„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ. Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas
Spausdinti

Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. Sudarytojai A. Ragauskas, M. Tamošaitis. Didysis Lietuvos parlamentarų biografinis žodynas (T. 2) – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006. – 554 p.

 

Funkcionalus, informatyvus, reprezentatyvus, patogus vartyti ir skaityti. Taip galima būtų apibūdinti tik paėmus į rankas ir pervertus knygynuose jau pasirodžiusį 2006 m. Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos išleistą „Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinį žodyną“. Įdėmiai perskaičius ir įsigilinus į leidinio sudarytojų bei autorių tekstus pirmas įspūdis neišsisklaido. Pratarmės autoriai ypač pasistengė, kad ją paskaitęs žmogus nepadėtų knygos atgal į lentyną, o skaitytų toliau, įsigytų ir turėtų šeimos bibliotekoje; tokį leidinį tikrai negėda dovanoti ir užsienio svečiui.

 

 

 

1 il. Žodyno pristatyme

 

Drįstume teigti, jog Vilniuje ir Kaune visuomenei pristatytas naujas leidinys padės tvirtus pamatus Lietuvos politinei biografistikai. Paklausite kodėl? Ar iki tol Lietuvoje nebuvo leidžiama politikų biografinių žodynų ar žinynų? Atsakysime: buvo, ir ne vienas, tačiau šio žodyno sudarytojai labai daug ką biografistikos žanre padarė pirmieji. Pirmiausiai leidinys išsiskiria profesionalia pratarme, kurioje nurodomi ne tik motyvai, paskatinę parengti tokį leidinį, bet ir atskleidžiama jo paskirtis, reikšmė ir išliekamoji vertė, pristatoma paties žodyno bei biogramos rašymo struktūra. Žodynas naujas ir tuo, kad jo parengimui pritaikyta standartizuota biografinė anketa leis tyrinėtojams jį panaudoti prozopografiškai, t.y. kolektyvinės biografijos tyrimams. Tikrai nenusivils ir tie tyrinėtojai, kurie ieškos jame informacijos ir medžiagos XX a. Lietuvos politinei bei socialinei istorijai. Svarbu, mūsų manymu, ir tai, kad pirmą kartą žodynas išleistas tokiomis gausiomis jungtinėmis kelių mokslo ir studijų institucijų istorikų (ir Lietuvos parlamentarų) pajėgomis. Tai rodytų, jog „istorikų cechas“ geba suvienyti pajėgas siekdamas tikslo. Nauja ir tai, kad Seimo narių biogramose yra informacijos  apie parlamentaro šeimą (žmoną, vaikus), ypač didelis dėmesys skiriamas veiklai Seime (dalyvavimui frakcijose, komisijų, komitetų darbe bei delegacijų veikloje). Viso to ankstesniuose ir visuomenei žinomuose biografiniuose leidiniuose apie politikus nebuvo: vienų autoriai bei sudarytojai sąmoningai nesilaikė „vieningos rašymo manieros“[1], kiti apsiribojo kukliais pastebėjimais, kad „paskatins tolesnius istorinius tyrimus ir diskusijas“[2], treti – tiesiog norėjo žengti „pirmąjį žingsnį“.[3]

Leidinys išsiskiria ne tik pratarme, bet ir solidžiu Liudo Truskos įvadiniu straipsniu „Steigiamasis Seimas ir jo vieta naujųjų laikų Lietuvos istorijoje“ (pateikiamu prieš biogramas), padedančiu skaitytojui suvokti, kokiu laikmečiu gyveno ir dirbo Steigiamojo Seimo nariai. Tokio pobūdžio tekstų labai trūko iki šiol (nuo 1990 m.) leistiems biografiniams žinynams apie politikus.[4] Pagiriamųjų žodžių istorikui L. Truskai galima būtų pasakyti ir daugiau. Straipsnis išsiskiria ypatinga minčių dėstymo maniera, taikliomis citatomis, įdomiais ginčais su šiuolaikiniais ir sovietmečio autoritetais, pateikiamomis įžvalgomis, giliems apmąstymams nuteikiančiais apibendrinimais. L. Truska skaitytojui puikiai perteikė laikmečio dvasią, ne kartą skaitytojui atrodys, jog viskas vyksta čia ir dabar.[5]

Straipsnis pradedamas XIX a. pabaiga, siekiant parodyti skaitytojui, kaip lietuvių veikėjams iškyla dvi fundamentalios idėjos – „etninės Lietuvos valstybės su sostine Vilniuje [...] ir parlamentinės santvarkos joje“, ir baigiamas ne 1922 m., kaip būtų galima tikėtis, bet 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir 1940 m. (valstybingumo praradimo) įvykių įvertinimu, priversiančiu stabtelėti ir susimąstyti. L. Truskos detaliai išaiškinta, kaip vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą, pristatyta (proporcinė) rinkimų sistema, partijų rinkiminės pozicijos, nuostatos, Steigiamojo Seimo sudėtis, struktūra, funkcionavimo mechanizmas, Seimo narių priimti sprendimai užsienio politikos srityje ir tai, kaip buvo priimami pagrindiniai Lietuvos valstybės įstatymai. Straipsnio dalyje „... Tėvynė pavojuje“ L. Truska aktyviai diskutuoja su Česlovo Laurinavičiaus teiginiais (jau tapusiais lietuviškos istoriografijos klasika) ir mano, jog pastarasis nepakankamai įvertino Lenkijos pavojų Lietuvai (p. 40).

