„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Ramunas TRIMAKAS. Siuolaikines istorinio naratyvo refleksijos radikalioje Rusijos publicistikoje
Spausdinti

Anotacija. Mokslo ir švietimo srityje istorinė tematika tradiciškai vertinama kaip Rusijos valdančiojo režimo griežtos kontrolės objektas. Ši tradicija susiformavo dar XVIII a. pab.–XIX a. pr. istorijos mokslą pirmiausia vertinant iš politinio funkcionalumo pozicijų, t. y. siekiant pagrįsti režimo veiksmus ir išaukštinti imperiją tuo metu valdančio asmens vaidmenį, vykdyti imperijos pavaldinių indoktrinaciją, taip pat pagrįsti teritorines pretenzijas bei aneksinius planus kaimyninių valstybių atžvilgiu. Sovietinio režimo metais šis modelis buvo išplėtotas paverčiant istoriją komunistinės propagandos elementu. Po SSRS žlugimo oficialiai leista nuomonių įvairovė istorijos tyrimų ir dėstymo srityje gyvavo vieną dešimtmetį. Tokia politika istorijos mokslo ir istorinės patirties refleksijų bei reprezentavimo srityje susilaukė itin griežtos radikalių publicistų reakcijos. Valdžią perėmus dabartinei Rusijos politinei vadovybei, istoriją oficialiai vėl imta vertinti kaip vieną reikšmingiausių „informacinio karo“ elementų, o griežta valstybės vykdoma istorijos tyrimų ir dėstymo kontrolė – neišvengiama būtinybė. Įvykę pokyčiai apibūdintini ne tik kaip neoimperinė doktrinieriška revizija. Šiuo metu įgyvendinamos permainos sietinos su privalomo istorijos pateikimo modelio ir greičiausiai visos mokslo ir švietimo sistemos restalinizacija.

Prasminiai žodžiai: istorijos politika, radikalioji pseudoistorinė publicistika, Rusijos Federacijos švietimo politika.

 

Įvadas

 

Istorinės atminties (per)kūrimas tapo viena iš svarbesnių temų šiuolaikinėje Rusijoje. Neseniai audringas diskusijas sukėlusi nauja istorijos dėstymo priemonė mokytojams[1], taip pat „Visuomenės pažinimo“ vadovėlis[2] akivaizdžiai paliudijo kaimyninėje valstybėje įsivyravusias tendencijas ne vien tik švietimo ir mokslo srityje. Galima daryti prielaidą, jog egzistuojantis režimas dėsningai įžengė į baigiamąjį „vidinės mobilizacijos“ etapą, kuomet, perėmus ekonominių, politinių bei socialinių sričių kontrolę, įgyvendinama galutinė švietimo ir mokslinės veiklos sferų valstybinė monopolizacija. Tai procesas, vykstantis kaip kontrreformų išdava, kuomet atsigręžiama į istoriją ir vykdoma disciplinavimo procedūra, sugrąžinant mokslui ir mokymui visų pirma propagandinę funkciją, tuo pat metu neleidžiant pasireikšti jokioms alternatyvioms interpretacijoms. Minėti procesai vyksta jau nebe pirmą kartą, pavyzdžiui, pašalinus Nikitą Chruščiovą ir jo grupuotę, Leonidas Brežnevas 1968 metų kovo 3 d. Sovietų Sąjungos TSKP Politinio biuro posėdyje pareiškė: „Pastaruoju metu mūsuose atsirado daug memuarų. [...] Tėvynės karą aprašo iškreiptai (rus. Īńāåłąžņ Īņå÷åńņāåķķóž āīéķó āźščāü č āźīńü), kažkur ima dokumentus iš archyvų, iškraipo, sujaukia tuos dokumentus. [...] Kur tie žmonės ima dokumentus? Kodėl pas mus pasidarė taip laisva šiuo klausimu?“ Aleksandras Janovas dar pereito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje perspėjo apie „Veimaro“ Rusijos galą ir imperinės bei militaristinės tradicijos triumfą, režimo politikos griežtinimo ir revanšo retorikos iškilimą, neišvengiamai atsiliepsiantį visoms gyvenimo sritims.[3]

Viena vertus, absoliuti dauguma Rusijos politologų ir apžvalgininkų pastaruoju metu entuziastingai sveikina šias, jų manymu, „pozityvias tendencijas“. Tik labai nedidelė dalis politikų, žiniasklaidos atstovų bei istorijos specialistų kritiškai atsiliepė apie vykstančias permainas. Šį klausimą yra sudėtinga svarstyti visų pirma dėl patikimų šaltinių trūkumo: oficialūs dokumentai, kuriuos įmanoma gauti, byloja tik apie vykdomą reformą ir istorijos dėstymo kokybės tolesnį gerinimą. Oficialūs pareiškimai šia tema gana šykštūs, o radikaliai nusiteikusių autorių publikacijos gali būti vertinamos tik kaip jų asmeninės nuomonės reiškimas.

Vis dėlto yra pagrindo manyti, jog faktiškai sugrąžinamas stalininio tipo istorijos perrašymo ir dėstymo modelis, kuomet istorijai tėra numatyta siaura funkcinė paskirtis totalinės indoktrinacijos sistemoje. Turint omeny mūsų šaliai skaudžią ir net tragišką Rytų kaimynystės patirtį, yra svarbu apžvelgti ir įvertinti istorijos politizavimo ir atvirkščiai – nūdienos politikos aktualizavimo istorijoje – tendencijas šiandienos Rusijoje. Kol kas stokojame išsamesnių studijų šioje srityje, todėl būtų itin aktualu pamėginti panagrinėti šiuo metu susiklosčiusią padėtį.

Šiame straipsnyje nepretenduojama pateikti išsamų mūsų kaimynystėje vykdomų permainų vaizdą. Tai greičiau bandymas suformuluoti problemą ir apibrėžti galimų tyrimų ratą, kol kas pateikiant preliminarų apibendrinimą, siūlant gaires tolimesnėms diskusijoms, tačiau jokiu būdu ne galutines išvadas.

Šio darbo objektas – oficialaus istorijos traktavimo ir mokymo sampratos transformacija šiuolaikinėje Rusijoje. Šiame darbe nagrinėjama radikalioji ir pseudoistorinė publicistika, taip pat pastaraisiais metais (po 2000 m.) Rusijos politinės vadovybės priimti sprendimai, jų praktinis įgyvendinimas šioje srityje ir radikalių autorių reakcija į permainas istorijos politikos srityje.

