„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Vainius SMALSKYS, Antanas ŠENAVIČIUS. Lietuvos policija ir nepilnamečiai nusikaltėliai 1938–1940 metais
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamos nepilnamečių baudimo, įstatymų leidybos problemos, susijusios su tarpukario Lietuvos baudžiamaisiais įstatymais, kurie darė tiesioginę įtaką mažamečių baudimui ir globai. Analizuojama policijos veikla bei jos santykiai su auklėjimo ir drausmės įstaigomis. Aprašoma kvotos pareigūnų veikla perduodant nepilnamečių nusikaltimų ir teisės pažeidimų medžiagą teismams. Aptariama nepilnamečių globos problemos ir nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų vaidmuo globos procese.

Prasminiai žodžiai: tarpukario Lietuva, nepilnamečių globa, bausmės mažamečiams, policijos nuovados.

 

Įvadas

 

Po Pirmojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių įsitvirtino demokratinės politinės sistemos. Įstatymų leidėjai patikėjo teisėjams spręsti nepilnamečių nusikaltėlių bylas taikant ne represines, o auklėjamąsias priemones, t. y. siunčiant perauklėti į žemės ūkio kolonijas ar atiduodant tėvų (globėjų) bei svetimų žmonių globai. Daugelio tarpukario Europos valstybių baudžiamojoje teisėje buvo nustatytos ribos tarp absoliutaus ir lygtinio nepakaltinamumo amžiaus. Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt. absoliutaus nepakaltinamumo amžius svyravo nuo 12 iki 14 metų, o lygtinio nepakaltinamumo – nuo 12 iki 18 metų.

Tarpukario Lietuvoje, Baudžiamąjį Statutą paveldėjusioje iš carinės Rusijos, lygtinio nepakaltinamumo amžius buvo nuo 10 iki 17 metų. Daugelis išsivysčiusių tarpukario Vakarų valstybių (Belgija, Olandija ir kt.) nepilnamečių baudimo politikoje ėjo ne baudimo ir represijų, o nepilnamečių nusikaltimų prevencijos ir mažamečių nusikaltėlių auklėjimo keliu. Buvo kuriamos auklėjimo įstaigos, globos patronatai ir t. t.

Jau XIX a. pab.–XX a. pr. suvokta, kad vien tik bausmėmis ir represijomis kovojant su nepilnamečių nusikaltimais nebus gerų rezultatų. Iškilo auklėjimo ir globos problema. Bausmių visiškai nebuvo atsisakyta, ypač nusikaltusiųjų jaunuolių tėvų atžvilgiu. Valstybės ir visuomenės turėjo apsaugoti į nusikaltimus linkusį nepilnametį nuo tėvų, kurie blogai jį auklėjo ir ugdė. Šioje situacijoje nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovados (arba moterų policijos nuovados) vaidino vieną svarbiausių vaidmenų. Tarpukario Lietuva nuo 1938 m. irgi nebuvo išimtis.

Nepilnamečių globa ir baudimas bei policijos nuovadų vaidmuo šiame procese tarpukario Lietuvoje yra mažai tyrinėta tema. Vienas iš šio straipsnio autorių[1] yra tyrinėjęs nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų valdymą bei kovą su mažamečių nusikaltimais, Č. Mančinskas[2] fragmentiškai analizavo šių policijos nuovadų veiklą, o D. Grigolovičienė tyrinėjo auklėjimo ir drausmės įstaigų veiklą tarpukario Lietuvoje.[3]

Šie fragmentiški tyrimai neatsako į klausimą, kokia efektyvi buvo Lietuvos nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų veikla. Straipsnio tikslas – išanalizuoti, kaip šios policijos nuovados, sukurtos Kaune (1938 m.) ir Vilniuje (1939 m.), sprendė nepilnamečių baudimo, kvotos, teisės pažeidimų prevencijos ir globos problemas. Tyrime panaudoti pirminiai šaltiniai – archyviniai dokumentai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus (toliau – VUB RS) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų. Taip pat remtasi papildomais periodiniai šaltiniais: tarpukario Lietuvos „Policijos“ žurnalų analize. Šiuose žurnaluose daugiausiai buvo rašoma nepilnamečių nusikaltėlių reikalų ir mažamečių nusikalstamumo klausimais. Straipsnyje daugiausia remiamasi nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų, įkurtų ir veikusių Kaune ir Vilniuje, statistiniais duomenimis. Didžiuosiuose miestuose ir buvo keliama daugiausia bylų nepilnamečiams teisės pažeidėjams.

 

Nepilnamečių baudimo ir kontrolės problemos

 

Stebėdami mažamečių nusikaltimų skaičiaus augimo dinamiką turėtume pripažinti, kad per visą tarpukario Lietuvos laikotarpį jis augo. Tam turėjo įtakos šie pagrindiniai veiksniai: sunki jaunos Lietuvos valstybės ekonominė padėtis po Pirmojo pasaulinio karo, 1929 m. pasaulinės ekonominės krizės įtaka Lietuvai, per lėtas policijos ir kitų teisėsaugos institucijų profesionalumo augimas. Visose Vakarų šalyse vyko tokie pat procesai.

Policijos valdininkas Zigmas Pivoriūnas tvirtino, kad 1939 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, Kauno mažamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovada savo žinioje turėjo 357 teismo nubaustus prižiūrimus nepilnamečius. Iš jų buvo 301 berniukas ir 56 mergaitės (19 vaikų buvo pavainikiai – nesantuokiniai vaikai).[4] Jie buvo skirstomi pagal šiuos nusikaltimus:

1.       smulkus chuliganizmas – 59 vaikai;

2.       valkatavimas – 32 vaikai;

3.       bastymasis – 72 vaikai;

4.       smulkios vagystės – 27 vaikai;

5.       elgetavimas – 27 vaikai

6.       pabėgimas (iš namų) – 28 vaikai;

7.       nepaklusnumas tėvams – 25 vaikai;

8.       gėlių ir laikraščių pardavinėjimas be leidimo – 27 vaikai;

9.        judėjimo trukdymas (automobilių) – 13 vaikai;

10.    šaudymas (iš pačių pasigamintų prietaisų) – 8 vaikai;

11.    lošimas kortomis – 3 vaikai;

12.    neatsargus padegimas – 3 vaikai;

13.    amoralus elgesys – 5 vaikai.

Iš viso: 333 vaikai.


Į prieglaudas buvo atiduoti 24 vaikai. Kaip minėta įvade, nepilnamečio, pirmą kartą padariusio teisės pažeidimą, policija nebausdavo, o imdavo jį globoti.

Šeimos gausumo atžvilgiu nepilnamečiai buvo skirstomi taip:


Abu tėvus turėjo – 168 vaikai;

Motiną turėjo – 79 vaikai;

Tėvą turėjo – 17 vaikų;

Našlaičių buvo – 16 vaikų;

Išsiskyrusių šeimų buvo 77 vaikai;

Iš viso: 357 vaikai.


Vaikų gausumo atžvilgiu buvo skirstoma taip:


1 vaiką turėjo – 41 šeima;

2 vaikus turėjo – 86 šeimos;

3 vaikus  turėjo – 72 šeimos;

4 vaikus turėjo – 62 šeimos;

5 vaikus turėjo – 53 šeimos;

6 vaikus turėjo – 25 šeimos;

7 vaikus turėjo – 11 šeimų;

8 vaikus  turėjo  - 5 šeimos;

9 vaikų neturėjo nė viena šeima;

10 vaikų turėjo – 2 šeimos.

Iš viso: 357 vaikai.

Reikia pažymėti, kad 16 vaikų buvo našlaičiai ir šioje suvestinėje buvo fiksuota, iš kokio gausumo šeimos jie buvo kilę ir kada dar buvo gyvi tėvas ir motina.

Pagal mokslo cenzą nepilnamečiai buvo skirstomi taip:


Nelankiusių mokyklos buvo – 43 vaikai;

I skyriaus nelankė – 57 vaikai;

II skyriaus nelankė – 80vaikų;

III skyriaus nelankė – 72 vaikai;

IV skyriaus nelankė – 65 vaikai:

I klasės nelankė – 8 jaunuoliai;

II klasės nelankė – 9 jaunuoliai;

V klasės nelankė – 3 jaunuoliai;

Amatų mokyklų nelankė – 6 jaunuoliai.

