„Istorija“. Mokslo darbai. 66 tomas
Laurynas KURILA. Geležies amžiaus Rytų Lietuvos gyventojų demografija
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą palikusių bendruomenių demografija. Tyrimas paremtas 362 griautinių ir degintinių kapų iš 64 laidojimo paminklų osteologinių tyrinėjimų duomenimis. Iš viso juose identifikuoti 443 asmenų palaikai. Dėl turimų duomenų fragmentiškumo darbe apsiribojama su amžiumi bei lytimi susijusiais klausimais. Tyrimo rezultatai ir Rytų Lietuvos pilkapius palikusių populiacijų gyvenimo lentelė lyginama su etaloninio Plinkaigalio kapinyno duomenimis. Aptariamas abiejų lyčių ir įvairių amžiaus grupių asmenų mirtingumas bei kiti demografiniai rodikliai. Gauti duomenys bendrais bruožais atkartoja Plinkaigalio ir kitų populiacijų demografines tendencijas.

Prasminiai žodžiai: paleodemografija, osteologija, amžius, lytis, Rytų Lietuvos pilkapiai.

 

Įvadas

Pastaraisiais dešimtmečiais augant susidomėjimui praeities bendruomenių demografija ir biologine istorija,[1] atveriamos naujos archeologinės medžiagos interpretacijos galimybės. Šios srities tyrinėjimų rezultatai aktualūs ne tik savaime kaip specifinio pobūdžio informacija, bet ir kaip kontekstas, padedantis giliau suvokti bendruomenėse vykusius procesus. Nebekyla abejonių, jog žmonių palaikai taip pat gali būti svarbus žinių apie praeities bendruomenes šaltinis. Skirtingai nei tyrinėjimų metu randami dirbiniai ar archeologinių paminklų konstrukcija, jie suteikia tiesioginių duomenų apie kape palaidotą individą.

Per ilgą laiką trunkančius Rytų Lietuvos pilkapių tyrinėjimus sukaupta ne tik daugybė radinių, bet ir nemaža žmonių kaulų kolekcija. Jų tyrimai yra nepamainomi ieškant atsakymų į kai kuriuos specifinius su gyvensena susijusius klausimus. Tačiau tenka pripažinti, kad šios srities geležies amžiaus Rytų Lietuvos pažinime tebėra spraga.

Osteologiniai iškastų žmonių palaikų tyrinėjimai pradėti dar XIX a.,[2] o XX a. pirmojoje pusėje padėti pagrindai ir rimtam moksliniam degintinių kaulų tyrinėjimui.[3] Deja, išskyrus pavienius mėginimus,[4] Rytų Lietuvos laidojimo paminklų tyrinėtojai ilgą laiką kaulų nelaikė vertais dėmesio. Kasinėjimų metu jie dažniausiai netgi nebūdavo surenkami. Kaulai iš Rytų Lietuvos pilkapių pradėti kaupti tik XX a. antrojoje pusėje, nors ir tuomet tai dar nebuvo visuotinė norma. Menkai informatyviais laikyti degintiniai palaikai. Tiktai pastaraisiais dešimtmečiais įsitvirtino nuostata osteologiniams ir antropologiniams tyrimams pristatyti visą osteologinę medžiagą.

Straipsnyje aptariami iki šiol sukauptų žmonių kaulų iš Rytų Lietuvos pilkapių osteologinės analizės duomenys.[5] Nepretenduojant į archeologinių ir osteologinių duomenų koreliaciją, pagrindinis dėmesys sutelkiamas į demografijos klausimus, taikant visuotinai pripažintas paleodemografijos metodikas. Tokia darbo metodologija ir jo pobūdis leidžia į turimą medžiagą žiūrėti kaip į vientisą visumą. Beveik tūkstantmetį gyvavusi Rytų Lietuvos pilkapių kultūra vystėsi netolygiai ir patyrė transformacijų. Rytų Lietuvos socialinė struktūra bei jos atspindys laidosenoje įvairiais laikotarpiais veikiausiai nebuvo vienodi. Tačiau nežinia, kaip kito demografiniai rodikliai ir kiek jų kaita koreliavo su kultūros etapais. Deja, medžiagos pobūdis ir fragmentiškumas kol kas neleidžia detalizuoti siauresnių chronologinių laikotarpių. Turimi duomenys bent kol kas nesuteikia galimybės tyrinėti tokių aspektų kaip gyventojų ūgis, patologijos ar traumos. Šiame darbe apsiribojama su amžiumi bei lytimi susijusiais klausimais.

Tyrimo galimybes riboja keletas aplinkybių. Iki šiol nėra nė vieno didesnio visiškai ištirto pilkapyno, kurio visi kapai analizuoti osteologiškai ir kuris būtų pakankamai tiksliai datuotas. Dėl šios priežasties yra sudėtinga atsakyti į tokius klausimus kaip vidutinis bendruomenės narių skaičius. Tokio pobūdžio išvados[6] yra iš dalies paremtos prielaidomis. Turimi duomenys iš nemažo skaičiaus pilkapynų, kurių daugelis tyrinėti tik epizodiškai. Dėl įvairių laidojimo papročių ypatumų (pavyzdžiui, skirtingų lyčių ar amžiaus grupių asmenys galėjo būti laidojami tam tikrose pilkapyno vietose) kiekvieno paminklo duomenys gali neatspindėti realios padėties. Tenka tikėtis, kad šį trūkumą kompensuoja nemaža duomenų imtis ir ta aplinkybė, kad tyrinėjimams pilkapiai pasirenkami iš esmės atsitiktinai.

 

Duomenys ir tyrimo metodika

 

Iš visų osteologiškai ištirtų kapų bent minimalios informacijos (nustatyta lytis ar amžius mirties metu) turima apie 362 kapus iš 64 laidojimo paminklų. Iš jų 54 griautiniai ir 308 degintiniai. Daugiausia duomenų turima iš Neravų-Grigiškių (48 kapai), Kretuonių (47 kapai), Paduobės-Šaltaliūnės III (30 kapų), Varliškių (21 kapas), Kapitoniškių (19 kapų), Baliulių (15 kapų) pilkapynų. Iš viso kapuose identifikuoti 443 asmenų palaikai (60 – griautiniuose ir 383 – degintiniuose kapuose).