 

Kova dėl praeities: XX a. paskutiniojo dešimtmečio istorijos politikos kritika radikalioje Rusijos publicistikoje

 

Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai pareiškė, jog šalyje publikuojami istorijos vadovėliai „yra neteisingi“, kadangi juos „[...] rašo žmonės, gaunantys subsidijas iš užsienio“. Kaip pastebėjo istorikas Jurijus Afanasjevas, nieko naujo prezidentas nepasakė – tiek carinės imperijos, tiek ir Sovietų Sąjungos laikais istorija daugelį sykių būdavo perrašoma siekiant įsiteikti valdžiai, o šį sykį ji bus net dar labiau falsifikuojama.[4] Reikia pripažinti, kad ginčai dėl „istorijos falsifikavimo“ netyla nuo pat Sovietų Sąjungoje paskelbtos „pertvarkos“ laikų. Jeigu pirmąjį dešimtmetį savo požiūrius dėstyti galėjo margas, dažniausiai pseudoistorikų būrys, tai maždaug nuo 2000 m. prasidėjo „patriotinės“ (dažniausiai tiesiog revanšistinės ir šovinistinės) „istoriografijos“ skatinimas, ignoruojant ar net persekiojant kitokį požiūrį. Trumputis kūrybinės ir tyrimų laisvės dešimtmetis baigėsi. Šiandieninėje Rusijoje sugrąžinta sovietinio stiliaus valstybės monopolis „istorinei tiesai“[5], o oponuojantys tokiai tvarkai asmenys praktiškai nebeturi galimybės viešai pareikšti protestą.

Iš karto po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje du dešimtmečius tebesitęsia intensyvios diskusijos svarstant „istorinės neteisybės“ ir „tragiškos Rusijos imperijos / SSRS lemties“ klausimus.[6] Šiuo metu radikalias idėjas propaguojantys autoriai ypač pabrėžia išskirtinę „Didžiosios Rusijos“, „Superimperijos“ ar „Supercivilizacijos“ misiją bei visuotinį pasiaukojimą dėl jos.[7] Autorių pozicijos smarkiai išsiskyrė vertinant kai kuriuos klausimus istorine tematika. Antai požiūrių spektras SSRS atžvilgiu labai platus: pradedant komunisto režimo demonizavimu ir sąmokslu prieš rusų tautą[8] ir baigiant prosovietinėmis interpretacijomis[9] bei raginimais pratęsti šį „unikalų projektą“.[10] Taip pat skirtingai aiškinamas „istorinio likimo unikalumo“ ar „tragizmo“[11] priežastys – jos įžvelgiamos ir netinkamose geoklimatinėse sąlygose[12], ir „grandioziniame (antirusiškame) sąmoksle“.[13]

 

 

 

1 il. Antiamerikietiška propaganda Rusijoje buvo naudojama dar carinės imperijos laikais. Pavyzdžiui, šiuose Rusijos – Japonijos karo (1904-1905) laikų plakatuose japonai vaizduojami kaip nykštukų tauta, kurios kariuomenė išlaikoma JAV. Svarbiausiu antirusiško sąmokslo Tolimuosiuose Rytuose organizatoriumi anuomet paskelbti Vakarai, o „blogio panteono“ priešaky iškeliamos Jungtinės Amerikos Valstijos. Antivakarietiškais ir „priešų apsuptos Rusijos“ vaizdiniais valdantis politinis elitas XIX ir XX a. konstravo tautine tapatybę, taip pat jais siekė konsoliduoti visuomenę bei užtikrinti pavaldinių lojalumą. (Iliustracijos paimtos iš asmeninės R. Trimako kolekcijos)

 

Tuo tarpu radikaliųjų Rusijos publicistų bei pseudoistorikų paskelbtos priešų paieškos, nūdienos procesų ir istorijos mokslo interpretacijų vektorius iš esmės sutapo. Pasaulinio blogio šaltiniu yra laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos[14] ir apskritai visas „Vakarų pasaulis“: „Vakarų ekspansija, besitęsianti daugelį šimtmečių, yra ne kas kita, kaip permanentinis karas [siekiant] totalinio visų nevakarietiškų civilizacijų išnaikinimo. Vakarų istorinės raidos logika liudija tai, kad visas nevakarietiškas pasaulis apskritai yra „auksinio milijardo“ atakos objektas. Kompromisas su Vakarais neįmanomas“[15] arba „Daugelį amžių svarbiausiu geopolitiniu ir ideologiniu Vakarų priešininku buvo Rusija. Tai visiškai dėsninga. [...] nuo XVI amžiaus Rusia iškilo kaip svarbiausias ideologinis, civilizacinis Europos priešas. Vėliau tęsėsi geopolitinė dvikova Rytuose su Anglija, o pastaruoju metu – „šaltasis karas“[16]. „Trečiasis pasaulinis karas“ (arba „šaltasis karas“), pasibaigęs precedento neturinčia planetarine katastrofa – Sovietų Sąjungos žlugimu[17], dėsningai peraugo į „Ketvirtąjį pasaulinį karą“.[18] Kaip teigia absoliuti dauguma Rusijos politologų bei publicistų, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės šiandienos Rusijos politinei vadovybei praktiškai nepalieka tolesnių šalies raidos alternatyvų. Vienintelė išeitis – ekspansija, priešingu atveju kyla grėsmė būti sunaikintiems geopolitinių konkurentų[19], juo labiau, kad ekspansyvumas yra natūrali geoistorinė Rusijos būsena.[20] Ekspansijos idėjos atsisakymas reiškia ne tik „pozityvios istorinės patirties“ atmetimą, bet ir „nacionalinę savižudybę“. Šios „savižudybė“ link Rusiją sistemingai stumia vienintelis „natūralus“ geoistorinis priešas – Vakarai.[21]

 

 

 

2 il. Carų ir sovietinės Rusijos propagandiniai vaizdiniai sugrąžinti į šiuolaikinę informacijos erdvę. JAV ar aplamai „Vakarų pasaulis“ pateikiami kaip keliantys didžiausią grėsmę, o tam, kad būtų duotas tinkamas atkirtis „Vakarų agresoriams“, būtinas „adekvatus atsakas“. Atitinkamas istorijos interpretavimas bei pateikimas mokymo procese yra vienas svarbesnių „informacinio karo“ elementų. (Iliustracija – iš asmeninės R. Trimako kolekcijos)

 

Dažniausiai išskiriami šie svarbiausi kovos prieš Vakarus aspektai: karinis-technologinis, ekonominis ir politinis. Informacinis karas yra vienas svarbiausių kovos politinėmis priemonėmis elementų. Šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas efektyviam informacinio karo doktrinos įgyvendinimui[22], o istorija suvokiama kaip ypač reikšminga propagandinio „mūšio“ zona. Kitaip tariant, istorijos mokymas matomas tik kaip vienas iš jaunosios kartos propagandinio „auklėjimo“ būdų, o istorijos mokslas – kaip efektyvi priemonė pagrįsti propagandiniams postulatams.

