„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Jonas ŠVILPA. Vatikanas – Kaunas – Maskva: apsikeitimas politiniais kaliniais (1933 ir 1935 m.)
Spausdinti

Anotacija. Apsikeitimai politiniais kaliniais tarp Lietuvos Respublikos (toliau – LR) ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – SSRS) vyriausybių XX a. 3–4 dešimtmetyje vyko ne kartą. Atrodytų, kad 1933 m. ir 1935 m. keitimasis politiniais kaliniais niekuo neturėjo išsiskirti. Tačiau sprendžiant iš to, pagal kokius kriterijus buvo atrenkami asmenys apsikeitimui, iš pačios keitimosi eigos ir iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų, šie apsikeitimai buvo išskirtiniai ir svarbūs.

1933 m. ir 1935 m. apsikeitimus inicijavo Lietuvos pusė. Tais metais vykę apsikeitimai kunigais ir Lietuvos komunistų partijos (toliau – LKP) nariais sulaužė LKP Centro komiteto (toliau – CK) susiformavusį skeptišką požiūrį į keitimąsi politiniais kaliniais.

Tačiau pažvelgus į praeitin nugrimzdusius įvykius ir nupūtus dulkes nuo praeities paaiškėja, kad keičiamų asmenų (kunigų) sąrašai ir pati apsikeitimo iniciatyva atėjo iš skrupulingai jį suplanavusio Šventojo Sosto. Nurodymus iš Vatikano gaudavusi Kauno metropolijos kurija savo ruožtu juos perduodavo vykdyti LR URM Politikos departamento direktoriui Stasiui Lozoraičiui. Neabejotina, kad šioje grandinėje liks neįvardinti pagrindiniai iniciatoriai iš Šv. Sosto pusės ir politinę valią priėmė asmenys iš LR politinio elito.

Taigi dvišalis apsikeitimas politiniais kaliniais tapo daugiašaliu: Vatikano – Lietuvos – Rusijos (SSRS).

Prasminiai žodžiai: Lietuvos komunistų partija (bolševikų), slaptosios notos, šalininkų vienijimo procesas.

 

Įvadas

 

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti XX a. 4-ajame dešimtmetyje (1933 m. ir 1935 m.) įvykusius apsikeitimus politiniais kaliniais tarp LR ir SSRS, atskleisti tikruosius apsikeitimo planuotojus, užsakovus ir vykdytojus.

Straipsnyje sisteminant ir analizuojant publikuotuose ir neskelbtuose šaltiniuose rastus bei istoriografijos duomenis naudojami aprašomasis analitinis ir lyginamasis metodai.

Remiantis minėtais metodais, straipsnyje iškeliama iki šiol bemaž visiškai nenagrinėta tema – apsikeitimas politiniais kaliniais tarp SSRS ir Lietuvos (1933 m. ir 1935 m.). Kominterno ir Šventojo Sosto ryšiai (1933 m. ir 1935 m.). Sovietinė lietuvių istoriografija, pradedant enciklopedijomis,[1] sovietmečiu parašytomis disertacijomis,[2] monografijomis[3] ir baigiant atskirais straipsniais, vienu ar kitu aspektu tyrinėjanti LKP (b) istoriją iki 1940 m., nėra gausi. O apie tyrinėjimą diplomatinių santykių, tokių kaip apsikeitimas politiniais kaliniais tarp SSRS ir LR, sovietmečiu apskritai nebuvo galima nė pagalvoti.

Dabartinėje Lietuvos istoriografijoje nėra nė vieno svaresnio darbo, kuriame apsikeitimas politiniais kaliniais tarp SSRS ir LR būtų apžvelgtas, išanalizuotas bei įvertintas nauju požiūriu. Nors per pastarąjį dešimtmetį pasirodė keletas darbų, jie apsiriboja tik žymesnių LKP (b) veikėjų biografijomis.[4]

Šiame straipsnyje panaudota Lietuvos ypatingojo archyvo Lietuvos komunistų partijos Dokumentų skyriaus (toliau – LYA LKP DS) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) medžiaga leidžia apžvelgti ir palyginti įvykius. Tikėtina, kad straipsnis sudomins ir paskatins skaitytojus pamąstyti apie vykusius procesus.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad 1933 m. ir 1935 m. vykę apsikeitimai politiniais kaliniais tarp LR ir SSRS vyriausybių niekuo neturėjo skirtis nuo jau ankstesnių. Tačiau išanalizavus kriterijus, kuriais buvo vadovautasi atrenkant asmenis, pačią apsikeitimo eigą ir spaudoje pasirodžiusius pranešimus, išaiškėja šių apsikeitimų išskirtinumas ir svarba.

 

1933 m. ir 1935 m. apsikeitimo politiniais kaliniais iniciatyva

 

Kalbant apie XX a. 3-ajame dešimtmetyje ir 1930 m. vykusius apsikeitimus politiniais kaliniais tarp LR ir SSRS vyriausybių reikia pažymėti, kad jie buvo inicijuoti pastarosios iniciatyva. Taigi, XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje LKP (b) CK dėl apsikeitimo politiniais kaliniais laikėsi tokios pozicijos – „1923 m. LKP (b) CK griežtai atsisakė nuo apsikeitimų politiniais kaliniais, nes apsikeitimai buvo sukėlę nuomonių nesutarimų tarp partijos dalyvių Lietuvoje.

1933 m. ir 1935 m. apsikeitimų iniciatorė – Lietuvos Respublikos valdžia, nes būtent ji norėjo išlaisvinti Rusijos kalėjimuose kalinamus Lietuvos kunigus.“[5] Tai patvirtina ir 1933 m. spalio mėnesio Jurgio Baltrušaičio[6] pranešimas iš Maskvos, kuriame „be raginimo užbaigti kuo greičiau apsikeitimą, buvo nurodyta, kad tai buvo Lietuvos iniciatyva.“[7] Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad LKP (b) CK pozicija 1933 m. pasikeitė, nes „dauguma LKP (b) atsakingų darbuotojų tuo metu buvo kalinami kalėjimuose ir paskirtos bausmės buvo ganėtinai ilgos. Tam, kad būtų galima išlaisvinti bent dalį aktyvistų, LKP (b) CK sutiko keistis.“[8]

