminimo tekstai suformuluoti liepiamąja nuosaka, naudojant tokius veiksmažodžius kaip: „uświęć“ (pašventink), „pobłogosław“ (palaimink), kurie priskiriami prie religinių, o ne maginių reikšmių. R. Kukieris (R. Kukier) teigia, kad palaiminimas neteko savo maginės reikšmės jau XX a. vid. ir dauguma gestų, kuriems kadaise buvo priskiriama simbolinė prasmė, XX a. II pusėje daugiausiai naudojami kaip dekoracijos pačiam vestuvių eigos vyksmui.[69] Stebėdami šiuolaikinių Lietuvos lenkų vestuves matome, kad kaip ir Lenkijoje verbalinės palaiminimo formulės orientuojamos į Dievo valios akcentavimą ir jo globos būsimajame jaunavedžių gyvenime svarbą.

Atsisveikinimo ceremonijai atnešama dvi kėdės, kilimėlis arba raštuotas rankšluostis,[70] kuris patiesiamas prie sustatytų kėdžių tėvams. Jaunoji paprastai atsisveikina savais žodžiais (Kyviškės, Vilniaus r.; Turgeliai), tačiau šiuolaikinių vestuvių naujovė yra ta, kad atsisveikinimas gali būti pateikiamas rašto forma, kurį dažniausiai skaito svočia (Kalveliai, Vilniaus r.). Tekste išreiškiama padėka, meilė ir pagarba tėvams bei jaunosios liūdesys apleidžiant gimtuosius namus. Perskaičiusi atsisveikinimo tekstą, svočia ragina jaunosios motiną prisegti dukrai prie veliumo mirtos vainikėlį – mergystės simbolį (tradicinėse vestuvėse jungtuvių rytą motina taip pat uždėdavo vainikėlį, o jaunojo atvežtą vainikėlį segė vyriausia pamergė ar svočia[71]), kurį jaunoji „paskutinį kartą šiandien nešios“ (Nemenčinė). Kai kuriose vietose vainikėlį prie veliumo prisega svočia (Kalveliai, Vilniaus r.). Lazūnuose prisimenama, kad anksčiau vainikėlį segdavo ir laimindavo atsiklaupusiai nuotakai.[72] Po to visi svečiai atsistoja, o jaunieji prieina prie tėvų ir prašo jų palaiminimo. Atsisveikinus su tėvais ir gavus jų palaiminimą, jaunoji atsisveikina su jos namuose susirinkusiais svečiais, o lauke su susirinkusiais prie namų vartų kaimynais, prašo jų palaiminimo ir apdovanoja juos saldainiais (Kalveliai; Rudamina; Rukainiai; Tvankiškės, Vilniaus r.). Panašus atsisveikinimo su susirinkusiais prie vartų kaimynais bei kitais atėjusiais žmonėmis paprotys ištakas semia lietuviškoje tradicijoje. Antai 1970 m. Varėnos r. jaunoji tradiciškai atsisveikindavo atsiklaupusi prieš sėdinčius ant suolo tėvus ir verkdama bučiavo jiems rankas, veidą, o paskui atsibučiuodavo su svečiais.[73]

Sutinkami ir kitokie apeigos variantai. Dažniausiai prašydami palaiminimo jaunieji atsiklaupia prieš tėvus, kurie kartais sėdi laikydami rankose šventą paveikslą (Švč. Mergelės ar Jėzaus).[74] Vienur suklaupusius prieš tėvus jaunavedžius motina žegnoja su paveikslu, linkėdama šventųjų palaimos jauniesiems. Palenkę galvas jaunieji išklauso palaiminimą, kuris dažniausiai būna trumpas ir užbaigiamas žegnojimo žodžiais. Kitur kartu su palaiminimo tekstu tėvai išsako jauniesiems ne linkėjimus, o būsimam gyvenimui tinkamus trumpus pamokymus (Lavoriškės, Vilniaus r.), arba motina su Šv. Marijos paveikslu rankoje palaimina, peržegnoja ir pabučiuoja, o jaunieji, pabučiavę paveikslą (Vaigeliškių k., Vilniaus r. – kryželį), be atsisveikinimo kalbų išvyksta (Turgeliai; Tabariškės; Vilnius; Ašmenos r., Baltarusija). Kartais jaunoji bučiuoja tėvų rankas stovėdama (Turgeliai; Buivydų k., Vilniaus r.; Mikašiūnų k., Šalčininkų r.),[75] netgi atsiklaupus (Dūkštų; Maišiagalos apyl.). Atsisveikinimas jaunajai priklaupus ir bučiuojant tėvams ranką ir veidą dzūkuose yra tradicinis ir jo masto augimą A. Vyšniauskaitė buvo pastebėjusi 8 dešimtmetyje (nuo 43,2% 1960–1964 iki 77,2% 1980 m.),[76] tačiau šiuolaikinėse pietryčių Lietuvos lenkų vestuvėse toks variantas yra vienas iš keleto, kaip ir tėvų lūpų bučiavimas (Galgiai, Vilniaus r.). Tačiau atsisveikinimo atsiklaupus scenarijus gali būti sudėtingas ir pasižymintis sakralumu. Antai XXI a. pradžioje Šumske užrašyta tokia apeigos eiga: jaunoji prašo tėvų palaiminimo atsiklaupusi prieš tėvus. Tuo metu muzikantai dainuoja „Serdeczna matko“, o motina sako: „Dukrele mano, per visas savo gyvenimo dienas turėk atminty Dievą, saugokis nuodėmių ir laikykis Dievo įsakymų. Laimingas ir nežino bausmės tas, kuris visa širdimi tarnauja Dievui kiekvieną akimirką ir visada jam seksis. O aš tave laiminu kaip tik motina savo vaiką laiminti gali. Ir geraširdžiam Dievui į globą atiduodu“.[77] Po šių žodžių motina paima Aušros vartų Motinos paveikslą, žegnoja dukrą ir sako: „Taika ir palaiminimas Aukščiausiojo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios teateina pas tave ir būna su tavimi amžiams“.[78] Jaunoji bučiuoja paveikslą, po to motina tą pačią ceremoniją pakartoja su jaunikiu, atiduoda paveikslą tėvui, kuris vėl pakartoja ceremoniją su abiem jaunaisiais. Išvažiuojančius tėvas apibarsto avižomis ir centais. Šioje Šumske vykusioje apeigoje matome specifinį šiuolaikinio pietryčių regiono lenkų palaiminimo bruožą, kai jam atlikti pasitelkiamas Aušros vartų Šv. Dievo Motinos paveikslas, kurį bučiuoja jaunieji. Pietryčių Lietuvos lenkų ryšio su Aušros vartų Madona akcentavimas, tiriamo regiono vestuvių ypatybė, nebūdinga lietuvių vestuvėms.

 

 

2 il. Jaunųjų palydos su Aušros vartų Šventosios Mergelės atvaizdu (Šumskas), 2004 m. (nuotrauka iš asmeninio R. Deinaravičienės archyvo)

 

XX a. paskutiniais dešimtmečiais daugelį tradicinio ceremonialo elementų išsaugančioje apeigoje matome naują bruožą. Kaip matėme, įprasta šiuolaikinio atsisveikinimo ir palaiminimo forma tampa abiejų jaunųjų dalyvavimas apeigoje. Dzūkijoje dar XX a. 7 dešimtm. jaunikis su pulku laukdavo kieme, o XX a. pradžioje jaunasis apskritai neužvažiuodavo, pasilikdavo kaimo gale arba po sutikimo apeigos jaunosios namuose nė neatsisveikinęs išvažiuodavo ir jaunosios su jos pulku laukdavo pakeliui[79] (šiuolaikiniame vestuvių modelyje kaip tradicija išlieka jaunųjų vykimas skirtinguose automobiliuose). Lauko tyrimų duomenimis, pasitaikė atvejis, kai išvažiuojant į sutuoktuves palaiminimas buvo suteiktas tik jaunajai, o jaunasis tuo metu stovėjo nuošaly. Jaunosios tėvų palaiminimo atsisakymą argumentavo tuo, kad pasak jaunojo, jis jau palaimintas savo tėvų (Didieji Pupojai, Vilniaus r.). Toks palaiminimo pavidalas yra seno papročio liekana, ir apeigos eiga logiška, nes kitaip jaunasis palaiminamas savo ir jaunosios tėvų, kada nuotakai tenka tik jos tėvų palaiminimas. Taigi jaunosios atsisveikinimas yra artimas tradicinių vestuvių veiksmui, tuo tarpu, kai atsisveikina abu jaunieji, yra šiuolaikinė papročio forma, ypač tai atvejais, kai jaunasis nevietinis ir neatsisveikina su savo tėvais.