Boriso Jelcino valdymo metais ypač didelis nepasitenkinimas reikštas leistais viešai skelbti alternatyviais Rusijos istorijos aiškinimo modeliais ar tiesiog komunistinio režimo nusikaltimus patvirtinančių dokumentų paviešinimu. Žlugus sovietiniam režimui bandymas iš naujo įvertinti istorinę patirti ar tiesiog pradėti diskusijas šia tema vertintas kaip nacionalinė išdavystė: „[...] kai kurios jėgos sugebėjo įvykdyti visų didvyrių ir nusipelniusių žmonių informacinę „likvidaciją“, kurie buvo rusų liaudies pasididžiavimas. Šiuo metu, ko gero, jau [neįmanoma] rasti nei vieno Didžiojo Tėvynės karo didvyrio, kuris nebūtų apkaltintas ar „demaskuotas“. Tas pats buvo padaryta ir kur kas gilesnės rusų istorijos didvyriams. Taip palaipsniui, žingsnis po žingsnio, [buvo] diegiama rusų istorijos nepilnavertiškumo idėja. [...] Bendra šios „demokratinės“ propagandos išvada yra ta, kad visą sovietinį laikotarpį veikė nepilnaverčiai žmonės, savo totalitarizmu grasinę Vakarų demokratijai“. Remiantis šiuo Rusijos sušėtoninimu, mūsų tėvai ir seneliai ne išvadavo Europą nuo hitlerininkų, o sunaikino demokratiją. Mokyklose Didysis Tėvynės karas dėstomas „etapais“, kuriuose ypač išskiriama „tautų deportacija“.[23] Adekvatus atsakas, siūlomas siekiant užkirsti kelią kitoniškoms istorijos interpretacijoms – griežta masinių informavimo priemonių, taip pat mokslo ir švietimo kontrolė.[24] Pergalė mūšyje dėl masinės savimonės valdymo yra viena svarbiausių, nes tik taip užtikrinamas „kovos dvasios“ tvirtumas.[25]

Kita vertus, istorinė patirtis radikaliųjų publicistų bei pseudoistorikų siūloma kaip pavyzdys politiniam Rusijos elitui. Pavyzdžiui, viena iš skaudžiausių ir labiausiai pamokančių XX a. patirčių, pasak jų, yra konfliktai tarp Rusijos ir Vokietijos Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Tiek carinės, tiek ir sovietinės Rusijos politinė vadovybė, sėkmingai bendradarbiavusi su Vokietija, padarė tą pačią lemtingą klaidą – įsivėlė į tarpusavio konfliktą, išprovokuotą Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos. Taip Rusija tapo ne tik „provokatorių“ sąjungininke, bet ir įkaite, galiausiai paaukojusia savo nacionalinius interesus bendro sąjungininkų tikslo labui.[26] Didžiausia klaida, kurią padarė ano meto politinės vadovybės – „neišmoktos istorijos pamokos“. Dėl to dabartinė Rusijos politinė vadovybė tiesiog privalo, kritiškai įvertinusi istorinės patirties bagažą, pasirinkti kitokį veiksmų modelį. Be to, vienas iš svarbiausių veiksnių, užkertančių kelią šalies idėjinei dezorientacijai bei iš to kylančiam valstybės kolapsui, yra tinkamas visuomenės istorinės (pirmiausiai „patriotinės“) savimonės formavimas. Taip pat atitinkamas manipuliavimas istorija tampa argumentu agresijai prieš kaimynines valstybes.

Pirmąjį dešimtmetį po Sovietų Sąjungos žlugimo tokie teiginiai atrodė tik nežymių marginalų publicistinio aktyvumo visuomenės paraštėse reikalas. Tačiau, pasikeitus šalies vadovybei, šie radikalių autorių siūlyti veiksmai pradėti praktiškai įgyvendinti, o kai kurie autoriai (tokie kaip Aleksandras Duginas) net užėmė aukštas pareigas Rusijos prezidento ir vyriausybės aparate.

 

Vieši svarstymai oficialaus istorinio naratyvo (re)konstravimo tema: stalinistinio modelio sugrąžinimas?

 

Istorinės savimonės „hierarchinės patriotinių vertybių vertikalės“ (at)kūrimas tėra dėsninga šiuolaikinių Rusijos politinių ir apskritai visuomeninių procesų išdava: dažniausiai deklaruojamas konfrontacijos su Vakarais kelias[27], kaip viena iš galimų „ypatingo civilizacinio kelio“ alternatyvų aktyviai propaguojama „Eurazijos“ idėja[28], o „praeities valdymas“ nurodomas kaip ypač svarbus komponentas „didžiajam civilizaciniam šuoliui“. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog istorijos rašymo ir publikavimo kontrolė turi kur kas gilesnes šaknis (ko gero, adekvačiau būtų naudoti sąvoką „tradiciją“) nei sovietinė istoriografija ir sovietinė cenzūra, todėl bent kiek griežtesnio oponavimo nei plačiojoje visuomenėje, nei akademinėje bendrijoje nebuvo sulaukta. „Išrinktosios“ bei nuolatos „pasiaukojančios“ tautos motyvo sugrąžinimas buvo oficialiai aprobuotas, Rusijos Federacijos vyriausybės praktinių veiksmų „atkuriant tvarką ir teisingumą“ istorijos mokymo procese (kaip chrestomatinį pavyzdys paminėtinas A. Dugino vadovėlis „Visuomenės pažinimas naujosios Rusijos piliečiams“, kurio parengimą ir leidybą, kaip manoma, asmeniškai iniciavo prezidentas Vladimiras Putinas).Pirmaisiais žingsniais šia kryptimi, matyt, reikėtų laikyti 2001 m. rugpjūčio 30 d. Rusijos Federacijos tuometinės Vyriausybės vadovo Michailo Kasjanovo viešai išsakytą susirūpinimą dėl to, kad „[...] vyriausybė laiku neatkreipė dėmesio į naujausių laikų istorijos vadovėlius“. 2003 m. lapkričio 27 d. prezidentas V. Putinas, susitikęs su Rusijos valstybinės bibliotekos istorikais pareiškė, jog „[...] vienu metu istorikai pabrėžė negatyvią [pusę], kadangi buvo [duota] užduotis sugriauti senąją sistemą. [...] Dabar mes [turime] naują – kūrybinę užduotį. Kartu būtina nubraukti visą luobą ir putas, kurie per šiuos metus susikaupė"[29] Taip, pareiškus valią politinio elito lyderiams, buvo oficialiai pasirinktas „istorinės tiesos“ bei „patriotinio auklėjimo“ kelias. Tuo metu stebimas grįžimas prie modelio, kurį profesorius istorikas Jurijus Afanasjevas apibūdino kaip „[...] ypatingą mokslinį politinį fenomeną, harmoningai įsiliejantį į totalitarinės valstybės sistemą ir pritaikytą aptarnauti to [režimo] idėjiniu-politinius poreikius“.[30]

