„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Aurelijus GIEDA. Kolektyvinės biografijos ištekliai istoriografiniame tyrime
Spausdinti

Selenis, V, Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 metais: kolektyvinės biografijos tyrimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2007, 220 p.

 

Pastaraisiais metais Lietuvoje pagausėjo darbų, skirtų įvairių mokslų sričių istoriniams tyrinėjimams. Teisės1, geografijos2, knygotyros3 ar technikos mokslų4 istorijos tyrimai yra tik keletas pavyzdžių. Šis paskiro mokslo raidos istorinę traktuotę apibrėžiantis bei mokslo dabartinę savivoką brandinantis procesas neaplenkia paties istorijos mokslo. Dar daugiau – istoriografiniai, t.y. paties istorijos mokslo raida susirūpinę darbai pakylėti iki disertacinio tyrinėjimo intereso5. Vienas paskutinių rimto susidomėjimo istoriografinių tyrinėjimų pavyzdžių, be abejonės, yra Valdo Selenio monografija Lietuvos istorikų bendrija 19181944 metais: kolektyvinės biografijos tyrimas. Jai ir skiriama ši recenzija.

Prieš keletą metų Aivas Ragauskas straipsnyje, skirtame istorijos metodologijai tarpukario Lietuvoje, kurį recenzuojamos knygos autorius vadina programiniu šiai problematikai skirtu straipsniu (p. 13), gana kritiškai vertino ne vieną istoriografinio tyrimo Lietuvoje tendenciją. Kritikavo dominuojantį elitaristinį personalistinį požiūrį į istoriografijos raidą, siūlė atsisakyti praktikos tirti vien iškiliausius istorikus. Buvo pasiūlyta pereiti prie istorikų bendrijos tyrimų, nurodomi tokių tyrinėjimų pavyzdžiai pasaulinėje istoriografijoje, teigiama, kad žymiausius istorikus reiktų tirti būtent istorikų bendrijos kontekste.6 Iš esmės tiesiogine sąsaja su šiomis bendrosiomis prielaidomis bei šia rekomendacine ar pageidaujama istoriografinio tyrinėjimo slinktimi gali būti aiškintina recenzuojamos monografijos kilmė, juo labiau, kad pats autorius minimos knygos pratarmėje pripažįsta, jog temą ir tyrimo metodą pasiūlė A. Ragauskas (p. 5). Kokiu būdu teorinės idėjos realizuotos konkrečiu tyrimu?  Be jokios abejonės, autorius pirmiausia susidūrė su didžiuliu tyrinėtinos medžiagos masyvu. Vien surinkti ir susisteminti duomenis apie autoriaus išskirtąją 60-ties istorikų bendriją, žinoma, prireikė daug autoriaus laiko ir pastangų. Suprantama, kad pasirinkus platų tiriamų klausimų ratą, pradedant istorikų išsilavinimu ir baigiant istorikų bendrijos narių pragyvenimo šaltiniais, reikėjo daryti šaltinių atranką. Dėl suprantamų priežasčių nesiekta išsemti monografiškai su tema susijusios šaltinių bazės. Juo labiau – tai visai nėra būtina. Čia nukaltas konkretus biografinis klausimynas, skirtas paskiro istoriko biografijai, o jį padauginus iš 60-ties istorikų bendrijos narių, kuriems skirtas tas pats klausimynas, gaunama ir taip pakankamai solidi šaltiniotyros bazė, kurios ne viena pozicija istoriografinio tyrimo kontekste pasirodo pirmą kartą.

