„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Lietuvos konsulai ir konsulatai Skandinavijoje
Spausdinti

Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921–1940 metais. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, 254 p.

 

 

 

Sparčiai rašanti Nepriklausomos Lietuvos tarptautinių santykių ir kita problematika jaunosios kartos istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė paskelbė naują veikalą. Tai Lietuvos konsulatų Skandinavijos šalyse Nepriklausomybės metais istorija. Ir ne tik Skandinavijoje. Konsulatų kūrimo ir jų veiklos 1918–1940 metais klausimas analizuojamas bendrame Lietuvos konsulatų kontekste.

Tyrinėti Skandinavijoje sukurtus, iš dalies panaikintus ir vėl atkurtus Lietuvos nepriklausomos valstybės konsulatus autorė ėmėsi todėl, kad Lietuvos ir Skandinavijos tarptautinių santykių tematiką ji yra plačiau analizavusi, paskelbusi knygą / Grigaravičiūtė S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. – Vilnius: Saulabrolis. 2002. – 291 p./ ir parašiusi ne vieną straipsnį moksliniuose ir populiariuosiuose darbuose, tarp jų ir apie konsulatų bei konsulų veiklą Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Rašyti knygą autorei nebuvo lengva, nes medžiaga išblaškyta po įvairius archyvinius fondus, jos spaudoje nedaug. Be to, jokio didesnio ar mažesnio apibendrinamojo pobūdžio tyrinėjimo iki šiol mūsų istoriografijoje nebuvo. S. Grigaravičiūtė pirmoji sukaupė naują medžiagą ir parašė pirmąjį Lietuvos valstybės konsulatų ir konsulų veiklos apibendrinamojo pobūdžio darbą.

Kaip matyti iš autorės tyrinėjimų, Lietuvos karjeros ir garbės konsulatai Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje buvo kuriami keliant jiems palyginti didelius uždavinius. Konsulai turėjo plačiau informuoti tų šalių provincijos spaudą apie Lietuvą, jos siekius atstovaujamoje šalyje, intensyvinti prekybinius ryšius, palaikyti ryšį su lietuvių kolonija savo atstovaujamame regione, turėti ekskursantų kuratorių, paremti atvykstančius studijuoti ir kitus. Konsulai skyrė dėmesio lietuvių kultūros palikimo, Lietuvos mokslo, meno ir muzikos propagavimui. Organizuodavo parodas, artistų iš Lietuvos pasirodymus, ekskursijas į Lietuvą ir pan. Greta pagrindinių ekonominių ir kultūrinių tikslų konsulai turėjo ir politinių užduočių, ypač kai dvi svarbiausios Lietuvai problemos – Klaipėdos ir Vilniaus klausimai – iškildavo tarptautiniu lygiu.

Siekdama išryškinti garbės konsulatų veiklos etapų skirtumus, S. Grigaravičiūtė išskiria keturis ryškesnius periodus. Pirmasis etapas – tai 1919–1923 metai. Jį autorė pavadino prologu į Lietuvos konsulatų tinklo kūrimą Skandinavijos valstybėse. Antrasis etapas, pagal S. Grigaravičiūtės periodizaciją, 1924–1929 m. pirmoji pusė. Jo metu Skandinavijoje buvo sukurtas garbės konsulatų tinklas. Trečiasis etapas – 1929 m. antroji pusė–1936 m. pirmoji pusė. Tai Lietuvos konsulatų tinklo Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje pirmasis plėtros etapas. Ketvirtasis etapas apima laikotarpį nuo 1936 m. pabaigos iki 1940 m. rugpjūčio 3 d. Ji autorė pavadino antruoju plėtros etapu. S. Grigaravičiūtės teigimu, pirmuoju laikotarpiu svarbiausias valstybės uždavinys buvo keliamas ekonomikos klausimams – skleisti ir rinkti ekonominę informaciją, o tikslas gauti politinę paramą atliko antraeilį vaidmenį. Vėliau Lietuvos vyriausybė siekė konsulatų tinklą panaudoti kultūros ir politikos propagavimui, tikslu atremti antilietuvišką vokiečių ir lenkų propagandą spaudoje ir kitoje politinėje veikloje.

