„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Stanislovas STAŠAITIS. Istorijos didaktikos įvadas
Spausdinti

Zielecki, A. Wprowadzenie do dydaktyki historii. Krakow, Wydawnictwo AVALON, 2007, 380 p.

 

 

 

Lenkijos istorijos didaktika turi senas tradicijas. Jos siekia XVIII a. ir yra neatsiejamos nuo Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio (1786–1861) mokslinių darbų. Jo istorijos didaktikos knyga „Historyka tudziez o latwiem i pozytecznem nauczaniu historii“, išleista 1816 m. Vilniuje, anot T. Slovikovskio (Slowikowski), – pirmasis istorijos metodikos vadovėlis Lenkijoje (Slowikowski, T. Poglądy na nauczanie historii w Polsce w wieku XVIII oraz dydaktyczna koncepcja Joachima Lelewela. Krakow, 1960). Jį galime laikyti ir pirmuoju istorijos didaktikos vadovėliu Lietuvoje (Stašaitis, S. Istorija Lietuvos mokykloje (XVIII a.–1940 m.). Vilnius, 2004, p. 30). XX a. 3–4 dešimtmetyje Lenkijoje buvo išleisti H. Pohoskos (Pohoska), E. Malečinkos (Maleczynka), o to amžiaus antroje pusėje T. Slovikovskio, C. Šybkos (Szybka) ir kitų autorių istorijos didaktikos vadovėliai. 1993 m. šių vadovėlių leidybą vainikavo J. Maternickio (Maternicki), C. Majoreko (Majorek) ir A. Suchonskio (Suchoński) vadovėlis (Maternicki, J., Majorek, C., Suchoński, A. Dydaktyka historii. Warszawa, 1993), kuris atspindi naujausias lenkų bei užsienio istorijos didaktikos tendencijas. 2007 m. pasirodė pirmasis naujo tipo istorijos didaktikos vadovėlis, skirtas būsimiesiems istorijos mokytojams – A. Zieleckio (Alojzy Zielecki) „Įvadas į istorijos didaktiką“.* Jo autorius profesorius Alojzy Zieleckis – žinomas istorijos didaktas, mokslinių didaktikos darbų apie istorijos mokymo ir mokymosi priemones, istorijos namų darbus, istorinį mąstymo ugdymą, istorijos vadovėlius, žemėlapius, istorijos didaktikos vadovėlio studentams autorius, Rzeszowo universiteto dėstytojas. Darbą recenzavo prof. habil. dr. M. Kujavska (Kujawska) ir prof. dr. K. Vróbel-Lipowa (Wróbel-Lipowa).

A. Zieleckio vadovėlį „Įvadas į istorijos didaktiką“ sudaro penki skyriai ir plati lenkų istorijos didaktikos bibliografija. Pirmajame skyriuje „Įvadas. Kam ir kaip studijuoti istorijos didaktiką“ autorius aptaria pateikto vadovėlio tikslus, struktūrą ir paskirtį, nagrinėja didaktikos studijų organizaciją ir studijų būdus. „Istorijos didaktikos įvadas“ skirtas studentams, kurie Lenkijos universitetuose istorijos didaktiką pradeda studijuoti antrame kurse ir tęsia trečiaisiais ir ketvirtaisiais studijų metais, kad sugebėtų tinkamai pasiruošti istorijos mokymo proceso organizavimui pagrindinėje mokykloje, gimnazijose ir kitų tipų mokyklose (p. 18–19).