1933 m. LR Vyriausybės inicijuotas apsikeitimas politiniais kaliniais su SSRS vyko per šių šalių užsienio reikalų ministerijas. Į tai įtrauktos atstovybės rūpinosi šiuo klausimu pagal savo kompetenciją. Taigi, LR užsienio reikalų ministerijoje (LR URM) apsikeitimo eigą koordinavo ir už ją atsakingas buvo Politikos departamento direktorius Stasys Lozoraitis. SSRS už tai buvo atsakingas Užsienio reikalų liaudies komisariato (toliau – URLK) 1-ojo Vakarų departamento direktorius Raividas (Райвид). 1933 m. lapkričio pradžioje jis buvo paskirtas į Japoniją SSRS pasiuntinybės patarėju, ir jo vietą užėmė L. Beriozovas (Л. Берёзов), buvęs Ekonomikos departamento direktorius. SSRS URLK 1-ojo Vakarų departamento dispozicijoje buvo šių valstybių reikalai: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos ir Skandinavijos. „Lietuvos reikalais SSRS URLK tiesiogiai dar užsiėmė ir kolegijos narys (viceministras) Stomoniakovas, ir 1-jame Vakarų departamente dirbęs referentu Bežanovas.“[9]

 

1933 m. apsikeitimo kandidatų sąrašo sudarymas

 

Sudarant SSRS kandidatų grupės sąrašą dalyvavo Lietuvos KP sekcija prie Komunistinio Internacionalo vykdomojo Komiteto (KIVK), taip pat Lietuvos KP nariai, tuo metu buvę Maskvoje. Su šiuo sąrašu „Bulatov (Булатов), kuris 1933 m. atvykęs į Maskvą mokėsi Tarptautinėje Lenino mokykloje (TLM), nuvyko į Lietuvą, perdavė jį Lietuvos KP CK Sekretoriatui patvirtinti ir patvirtintą sąrašą parvežė atgal į Maskvą.“[10] Į sąrašą buvo įtrauktas Pranas Jankus (slapyvardžiai – Andrius, Vasilius, Kazys Dubovas), tikroji pavardė – Kazys Preikšas. 1927 m. SSRS jis buvo pripažintas politiniu emigrantu.[11] 1932 m. Lietuvos KP CK jam buvo skyręs griežtą papeikimą už konspiracijos taisyklių nesilaikymą 1931 metais, tačiau jau 1933 m. papeikimas buvo panaikintas.[12] Iki suėmimo Kazys Preikšas buvo LKP (b) CK Sekretoriato sekretorius, LR Kariuomenės teismas 1933 m. liepos mėnesį jį nuteisė 12 metų kalėti.[13] Taip pat Ignas Gaška[14] (slapyvardžiai – Berštolis, Augustas, Antonas, Liudas).[15] 1930 m. vasarą buvo LKP (b) CK Sekretoriato narys, 1930 m. spalio mėnesį suimtas. LR Kariuomenės teismas paskyrė bausmę – 6 metus nelaisvės.[16] Alma Krastinaitė įtraukta į sąrašus, nes buvo Jono Krastino (slapyvardžiai – Fridas, Rapalas) sesuo[17], o jo žmona, žydė, dirbo Lietuvos KP CK kurjere.[18] Iš Kauno kilusi Chaja Kaganaitė (slapyvardžiai – Kagan, Chaja Vadin, Liuda), nuo 1914 m. persikėlusi į Gelvonų miestelį, o vėliau į Kauną,[19] buvo Juozo Garelio žmona.[20]

Sąrašas ypatingas dar ir tuo, kad sąrašuose neminėtas Michailas Žukauskas-Amduras (slapyvardis Žukovskis-Amduras) į SSRS atvyko 1933 metais apsikeitus politiniais kaliniais.[21] Galima būtų manyti, kad minėtas asmuo į sąrašus iš viso nebuvo įtrauktas ir tiesiog įsivėlė techninė klaida, tačiau yra duomenų, kad „Michailas Žukauskas-Amduras dėstė TLM 1935–1936 m.“[22] Tad, ko gero, apsikeitimo sąrašuose jis vis dėlto figūravo kita pavarde, kurios šiandien neįmanoma atsekti. Užtenka prisiminti Kazio Preikšo atvejį, kai sąraše jis buvo įvardytas kaip P. Jankus.[23]

Nekyla abejonių, kad lemiami balsai sudarant sąrašą buvo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Angariečio. Tačiau reikia nepamiršti, kad tarp šių asmenybių vyko kova dėl vadovaujančio vaidmens LKP (b) CK. Taigi, konfliktai tarp V. Mickevičiaus-Kapsuko ir Z. Angariečio, prasidėję dar XX a. 2-ajame dešimtmetyje, antroje 3-ojo dešimtmečio pusėje perėjo į šalininkų vienijimo procesą, kurio metu Z. Angarietis siekė, kad dauguma jo šalininkų Lietuvos KP būtų CK nariai.

Palaipsniui jam pasisekė pritraukti į savo pusę šiuos Lietuvos KP darbuotojus: Beržą (Antaną Sniečkų); Igną Gašką (Kazį Sprindį), Petrą Kučką (Juozą Garelį), „Šturmą“, Praną Jankų (Kazį Preikšą), Juozą Jušką (Juozą Mickevičių), Žukovskį (Michailą Žukauską-Amdurą), Mironą Moskviną (Feigelsoną), Simoną Jalą (Simoną Kaganą), Romaitį (Romą Šarmaitį), Adomą (Iciką Meskupą), Leoną (Leoną Pušinį), Emiliją Šimą (pensininkė Maskvoje, aktyviai dirbo Maskvos lietuvių darbininkų klube), Pavelą Jankovskį. XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje Z. Angariečio šalininkų stovykla gausėjo, ir tai neabejotinai turėjo įtakos sudarinėjant 1933 m. apsikeitimo politiniais kaliniais sąrašą, kuriame figūruoja dauguma  minėtų pavardžių.