Atsisveikinimo metu jaunoji, tėvai ar net svečiai dažnai apsiverkia (ašaras matėme ir jaunojo atsisveikinime). Verksmą šiuo momentu reikėtų suprasti kaip tradiciją, kuri simbolizavo jaunosios liūdesį išsiskiriant su tėvais, o tėvų su dukra, jos statuso pokyčiais. Pietryčių Lietuvoje verksmas senesnių žmonių atmintyje išlikęs kaip prietarais grįstas imperatyvas, nusakantis, kad pagal reikalavimus neatlikta apeiga gali prišaukti nesėkmes šeimyniniame gyvenime: „Neverksi tekėdama, verksi kampe tupėdama“ (Tvankiškės, Vilniaus r.). Rituališkumas ir magija atsisveikinime pabrėžiama lenkų autorių. Pasak jų, motina, atsisveikindama su dukra, gailėdavosi, kad „jos namai taps tušti, kad netenka savo dukros“. Jeigu jaunoji tuo metu neverkdavo, tai reikšdavo, kad šeimoje buvo blogi santykiai. Be to, kai jaunoji atsisveikinimo momentu rodė džiaugsmą, Z. Kuchovičiaus (Z. Kuchowicz) teigimu, reiškė greitą jos mirtį[80] arba buvo suprantama taip, kad ji jaučiasi laiminga palikdama tėvų namus.[81] Tiesa, yra autorių, kurie jaunosios verksmą pateikia kaip formalų, nors puoselėjantį tradiciją veiksmą: „Idąc za mąż płacze panna oczami, a śmieje się w sercu“ (Tuokiantis jaunoji verkia akimis, o džiaugiasi širdyje) arba išryškina galimas būsimo vedybinio gyvenimo komplikacijas: „wesele się skończy, a smutek się zaczyna“ (vestuvės baigiasiir prasideda liūdesys), „dwa dni wesela, całe życie płaczu“ (dvi dienos linksmybių, visas gyvenimas verksmo).[82]

Nors, kaip minėjome, palaiminimas prarado maginę reikšmę, šis aspektas nėra svetimas jaunųjų išlydėjime. Pasak lenkų autorių, magija akivaizdi XX a. vid. buvusiame paprotyje, kai prieš išvažiavimą jauniesiems duodama duonos, druskos ir pinigų. Pavyzdžiui, pinigai turėjo užtikrinti gerą materialinį gyvenimą jaunavedžiams. Įdomu tai, kad kai kuriuose Lenkijos regionuose duonos įteikimas buvo aiškinamas tuo, kad jaunoji turėjusi ją išdalinti elgetoms, sutiktoms pakeliui.[83] Šie tikėjimai gyvi ir tarp Lietuvos lenkų. Kaip viena iš apsisaugojimo priemonių ir gerovės sutuoktiniams linkėjimas buvo pinigų dėjimas jaunajai į batus – linkėjimas turtingo gyvenimo, o šventinta duona jaunojo švarko kišenėje reiškė linkėjimą sotaus gyvenimo XX a. II p. (Tvankiškės, Vilniaus r.; Nemenčinė). Toks paprotys tarp pietryčių Lietuvos lenkų sutinkamas ir XXI a. pr. (Kalveliai, Kyviškės, Vilniaus r.) ir, mūsų turimais duomenimis, nebūdingas kitiems Lietuvos regionams. Tačiau reikėtų pastebėti, kad kažin, ar galima paminėtus atsisveikinimo ir palaiminimo veiksmus vertinti iš maginės perspektyvos (nors magijos elementų matyti) pozicijų, nes užtinkami tokio turinio rudimentai (pvz., grūdų bėrimas) šiandien yra tiesiog tradicija grįstos vestuvinės pramogos.

Specifiniu pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių bruožu reikėtų laikyti ypatingą religinio aspekto akcentavimą jaunosios (kaip ir jaunojo) atsisveikinime. Šis požymis, lauko tyrimų duomenimis, neatsitiktinis. Tiriamoje teritorijoje fiksuojama stabili bažnytinės santuokos reikšmė netgi sovietmečiu vykusių vestuvių struktūroje ir todėl mūsų tyrinėtos vestuvės buvo švenčiamos katalikiškąsias vertybes išpažįstančioje šeimoje. Nors specialiai netyrinėjome, akivaizdu, kad lydint į jungtuves, kuriose jos tą pat dieną neįteisinamos bažnyčioje, katalikiškoji palydėjimo forma neprasminga.

 

Jaunųjų sutikimas iš jungtuvių

 

Jaunųjų sutikimo iš jungtuvių momentas yra svarbus vestuvių apeigų struktūroje, nes jaunieji į namus grįžta įgiję naują statusą ir sutinkami kaip vyras ir žmona. Tačiau tradiciškai po jungtuvių jaunieji neskubėdavo į tėvų namus, pvz., Dzūkijoje dar po I pasaulinio karo iš bažnyčios užsukdavo į miestelio ar pakelės užeigą. Tokia vaišių forma žinoma ir Lenkijoje.[84] Kaip tradicinių papročių transformaciją galima vertinti jau prieškariu atsiradusį vykimą į fotoateljė. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais atsirado jaunosios nešimas per tiltą,[85] kuris vertinamas kaip būsimas jaunikio sugebėjimas „visą gyvenimą žmoną ant rankų nešioti“ (Rudamina, Vilniaus r.; Vilnius). Tačiau šis paprotys, kaip ir jaunavedžių bei jų palydos vykimas prie upių, ežerėlių, ar kitų gražesnių vietų, yra XX a. II p. atsiradusios naujovės ir yra ne daugiau kaip viena iš vestuvinių pramogų. Daug svarbesnis vestuvių dramaturgijos požiūriu yra laike mažai pakitęs užtvarų į namus važiuojantiems vestuvininkams statymas bei išpirkos iš kortežo reikalavimas, būdingas daugeliui Europos tautų.[86]

Vestuvininkų sutikimo apeiga susideda iš užtvarų jauniesiems statymo prie sodybos vartų bei durų ir išpirkos reikalavimo. A. Vyšniauskaitė daro prielaidą, kad išsipirkimas yra feodalinės tradicijos liekana, kai buvo imamas mokestis už pravažiavimą tiltais, saugomi kaimų gatvės vartai.[87] Toks požiūris tiktų kalbant apie pakeliui į namus statomas užtvaras, o prie įėjimo į patalpą išpirkoje aiški aliuzija į pirktines vestuves. Be to, mitologinėje sampratoje vartai prie įvažiavimo į sodybą ar durys į gyvenamąjį namą yra pasaulį į sakralų ir profanųjį dalijančios ribos. Pagaliau vestuvininkų kortežas su naują statusą įgavusiais jaunaisiais ir šiuo požiūriu tapusiais svetimais ankstesnei padėčiai, kerta svetimą teritoriją, kaip ir naujame socialiniame statuse įeidami į kiemą bei namus. Taigi užtvaros ir išsipirkimai gali būti liekana ir tokių perėjimo ritualų, kurie skirti „savos“ ir „svetimos“ erdvės užkariavimui ar išsipirkimui. Kita vertus, šiandien užtvaros netgi prie vartų yra pramoginę ir žaidybinę prasmę turintys teatralizuoti veiksmai.[88] Atsižvelgiant į vietinius ypatumus, užtvaros link namų rengiamos įvairiai – naudojama papuošta žalumynų juosta (Mostiškės, Vilniaus r.), kitur ant kelio pastatoma kėdė su gėlėmis, duona, druska ir vyno taurėmis (Mickūnai, Vilniaus r.) ar viduryje kelio padedamas rąstas, kuris patraukiamas tik piršliui ir pabroliams išsipirkus kelią (Tvankiškės, Vilniaus r.). Akivaizdūs ir papročio degradavimo požymiai, kai tiesiog reikalaujama išpirkos.

Jeigu pakeliui į namus statomos užtvaros šiuolaikinėse vestuvėse yra pramoga kaimynams, tai prie vestuvių puotos įrengiami vartai (vadinamos „bromos“) turi sakralumo ir pagarbos jauniesiems bruožų. Šiuos vartus ruošia svečiai jauniesiems išvykus į jungtuves (kaip minėjome, gali jie būti paruošti ir per mergvakarį). Prie įvažiavimo į sodybą vartai daromi iš abipus kelio pastatytų ir viršūnėmis sulenktų, gėlėmis bei spalvotais kaspinėliais papuoštų berželių (platus berželių panaudojimas, tikėtina, yra slaviškos tradicijos įtaka[89]). Po susidariusia arka pastatomas stalas su duona ir druska, buteliu vyno ar kito gėrimo. Savitas pietryčių Lietuvoje vestuvininkų sutikimo bruožas tas, kad gražiausi sutikimo vartai virš įėjimo į kiemą turi plakatą su užrašu „Šimtas metų gyvenimo jaunajai porai“(„100 lat młodej parie“) arba „Sveikiname jaunąją porą“ („Witamy młodą parę“) – (Maišiagala, Mickūnai). Prie šių vartų jaunuosius ir jų palydą sutinka artimiausi kaimynai, kartais net tie, kurie nėra pakviesti į vestuves (Mickūnai, Vilniaus r.). Užtvaros išperkamos įvairiai: kamantinėjant piršlį ir pabrolius, pateikiant įvairius humoristinius klausimus jauniesiems (Rudamina, Vilniaus r.). Jaunieji, išklausę pasveikinimus, dažniausiai gavę dovanų, patraukia durų link, kur prie slenksčio jų laukia abiejų jaunųjų tėvai.