Iš viso: 357 vaikai.

(Pastaba: Pradinėse mokyklose buvo skyriai, progimnazijose ir gimnazijose – klasės)


Pagal amžiaus tarpsnius savo globojamuosius Kauno nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovada skirstė taip:


2 metų – 2 vaikai;

3 metų – 1 vaikas;

4 metų – 5 vaikai;

6 metų – 8 vaikai:

7 metų – 13 vaikų;

8 metų – 18 vaikų;

9 metų – 22 vaikai;

10 metų – 35 vaikai;

11 metų – 30 vaikų;

12 metų – 51 vaikas;

13 metų – 32 vaikai;

14 metų – 54 jaunuoliai;

15 me tų – 33 jaunuoliai;

16 metų – 29 jaunuoliai;

17 metų – 10 jaunuolių;

18 metų – 8 jaunuolių.

Iš viso: 357 vaikai.

(Pastaba: Mažamečiai, turėję 2, 3 ar daugiau metų amžiaus, valkataudavo ir elgetaudavo su savo vyresniaisiais broliais ir seserimis.)


Kada ir kiek vaikų laiko atžvilgiu nepilnamečių reikalų policija buvo paėmusi į savo globą? Čia matome tokį pasiskirstymą (iki 1939 m. liepos mėn.).


1938m. V mėn. – 43 vaikai;

VI mėn. – 19 vaikų;

VII mėn. – 18 vaikų;

VIII mėn. – 10 vaikų;

XI mėn. – 7 vaikai;

X mėn. – 10 vaikų;

XI mėn. – 44 vaikai;

XII mėn. – 15 vaikų.

1939 m. I mėn. – 3 vaikai;

II mėn. – 14 vaikų:

III mėn. – 27 vaikai;

VI mėn. – 30 vaikų;

VII mėn. – 51 vaikas;

Iš viso: 357 vaikai.( Z. Pivoriūno diplominio darbo duomenys[5])

Pastaba: Į policijos nuovadą patekę nepilnamečiai buvo fiksuojami nuo 1938 m. gegužės 1 d., t. y., nuo nepilnamečių reikalų policijos nuovados susikūrimo Kaune pradžios iki 1939 m. liepos mėn. Daugiau duomenį nei iš Vilniaus, nei iš Kauno nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų aptikti nepavyko.


Tarpukariu buvęs Kauno nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovados viršininko padėjėjas Z. Pivoriūnas nacių okupacijos metais tvirtino, kad iki Sovietų okupacijos (1940 birželio 15 d.) nepilnamečių policijos nuovados Kaune ir Vilniuje savo žinioje turėjo per 1000 teismo nubaustų nepilnamečių ir apie 500 atostogaujančių auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtinių.[6]

Tuometinėje spaudoje buvo teigiama, kad policija, susidūrusiu su vaiku teisės pažeidėju, pirmiausiai žiūrėjo į jo socialinį pasaulį, stengėsi suprasti jį supančią aplinką. Į vaiką buvo žiūrima ne kaip į įgimtą nepataisomą nusikaltėlį, o kaip į socialinės aplinkos sugadintą objektą. Tai iš dalies tiesa. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. II pusės Vakarų šalyse buvo fiksuojamas didelis nepilnamečių nusikalstamumo augimas (sietinas su anksčiau minėtomis priežastimis). Galima iš dalies teigti, kad spartus nepilnamečių nusikalstamumo augimas (nuo XIX a. pab. iki Antrojo pasaulinio karo jis padidėjo keliais šimtais procentų) savaime paneigė antropologinę italų psichiatro prof. Č. Lombroso (C. Lombroso) teoriją, nes dauguma nepilnamečių nusikaltimų buvo blogų socialinių gyvenimo sąlygų padarinys.[7]

Č. Lombroso požiūriu, pagrindiniai nusikalstamumo motyvai buvo fizinė ir psichinė degeneracija ir patologija (pvz.: nusikaltėlių žemesnė kakta, mažesnė kaukolė; jeigu tėvas nusikaltėlis, tai ir vaikai bus nusikaltėliai ir t. t.). XX a. 3 dešimtmetyje Č. Lombroso ir italų pozityvistai po truputį savo pozicijas užleidžia kriminalinės sociologijos šalininkams. Vieno iš kriminalinės sociologijos Vakarų Europoje atstovų belgų statistiko L.A. J. Kiutele (L. A. J. Qeutelet) ir mokslinio šios teorijos pradininko vokiečių teisininko Franco fon Listo (Franz von Liszt) bei jų šalininkų nuomone, vyraujantys veiksniai ir motyvai nusikalstamumui atsirasti buvo ekonominės, fizinės, klimato ir kitokios socialinės sąlygos.[8]

Tarpukario Lietuvoje irgi įsivyravo kriminalinės sociologijos nuostatos, kurios buvo derinamos su pozityvistine Č. Lombroso teorija. Prof. J. Vabalas-Gudaitis ir prof. J. Blažys buvo iš dalies konvergencijos teorijos šalininkai. Jie tvirtino, kad nusikaltėliai, turintys psichikos sutrikimų, taip pat yra blogų socialinių gyvenimo sąlygų padarinys. Kalnaberžės auklėjimo ir drausmės įstaigos įkūrėjas ir vadovas kun. M. Jonaitis taip pat buvo kriminalinės sociologijos šalininkas ir iš dalies kopijavo Belgijos nepilnamečių nusikaltėlių reikalų įstaigų sistemą. Jis buvo aplankęs Latvijos, Vokietijos ir Italijos analogiškas įstaigas, bet belgų mažamečių nusikaltėlių auklėjimo ir globos sistema jam paliko didelį įspūdį.[9] Iš belgų bei iš dalies vokiečių patirties perimtą tyrimo ir „Žinių lapo“ sistemą, bandomojo laikotarpio atostogas jis stengėsi pritaikyti Lietuvos realijoms.

Kiekvienais metais Kalnaberžės, Krakių ir Jurdaičių auklėjimo ir drausmės įstaigos išsiųsdavo dalį savo auklėtinių „neribotų atostogų“, t. y., bandomajam laikotarpiui. Jei atostogaudami kolonijų auklėtiniai nepadarydavo teisės pažeidimų, tai jiems sutrumpindavo buvimo auklėjimo ir drausmės įstaigose laiką. Atostogaujančius nepilnamečius prižiūrėjo viešosios policijos nuovados, o Kaune nuo 1938 m. gegužės 1 d., Vilniuje – nuo 1939 m. pabaigos – nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovados. Jos stebėjo nepilnamečių nusikaltėlių elgesį, kai šie grįždavo iš auklėjimo ir drausmės įstaigų. Išleisdami auklėtinį atostogų, drausmės ir auklėjimo įstaigų vedėjai išsiųsdavo tos vietovės, į kurią vykdavo nepilnametis, policijos nuovadai „Žinių lapą“, kuriame policija turėjo surinkti žinias apie atostogaujantį nepilnametį ir persiųsti jas į auklėjimo ir drausmės įstaigas. Šios žinios padėdavo geriau orientuotis, kaip ilgai nepilnametį nusikaltėlį galima buvo laikyti įstaigos žinioje. Panašias žinias rinkdavo viršaitis to valsčiaus, į kurį atvykdavo atostogauti nepilnametis.