1933 m. vasarą Lietuvos KP sekcija prie KIVK pateikė SSRS URLK sąrašą kandidatų, numatytų pasikeitimui su LR. Sudarant sąrašus SSRS URLK tiesiogiai nedalyvavo, jis atliko tik tarpininko funkciją.[24]

Taip per minėtas valstybių institucijas „1933 m. liepos 6 d. rusai įteikė 24 kalinių sąrašą. Lietuvių sudarytame sąraše buvo 12 asmenų, bet pareikalavo 18, to priežastis buvo turėti rezervą.“[25] Ir jau 1933 m. liepos mėnesio 31 d. iš SSRS URLK buvo gautas palankus pritarimas.[26]

Taigi, SSRS URLK pateiktame 24 asmenų sąraše buvo šie asmenys: „Antanas Sniečkus,[27] Povilas Jankauskas, Jonas Kasperaitis, Saliamonas Goldbergas (slapyvardžiai – Liudas, Kugelmanas)[28], Pranas Jankus, Ignas Gaška, Alma Krastinaitė, Juozas Garelis,[29] Romas Šarmaitis[30] (slapyvardis Romas Romaitis)[31], Kazys Katinas,[32] Marija Kaukaitė, Jonas Tamašauskas, Martynas Kučinskas,[33] Simonas Kaganas, Kostas Kurklietis, Zalmanas Rachmanas, Michlė Kromaitė, Mironas Veigelsonas (Feigelsonas), Stasys Jankūnas, Chachelis Paradas, Šmeulis Domba, Joselis Starobinas, Bronius Paukštis, Chaja Kaganaitė.“[34] Kaip matyti, sąrašas buvo sudarytas ne abėcėline, o prioritetine tvarka. Kad ir kaip būtų keista, minėtas sąrašas nuo įteikimo dienos iki pat apsikeitimo dienos nebuvo keičiamas ir net nebandyta jį keisti. To negalima pasakyti apie LR URM pateiktą sąrašą.

 

1933 m. pasikeitimo proceso nesklandumai

 

1933 m. liepos 28 d. slaptame rašte LR Kariuomenės teismo valstybės gynėjui S. Lozoraitis informavo, kad „LRV Pasiuntinys Maskvoje, turėdamas LRV sutikimą, susitarė su SSRS Vyriausybe dėl abipusio apsikeitimo kaliniais. Minėto susitarimo tikslas – išvaduoti iš Sovietų kalėjimų lietuvius, daugiausiai senus kunigus.“[35] Taip pat norėta sužinoti, ar SSRS kaliniai Nr. 5 (Pranas Jankus), Nr. 6 (Ignas Gaška), Nr. 8 (Juozas Garelis) ir Nr. 23 (Bronius Paukštis) buvo Kariuomenės teismo žinioje. Teirautasi, kokie „formalumai reikalingi išleidžiant SSRS pageidaujamus kalinius“.[36]

Teisiškai, remiantis tuo metu galiojusia LR Konstitucija, sąraše išvardyti 24 asmenys privalėjo rašyti malonės prašymą LR Prezidentui. Taip pat turėjo pateikti prašymus SSRS pilietybei gauti. Tačiau „nei vienas kalinys prašymo dovanoti jiems bausmę LR Prezidentui neįteikė, nes tai būtų prieštaravę jų principams. Iš 24 SSRS perduodamų kalinių tik 8 asmenys pareiškė norą išvykti į Rusiją ir pateikė prašymus SSRS pilietybei gauti.“[37] Nors vykti į SSRS pareiškė norą tik 30 procentų sąraše išvardytų kalinių, 1933 m. rugsėjo mėnesį SSRS pasiuntinybė Lietuvoje aplankė kalinius, kuriuos buvo numatyta apkeisti. Nors tai buvo tik diplomatinis būtinumas, Kaune kalėjusius kalinius aplankė „SSRS Pasiuntinybės sekretorius Fechneris (Фехнер), o tuos, kurie buvo provincijoje, aplankė SSRS vicekonsulas Voršininas (Воршинин).“[38]

Apsikeitimo procesas, nors ir ne visiškai sklandžiai, judėjo į priekį ir, „remdamiesi pasitarimais tarp Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos, protokolą dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų apsikeitimo savo vyriausybių vardu pasirašė Jurgis Baltrušaitis ir B. Stomoniakovas[39], Maskvoje 1933 m. spalio 5 d. dviem egzemplioriais, lietuvių ir rusų kalbomis.“[40] Jame LR Vyriausybė sutiko perduoti SSRS Vyriausybei kalėjimuose laikomus 24 asmenis, o SSRS Vyriausybė savo ruožtu sutiko perduoti 18 ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų: Konstantiną Andrekų, Oną Bodungen, Mykolą Bugenį, Vincą Veličką, Kazimierą Veličką, Ona Gineitienę, Vincentą Deinį, Vincentą Ilginą, Juozą Kazakevičių, Joną Ladogą, Teofilį Matulionį, Joną Paulavičių, Vitoldą Paškevičių, Augustiną Pranckietį, Juozą Stebulį, Vladą Čegį, Kazimierą Juršaną,[41] Albiną Jasenauską.[42] Taip pat buvo numatyta, kad apsikeitimas turi įvykti ne vėliau kaip 1933 m. spalio 15 d. su viena išimtimi, kad „kunigas Andrekus bus perduotas LR Vyriausybei užbaigus jo tardymą, bet ne vėliau 1933 lapkričio 15 d.“[43] Protokolas iš dalies išsprendė ir malonės prašymo bei pilietybės problemą, nes „perduodami antrai šaliai asmenys nustojo savo pilietybės nuo apsikeitimo dienos.“[44] Pats apsikeitimas turėjo įvykti perduodant asmenis Obelių stotyje (Lietuvos ir Latvijos siena) iš LR pusės, o Bigosovo stotyje (SSRS – Latvijos siena) iš SSRS pusės. Protokole buvo numatyta leisti išvykti jų šeimų nariams, t.y.: „žmonoms, nepilnamečiams vaikams, seniems tėvams, taip pat seserims ir broliams, kuriuos jie išlaikė, jei jie pareikš norą išvykti kartu.“[45] Tai buvo Lietuvos iniciatyva, ir lietuviai ja pasinaudojo, nes „iš SSRS su kaliniais atvyko ir virš 20 giminių.“[46]

