„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovybės ir Telšių apygardos komiteto nesutarimai 1931–1935 m.
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojami Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Telšių apygardos komiteto (toliau – LVLSTAK) nesutarimai su LVLS vadovybe 1931-1935 m. ir tų nesutarimų priežastys. Ilgamečio partijos lyderio Mykolo Sleževičiaus vadovaujamam Centro Komitetui (toliau – CK) keletą metų teko kovoti su komunistines idėjas atvirai skelbiančiu LVLSTAK ir jos lyderiais Aleksandru Tornau ir Mečislovu Gedvilu. Nepaisant nuolatinių LVLS vadovybės įspėjimų, komunistuojančio LVLSTAK veikla nebuvo sustabdyta ir jos vadovybė nebuvo pašalinta iš partijos. Daroma išvada, jog aptariami centro ir periferijos nesutarimai silpnino ir skaldė opozicijoje esančią LVLS, o LVLSTAK tapo komunistinių idėjų židiniu valstiečių liaudininkų partijoje. Straipsnis paremtas archyvine medžiaga, to meto spauda, įvykių dalyvių atsiminimais.

Prasminiai žodžiai: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), LVLS Telšių apygardos komitetas (LVLSTAK), autoritarinis valdymas, Lietuvos komunistų partija (LKP), „Žemaitis“, Valstybės saugumo departamentas (VSD).

 

Įvadas

 

Lietuvoje po 1926 m. gruodį įvykusio valstybės perversmo politinių partijų (Lietuvos krikščionių demokratų partijos (toliau – LKDP), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau – LSDP)) veikla buvo gerokai paralyžuota ir aktyvesnis jų veikimas dėl valdžioje įsitvirtinusio Antano Smetonos autoritarinio valdymo pasidarė beveik neįmanomas. Apie tai nemažai rašyta.[1] Tačiau aiškindami minėtų partijų silpnėjimo priežastis negalime nematyti kito svarbaus faktoriaus – partijų viduje kilusių didelių nesutarimų, pirmiausia kartų konflikto, išryškėjusio 4-ajame dešimtmetyje. Subrendusi jaunoji karta ėmė konkuruoti su senaisiais savo partijos vadais, siekė partijų vadovavimą perimti į savo rankas.[2] Dar sunkesnėje, netgi kritiškoje padėtyje atsidūrė LVLS. 4-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjusi tarpusavyje nesutarti partijos vadovybė. Žymiems valstiečių liaudininkų lyderiams Mykolui Sleževičiui, Kaziui Griniui, Felicijai Bortkevičienei vienu metu teko kovoti su prokomunistines idėjas skelbiančiu LVLS Telšių apygardos komitetu, taip pat su vienu partijos lyderiu, buvusiu I, II, III demokratinių Seimų nariu Vincu Kvieska ir jo šalininkais, vadinamais kvieskininkais. Didelių pastangų dėka M. Sleževičiaus grupei pavyko laimėti kovą ir išsaugoti partijos vadovybės vairą savo rankose.