Policijos valdininkas M. Brazauskas, tvirtino, kad buvo prašoma surinkti žinias apie auklėtinio tėvus ar gimines, pas kuriuos mažametis buvo numatęs apsigyventi. „Žinių lape“ buvo klausiama tokių dalykų:

1.       Kokios, Tamstos manymu, tie žmonės turės įtakos auklėtiniui ir kaip atsiliepia kaimynai?

2.       Ar bus auklėtinis tiek prižiūrimas ir globojamas, kad negalės susidėti su blogais draugais ir nenusikals?

3.       Ar neturinčiam darbo auklėtiniui galės duoti tinkamą užlaikymą?[10]


Tai tik keletas pavyzdžių klausimų, kurie buvo adresuojami nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadoms (nuo 1938 m. gegužės 1 d. Kaune ir nuo 1939 m. pabaigos Vilniuje) arba viešosios policijos nuovadoms. Lengviausia buvo atsakyti į 3 klausimą, t. y. policijos tarnautojas nuvykdavo pas auklėtinio tėvus ar globėjus ir sužinodavo, kokiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis pastarieji gyveno. Buvo reikalingas auklėtinį globojusių asmenų ilgesnis ir detalesnis pažinimas, kad būtų galima vertinti jų įtaką ar priežiūros trūkumus atvykusiam iš auklėjimo ir drausmės įstaigos jaunuoliui(ei). Siekiant daugiau sužinoti apie tėvus ar globėjus, neužtekdavo vien kaimynų ar apylinkės asmenų nuomonės, kuri galėjo būti ne visada objektyvi. Reikėjo ilgesnio tyrimo.[11] „Žinių lape“ buvo daug nekonkrečių klausimų. Pavyzdžiui, suteikiant žinias apie tėvus, reikėdavo gauti žinių apie senelius ir prosenelius. Pastarųjų auklėtinio tėvai dažniausiai neprisimindavo. Reikia pripažinti, kad „Žinių lape“ buvo ir daugiau netikslumų bei dalykų, nesusijusių su realiu gyvenimu. Aiškinantis tuos klausimus buvo patariama vilkėti civiliais drabužiais.[12] Kaimuose, kur nebuvo nepilnamečių reikalų policijos nuovadų, daugiausia žinių apie auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtinių tėvus ir globėjus galėjo suteikti valsčių viršaičiai ir apylinkių seniūnai. Policijos tarnautojams skirto „Žinių lapo“ klausimai dažnai dubliavosi su panašiais klausimais, kuriuos auklėjimo ir drausmės įstaigos išsiųsdavo valsčių viršaičiams. Pastarieji, pildydami klausimyną, remdavosi apylinkių seniūnų duomenimis apie auklėtinių šeimas. Dažnai klausimai, kuriuos pateikdavo auklėjimo ir drausmės įstaigų vadovybė policijai ir valsčių viršaičiams, sutapdavo. Klausimus sudarydavo auklėjimo ir drausmės įstaigų vadovai, psichologai ir pedagogai. Kunigai nebūdavo pasitelkiami į pagalbą. Išanalizavus „Žinių lapo“ klausimus galima daryti atsargią išvadą, kad šis buvo per daug teorinio pobūdžio, nukopijuotas iš Vakarų Europos (Belgijos) šalių panašių auklėjimo įstaigų ir adaptuotas neatsižvelgiant į Lietuvos realijas.

Policijos tarnautojai iš dalies buvo teisūs, Lietuvos metrikacijos ir statistikos sistemos nebuvo taip gerai išvystytos kaip Vakarų Europos šalyse. Socialiniuose tyrimuose, ir ypač delinkvencinėje pedagogikoje, anketos (klausimyno) adaptacija (ne nukopijavimas) tiriamos visuomenės (šiuo atveju nepilnamečių teisės pažeidėjų segmento) realijoms visada buvo ypač aktuali.

Reiktų priminti, kad pagal tuometinę Lietuvos Respublikos teisę, iki 17 metų amžiaus auklėjimo įstaigų prižiūrimiems buvusiems auklėtiniams visos baudžiamosios bylos būdavo nutraukiamos. Jei auklėtinis per atostogas padarydavo teisės pažeidimą, tai atlikus kvotą, su atitinkamu lydraščiu (kvotos santrauka) būdavo siunčiamas atgal į auklėjimo ir drausmės įstaigą nesibaigus atostogoms, o kvota būdavo pristatoma teismui. Lygiai taip pat būdavo elgiamasi ir su nepilnamečiais (iki 21 metų amžiaus), jeigu jie padarydavo nusikaltimą. Atostogas galima buvo nutraukti nepilnamečiui dar nenusikaltus, bet gavus žinių, kad tam nusikaltimui nepilnametis ruošėsi arba per atostogas vėl palinkdavo į teisės pažeidimus. Tokiu atveju nepilnamečių reikalų policijos nuovada konsultuodavosi su auklėjimo ir drausmės įstaigų vadovybe ir kartu spręsdavo, ar nutraukti auklėtinio atostogas, ar ne.

Minėtame „Žinių lape“ buvo ir pakankamai konstruktyvių klausimų. Tam, kad nepilnamečių reikalų policija ir auklėjimo įstaigų vadovybė objektyviau nuspręstų atostogaujančio nepilnamečio likimą: leisti atostogauti ar ne, labai padėdavo šie „Žinių lapo“ klausimai:

1.       Kur ir pas ką auklėtinis gyvena?

2.       Kuo jis verčiasi ir kaip apie jį atsiliepia globėjai ir darbdaviai? Ar jis pats gali save iš uždarbio išlaikyti?

3.       Ar jis jaučiasi sveikas ir nesirguliuoja?

4.       Ar jis palaiko ryšius su asmenimis, kurie galėtų jį paveikti neigiamai? Gal turite žinių, kad jis valkatauja, girtuokliauja, paleistuvauja?[13]


Greta šitų žinių, policija būdavo prašoma pareikšti savo nuomonę: 1. Ar galima pratęsti auklėtiniui atostogas ilgesniam laikui? 2. Ar galima būtų jį visai išbraukti iš įstaigos žinios?[14]

Nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policija surinkdavo šiuos duomenis. Policijos valdininkai bendraudavo ne tik su auklėtiniu, bet ir su jo tėvais ar globėjais, darbdaviais, socialinėmis įstaigomis bei kitomis globos organizacijomis. Kaune ir kituose miestuose labai opus buvo auklėtinių aprūpinimas darbu. Kalnaberžės, Krakių ir Jurdaičių auklėjimo ir drausmės įstaigos auklėtinių mokymą vykdė žemės ūkio kryptimi, šių įstaigų auklėtiniai dažniausiai nemokėjo jokio miestui tinkamo amato.

Maža kvalifikuotų darbininkų pasiūla, ypač žiemos mėnesiais, miestuose ir taip padidėdavo. Tačiau auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtiniais darbdaviai nelabai pasitikėdavo. M. Brazauskas atkreipė dėmesį į tai, jog būtina auklėjimo ir drausmės įstaigose organizuoti amatų mokyklas, kur būtų galima per 2–3 mėnesius išeiti miestui tinkamos specialybės programą, o ne vien mokyti žemės ūkio amatų.[15] Iš miestų buvo kilę nepilnamečių auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtinių dauguma. Amatų mokymas turėjo ir prevencinę reikšmę. Miestiečiai auklėjimo įstaigų auklėtiniai, įgiję specialybes ir išėję iš auklėjimo įstaigų, galėjo įsidarbinti ne tik mažiau kvalifikuotuose darbuose, bet ir turėti geriau apmokamas profesijas.

Kvotas vedė nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų padėjėjai. Iš Kauno policijos nuovadų į nepilnamečių policijos nuovadą suplaukdavo visi pranešimai ir skundai apie nepilnamečių padarytus teisės pažeidimus. Kvotos būdavo privataus ir viešo pobūdžio. Kai nuovados viršininko padėjėjai baigdavo kvotą, iš vyskupijos kurijos būdavo pareikalaujama įtariamųjų gimimo liudijimų nuorašų. Būdavo surašoma kvotos santrauka ir viskas siunčiama teismui. Kaip jau anksčiau minėta, kiekviena kvota pasiekdavo teismą. Jei nepilnametis taisydavosi, kvotos būdavo paliekamos policijai.

Didelių problemų ir keblumų Kauno nepilnamečių nuovados viršininko padėjėjams sudarydavo mažamečių melas ir fantazijos kvotos metu.[16] Nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų valdininkai, būdami diplomuoti auklėtojai ir mokytojai, puikiai suvokė, kad vaikas skiriasi nuo suaugusiojo ir kokiomis akimis stebi ir mato jį supantį pasaulį. Ne visada vaikų pasakyta neteisybė buvo laikoma melu. Dažnai tai būdavo tik vaiko klaidos, kurios neturėdavo apgavimo pradų. Kokios gi buvo vaikų netikrų parodymų priežastys?