Galima teigti, kad yra universalus jaunųjų sutikimo scenarijus, turintis tik vietinius variantus. Visuotinai paplitęs paprotys jaunuosius pasitikti su duona ir druska, taure vyno arba taurele degtinės (tradiciškai su stikline vandens[90]), apjuostais mirtos šakelėmis. Jaunavedžių sutikimas su duona ir druska yra maginis atvažiavusius iš svetimos aplinkos apvalantis veiksmas. Tradicinėse Lenkijos vestuvėse jaunojo motina su duona ir druska apeidavo aplink atvažiavusiuosius tris kartus, šlakstė švęstu vandeniu ir sutikdavo juos su kryžiaus ženklu.[91] Arba su duona ir druska sutikti jaunavedžiai bučiuodavo duoną, dėkodavo už sveikinimus ir paėmę iš tėvų padėklą su duona apeidavo namų vidų bučiuodami stalų kampus. Tik gavęs palaiminimą pulkas galėjo įeiti ir sėstis prie stalo.[92] Pietryčių Lietuvoje XX a. vid. duoną, druską ir taures laikė kurie nors iš jaunųjų tėvų, vėlesniais dešimtmečiais įsivyrauja paprotys viską padėti ant mažo stalelio, o tėvams atsistojus šalia taip neišskirti nei vieno iš jų (Mickūnai; Nemenčinė, Vilniaus r.). Papročių tęstinumas akivaizdus šiuolaikinėje sutikimo ceremonijoje. Tėvai gali sutikti su uždegtomis žvakėmis, duona ir druska (Baltoji Vokė; Eišiškių apyl., Šalčininkų r.). Paprastai tėvai ant balta staltiese užtiesto staliuko turi pastatę lėkštę su dviem juodos duonos riekėmis ir druska. Taurelėse gali būti vynas, degtinė ar kitas gėrimas (užtinkamas ir tradicinis sutiktuvių gėrimas – vanduo (Dūkštos; Buivydų k., Vilniaus r.). Jaunieji, priėję prie tėvų, išklauso jų sveikinimus, jiems siūloma suvalgyti gabalėlį duonos su druska ir išgerti, tačiau kartais jaunieji šią ceremoniją atlieka be tėvų raginimo (Rudamina, Vilniaus r.). Užfiksuotas atvejis, kai tokius pat veiksmus atlieka ir piršlys su svočia (Tvankiškės, Vilniaus r.).

 

 

3 il. Jaunųjų sutikimas grįžus iš santuokos (Šumskas), 2004 m. (nuotrauka iš asmeninio R. Deinaravičienės archyvo)

 

Sutinkamas paprotys iki dugno išgertas taureles sudaužyt. Stikliuko metimas per galvą, kad sudužtų, šiandien Suvalkų krašto lenkams būdingas paprotys.[93] Vyno gėrimas suprantamas kaip jaunavedžių laimei skirta ceremonija, o nesudužus kurio nors iš sutuoktinio taurei prognozuojama nenusisekusi santuoka (Kalveliai, Vilniaus r.). Taurės daužomos ir pernešus jaunąją per Baltąjį tiltą, tikintis laimingo ir sėkmingo gyvenimo (Vilnius). Toks paprotys minimas T. Narbuto aprašytose XIX a. pusės vestuvių apeigose, kai numestą taurę jaunikis sutraiško koja.[94] Įdomus veiksmas, kai daužomas puodas su smulkiomis monetomis. Kuris iš jaunavedžių surinks daugiau monetų, bus šeimos galva (Turgeliai; Tabariškės). R. Balsys stiklinių (lėkščių ar puodų) daužymą nagrinėja pirmiausia vaisingumą skatinančių maginių priemonių kontekste. Pasak jo, triukšmingas daužymas gali apsaugoti jaunuosius nuo raganavimo ir velnio žabangų.[95] Slavų tautose indų daužymas reiškė merginos socialinio statuso kaitą, linkėjimą laimės jaunavedžiams, taip pat asocijavosi su defloracija bei gimdymu.[96] Be to, įvairių indų daužyme galima įžvelgti ir kitų, greta gyvenusių, tautų vestuvinių papročių liekaną.[97] Sutikimo ceremonijoje, ypač įžengimo į patalpas apeigose, matome akivaizdžias perėjimo apeigų liekanas, kai „peržengti slenkstį“ reiškia įsitraukti į naują pasaulį ir naują būvį, todėl veiksmas, pasak A. van Genepo (A. van Gennep), svarbus įvairiose ceremonijose, įskaitant ir vestuves, kuriose peržengiama skirianti svetimą ir namų pasaulį riba.[98].

Be ritualinės paskirties veiksmų sutikime žinomi ir teatralizuoti apeigos momentai. Perėję visas užtvaras, jaunieji su palyda patenka į vidų. Tačiau norint susėsti už vaišių stalo tenka išsipirkti „sodą“. „Sodas“, kurį Dzūkijoje tradiciškai saugojo persirengėliai, vadinami čigonais arba žydais, XX a. 8 dešimtm. pradžioje įrengiamas prie lauko durų ir užsėdamas tariamų jaunųjų.[99] Pastarųjų ištakos yra Vidurio Lietuvoje ir Užnemunėje.[100] Netikri vestuvininkai gerai žinomi šiuolaikinių Lietuvos lenkų vestuvių personažai, nuo kurių stalas vaduojamas sutinkant po jungtuvių sugrįžusius jaunuosius. Be rituališkumo, sutikimui būdingos aliuzijos į įvairias magijos rūšis. Antai Dzūkijoje iki 1930 m. marčią arba abu jaunuosius, atvykusius į jaunojo namus, apsupdavo išverstais kailiniais, apiberdavo grūdais.[101] Tokie vaisingumą ir turtingumą išreiškiantys veiksmai užtinkami šiuolaikiniuose jaunavedžių sutikimo papročiuose. Jaunieji sodinami ant kailinių, apiberiami kviečiais, rugiais (bus turtingi – Maišiagala), netgi avižomis.[102]

XX a. paskutiniais dešimtmečiais Lietuvoje atsiranda ir pramoginiai, į būsimo gyvenimo realijas orientuoti veiksmai. Jaunikiui duodama skaldyti malkas (Ašmenos r.), pjauti medžius, šienauti, jaunajai vystyti lėlę, pjaustyti kopūstus, skusti bulves (Maišiagala; Turgeliai; Mikašiūnų k., Šalčininkų r.).[103] Šią tradiciją A. Vyšniauskaitė Suvalkijoje fiksavo jau XX a. 8 dešimtm. ir vertino kaip apeiginės prasmės neturinčius veiksmus,[104] todėl galima teigti, kad tai į lenkų apeigas patekusi šiuolaikinė lietuvių vestuvių tradicija. Tokiu būdu lietuvių regioniniai vestuviniai veiksmai tampa Lietuvos lenkų vestuvių pramogomis. Tačiau tai nėra beprasmiai veiksmai, nes įvairūs pramoginiai ir humoru grįsti karnavaliniai vestuvių vaidinimai yra gyvenimo realijų atspindys. Kaip yra teigęs M. Bachtinas (M. Bachtinas), „karnavale pats gyvenimas vaidina, o vaidinimas laikinai tampa pačiu gyvenimu“.[105] Tokiam su tradicinę sakralią prasmę praradusiomis apeigomis ir papročiais vestuvių modeliui apibūdinti tinka K. Lenskos-Bak pateikiamas šiuolaikinių lenkų vestuvių, kaip „vaizdingo reginio“, vertinimas. Vestuvių scenarijų, tekstą, drabužius ir pan. veikia reklama, todėl, pasak autorės, pokario Lenkijoje, atsigavus spaudai ir pasikeitus visuomenės mąstysenai, vis didesnę įtaką daro masinės komunikacijos priemonių reprezentuojamas madingų vestuvių modelis bei literatų, pateikiančių skaitytojams užsienyje vis populiarėjančią vestuvių eigą, pavyzdys.[106]

 
Išvados

 

1. Pietryčių Lietuvos lenkų vestuvių tarpkultūrinis tyrimas leidžia kalbėti apie XX a. pabaigos–XXI a. pradžios lenkų vestuvių savitumą. Nagrinėjamų vestuvių struktūrinių dalių apeigų pagrindą sudaro Dzūkijos vestuvių tradicijos, kurios kaip substratinis reiškinys susipina su kitiems Lietuvos regionams būdingais papročiais. Atskiri vestuvių momentai praturtinami iš etninės Lenkijos perimtais papročiais, pvz., kvietimas į vestuves naudojant pakvietimus su specialiais tekstais.