Įvadinio straipsnio autorių reikėtų pagirti ir už pilietinę drąsą, nes dauguma jaunosios kartos istorikų vengia cituoti sovietmečio istorikų tyrimus bijodami būti apkaltinti propaganda. Ypač, mūsų manymu, svarbu, kad to meto istorikų darbai (pvz., S. Noreikienės) kritiškai įvertinti išsakant argumentuotą nuomonę. Atkreipsime dėmesį, kad tekste pateiktos 238 nuorodos galėtų sudaryti kiekvieno pradedančio tyrinėti XX a. I pusę Lietuvos istorijos  šaltinių bei literatūros pirminį sąrašą.

Ko gero, vienintelis priekaištas straipsnio autoriui būtų tas, kad pabaiga prasideda per anksti, nes ir toliau yra kalbama apie Steigiamojo Seimo priimtus įstatymus, turėjusius lemiamos įtakos krašto kultūriniam, ekonominiam bei politiniam gyvenimui. Be to, įvadinio straipsnio pabaiga gerokai ilgesnė nei įvadas – tai gana neįprasta. Taip pat kyla klausimas, ar reikėjo numeruoti straipsnio įvadą ir pabaigą? Gal geriau būtų buvę teksto dalių pavadinimų visai nenumeruoti?

Leidinyje iš tiesų pateiktos „išsamios šaltiniais ir literatūra pagrįstos“ parlamentarų biogramos. Joms panaudota Kauno apskrities archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo, taip pat asmeninių archyvų (V. Balčo, E. Bendikaitės, A. Gaigalaitės, A. J. Gvildžio, A. Starkutės-Ašmatavičienės, F. Vaitekūno, A. Veilentienės) bei šeimų archyvų (R. Lingės, S. Imbrasienės, Zubauskų), Lietuvos mokslų akademijos bei Lietuvos nacionalinės bibliotekų rankraščių skyrių medžiaga. Veiklai seime atskleisti biogramų autoriai išsamiai analizavo Steigiamojo Seimo bei I-III seimų stenogramų medžiagą, straipsnius periodiniuose to meto leidiniuose („Aidai“, „Folksblat“, „Goniec Kowieński“, „Dzień Kowieński“, „Kardas“, „Laisvė“, „Lietuva“, „Lietuvos ūkininkas“, „Krikščionis demokratas“, „Medicina“, „Moteris“, „Nasza Gazeta“, „Naujoji Romuva“, „Panevėžio Balsas“, „Socialdemokratas“, „Santaka“, „Sėja“, „Tėvynės sargas“, „Vakarai“, „Varpas“, „Vyriausybės žinios“).

Recenzentė turėtų ir keletą techninio pobūdžio pastabų. Įvadiniame straipsnyje pritrūko teksto ir ikonografijos dermės. Pavyzdžiui, 34 puslapyje esanti nuotrauka „Iškilmės Kaune atidarant Seimą“ būtų geriau tikusi 30 arba 31 puslapyje, kur buvo kalbama, kad „gegužės 15-ąją lijo iš pat ryto“ (p. 30), ir tada skaitytojui nereikėtų spėlioti, kokiais šaltiniais remdamasis autorius nustatė, kad tądien lijo (būtų matyti iliustracijoje, kur visi stovi išskleidę skėčius). Ji tik sustiprintų L. Truskos sumaniai kuriamą to laikmečio nuotaiką. Minėtoji iliustracija, perkelta į 34 puslapį, kur kalbama apie Steigiamojo Seimo funkcionavimo mechanizmus, tokio emocinio poveikio jau nebedaro. Geriau galėjo derėti tekstas ir diagramos. Galimas dalykas, maketuotojui „koją pakišo“ neįprastas žodyno formatas. Pavyzdžiui, septintosios diagramos duomenų analizė yra 27 puslapyje, o diagrama – 28, o 24 ir 25 puslapiuose tiesiog per daug skaičių painiavos.

Leidinyje esama ir kitų netikslumų (tiksliau – dėl neatidumo įsivėlusių klaidelių). 44 puslapyje teigiama, kad Mažasis Seimas surengė 45 posėdžius, o 56 – kad 43. Toks pat skaičius yra nurodomas ir santraukoje puslapyje 547, o toje pat santraukoje puslapyje 552 – kad 45. Recenzentei lieka mįslė, už kokią nuobaudą į pavardžių rodyklę nebuvo įtrauktas sąrašų („Įstoję Steigiamojo Seimo nariai vietoj buvusių“ ir „Steigiamojo Seimo priimti pagrindinai įstatymai“; p. 484 ir 469) sudarytojas Raimundas Trinkūnas. Belieka tikėtis, kad leisdami kitą žodyno tomą sudarytojai bus atidesni.

 

 

 

2 il. Žodyno autoriai ir leidėjai

 

Lietuvos Steigiamojo Seimo narių biografinis žodynas yra puikus penkiolikos tyrėjų darbo rezultatas. Jis brandins Lietuvos piliečių politinę kultūrą ir ugdys pasididžiavimą Lietuvos parlamentarizmo tradicija.

 

Nuorodos



[1] Lietuvos užsienio reikalų ministrai (1918-1940). Kaunas: Šviesa, 1999, p. 5.

[2] Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai 1990. Vilnius: Savastis, 2000, p. 7.

[3] Liekis, A. Signatarai. Vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996, p. 390.

[4] Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai 1990. Vilnius: Savastis, 2000; Liekis, A. Signatarai. Vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996; A. Gaigalaitės parašyta pratarmė atliko įvado funkcijas Lietuvos užsienio reikalų ministrai (1918-1940). Kaunas: Šviesa, 1999; Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų: Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Knyga, 1991, 176 p.

[5] Kai kur tekste įtaigai sustiprinti ir to laikmečio dvasiai perteikti naudojamas esamasis laikas; skaitytojui atrodo, jog iš tiesų viskas vyksta čia ir dabar (p. 31).