Šis darbas – labai istorinis. Jis primena gausius tarpukario istorinio tyrinėjimo pavyzdžius, kuriuose priedai užima žymią darbo dalį (šiame darbe apie 70 psl., t.y. apie trečdalį minimo darbo). Priedai natūraliai įsilieja į tyrinėjimą, tiksliau sakant, jų pagrindu ir konstruojamas pats tyrinėjimas. Čia turimas galvoje pirmiausiai Priedas Nr. 2, pavadintas: Biogramos. 1918–1944 m. Lietuvos istorikų bendrijos prozopografija (p. 128–175). Jame kiekvienas iš 60-ties išskirtų istorikų apibūdinamas pagal 14 kriterijų. Jei dar pastebėsime, kad kriterijai 2, 9, 10, 11 yra raidiniai, nuo a – c 2-ro kriterijaus atveju, iki a-f 11-to kriterijaus atveju, tai nesunkiai galėsime suskaičiuoti, kad šis priedas yra 1560 smulkesnių ar stambesnių informacinių segmentų rinkinys. Kaip autoriui pavyksta sužinoti tiek daug dalykų apie tuometinę istorikų bendriją? Autorius neaptaria atskirai biogramų konstravimo principų (kodėl pasirikti vieni, o ne kiti kriterijai konstruojant biograminį žinojimą?), tačiau istorikai, susipažinę su nagrinėjamo laikotarpio oficialiaisiais dokumentais (dėstytojų Tarnybos lapais, stipendininkų asmens bylomis, nacių laikotarpio Fragebogen ar sovietiniais Kadrų įskaitos asmens lapais), nesunkiai būtent juose pamatys prototipą šios knygos biogramoms. Pavyzdžiui, Prano Dielininkaičio, 1933 m. Sorbonoje gavusio daktaro laipsnį už sociologinės problematikos disertaciją ir tais pačiais metais paskirto prie TFF Visuotinės istorijos katedros, pavedant jam dėstyti istorikams reikalingus pagalbinius istorijos mokslus (neatsitiktinai, matyt, Dielininkaitis savo specialybę apibrėžia kaip Sociologija-Istorija), įvairiu laiku užpildytuose oficialiuose tarnybiniuose lapuose ant standartinių blankų išskleidžiami šie dalykai: vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, socialinė kilmė, konfesija, pilietybė, tautybė, kalbų mokėjimas, išsilavinimas, mokslinė veikla, ankstesnės tarnybos, šeimyninės padėties, atlyginimo bei nekilnojamojo turto klausimas ir pan.7 Identiški ar labai artimi kriterijai išskleisti minimos knygos biogramose. Taigi, pasitelkę šį pavyzdį galime numatyti, kokiu būdu knygos autoriui pavyko sužinoti daugiau nei pusantro tūkstančio dalykų apie tarpukario istorikus. Tiesa, ne visi iš 60-ties istorikų dirbo universitete dėstytojais, todėl nemažos jų dalies biograminiams duomenims rekonstruoti prireikė daugiau sumanumo ir kūrybiškumo. Žinoma, dokumentuose visa tai nusakoma glaustai, trumpa klausimų ir atsakymų forma. Aišku, jog čia ne vieta išsamesniems svarstymams – tokia yra oficialiųjų dokumentų ir kartu oficialiųjų žinių apie asmenį prigimtis.