Apie LVLS vadovybės nesutarimus su V. Kvieska ir jo šalininkais kvieskininkais bus atskiras straipsnis, o šiame darbe pagrindinis dėmesys skiriamas LVLSTAK nesutarimams su LVLS CK 1931–1935 m. Istoriografijoje ši tema dėmesio nesulaukė. Sovietmečiu apskritai LVLS veikla 1927–1940 m. netyrinėta.[3] Panaši tyrimų padėtis ir išeivijoje. Išleistose knygose, skirtose M. Sleževičiui[4] ir LVLS,[5] apie nesutarimus visiškai nutylima. Pažymėtina, kad tų knygų autoriai patys daugiau ar mažiau dalyvavo šiame straipsnyje aptariamuose įvykiuose. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusiuose darbuose, pvz., apie K. Grinių,[6] LVLS veikla 4-ajame dešimtmetyje nušviesta gana paviršutiniškai, o apie LVLS Telšių apygardos komiteto ir liaudininkų vadovybės kivirčus neužsiminta. Daug neaiškumų yra ir dėl Mečislovo Gedvilo veiklos LVLS. Tradiciškai klaidingai nurodoma, kad M. Gedvilas iki 1931 m. priklausė LVLS, o nuo 1934 m. – pogrindinei Lietuvos komunistų partijai (toliau – LKP).[7] Panašus vertinimas pateiktas naujausiuose istorikų tyrimuose.[8] Niekur nepaminėta M. Gedvilo vėlesnio laikotarpio politinė veikla LVLS, apie kurią savo atsiminimuose trumpai užsiminė jis pats: „Kai tapau Lietuvos Komunistų partijos nariu (1934 m. – M. T.), draugai iš Centro Komiteto man patarė ir toliau nenutraukti ryšių su valstiečių liaudininkų sąjunga“.[9] M. Gedvilas į patarimus atsižvelgė ir liko valstiečių liaudininkų partijos nariu. Maža to, M. Gedvilas buvo vienas iš LVLSTAK lyderių, nuolat konfliktavusių su liaudininkų CK, savo redaguojamuose laikraščiuose skelbė prokomunistines nuostatas, siūlė sudaryti bendrą kairiųjų politinių jėgų, tarp jų ir komunistų, frontą prieš fašizmą.

Straipsnio tikslai: aptarti LVLSTAK nesutarimus ir jų priežastis su LVLS vadovybe 1931-1935 m.; įvertinti liaudininkų CK veiksmus LVLSTAK atžvilgiu ir. atskleisti aptartų centro ir periferijos nesutarimų padarinius LVLS. Straipsnyje LVLSTAK veikla pristatoma tiek, kiek ji susijusi su nagrinėjamu aspektu.

Temą atskleisti padėjo archyvinė medžiaga, to meto spauda. Reikia išskirti Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) (f. 378) užfiksuotą medžiagą (saugumo mėnesio apžvalgos ir politinės policijos parengti, sudaryti biuleteniai), kuri padėjo išryškinti LVLSTAK nesutarimus su LVLS. Vertinga Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje (toliau – LMAB RS) LVLS (f. 199) ir Felicijos Bortkevičienės (f. 192) fonduose saugoma medžiaga, ypač LVLS Centro Valdybos (CV) posėdžių protokolai,[10] iš kurių galima rekonstruoti liaudininkų vadovybės nesutarimus su LVLSTAK. Iki šiol istoriografijoje atskiro dėmesio nesulaukusi 1932 m. Telšiuose išleista A. Tornau knygelė „Valstiečių Liaudininkų ideologiniai pagrindai (Santrauka pranešimo, daryto L. V. L. S. ideologiniams klausimams studijuoti komisijoje)“ leido išryškinti LVLSTAK ideologines nuostatas. Daug informacijos suteikė tuo metu Telšiuose leistas laikraštis „Žemaitis“, kita to meto spauda. Remiamasi Mečislovo Gedvilo,[11] Juliaus Būtėno[12] ir Justo Paleckio[13] atsiminimais.

 

Situacija LVLSTAK prieš konflikto pradžią

 