2. Svarbius būsimam jaunųjų gyvenimui vestuvių momentus lydi įvairūs krikščioniško turinio veiksmai, kurie pietryčių Lietuvoje išryškina specifinį šio regiono lenkų vestuvių apeigų aspektą. Regioniškumui priskirtinas jaunosios vainikėlio pynimas iš mirtos šakelių, taip pat jaunojo atsisveikinimas su tėvais, gaunant jų palaiminimą ir pabučiuojant ne tik jų rankas, bet ir paveikslą su Jėzaus atvaizdu. Išskirtinis tiriamos teritorijos lenkų vestuvių bruožas yra jaunosios atsisveikinimas su tėvais dalyvaujant abiem jauniesiems.Tėvų palaiminimas su Aušros vartų Šventosios Mergelės atvaizdu pradžioje skiriamas jaunajai, vėliau palaiminami abu jaunieji. Simbolinių veiksmų ir atributikos siejimas su jaunųjų lyties požymiu yra įdomi ir unikali lokalinė apeigos traktuotė. Specifiniu pietryčių Lietuvos lenkų vestuvėse laikytinas platus verbalinių (linkėjimų, sveikinimų) ir neverbalinių (jaunosios atsisveikinimo teksto, užrašų ir plakatų jaunųjų sutikime) komunikacijos priemonių naudojimas jaunųjų atsisveikinimo ir sutikimo apeigose.

3. Lauko tyrimų duomenimis, pietryčių Lietuvoje vestuvėse išryškėja dvi tendencijos. Viena sauganti ir puoselėjanti, netgi atkurianti kolektyvinėje atmintyje egzistavusius tradicinių, pirmiausia Dzūkijos, vestuvių papročius, kita – juos modernizuojanti. Nuosekli vestuvių apeigų seka leidžia kalbėti apie išlikusį ceremonijos ryšį su liaudies dramaturgija. Kiekviena tiriama apeiga vestuvėse turi savitą turinį ir prasmę, o teatrališkumas ir įvairūs pramoginiai bei žaidybiniai veiksmai suteikia šventei liaudies vaidinimo bruožų ir kartu išlaiko ypatingos jauniesiems, jų tėvams ir visuomenei šeimos šventės statuso tęstinumą. Todėl šiuolaikines pietryčių Lietuvos lenkų vestuves galime apibūdinti kaip pratęsiantį liaudies vaidinimo vaizdinį, kuriame visi dalyviai elgiasi pagal esminius tradicinio, tačiau  buvusį sakralumą ir magiškumą prarandančio scenarijaus reikalavimus.

4. Tyrimo medžiaga patvirtina pagrindinę straipsnio pradžioje keltą hipotezę, kad savitoje Lietuvos mastu lenkų šeimos šventėje stebime tendenciją, kai atskiruose vestuvių momentuose sąmoningai nesekama lietuviška tradicija ir savitais veiksmais bei papročiais konstruojamas šio krašto gyventojų etnokultūrinis identitetas.

 
Nuorodos


* Alina Tomaševič – Vilniaus pedagoginio universiteto bakalaurė; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – Lietuvos lenkų vestuviniai papročiai.

Jonas Mardosa – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentas; adresas; T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – lietuvių kaimo bendruomeniniai papročiai, liaudies religija.



[1] 2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, lenkai sudarė 61,23% Vilniaus rajono, o Šalčininkų savivaldybėje 79,48% (įskaitant Šalčininkus) gyventojų. Paskaičiuota pagal: Gyventojai pagal lytį, amžių, tautybę ir tikybą. Vilnius: Statistikos centras, 2002, p. 192.

[2] Plačiau žr. Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba. Vilnius: Mokslas, 1992, 239 p. Etnografiškai ši teritorija patenka į Dzūkijos etnografinį regioną. Žr. Pivoriūnas D., Šaknys Ž. Etninės kultūros globos taryba. Lietuvos etnografiniai regionai. http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/U0123191.jpg

[3] Antai 2001 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, lietuviai sudarė 22,41% Vilniaus rajono, o Šalčininkų savivaldybėje 10,4% (įskaitant Šalčininkus) gyventojų. Paskaičiuota pagal: Gyventojai pagal lytį ..., p. 192.

[4] Kajackas, A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje. Kaunas: Lietuvos katechetikos centras, 1998, p. 270.

[5] Katalikų bažnyčios katekizmas. Kaunas: Tarpdiecezinė Katechetikos Komisija, 1996, p. 348.

[6] Krikšto, mirimo ir jungtuvių aktai senose bažnyčiose siekia XVII–XVIII a. Žr. Ivinskis, Z. Rinktiniai raštai. T. 4. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1987, p. 480

[7]Valančius, K. Bažnytinės (kanoninės) santuokos institucionalizacija ir konstitucionalizacija: raida ir problemos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos Metraštis, t. 19, p. 272–273

[8]1944 m. liepos 8 d. įsakas įteisino tik civilinį santuokos registravimą. Žr. Bareišis, S. Civilinė metrikacija. Vilnius: Mintis, 1977, p. 46.

[9] Mardosa, J. Socialistinio Lietuvos kaimo gyventojų dvasinė kultūra. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 66.

[10] Čepienė, I. Vestuvių papročiai. Kernavė. Vilnius: Vaga, 1972, p. 208–219; Čepienė, I. Krokšlio kaimo vestuvių papročiai. Dubičiai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 174–182; Milius, V. Seinų krašto lietuvių papročiai. Lietuvių liaudies papročiai. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1991, p. 116–137; Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai. Gervėčiai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 162–175; Vyšniauskaitė, A. Nuo piršlybų iki jungtuvių. Aukštadvaris. Vilnius: Tėviškės pažinimo fondas, 2002, p. 242.

[11]Vyšniauskaitė, A. Tradicijos ir novacijos šiuolaikinėse dzūkų vestuvėse. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981 ir 1982 metais. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1983, p. 113–118; Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono vestuvių apeigų struktūra ir prasmė (XIX a. antroji pusė–XX a.). Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 132–139; Čepienė, I. Šiuolaikinės dzūkų vestuvės. Kraštotyra. Vilnius: Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, 1971, p. 255–264; Lietuvos vestuvių kontekste dzūkų vestuvės nagrinėtos Lietuvos vestuvių kontekste: Vyšniauskaitė, A. Vedybos. Vyšniauskaitė, A., Kalnius, P., Paukštytė, R. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis, 1995, p. 271–395; Šidiškienė, I. Simboliniai veiksmai lietuvių XIX a. II pusės–XX a. vestuvių apeigose. Lietuvos etnologija, 2003, t. 3 (12), p. 41.

[12] Vyšniauskaitė, A. Vestuvės Lietuvos kaime. Apie metodiką ir metodinės priemonės: medžiaga etnografinei praktikai. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2002, p. 77–80. Viso apklausta apie 80 žmonių.

[13] Zadrożyńska, A. Światy, zaświaty. O tradycji świętowań w Polsce. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2000, s. 214–217. Taip pat ir V. Krėvė-Mickevičius apie dzūkų vestuves rašė, kad „jaunųjų nebūsiąs taikus sugyvenimas, jei ne visa bus atlikta, kaip „tėvų nustatyta”. Žr. Krėvė-Mickevičius, V. Dzūkų vestuvės. Mūsų tautosaka, 1930, t. 2, p. 258.

[14]Kuzmickis, Z. Vestuvių drama: iš A. Juškos „Lietuviškų svotbinių dainų“ ir „Svotbinės rėdos veliuonyčių lietuvių“. Kultūra, 1923, nr. 1, p. 44

[15]Kuzmickis, Z. Vestuvių drama: iš A. Juškos ..., nr. 2, p. 102–114.

[16]Vyšniauskaitė, A. Šeimos buitis ir papročiai. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964, p. 500.

[17] Pvz., I. Čepienė vestuvės nagrinėjo per veikėjus ir jų atliekamas funkcijas. Žr. Čepienė, I. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius: Mokslas, 1977.

[18] Tačiau prieškaryje prasidėjo jų inscenizavimas, atgaivintas 7 dešimtmetyje. Žr.: Akiras. Kaimo vestuvininkai. Kaunas, 1930; Pasakoja kupiškėnai. Vilnius: Vaga, 1980 ir kt.