Net pasirašius protokolą pilietybės klausimas nebuvo išspręstas, nes atsižvelgiant į tai, kad perduodamieji SSRS Vyriausybei kaliniai, pagal minėtą protokolą netekdami savo pilietybės nuo apsikeitimo dienos, SSRS pilietybės neįgijo ir todėl grįžę į Lietuvą negalėtų būti išsiunčiami. Tad pasirašant protokolą iš SSRS Vyriausybės notos forma buvo išgautas pažadas, kad ji sutinka priimti atgal į Rusiją bet kurį iš perduodamų 24 asmenų, jeigu asmuo nelegaliai grįžtų į Lietuvą ir būtų ištremtas. Protokolą ratifikavo tik Lietuva. SSRS atsisakė jį ratifikuoti motyvuodama tuo, kad apsikeičiant kaliniais su kitomis valstybėmis to daryta nebuvo ir kad pagal SSRS įstatymus tokių ratifikacijos aktų nereikalaujama.[47] Dar viena nota buvo sudaryta sprendžiant su kunigų šeimininkių apsikeitimu susijusius klausimus.[48]

Taigi, protokolas ir dvi slaptos notos buvo persiųstos 1933 m. spalio 9 d. per kurjerių tarnybą į Lietuvą, kur jos turėjo būti ratifikuotos.[49] Artėjant numatytam apsikeitimo terminui, būtent SSRS atstovai Maskvoje ragino kuo greičiau užbaigti apsikeitimą. Susirašinėdamas su LR URM J. Baltrušaitis akcentavo, kad „tai buvo Lietuvos inicijuota iniciatyva.“[50] Tik 1933 m. spalio 13 d. Ministrų kabinetas priėmė ir LR Prezidentas ratifikavo protokolą ir dvi notas. 1933 m. spalio 14 d. protokolas ir dvi notos buvo pasirašytos Maskvoje. O kaliniais LR ir SSRS vyriausybės apsikeitė tik 1933 m. spalio 19 d. „Kaliniai išvyko iš Kauno Obelių link 10.25 ryte.“[51]

Tą pačią dieną spaudoje pasirodė kuklus straipsnis antrašte: „Kas tie Lietuvos komunistai, kurie šiandien atiduodami Rusijai ir už juos gaunami lietuviai?“ Jame buvo rašoma, jog į Sovietų Rusiją išvežami 24 Lietuvoje kalėję komunistai, o mainais gauti lietuviai iš Rusijos kalėjimų. Straipsnyje buvo paminėtas Antanas Sniečkus, apie 8 metus nelegaliai gyvenęs Lietuvoje „Jankaus ir Skardžiaus pavardėmis ir vadovavęs slaptam komunistiniam judėjimui. Jis ėjo LKP (b) CK sekretoriaus pareigas. 1931 m. kariuomenės teismas buvo nuteisęs 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.“[52]

Kodėl Lietuva inicijavo būtent 1933 m. apsikeitimą? Kodėl buvo keičiamasi į kunigus? Ir kas iš tikrųjų buvo suinteresuotas pasikeisti politiniais kaliniais? Į šiuos klausimus iš dalies atsako 1933 m. rugsėjo 5 d. LR URM raštas, adresuotas Lietuvos atstovui prie Šv. Sosto, jame prašoma „informuoti kardinolą Pacelį, kad iš Rusijos gaunamų aštuoniolikos asmenų 15-a buvo kunigai.“[53] Šv. Sostas inicijavo ne tik patį apsikeitimo procesą, bet ir sudarė keičiamų asmenų (kunigų) sąrašą. Nurodymus ir kitus techninius dalykus Šv. Sostas perduodavo „Kauno metropolijos kurijai“[54], o ši savo ruožtu – LR URM Politikos departamento direktoriui S. Lozoraičiui. Nėra abejonių, kad šioje grandinėje taip ir liks neįvardyti pagrindiniai iniciatoriai Šv. Soste ir politinę valią priėmę asmenys iš Lietuvos politinio elito. Tačiau tvirtai galima teigti, kad S. Lozoraitis tiesiogiai dalyvavo organizuojant apsikeitimą.

Sėkmingai apsikeitus politiniais kaliniais iškilo kai kurių nesklandumu dėl kunigų Vinco Ilgino ir Vitoldo Paškevičiaus. Jie pareiškė norą „kuo greičiau grįžti į savo tėvynę, nes buvo kilę iš Latvijos, ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten gyveno. Į keičiamųjų sąrašą jie buvo įtraukti vyskupui Karevičiui prašant.“[55] LR pasų jie negavo ir galėjo išvykti iš Lietuvos tik gavę Latvijos pasus, todėl buvo skubiai prašoma, kad būtų „perkalbėta su vyskupu Rancanu, bei buvo prašoma vyskupą LRV vardu už tai, kad jis pasirūpino, padedant latvių įstaigoms Indroje, išgauti iš sovietų pakeičiamuosius, kuriuos sovietai, atvežę iš Bigosovo norėjo sulaikyti ten, kol atvyks į Bigosovą pakeičiamieji iš Kauno.“[56]

Dar vienas politinio atspalvio nesklandumas iškilo, kai 1933 m. lapkričio 28 d. LR URM Politikos departamento direktorius slaptu raštu kreipėsi į Lietuvos atstovą prie Šv. Sosto ir prašė „atkreipti dėmesį į tai, kad L`Osservatore Romano[57] atsiminimų apie grįžusių į Lietuvą kunigų persekiojimus Rusijoje spausdinimas gali pakenkti kitų lietuvių, ypač kunigų, likusių SSRS, išdavimui. Todėl būtų geriau smulkesnių žinių apie kunigų persekiojimą spaudoje neskelbti, kol ne visi yra pargrąžinti.“[58] Iš to matyti, kad apsikeitimas buvo kruopščiai planuotas. Publikuojant atsiminimus stengtasi nesukelti priešiškos Sovietų reakcijos, nes planas nebuvo iki galo įgyvendintas. Taip pat sunku būtų tiksliai pasakyti, kiek iš viso apsikeitimų buvo suplanuota ir numatyta, tačiau akivaizdu, kad buvo laukiama kito apsikeitimo etapo, o jo teko laukti net dvejus metus.

 

1935 m. apsikeitimo kandidatų sąrašo sudarymas

 

Pirmasis su šiokiais tokiais nesklandumais įvykęs apsikeitimas jau brėžė kontūrus ir iš dalies pradėjo formuoti Lietuvos inicijuotą apsikeitimo praktiką. Antrasis apsikeitimas turėjo įvykti pagal labai panašų scenarijų kaip ir pirmasis (1933 m.), bet netikėtumų nebuvo išvengta.