Vaikas neturi tikslaus laiko suvokimo, dažnai nemoka sutelkti dėmesio į vieną dalyką. Jam dažnai sunku atsiminti įvykių eigą, smulkiai atpasakoti, kokioje vietovėje ir su kuo jis buvo. Lengvai gali supainioti vieną įvykį su kitu. Dažnai kvotos metu atsakymo teisingumas priklausydavo nuo policijos tarnautojo autoriteto. Vaikui būdavo sunkiai suvokiamas noras kvotoje surasti teisingumą. Į tai, kas išgauta iš vaiko per apklausą, visada reikdavo žiūrėti atsargiai ir jo parodymų patikimumą patikrinti iš kitų šaltinių. Klausimai vaikui būdavo specialiai parenkami, kad nebūtų neapgalvotų atsakymų.

M. Brazauskas rašė, kad kiekvienas vaikas instinktyviai kratosi bausmės. Jeigu vaikas užklumpamas nusikaltimo vietoje, jis niekada ugdytojo liepiamas neapsvarstys savo poelgio, o su baime lauks bausmės. Dažnai kvotos metu būdavo susiduriama su fantazija. Parodymuose vaikai nevengdavo papasakoti apie vieną ar kitą dalyką ne taip, kaip buvo, bet kaip vaikas norėtų, kad būtų. Tokių paauglio fantastinių išvedžiojimų policija nelaikydavo melu, nes trūkdavo būtinojo melo požymio – tikslo apgauti.[17]

Vaikus imti liudininkais dažniausiai būdavo vengiama. Kuo vaikas mažesnis, tuo jo parodymai mažiau patikimi. Delinkventinės pedagogikos patirtis rodo: 3–4 metų amžiaus vaiko tikri ir teisingi atsiminimai labai reti. Kvotos metu tokie vaikai neprisideda nustatant tiesą ir teisingumą. Iš 8–11 metų amžiaus vaikų kas antras parodymas yra neteisingas. Iš 11–14 metų amžiaus vaikų neteisingų parodymų būna kas septintas. Dėl to tarpukario Europos šalių ir Lietuvos teismuose vaikai iki 14 metų amžiaus neprisiekdavo.

Tarpukario Lietuvos pavyzdžiai iš asocialių šeimų gyvenimo niekuo nesiskyrė nuo analogijų tarpukario Vakarų valstybėse. Gausių asocialių šeimų tėvai, vos „sudurdami galą su galu“, tyčia inkriminuodavo nepilnamečius savo narius, kad jie esą padarę kokį nusikaltimą. Nepilnametis būdavo tėvų pamokomas, ką teisme sakyti. Teismas tokį vaiką išsiųsdavo į auklėjimo ir drausmės įstaigą. Tėvams, aišku, būdavo lengviau išlaikyti likusią šeimą. Jie galvodavo, kad vaikas įstaigoje gaus išlaikymą ir įgis profesiją. Tačiau auklėjimo ir drausmės įstaigos neduodavo garantijos, kad mažametis išmoks amato. Toks vaikas, per tėvų „malonę“ pakliuvęs į auklėjimo ir drausmės įstaigą ir bendraudamas su nepilnamečiais nusikaltėliais, gaudavo daug neigiamos įtakos.

1938 m. balandžio mėn. Kauno savivaldybės nurodymu, gydytojams psichiatrams atlikus Kauno pradinių mokyklų mokinių patikrinimą buvo išaiškinta 1,7 proc. asocialių vaikų.[18] Daugiausiai tai buvo darbininkų ir bedarbių vaikai. Vargingos ir asocialios šeimos dažnai palikdavo nepilnamečius be jokios priežiūros. Vaikai valkataudavo po gatves, išmokdavo vagiliauti. Asocialių šeimų vaikai (ypač Kaune) dažnai pardavinėdavo gėles. Tarp jų būdavo ir vaikų iki 10 metų amžiaus. Tokių vaikų tėvus būdavo sunku surasti, dažniausiai jie gyvendavo Kauno fortuose ir jų teritorijoje esančiuose Šančių „šaldytuvuose“ (Tai Kauno gynybinių fortų teritorijoje, ypač Šančiuose, iškasti tuneliai, kuriuose caro laikais buvo laikomas kariuomenei skirtas maistas. Tarpukaryje dalį šių „šaldytuvų“, kurių neprireikė Lietuvos kariuomenei, buvo užėmę vargingieji ir asocialūs asmenys). Formaliai asocialių tėvų vaikai pagal civilinius tarpukario Lietuvos įstatymus nebuvo našlaičiai. Tokių vaikų prieglaudos nepriimdavo, tad jiems ir toliau tekdavo kęsti alkį ir kovoti už būvį miesto gatvėse. Kaip pavyzdį galime paanalizuoti 1938 m. Kauno Apygardos teismo bylą: Juozas St-čius buvo 54 metų amžiaus, gyveno Minkovskių gatvėje, turėjo šeimą, kuri susidėjo iš žmonos Katrės 42 metų amžiaus, dukterų: Marcelės – 18 metų amžiaus, Onos – 11 metų amžiaus, Stasės – 7 metų amžiaus ir Aleksandro 9 metų amžiaus.

Ši šeima gyveno labai vargingai drėgname rūsyje. Tėvas buvo girtuoklis, ligotas, bedarbis. Išnaudodavo savo vaikus siuntinėdamas juos elgetauti. Suelgetautus pinigus tėvas pragerdavo. Ši šeima atsisakė Kauno miesto savivaldybės socialinės globos skyriaus paramos, kad būtų parūpinta prieglauda vaikams. Tokie vaikai dažnai tapdavo vieninteliais šeimos išlaikytojais. Po daugelio įspėjimų 1939 m. gegužės 13 d. pakaltinamiesiems šios šeimos nariams buvo iškelta baudžiamoji byla pagal Baudžiamojo Statuto 276 str., o tėvams pagal Baudžiamojo Statuto – 420 str. Per tris mėnesius ši byla nebuvo išspręsta ir vaikai toliau elgetavo.[19] Pagal tarpukario Lietuvos baudžiamuosius įstatymus buvo galimas toks atvejis: jei byla  neišsprendžiama per tris mėnesius, ją dažnai nutraukdavo.

Galima teigti, kad tuometiniai Lietuvos civiliniai įstatymai įpareigojo tėvus savo nepilnamečius vaikus maitinti, aprengti ir gerai bei sąžiningai auklėti „pagal savo būklę“. (Civ. Įstat. XI strp. 170). Vaikai turėjo tėvus gerbti, jų klausyti, juos mylėti, atsiliepti apie juos su pagarba, iškęsti tėvų pamokymus.(Civ. Įstat. XI 177 strp.).[20] Tarpukario Lietuvos civiliniai įstatymai leido tėvams naudoti „namines taikomąsias priemones“ (pvz., mušimą diržu). Jei tėvai nesusitvarkydavo su savo nepaklusniais vaikais, tai jiems „padėdavo“ Baudžiamojo Statuto 419 str. „Kas nusižengė atkakliai neklausęs tėvų valdžios arba atšakiai elgęsis su motina arba teisėtu tėvu, tas baudžiamas areštu“.[21] Šiandien, tokios „naminės priemonės“ keltų nebent šypseną.

Visais laikais buvo vaikų, kurie buvo linkę nusikalsti, nesimokydavo, bėgdavo iš pamokų. Nepilnamečių reikalų policijos valdininkai siūlė griežtinti bausmes mažamečiams, įvesti greitą nepilnamečių baudimą, suteikti tėvams teisę prašyti teismą bausti nepilnametį be ypatingos teismo procedūros (teismo procesas buvo ilgas ir reikalaudavo liudininkų). Šitie pasiūlymai taip ir nebuvo įgyvendinti. Iš dalies galima teigti, kad jie buvo griežto baudžiamojo pobūdžio ir formaliai nelabai derinosi su po Pirmojo pasaulinio karo susiformavusia auklėjamojo pobūdžio delinkventine sistema.