[19]Sovietinis ateistinis vestuvių modelis kurtas remiantis rekomendacijomis bei metodiniais patarimais ir buvo skirtas „socialistinių“ vestuvių tradicijų formavimui ar net įgavęs rekomenduojamo scenarijaus pavidalą. Žr.: Vyšniauskaitė, A. Lietuvių šeimos tradicijos. Vilnius: Mintis, 1969; Civilinės apeigos. Vilnius: Mintis, 1979. Mes neliesime įvairių „pagalbinių priemonių“ piršliams ir pan., kurie keliavo ir keliauja iš rankų į rankas. Taip pat ir šiuolaikinių vestuvių planuotojų siūlomų scenarijų, kuris ceremonijas priartina prie spektaklio, išskiriančio iš jų netgi tradicijų panaudojimo perspektyvą.

[20] Vyšniauskaitė, A. Vestuvės – ritualas ar eilinė pramoga? Žvilgsnis į šeimą: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1990, p. 15–17.

[21] Hryń-Kuśmierek, R., Śliwa, Z. Encyklopedia tradycji polskich. Poznań: Wydawnictwo Naukowe PWN, 2000, s. 149–160; Maj, M. Rola daru w obrzędzie weselnym. Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1986, s. 15–7.

[22]Vyšniauskaitė, A. Vedybos. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai ..., p. 274. Tokia struktūra palanki, kai į vestuves žvelgiame per Z. Kuzmickio pateiktą teatrinio veiksmo sampratą.

[23] Antai Gervėčių apylinkėse savame kaime sudaroma dauguma santuokų ir tas buvo laikoma garbe, o į kitas parapijas išeidavo labai mažai. Tokia tradicija buvusi XIX a. I pusėje. Žr. Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai ..., p. 163–164. Todėl natūralu, kad vestuvės tapdavo kaimo švente, į jas kviesdavo kaimynus, gimines net iki trečios kartos. Žr. Milius, V. Seinų krašto lietuvių ..., p. 124. Tačiau tendencijos kito ir 1915 m. D. Marcinkevičienės duomenimis, Žemaitijoje lokalios šeimos, t. y. kuriamos tos pat parapijos ribose, sudarė 65% visų šeimų, tuo tarpu 1865 m. – 90%. Be to, 1835 m. keliose Žemaitijos parapijose nuotolis, kurs skyrė būsimą nuotaką ir jaunikį, neviršijo 2,9 km. Žr. Marcinkevičienė, D. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje. Vilnius: Vaga, 1999, p. 120; 124.

[24] Rytų Prūsijos lietuvių, Užnemunės ir Dzūkijos valstiečių papročiuose pakvietimas per kvieslį buvo laikomas netgi svarbesniu už asmenišką pačių jaunųjų ar jų tėvų žodį. Žr. Vyšniauskaitė, A. Lietuvių šeimos tradicijos ..., p. 20.

[25]Marginalinės fazės“ terminas suprantamas kaip ryšys su kitu, pomirtiniu, gyvenimu, o pats vestuvių vyksmas – perėjimas per šį laiką ir įsitvirtinimas visuomenėje jau po santuokos įteisinimo, naujame, sutuoktinių vaidmenyje. Žr. Łeńska-Bąk, K. Zapraszamy na wesele, Kraków: Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, 1999, s. 104–105.

[26] Łeńska-Bąk, K. Zapraszamy na wesele ..., s. 104–109.

[27]Juška, A. Svotbinė rėda. Lietuviškos svotbinės dainos užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos. T. 2. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 295–299; 352–357; Čepienė, I. Krokšlio kaimo vestuvių ..., p. 176; Vyšniauskaitė, A. Suvalkiečių vestuvių kvieslys. Kraštotyra. Vilnius: Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, 1970, p. 246.

[28] Sovietmečiu etnografas J. Bromlejus pažymėjo, kad tuometinėse vestuvėse apeigų kiekis sumažintas, pasak jo, iki protingo minimumo. Žr. Бромлей, Ю. В. Современные проблемы этнографии. Москва: Наука, 1981, c. 335.

[29] Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono ..., p. 135; Vyšniauskaitė, A. Vestuvės Suvalkijos kolūkiniame kaime. Butkevičius, I., Kulikauskienė, V., Miliuvienė, M., Vyšniauskaitė, A. Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas. Iš Lietuvos kultūros istorijos. T. 11. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 112. Papročio degradavimo pradžia galima laikyti Lazūnų lietuviškuose kaimuose XX a. pirmais dešimtmečiais už saldainius ir pyragą kviesliais tapusių giminių ir artimesnių kaimynų vaikų panaudojimo atvejį. Žr. Maceika, J. Lazūnai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 41.

[30] Tas buvo būdinga XX a. pr. Lenkijos teritorijoje vykusiems vestuvėms: Łeńska-Bąk, K. Zapraszamy na wesele ..., s. 104–109.

[31] Łeńska-Bąk, K. Zapraszamy na wesele ..., s. 126–130. Lietuvoje pirmiausia XX a. 3 dešimtm. specialūs spausdinti kvietimai panaudoti Klaipėdos krašte kviečiant į laidotuves. Žr. Vyšniauskaitė, A. Lietuvių šeimos tradicijos ...,  p. 79.

[32] Mergvakariu, „dievičnik“, vakaras vadintas ir pas rytų slavus. Žr. Чистов, К. В. Семейные обряды и обрядовый фолклор. Этнография восточных славян. Очерки традиционной культуры. Москва: Наука, 1987, c. 405.

[33] Maj, M. Rola daru w obrzędzie ..., s. 21–22. Lenkijos mergvakario ypatybė, kad jo apeigose negalėjo dalyvauti moterys. Žr.: Hryń-Kuśmierek, R., Śliwa, Z. Encyklopedia tradycji polskich ..., s. 152–154; Zadrożyńska, A. Światy, zaświaty.., s. 228–230.

[34]Vyšniauskaitė, A. Tradicijos ir novacijos ..., p. 115. I. Čepienė abejose pusėse vykusius pasilinksminimus prieš vestuves fiksavo Varėnos rajono vestuvėse 1970 m. Žr. Čepienė, I. Šiuolaikinės dzūkų vestuvės ..., p. 255.

[35] Vyšniauskaitė, A. Vestuvės – ritualas ar eilinė ..., p. 14.

[36] Šokiai, būdingi ir tradiciniam mergvakariui, buvo šokama ir pas jaunikį, tačiau šokiai, turėjo apeiginę prasmę ir nebuvo jaunimo pasilinksminimo būdas. Žr. Morkūnienė, E. Lietuvių liaudies choreografijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1982, p. 86–87, nors XX a. pirmais dešimtmečiais kartais būdavo pasilinksminama. Žr. Ulčinskas, V. Raitininkų kaimas (1850–1950). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. p. 107–108.

[37] Netgi vykęs nuotakos ir jaunikio namuose vakaras dėl to vadintas pintuvėmis arba vakarone. Krokšlio k. jaunosios vainikas pintas 1950 m. Žr. Čepienė, I. Krokšlio kaimo vestuvių ..., p. 177.

[38] Vyšniauskaitė, A. Apeigų sandaros pokyčiai XX a. 6–10-ajame dešimtmetyje. Vyšniauskaitė, A., Kalnius, P., Paukštytė, R. Lietuvių šeima ir papročiai ..., p. 386. Pagal tradiciją Dzūkijoje vyriausioji pamergė pindavo pati arba vadovaudavo pamergėms. Čepienė, I. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius: Mokslas, 1977, p. 41.

[39]A. Vyšniauskaitė XIX a. pabaigoje rytų ir pietryčių Lietuvoje mini jaunojo siunčiamą rūtų vainikėlį. Žr. Vyšniauskaitė, A. Dovanos ir dovanojimai lietuvių vestuvėse. Lietuvių liaudies papročiai. Vilnius: Vaga, 1991, p. 100. Apie rūtų vainikėlį, buvusį Punsko lietuvių papročiuose, rašo V. Milius ir kiti autoriai. Žr.: Milius, V. Seinų krašto lietuvių ..., p. 124–125; Vaicekauskienė, A. Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiai. Punskas, 1995, p. 81–86.

[40] Matusas, J. Lietuviškas rūtų vainikėlis ir istorija. Aidai, 1962, nr. 1, p. 43–44. Į nuotakos vainiką kaip nekaltybės simbolį rūtą pina ukrainiečiai. Žr. Курочкин, А. В. Растительная символика календарной обрядности украйнцев. Обряды и обрядовый фольклор. Москва: Наука, 1982, с. 147.

[41] Kowalski, P. Leksykon znaki świata. Omen, przesąd, znaczenie. Warszawa–Wrocław: TPPW. 1998, s. 498–501. Apsaugai skirtos dainos tekste rūta minima ir pas baltarusius. Žr. Левкиевская, Е. Е. Славянский оберег. Семантика и структура. Москва: Индрик, 2002, c. 250.