Ir tyrimai istorijos mokslo srityje, ir istorijos mokymas pastaruoju metu tapo itin politizuota tema šiuolaikinėje Rusijoje. Pavyzdžiui, Rusijos švietimo ministerijos Federacinė ekspertų taryba nusprendė išbraukti Igorio Doluckio „XX amžiaus Tėvynės istoriją“ iš vadovėlių sąrašų 2003 m. Komentuodamas tokį ekspertų sprendimą, Rusijos švietimo ministro pavaduotojas Viktoras Bolotovas teigė, jog „[Skaitant] vadovėlį, susidaro įspūdis, kad Rusijos istorijoje nebuvo nė vieno šviesaus momento, nebuvo nieko gero“. Kilus trumpalaikiam skandalui tikėtasi, kad prezidentas įsikiš ir panaikins šį sprendimą, tačiau pirmasis valstybės asmuo kaip tik užėmė priešingą poziciją: „Istorijos vadovėliuose turi būti dėstomi istorijos faktai, jie turi mokyti jaunus žmonės didžiuotis savo istorija ir savo šalimi“.[31] Knygą faktiškai uždraudė naudoti mokyklose – tai nebuvo atsitiktinis nesusipratimas ar valdininkų savivalė. Pradėtas įgyvendinti sistemingas mokymo priemonių ir vadovėlių „valymas“. Šis procesas pavadintas „bendru vadovėlių patikrinimu“, aiškinant jį Rusijos švietimo sistemos perėjimu „prie naujų standartų“.

Kartu parengtos naujos metodinės priemonės mokytojams, antai Aleksandro Filipovo „Rusijos naujausia istorija. 1945-2006 m.“ bei Leonido Poliakovo „Visuomenės pažinimas: globalus pasaulis XXI amžiuje“. Pats A. Filipovas, parengęs mokytojams skirtą „Naujausią Rusijos istoriją. 1945-2005 m.“, interviu oficiozui „Rusijos laikraštis“ pareiškė: „[...] iki pastarojo meto Rusijos istorija faktiškai buvo propagandinės, taip pat išorinės, atakos objektas. Mažų mažiausiai buvo siekiama dviejų tikslų. Pirma, įrodyti, kad Rusija dėl visos [jos] istorijos eigos nusipelno vietos tik pasaulinės politikos periferijoje, vadinamųjų civilizuotų nacijų draugijoje jai ne vieta. Antra, Rusija, kaip totalitarinio režimo paveldėtoja, turi amžinai atgailauti dėl visų tikrų ir išgalvotų nusikaltimų. Iš esmės [siekiama] įskiepyti Rusijos visuomenei nepilnavertiškumo ir istorinės kaltės kompleksus ir to pasekmėje išpręsti labai praktines užduotis. Tokių „sprendimų“ pavyzdžius mes matome Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir Baltijos šalyse.“[32] Kitaip tariant, dėstantys Rusijos istoriją privalės laikytis teikiamų nurodymų, o bet kokios savavališkos interpretacijos – nepageidaujamos.Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog pastebimas akivaizdus informacijos trūkumas. Viena vertus, šykštūs oficialūs pranešimai publikuojami juos išcenzūravus, tuo tarpu į negausią opozicinę žiniasklaidą prasismelkę pranešimai gali sukelti abejonių dėl nešališkumo. Kaip chrestomatinį pavyzdį galima paminėti „Visos Rusijos visuomeninių mokslų dėstytojų konferenciją“, kurios metu vienas iš parengtų 2008 mokslo metams vadovėlių autorių esą kalbėjęs taip: „Vaikus jus mokinsite [naudodamiesi] tomis knygomis, kurias jums duos, ir taip, kaip reikia Rusijai. Tos kvailystės, kurios yra jūsų tuščiose galviūkštėse (rus. ā āąųčõ źóöūõ ćīėīāåųźąõ) su ožiškomis barzdikėmis, iš jūsų arba išsivėdins, arba patys išgaruosite iš dėstymo. Taigi nuo blogio (rus. ńźāåšķū) reikia valytis. Negalima leisti, kad Rusijos istoriją dėstytų rusofobas, šiknius ar tiesiog amoralus tipas. O jeigu nepavyks, tai išvalyti jėga“[33]. Tuo tarpu renginį aplankęs Vladimiras Putinas viešai pareiškė asmeninį susirūpinimą „[...] neleistinomis ir įžeidžiančiomis mūsų istorijos interpretacijomis, ir ypač Didžiojo Tėvynės karo rezultatų“.[34]