Naujojoje knygoje autorė nepagailėjo dėmesio pačių konsulų asmeniui, ne tik jų veiklai aptarti. Paprastai konsulais dirbo atstovaujamųjų šalių žmonės, turintys tam reikalingą išsilavinimą ir palankūs Lietuvai. Tačiau buvo ir lietuvių, tarp jų žymus diplomatas Vytautas Gylys Danijoje. Kartais lietuviai būdavo skiriami vicekonsulais. Knygoje S. Grigaravičiūtė juos ne tik paminėjo, bet ir nuosekliai aptarė kai kurių konsulų konkrečią veiklą, išaiškino, kam jie skyrė daugiausiai dėmesio ir kurioje srityje daugiausia nuveikė Lietuvos labui Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje. Paminėsime tik vieną faktą. Visose trijose Skandinavijos šalyse Lietuvos konsulatai, autorės nuomone, atliko išskirtinį vaidmenį kuriant Lietuvos prekybos laivyną. Tose šalyse buvo nupirkti 8 prekybos laivai. Greta konsulų naudingos veiklos autorė paminėjo ir kai kuriuos jų veiklos trūkumus, nepakankamą atstovavimą savo šalies interesams. Tik garbės generaliniai konsulai B. Nielsenas (Bjarne Nielsen)ir A. G. Ringas (Adolf Gustav Ring) bei garbės konsulas H. M. Hansenas (Hilmar Marinius Hansen) talkino lietuviams net po tragiško Lietuvos nepriklausomybės ir diplomatinio korpuso panaikinimo 1940 m. vasarą. Jie padėjo pabėgėliams iš Lietuvos nuo bolševikų ir hitlerininkų okupacijos, toliau palaikė diplomatinius ryšius su Lietuvos politikais, gyvenančiais ir veikiančiais už geležinės uždangos, t. y. Švedijoje, demokratinėse Vakarų Europos valstybėse ir Amerikoje.

Greta Lietuvos konsulatų veiklos Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje autorė atskleidė ir Skandinavijos šalių konsulų veiklą Lietuvoje. Parodė, kaip jie, dirbdami mūsų šalyje, tarnavo Lietuvos ekonominiams, politiniams, kultūros interesams.

Įvairiais Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpiais konsulatų skaičius Skandinavijos šalyse kito – tai buvo mažinamas, tai vėl atkuriamas. Autorė smulkiai išdėstė ne tik to kitimo priežastis ir nesutarimus tarp tos sistemos Lietuvos politikos veikėjų, bet ir sudarė pokyčių statistiką, atspindinčią tą procesą. Veikalo pabaigoje lentelėse pateikiama daug statistinių duomenų. Apskritai reikia pažymėti, kad knygos autorė labai sąžiningai ir kruopščiai surinko išsamius statistinius duomenis apie Lietuvos konsulatų veiklą ne tik Skandinavijos šalyse, bet ir kitose valstybėse. Skandinavijoje Lietuvos konsulatų  buvo daugiausiai. Švedija 1938 m. pagal joje įsteigtų Lietuvos garbės konsulatų skaičių užėmė pirmąją vietą. Joje veikė 11 konsulatų. Antroji Danija –  7 konsulatai, ketvirtoji Norvegija – 3 konsulatai. Kartu visų trijų šalių konsulatai sudarė beveik pusę Lietuvos garbės konsulatų tinklo užsienyje. Skandinavijoje buvo 21 konsulatas iš turimo 50 garbės konsulatų tinklo užsienyje. Tuo tarpu kitų kaimyninių šalių – Latvijos ir Lenkijos užsienio politikos vadovai steigdami konsulatus tiek daug dėmesio Skandinavijos šalims neskyrė. Jų atstovų daugiausiai buvo Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose stambiosiose Europos valstybėse.

Kaip didelį naujosios S. Grigaravičiūtės knygos privalumą reikia pažymėti tai, kad autorė, rašydama apie Lietuvos konsulatų istoriją Skandinavijoje, pateikė ją bendrame fone Lietuvos konsulatų veiklos Europos ir kitose valstybėse. Autorė ne tik sudarė visų Lietuvos konsulatų statistines lenteles, bet ir daug kur primena, palygina, atskleidžia bendrą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politiką  konsulatų ir konsulų veiklos atžvilgiu.