Osteologinė palaikų iš Rytų Lietuvos pilkapių analizė buvo paremta vizualiniu kaulų įvertinimu bei matavimais, lyginant su žinomo amžiaus ar lyties pavyzdžiais. Palaidotų asmenų amžiaus mirties metu nustatymui naudotasi tokiais kriterijais kaip kaukolės skliauto siūlių sukaulėjimo laipsnis,[7] dantų dygimas ir nusidėvėjimas,[8] iškritusių dantų skaičius,[9] ilgųjų kaulų epifizių sukaulėjimas,[10] slankstelių kūnų apofizių sukaulėjimas ir osteofitų vystymasis,[11] dubenkaulio gaktinė sąvarža.[12] Lyčiai nustatyti daugiausiai remtasi kaukolės kaulų[13] ir dubenkaulio[14] skirtumais, kai kurių ilgųjų kaulų matmenimis.[15]

Individualūs palaikai suskirstyti į šešias amžiaus grupes: 0–1 m., 1–5 m., 5–12 m., 12–20 m., 20–40 m. ir per 40 m. (žr. 1 lentelę). Darbe nesistengiama preciziškai remtis visuotinai priimtomis antropologų ir medikų naudojamomis amžiaus grupėmis: Infans I (0–6 m.), Infans II (7–12 m.), Iuvenis (13–19 m.), Adultus (20–39 m.), Maturus (40–60 m.), Senilis (per 60 m.). Toks skirstymas pasirinktas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, orientuotasi į intervalus, kuriuos dažniausiai pateikia osteologinė analizė. Pavyzdžiui, tyrinėjant fragmentiškus kaulus, praktiškai neįmanoma atskirti Maturus ir Senilis amžiaus grupių, tuo tarpu vaikų (Infans I bei Infans II) amžių neretai pavyksta nustatyti kiek tiksliau. Antra, stengtasi pasirinkti amžiaus intervalus, tikėtina, labiausiai atitinkančius žmogaus socialinės raidos etapus. Pavyzdžiui, reikia manyti, kad naujagimio ar kūdikio statusas bendruomenėje gerokai skiriasi nuo kelerių metų amžiaus vaiko.[16] Nurodyti amžiaus intervalai turėtų atitikti kūdikio, mažo vaiko, vyresnio vaiko, paauglio, jauno suaugusiojo ir pagyvenusio (tų laikų požiūriu) asmens stadijas. Deja, suaugusių asmenų skirstyti į smulkesnes amžiaus grupes morfologiškai dažnai neįmanoma.

1 lentelė

Mirusiųjų skaičius amžiaus grupėse

 

Amžiaus grupės

Individų skaičius

Minimalus

Maksimalus

Tikėtinas

Nr.

intervalas

gr.

deg.

visi

gr.

deg.

visi

gr.

deg.

visi

Dx

dx

Dx

dx

Dx

dx

1

0–1

2

4

6

4

21

25

3

5,08

7

1,84

10

2,28

2

1–5

6

12

18

12

54

66

9

15,25

30

7,89

39

8,88

3

5–12

5

23

28

10

72

82

8

13,56

44

11,58

52

11,85

4

12–20

5

18

23

8

45

53

6

10,17

24

6,32

30

6,83

5

20–40

12

124

136

25

237

262

19

32,20

209

55,00

228

51,94

6

>40

10

41

51

21

140

161

14

23,73

66

17,37

80

18,22

 

Daugiau ar mažiau tiksliai nustatytas 439 individų biologinis amžius mirties metu. Dauguma atvejų amžius nustatytas gana plačiu intervalu. Dėl šios priežasties yra sudėtinga tiksliai suskirstyti kapus pagal amžiaus grupes. Dažnai amžiaus intervalas apima kelias grupes ar jų dalis. Kiekvienai amžiaus grupei įmanoma nurodyti tiktai minimalų, maksimalų ir labiausiai tikėtiną individų skaičių. Minimalus individų skaičius amžiaus grupei nurodomas suskaičiavus individus, kurių nustatytas amžiaus intervalas patenka tik į vieną grupę, pavyzdžiui, 3–5, 6–10, 25–35 m. ir t. t. Tokių individų viso buvo 262. Maksimalus skaičius amžiaus grupėje pateikiamas susumavus visus individus, kurių amžiaus intervalas bent teoriškai gali į ją patekti. Pavyzdžiui, 1–15 m. amžiaus asmuo gali patekti į tris, 35–45 m. amžiaus – į dvi grupes.

Ne taip paprasta apskaičiuoti tikėtiną individų skaičių amžiaus grupėse. Sakykime, 4–8 m. amžiaus asmuo gali patekti į dvi – mažo vaiko ir vyresnio vaiko – grupes, tačiau tikimybė nėra vienoda. Šis amžiaus intervalas apima tiktai vienerius paskutiniuosius antrosios bei trejus pirmuosius trečiosios amžiaus grupės metus. Taigi galima daryti prielaidą, jog asmenį antrajai grupei galima priskirti su 25% tikimybe, trečiajai – su 75% tikimybe. Panašiai 15–40 m. asmenį galima skirti prie paauglių su 20% tikimybe, prie jaunų suaugusiųjų – su 80% tikimybe. Į tai atsižvelgta apskaičiuojant tikėtiną individų skaičių amžiaus grupėse.

Kita vertus, mirtingumas skirtingose amžiaus grupėse galėjo būti nevienodas. Be to, ir bendruomenės reakcija į skirtingo amžiaus asmenų mirtį nebūtinai buvo tokia pati. Ne visi asmenys galėjo būti laidojami taip pat ar laidojami apskritai. Dėl įvairiausių priežasčių tyrinėtų įvairaus amžiaus asmenų kapų skaičius gerokai skiriasi. Tuo įsitikinti galima pažvelgus į minimalų (t. y., neabejotinai tam tikrai amžiaus grupei priklausančių) asmenų skaičių. Pavyzdžiui, 30–50 m. asmuo vienodai tikėtinai pakliūna į jauno suaugusiojo ir pagyvenusio asmens amžiaus grupes. Vis dėlto, tikimybė priskirti jį prie jauno suaugusiojo grupės yra didesnė, nes šioje grupėje didesnis minimalus asmenų skaičius. Todėl tikėtinas asmenų skaičius indeksuotas koeficientu, atspindinčiu mirties tikimybę amžiaus grupėje (apskaičiuotu pagal minimalų asmenų skaičių).

Kiek sudėtingiau įvertinti tikimybę asmenį priskirti prie šeštosios (per 40 m.) amžiaus grupės. Ši grupė turi tiktai apatiniąją amžiaus ribą, t. y., į ją patektų ir 45, ir 90 m. asmuo. Dažniausiai be intervalo pagyvenusių asmenų amžius nurodomas ir osteologinės analizės išvadose (per 40 m., per 50 m. ir t. t.). Todėl šiame darbe remiamasi prielaida, kad geležies amžiaus visuomenėse retas asmuo sulaukdavo 60 m. amžiaus. Šeštajai grupei, siekiant išlaikyti statistinį duomenų pasiskirstymą, skaičiavimuose pasirinktas 40–60 m. amžiaus intervalas. Jei pavieniai asmenys ir išgyvendavo ilgiau, ši aplinkybė neturėtų reikšmingai iškreipti rezultatų.