Šiame skyriuje išdėstytos mintys apie istorijos didaktiką turi tikslą padėti studentams racionaliai organizuoti savo studijas, o tai galima pasiekti tik gerai suprantant istorijos didaktikos pažintinius, lavinamuosius ir auklėjamuosius tikslus, žinant racionalią studijų organizaciją ir įvairius didaktikos studijų būdus. Rašydamas apie studentų darbą su įvairiais šaltiniais, A. Zieleckis pabrėžia, kad kiekvienas studentas turi rasti sau tinkamiausius būdus dirbti ir su vadovėliu, kuris yra jo parankinė knyga (p. 48–49).Istorijos didaktika neatsiejama nuo istorijos, todėl vadovėlio antrąjį skyrių profesorius paskyrė istorijos ir jos teorijos sklaidai. Jame autorius aptaria istoriją kaip praeities vaizdą, istoriją kaip mokyklinio istorijos kurso dalyką, didaktiką ir istorijos mokymo metodiką ir gana daug vietos skiria istorijos mokymo tikslams. Šiame istorijos didaktikos vadovėlyje ji apibūdinama kaip istorijos mokslo subdisciplina, o istorijos mokymo metodika kaip dalykas, kuris nagrinėja mokyklinio istorijos mokymo problemas ir sprendžia praktinius istorijos didaktikos klausimus (105–106 p.)

Trečiasis, pagrindinis „Istorijos didaktikos įvado“ skyrius skirtas mokykliniam istorijos edukacijos procesui. Jame plačiai aptariami istorijos mokymo ir mokymosi klausimai, didaktinė istorinio pažinimo strategija ir mokyklinės istorijos edukacijos organizacinės formos. Autorius pabrėžia, kad moksliškai pagrįstas istorijos procesas suartina mokinio darbą su mokslininko istoriko darbu, o mokytojas šiame procese tampa tarpininku tarp istorijos mokslo ir mokinio, suartina istorijos mokymo ir istorijos tyrimo metodus (p. 247). Tačiau tas suartinimas priklauso nuo mokyklos tipo. Pagrindinėje mokykloje ši strategija, tie istorijos mokymo ir tyrimo metodai gali būti naudojami tik kaip elementari forma, o gimnazijose ir kai kuriuose licėjuose jie jau gali būti dominuojamieji (p. 248). Mokymo(si) ir istorijos tyrimo metodų suartinimui ypač dėkingi naujausiųjų laikų ir lokalinės bei regioninės istorijos kursai. Gilindamiesi į šiuos kursus, mokiniai praktiškai gali naudotis gausiais istorijos šaltiniais: įvykių liudininkų atsiminimais, giminių istorijos šaltiniais, privačių archyvų dokumentais, šiandieninės valstybės, visuomeninių ir politinių, kultūros, gamybinių organizacijų dokumentais, lokalinių ir regioninių muziejų medžiaga, bibliotekų fondais. Be to, gimnazijų ir licėjų mokiniai patys gali tapti ne tik šiandieninio gyvenimo tyrėjais, fiksuotojais bei ateities prognozuotojais. Suprantama, šiam darbui mokinius reikia nukreipti. Tam ir tarnauja istorijos didaktika, tinkamai organizuota istorijos mokymo strategija. Neatsitiktinai ketvirtas „Istorijos didaktikos įvado“ skyrius skirtas istorijos edukacijos priemonėms ir jų funkcijoms mokant istorijos. Pagal pateikimo formą A. Zieleckis išskiria šešias istorijos mokymo priemonių rūšis: garsines–fonines, tekstines, kartografines, ikonografines, daiktines ir technines bei materialines, o pagal turinį skirsto į mokyklines, mokslo populiarinimo, pirminių šaltinių, menines, simbolines ir sumitologintas priemones. Šią klasifikaciją jis pateikia specialiai sudarytoje lentelėje (p. 289–290). Kiekviena priemonių rūšis pateiktame vadovėlyje aptarta atskiruose poskyriuose ir paragrafuose. Daugiausia vietos skiriama istorijos edukacijai mokyklose naudojamoms tekstinėms priemonėms: vadovėliams, pirminiams istorijos šaltiniams ir mokslo, mokslo populiarinimo bei grožinei literatūrai. Nemažai vietos skiriama aptarti vaizdinių priemonių naudojimui mokomajame procese. Istorijos edukacijos žiniasklaidos priemonių – radijo, televizijos, kinematografijos, interneto naudojimą pamokiniame darbe ir muziejų, archyvų, bibliotekų, lokalinių ir regioninių mokslo ir švietimo bei kitų draugijų medžiagos naudojimą nepamokiniame darbe autorius aptarė trečiajame skyriuje nagrinėdamas mokyklinės istorijos edukacijos procesą. Ketvirtą skyrių, skirtą edukacijos priemonėms, profesorius užbaigia poskyriu apie mokinių istorijos žinių ir gebėjimų tikrinimo priemones, nurodo naujausius leidinius, kuriuose paskelbtos įvairios kontrolės užduotys. Tarp jų svarbią vietą užima istorijos pratybų sąsiuviniai, leidžiami atskirų klasių kursams.