Lietuvos konsulatai užsienyje veikė vadovaudamiesi iš pradžių Rusijos imperijos įstatymais ir įsakymais. Vėliau jie buvo peržiūrėti ir pritaikyti Lietuvai naudingomis ir reikalingomis sąlygomis. Sudaryta sava įstatymų bazė. Lietuvos konsulinė tarnyba buvo pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. Konsulatų veikla buvo subordinuota ir Lietuvos diplomatinei misijai priimančioje valstybėje, kurioje dirbo konsulas. Lietuva turėjo keturis pagrindinius konsulų rangus – generalinis konsulas, konsulas, vicekonsulas ir konsulinis agentas. Užsienio reikalų ministerija organizuodavo konsulų pasitarimus.

Vertingas, konkrečiais faktais pagrįstas, ypač pažintine prasme, S. Grigaravičiūtės veikalas nestokoja ir apibendrinamojo pobūdžio duomenų bei išvadų. Labai gerai vertinčiau jos knygoje pateiktus suvestinius net 14 lentelių duomenis. Tai ir bendra Lietuvos konsulatų Skandinavijoje 1921–1940 m. lentelė. Joje pateikiama konsulato pavadinimas ir tipas, veiklos laikotarpis, konsulo vardas, pavardė, rangas, paskyrimo, paaukštinimo ir atleidimo datos bei naudingos pastabos prie jų. Knygoje yra Skandinavijos konsulatų ir jų konsulų veiklos Lietuvoje 1921–1940 m. lentelė. Be to, ypač vertingi knygoje paskelbti duomenys apie visus Lietuvos konsulatus užsienyje. Pateikiami kasmetiniai atskirų šalių duomenys nuo 1919 iki 1940 metų. Iš jų matyti, kuriose valstybėse ir kada buvo įkurti konsulatai, kaip jų skaičius augo, keitėsi, kurioje valstybėje jų buvo daugiausiai, kuriame mieste veikė, kas atstovavo Lietuvai. Palyginimui autorė pateikė Lenkijos ir Latvijos konsulatų Skandinavijoje statistines lenteles. Taigi skaitytojas ar vėlesnis tyrinėtojas gali jomis naudodamasis daryti savo išvadas.

Statistines lenteles papildo dar trys į jas suvesti dokumentai. Tai Danų ir lietuvių draugijos statutas, draugijos narių ir norinčių jais tapti sąrašas. Įdėta ir dainelė danų ir lietuvių kalba, padainuota 1934 m. vasario 16 d. Danų ir lietuvių draugijos susirinkime.

Trūksta knygoje tik iliustracijų. Ant antro titulinio knygos viršelio atspausdintas J. Savickio pakoreguotas Skandinavijos žemėlapis to trūkumo neatperka. Jis labai neryškus ir neįskaitomas. Tokį žemėlapį, tik geresnės kokybės, galima buvo pateikti ar jį pakartoti knygoje. Kitų priekaištų autorei surasti sunku, juolab, kad tuo klausimu mūsų turimos žinios iki šiol buvo labai atsitiktinės ir skurdžios.

Kitų paskelbti ar paminėti įvykiai, liečiantys konsulatų istoriją, autorės labai kruopščiai surinkti ir aptarti išnašose, literatūros sąraše, nuorodose po lentelėmis. Nuorodos ir lentelės labai kruopščiai dokumentuotos. Kai kurios užima net trečdalį puslapio. Knygos pagrindą sudaro archyviniai duomenys. Panaudoti ne tik Lietuvos archyvai, bet ir kitose šalyse esantys archyviniai šaltiniai. Už tą sąžiningumą reikia tik padėkoti istorikei. Jos knyga padėtas geras pamatas tolesniems Lietuvos konsulatų istorijos tyrinėjimams. Ne tik Nepriklausomos, bet ir Atgimusios Lietuvos. Tos tematikos darbų neturėtų atsisakyti ir pati aptariamos knygos autorė. Linkime dr. Sandrai Grigaravičiūtei kūrybinės sėkmės.