Lyties nustatymas pagal kaulus taip pat yra kiek komplikuotas. Osteologiškai neįmanoma nustatyti nesubrendusio asmens lyties. Todėl, deja, galimybė analizuoti berniukų ir mergaičių mirtingumo skirtumus yra ribota. Remiantis vien įkapėmis, vaiko ar kūdikio lyties nustatymas negali būti objektyvus, kaip ir pats įkapių siejimas su vyriška ar moteriška lytimi.[17] Vis dėlto, šiuo atveju tai yra vienintelis atspirties taškas. Tiriant suaugusio žmogaus palaikus, taip pat susiduriama su daugeliu metodinių problemų: lytinį dimorfizmą atspindinčių kaulų trūkumu, kaulų deformacija kremuojant, individualiomis kūno matmenų bei lytinių požymių variacijomis ir t. t. Tačiau suaugusiųjų lyčiai nustatyti kaip objektyvesniu kriterijumi remtasi osteologiniais duomenimis, o ne įkapėmis.

Osteologiškai daugiau ar mažiau patikimai nustatyta 208 asmenų lytis (29 griautiniuose ir 179 degintiniuose kapuose). Identifikuoti 101 vyro (11 griautiniuose ir 90 degintiniuose kapuose) ir 107 moterų (18 griautiniuose ir 89 degintiniuose kapuose) palaikai.

Turima osteologinė medžiaga yra nevienalytė. Nedeginti skeletai ir degintiniai kaulai yra nevienodai tinkami osteologinei analizei. Nedeginti kaulai Rytų Lietuvos pilkapiuose paprastai išlieka labai prastai. Degintiniai palaikai dėl deformacijų savaime yra osteologiškai mažiau informatyvūs. Griautiniai ir degintiniai kapai atspindi skirtingus Rytų Lietuvos pilkapių kultūros raidos etapus, kuriais tiek laidojimo ritualai, tiek visuomenės požiūris į laidotuves ar patį laidojamą asmenį galėjo skirtis. Todėl, siekiant patikrinti, ar griautinių ir degintinių kapų duomenys žymiai nesiskiria, apskaičiuoti atskiri minimalūs, maksimalūs ir tikėtini mirusiųjų amžiaus grupėse skaičiai (žr. 1 lentelę). Kaip matyti, degintiniuose kapuose visose amžiaus grupėse tikėtinas mirusių asmenų skaičius (dx) yra santykinai kiek mažesnis nei griautiniuose, išskyrus jauno suaugusiojo grupę. Pastarojoje degintiniuose kapuose palaidotų asmenų skaičius yra 22,8% didesnis nei griautiniuose. Šis neatitikimas gali būti aiškinamas tiek osteologinės analizės metodiniais trūkumais, tiek skirtingu inhumaciją ir kremaciją praktikavusių bendruomenių požiūriu į įvairaus amžiaus asmenų laidojimą, tiek ir galimai skirtingu kapų suardymo laipsniu. Pavyzdžiui, degintiniai suaugusiųjų kapai galėjo būti dažniau nei vaikų ar paauglių įrengiami ant pilkapio pagrindo ar gilesnėse duobėse ir todėl geriau išlikti. Tolesniuose skaičiavimuose remiamasi tikėtinu bendru abiejų tipų kapuose palaidotų mirusiųjų skaičiumi. Demografiniai rodikliai skaičiuoti naudojantis standartinėmis gyvenimo lentelėmis.[18] Sudaryta Rytų Lietuvos pilkapius palikusių populiacijų gyvenimo lentelė palyginta su Plinkaigalio kapinyno[19] duomenimis (žr. 2 lentelę). Šis etaloninis Vidurio Lietuvos laidojimo paminklas yra puikiai tinkamas palyginamajai analizei – jis ištirtas visas, palaidotų asmenų palaikai yra gerai išlikę ir ištirti osteologiškai.

 

2 lentelė

Palyginamoji Rytų Lietuvos pilkapių ir Plinkaigalio kapinyno gyvenimo lentelė

 

Vyrai, moterys ir vaikai

Amžiaus grupės

Rytų Lietuva

Nr.

intervalas

Dx

dx

lx

qx

Lx

Tx

e0x

1

0–1

10

2,28

100,00

0,02

98,86

2707,06

27,07

2

1–5

39

8,88

97,72

0,09

373,12

2608,20

26,69

3

5–12

52

11,85

88,84

0,13

580,41

2235,08

25,16

4

12–20

30

6,83

76,99

0,09

588,61

1654,67

21,49

5

20–40

228

51,94

70,16

0,74

883,83

1066,06

15,19

6

>40

80

18,22

18,22

1,00

182,23

182,23

10,00

 

 

439

100,00

 

 

2707,06

 

 

Amžiaus grupės

Plinkaigalis

Nr.

intervalas

Dx

dx

lx

qx

Lx

Tx

e0x

1

0–1

81

24,25

100,00

0,24

87,87

2337,87

23,38

2

1–5

24

7,19

75,75

0,09

288,62

2250,00

29,70

3

5–12

32

9,58

68,56

0,14

446,41

1961,38

28,61

4

12–20

19

5,69

58,98

0,10

449,10

1514,97

25,69

5

20–40

89

26,65

53,29

0,50

799,40

1065,87

20,00

6

>40

89

26,65

26,65

1,00

266,47

266,47

10,00

 

 

334

100,00

 

 

2337,87

 

 

 

Suaugę vyrai

Amžiaus grupės

Rytų Lietuva

Nr.

intervalas

Dx

dx

lx

qx

Lx

Tx

e0x

5

20–40

47

65,28

100,00

0,65

1347,22

1694,44

16,94

6

>40

25

34,72

34,72

1,00

347,22

347,22

10,00

 

 

72

100,00

 

 

1694,44

 

 

Amžiaus grupės

Plinkaigalis

Nr.

intervalas

Dx

dx

lx

qx

Lx

Tx

e0x

5

20–40

41

44,09

100,00

0,44

1559,14

2118,28

21,18

6

>40

52

55,91

55,91

1,00

559,14

559,14

10,00

 

 

93

100,00

 

 

2118,28

 

 

 

Suaugusios moterys

Amžiaus grupės

Rytų Lietuva

Nr.

intervalas

Dx

dx

lx

qx

Lx

Tx

e0x

5

20–40

59

74,68

100,00

0,75

1253,16

1506,33

15,06

6

>40

20

25,32

25,32

1,00

253,16

253,16

10,00

 

 

79

100,00

 

 

1506,33

 

 

Amžiaus grupės

Plinkaigalis

Nr.

intervalas

Dx

dx

lx

qx

Lx

Tx

e0x

5

20–40

48

56,47

100,00

0,56

1435,29

1870,59

18,71

6

>40

37

43,53

43,53

1,00

435,29

435,29

10,00

 

 

85

100,00

 

 

1870,59

 

 

(Plinkaigalio duomenys pagal: Česnys, G. Plinkaigalio gyventojų paleodemografija, antropologija ir populiacinė genetika. Lietuvos archeologija, 1993, t. 10, p. 187.)