Oficialieji dokumentai, anketos, tarnybos lapai, instituciškai biurokratiniai CV ir kiti panašaus pobūdžio dokumentai primena glaustus, smulkius pasakojimus apie save, savotiškas mikroautobiografijas. Vienas įdomiausių kritiškų, tačiau gana tradiciškų požiūrių į autobiografijos žanrą apskritai yra išsakytas daugiau nei prieš dešimtį metų paraleliame istorijai literatūros mokslo lauke: Norint parašyti autobiografiją, reikia arba ją susikurti, susikurti iš naujo, arba užrašyti tik kanceliarinius faktus, kurie nieko bendro neturi nei su kūryba, nei, pagaliau, su pačiu rašytoju8. Su sunkiai nuslepiamu pasigėrėjimu S.Parulskis čia citavo ištrauką iš Kosto Ostrausko autobiografijos: „Nors jau ir sentelėjęs, bet dar nesu toks senas, kad griebčiausi autobiografijos <...>“. Kita vertus, vokiečių teoretikas G. Pacigas (Pazig) yra teigęs, kas susiję su čia svarstoma problematika – „tai, kad aš gimiau 1926 m., yra gana patikimai teisingas teiginys (aš nematau jokio pagrindo juo abejoti), bet tiek pat patikimai nereikšmingas, ir todėl jis nėra teiginys, kuriuo užsiimti mokslas turėtų priežasčių”.9 Pagaliau, autoriaus pamėgtas teoretikas prancūzų sociologas P. Bordje (Bourdieu) yra rašęs žinomą straipsnį apie tai, kad viešoji nuomonė neegzistuoja, o vienas iš autoriaus analizuojamos 60-ties istorikų bendrijos atstovų taip pradėjęs vieną apybraižą: „Mokslininkai dažniausiai neturi biografijos. Jų gyvenimas išsisemia mokslo darbais, kuriuos jie nuveikia, mokslo idėjomis, kurias jie skleidžia. Viskas kita pas juos tampa šaliniu daiktu, kuris tiek turi prasmės, kiek atsiliepia mokslo darbams <..>“10. Taigi, natūraliai kyla klausimas – kaip biografinio ir autobiografinio požiūrio sampynoje gimęs kolektyvinės biografijos, prozopografijos metodu paremtas darbas praturtina, ką jis duoda, kaip atnaujina istoriografinį tyrinėjimą? Iš pirmo žvilgsnio, šioje knygoje plėtojama kolektyvinė biografija yra 60-ties istorikų individualių biografijų suma: pagal minėtas biogramas sudaromos lentelės, diagramos, kuriose suskaičiuojama istorikų išsilavinimo geografija, disertacijos, istorikų teritorinė ir socialinė kilmė, etninė ir konfesinė priklausomybė, moterų skaičius analizuojamoje istorikų bendrijoje, istorikų amžiaus grupės, profesinė struktūra (istorikų darbo vietos) bei istorikų pragyvenimo šaltiniai. Tai teikia šiai knygai enciklopedinio žinyno kryptingumo. Individualios biografijos tyrimo prieigos čia neatsisakoma, nes dažnu atveju būtent ja remiantis pailiustruojami išskirtiniai atvejai arba tradiciniai, galintys tapti aiškinamąja priemone ir kitiems atvejams (visa tai daroma, bet kuriuo atveju, individualios ir kolektyvinės biografijos lyginamojoje perspektyvoje).

Darbas akivaizdžiai parodo, jog jo autorius žino daug su tarpukario istorikais ir jų specialybės kūrybiniais pakraščiais bei gretutiniais mokslais Lietuvoje 1918–1940 m. susijusių asmenų, archyvinių bylų, korespondencijos, mokslo institucijų protokolų, istorikų darbų bibliografinių aprašų ir t.t. Autoriui pasiseka pateikti enciklopedinį vaizdinį pagal keturis kriterijus išskirtos istorikų bendrijos 60 žmonių (istorikų) imties vaizdinį. Nėra jokios abejonės, dar sykį pabrėšime, kad ši knyga yra autoriaus kruopštaus ir ilgalaikio darbo rezultatas. Toliau pateiksime keletą pastabų ir diskusinių, nekategoriškų pastebėjimų.