Oficialiai deklaruojamos šalies vadovybės pozicijos palaikomos įvairių pakraipų „patriotinių“ organizacijų atstovų. Analogiškas tendencijas atspindi knygų leidyba. Pavyzdžiui, šiuo metu tiek populiariojoje „istorinėje“ literatūroje, tiek ir naujausioje mokymo medžiagoje ypač aukštinamos tokios asmenybės kaip Ivanas Žiaurusis: antai susirūpinta jo „intelektualinio paveldo“ publikavimu.[35] Taip pat intensyviai propaguojami XIX a. pab.–XX a. pr. „rusiškai idėjai“ atstovaujančių autorių, tokių kaip Michailo Menšikovo[36] ar Ivano Iljino[37] darbai. Kaip idealaus šalies vadovo, talentingo administratoriaus ir genialaus karvedžio įsikūnijimas pateikiamas Josifas Stalinas, kurį „Jelcino režimo metais“ neteisingai apšmeižė „Vakarų išlaikytiniai“ istorikai.[38] Tuo tarpu viena skaudžiausių ir aktualiausių temų, pasireiškianti santykiuose su visa Vidurio ir Rytų Europa, išlieka Antrojo pasaulinio karo patirties vertinimas. Kaip pareiškė V. Putinas vieno oficialaus vizito į Lenkiją metu: „[...] Aš pasistengsiu būti kiek įmanoma atviras ir tikiuosi [susilaukti] jūsų supratimo. Mes nenorim, nelyginsim ir nestatysim į tą pačią eilę (rus. ńņąāčņü ķą īäķó äīńźó) problemų, susijusių su nacizmu ir Stalino represijomis, su nacizmo agresijomis Europoje, Lenkijoje, Sovietų Sąjungoje ir su Stalino režimo represijomis.“[39]

Kaip vieną potencialiai „įžeidžiančių interpretacijų“ pavyzdžių galima paminėti Aleksandro Danilovo ir Liudmilos Kosulinos vadovėlį vyresnėms klasėms „Rusijos istorija, XX amžius“[40]. Šiame vadovėlyje stalinizmas įvardinamas totalitarine sistema, kurios branduolys buvo komunistų partija, o šio režimo įkvėpėju ir lyderiu – Josifas Stalinas[41]. Tuometinė SSRS Konstitucija apibūdinama taip: „logišku tokios politikos tęsiniu tapo naujos SSRS Konstitucijos priėmimas 1936 m., kuri pasitarnavo savotiška širma, skirta uždengti totalitarinį režimą demokratiniais ir socialistiniais apdarais“[42]. Jeigu stalinizmas ir jo padariniai įvertinti kritiškai (sukėlę katastrofiškus rezultatus visos šalies mąstais)[43], tai Antrojo pasaulinio karo ir eiga vertinamos priežastys vertinamos gana atsargiai. Viena vertus, SSRS vadovybė objektyviai buvo priversta ieškoti kompromisų – nelanksti Didžios Britanijos ir Prancūzijos politika esą išprovokavusi susitarimą su Vokietija[44]. Kita vertus, pripažįstamas slapto suokalbio faktas: „“[...] prie sutarties pridėti slapti protokolai, kuriuose buvo užfiksuotas Rytų Europos padalinimas į įtakos zonas tarp Maskvos ir Berlyno. Remiantis protokolais, nustatyta atskirties linija (rus. ėčķč˙ šąēćšąķč÷åķč˙) tarp vokiečių ir sovietų kariuomenių Lenkijoje; Baltijos šalys, Suomija ir Besarabija skirtos SSRS įtakos sferai.“[45] Toks susitarimas tarp dviejų totalitarinių režimų interpretuojamas prosovietiškai: „Sovietų-vokiečių pakto sudarymas sužlugdė Vakarų valstybių pastangas įtraukti SSRS  į karą su Vokietija, ir atvirkščiai, leido nukreipti vokiečių agresijos kryptį visų pirma prieš Vakarus.“[46] Pripažinus Molotovo-Ribentropo paktą, neužsimenama apie nepriklausomų valstybių okupaciją. Baltijos šalių atveju aptariamos „tarpvalstybinės sutartys su SSRS“ ir savanoriški prašymai būti „priimtiems į Sovietų Sąjungą“. Šių procesų pasekoje: „[...] buvo susigrąžintos beveik visos gubernijos, anksčiau buvusios Rusijos imperijos sudėtyje, išimtis [sudarė] Lenkija ir Suomija.“[47]

Rusijos Federacijos paskutinio XX a. dešimtmečio vadovėliuose stalinizmas dažniausiai vertintas neigiamai, o Baltijos šalių okupacijos klausimas būdavo nutylimas ar tiesiog kartojamos sovietinių laikų propagandinės klišės. Tuo tarpu naujai leidžiamuose vadovėliuose, pavyzdžiui, anksčiau minėto A. Dugino „Visuomenės pažinimas naujosios Rusijos piliečiams“, komunistinis režimas giriamas už „ekonominius pasiekimus“, stalinizmas vertinamas kaip „priverstinė tradicinės visuomenės modernizacija“, o imperinis ekspansionizmas – natūrali būsena ir „didžiarusiško dvasingumo“ išraiška, „priglaudžiant“ kaimynines tautas. Kaip pastebėjo Emilis Painas, buvęs Rusijos Federacijos prezidento patarėjęs nacionaliniais klausimais 1996-1999 m., „[...] drauge su valdoma demokratija mums perša valdomą nacionalizmą“, o tokių vadovėlių tvirtinimas privalomoms studijoms tik subrandins karčius etninių ir religinių konfliktų vaisius[48].

Istorijos mokslas, kaip ir mokymas, po SSRS žlugimo kurį laiką išsaugojęs gana sąlyginę autonomiją, dėsningai tapo šiuolaikinės Rusijos politinės vadovybės interesų diktato sritimi. Šiuo metu įsibėgėjantis visiems šalies gyventojams privalomos istorinės atminties diegimas atitinka „valdžios vertikalės“ bei „suverenios demokratijos“ principų įgyvendinimą. Kaip pastebėjo Hana Arendt (Hannah Arendt), „[...] neabejotinas melo panašumas į veiksmą, į besikeičiantį pasaulį, trumpai tariant, į politiką, apribojamas pačios dalykų, atvirų žmogaus sugebėjimui veikti, prigimties. Įsitikinęs įvaizdžių kūrėjas klysta manydamas, kad gali numatyti pasikeitimus, sakydamas netiesą apie faktinius dalykus, kuriuos kiekvienas nori kaip nors pašalinti. Potiomkino kaimelių statymas, toks mielas neišsivysčiusių šalių politikams ir propagandistams, visada atveda ne prie realaus daikto sukūrimo, o prie surogatų dauginimo ir tobulinimo“.[49] Esame liudininkai proceso, kuomet istorijos mokslas eilinį kartą tampa „Potiomkino kaimeliu“, o istorijos mokymas – unifikuotos propagandos sistemos dalimi.