 

Demografinių rodiklių apžvalga

 

Suskirsčius palaidotus asmenis į amžiaus grupes, galima pastebėti kai kurias tendencijas. Į akis krinta mažas tikėtinas palaidotų naujagimių ir kūdikių iki vienerių metų skaičius (2,3%). Daugumoje priešistorinių, istorinių ir netgi naujųjų laikų visuomenių kūdikių mirtingumas buvo gerokai didesnis.[20] Realus kūdikių ir vaikų iki 5 m. amžiaus mirtingumas turėjo siekti 30–40%. Palyginimui, Plinkaigalio kapinyne naujagimių bei kūdikių kapai sudarė 24,3% visos populiacijos. Turimi duomenys gali būti kiek iškreipti kai kurių su tyrinėjimų metodika susijusių veiksnių. Smulkūs vaikų kaulai gali būti visiškai sunykę ir neužfiksuojami tyrinėjimų metu. Tikėtina, kad dalis degintinių vaikų kapų interpretuojami kaip suardytų kapų liekanos. Kai kuriais atvejais kolektyviniuose palaidojimuose vaikų palaikai gali būti neidentifikuojami tarp suaugusiųjų kaulų. Tačiau vien tai jokiu būdu nepaaiškina mažo kūdikių kapų skaičiaus. Kaip rodo praktika, netgi smulkūs degintiniai naujagimių kauliukai paprastai išlieka pakankamai gerai, o kapo vieta būna nesunkiai pastebima ir pagal konstrukcijos elementus ar kitus požymius. Griautiniuose kapuose vaikų  taip pat yra nedaug, o naujagimių ar kūdikių apie 1 m. amžiaus juose buvo palaidoti vos trys (5,1%). Randamų kūdikių kapų nepadaugėjo tobulėjant kasinėjimų metodikai. Taigi Rytų Lietuvos pilkapių kapai nesuteikia patikimos informacijos apie naujagimių ir kūdikių mirtingumą geležies amžiuje (mažas jų kapų skaičius yra įdomus kitu – to meto požiūrio į kūdikių laidojimą – aspektu). Galima tik modeliuoti, kad jis turėjo būti ne mažesnis nei 20–25%, galbūt – dar kiek didesnis.

Reikia manyti, mažas naujagimių ir kūdikių kapų skaičius atspindi specifinį jų statusą visuomenėje ir su tuo susijusius laidojimo ritualo ypatumus. Dėl didelio kūdikių mirtingumo emociniai ryšiai su jais veikiausiai nebuvo tokie stiprūs kaip moderniame pasaulyje. Be to, maži vaikai neteikė šeimai ekonominės naudos ir nebuvo spėję įgyti aukštesnio socialinio statuso. Dėl šių priežasčių bendruomenės reakcija kūdikio mirties atveju turėjo būti kitokia, nei mirus vyresniam asmeniui. Daugelyje visuomenių vaikai nelaikyti visateisiais visuomenės nariais (socialiniais asmenimis). Neretai jie laidoti kitaip nei suaugusieji, kitose vietose, atskiruose kapinynuose ar jų dalyse arba nelaidoti apskritai.[21] Taip elgtasi su mirusių nepakrikštytų,[22] galbūt – su įvairių kitų ritualų neperėjusių vaikų palaikais. Galima interpretacija, kad specifiškai laidotos arba visai nelaidotos kai kuriose visuomenėse praktikuoto aktyvaus ar pasyvaus infanticido[23] aukos.

Nežinant tikrojo kūdikių mirtingumo, sudėtinga nustatyti vidutinę numatomą gyvenimo trukmę. Visų aptariamuosiuose kapuose identifikuotų mirusiųjų vidutinė numatoma gyvenimo trukmė (e00) yra 27,1 m. (žr. 1 iliustraciją). Dirbtinai padidinus kūdikių skaičių iki tokio paties kaip Plinkaigalio kapinyne, apskaičiuotas e00 būtų jau tik 21,1 m.

 

 

 1 il. Numatoma gyvenimo trukmė amžiaus grupėse (1 – visi gimusieji, 2 – visi gimusieji, naujagimių skaičių indeksavus pagal Plinkaigalio kapinyno duomenis, 3 – vyresni nei 1 m., 4 – vyresni nei 5 m., 5 – vyresni nei 12 m., 6 – vyresni nei 20 m. vyrai, moterys ir nenustatytos lyties asmenys, 7 – vyresni nei 20 m. vyrai ir moterys, 8 – vyresni nei 20 m. vyrai, 9 – vyresnės nei 20 m. moterys).

 

Realesnis atrodo 1–5 m. vaikų kapų skaičius (8,9%). Plinkaigalio kapinyne šios amžiaus grupės asmenų palaidota netgi mažiau – 7,2%. Vaikams nebegresia kai kurie kūdikystei būdingi pavojai: specifinės ligos, aktyvus ar pasyvus infanticidas. Be to, šio amžiaus sulaukdavo stipresni, geresnį imunitetą turintys ir atsparesni atšiaurioms aplinkos sąlygoms vaikai. Numatoma kūdikystę išgyvenusių asmenų gyvenimo trukmė (e01) buvo 26,7 m. (visa gyvenimo trukmė 27,7 m.).