Prieš nušviečiant LVLSTAK nesutarimus su LVLS CK, reikėtų keliais žodžiais aptarti patį LVLSTAK. 1926 m. išleistoje knygelėje „Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir statutas“ 53§ skelbė, kad visose Lietuvos vietose ne mažiau kaip penki nariai gali įsteigti LVLS kuopą. Jos nariai susirinkime turi išrinkti iš savo kuopos narių valdybą iš trijų asmenų: pirmininko, kasininko ir sekretoriaus. Susirinkus kuopai, jos valdyba apie tai praneša apskrities ir Centro komitetams, taip pat praneša savo adresą, valdybos sudėtį ir narių skaičių. 54§ numatė, kad reikalui esant kuopos gali sudaryti savo apylinkės komitetą ne mažiau kaip iš trijų asmenų, renkamų visų tos apylinkės kuopų valdybų susirinkime. 55§ tiesiogiai ir konkrečiai lietė apylinkės komiteto įsteigimo sąlygas: „kiekvienoj apskrity sudaromas valstiečių darbininkų Sąjungos Apskrities Komitetas, susidedąs ne mažiau kaip iš trijų asmenų. Apskrities komitetą renka apskrities kuopų atstovų suvažiavimas. Į tą suvažiavimą kiekviena apskrities kuopa siunčia po vieną atstovą nuo 10 tikrų narių: kuopos, turinčios mažiau kaip 10 narių, siunčia vieną atstovą“.[14] Iš partijos programos ir statuto matyti, kad atskiros kuopos galėjo steigti savo apylinkės komitetus. Pažymėtina, kad kuopų išrinktieji komitetai dažniau nurodydavo, jog jie atstovauja ne apylinkėms, o apygardoms. Kadangi liaudininkų Telšių komitetas pasirašinėjo kaip Telšių apygardos komitetas, straipsnyje šis terminas ir bus vartojamas. LVLSTAK sudarė Telšių, Kretingos ir Mažeikių kuopos. Tiksliai nepavyko nustatyti, kada šis komitetas pradėjo savo veiklą, kiek konkrečiai kuopų sudarė šį komitetą. Aišku viena, jog komitetui 1926 m. pabaiga, kaip ir visai LVLS, buvo lemtinga. Po gruodžio 17 d. valstybės perversmo LVLSTAK veikla keletą metų buvo visiškai sustojusi.[15] Kai kuriose kuopose keletą metų susirinkimai apskritai nebuvo šaukiami. 1930 m. sausio mėn. 26 d. įvykusiame Telšių kuopos narių susirinkime konstatuota tragiška padėtis. Kuopa „dėl sunkių politinio gyvenimo sąlygų per tris paskutiniuosius metus jokiu veikimu pasireikšti negalėjo“.[16] Tą patį galima pasakyti apie LVLSTAK. 1930 m. sausio 28 d. po 3 metų pertraukos buvo sušauktas pirmas šio komiteto posėdis. Jame dalyvavę visi trys komiteto nariai: Jonas Vaicekauskis, Edvardas Normantas ir Aleksandras Tornau nutarė kooptuoti komitetan Augustą Joniką ir Mečių Gedvilą, taip pat pasiųsti kuopoms aplinkraštį, dažnai daryti susirinkimus.[17] Po ilgokos pertraukos siekta atnaujinti atskirų kuopų bei paties komiteto veiklą. Pvz., 1931 m. spalio 31 d. A. Tornau laiške LVLS CK nurodė, kad „pildydami Sąjungos nusistatymą atgaivinti v. l. kuopas pradėjome kuopas lankyti“.[18] Deja, iš partijos dokumentų matyti, kad tiek atskiroms kuopoms, tiek pačiam apygardos komitetui aktyvesnės veiklos dėl nuolatinių valdžios suvaržymų nepavyko išvystyti. Štai 1933 m. LVLS CK užpildytoje ataskaitoje parodyta reali liaudininkų padėtis kai kuriose apskrityse: Kauno apskrityje iki 1926 m. LVLS kuopų iš viso buvo 20, o po perversmo visos šios kuopos buvo uždarytos. Naujai įsteigtos vos 4 kuopos.[19] Rokiškio apskrityje iki 1927 m. veikė 12 kuopų. Nė viena iš jų neveikia. Kaip nurodyta partiniuose dokumentuose, naujai įsteigtų kuopų nėra, „nes Rokiškio apskrities veikėjai neturi galimybės tam darbui pasišvęsti. Veikėjai, kurių yra 15, sunku surinkti, nes didelėje daugumoje į raštus neatsako“.[20] Raseinių apskrityje iki 1927 m. buvo įsteigta 75 kuopos, bet iki 1932 m. visos tos kuopos buvo uždarytos. Per 1932 m. Raseinių apskrityje įsteigtos trys naujos kuopos.[21] Kretingos apskrityje iki 1927 m. buvo 42 kuopos, tačiau iki 1933 m. liko tiktai viena Kretingos kuopa.[22] Marijampolės apskrityje iki 1927 m. buvo 37 kuopos, tačiau iki 1933 m. šioje apskrityje neliko nei vienos veikiančios kuopos. Tam lemiamos įtakos turėjo valdžios varžymai ir vietinių inteligentų baimė pasirodyti viešame darbe, nes „politinis darbas sudaro tas sąlygas, kad jie galėtų būti atleisti iš jų užimamų vietų“.[23] Nors apie kitas kuopas duomenų nepateikta, ir taip aišku, kad ir jose padėtis buvo apverktina. Kiek aktyviau liaudininkai veikė laikinojoje sostinėje, ten buvo įsikūręs Centro Komitetas, leista pagrindinė spauda.