Tiek pirmąjį, tiek ir antrąjį apsikeitimą inicijavo Lietuva. Sudarant sąrašus dalyvavo Lietuvos KP (b) sekcija prie KIVK. Gavus pasiūlymą apsikeisti politiniais kaliniais, šis darbas buvo patikėtas R. Romaičiui.[59] Remdamasis to meto archyviniais duomenimis, t.y. asmens bylose buvusia informacija, R. Romaitis sudarė „48 asmenų sąrašą, su trumpu kiekvieno aprašymu. Į kandidatus buvo atrenkami gerai žinomi ir laiko patikrinti aktyvistai, taip pat nuteistieji ilgam laikui. Iš šio sąrašo buvo atrinkti 7–8 žmonės.“[60]

Nors R. Romaitis nedalyvavo svarstant kandidatūras, „iš pokalbių suprato, kokie motyvai ir atrankos kriterijai buvo taikomi, bei kodėl būtent vieni, o ne kiti kandidatai apsikeitimui buvo pasirinkti.“[61] Pagrindiniai įtraukimo į apsikeitimo sąrašą kriterijai buvo šie: darbas LKP (b) sekcijoje prie KIVK, darbas TLM Lietuvos sektoriuje (2-3 asmenys). Taigi, buvo parinkti žmonės, asmeniškai žinomi ir pažįstami Maskvoje, t.y. „vieni iš jų buvo mokęsi Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete (VTMKU), kiti buvo dirbę TLM, dar kiti tie, kurie iš Maskvos buvo pasiųsti partiniam darbui etc.“[62]

Tačiau būta ir išimčių, pvz., Malkos (Marijos) Chodosaitės (slapyvardis – Aldona Aleksandrovič)[63] kandidatūra. Anot R. Romaičio, ji buvo įtraukta į sąrašus „ne iš karto, nes buvo žinoma, kad antrasis jos teismas dar nebuvo įvykęs, ir buvo manoma, kad jos nebus galima iškeisti. Į sąrašus ji būtų įtraukta tik tuo atveju, jei susiklostytų palankios aplinkybės. Galutiniai sprendimai dėl apsikeitimo dar buvo svarstomi vykstant deryboms tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valdžios institucijų.“[64] Taip pat iš anksto buvo numatyta ir pozicija, į kurią sėkmingo apsikeitimo atveju M. Chodosaitė „būtų buvusi paskirta – TLM Lietuvos sektoriaus vedėjos – vietoj P. Kučkos, kuris buvo numatytas siųsti į Lietuvą partiniam darbui.“[65] Tačiau nutylėtas gerai žinomas faktas, kad „M. Chodosaitė buvusi Jono Jurevičiaus žmona“[66], bei „Chotos tapusi – Beržo (A. Sniečkaus) žmona“,[67] kurią LKP (b) CK sekretorius asmeniškai pažinojo nuo „1931 m., nors apie ją buvo girdėjęs dar 1926 m.“[68]

Sudarant sąrašą daug lėmė ir asmeniniai bei darbo ryšiai, pvz., ,,P. Pojarskio atveju, nes jo žmona G. Tautkus buvo V. Mickevičiaus – Kapsuko žmonos sesuo.[69]

Galutinį sąrašą patvirtino LKP (b) CK Politinis biuras ( PB), kurio sudėtyje buvo Z. Angarietis, A. Sniečkus (slapyvardis – Beržas),[70] Juozas Garelis (slapyvardis – Petras Kučka).[71] Pasinaudojus KIVK feldjėgerių tarnybos paslaugomis, sąrašas buvo nuvežtas į Lietuvą ir sėkmingai grąžintas į Maskvą, nes du pastarieji LKP (b) CK PB nariai buvo Lietuvoje.

Taigi SSRS URLK pateiktame 6 kandidatų sąraše buvo šie asmenys: Juozas Mickevičius (slapyvardis – Juozas Juška),[72] K. Labutis, P. Pojarskis, Jonas Jurevičius[73], M. Žukauskas ir M. Chodosaitė.

Sunku pasakyti, ar buvo iškilę nesklandumų ir kokio pobūdžio. Greičiausiai jie buvo sėkmingai išspręsti kaip per 1933 m. apsikeitimą. Taigi, 1935 m. rugpjūčio 21 dieną „apie 17 valandą, vietos laiku, lėktuvas nusileido Maskvoje. Politinius kalinius pasitiko Tarptautinės organizacijos revoliucijos kovotojų pagalbai (toliau – TORKP; rusų k. Международная организация помощи борцам революции (МОПР)) CK atstovas ir R. Romaitis. Taip pat atvyko ir Beržas.“[74]

Tą pačią dieną spaudoje pasirodė kur kas kuklesnis straipsnis už paskelbtąjį 1933 m. Jame labai pabrėžtas faktas, kad „tarp išgabenamų kalinių buvo įžymiausia komunistė žinomo Kauno turtuolio Leibos Chodos duktė Malka Chodosaitė, kuri 1930 vasario 27 d. iš Utenos kalėjimo pabėgo į SSRS, o vėliau nelegaliai sugrįžo į Lietuvą.“[75] Taip pat buvo paminėta, kad „penkiolika lietuvių, iškeistų į komunistus Sovietų Rusijoje, kalinami nebuvo, o tik negavo leidimų sugrįžti į Lietuvą.“[76] Taip pat užsiminta, kad iš „norinčių sugrįžti Sovietų valdžia reikalavo po 30000 Lt, vėliau nusileido iki 10000 Lt., o galiausiai sutikusi išleisti už 3000 Lt sumą.“[77] Tačiau lieka neaišku, ar minėta suma buvo sumokėta, ar ne? O jei ir buvo, tai kas ją sumokėjo – ar patys asmenys, ar Lietuvos valdžia? Taip pat dėl archyvinių duomenų trūkumo šiandien negalima įvardinti penkiolikos asmenų, kuriuos SSRS Vyriausybė sutiko perduoti Lietuvai.