Nedaug ką galima pasakyti apie vyriškos ir moteriškos lyties kūdikių ir vaikų mirtingumą. Dalyje kapų nerasta įkapių arba įkapės nesuteikia duomenų apie lytį. Nemažai vaikų buvo palaidoti kartu su suaugusiaisiais. Šiais atvejais neaišku, kuriam asmeniui skirtos įkapės. Koreliuojant antropologinius duomenis su įkapių kompleksais, pavyko nustatyti lytį tik maždaug pusės asmenų, kurių amžiaus intervalas ar jo dalis patenka į pirmąsias dvi amžiaus grupes. Iš jų 8 buvo palaidoti su vyrams, 18 – su moterims būdingomis įkapėmis (žr. 2 iliustraciją). Galima daryti prielaidą, kad šie skaičiai atspindi didesnį mergaičių mirtingumą. Tai būtų visai realu, turint omenyje, kad neretai vyriškos lyties naujagimiai šeimoje vertinti labiau, jie susilaukdavo geresnės priežiūros, galbūt – rečiau tapdavo infanticido aukomis. Moterys mažiau vertintos visuomenėse, kuriose vyrų darbo jėga sudarydavo ekonomikos pagrindą, bei tuokiantis nuotaka atsinešdavo kraitį į vyro šeimą, o ne atvirkščiai – pastaroji mokėdavo išpirką nuotakos tėvams.[24] Tačiau ne mažiau tikėtinos ir kitos galimos interpretacijos: vyriškos ir moteriškos lyties kūdikiai bei vaikai laidoti skirtingai ar nevienodai dažnai laidoti apskritai, į jų kapus dėtas skirtingas skaičius įkapių arba įkapėmis nesistengta pabrėžti mirusio vaiko lyties. Apskritai vaikas savo statusu greičiausiai buvo artimesnis moteriai (socialinė lytis).[25] Todėl ir vaikų kapuose galėjo būti rečiau akcentuojama priklausomybė socialinei vyrų grupei. Didesnį mergaičių mirtingumą neišvengiamai turėtų atspindėti suaugusių vyrų ir moterų santykis. Šios galimos išlygos apsunkina vyrų ir moterų mirtingumo pirmosiose amžiaus grupėse analizę, ir ji lieka daugiau hipotetinė.

 

 

 2 il. Mirusių vyrų ir moterų skaičius amžiaus grupėse.

 

Vyresnių, 5–12 m. amžiaus vaikų ir 12–20 m amžiaus paauglių palaikų kapuose identifikuota palyginti nedaug (tikėtini skaičiai atitinkamai 11,8 ir 6,8%). Tačiau šiose amžiaus grupėse palaidotų asmenų skaičius taip pat kiek didesnis negu Plinkaigalio kapinyne. Toks mirtingumas yra visai realus. Panašūs skaičiai fiksuojami tyrinėjant ir kitas populiacijas.[26] Galima manyti, kad vyresni vaikai, kurie jau galėjo dirbti kai kuriuos darbus bei būti naudingi šeimai ir bendruomenei, susilaukdavo geresnės priežiūros. Tai mažino mirties dėl prastos gyvenimo kokybės grėsmę. Vaiko, sulaukusio 5 m. amžiaus, tikimybė išgyventi iki 20 m. buvo 79,0% (iš visų sulaukusių 5 m. amžiaus tiek asmenų išgyvendavo iki 20 m.). Juveniliškumo indeksas D5–20/D20+ (mirusių 5–20 m. ir per 20 m. amžiaus asmenų skaičiaus santykis × 100%) – 26,6%. Numatoma gyvenimo trukmė (e05) buvo 25,2 m. (visa gyvenimo trukmė 30,2 m.). Sulaukusio 12 m. amžiaus asmens tikimybė išgyventi iki 20 m. pakildavo iki 91,1% (indeksas D12–20/D20+ – 9,7%), o numatoma gyvenimo trukmė (e012) – iki 21,5 m. (visa gyvenimo trukmė 33,5 m.). Iš esmės paauglystė buvo mažiausiai pavojingas gyvenimo etapas. Mirties tikimybė (q12–20=0,09) šioje amžiaus grupėje mažiausia (labai nežymiai mažesnė nei mažo vaiko amžiaus grupėje).

Remiantis įkapėmis taip pat pavyko nustatyti tik mažiau nei pusės trečiosios ir ketvirtosios amžiaus grupės asmenų lytį. Tarp 5–12 m. amžiaus vaikų 5 buvo palaidoti su vyriškomis, 14 – su moteriškomis įkapėmis. Taigi palaidotų mergaičių šioje amžiaus grupėje buvo santykinai netgi dar daugiau nei tarp mažų vaikų. Tokį santykį galima interpretuoti panašiai kaip ir aptariant mažų vaikų mirtingumą.

Tarp paauglių ir asmenų, kuriuos priskirti šiai amžiaus grupei labiausiai tikėtina, pagal įkapes identifikuoti 6 vyrai ir 7 moterys. Nors šie skaičiai yra neabejotinai per maži drąsesniems apibendrinimams, galima manyti, kad vyrų ir moterų mirtingumas ketvirtojoje amžiaus grupėje yra apylygis. Paaugliai nebesusiduria su daugeliu vaikams gresiančių pavojų, jiems dar labiau sumažėja kai kurių ligų ir infekcijų grėsmė. Jei ir neužsitikrinę visateisio socialinio asmens statuso, šioje amžiaus grupėje bendruomenės nariai prie jo priartėja. Šio amžiaus asmuo jau gali dirbti iš esmės visus suaugusiųjų darbus. Mirties grėsmė dėl ligų, epidemijų, prastos mitybos ir t. t. abiejų lyčių paaugliams buvo panaši. Tiesa, reikia manyti, į antrąją šios amžiaus grupės pusę perkopę asmenys jau susidurdavo su kai kurias specifiniais suaugusiesiems gresiančiais pavojais: moterims grėsė mirtis gimdymo metu,[27] vyrams – smurtine mirtis medžioklėje ar kare.[28]