 

1 il. Valstiečių liaudininkų lyderis dr. Kazys Grinius (Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 161).

 

 

  

Pažymėtina, jog po 1926 m. pabaigos suvaržius liaudininkų veiklą, spauda, nors ir cenzūruojama, tapo svarbiausia partijos tribūna. Neatsitiktinai LVLS CK išskirtinį dėmesį skyrė savo laikraščiams „Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“. LVLSTAK, suvokdamas spaudos reikšmę partijai, bet kokia kaina stengėsi savo rankose išlaikyti nuo 1925 m. leidžiamą „Žemaitį“. Šį laikraštį liaudininkų vadovybė iš pradžių vertino palankiai, jo leidyba ir platinimu per A. Tornau rūpinosi liaudininkų CK,[24] o žemaičių laikraščio autoriai buvo lojalūs seniesiems liaudininkų vadams. Pvz., 1928 m. pavasarį, „Žemaičiui“ minint trejų metų jubiliejų, šiame laikraštyje buvo išspausdinta daug sveikinimų, tarp jų ir F. Bortkevičienės,[25] K. Griniaus.[26]

Iki 4-ojo dešimtmečio LVLSTAK vadovybės ir liaudininkų CK santykiai buvo nepriekaištingi. LVLSTAK vadovavo jau minėti A. Tornau ir M. Gedvilas. Pirmasis – vokiečių kilmės valstietis liaudininkas, buvęs I ir II Seimo narys Aleksandras Tornau, anot Zigmo Toliušio: „barono ir stambaus dvarininko sūnus pasidarė ištikimas liaudies reikalų gynėjas. Savo pažiūromis į socialinius klausimus Tornau buvo radikalus […]. Tornau kairumas dar padidėjo Smetonos diktatūros metu“.[27] M. Gedvilas – pagal išsilavinimą mokytojas, 1927 m. buvo atleistas iš darbo „kaip netinkamas mokytojo pareigoms“. Nuo tada jis pateko Valstiečių liaudininkų partijos nemalonėn. Kaip M. Gedvilas nurodo savo atsiminimuose, jis su kitais liaudininkais „kairiojo sparno draugais“ griežtai kritikavo liaudininkų vadovybę už jų neveiklumą. Nuo tada liaudininkų vadai – Mykolas Sleževičius, Zigmas Toliušis, Liudas Šmulkštys, Balys Žygelis ir kiti – Mečislovą Gedvilą „ėmė pravardžiuoti bolševiku“.[28] Surasta dokumentinė medžiaga kiek patikslina M. Gedvilo atsiminimus ir leidžia teigti, kad tarp LVLSTAK ir LVLS CK 3-ajame dešimtmetyje didesnių nesutarimų nekildavo. Priešingai, M. Gedvilas ir A. Tornau partijos vadovybės akyse pasižymėjo kaip kovotojai dėl Valstiečių liaudininkų partijos reikalų. Jie ne kartą buvo suimti karo komendanto, bet nieko įtartino neradus, vėl išleisti į laisvę. Apie „eilinį“ abiejų vadų suėmimą galima sužinoti pasklaidžius to meto „Žemaičio“ numerius. Pvz., 1929 m. iš gegužės 10 į 11 d. Telšių nuovados viršininkas darė kratą „Žemaičio“ redaktoriaus bute. Nieko įtartina nerasta. M. Gedvilas buvo areštuotas ir uždarytas į Telšių areštinę. Ten išbuvęs gegužės 11 ir 12 d., jis perkeltas į Telšių kalėjimą. A. Tornau sugrįžus į Telšius, gegužės 13 d. buvo areštuotas ir uždarytas į Telšių areštinę.[29] Gegužės 19 d. suimtieji A. Tornau ir M. Gedvilas iš kalėjimo buvo paleisti.[30] Abiems telšiečiams tokie trumpalaikiai suėmimai tik pridėjo populiarumo Valstiečių liaudininkų partijoje.