 

Išvados

 

Rusijos istorija tradiciškai suprantama kaip politinių batalijų objektas: istorijos mokslo kontrolė laikoma svarbiu faktoriumi, leidžiančiu efektyviai manipuliuoti masine savimone, taip pat, reikalui esant, „pagrįsti“ galimas agresijas kaimyninių valstybių atžvilgiu. Grynai funkcinė istorijos samprata (politine prasme) būdinga tiek carinės Rusijos, tiek ir Sovietų Sąjungos laikotarpiais. Šios pozicijos buvo trumpam atsisakyta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau pastaruoju metu ji faktiškai vėl grąžinta apyvarton.

Rusijos Federacijoje 2003 m. ne tik deklaruotas, bet ir pradėtas sistemingai įgyvendinti vadovėlių, mokymo priemonių ir apskritai pedagogų naudojamos medžiagos mokymo tikslais cenzūravimas. Alternatyvios istorijos interpretacijos atmetamos kaip kenksmingos. Šie veiksmai pagrindžiami vykstančiu švietimo sistemos „perėjimo prie naujų mokymo standartų“, taip pat būtinybe ugdyti „patriotinę savimonę“.

Rusijos „istorijos perrašymo“ procesas turėtų būti vertinamas ne tik kaip mokslo ir švietimo sektoriuje vykstančio autoritarinio diktato įtvirtinimas. Tai sisteminių permainų išraiška, patvirtinanti valdančiojo politinio režimo įsigalėjimą praktiškai visose gyvenimo srityse. Istorijos mokslui paliekamas politinių technologijų priemonės vaidmuo, o istorijos mokymui – masinės ir privalomos indoktrinacijos funkcija.

 

Nuorodos



* Ramūnas Trimakas – Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Politikos mokslų katedros lektorius, humanitarinių mokslų daktaras; adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius; el. paštas: ramū Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – ES institucinė reforma, pilietinės visuomenės kūrimas Vidurio ir Rytų Europoje, sovietinė visuomenė ir kultūra, politiniai procesai buvusios SSRS teritorijoje.



[1] Ōčėėčļīā, Ą. Ķīāåéųą˙ čńņīšč˙ Šīńńčč 1945-2006 ćć. Źķčćą äė˙ ó÷čņåė˙. Ģīńźāą: Ļšīńāåłåķčå, 2007.

[2] Äóćčķ, Ą. Īįłåńņāīāåäåķčå äė˙ ćšąęäąķ ķīāīé Šīńńčč. Ģīńźāą: Åāšąēčéńźīå äāčęåķčå, 2007.

[3] ßķīā, Ą. Ļīńėå Åėüöčķą. "Āåéģąšńźą˙" Šīńńč˙. Ģīńźāą: ŹŠÓŹ, 1995, c. 140.

[4] Źąšļžź, Ą. Ó÷åįķą˙ ņšåāīćą. Taip pat galima rasti internete: http://www.grani.ru/Society/History/m.123805.html [žiūrėta 2007-09-03].

[5] After The Fall: Essays In Russian And Soviet Historiography. Ed. by Fox, M. D., Holquist, P., Poe, M., Martin, A. Slavica Publishers, 2004; Markwick, R. D. Rewriting History in Soviet Russia: The Politics of Revisionist Historiography, 1956-1974. Palgrave Macmillan 2001; Windows on the Russian Past: Essays on Soviet Historiography Since Stalin. Ed. by Heer H. & S., Baron, N. W. American Association for the Advancement of Slavic Studies, 1977.

[6] Kniūraitė, V. Imperija žlugo. Kas kaltas ir ką daryti?: interpretacinė pseudoistorinės rusų literatūros analizė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.

[7] Ļåņóõīā, Ž. Ä. Āåėč÷čå č ņšąćåäč˙ Šīńńčéńźīé Čģļåščč. Čńņīšč÷åńźą˙ õšīķīėīćč˙. Ģīńźāą: Ģåņąćąėąźņčźą, 2006.

[8] Ģčõąčė Ķąēąšīā. Āīęäž Ņšåņüåćī Ščģą. Ģīńźāą: Šóńńźą˙ čäå˙, 2004, c. 152281.

[9] Źąšą-Ģóšēą. Ń. Ńīāåņńźą˙ öčāčėčēąöč˙. Īņ Āåėčźīé Ļīįåäū äī ķąųčõ äķåé. Ģīńźāą: Ąėćīščņģ, Żźńģī, 2005.

[10] Źąėąųķčźīā, Ģ. Āļåšåä, ā ŃŃŃŠ-2. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2003.

[11] Ēčķāüåā, Ą. Šóńńźą˙ ņšąćåäč˙. Ģīńźāą: Żźńģī, 2005.

[12] Ļąšųåā, Ą. Ļ. Ļī÷åģó Šīńńč˙ ķå Ąģåščźą. Ģīńźāą: Ōīšóģ, 2001.

Āąė˙ķńźčé, Ń., Źąėžęķūé, Ä. Ļīķ˙ņü Šīńńčž óģīģ. Ģīńźāą: Żźńģī, 2002.

[13] Źąšą-Ģóšēą, Ń. Ńīāåņńźą˙ öčāčėčēąöč˙. Īņ Āåėčźīé Ļīįåäū äī ķąųčõ äķåé, ń. 210–723.

Ųąōąšåāč÷, Č. Š. Šóńńźčé āīļšīń. Ģīńźāą: Ąėćīščņģ-Źķčćą, 2004, ń. 15107.

[14] Źīšīėøā, Ā. Č. «Čģļåšąņīš āń˙ ēåģėč» čėč ēą źóėčńąģč «ķīāīćī ģčšīāīćī ļīš˙äźą». Ģīńźāą: Āå÷å, 2004.

[15] Āąäęšą, Ą. Ļóņü ēėą: ģąņščöą ćėīįąėüķīé ćåćåģīķčč. Ģīńźāą: ĄŃŅ, Ąńņšåėü, 2007, ń. 468.

[16] Äóćčķ, Ą. Ōčėīńīōč˙ āīéķū. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2004, c. 160–161.

[17] Ćšīģīā, Ā., Āąńčėüåā, Ć. Šąēāąė ŃŃŃŠ - ļšč÷čķū č ļīńėåäńņāč˙. Ģīńźāą, 1998.