Jaunų suaugusių (20–40 m. amžiaus) individų palaikų tikėtinas skaičius yra 228. Tai – daugiau nei pusė (51,9%) visų palaidotų asmenų (turint omenyje, kad kūdikių kapų skaičius greičiausiai neatspindi tikrojo mirtingumo, realus penktosios amžiaus grupės mirusiųjų nuošimtis turėtų būti kiek mažesnis, apie 40–45%). Taigi mirties tikimybė (q20–40=0,74) yra didesnė nei visose ankstesnėse amžiaus grupėse. Tai, be abejo, nereiškia, kad jaunų suaugusiųjų grupėje mirtingumas buvo didesnis nei pagyvenusiųjų. Pastarosios amžiaus grupės asmenų skaičius mažesnis todėl, kad dauguma suaugusiųjų tiesiog nesulaukdavo 40 m. Sulaukusiam 20 m. amžiaus asmeniui tikimybė išgyventi iki 40 m. tebuvo 26,0%, o numatoma gyvenimo trukmė (e020) – 15,2 m. (visa gyvenimo trukmė 35,2 m.). Reikia manyti, daugiausia suaugusių žmonių mirdavo būdami 30–40 m. amžiaus. Mirusiųjų skaičius šioje amžiaus grupėje ryškiai didesnis nei Plinkaigalio kapinyne, kuriame jaunų suaugusiųjų kapai sudarė tik 26,6%. Numatoma gyvenimo trukmė Plinkaigalio kapinyne yra ilgesnė visose amžiaus grupėse. Atrodytų, kad Rytų Lietuvos geležies amžiaus gyventojai rečiau sulaukdavo pagyvenusio amžiaus. Kita vertus, akivaizdus mirusiųjų penktojoje amžiaus grupėje skaičius skirtumas gali būti ir metodinių netikslumų pasekmė. Plinkaigalio kapinyno duomenys šiuo aspektu artimi griautiniams Rytų Lietuvos pilkapių kapams (jauni suaugusieji juose sudaro 32,2%). Galbūt tai yra sąlygota vienodo šių kapų ir Plinkaigalio laidojimo pobūdžio (inhumacijos) ir nedegintų palaikų osteologinės analizės specifikos.

Pagyvenusių (per 40 m. amžiaus) asmenų palaikų kapuose jau gerokai mažiau. Šio amžiaus sulaukusių asmenų tikėtinas skaičius yra tik 80 (18,2% visų palaidotų asmenų arba vos 13–15%, turint omenyje realų kūdikių mirtingumą). Palyginimui, Plinkaigalio kapinyne pagyvenę asmenys sudarė 26,6% visų palaidotųjų. Griautiniuose kapuose, kurie teikia kiek tikslesnius duomenis, šeštosios amžiaus grupės asmenų buvo 10 (16,7%) arba 11 (18,3%). Iš jų tik keturi ar penki buvo sulaukę 50 m. Perkopę 60 m. amžiaus ribą asmenys geležies amžiaus bendruomenėse turėjo būti retenybė.

Osteologiškai nustatyta 101 vyro ir 107 moterų lytis, taigi apytiksliai vienodi skaičiai (vyrų ir moterų santykis 0,94). Jie lyg ir nepatvirtina anksčiau išsakyto teiginio, kad mergaičių mirtingumas buvo didesnis nei berniukų ir mažiau jų sulaukdavo brandos. Šiuo atveju statistika gali būti kiek iškreipta kai kurių metodinių aplinkybių. Deginami kaulai deformuojasi ir susitraukia.[29] Todėl atliekant osteologinę analizę tikimybė identifikuoti vyro palaikus kaip moters yra didesnė nei priešingos klaidos. Gali būti, kad dėl tos pačios priežasties santykinai daugiau vyrų palaikų priskirti nenustatytos lyties kategorijai.

Ryškiau skiriasi vyrų ir moterų skaičius penktojoje ir šeštojoje amžiaus grupėje. Atmetus individus, kurių neįmanoma priskirti vienai konkrečiai iš šių dviejų grupių (29 vyrus ir 28 moteris), likusieji pasiskirsto netolygiai. Iš 72 suaugusių vyrų pagyvenusių kategorijai priklauso 25 (34,7%), iš 79 moterų – tik 20 (25,3%). Pagyvenusių vyrų ir moterų santykis pakinta iki 1,25. Numatoma sulaukusių 20 m. amžiaus vyrų gyvenimo trukmė (e020) buvo 16,9 m. (visa gyvenimo trukmė 36,9 m.), moterų – 15,1 m. (35,1 m.). Išgyvenę vaikystę ir paauglystę vyrai gyveno ilgiau nei moterys ir dažniau sulaukdavo vyresnio amžiaus. Ilgesnė vyrų gyvenimo trukmė yra universalus reiškinys, būdingas daugumai ikiindustrinių visuomenių.[30] Tas pats reiškinys, dar kiek ryškiau, fiksuotas ir Plinkaigalio kapinyne – numatomos suaugusių vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas čia 2,5 m. Pagrindinė ankstyvos moterų mirties priežastis turėjo būti gimdymai. Galbūt tam įtakos turėjo ir prastesnė mityba bei gyvenimo kokybė. Tiesa, vyrai greičiausiai dažniau tapdavo smurto aukomis.

 

Vietoje išvadų

 

Pateikta trumpa apžvalga toli gražu neatsako į visus su geležies amžiaus Rytų Lietuvos gyventojų biologine istorija susijusius klausimus. Šioje srityje lieka dar daug temų ateities studijoms: gyventojų ūgis, mityba, ligos, patologijos bei traumos, gyvenimo kokybė, genofondas. Kai kurioms jų būtini specifiniai tiksliaisiais mokslais paremti tyrimai. Tačiau matyti, kad šiuo metu turima antropologinių duomenų imtis jau yra pakankama demografiniams tyrinėjimams. Nors Rytų Lietuvos pilkapynus palikusių bendruomenių gyvenimo lentelė tiksliai neatkartoja Plinkaigalio kapinyno duomenų, daugeliu aspektų bendros tendencijos yra akivaizdžios. Rytų Lietuvos pilkapynų medžiagoje išryškėja kai kurie universalūs praeities populiacijų demografiniai reiškiniai: ilgesnė vyrų gyvenimo trukmė nei moterų, didelė mirties tikimybė jauno suaugusiojo amžiuje. Įdomus, tačiau toli gražu ne unikalus bruožas yra neįprastai mažas naujagimių ir kūdikių palaikų skaičius kapuose. Tai, kad šiame darbe pateikti rezultatai iš esmės sutampa su analogiškų kitų bendruomenių tyrimų išvadomis, yra savotiškas duomenų patikimumo patikrinimas, optimistiškai nuteikiantis ateities darbams.

 

Nuorodos





[1] Gage, T. B. Demographic estimation from archaeological data: new methods. Current anthropology, 1985, vol. 26, no. 5, p. 644–647; Howell, N. Demographic anthropology. Annual review of anthropology, 1986, vol. 15, p. 219–246; Meindl, R. S., Russell, K. F. Recent advances in method and theory in paleodemography. Annual review of anthropology, 1998, vol. 27, p. 375–399; Larsen, C. S. Bioarchaeology: the lives and lifestyles of past people. Journal of archaeological research, 2002, vol. 10, no. 2, p. 119–166.

[2] Kemkes-Grottenthaler, A. Aging through the ages: historical perspectives on age indicator methods. Paleodemography: age distributions from skeletal samples, sud. R. D. Hoppa, J. W. Vaupel. Cambridge: Cambridge University Press, 2002, p. 52.