 

Nesutarimų pradžia. Aleksandras Tornau – LVLS ideologijos kritikas

 

Santykiai tarp LVLSTAK ir LVLS CK ėmė blogėti 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Pirmųjų rimtesnių nesutarimų priežastis buvo laikraščio „Žemaitis“ finansiniai sunkumai. Per keletą metų LVLSTAK dėl „Žemaičio“ leidimo CK įsiskolino per du tūkstančius litų (2272 Lt 12 ct.). LVLSTAK tokios sumos iš karto nesugebėjo atiduoti ir paprašė leisti skolą grąžinti per ilgesnį laiką, o dalį skolos iš viso atsisakė sumokėti.[31] Be to, LVLSTAK pakartotinai keletą kartų iš liaudininkų CK prašė finansinės paramos savo laikraščiui leisti. 1931 m. kovo 30 d. CK posėdyje nutarta „Žemaičiui“ finansinės paramos neskirti.[32] Šiuo CK sprendimu pasipiktino LVLSTAK. Ypač nepatenkintas buvo A. Tornau, lankydamasis Kretingoje ir Skuode, jis kvietė Sąjungos narius palaikyti jo žygius prieš CK „sąryšy su nepatenkintu CK reikalavimu dėl paramos „Žemaičiui“. Į šiuos A. Tornau raginimus sureagavo liaudininkų CK. Balandžio 14 d. posėdyje LVLS CK konstatuota, kad tokie A. Tornau žygiai nesuderinami su partine drausme. Tačiau nuo galutinio sprendimo nutarta susilaikyti, kad „visą dalyką būtų galima nuodugniau ištirti“.[33] Partijos vadovybė nesiryžo iš karto imtis drastiškų veiksmų prieš LVLSTAK, o kartu ir prieš vieną iš partijos lyderių. Po dešimties dienų CK posėdyje (jame dalyvavo Mykolas Sleževičius, Felicija Bortkevičienė, Vincas Oškinis, Jonas Strimaitis, Jonas Kardelis) vėl buvo svarstytas klausimas „dėl užimtos Telšių apygardos ir apskrities komiteto pozicijos“, nutarta „patraukti garbės teisman Telšių Apygardos ir apskrities ir Telšių kuopos valdybą už nusikaltimus partinei disciplinai“ bei „prašyti Vyr. Garbės teismą padaryti nutarimą minėtų komitetų veikimą tuoj pat sustabdyti“.[34] CK posėdžio protokoluose apie iškilusius nesutarimus daugiau medžiagos nėra.

 

2 il. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Telšių apygardos komiteto vadovas, buvęs I ir II Seimo narys Aleksandras Tornau (Lietuvos Respublikos I (1922-1923 metų), II (1923-1926 metų), III (1926-1927 metų), IV (1936-1940 metų) Seimų narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2007).