Tuometiniai tarpukario Lietuvos baudžiamosios ir civilinės teisės specialistai tvirtino, kad tėvai turi visišką teisę į savo vaikus, tik neturi teisės kankinti. Tėvų rūpinimasis savo vaikais ir jų valdžia baigdavosi vieniems ar kitiems mirus, taip pat vaikams pradėjus mokytis aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, dukterims ištekėjus. Kaip ilgai tėvai turėdavo išlaikyti savo vaikus, priklausydavo nuo to, ar vaikai pilnamečiai ir galėjo patys save išlaikyti.[22]

Jei nepilnametis padarydavo nusikaltimą, o tėvai neužkirsdavo jam kelio, tai už nepilnamečio padarytus nuostolius mokėdavo tėvai, nors nepilnametis savo turto ir turėdavo. Jeigu tėvai įrodydavo, kad jokiais būdais negalėjo užkirsti kelio mažamečio nusikaltimui ar teisės pažeidimui, nuostoliai būdavo išieškomi iš nepilnamečio turto, jei šis jo turėdavo; jei neturėdavo, nuostolius atlygindavo tėvai. Jeigu tėvus atstodavo globėjai ar mokytojai, tai jie atlygindavo nuostolius lygiai taip pat kaip ir tėvai.

Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį Statutą, nepilnamečiai, kuriems buvo sukakę 10 metų amžiaus, nebuvo traukiami teisminėn atsakomybėn. Nepilnamečiai nuo 10 iki 17 metų amžiaus vietoje arešto ar baudos dažniausiai būdavo baudžiami teismo pabarimu. Jeigu nepilnametis nuolat darydavo teisės pažeidimus ar būdavo linkęs nusikalsti, jis teismo būdavo siunčiamas į auklėjimo ir drausmės įstaigas. Šiose įstaigose būdavo laikomas tol, kol pasitaisydavo. Paprastai nepilnamečiai nusikaltėliai auklėjimo ir drausmės įstaigose išbūdavo ne trumpiau kaip vienerius metus ir ne ilgiau kaip iki tol, kol jiems sukanka 18 metų. 15-metis nusikaltėlis drausmės įstaigoje būdavo laikomas ne ilgiau kaip iki 21 metų amžiaus. Kiekvieno nepilnamečio buvimo įstaigose laiką nustatydavo auklėjimo ir drausmės įstaigų pedagoginės tarybos.

Jeigu nepilnamečiai nuo 10 iki 14 metų amžiaus padarydavo sunkų nusikaltimą, tai vietoj mirties bausmės ar sunkiųjų darbų kalėjimo būdavo baudžiami paprastu kalėjimu.

Jaunuoliai nuo 14 iki 17 metų amžiaus vietoje mirties bausmės arba sunkiųjų darbų kalėjimo ligi gyvos galvos būdavo kalinami paprastajame kalėjime nuo 8 iki 12 metų. Bausmė galėjo būti sumažinta nuo 3 iki 8 metų.

Už smulkius teisės pažeidimus teismas nepilnametį atiduodavo atsakingai tėvų ar globėjų priežiūrai. Čia išvardintos pagrindinės bausmės nepilnamečiams, kurios buvo taikomos tarpukario Lietuvoje.[23]

Reikia pripažinti, kad paskutiniais tarpukario nepriklausomybės metais ne visada buvo laikomasi nepilnamečių baudimo įstatyminės tvarkos. Kun. M. Jonaitį Kalnaberžės auklėjimo ir drausmės įstaigos vedėjo poste pakeitęs I. Kurklietis buvo griežtesnių bausmių šalininkas ir ėmė taikyti rykščių baudimą, o tai iš dalies prieštaravo tuometiniams Lietuvos įstatymams. Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento vadovybė „pro pirštus“ žiūrėjo į fizinių bausmių vykdymą.[24] Policijai ir toliau buvo uždrausta taikyti fizines bausmes (Aut. pastaba: Kalnaberžės auklėjimo ir drausmės įstaigai buvo pavaldžios Krakių ir Jurdaičių auklėjimo ir drausmės įstaigos).

Galima iš dalies teigti, kad XX a. 4-tojo dešimtmečio pabaigoje visoje Europoje vis labiau įsivyraujant autoritarinėms ir totalitarinėms tendencijoms, kito auklėjimo ir ugdymo pobūdis. Delinkventinis ugdymas iš dalies buvo kreipiamas bausmių griežtinimo linkme. Rykščių bausmė buvo įvesta net ir tokios demokratinės šalies kaip Šveicarija 5 auklėjimo ir drausmės įstaigose, veikusiose Fryburge (Frieburg), Turgau (Turgau), Vialia (Viallia), Zafeno (Saffehn) ir Gloriso (Gloris) vietovėse.[25]

Tarpukario Lietuvoje buvo tvirtinama, kad teisėjas, norėdamas nepilnamečiui už jo nusikalstamą darbą paskirti teisingą bausmę, privalėjo tiksliai nustatyti jo amžių. Vien tik kaltinamojo pasisakymu negalima buvo remtis. Taip pat ne visą laiką galima buvo pasitikėti tėvų ar globėjų nurodyta gimimo data.

Norint įrodyti tikslų nepilnamečių amžių, reikdavo teismui pateikti išrašus iš gimimo metrikų knygų. Šias knygas Lietuvoje vedė katalikų, evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų dvasininkai. Sentikių, karaimų, musulmonų taip pat tuo metu veikusių tradicinių sektų (pvz., marijavitų) metrikas tvarkė jų organizacijos. Žydų metrikos buvo pas jų rabinus.

Nepilnamečių reikalų policija, vykdydama kvotas, užsakydavo metrikų nuorašus iš minėtų religinių bendruomenių ir jų dvasininkų. Vykdant kvotą policijos valdininkui buvo labai svarbu nustatyti nepilnamečio amžių, nes neretai pasitaikydavo atvejų, kad vaikas būdavo pereinamojo amžiaus  (pvz., tarp 9 ir 10 m.).

Dažnai policijos tarnautojai, skubėdami atiduoti kvotą teismui, siųsdavo ją be metrikų nuorašų. Nepilnamečio tėvai ar globėjai duodavo pasižadėjimus, kad jie patys pristatys gimimo liudijimą į teismą. Būdavo atvejų, kad to nepadarydavo. Tada teismas skelbdavo pertrauką ir atidėdavo bylos nagrinėjimą. Tokia situacija vargindavo žmones. Policijos valdininkai taip pat turėdavo suteikti žinių ir apie nepilnamečio atsakingą priežiūrą, kurią turėjo atlikti jo tėvai ar globėjai. Jeigu tėvai asocialūs, tai ir jų nusikaltę vaikai būdavo siunčiami į auklėjimo ir drausmės įstaigas.[26]

Žinios apie gimimo datą ir tėvus, perduodant nepilnamečio kvotos medžiagą teismui, buvo labai svarbios. Nepilnamečių reikalų policijos nuovados Kaune ir Vilniuje bei viešosios policijos nuovados kitose Lietuvos vietose turėjo labai atsakingai rinkti žinias apie nepilnamečių gimimo datą bei jų tėvų socialinę padėtį.

Teismas vaikui numatydavo ir reikalavimų: laiku pareiti namo, klausyti tėvų, gerai mokytis, taupyti lėšas, neelgetauti, nekortuoti, susirasti darbo ir t. t. Jei tėvai būdavo asocialūs asmenys, tai jie šių teismo suvaržymų jų vaikui nelabai kontroliuodavo. Policininkai, dirbę su nepilnamečiais, dažnai teikdavo pasiūlymus savo vadovybei ir visuomenei, kad reiktų įkurti prieglaudas ar bendrabutį bei amatų mokyklą nepilnamečiams, paliktiems be tėvų priežiūros. Šios įstaigos turėjo būti nepilnamečių reikalų policijos žinioje. Tai nebūtų buvusi alternatyva auklėjimo ir drausmės įstaigoms Kalnaberžėje, Krakėse ir Jurdaičiuose, nes į modeliuojamą įstaigą būtų galėję pakliūti vaikai, kurie buvo ne nusikaltėliai, o augę be tėvų priežiūros.[27]

1925 m. devintasis penitencinis kongresas Londone nutarė, kad į auklėjimo ir drausmės įstaigas galima siųsti ir nenusikaltusius, bet blogai besielgiančius vaikus. Pagal šio kongreso nutarimus, į auklėjamąsias įstaigas galėjo siųsti ne tik teismai, bet ir patronatai, policija ir t. t. Lietuvoje policija be teismo sprendimo negalėjo siųsti nepilnamečio į auklėjimo ir drausmės įstaigą. Pagal Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo išaiškinimą, atidavimas į auklėjimo drausmės įstaigą nebuvo bausmė.[28] Kaip jau minėta, Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo šeimos įstatymo, todėl į teismų funkcijas neįėjo surasti nepilnamečiams iš asocialių šeimų globėjus ar netikrus tėvus.