 

Apsikeitimų pasekmės LKP (b) veiklai

 

Tikėtina, kad pasimokius iš 1933 m. įvykių, vidaus ir tarptautinių nesklandumų buvo išvengta. 1933 m. ir 1935 m. apsikeitimo pasekmės nebuvo skausmingos LKP(b), tačiau jaučiamos siunčiant asmenis į pogrindinį darbą Lietuvoje. M. Kučinskas atvykęs (1933 m. spalio 20 d. apsikeitus politiniais kaliniais)[78] tęsė nebaigtas studijas VTMKU, o jas pabaigęs 1935 m. rugpjūčio mėn. vėl grįžo į pogrindinį darbą Lietuvoje.[79] J. Mickevičius ir M. Žukauskas taip pat buvo numatyti 1938 m. siųsti į Lietuvą. O M. Moskvinas ir S. Jalas, numatyti siųsti į Lietuvą 1936 m., kaip apkeistieji negalėjo išvykti. Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai „J. Jurevičius 1938 m. atsisakė pakartotinai vykti į Lietuvą.“[80]

Lieka neaišku, kodėl buvo taikomos dvigubos taisyklės. Manytina, kad Z. Angarietis kiekvienu atveju šį klausimą spręsdavo asmeniškai. Teigiamam sprendimui įtakos galėjo turėti daug veiksnių – žmogaus patikimumas, užduoties specifika, SSRS jėgos struktūrų pritarimas ir kt.

Pasitaikė ir tokių atvejų, kai žmonės nebuvo numatyti siųsti į Lietuvą. Visų pirma tai buvo susiję su sveikatos būkle (I. Gaška, E. Šimas, R. Šarmaitis). Pavyzdžiui, K. Labutis, atvykęs į Maskvą, ilgai ten negyveno. Dėl didelių sveikatos problemų 1936 m. viduryje jis išvyko į Sverdlovską (N. Saldai).[81] Kai kas Lietuvoje galėjo būti ir visiškai išslaptintas (L. Pušinis).

Akivaizdu, kad tas faktas, jog LKP (b) atstovai neteko Lietuvos pilietybės ir negavo Rusijos pilietybės, didelių sunkumų LKP (b) nesudarė. Kai kurie iš jų, pvz., Zalmanas Rachmanas, atvykę į SSRS buvo pripažinti politiniais emigrantais.[82] Žmonės be Lietuvos pilietybės toliau vadovavo ir dirbo LKP (b).

 

Išvados

 

1.       Apsikeitimai politiniais kaliniais tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS vyriausybių (1920–1930 m.) nebuvo naujas reiškinys. Juos inicijavo SSRS Vyriausybė. Nuo 1923 m. LKP (b) CK į apsikeitimus politiniais kaliniais žiūrėjo skeptiškai, nes jie sukėlė nesutarimų tarp partijos narių Lietuvoje. 1933 ir 1935 m. vykusių apsikeitimų iniciatorė jau buvo Lietuva. Ji vertė keisti ir LKP (b) CK poziciją, nes 1933 m. LKP (b) padėtis buvo tokia, kad dauguma jos atsakingų darbuotojų tuo metu buvo kalėjimuose ir paskirtos bausmės buvo gana ilgos. Siekdama išlaisvinti bent dalis aktyvistų, LKP (b) CK sutiko keistis.

2.       Į 1933 ir 1935 m. apsikeitimo sąrašus LKP (b) įtraukė tuos partijos narius, kuriuos asmeniškai pažinojo ir kurie buvo gerai žinomi Maskvoje. Sudarant sąrašus nemažai įtakos turėjo ir susipynę asmeniniai bei darbo ryšiai.

3.       Sąrašuose į akis krenta dominuojančios žydiškos pavardės, kadangi 1933–1935 m. daugiau nei 50 procentų LKP (b) narių Lietuvoje sudarė žydų tautybės asmenys. Tai turėjo neabejotiną poveikį šiam procesui. Tačiau lemiamas žodis buvo V. Mickevičiaus-Kapsuko ir Z. Angariečio.

4.       Lietuvos Vyriausybė, LR URM ir Kauno metropolijos kurija, inicijuojant ir vykdant apsikeitimą politiniais kaliniais su SSRS, atliko tik tarpininkų vaidmenį. Prisidėjo ir Latvijos vyskupas Rancenas. Tikrasis planuotojas ir užsakovas buvo Šventasis Sostas. Akivaizdu, kad apsikeitimai buvo kruopščiai suplanuoti Šventojo Sosto – Lietuva atgavo daugiau nei 53 asmenis, tuo tarpu SSRS – tik 30. Per politinių kalinių apsikeitimus tarp Lietuvos ir SSRS (1920–1935 m.) iš Lietuvos kalėjimų į SSRS atvyko ne mažiau kaip 144 komunistai ir komjaunuoliai.

5.       1933 m. spalio 5 d. protokole buvo iš anksto užfiksuotas tolesnis apkeistų LKP (b) narių siuntimas į Lietuvą. Netekę LR ir negavę SSRS pilietybės, LKP (b) nariai tapo asmenimis be pilietybės. Tik kai kurie iš SSRS buvo pripažinti politiniais emigrantais. Paradoksalu, tačiau LKP (b) vadovavo asmenys be pilietybės.

 

Nuorodos



* Jonas Švilpa – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų Istorijos katedros doktorantas; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT-44244 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – pogrindinis judėjimas Rytų Europoje, žvalgybos istorija, naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos problemos.



[1] Mažoji Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija. Vilnius, t. 14, 1966–1971; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, t. 4, 1978; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, t. 5, 1979; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, t. 6, 1980; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, t. 8, 1981; Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2, Vilnius, 1986.

[2] Atamukas, S. Lietuvos KP kova prieš fašizmą, už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935–1940. Daktaro disertacija. Vilnius, 1958; Navickas, K. Tarybų Sąjungos vaidmuo ginant Lietuvių tautos gyvybinius nacionalinius interesus (1917–1940 m.). Daktaro disertacija. Vilnius, 1965.

[3] Revoliucinis judėjimas Lietuvoje (Straipsnių rinkinys), Vilnius, 1957.; Lietuvos Komunistų partijos istorijos klausimai, Vilnius, 1961.

[4] Tininis, V. Sniečkus 33 metai valdžioje. Vilnius, 1995; Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilnius, 1994.

[5] Slaptumo žyma – visiškai slaptai (toliau – VS). 1938 08 10 R. Romaičio raštas prie Malkos (Marijos) Chodosaitės (Aleksandrovič) bylos, Lietuvos ypatingasis archyvas Lietuvos komunistų partijos Dokumentų skyrius (toliau – LYA LKP DS), f. 77, ap. 28, b. 1698, l. 67–68.