 

 

  

Nesutarimų detalės aiškėja iš „Žemaičio“ publikacijų, kuriose matyti, kad nuo 1931 m. LVLSTAK, ypač jo vadovybė, pradėjo kritikuoti LVLS CK dėl pasyvumo ir neryžtingumo. Įtakos tam turėjo ankstesnėje šioje darbo dalyje aptarta gerokai susilpnėjusi partijos veikla. LVLS „stagnacija“ buvo nepriimtina LVLSTAK ir jo lyderiai ragino liaudininkų CK nesusitaikyti su esama padėtimi, ieškoti naujų kelių ir būdų, kaip pagyvinti partijos veiklą. A. Tornau daug tikėjosi iš jaunimo, kvietė jį aktyviau įsitraukti į liaudininkų gretas ir pakeisti „pavargusius“ partijos vadovus: „Juo greičiau, jaunas drauge, su mumis susiriši, jau daugiau nuveiksi liaudies naudai. Kuomet senieji veikėjai pavargo – tavo pareiga juos pakeisti. Jaunasis drauge – užimk savo vietą“.[35] Iš A. Tornau straipsnių „Žemaityje“ (jame daugiausia rašė prisidengęs slapyvardžiu Grigoula[36]) galima suprasti, kad jis jaunimui siūlė pakeisti liaudininkų vadus M. Sleževičių, K. Grinių. Reikia atkreipti dėmesį, kad 1931 m. „Žemaitis“ ir LVLSTAK vadai, nors ir sulaukdavo iš CK priekaištų, partijos vadus kritikavo gana atsargiai, neminėdami konkrečių pavardžių.

1932 m. nesutarimai tarp LVLSTAK ir LVLS CK dar labiau išryškėjo, konfliktas tapo akivaizdus. Pagrindinė jo priežastis – LVLSTAK vis labiau ėmė propaguoti prokomunistines nuostatas. LVLSTAK lyderis, taip pat kartu LVLS CK narys A. Tornau savo nuostatas išdėstė 1932 m. Telšiuose išleistoje nedidelės apimties knygelėje „Valstiečių Liaudininkų ideologiniai pagrindai (Santrauka pranešimo, daryto L. V. L. S. ideologiniams klausimams studijuoti komisijoje)“.[37] Norint suvokti LVLSTAK ir liaudininkų CK nesutarimus, reikėtų kiek išsamiau aptarti iki šiol atskiro dėmesio nesulaukusią A. Tornau knygelę, o paskui autoriaus siūlymus palyginti su „Žemaityje“ išspausdintais straipsniais.

Atskiro dėmesio verti keli A. Tornau pasiūlymai. Autorius, daug vietos skirdamas keletą metų užsitęsusiai pasaulinei ekonominei krizei, matydamas sunkius, net katastrofiškus tos krizės padarinius, dėl visų nelaimių kaltę vertė kapitalizmui ir prognozavo greitą šios santvarkos ir sukurtos tvarkos žlugimą. A. Tornau teigimu, „kapitalistinė tvarka miršta. Anarchistiniai kapitalistinio ūkio principai išardė pasaulinį ūkį. Kapitalistinės tvarkos apologetai pamažu įsitikino, kad chaotišką kapitalistinį ūkį tenka tvarkyti, tenka eiti prie planingo ūkio. Vadinasi, tenka įgyvendinti socializmo idėjas“.[38] Autorius prisiminė tuo metu vykusią pasaulinę ūkio krizę, kuri, pasak jo, parodė, kad ūkio srityje pernelyg didelė laisvė yra kenksminga. Siūlė daugiau galių suteikti valstybei, kuri turėtų pereiti prie planinio ūkio, prie gamybos vartojimo reguliavimo, ir apskritai prie viso gyvenimo reguliavimo. Anot A. Tornau, valstybei „tektų organizuoti ir tvarkyti visą tautos ūkį, kur reikalauja visuomenės interesai varžyti atskiro individumo laisvę, arba nusavinti jo turtą, arba progresyviniais mokesniais bei kitais būdais suvaržyti jo vartojimą. Valstybei įpareigojama piliečius priverstinai mokyti, gydyti, apdrausti, išmokinti savo kraštą ginti, tam tikrą darbą dirbti. Valstybė gali priverstinai sujungti kelius ar daugel individualinių ūkių į gamybos, vartojimo, arba kultūrinio pobūdžio kolektyvą“. Greta nurodė individo teises turėti darbą, pakankamai maisto sau ir šeimai, naudotis lygiai su kitais politinėmis teisėmis ir ekonominėmis gėrybėmis. Jo pareigos yra dirbti naudingą visuomenei darbą, pasiduoti valdžios, kaipo viso kolektyvo reprezentantės, valiai. Prieš individą, kuris šiai valiai nepasiduoda, vartojama jėga, arba ostrakizmas (jis pašalinamas už valstybės ribų).[39] Radikalumu išsiskyrė ir kiti A. Tornau siūlymai.[40] Iš pateiktos apžvalgos matyti, kad jis valstiečiams liaudininkams piršo radikalias, komunistams artimas nuostatas. Iš jų pagrindinė – sąvokos „socializmas“ įtraukimas į partijos programą.