[3] Wrzosek, A. Antropologiczna metoda badania grobów ciałopalnych. Przegląd antropologiczny, 1928, t. 3, s. 119–126, 156–157.

[4] Tur, J. Opis kości ludzkich z grobu w Koniuchach. Światowit, 1901, t. 3, s. 89–93.

[5] Dalį nedegintų palaikų ištyrė prof. habil. dr. G. Česnys, griautinius ir degintinius kapus tyrė doc. dr. (HP) R. Jankauskas, dalį degintinių kapų – straipsnio autorius.

[6] Kurila, L., Kliaugaitė, V. Baliulių pilkapiai (Švenčionių r.). Lietuvos archeologija, 2007, t. 30 (spaudoje).

[7] Meindl, R. S., Lovejoy, C. O. Ectocranial suture closure: a revised method for the determination of skeletal age at death based on the lateral-anterior sutures. American journal of physical anthropology, 1985, vol. 68, Iss. 1, p. 57–66.

[8] Brothwell, D. R. Digging up bones: the excavation, treatment and study of human skeletal remains. London: British Museum, 1972, p. 59, 67–70; Richards, L. C., Miller, S. L. Relationships between age and dental attrition in Australian aboriginals. American journal of physical anthropology, 1991, vol. 84, Iss. 2, p. 159–164; Mays, S. The relationship between molar wear and age in an early 19th century AD archaeological human skeletal series of documented age at death. Journal of archaeological science, 2002, vol. 29, Iss. 8, p. 861–871.

[9] Rösing, F. W., Kvaal, S. I. Dental age in adults – a review of estimation methods. Dental anthropology: fundamentals, limits, and prospects, sud. K. W. Alt, F. W. Rösing, M. Teschler-Nicola. Wien, New York: Springer-Verlag, 1998, p. 448.

[10] Brothwell, D. R. Digging up bones ..., p. 60–63; Mays, S. The archaeology of human bones. London, New York: Routledge, 1998, p. 47–49.

[11] Snodgrass, J. J. Sex differences and aging of the vertebral column. Journal of forensic sciences, 2004, vol. 49, Iss. 3, p. 458–463.

[12] Gilbert, B. M., McKern, T. W. A method for aging the female Os Pubis. American journal of physical anthropology, 1973, vol. 38, Iss. 1, p. 31–38; Katz, D., Suchey, J. M. Age determination of the male Os Pubis. American journal of physical anthropology, 1986, vol. 69, Iss. 4, p. 427–435.

[13] Walker, P. L. Documentation of sex differences and age changes in adults. Standards for data collection from human skeletal remains, sud. J. Buikstra, D. H. Ubelaker. Arkansas archeological survey research series, Fayetteville: Arkansas Archeological Survey, 1994, no. 44. p. 19–20.

[14] Phenice, T. W. A newly developed visual method of sexing the Os Pubis. American journal of physical anthropology, 1969, vol. 30, Iss. 2, p. 297–301; Walker, P. L. Documentation of sex differences ..., p. 16–18.

[15] Piontek, J. Biologia populacji pradziejowych: zarys metodyczny. Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM, 1985, s. 215.

[16] Czarnecka, K. Age-related changes of social status: an attempt at reconstruction based on the Przeworsk culture cemeteries with anthropological determinants. Archaeologia Polona, 1990, vol. 28, p. 125; Stoodley, N. From the cradle to the grave: age organization and the early Anglo-Saxon burial rite. World archaeology, 2000, vol. 31, no. 3, p. 458–459.

[17] Lucy, S. J. Housewives, warriors and slaves? Sex and gender in Anglo-Saxon burials. Invisible people and processes: writing gender and childhood into European archaeology, sud. J. Moore, E. Scott. London, New York: Leicester University Press, 1997, p. 150–168; Weglian, E. Grave goods do not a gender make: a case study from Singen am Hohentwiel, Germany. Gender and the archaeology of death, sud. B. Arnold, N. L. Wicker. Walnut Creek: AltaMira Press, 2001, p. 137–155.

[18] Acsádi, G., Nemeskéri, J. History of human life span and mortality. Budapest: Akadémiai Kiadó, 1970.

[19] Česnys, G. Plinkaigalio gyventojų paleodemografija, antropologija ir populiacinė genetika. Lietuvos archeologija, 1993, t. 10, p. 182–196.

[20] Weiss, K. M. Demographic models for anthropology. Memoirs of the Society for American archaeology, 1973, no. 27 (Issued as American antiquity, vol. 38, no. 2, part 2), p. 26–29; Jones, R. E. Infant mortality in rural North Shropshire, 1561–1810. Population studies, 1976, vol. 30, no. 2, p. 305–317; Huck, P. Infant mortality and the standard of living during the British Industrial revolution. The journal of economic history, 1993, vol. 53, no. 2, p. 399–401; Jankauskas, R. Lietuvos gyventojų antropologija: nuo seniausių laikų iki XIII a. Istorija, 2001, t. 49–50, p. 40; Kamp, K. A. Where have all the children gone?: the archaeology of childhood. Journal of archaeological method and theory, 2001, vol. 8, no. 1, p. 9.

[21] Czarnecka, K. Age-related changes of social status ..., p. 125; O‘Shea, J. M. Mortuary custom in the Bronze Age of Southeastern Hungary: diachronic and synchronic perspectives. Regional approaches to mortuary analysis, sud. L. A. Beck. New York, London: Plenum Press, 1995, p. 129–130; Mays, S. The archaeology of human bones ..., p. 25; Stoodley, N. From the cradle to the grave ..., p. 458–459; Kamp, K. A. Where have all the children gone? ..., p. 6; Russeva, V. Trends of human life span evolution in populations who lived around Cabyle. Papers on anthropology, 2001, vol. 10, p. 251.

[22] Finlay, N. Outside of life: traditions of infant burial in Ireland from cillin to cist. World archaeology, 2000, vol. 31, no. 3, p. 408–413.

[23] Mays, S. Infanticide in Roman Britain. Antiquity, 1993, vol. 67, no. 257, p. 883–888; Rega, E. Age, gender and biological reality in the Early Bronze Age cemetery at Morkin. Invisible people and processes: writing gender and childhood into European archaeology, sud. J. Moore, E. Scott. London, New York: Leicester University Press, 1997, p. 237–238; Harris, M. Kultūrinė antropologija. Kaunas: Tvermė, 1998, p. 65; Scott, E. Killing the female? Archaeological narratives of infanticide. Gender and the archaeology of death, sud. B. Arnold, N. L. Wicker. Walnut Creek: AltaMira Press, 2001, p. 1–21.

[24] Harris, M. Kultūrinė antropologija ..., p. 114.