[42] Šidiškienė I. Lietuvių vestuvės XX a. antrojoje pusėje–XXI a. pradžioje: etniškumo diskursas. Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai. Punskas: Punsko „Aušros“ leidykla, 2006, p. 115. Kaip ir kita žaluma, vainike žiemė ukrainiečiams taip pat simbolizavo merginos skaistumą ir jaunystę apskritai. Žr. Курочкин, А. В. Растительная символика календарной ..., с. 145–146. Rūtas papročiuose ir dainose mini Polesės gyventojai, nors daugiau pynimui naudojo žiemės šakeles. Žr. Климук, Ф. Д. Традиционная свадьба полесского села Симонивичи. Канун свадьбы. Венки. Полесский этно-лингвистический сборник. Москва: Наука, 1983. с. 268–269.

[43] Tarp Baltarusijos lietuvių Gervėčių apylinkėse XX a. I pusėje vienintelė žaliava buvusios rūtos, o „mirtos nelabai seniai įėjo į madą“: Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai ..., p. 166. Tauragnų apylinkėse neturėdami rūtos, vainikėliui naudojo mirtas, tačiau jų vengė, nes „skaitė – senmergės gėlė“. Žr. Žumbakienė, G. Sodybų želdiniai žmonių gyvenime. Tauragnai. Vilnius: Versmė, 2005, p. 819. Rūtos XX a. I pusėje buvo paplitę pas Baltarusios lietuvius Lazūnų ir Vydžių apylinkėse. Žr.: Kudirka, J. Lietuviškoji Lazūnų kultūra. Etnografija, 2001, nr. 11. p. 191; Vyšniauskaitė, A. Lietuvių vestuvės Vydžių apylinkėse. Etnografija, 2001, nr. 11, p. 209. Dieveniškių apylinkėse netgi tarp lenkiškai kalbančių gyventojų. Žr. Vyšniauskaitė, A. Dieveniškių senieji šeimos papročiai. Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 360. M. Alseikaitės (Gimbutienė) liudijimu, Rodūnės vestuvininkai maišo gudiškus-lenkiškus elementus, todėl įdomus jos pateiktas humoristinis pajaunio pokalbio su svočia tekstas, kuriame pastarosios paminėta rūta. Žr. Alseikaitė. Vilniaus krašto lietuvių būdo bruožai gyvenime ir tautosakoje. Liaudies kultūra, 1996, nr. 6, p. 46.

[44] Becker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 216.

[45]Čilvinaitė, M. Senesniųjų Rusnės gyventojų pasakojimai, rengė M. Čilvinaitė. Rusnė. Vilnius: Mintis, 1992, p. 200; 204; Vyšniauskaitė, A. Gaubtuvių apeigos prasmė. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1990, p. 184; Šidiškienė, I. Lietuvių nuotakos simboliai Europos šalių kontekste: realijų ir prasmių kaita XIX–XX a. Lituanistica, 2002, nr. 4, p. 71–77. Tačiau mirtos, kaip vestuvinio vainikėlio augalas, matyt, buvo žinomas plačiau, nes tremtiniai Sibire jas naudojo vainikėliui pinti (Danguolė, g. 1935 m. Irkutsko sr.).

[46] VPU bakalaurės S. Germanavičiūtės informacija.

[47] Mirtos ir apelsino šakelių vainikas žinomas ankstyvaisiais krikščionybės laikais senovės Romoje. Žr. Kajackas, A. Bažnyčia liturgijoje ..., p. 269. Antai latviai mirtos šakelę įpindavo į vainiką kaip amžinos meilės simbolį: Устинова, М. Я. Семейные обряды латышского городского населения в ХХ в. Москва: Наука, 1980, c. 105. Mirtos kaip vainikėlio žaliava žinoma pas lenkus, moravus, slovakus, baltarusius. Žr. Гура, А. В. Венок свадебный. Славянские древности, т. 1. Москва: Международные отношения, 1995, c. 322. Latgalos baltarusiai, o kartais sentikiai vainiką gamino iš rūtos arba mirtos. Žr. Макашина, Т. С. Свадебный обряд руссого населения Латгалии. Русский народный свадебный обряд. Исследования и материалы, под редакцией К. В. Чистова, Т. А. Бернштам. Москва: Наука, 1978, с. 154.

[48] Hryń-Kuśmierek, R., Śliwa, Z. Encyklopedia tradycji polskich ..., s. 152.

[49] Dzūkijoje nuo 1960–1964 m. iki 1980 m. pas jaunąjį vakarų, šiandien vadinamų bernvakariais, nuo 24% sumažėjo iki 6,9%. Plačiau žr. Vyšniauskaitė, A. Tradicijos ir novacijos ..., p. 115.

[50] Vyšniauskaitė A. Vestuvės – ritualas ar eilinė ..., p. 11.

[51] Kartais piršlys vadinamas svotu (Didieji Medininkai; Rukainiai). Kitur svotu vadina antrąjį piršlį, nes XX a. II pusėje Dzūkijoje plinta dvi piršlių ir svočių porų iš abiejų pusių dalyvavimo tradicija. Žr. Čepienė I. Krokšlio kaimo vestuvių ..., p. 179.

[52] Vyšniauskaitė, A. Nuo piršlybų iki jungtuvių ..., p. 242.

[53] Maj, M. Rola daru w obrzędzie ..., s. 22–23.

[54] Su Jėzaus Kristaus ikona pas baltarusius lydi tėvas, o motina prie trobos kampe esančių ikonų su grabnyčia, kurią apsauginiais tikslais įteikia į kelionę. Žr. Крук, Я. Символiка беларуcкой народной культуры. Мiнск: Ураджай, 2000, c. 186.

[55]Būtina patikslinti termino maršalka turinį ir reikšmę, nes maršalkomis Rytų Lietuvoje dažniausiai būna jaunosios arba jaunojo artimiausi vedę giminaičiai – vyras su žmona, kurių vaidmuo nėra toks svarbus kaip piršlio ar svočios. Maršalkų pareiga prižiūrėti tvarką vestuvėse, vadovauti kai kurioms apeigoms (pvz., jaunųjų apdovanojimui), taip pat jie jaunosios namuose vadovavo vaišėms. Žr.: Čepienė, I. Krokšlio kaimo vestuvių ..., p. 178; Čepienė, I. Lietuvių liaudies vestuvių ..., p. 31–32; Vyšniauskaitė, A. Tradicijos ir novacijos ..., p. 118. Tačiau Gervėčių apylinkėse „maršelgomis“ vadino pamerges. Žr. Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai ..., p. 164–165. Ignalinos apylinkėse „maršelgos“ – piršliai (svotai). Žr. Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai. Ignalinos kraštas. Vilnius: Vaga, 1966, p. 160–161. Vydžių apylinkėse maršelgomis pagal gudišką kalbą vadino pajaunius. Žr. Vyšniauskaitė, A. Lietuvių vestuvės Vydžių ..., p. 210. Čepienės teigimu šiuolaikinėse lietuvių vestuvėse maršalkos vietą užėmė piršlys, tapęs vyriausiu šventės tvarkytoju. Žr. Čepienė, I. Vestuvių papročių raidos ypatumai socialistinėje visuomenėje. Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas, 1981, p. 81. Lenkijoje tokias pareigas atliekantį asmenį vadino seniūnu. Vestuvių seniūno pareigas, Lenkijoje XIX a. pab.–XX a. pr. vykstančiuose vestuvėse atlikdavo žmogus, kuris vadovavo vestuvių linksmybėms. Šiuolaikinėse vestuvėse, kaip ir Lietuvoje, šias pareigas atlieka muzikantai, vestuvių vedėjai arba piršlys. Pati sąvoka šiuolaikiniuose lenkų etnografų darbuose vartojama retai.

[56] Tokio pobūdžio scenarijus daugiausiai būdingas pietinei Lenkijos daliai, kituose regionuose principas išlieka tas pats, bet galima atrasti daugiau žaidybinių elementų. Žr. Maj M. Rola daru w obrzędzie ..., s. 24.

[57]Tačiau kunigai paprotį, draustą dar M. Valančiaus, vadino pagonišku ir jį naudojančius grasino netuoksią. Žr.: Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai ..., p. 166; Buračas, B. Kupiškėnų vestuvės. Buračas, B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993, p. 338–339.

[58] Vaicekauskienė, A. Punsko ir Seinų krašto ..., p. 102–105; Крук, Я. Символiка беларуcкой народной ..., c. 188.

[59] Hryń-Kuśmierek, R., Śliwa, Z. Encyklopedia tradycji polskich ..., s. 153. Netikra nuotaka sutinkama ir baltarusių vestuvėse. Žr. Kрук, Я. Традиционная белорусская свадьба. Неман, 2000, № 8, с. 214. Analogiški ar turintys paralelių veiksmai žinomi XX a. pradžioje ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse. Žr. Šidiškienė, I. Lietuvių nuotakos simboliai ..., p. 86.