Biografiniai anketiniai duomenys yra kartu ir labai šykštūs prasmės požiūriu, todėl autoriui prireikia nemažai apsukrumo, kad parodytų, jog tai, ką jis daro, yra rimta. Šio darbo požiūriu, nemažai istorikais vadinamų asmenų išvis nefigūruoja ne tik šiandieninės istorikų bendrijos populiarizuotoje profesinėje savivokoje, bet ir akademiniuose istoriografiniuose tyrimuose, nekalbant apie platesnę visuomenę (pvz., Veronika Bakštytė, Valentinas Dėdinas, Povilas Jakubėnas, Ignas Kliausis, Kazimieras Paunksnis, Juozas Sakalauskas, Antanas Veblaitis). Kadangi šie istorikai veik nefigūruoja istorijos mokslo raidos istorinėse traktuotėse, tai, šiuo požiūriu, jų įtraukimas į tyrimo lauką yra sveikintinas ir reikalingas žingsnis. Tačiau mokslo požiūriu tai – duomenų surinkimas ir pristatymas. Panašiai, manau, pasakytina ir apie 5 knygos skyrius iš 9-nių, nesiekiančius 10 puslapių apimties ir glaustai iliustraciškai pristatančius kai kurias istorikų bendrijos raidos charakteristikas. Čia galima pasigesti platesnio probleminio mąstymo ir visapusiškesnės interpretacijos. Akivaizdžiai čia parodoma, kad 60 istorikų sociologiniame portrete dominuojančią, išskirtinę vietą užima iš kaimo ir iš valstiečių kilę lietuviai katalikai vyrai. Tačiau kaip tai atsiliepia istoriografijos raidai ar jos kryptingumui – prie šio klausimo prisiliečiama tik labai fragmentiškai. Čia esama ne itin korektiškų minčių, pvz., K. Jablonskį ir K. Avižonį su šeimomis perėjus į kalvinizmą “iš dalies galima priskirti ateistinių pažiūrų grupei”(p. 79). Kalbant apie moteris istorikes, pažymėtinas gana dirbtinis problemos formulavimas – ką laikyti pirmąja profesionalia Lietuvos istorike, – iš anksto žinant F. Sliesoriūno publikaciją, kurioje pirmąja profesionalia Lietuvos istorike vienareikšmiškai laikoma M. Anziulytė-Ruginienė. Manyčiau, vietoj gana patosiško ieškojimo moters, kuriai būtų galima suteikti pirmosios Lietuvos profesionalios istorikės vardą, visiškai vietoje būtų buvę paieškoti analogijų, paralelių bendrame lietuviškame tuometiniame kultūrologiniame kontekste.11 7-tame skyriuje, kuriame pristatoma amžiaus grupių, kartų kaita istorikų bendrijoje, parašytame korektiškai ir įdomiai, pasigedau platesnio kartų konflikto prielaidų konteksto, o kartu ir klausimo – ar tokioje sąlyginai mažoje istorikų bendrijoje buvo prielaidos realiam kartų konfliktui (turint galvoje tai, kad jaunieji patekti į universitetą galėjo tik vienu būdu – per socialinius ryšius su vyresnės kartos istorikais), ar, norom nenorom, jį turėjo pakeisti dirbtinis ar natūralus oportunizmas? Prieškario bendrijos gyvavimo pabaigą, okupacijų laikmečiu po 1940 m. dar veikusias institucijas, mokslinį darbą bei pačios istorikų bendrijos suirimą autorius apžvelgia 9-tame skyriuje.