[25] Rothschild, N. A. Introduction. Children in the prehistoric Puebloan Southwest, sud. K. Kamp. Salt Lake City: University of Utah Press, 2002, p. 1.

[26]  Acsádi, G., Nemeskéri, J. History of human life span and mortality ..., p. 289–302; Weiss, K. M. Demographic models for anthropology …, p. 26–29; Alesan, A., Malgosa, A., Simó, C. Looking into the demography of an Iron Age population in the Western Mediterranean. I. Mortality. American journal of physical anthropology, 1999, vol. 110, Iss. 3, p. 296; Loe, L., Robson-Brown, K. Summary report on the human skeletons (In: Holbrook, N., Thomas, A. An Early-medieval monastic cemetery at Llandough, Glamorgan: excavations in 1994). Medieval archaeology, 2005, vol. 49, no. 1, p. 45–46.

[27] Šlaus, M. Biocultural analysis of sex differences in mortality profiles and stress levels in the late medieval population from Nova Rača, Croatia. American journal of physical anthropology, 2000, vol. 111, Iss. 2, p. 194.

[28] Anderson, T. Cranial weapon injuries from Anglo-Saxon Dover. International journal of osteoarchaeology, 1996, vol. 6, no. 1, p. 10–14; Walker, P. L. A bioarchaeological perspective on the history of violence. Annual review of anthropology, 2001, vol. 30, p. 587; Kjellström, A., Tesch, S., Wikström, A. Inhabitants of a sacred townscape: an archaeological and osteological analysis of skeletal remains from late Viking age and Medieval Sigtuna, Sweden. Acta archaeologica, 2005, vol. 76, Iss. 2, p. 106.

[29] Strzałko, J., Piontek, J., Malinowski, A. Możliwości identyfikacji szczątków ludzkich z grobów ciałopalnych w świetle wyników badań eksperymentalnych. Metody, wyniki i konsekwencje badań kości z grobów ciałopalnych. Poznań: Wydawnictwo naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1974, s. 34–35; Piontek, J. Biologia populacji pradziejowych ..., s. 212.

[30] Acsádi, G., Nemeskéri, J. History of human life span and mortality ..., p. 291–301; Česnys, G., Balčiūnienė, I. Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 69–72; Mays, S. The archaeology of human bones ..., p. 71; Šlaus, M. Biocultural analysis of sex differences ..., p. 197; Jankauskas, R. Lietuvos gyventojų antropologija ..., p. 40; Alesan, A., Malgosa, A., Simó, C. Looking into the demography ..., p. 290; Loe, L., Robson-Brown, K. Summary report on the human skeletons ..., p. 43–46; Zariņa, G. Sievietes statuss Latvijā 7.–13. gs. pēc paleodemogrāfijas datiem. Arheoloģija un etnogrāfija, 2005, t. 22, p. 206–209.

Gauta 2007 m. sausio 22 d.

Pateikta spaudai 2007 m. rugsėjo 25 d.

 

Summary

Demography of the Iron Age Population in East Lithuania

 

The paper analyses the demography of the populations of the East Lithuanian barrow culture. The survey is based on a sample of 362 burials excavated in 64 cemeteries. Out of these, 54 were inhumations and 308 were cremations. In total, the remains of 443 individuals were identified. Due to a wide chronological and geographical distribution of the data used in the research, it presents rather a theoretical model than a demographical situation in a particular society. The obtained results and the life table of East Lithuanian populations are compared with those of well-investigated Central Lithuanian Plinkaigalis cemetery.

The osteological age at death and sex determination were based on macroscopical analysis and osteometric measurement. The age at death was estimated with respect to the cranial suture closure, dental development, tooth wear and loss, epiphyseal fusion, vertebral growth and osteophyte development as well as pubic symphyseal surface. The sex of the individuals was determined mainly by the morphology of cranial and pelvic bones as well as by some long bone measurements. The available fragmentary osteological data are not sufficient for exploring matters of stature, pathology or trauma. The study is narrowed to the age and sex related issues.

The individuals were divided into six age groups: up to 1 year, from 1 to 5, from 5 to 12, from 12 to 20, from 20 to 40 and over 40 years of age. Such division was employed with regard to age ranges, commonly given by the osteological analysis, and stages of human social development. The given age range for most individuals was rather wide. Therefore, the statistically evaluated presumable number of individuals in age groups was mostly used in the survey.

In the graves under discussion, the number of infants up to one year of age was surprisingly small (2.3%). In the Plinkaigalis cemetery, newborns and infants comprised 24.3% of all the population. A conclusion can be drawn that a small number of graves reveals low social status of infants. They were probably buried in a different manner than older individuals, in different places, or not buried at all.

The uncertain number of infant graves puts an obstacle in calculating the average life span. The average age of all the individuals was 27.1 years. However, it decreases down to 21.1 years after artificially indexing the number of infants to the one of the Plinkaigalis cemetery.

More convincing seems the number of burials of children from 1 to 5 (8.9%) and from 5 to12 years of age (11.8%) and that of adolescents from 12 to 20 years of age (6.8%). It generally coincidences with the data of the Plinkaigalis and many other populations. For those who had survived the infancy, the expected life span was 27.7 years, for those over 5 and over 12 years – 30.2 and 33.5 years, respectively. Chances to reach adulthood were 79.0% for children over 5 years of age and 91.1% for adolescents over 12 years of age.

The estimation of the mortality of male and female children is a complex matter. In reference to grave-goods, more females than males were buried in all above mentioned age groups. One of possible explanations could be higher female mortality in childhood. On the other hand, children of both sexes either could have been buried in a somewhat different manner or stressing gender of the deceased by grave-goods was not essential.

The presumable number of young adults‘ graves is 228 (51.9%). The probability of death in this age group is higher than in all previous ones. For those who had reached the age of 20 the chance of survivorship to 40 years was barely 26.0%. Most adults probably died at the age of 30–40 years. Only 80 (18.2%) individuals had lived to over 40 years (in Plinkaigalis, this number is 26.6%).

Osteologically, 101 male and 107 females were identified (male/female ratio being 0.94). Out of all adults, 34.7% males were older than 40 years, while only 25.3% of females reached this age, the male/female ratio rising up to 1.25. The expected life span was 36.9 years for adult males and 35.1 years for adult females. Longer male life span is a universal phenomenon, which is observed in most preindustrial populations. It is also evident in the Plinkaigalis cemetery.

The presented brief study is far from answering all the questions concerning biological history of the populations of the Iron Age in East Lithuania. It is rather a verification of the data plausibility, which renders optimism for future studies in this field.