Ģ˙ėī, Ź. Ć. Šīńńč˙ č ļīńėåäķčå āīéķū ÕÕ āåźą (1989-2000). Ź čńņīščč ļąäåķčč ńāåšõäåšęąāū. Ģīńźāą: Āå÷å. 2002, ń. 661.

[18] Ćšīäķåķńźčé, Ķ. ×åņāåšņą˙ ģčšīāą˙: ŃŲĄ ā āīéķå ēą ģčšīāīå ćīńļīäńņāī. Ģčķńź: Čēä. Ā. Ļ. Čėüčķ, 2004; Ļåņóõīā, Ž. Ä. ×åņāåšņą˙ Ģčšīāą˙. Āņīšęåķčå. Õšīķčźą īźźóļąöčč Āīńņī÷ķīćī Ļīėóųąšč˙. Ģīńźāą: Ģåņąćąėąźņčźą, 2005.

[19] Źąėąųķčźīā, Ģ. Ńāåšõ÷åėīāåź ćīāīščņ ļī-šóńńźč. Šīńńč˙ ļšīņčā Ćīėåģą. Ģīńźāą, ĄŃŅ, 2006; Ļåņóõīā, Ž. Ä. Ńāåšõżāīėžöč˙ č Āūńųčé Šąēóģ Ģčšīēäąķč˙. Ńóļåšżņķīń Šóńīā: īņ ģóņąķņīā ź Įīćī÷åėīāå÷åńņāó. Ģīńźāą, Ščļīė-Źėąńńčź, 2006; Ļåņóõīā, Ž. Ä. Ķą Ēąļąä! Źąź ķąģ īįóńņšīčņü Åāšīļó č Ąģåščźó. Šóńńźą˙ ķąöčīķąėüķą˙ čäå˙. Čäåīėīćč˙ īńāīįīęäåķč˙ ÷åėīāå÷åńņāą īņ ņīņąėčņąšķīé ņčšąķčč ŃŲĄ. Ģīńźāą: Ģåņąćąėąźņčźą, 2006; Šóńńźą˙ äīźņščķą (Ńåšćčåāńźčé ļšīåźņ). Ģīńźāą: ßóēą, 2007; Ųąļņąėīā, Į. Ķ. Šóńńźą˙ żźńļąķńč˙: įåé ļåšāūģ čėč ļīćčįķåųü! Ģīńźāą: Żźńģī, Ąėćīščņģ, 2005, ń. 1385, 402436.

[20] Äóćčķ, Ą. Īńķīāū ćåīļīėčņčźč. Ćåīļīėčņč÷åńźīå įóäółåå Šīńńčč. Ģīńźāą: Ąšźņīćå˙, 1997, ń. 165262; Čāąųīā, Ė. Šīńńč˙ čėč Ģīńźīāč˙? Ćåīļīėčņč÷åńźīå čēģåšåķčå ķąöčīķąėüķīé įåēīļąńķīńņč Šīńńčč. Ģīńźāą: Żźńģī, 2002, ń. 7171; Ļåņšīā, Ā. Ė. Ćåīļīėčņčźą Šīńńčč (Āīēšīęäåķčå čėč ćčįåėü?). Ģīńźāą: Āå÷å, 2003, c. 167–212.

[21] Źąėąųķčźīā, Ģ. Āīéķą ń Ćīėåģīģ. Ģīńźāą: ĄŃŅ, Ąńņšåėü, ń. 4178, 178188; Ļąķąščķ, Ą. Ļšąāīńėąāķą˙ öčāčėčēąöč˙ ā ćėīįąėüķīģ ģčšå. Ģīńźāą: Żźńģī, 2003, ń. 2984.

[22] Źąšą-Ģóšēą, Ń. Ć. Ģąķčļóė˙öč˙ ńīēķąķčåģ. Ģīńźāą: Ąėćīščņģ, 2005; Ėčńč÷źčķą, Ā. Ą., Ųåėåļčķą, Ė. Ą.. Āīéķą ļīńėå āīéķū: čķōīšģąöčīķķą˙ īźźóļąöč˙ ļšīäīėęąåņń˙. Ģīńźāą: Żźńģī, 2005; Ļąķąščķ, Č. Ņåõķīėīćč˙ čķōīšģąöčīķķīé āīéķū. Ģīńźāą: ŹŃĻ+, 2003.

[23] Źąėžęķūé, Ä., Åšģčėīāą, Å. Äåėī č Ńėīāī: Įółåå Šīńčč ń ņī÷źč ēšåķč˙ ņåīščč żāīėžöčč. Ģīńźāą: Żźńģī, 2003, ń. 354355.

[24] Ąķäšååā, Ń. Ž. Ķąįąņ. Ķå ćīāīščņå ļīņīģ, įóäņī āū åćī ķå ńėūųąėč! Ģīńźāą: Ļčīķåš, 2002, ń. 348369.

[25] Ļåņšīā, Ā. Ė. Ćåīļīėčņčźą Šīńčč (Āīēšīęäåķčå čėč ćčįåėü?). Ń. 172.

[26] Źšåģėøā, Ń. Šīńńč˙ č Ćåšģąķč˙: ńņšąāčņü!: Īņ Āåńąė˙ Āčėüćåėüģą ź Āåšńąėž Āčėüńīķą. Ķīāūé āēćė˙ä ķą ńņąšóž āīéķó. Ģīńźāą: ĄŃŅ, Ąńņšåėü, 2003.

Źšåģėøā, Ń. Šīńńč˙ č Ćåšģąķč˙: Ļóņü ź ļąźņó: Źīščäīšū šąēäīšą č ļąźņ ķąäåęäū: Čńņīšč÷åńźīå čńńėåäīāąķčå. Ģīńźāą: ĄŃŅ, Ąńņšåėü, ĀĒĪČ, 2004.

[27] Źšóļķīā, Ž. Ńņąņü ģčšīāīé äåšęąāīé. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, ń. 5-51, 165-187.

[28] Äóćčķ, Ą. Ļšīåźņ «Åāšąēč˙». Ģīńźāą: Żźńģī, ßóēą.

[29] Ńīźīėīā, Ķ. Ļąņščīņč÷åńźą˙ ÷åńīņźą. Taip pat galima rasti internete http://www.grani.ru/Society/Science/m.124076.html [žiūrėta 2007-09-03].

[30] Ąōąķąńüåā, Ž. Ōåķīģåķ Ńīāåņńźīé čńņīščīćšąōčč. Taip pat galima rasti internete: http://www.yuri-afanasiev.ru/articles/book_2000_19_t3_fenomenist.htm [žiūrėta 2007-09-05].