Keturi plačiausi minimos monografijos skyriai, mano manymu, yra reikšmingiausia ir kartu istoriografiniu požiūriu vertingiausia šios studijos dalis. Pirmame skyriuje autorius kelia tikrai reikšminga klausimą – ką laikyti prieškario Lietuvos istorikų bendrija, kokios egzistuoja istorikų grupės, kaip, kokiais kriterijais remiantis vienas ar kitas istorikas priskirtinas arba ne istorikų bendrijai? Išskirdamas Lietuvos istorikų bendrijos atstovus, autorius formuluoja tokius kriterijus: a/ įgyta istorijos specialybė (jeigu specialybė ne tokia, įskaitytos daugiau negu dvi istorinės tematikos publikacijos); b/ publikacija (nors viena šaltiniais paremta originali mokslinė publikacija, interpretacija, kritika, taip pat šaltinių publikacija); c/ teritorija (istorikas 1918-1940 m. laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje; d/ chronologija (istorikas savo darbus paskelbė 1918-1940 m. laikotarpiu) (p. 27). Remiantis šiais kriterijais, išskirta istorikų bendrija yra gana heterogeniška, dažnai nesusijusi tarpusavyje ryškesniais socialiniais-komunikaciniais-instituciniais ryšiais, kaip bendrija labiau egzistuojanti tyrinėtojo sąmonėje, nei tikrovėje. Turiu galvoje pirmiausiai autoriaus išskirtą neuniversitetinių istorikų gausią grupę (21 iš 60). Vienaip ar kitaip, pats šių klausimų kėlimas yra naujas Lietuvos istoriografijoje, todėl neabejotinai atnaujinantis istoriografinių tyrimų probleminį lauką. 3-čiame, istorikų išsilavinimą nagrinėjančiame skyriuje, išsamiai pristatomos istorikų studijos, pradedant mokslu gimnazijose ir baigiant aukštosiose mokyklose. Šitaip artėjama prie klausimo – kokios istoriografinės mokyklos galėjo daryti poveikį nepriklausomos Lietuvos istorijos mokslo raidai, o tai yra, be jokios abejonės, itin svarios istoriografinės problematikos užkabinimas. Rusų pozityvizmo ar vokiečių pozityvizmo sąvokos čia vartojamos, mano požiūriu, pernelyg paviršutiniškai, fragmentiškai, tačiau pats begimstančios nacionalinės istoriografijos ryšių ieškojimas su kaimyninėmis istoriografijos mokyklomis yra naudingas, nors kartais tai ir daroma cituojamo teiginio lygmenyje (p. 38–40). Norisi atkreipti dėmesį į vieną šiame skyriuje pernelyg tiesiogiai, pažodžiui perskaitytą šaltinį. Autorius, remdamasis V. Biržiškos autobiografija, teigia, kad V. Biržiška, „kaip ir jo brolis, per visą savo studijų Peterburgo universitete laiką Teisės fakulteto paskaitose beveik nesilankė. Vietoj jų jis labai uoliai klausė Istorijos ir filologijos fakultete skaitomų paskaitų. Ypač žavėjosi žymaus istoriko privatdocento Jevgenijaus Tarlė dėstymu“ (p. 38-39). Minėta V. Biržiškos autobiografija kaip visuma greičiau primena ataskaitinį, pasiteisinantį raštą sovietinei valdžiai, nei autobiografiją. Todėl ir informacijos apie V. Biržiškos studijas Peterburge, esančios šaltinyje, kuriame skubama suregistruoti savo sąryšius su V. Kapsuku, visur aštrinti savo revoliucinį darbą, bei, pagaliau, kuriame pripažįstama, kad „V. Lenino <…> geležinė logika taip mane paveikė, kad ir iki šiol jį matau savo akyse, kalbantį kongrese”, nereikia priimti už gryną pinigą. Be to, pridurtina, – V. Biržiška, pagal šį šaltinį, klausęs ne šiaip Tarlė kursus, bet jo kursus iš įvairių kraštų revoliucijos istorijos.12 Antra vertus, apskritai į vėlesnio laikotarpio šaltinius, kuriuose autoriaus išskirtos Kitų specialybių atstovų grupės nariai sakosi seniai domėjęsi istorija, žiūrėtina atsargiau – nes, aiškus dalykas, kad užėmus institucines pareigas, etatus toje sferoje, kuriai neturėta specialaus pasirengimo – turėjo kisti ir autobiografinė refleksija. 3-čiame knygos skyriuje nagrinėjamos mokslinės kvalifikacijos kėlimo problemos. Tai vienas reikšmingiausių šios knygos įnašų į prieškario istoriografijos tyrinėjimą – disertacijų srauto 1918–1940 metais rekonstravimas, disertacijų gynimo geografija, habilitacijų gynimai, disertacijų ir habilitacijų teminės darbų kryptys. Būtų galima kelti keletą klausimų dėl bendro istorinių disertacijų srauto, ypač turint galvoje literatūros istorijos, meno istorijos ir teisės istorijos disertacijų vietą bendrame istorinių disertacijų sraute, tačiau tai reikalautų platesnio svarstymo. Mano manymu, šis skyrius rodo Valdo Selenio atliktą itin reikšmingą darbą.