[60] Ištyrusi lietuvių  XX a. I pusės vestuves I. Šidiškienė konstatuoja, kad 3–4 dešimtm. užsėstas stalas fiksuotas tik Marcinkonyse, o dažniausiai pastaruoju metu jaunojo pulkas sutinkamas svetingai. Žr. Šidiškienė, I. Simboliniai veiksmai lietuvių ..., p. 51. Žinomą tradicinėms vestuvėms priešiškumą mini buvusį tame laike Varėnos rajono Krokšlio k. I. Čepienė. Žr. Čepienė, I. Krokšlio kaimo vestuvių ..., p. 177.

[61] Vyšniauskaitė, A. Vestuvės – ritualas ar eilinė ..., p. 14; Vyšniauskaitė, A. Vedybos ..., p. 312.

[62] Maj, M. Rola daru w obrzędzie ..., s. 22–26.

[63] Paprotys įteikti gėlių puokštę atsirado vietoje vainikėlio jaunajai vežimo. Lenkijos lietuviai puokštę žinojo jau prieškariu. Žr. Stoskeliūnas, J. Šeimos šventės. Mūsų kraštas, 1993, nr. 1 (2), p. 80. Tačiau I. Čepienė dar 1970 m. fiksavo Perlojoje vainikėlio įteikimą. Jį vyriausias pabrolys įteikė vyriausiai pamergei, ši vainikėlį prisegė prie nuotakos veliumo. Žr. Čepienė, I. Šiuolaikinės dzūkų vestuvės ..., p. 257.

[64] Ribinėje perėjimo į naują socialinį būvį situacijoje įžvelgia sąsajas su palydų į „aną pasaulį“ ritualais. Žr. Vyšniauskaitė, A. Jaunųjų atsisveikinimo išvykstant į jungtuves apeigos. Lietuvos katalikų mokslo akademijos Metraštis, 1997, t. 11, p. 115. Tačiau analogiški jaunosios atskyrimo nuo tėvų veiksmai būdingi ir latviams. Plg. Устинова, М. Я. Семейные обряды …, c. 101–106.

[65] Łeńska-Bąk, K. Zapraszamy na wesele ..., s. 177.

[66] Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono ..., p. 137. XX a. I pusėje Dubingiuose buvusi tokia apeigos struktūra: „Ant kilimėlio suolas, sodinami tėvai. Jaunieji klaupiasi prieš tėvus, dėkoja jiems ir prašo palaiminimo. Bučiuoja tėvams rankas, kartais ir kelius. Po to atsisveikina su giminėmis, svečiais“. Žr. Jakinevičiūtė, I. Vestuvių papročiai. Dubingiai. Vilnius: Vaga, 1971, p. 211.

[67] Vyšniauskaitė A. Lietuvių vestuvės Vydžių ..., p. 211.

[68] Encyklopedia katolicka, t. 2, Lublin: TNKUL, 1995, s. 682.

[69]Kukier, R. Ludowe obrzędy i zwyczeje na Kujawach. Warszawa-Poznań: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1975, s. 88. Lenkijoje dar XX a. viduryje žinomi ir oraliniai piršlio palaiminimai. Žr. Łeńska-Bąk, K. Błogosławieństwo w Tradycyjnym obrzędzie weselnym. Literatura ludowa, 1999, nr. 2, s. 21.

[70] Tradicinėse XX a. pirmų dešimtmečių Gervėčių apylinkės vestuvėse jaunieji priklaupia ant patiestos lovatiesės, kuri vėliau naudojama maginiais tikslais. Svočia ją meta pamergių link ir kuri pirmoji pagaus, pirmoji ir ištekės. Po to lovatiesę pamergė išneša į lauką ir užmeta ant pirkios stogo. Žr. Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai ..., p. 168.

[71]Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono ..., p. 136.

[72] Tačiau XX a. antroje pusėje jaunieji, suklupę prieš „pakūtėje“ kabančius šventus paveikslus, juos bučiavo, motina prisegdavo vainikėlį ir stovinčius palaimindavo. Kudirka, J. Lietuviškoji Lazūnų kultūra ..., p. 191.

[73] Čepienė, I. Šiuolaikinės dzūkų vestuvės ..., p. 257. Toks būdas žinomas ir Kernavės apylinkių vestuvėse. Žr. Čepienė, I. Vestuvių papročiai ..., p. 212.

[74] Jaunųjų palydėjimas su šventais paveikslais, lygiai kaip ir pasodinimas po jais grįžus iš jungtuvių, sutinkamas ir kitose tautose. Plg.: Ксенофонтова-Петренко, О. Н. Семейные обряды в селе Сартана. Kультурно-бытовые процессы на юге Украины. Москва: Наука, 1979, c. 179; Крук, Я. Котович, О. Колесо времени: Традиции и современность. Минск: Беларусь, 2005, с. 232–233.

[75]Tėvų rankų bučiavimas žinomas ir tarp lietuvių: Čepienė, I. Vestuvių papročiai ..., p. 212.

[76] Vyšniauskaitė, A. Tradicijos ir novacijos ..., p. 116.

[77]„Córka moja przez wszystkie dni žyzia twego miej na pamięci Boga, strzeż się grzechów I nie przestępuj przykazań Bożych. Szczęśliwy i nie zna każni, kto w Boskiej życie bojażni całym sercem słužy Bogu w każdy czas i zawsze powodzić się będzie. A ja cię błogosławię jak tylko matka swoja dziecko błogosławić może. I najdobrotliwszemu Bogu w opiekę oddaję“ (užrašė R. Deinaravičienė, 2006 m.).

[78] „Pokój i błogosławieństwo najwyžszego ojca i syna i Ducha świętego niech wstąpią na cię i będą zawsze z tobą na wieki. Amen“ (užrašė R. Deinaravičienė, 2006 m.)

[79] Čepienė, I. Krokšlio kaimo vestuvių ..., p. 180; Vyšniauskaitė, A. Dieveniškių senieji šeimos ..., p. 361; Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono ..., p. 137. Raitininkuose XX a. 3 dešimtm. laukdavo miške. Žr. Ulčinskas, V. Raitininkų kaimas (1850–1950) ..., p. 107–108. Latvijoje XX a. pirmais dešimtmečiais jaunikis ir nuotaka atskirai vykdavo Latgaloje. Žr. Устинова, М. Я. Семейные обряды …, c. 97.

[80] Kuchowicz, Z. Obyczaje staropolskie XVII–XVIII. Łódź: Polskie Towarzystwo Ludoznawcze, 1975, s. 193–194.

[81] Ukrainos graikų nuotakos, sėdinčios kambaryje ant sofos, kėdės ar suolo graudžiai verkdavo, pridengusios veidą prieš tai paruošta nosine. Verkti, net jei to nenorima, privaloma. Tai rodo, kad jaunoji nenori palikti tėvų namus, o neverkianti reiškia didelį tėvų įžeidimą. Kieme muzikantams grojant liūdną maršą, verkia ne tik jaunoji, bet ir visi svečiai. Žr. Ксенофонтова-Петренко, О. Н. Семейные обряды в селе ..., c. 179.

[82] Łeńska-Bąk, K. Zapraszamy na wesele ..., s. 154–155.

[83] Kolberg, O. Dzieła wszystkie. Radomskie, 1963, t. 20, cz. 1. Wrocław: Ludowa Spóldzielnia Wydawnicza, s. 198. Paprotys būdingas ir latviams. Žr.: Устинова, М. Я. Семейные обряды …, c. 105; Fischer, A. Etnografja słowiańska. Łuźyczanie. Lwów-Warszawa: Ksiạźnica-Atlas, 1932, s. 83.

[84] Žr.: Čepienė, I. Šiuolaikinės lietuvių liaudies ..., p. 15; Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono ..., p. 137; Karaliūtė, E. Vestuvių papročiai ..., p. 169; Milius, V. Seinų krašto lietuvių ..., p. 127; Vaicekauskienė, A. Punsko ir Seinų krašto ..., p. 122. Šis paprotys žinomas ir tradicinėse lenkų vestuvėse. Žr.: Ганцкая, О. А. Поляки. Брак у народов Центральной и Юго-Восточной Европы. Москва: Наука, 1988, c. 23; Fischer, A. Etnografja słowiańska. Polacy. Lwów–Warszawa: Ksiạźnica-Atlas, 1934, s. 184, o taip pat baltarusių vestuvėse. Žr. Чистов, К. В. Семейные обряды и обрядовый ..., c. 406

[85] Vyšniauskaitė, A. Apeigų sandaros pokyčiai ..., p. 391.

[86] Pvz., principinė užtvėrimo schema būdinga slavų kraštams. Žr.: Зеленин, Д. К. Восточнославянская этнография. Москва: Наука, 1991, c. 335; Чижикова, Л. Н. Свадебные обряды русского населения. Русский народный свадебный обряд. Исследования и материалы, под редакцией К. В. Чистова, Т. А. Бернштам. Москва: Наука, 1978, с. 171. ir kt.