[31] Ņąšąńåāč÷, Ć. Ćīšäīńņü, č ķč÷åćī, źšīģå ćīšäīńņč. Taip pat galima rasti internete: http://www.hro.org/ngo/discuss/02_12_03.php [žiūrėta 2007-09-03]

[32] Åėźīā, Č. Ķīāåéųą˙ čńņīšč˙ Šīńńčč - ÷ņī įūėī ń ķąģč ā÷åšą. "Šīńńčéńźą˙ ćąēåņą" Ōåäåšąėüķūé āūļóńź ¹ 4410 īņ 11 čžė˙ 2007 ć. Taip pat galima rasti internete http://www.rg.ru/2007/07/11/istoriya.html iūrėta 2007-09-05].

[33] Įīščń Ńīźīėīā Äąšīģ ļšåļīäąāąņåė˙ģ. Taip pat galima rasti internete: http://www.grani.ru/Society/Science/m.124112.html [žiūrėta 2007-09-05].

[34] Ģīųźčķ, Ģ. Źšąņźčé źóšń ĀĀĻ. Taip pat galima rasti internete: http://babr.ru/index.php?pt=news&event=v1&IDE=38584 [žiūrėta 2007-09-05].

[35] Čāąķ IV (Ćšīēķūé). Ńī÷čķåķč˙. Ģīńźāą: Ąėćīščņģ, 2007.

[36] Ģåķüųčźīā, Ģ. Ī. Šóńńźīå ļšīįóęäåķčå. Ģīńźāą: Źķčęķūé ģčš, 2007.

[37] Čėüčķ, Č. Ą. Ļī÷åģó ģū āåščģ ā Šīńńčž. Ńī÷čķåķč˙. Ģīńźāą: Żźńģī, 2006.

[38] Ćīėåķźīā, Ą. Ķ. Ļšåäėąćąž "īįś˙ńķčņü" Ńņąėčķą. Ģīńźāą: ĄĀČŅČ, 2005; Ģąšņčšīń˙ķ, Ą. Į. Ńņąėčķ č Āåėčźą˙ Īņå÷åńņāåķķą˙ āīéķą (Źķčćą 1). Ģīńźāą: Āå÷å, 2007; Ģąšņčšīń˙ķ, Ą. Į. Ńņąėčķ č šåļšåńńčč 1920-1930-õ ćīäīā (Źķčćą 2). Ģīńźāą: Āå÷å, 2007; Ģąšņčšīń˙ķ, Ą. Į. Ńņąėčķ: Įčīćšąōč˙ Āīęä˙ (Źķčćą 3). Ģīńźāą: Āå÷å, 2007; Ģąšņčšīń˙ķ, Ą. Į. Ńņąėčķ č äīńņčęåķč˙ ŃŃŃŠ (Źķčćą 4). Ģīńźāą: Āå÷å 2007; Ķåāåęčķ, Ā. Ą. Ńņąėčķ ī āīéķå. Ēąńņīėüķūå šå÷č 1933-1945 ćć. Ģīńźāą: ßóēą, 2007; Ļīėčźąšļīā Ā.Ń. Ńņąėčķ. Āåėčźčé ļėąķčšīāłčź ńīāåņńźīé öčāčėčēąöčč. Ģīńźāą: Ščļīė-Źėąńńčź, 2007.

[39] Ēą˙āėåķčå äė˙ ļšåńńū č īņāåņū ķą āīļšīńū ęóšķąėčńņīā ļī īźīķ÷ąķčč ļåšåćīāīšīā ń Ļšåēčäåķņīģ Ļīėüųč Ąėåźńąķäåšīģ Źāąńüķåāńźčģ. 16 ˙ķāąš˙ 2002 ćīäą, Āąšųąāą. Taip pat galima rasti internete: http://www.kremlin.ru/text/appears/2002/01/28775.shtml [žiūrėta 2007-09-05].

[40] Äąķčėīā, Ą., Źīńóėčķą Ė. Čńņīšč˙ Šīńńčč, ÕÕ āåź: Ó÷åįķčź äė˙ ńņąšųčõ źėąńńīā īįłåīįšąēīāąņåėüķūõ ųźīė č ó÷šåęäåķčé. Ģīńźāą: ßõīķņ, 2000.

[41] Ten pat, c. 272-281.

[42] Ten pat, c. 281.

[43] Ten pat, c. 260-268.

[44] Ten pat, c. 324.

[45] Ten pat, c. 324.

[46] Ten pat, c. 325.

[47] Ten pat, c. 326.

[48] Ļąčķ, Ż. Ńóģåšźč ėčįåšąėüķīé čģļåščč. Taip pat galima rasti internete: http://www.ng.ru/ideas/2007-06-15/10_empire.html [žiūrėta 2007-09-04].

[49] Arendt, H. Tarp praeities ir ateities. Aštuoni politinės filosofijos etiudai. Vilnius: Aidai, p. 285.

 

Gauta 2007 spalio 30 d.

Pateikta spaudai 2007 m. lapkričio 14 d.

 

Summary
Contemporary Reflections of Historical Narrative in Russian Radical Press

The article analyses how contemporary Russian radical authors (Dugin, Panarin, Kalashnikov, Kaliuzhnyj) characterize public discussions and official representations of Russian history. Their criticism is levelled at the so-called “pro-Western” and “anti-patriotic” visions of “ Russia‘s glorious past”. In other words, the field of historical studies is seen as the propaganda battleground, and the control over the images of the past means the effective management of mass consciousness.

As far as Russia is concerned, history and its teaching traditionally were defined as objects of censorious state control. Such a tradition can be traced back to the end of the 18th and the beginning of the 19th centuries. Especially brutal forms of censorship were implemented by the Soviet regime, when history was exploited as one of indoctrination tools and means to veil the crimes of the Soviet totalitarianism. Censorship was officially abolished after the fall of the Soviet regime. However, the decade of provisory “freedom” is coming to the end now. During the Putin’s regime history studies at universities and other educational institutions (secondary schools included) became the object of growing criticism as “too liberal” or even “anti-Russian”. On the one hand, Russian radical authors welcome the initiatives of the ruling regime “to make improvements in this highly important sphere”. On the other hand, they voice the opinion that as “pro-Western menace” still exists, it is necessary to tighten control and restrictions.