Paskutiniame „Istorijos didaktikos įvado“ skyriuje aptariama tiesioginė istorijos mokytojo funkcija ir jo darbo organizavimas (warstat pracy). Jame prof. A. Zieleckis apibūdina šiuolaikinę Lenkijos istorijos mokytojų darbo specifiką ir jų pasirengimą edukaciniam darbui. Kad mokytojai galėtų tinkamai įgyvendinti šiuolaikinės švietimo sistemos keliamus uždavinius, laiku atsiliepti į nūdienos iššūkius, istorijos mokytojams irgi keliami itin aukšti reikalavimai. Istorijos edukatorius turi būti plačiai susipažinęs ne tik su istorijos mokslo, jo metodologijos, istorijos didaktikos dalykais, bet ir gerai išmanyti šiuolaikinę švietimo teoriją ir praktiką, mokymo ir mokymosi psichologiją, gebėti į mokinius žiūrėti kaip į mokymo proceso partnerius. Tik toks mokytojo požiūris leidžia įgyvendinti istorijos ir viso edukacinio proceso uždavinius. Mokytojas turi būti įvairiapusė asmenybė. Tokią jo asmenybę ugdyti turi tinkamai padėti ir istorijos didaktikos studijos (p. 370–371). Sėkmingą mokytojo darbą lengvina gerai įrengti istorijos kabinetai ir mokykliniai muziejai, kuriems lenkų edukacinėje literatūroje, kaip, beje, ir kitiems klausimams, skiriamas reikiamas dėmesys. Nekartodamas savo ir kitų kolegų naujose publikacijose išdėstytų minčių apie istorijos mokytojo darbo vietą ir jos organizaciją, prof. dr. A. Zieleckis šio skyriaus medžiagą pateikė gan kondensuotai, lakoniškai, bet į esminius klausimus atsakė.

Prof. dr. A. Zieleckio „Istorijos didaktikos įvade“, kaip moksliniame leidinyje, gausu nuorodų į publikacijas, kuriomis autorius rėmėsi šiame darbe. Leidinyje kaip vadovėlyje studentams skyrių ir poskyrių pabaigoje autorius pateikia klausimus ir užduotis, nurodo pagrindinę ir papildomą literatūrą. Tai palengvina įsisavinti nagrinėjamus klausimus.

Istorijos fakulteto dėstytojai, vedantieji pirmo kurso studentams įvadinius kursus „Istorijos studijų įvadas“ ir „Istorijos mokytojas šiuolaikinėje visuomenėje“ bei  dėstantieji pagrindinį istorijos didaktikos kursą, vadovėlyje gali rasti minčių ir samprotavimų, kurie patvirtina jų atliekamo darbo prasmingumą ir tai, kuo galima papildyti, pakoreguoti savo akademinius užsiėmimus, ką tikslingiau galima atlikti bakalauro ir ką magistrinių studijų metu.



* Zielecki, A. Wprowadzenie do dydaktyki historii. Krakow: Wydawnictwo AVALON, 2007, 380 p.