[87] Vyšniauskaitė, A. Persirenginėjimas „svetimaisiais“ lietuvių papročiuose. Lietuvos etnologija, 2004. t. 4 (13), p. 24–25.

[88]Užtvaros ir išsipirkimai būdingi daugumos rytų slavų tautų vestuvėms. Žr. Чижикова, Л. Н. Свадебные обряды русского ..., c. 173. Tačiau sovietmečiu tokie papročiai traktuoti kaip simbolizuojantys būsimas kliūtis šeimyniniame gyvenime veiksmai. Žr. Čepienė, I. Vestuvių papročių raidos ..., p. 81.

[89]Daugelyje slavų tautų beržas buvo moterį simbolizuojantis augalas ir žinomas jo naudojimas vestuvių apeigose. Виноградова, Л. Н., Усачева, В. В. Береза. Славянские древности ..., c. 156, 158.

[90] Vyšniauskaitė, A. Apeigų sandaros pokyčiai ..., p. 387; Čepienė, I. Vestuvių papročiai ..., p. 213; Čepienė, I. Šiuolaikinės lietuvių liaudies ..., p. 16. Baltarusiai anksčiau sutikdavo su vandeniu, o XX a. plinta degtinė, tačiau ją išpila tris kartus per petį, nes jaunųjų laukia pirma naktis. Kрук, Я. Традиционная белорусская свадьба ..., с. 219.

[91] Maj, M. Rola daru w obrzędzie ..., s. 29–30.

[92] Hryń-Kuśmierek, R., Śliwa, Z. Encyklopedia tradycji polskich ..., s. 155–156.

[93] Šidiškienė, I. Lietuvių vestuvės XX a. antrojoje pusėje–XXI a. pradžioje ... p. 131. Baltarusiai teigia, kad abi taurelės turi arba sudužti, arba ne. Kurio nesuduš, tas greičiau mirs. Крук, Я. Котович, О. Колесо времени ..., с. 241.

[94] Narbutas, T. Lietuvių tautos istorija, t. 1. Vilnius: Mintis, 1998, p. 257.

[95]Plačiau žr. Balsys, R. Vaisingumo skatinimas tradicinių vestuvių papročiuose. Lyčių samprata tradicinėje kultūroje: konferencijos medžiaga. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2005, p. 64–65. Tačiau ir šiuolaikiniuose Lietuvos (pvz., aktyviai žemaičių) vestuvių papročiuose, tiesa, jaunųjų sutikimo papročiuose kaip savotiška atrakcija yra dėjimas ant žemės lėkštės, kuri pridengiama lenta. Užlipus ant lentos ir sudaužius lėkštę, iš šukių kiekio sprendžiama apie būsimą vaikų skaičių.

[96] Топорков, А. Л. Битье посуды. Славянские древности. Т. 1, 1995, c. 159; Топорков, А. Л. Домашняя утварь в поверьях и обрядах Полесья. Этнокультурные традиции русского сельского населения ХIХначала ХХ в. Выпуск 2. Москва: Институт этнографии им. Н. Н. Миклухо-Маклая, 1990. c. 82–89.

[97] Galima dalykas, kad taurių daužymo papročio šaknys glūdi žydų vestuvių ceremonijose, kurių pabaigoje po jaunikio kojomis sudaužoma vyno taurė. Plačiau žr. Телушкин, Р. Й. Еврейский мир. Важнейшие знания о еврейском народе, его истории и религии. Москва: Лехайм, 1998, c. 515. Šis ceremonijos momentas pabrėžiamas visų žydus menančių žmonių.

[98] Геннеп ван, А. Обряды перехода. Москва: Восточная литература, 1999, c. 2324.

[99] Čepienė, I. Šiuolaikinės dzūkų vestuvės ..., p. 259–260. Vyšniauskaitė, A. Dieveniškių senieji šeimos ..., p. 362–364. Tradicinėse dzūkų vestuvėse įsiprašyti pro vartus, išsipirkti „sodą“, stalą, jaunosios kraičius, suieškoti tarp pamergių pasislėpusią jaunąją turėjo atvykę išsivežti jaunosios. Žr.: Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono ..., p. 137; Vyšniauskaitė, A. Pašaliečiai lietuvių vestuvėse. Liaudies kultūra, 1994, nr. 6, p. 24. Panašūs persirengėliai, vadinti „čigonais, vengrais“ ir kitais pavadinimais, Dzūkiją sieja su baltarusiais. Žr. Малаш, Л. А. Вясельныя Гульнi. Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя. Минск: Беларуская савецкая энцыклапедыя, 1989, c. 129.

[100] Vyšniauskaitė, A. Šeimos buitis ir papročiai ..., p. 497.

[101] Vyšniauskaitė, A. Dzūkijos etnografinio regiono vestuvių apeigų struktūra ir prasmė ..., p. 138.

[102] Rugiai ir avižos I. Čepienės fiksuotos 1969–1970 m. Kernavės, Dūkštų ir Maišiagalos apyl. Čepienė, I. Vestuvių papročiai ..., p. 213. Avižos XX a. pradžioje žinomos ir latviams. Žr. Устинова, М. Я. Семейные обряды …, c. 104. Ant kailinių XX a. viduryje kai kas sodino Vydžiuose. Žr. Vyšniauskaitė A. Lietuvių vestuvės Vydžių ..., p. 212. Avižos Šumske, kaip matėme anksčiau, tų pačių vestuvių metu buvo beriamos palydint jaunikį ir jaunuosius iš namų. Tačiau tai, matyti, pavieniai atvejai, kai buvęs maginis veiksmas mechaniškai perkeliams į kitus vestuvių momentus, o ne naujos tendencijos pradžia. Kita vertus, grūdų bėrimas (be kito maginio inventoriaus panaudojimo) palydų į cerkvę metu žinotas XIX a. pas baltarusius. Žr. Левкиевская, Е. Е. Славянский оберег ..., c. 250. Punsko lietuviai barstymą avižomis vertina lenkų papročiu. Žr. Šidiškienė, I. Lietuvių vestuvės XX a. antrojoje pusėje-XXI a. pradžioje ..., p. 119.

[103] Tokie įvairūs išbandymai Kuržemėje buvę XX a. pirmais dešimtmečiais: Устинова, М. Я. Семейные обряды …, с. 102, o taip pat žinoti Lenkijoje: Žr. Ганцкая, О. А. Поляки ..., c. 22.

[104]Vyšniauskaitė, A. Vestuvės Suvalkijos kolūkiniame ..., p. 132–133.

[105] Бахтин, М. М. Творчество Франсуа Рабле и народная культура средневековия и Ренесанса. Москва: Художественная литература, 1990, c. 13.

[106] Łeńska-Bąk, K. Zapraszamy na wesele ...,  s. 35–37.

Gauta 2007 m. gegužės 2 d.

Pateikta spaudai 2007 m. rugpjūčio 30 d.

 

Summary

Polish Wedding Traditions in South-eastern Lithuania at the End of the 20th Century –the Beginning of the 21st Century: Aspects of Intercultural Research

 

The specificity of south-eastern Lithuania has been caused mainly by peculiar ethnic composition of its inhabitants. As a result, ethno cultural processes taking place within the multinational environment inevitably influence all life spheres of the inhabitants of that region. Nevertheless, from the point of view of ethnology, no research has been carried out on Poles living there. Firstly, on the basis of ethnographic field material, the article analyses several moments of the complex of a wedding ceremony. Invitation to a wedding, the eve of a wedding, the arrival of a bridegroom in a bride’s house, farewell and blessing, the meeting of  newlyweds from church at the end of the 20th century–the beginning of the 21st century are discussed in the article. The article aims to determine the peculiarities of these parts of a wedding complex, to trace whether wedding traditions of Lithuanian Poles are a continuation of Polish wedding traditions or a synthesis of Lithuanian and Polish wedding ceremonies and customs. In the Southeast of Lithuania there exists a peculiar model of a Polish wedding. The research has revealed that the tradition to arrange invitations to a wedding, which was adopted from Poland, is widely spread in weddings. An exceptional feature of the region is the custom of farewell with the parents of future spouses. For this particular custom the pictures of the St. Mother of God or other saints are used. There are also other wedding moments adopted from Poland such as the custom of farewell of a bride with the neighbours gathered outdoors. Sometimes a bride may even ask for their blessing. On the other hand, the ceremony of meeting the newlyweds from church is similar in both Polish and Lithuanian wedding traditions. There are very peculiar customs related to a myrtle wreath of a bride.

Having analysed the field research material and referred to the research data of ethnologists, it becomes clear that at the end of the 20th century–the beginning of the 21st century, a certain part of Polish wedding traditions in south-eastern Lithuania is analogous to wedding traditions prevailing in other regions of Lithuania while the other part of wedding traditions has been adopted from modern Polish wedding model.