Kauno (nuo 1938 m. vidurio) ir Vilniaus (nuo 1939 m. pabaigos) teismuose nepilnamečius kaltino ir bylos eigą stebėjo nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų tarnautojai. Kaltintojas privalėjo teisme objektyviai nušviesti nusikaltimo aplinkybes ir rūpinosi, kad teismo posėdžio protokole būtų įrašyti visi jo paaiškinimai, kurie galėjo būti pagrindas teismo sprendimą ar nutarimą apskųsti. Nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policija prižiūrėjo, kad nė viena nepilnamečių byla nebūtų sprendžiama jai nedalyvaujant. Teismui baigus nagrinėti bylą ir paskelbus nuosprendį, kaltintojas rezultatus pažymėdavo nepilnamečio nusikaltėlio priežiūros lape. Tokį lapą turėjo kiekvienas nepilnametis, padaręs teisės pažeidimą arba linkęs nusikalsti.

Vienintelė išlikusi nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų ataskaita yra pateikta jau minėto aukšto Kauno nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovados tarnautojo diplominiame darbe, apgintame VDU Teisių fakulteto teisių skyriuje.[29] Tai Kauno nepilnamečių nusikaltėlių reikalų nuovados darbo ataskaita.

Nuo 1938 m. gegužės 1 d. (t. y. nuo nepilnamečių nusikaltėlių reikalų nuovados įkūrimo Kaune) iki 1939 m. liepos 1 d. Nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policija Kauno apylinkės teisme iškėlė 203 baudžiamąsias bylas: 5 bylas tėvams ir 198 bylas vaikams, iš kurių 14 mergaitėms ir 184 bylas berniukams. 17 vaikų buvo pavainikiai (tarpukario Lietuvos statistikoje ir teisinėje literatūroje pavainikio kategorija visada būdavo fiksuojama. Tai atspindėjo neigiamą visuomenės požiūrį į nepilną, nepilnavertę šeimą). Kardomajai priemonei paskirti Kauno apylinkės teismui buvo perduoti 28 vaikai. Tėvams, kurie vertė vaikus elgetauti, buvo iškeltos 2 bylos, o už žiaurų tėvų elgesį su vaikais – 3 bylos. Vėlesnių ataskaitų duomenų aptikti nepavyko.

Vaikų (jaunuolių) nusikaltimų ir iškeltas už juos bylas Kaune galima suskirstyti taip:


I Nepilnamečių nusikaltimų

1. už vagystes – 104 bylos;

2. už vagystes ir nepaklusnumą tėvams – 15 bylų;

3. už chuliganizmą – 28 bylos;

4. už asmens smurtą – 19 bylų;

5. už sužalojimą – 10 bylų;

6. už neatsargius padegimus – 6 bylos;

7. už girtavimą – 1 byla;

8. už įžeidimą – 1 byla;

9. už pasivadinimą svetimu vardu – 1 byla;

10. už valkatavimą – 5 bylos;

11. už elgetavimą – 8 bylos.

Iš viso: 198 bylos.


II Šeimos atžvilgiu

Abu tėvus turėjo 124 vaikai;

Motiną – 36 vaikai;

Tėvą – 11 vaikų;

Be tėvų – 5 vaikai.

Iš viso: 198 vaikai.


III Šeimos gausumo atžvilgiu (į šį skaičių tėvai neįėjo)

1 vaiko – 19 šeimų;

2 vaikų – 21 šeima;

3 vaikų – 41 šeima;

4 vaikų – 46 šeima;

5 vaikų – 41 šeima;

6 vaikų – 13 šeimų;

7 vaikų – 8 šeimos;

8 vaikų – 5 šeimos;

9 vaikų – 2 šeimos;

10 vaikų – 2 šeimos.

Iš viso: 198 šeimos.


IV Pagal pamokų nelankymą

Nelankiusių mokyklą – 15 vaikų;

I skyriaus – 26 vaikai;

II skyriaus – 49 vaikai;

III skyriaus – 49 vaikai;

VI skyriaus – 38 vaikai;

V skyriaus – 10 vaikų;

VI skyriaus – 5 vaikai;

I klasės – 3 vaikai;

III klasės – 1 vaikas;

Amatų mokyklų – 2 vaikai.

Iš viso: 198 vaikai.


V Pagal amžių

8 metų amžiaus – 8 bylos (dėl civilinio ieškinio);

9 metų amžiaus – 6 bylos (dėl civilinio ieškinio);

10 metų amžiaus – 17 bylų;

11 metų amžiaus – 18 bylų;

12 metų amžiaus – 13 bylų;

13 metų amžiaus – 33 bylos;

14 metų amžiaus – 32 bylos;

15 metų amžiaus – 30 bylų;

16 metų amžiaus – 17 bylų;

17 metų amžiaus – 7 bylos;

18 metų amžiaus – 10 bylų.

Iš viso: 198 bylos.


VI Laiko atžvilgiu

1938 V mėn. – 5 bylos;

VI mėn. – 2 bylos;

VII mėn. – 5 bylos;

VIII mėn. – 8 bylos;

XI mėn. – 5 bylos;

X mėn. – 8 bylos;

XI mėn. – 27 bylos;

XII mėn. 11 bylų.

1939 m. I mėn. – 5 bylos;

II mėn. – 12 bylų;

III mėn. – 27 bylos;

VI mėn. – 32 bylos;

V mėn. – 19 bylų;

VI mėn. – 10 bylų;

VII mėn. – 22 bylos.

Iš viso.: 198 bylos.


VIII Bendras nepilnamečių nusikaltimų skaičius laiko atžvilgiu

1938 m. V mėn. 5 + 43 lygu 48 nusikaltimai;

VI mėn. 2 + 19 lygu 21 nusikaltimas;

VII mėn. 5 + 18 lygu 23 nusikaltimai;

VIII mėn. 8 + 10 lygu 18 nusikaltimų;

IX mėn. 5 + 7 lygu 12 nusikaltimų;

X mėn. 8 + 10 lygu 18 nusikaltimų;

XI mėn. 27 + 44 lygu 73 nusikaltimai;

XII mėn. 11 + 15 lygu 26 nusikaltimai;

1939 m. I mėn. 5 + 30 lygu 35 nusikaltimai;

II mėn. 12 + 14 lygu 26 nusikaltimai;

III mėn. 27 + 27 lygu 54 nusikaltimai;

IV mėn. 32 + 30 lygu 62 nusikaltimai.;

VI mėn. 10 + 17 lygu 27 nusikaltimai;

VII mėn. 22 + 51 lygu 73 nusikaltimai.

Iš viso.: 198 + 357 lygu 555 nusikaltimai.[30]


Šie statistiniai duomenys rodo, kad 198 bylos „nukeliavo“ į teismus, o dėl 357 įvairių teisės pažeidimų bylos nebuvo keliamos. Pateiktoje statistinėje suvestinėje kiekvieną mėnesį buvo fiksuojamas ir teisės pažeidimų skaičius. Tarpukario Lietuvos spaudoje terminas „nusikaltimas“ buvo plačiai suprantamas, jis galėjo iš dalies reikšti ir „teisės pažeidimą“, už kurį bylos nekeldavo.

Iš čia pateiktų statistinių duomenų matyti, kad abu tėvus turėjo 124 vaikai, o iš nepilnų šeimų buvo kilę 74 vaikai. Pagal šeimos gausumą tik 40 šeimų turėjo 1 ar 2 vaikus ir net 158 šeimos turėjo 3 ir daugiau vaikų. Visi be išimties vaikai turėjo ugdymo ir mokymosi spragų, t. y., nelankė mokyklos arba nebuvo perėję iš vienos mokymosi pakopos į kitą. Visi šie duomenys rodytų, kad nepilnamečių nusikalstamumas Kaune (kaip ir visoje Lietuvoje) turėjo gilias socialines priežastis. Nepilnos šeimos sunkiai „sudurdavo galą su galu“. Tėvas arba motina sunkiai dirbdavo ir vaikui neskirdavo reikiamo dėmesio, todėl pastarąjį „auklėdavo“ gatvė. Vaikai, kurie turėjo abu tėvus, daugeliu atveju buvo iš asocialių šeimų, dažniausiai vienas būdavo bedarbis arba sėdėdavo kalėjime. Tokie negaudavo ir gero išsilavinimo. Bylos buvo keliamos tik už rimtus nusikaltimus arba tokiems nepilnamečiams, kurie už smulkų nusikaltimą pirmą kartą neiškėlus bylos, nusikalsdavo antrą ar trečią kartą. Todėl iškeltų bylų ir padarytų vienokių ar kitokių teisės pažeidimų skaičius buvo nevienodas.