Pagaliau 8-tame skyriuje autorius svarsto istorikų darbą mokslo institucijose ir organizacijose bei jų pragyvenimo šaltinius. Ypač pastarojo svarstymo atveju autorius elgiasi gana naujai ir aktualiai. Pragyvenimo šaltinių matmuo yra išties aktualus istoriografijos raidos studijose ir tai autoriui pasiseka gana vykusiai pademonstruoti. Tradicinėje bioistoriografinėje prieigoje ypatingą dėmesį skiriant pavienių istorikų veiklai, pažiūroms ir darbams, paprastai visiškai nelieka vietos šiems svarbiems istoriografijos raidos motyvams. Šis skyrius – puiki autoriaus pradžia panašaus pobūdžio tyrimams.

Z. Ivinskio biogramoje turtinės padėties skiltyje yra klaustukas. Šioje vietoje galima papildyti: 1941 m. spalio mėn. Z. Ivinskio anketoje pažymėtas jo nekilnojamasis turtas – 800 kv. m. sklypas prie un-to klinikų.13

Suregistruoti smulkias klaideles, tokias kaip A. Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos tiražas (p. 7), ar A. Voldemaro dalyvavimas tarptautiniuose mokslo kongresuose (p. 173) ir panašias, nebuvo šios recenzijos tikslas.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad knygos autoriui pavyko pademonstruoti, kad kolektyvinės biografijos tyrimas gali būti ir yra viena reikšmingesnių istoriografinio tyrimo prieigų. Nepaisant to, kad tekstas vietomis skęsta faktografijos gausoje, apie šią studiją pasakytina tai, ką pats knygos autorius prieš keletą metų sakė apie P. Lasinsko disertacijos pagrindu išleistą knygą: <..>“ ši monografija laikytina tam tikru orientyru kitiems tyrinėtojams, nes dar yra erdvės šios tematikos tyrimams“.14

 

Nuorodos



1 Maksimaitis, M. Teisės istorijos akademinių studijų raida Lietuvoje. Jurisprudencija, 2003, t. 39 (31), p. 17–27.

2 Kilkus, K., Petrulytė, R. Lietuvos hidrologijos istorija: objekto apibūdinimo ir tyrimo metodologinjos problemos. Geografijos metraštis, t. 21, 1999, p. 339–349.

3 Navickienė, A. Knygotyros raida Lietuvoje: periodizacija ir chronologija. Knygotyra, 46, 2006, p. 9–35.

4Sasnauskaitė, G. Lietuvos technikos mokslų bibliometrinė analizė. [Prieiga per internetą: http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-mok/19/str11.html].

5 Turiu galvoje pastarųjų metų P. Lasinsko, A. Janužytės, A. Švedo darbus.

6 Ragauskas, A. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, Lietuvos Katalikų mokslo akademijos Metraštis, XIX. V., 2001, p. 61–63.

7 Prano Dielininkaičio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 157, l. 3–6, 16–17, 21–22, 53.

8 Parulskis, S. Ankapis likimo darze [rec. kn.: Egzodo rasytojai. Autobiografijos. Vilnius: Lietuvių rasytojų sajungos leidykla, 1994. 877 p.]. Metai, 1995, liepa 7, p. 146148.

9 Pacigas, G. Objektyvumas ir vertybinis neutralumas (Dvi mokslo teorijos pamatinės problemos), vertė: S. Jankauskas ir Z. Norkus. Problemos, 47, 1995, p. 71.

10 Voldemaras, A. Būga žmogus ir mokslininkas, HMF Raštai Kn. I. 1925, p. 297.

11 Turiu galvoje žinomą V. Kavolio studiją Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. V., 1992, p. 155.

12 LMAB RS, f, 163-1, l. 1–39. Šis šaltinis archyvo Rankraščių skyriuje yra nedatuotas, tačiau pagal turinį rašytas ne anksčiau kaip 1940 m., nes minimi V. Biržiškos darbai 1940-aisiais.

13 Zenono Ivinskio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1947, l. 1–3.

14 Selenis, V. [Rec.] Povilas Lasinskas. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais, Vilnius: Vaga, 2004. 328 p. Lietuvos istorijos metraštis 2004 metai I. Vilnius, 2005, p. 190.