[6] Jurgis Baltrušaitis – poetas simbolistas, pradėjęs savo kūrybinį kelią rašydamas rusų kalba. Rašytojas gimė 1873 m. Paantvardžių kaime (Jurbarko rajonas). 1920–1939 m. buvo Lietuvos pasiuntinys Tarybų Sąjungai, o nuo 1939 m. – Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Prancūzijoje. Mirė 1944 Paryžiuje, palaidotas Mon Ružo kapinėse.

[7] 1933 10 13 SSRS ir Lietuvos Respublikos (toliau – LR) protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 383, ap. 7, b. 1407, l. 109.

[8] Slaptumo žyma – VS. 1938 08 10 R. Romaičio raštas prie Malkos (Marijos) Chodosaitės (Aleksandrovič) bylos, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 1698, l. 67–68.

[9] LR pasiuntinybės Maskvoje raštas Nr. 1868 (H. Rabinavičiaus pasiuntinybės patarėjas) LR Užsienio reikalų ministerijai (toliau – URM) Politikos departamento direktoriui 1933 11 04, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1378, l. 30.

[10] Slaptumo žyma – VS. 1938 08 10 R. Romaičio raštas prie Malkos (Marijos) Chodosaitės (Aleksandrovič) bylos ..., l. 67–68.

[11] K. Preikšos politinio emigranto anketa, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 8816, l. 89 a. p.

[12] 1936 03 27 pažyma apie K. Jankų (K. Preikšą), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 8816, l. 183.

[13] Kas tie Lietuvos komunistai, kurie šiandien atiduodami Rusijai ir už juos gaunami lietuviai? Dienos naujienos, 1933, spalio 19, nr. 189, p. 1.

[14] 1949 m. sausio 27 d. paskirtas Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministru.

[15] Z. Angariečio pažyma apie Igną Gašką, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 2985, l. 1.

[16] LKP (b) atstovo prie KIVK Z. Angariečio pažyma KIVK personalo skyriui dėl I. Gaškos teikimo į VKP (b), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 2985, l. 110.

[17] Slaptumo žyma – slaptai (toliau – S). Pažyma 1940 01 17, LYA LKP DS, f. 77, ap. 23, b. 1, l. 21.

[18] Slaptumo žyma – S. 1940 01 17 pažyma, LYA LKP DS, f. 77, ap. 23, b. 1, l. 22.

[19] Z. Angariečio pažyma apie Chaja Kaganaitę (Kagan), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4557, l. 12.

[20] 1940 05 19 SSRS Tarptautinės organizacijos revoliucijos kovotojų pagalbai (toliau – TORKP) CK pažyma dėl SSRS pilietybės suteikimo Chajai Garelienei-Vadinai, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4557, l. 36.

[21] Slaptumo žyma – S. 1940 01 17 pažyma, LYA LKP DS, f. 77, ap. 23, b. 1, l. 21.

[22] Tarptautinės Lenino mokyklos lietuvių sektoriaus dėstytojų sąrašas, LYA LKP DS, f. 17635, ap. 1, b. 132, l. 51.

[23] K. Preikšos politinio emigranto anketa ..., l. 89 a. p.

[24] Slaptumo žyma – VS. R. Romaičio raštas 1938 08 10 prie M. Chodosaitės (Aleksandrovič) bylos ..., l. 6768.

[25] 1933 07 07 SSRS ir LR protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1407, l. 152.

[26] Ten pat, l. 142.

[27] R. Šarmaičio juodraštinis straipsnis apie A. Sniečkaus veiklą, LYA LKP DS, f. 17635, ap. 1, b. 133, l. 2829.

[28] Slaptumo žyma – VS. Z. Angariečio pažymą apie Šolemą Goldbergą, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 3313, l. 1.

[29] Z. Angariečio pažyma apie J. Garelį (Norkus, Kučka), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 2957, l. 1.

[30] 1938 03 26 R. Romaičio ir J. Jurevičiaus pareiškimai apie Z. Angarietį įteikti po Z. Angariečio arešto, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 251, l. 163.

[31] Slaptumo žyma – VS. Z. Angariečio pažymą apie R. Šarmaitį (Romaitį), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 10929, l. 1.

[32] Slaptumo žyma – VS. Z. Angariečio pažymą apie Kazį Katiną, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4885, l. 1.

[33] Slaptumo žyma – VS. Z. Angariečio pažymą apie J. Jurevičių, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4344, l. 1.

[34] 1933 10 05 SSRS ir LR protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo, LCVA, f. 383, ap. 8, b. 1200, l. 3.

[35] Slaptumo žyma – S. 1933 07 29 LR URM Politikos departamento direktoriaus S. Lozoraičio raštas Kariuomenės teismo valstybės Gynėjui dėl laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo su SSRS, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1405, l. 28.

[36] Ten pat, l. 28.

[37] 1933 09 06 tarpžinybinis notos derinimas dėl SSRS ir LR asmenų pasikeitimo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1406, l. 360.

[38] 1933 09 23 LR URM Politikos departamento direktoriaus S. Lozoraičio raštas LR Teisingumo ministerijos Generaliniam sekretoriui dėl SSRS ir LR asmenų pasikeičiamų kalinių aplankymo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1406, l. 236.

[39] 1933 10 05 SSRS ir LR protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo ..., l. 3.

[40] Ten pat, l. 1‑2.

[41] Slaptumo žyma – S. 1933 07 13 LR URM Politikos departamento direktoriaus S. Lozoraičio raštas Lietuvos pasiuntinybės patarėjui Maskvoje H. Rabinavičiui dėl laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo su SSRS, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1405, l. 67.

[42] 1933 10 05 SSRS ir LR protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo ..., l. 4.

[43] Ten pat, l. 12.

[44] Ten pat.

[45] Ten pat.

[46] Slaptumo žyma – S. 1933 10 13 LR atstovybės Maskvoje (J. Baltrušaičio) telegrama LR URM dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1407, l. 80.

[47] 1933 10 10 LR Ministro pirmininko J. Tūbelio einančiam LR URM pareigas raštas Ministrų kabinetui dėl 1933 m. spalio 5 d. protokolo pasirašymo – ratifikavimo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1406, l. 268.

[48] 1933 10 13 SSRS ir LR protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1407, l. 89.