Nepilnamečių reikalų policijos nuovada fiksuodavo visus teisės pažeidimus (net ir tuos, už kuriuos nebuvo keliamos bylos). Už kokius nusikaltimus daugiausia buvo keliamos bylos nepilnamečiams? Kaune daugiausia bylų, kaip jau minėta, buvo keliama už vagystes. Pagal statistinius duomenis, gautus iš Kalnaberžės, Krakių ir Jurdaičių auklėjimo bei drausmės įstaigų, tokių buvo 95 proc. Jie buvo teismo siųsti į šias įstaigas ir teisti už smulkias vagystes.[31] Tą patvirtintų ir Vilniaus miesto nepilnamečių nusikaltimų reikalų nuovados nutarimai (1940 m. kovo–birželio mėn.). Apie 70 proc. sulaikytų nepilnamečių buvo įtariami vagystėmis. Antai, 1940 m. kovo 27 d. 13.00 val. nepilnamečių reikalų nuovados viršininko padėjėjas J. Bešonis nutarė sulaikyti nepilnametį Zenoną Tčešiaką (Tczesiaką), įtariamą vagyste. 1940 m. gegužės 9 d. Nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovados vachmistras V. Daugnora nutarė suimti įtariamą vagyste nepilnametę Barbarą Labenską ir uždaryti į Vilniaus miesto centrinę areštinę.[32] Panašių pavyzdžių LCVA yra išlikę nemažai. Tokie mažamečių nusikaltimai kaip vagystės kėlė daugiausiai problemų nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadoms Vilniuje ir Kaune.

 

Policija ir nepilnamečių globa

 

Išleistų iš kolonijų (auklėjimo ir drausmės įstaigų) jaunuolių materialinė būklė būdavo gan sunki. Ypač tų, kurie buvo kilę iš neturtingų ir asocialių šeimų. Tėvai, be abejo, niekuo negalėjo padėti, nes patys sunkiai vertėsi ar buvo alkoholikai.

Negaudami lėšų pragyvenimui buvę auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtiniai vėl nusikalsdavo. 1936 m. gegužės 11 d. Kauno apskrities policijos vadas raštu kreipėsi į Kauno burmistrą dėl pašalpų. Raštas buvo tokio turinio (originalo kalba): „Nusikaltėliai išbuvę drausmės auklėjimo įstaigose nuo 1 iki 3 metų ir daugiau, ten pramoksta šiokio tokio amato ir išleisti neribotoms atostogoms grįžta pas savo neturtingus tėvus, kurie dažniausia apsileidę ir nesugeba globoti bei prižiūrėti savo vaikų. Pasitaiko, kad auklėtinis, mokąs amato, suranda darbo, bet neturi įrankių ir medžiagos tą darbą pradėti. Jis lieka be darbo, ima svyruoti ir jaučiasi gyvenimo apviltas. Taip auklėjimo įstaigos įdėtas triūsas nueina niekais, o auklėtinis lieka nusikaltimo įrankiu. Šiuo metu (1936 m. viduryje, Kaune – aut. pastaba) policijos valdininko atsakingo už mažamečius nusikaltėlius ir kontaktus su auklėjimo įstaigomis (išleistus iš auklėjimo įstaigų – aut. pastaba.) žinioje buvo 194 nepilnamečiai nusikaltėliai. Siųsdamas šiuo reikalu auklėjimo įstaigų reikalams policijos valdininko raportą, pritariu, kad jam auklėtinių reikalams būtų surastos lėšos ir kas mėnuo būtų išduodama 200 litų, kuriuos negražintinos paskolos forma panaudotų auklėtinių būtiniesiems reikalams – nupirkimui auklėtiniams amato įrankių ir kt.“[33] Iš šio rašto matyti, kad socialinė pagalba buvusiems auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtiniams buvo aktuali ir iki nepilnamečių nusikaltėlių reikalų nuovadų įsteigimo. Auklėjimo įstaigų reikalų policijos valdininkas (prieš įkuriant nuovadas Kauno policijos vadas skirdavo policijos tarnautoją, atsakingą už nepilnamečių nusikaltimų išaiškinimą, prevencinį darbą, santykius su auklėjimo ir drausmės įstaigomis) mėgino gauti subsidijas iš auklėjimo įstaigų grįžtantiems jaunuoliams. Šis klausimas iki galo liko nesureguliuotas ir 1938 m. gegužės 1 d. susikūrus nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadai Kaune.

Kauno burmistras pasiūlė subsidijas išdavinėti buvusiems auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtiniams iš bendrų neturtingiems skirtų kreditų. Tai buvo labai mažos sumos ir iki Sovietų okupacijos mažai kuris iš buvusių auklėtinių jomis pasinaudojo.

Galima teigti, kad Lietuvai buvo reikalinga stipri globėjų draugija, kuri būtų galėjusi padėti jauniems žmonėms, sugrįžusiems iš auklėjimo ir drausmės įstaigų. Tokios draugijos veikė kitose šalyse, daugiausia prie savivaldybių. Jos ieškodavo iš auklėjimo įstaigų grįžusiems nepilnamečiams darbo ir užsiimdavo jų švietimu. Tarpukario Lietuvoje veikė apie 50 įvairiausių vaikų globos draugijų ir prieglaudų: „Pieno Lašo“, Lietuvos Vaiko Draugija, Kūdikių Gelbėjimo Draugija, įvairios katalikiškos globos draugijos. Visoms joms subsidijas teikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Šios organizacijos mažai bendravo su auklėjimo ir drausmės įstaigomis.

Nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovadų tarnautojai siūlė iš visų šių organizacijų sukurti koordinacinę tarybą – globos komitetą, kad būtų vykdoma bendra nepilnamečių globos politika, įtraukiant ir auklėjimo bei drausmės įstaigų auklėtinių problemas.

Lietuvoje nepilnamečių reikalų policiją buvo galvojama plėsti ir į kitus miestus (ne tik Kaune ir Vilniuje) bei sudaryti šių policijos nuovadų patronatus. Tai būtų buvę ne draugijų pobūdžio organizacijos. Jų uždavinys – padėti susirasti nepilnamečiams darbo, išmokyti juos amatų. Deja, šios idėjos nebuvo įgyvendintos dėl 1940 m. birželio 15 d. Sovietų okupacijos. Nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policija buvo pagrindinė globėja auklėtinių, grįžtančių iš auklėjimo ir drausmės įstaigų. Ji morališkai palaikydavo grįžusį auklėtinį, stengdavosi parūpinti jam darbo. Z. Pivoriūno teigimu, nemažai daliai auklėtinių buvo surasti viešieji darbai, darbai kepyklose, fabrikuose ir t. t.[34] Deja, nepilnamečių darbininkų paklausa buvo labai maža, o ne visi darbdaviai buvusiais nusikaltėliais pasitikėjo. Todėl visais auklėtiniais nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policija negalėjo pasirūpinti.

Auklėjimo ir drausmės įstaigos nebuvo prieglaudos. Iš jų paleistų auklėtinių nebuvo kam perimti, nes šios įstaigos buvo labiau orientuotos į žemės ūkio amatų mokymą, o daugiausia nepilnamečių atvykdavo iš miesto (65 proc. nuteistųjų). Į tai, deja, atsižvelgta nebuvo. Auklėjimo ir drausmės įstaigos suteikdavo pradinį išsilavinimą (4 skyrius). Tuo tarpu tarpukario Estijoje analogiškoje įstaigoje buvo įvestas 6 metų mokymas.

Nuo 1938 m. gegužės 1 d. iki 1939 m. gegužės 1 d. į kalėjimus pateko 12 atostogaujančių auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtinių (vyresnių kaip 17 metų amžiaus). Atgal į šias įstaigas dėl blogo elgesio grąžinta 10 auklėtinių. Išleisti kaip pasitaisę 9 atostogaujantys auklėtiniai.

1939 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, Kauno nepilnamečių nusikaltėlių reikalų  policijos nuovados archyve buvo bylos 17 auklėtinių,  išleistų iš auklėjimo įstaigų sukakus pilnametystei. 1940 m. iki birželio 15 d. nepilnamečių policijos įskaitoje Kaune ir Vilniuje buvo apie 1000 teismo nubaustų nepilnamečių ir apie 500 atostogaujančių auklėjimo ir drausmės įstaigų auklėtinių.[35]

 

Išvados

 

Pagrindinės nepilnamečių nusikalstamumo augimo priežastys tarpukario Lietuvoje – per mažos investicijos į socialinę sferą, daug padienių darbininkų glaudėsi priemiesčiuose (pvz.: Kauno fortuose, Šančių „šaldytuvuose“). Čia prisiglaudusių asocialių šeimų nepilnamečiai ir kėlė daugiausia problemų. Nebuvo nuoseklios prevencinio darbo sistemos.

Įtariamųjų nepilnamečių ikiteisminės kvotos sistema ir teismų vykdomas jų baudimas, kaip ir kitose Vakarų šalyse, rėmėsi 1925 m. IX tarptautinio penitencinio kongreso nuostatomis.

Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvoje nebuvo priimtas šeimos įstatymas. Įstatymiškai iki galo nebuvo sureguliuoti santykiai tarp asocialių tėvų ir jų vaikų. Iki Sovietų okupacijos toks įstatymas nebuvo svarstytas. Žinių rinkimo apie atostogaujančių nepilnamečių nusikaltėlių artimuosius sistema nebuvo pakankamai efektyvi, ją reikėjo tobulinti atsižvelgiant į Lietuvos realijas.

Visos institucijos, kurios globojo vaikus, veikė atskirai. Iš šių organizacijų nebuvo sukurtas koordinuojantis globos komitetas, kad būtų buvę galima yykdyti bendrą nepilnamečių globos politiką, įtraukiant ir nepilnamečių nusikaltėlių problemų sprendimą.

Dviejų nepilnamečių nusikaltėlių reikalų nuovadų, įsteigtų Kaune ir Vilniuje, nepakako spręsti nepilnamečių nusikalstamumo ir globos problemoms visoje Lietuvoje.

 

Nuorodos



* Vainius Smalskys – Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto, Viešojo administravimo katedros docentas, socialinių mokslų daktaras; adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – policijos administravimas, viešojo administravimo teorijos ir istorija.

Antanas Šenavičius – Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto, Teisės istorijos katedros docentas, socialinių mokslų daktaras; adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos teisės istorija, administracinė teisė.



[1] Bubnys, G., Smalskys, V. Lietuvos policija ir nepilnamečių nusikalstamumas 1938–1940 metais. Istorija, 2006, t. 63, p. 26–33.

[2] Mančinskas, Č. Policija Lietuvoje 1918–1940 metais. Vilnius: LTA leidykla, 1998, p. 53–54.

[3] Grigolovičienė, D. Nepilnamečių auklėjimo įstaigos tarpukario Lietuvoje. Kriminalinė justicija: mokslo darbai, 1996, t. 6, p. 24–34.

[4] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje:[diplominis darbas, Kaunas, 1939]. Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Teisių skyriaus studentų diplominiai darbai. VUB RS, f. 85–621, l. 20–41.

[5] Ten pat.

[6] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje. Policija, 1944, t. 2, p. 27–29.

[7] Kriminologija, ats. red. J. Bluvšteinas. Vilnius: Pradai, 1994, p. 22–26.

[8] Šipelis, J. Mažamečiai nusikaltėliai ir kova su jais Lietuvoje ir kitose valstybėse. Teisė, t. 16, p. 37–60.

[9] Smalskys, V. Kunigas M. Jonaitis – vienas iš empirinių tyrimų pradininkų Lietuvoje. Sociologija: praeitis ir dabartis: mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija, 2000, p. 51–58.

[10] Brazauskas, M. Atostogaujančių auklėtinių priežiūra. Policija, 1940, t. 7, p. 126–130.

[11] Navasaitis, K. Vaikų ir tėvų atsakomybė pagal mūsų įstatymus. Policija, 1940, t. 3, p. 47–48.

[12] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje: [diplominis darbas, Kaunas, 1939] ..., l. 20–41.

[13] Brazauskas, M. Atostogaujančių auklėtinių priežiūra ..., p. 126–130.

[14] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje: [diplominis darbas, Kaunas, 1939] ..., l. 20–41.

[15] Brazauskas, M. Atostogaujančių auklėtinių priežiūra ..., p. 126–130.

[16] Brazauskas, M. Mažamečių melas ir jo susekimas. Policija, 1940, t. 11, p. 202–204.

[17] Ten pat.

[18] Pivoriūnas, Z. Mažamečiams nusikaltėliams taikomos ir taikintinos bausmės. Policija, 1940, t. 21, p. 426–427.

[19] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje: [diplominis darbas, Kaunas, 1939] ..., l. 20–41.

[20] Civiliniai įstatymai. T. X (1 dalis), sud. K. Šalkauskis. Kaunas: ,,Literatūros“ knygynas, 1938, p. 50.

[21] Baudžiamasis Statutas, rengė M. Kavolis, S. Beliackinas. Kaunas: D. Gutmano knygynas, 1934, p. 264–336.

[22] Pikelis, J. Amžius ir globėjai apylinkės teismo nepilnamečių baudžiamosiose bylose. Policija, 1940, t. 7, p. 157–160.

[23] Baudžiamasis Statutas ..., p. 264.

[24] Smalskys, V. Bausmių sistemos kitimas Kalnaberžės auklėjimo ir drausmės įstaigoje tarpukario Lietuvoje. Tradicijų ir novacijų darna kuriant atvirą visuomenę: mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: Akademija, 1999, p. 9–12.

[25] Ten pat.

[26] Navasaitis, K. Vaikų ir tėvų atsakomybė ..., p. 47–48.

[27] Ten pat.

[28] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje: [diplominis darbas, Kaunas, 1939] ..., l. 20–41.

[29] Ten pat.

[30] Ten pat.

[31] Pivoriūnas, Z. Mažamečiams nusikaltėliams taikomos ..., p. 426–427.

[32] Vilniaus miesto nepilnamečių nusikaltėlių reikalų policijos nuovados nutarimai (1940 m. kovo–birželio mėn.). LCVA, f. 435, ap. 1, b. 1, l. 4–5.

[33] Pivoriūnas, Z. Mažamečiams nusikaltėliams taikomos ..., p. 426–427.

[34] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje: [diplominis darbas, Kaunas, 1939] ..., l. 20–41.

[35] Pivoriūnas, Z. Mažamečių policija Lietuvoje ..., p. 27–29.

Gauta 2007 m. liepos 18 d.

Pateikta spaudai 2007 m. lapkričio 12 d.

 

Summary

Lithuanian Police and Juvenile Offenders, 1938-1940

 

The article, first of all, analyses the problems concerning the punishment of juvenile offenders and the interwar Lithuanian penal law which influenced and regulated the punishment and guardianship of juvenile delinquents. The authors also discuss police activities in this sphere and the relationship between the police and educational-disciplinary institutions; much attention is paid to interrogators’ work done to present the material collected before court. The emphasis is also laid on the issue of guardianship of such delinquent children and the role of police stations and their officials in this process.

The authors also claim that the family law was not fully developed in pre-war Lithuania because the relationship between parents and their children (especially in asocial families) was not regulated legally. In addition, the system of collecting data about the immediate family of juvenile offenders on vocation’ was not effective enough; it had to be improved according to the realities of Lithuania.

The guardianship institutions, taking care of juvenile offenders, functioned independently. As a result, there was no guardianship committee established which could have coordinated a uniform policy of juvenile guardianship and solved emergency problems in dealing with juvenile offenders. Therefore, the establishment of two police stations for juvenile offenders in Vilnius and Kaunas was not enough to solve the problems of juvenile crime and the guardianship of the children involved in it throughout Lithuania.