[49] 1933 10 09 SSRS ir LR protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1407, l. 86.

[50] 1933 10 13 SSRS ir LR protokolas dėl ištremtų arba laikomų kalėjimuose asmenų pasikeitimo ..., l. 109.

[51] 1933 10 17 LR URM Politikos departamento direktoriaus S. Lozoraičio raštas LR Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) Generaliniam Sekretoriui dėl SSRS ir Lietuvos respublikos asmenų pasikeitimo, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1406, l. 236.

[52] Kas tie Lietuvos komunistai, kurie šiandien atiduodami Rusijai ir už juos gaunami lietuviai? Dienos naujienos, 1933, spalio 19, nr. 189, p. 1.

[53] Slaptumo žyma – konfidencialiai (toliau – K). 1933 09 05 LR URM raštas Lietuvos atstovui prie Šventojo Sosto, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1406, l. 364.

[54] Ten pat, l. 364.

[55] Slaptumo žyma – S. 1933 10 24 LR URM Politikos departamento direktoriaus S. Lozoraičio raštas Lietuvos Ministrui Latvijai dėl supaprastintų procedūrų taikymo Latvijos pasams gauti, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1406, l. 218219.

[56] Ten pat, l. 218219.

[57] http://www.vatican.va/index.htm [žiūrėta 2007-02-11]

[58] Slaptumo žyma – S. 1933 10 28 LR URM raštas Lietuvos atstovui prie Šventojo Sosto dėl apsikeistų kunigų su SSRS atsiminimų publikacijų leidinyje L`Osservatore Romano, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1406, l. 109.

[59] Slaptumo žyma – S. Z. Angariečio pažymą apie R Šarmaitį (Romaitį), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 10929, l. 1.

[60] Slaptumo žyma – VS. 1938 08 10 R. Romaičio raštas prie M. Chodosaitės (Aleksandrovič) bylos, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 1698, l. 6768.

[61] Ten pat, l. 6768.

[62] Ten pat.

[63] Slaptumo žyma – S. Pažyma KIVK CK, VKP (b) sekretoriui drg. Andrejevui, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 1697, l. 97.

[64] Slaptumo žyma – VS. 1938 08 10 R. Romaičio raštas prie M. Chodosaitės (Aleksandrovič) bylos ..., l. 6768.

[65] Ten pat, l. 6768.

[66] 1986 04 17 Partijos istorijos instituto prie LKP (b) CK pažyma apie J. Jurevičių, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4402, l. 2.

[67] 1938 07 13 Z. Angariečio asmeniniai užrašai, LYA LKP DS, f. 17635, ap. 1, b. 123, l. 53.

[68] 1940 11 26 pažyma apie M. Chodosaitę, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 1698, l. 135.

[69] 1938 08 16 M. Chodosaitės kaltinamojo akto priedas dėl pasikeitimo politiniais kaliniais, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 1698, l. 59.

[70] Slaptumo žyma – VS. 1936 05 20 pažyma apie Antaną Sniečkų, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 10284, l. 3, 6.

[71] Z. Angariečio pažyma apie J. Garelį (Norkus, Kučka), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 2957, l. 1.

[72] Tarptautinės Lenino mokyklos lektorių fakulteto klausytojų, aspirantų sąrašas, LYA LKP DS, f. 17635, ap. 1, b. 132, l. 55.

[73] Slaptumo žyma – VS. Z. Angariečio pažyma apie J. Jurevičių, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4402, l. 1.

[74] M. Chodosaitės kaltinamojo akto priedas 1938 08 16 dėl pasikeitimo politiniais kaliniais, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 1698, l. 58.

[75] Sovietų „Vanagas“ šiandien šešis komunistus iš Kauno išnešė į Maskva. Lietuvos žinios, 1935, rugpjūčio 27, nr. 189, p. 3.

[76] Ten pat, p. 3.

[77] Ten pat, p. 3.

[78] Slaptumo žyma – VS. Z. Angariečio pažymą apie J. Jurevičių, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4344, l. 1.

[79] M. Junčo – Kučinsko atsiminimai apie LKP (b) darbą Šiaulių rajone 1930 m., LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 4344, l. 117118.

[80] 1938 03 26 R. Romaičio ir J. Jurevičiaus pareiškimai apie Z. Angarietį įteikti po Z. Angariečio arešto, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 251, l. 162.

[81] 1938 08 16 M. Chodosaitės kaltinamojo akto priedas  dėl pasikeitimo politiniais kaliniais, LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 1698, l. 59.

[82] 1936 06 01 Z. Angariečio pažyma apie Rochmaną – Kalmaną Zelmaną Leibovičių (Lvovič), LYA LKP DS, f. 77, ap. 28, b. 9466, l. 1.

 

Gauta 2007 m. rugpjūčio 31 d.

Įteikta spaudai 2007 m. lapkričio 6 d.

 

Summary

Vatican – Kaunas – Moscow: The Exchange of Political Prisoners (1933, 1935)

 

The exchange of political prisoners which was conducted between the Governments of the Republic of Lithuania and the Union of the Soviet Socialist Republics could not be specified as a new phenomenon in 1930-1940. At first glance it might seem that the exchange of political prisoners carried out from 1933 to 1935 was not specific or unique. However, taking into account the criteria on the basis of which people had been selected for the exchange, the process itself and press reports about it, it is possible to claim that this process was unique and significant in pre-war Lithuania‘s history.

The exchange of political prisoners in 1933 and 1935 was initiated by the Lithuanian side, and this process mainly involved the exchange of priests for the members of the Lithuanian Communist party. This approach formed a sceptical attitude of the Central Committee of the Lithuanian Communist party towards the exchange of political prisoners.

However, historical facts and details give reasons to claim that the lists of persons subject to the exchange and its initiative had emerged from the Holy See, where these plans had been scrupulously worked out. It can be supposed that the instructions and other technical issues were passed on to the Curia of Kaunas Metropolitan area; the latter, in its turn, conveyed this information to Stasys Lozoraitis, Director of the Department of Politics for Foreign Affairs. Unquestionably, the main initiators on the side of the Holy See and those on the Republic of Lithuania elite will, however, remain unidentified in this chain of events.

In this way, the bilateral exchange of political prisoners became multinational, i.e. the exchange of political prisoners was conducted among Vatican City, Kaunas and Moscow.