Ši nuostata nebuvo originali. Pažymėtina, kad valstiečiai liaudininkai susikūrė iš dviejų politinių jėgų: Lietuvos valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų demokratų liaudininkų partijos.[41] 1922 m. gruodį LVS ir LSDLP partijos susijungė į vieną Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą. Priimtoje bendrojoje programoje žodžiui „socializmas“ neliko vietos. Per likusį seiminį laikotarpį LVLS vadovavosi 1922 m. priimta programa ir didesnių nesutarimų dėl partijos atstovaujamos ideologijos daugumai jos narių nekilo. Situacija ėmė keistis 4-ojo dešimtmečio pradžioje, kai žymūs partijos nariai viešai ėmė abejoti dėl atstovaujamos valstiečių liaudininkų partijos ideologijos ir ragino sudaryti naujus reformuotus partijos pagrindus. „Socializmo“ ir kitų kairiųjų nuostatų šalininkai buvo LVLSTAK.

Radikalios kairiosios nuostatos nebuvo priimtinos valstiečių liaudininkų CK. Išanalizavęs A. Tornau pasiūlymus, partijos ideologas Albinas Rimka pripažino, kad Aleksandras Tornau „nesitenkina veikiančios valstiečių liaudininkų programos dėsnių kritika, o jau duoda ir apibrėžtą naujos politinės ir socialekonominės santvarkos sistemos projektą. Dėl to projekto galima tuo tarpu tik pasakyti, kad yra labai sunku išskirti, kurie A. Tornau siūlomos santvarkos dėsniai yra artimesni komunizmui, o kurie fašizmui“. Anot A. Rimkos, „valstybės visagalingumą ir absoliutinį pranašumą, net ir ūkio reikaluose, taip pat valstybės valdžios teisę pavartoti prieš individą jėgą tuo atveju, kad tas individas laisvu noru nenorėtų, pvz., savo turimą ūkį sukolektyvinti, – visa tai teorijoj ir praktikoj ligi šiol išpažino ir išpažįsta ir komunistai ir fašistai“.[42] Liaudininkų ideologo manymu, A. Tornau nė galvoj nebuvo siūlyti liaudininkams komunizmo ar fašizmo, jis tuo nė kiek neabejoja. Tačiau akivaizdu, jog A. Tornau ir LVLS CK nuomonės gerokai skyrėsi, bet jos rado atgarsį ir pritarimą LVLSTAK. Aukščiau aptartos A. Tornau propaguotos idėjos nuo 1932 m. pradėtos skelbti laikraštyje „Žemaitis“, jame dažnai savo straipsnius spausdino ir pats A. Tornau.[43]

LVLSTAK „Žemaityje“ skelbiamos idėjos 1932 m. pradžioje „užkliuvo“ liaudininkų CK. Gruodžio 14 d. CK savo posėdyje pavedė valstiečių liaudininkų spaudos komisijai išstudijuoti klausimą, ar pateisinamas „Žemaičio“ leidimas.[44] Sprendimas dėl „Žemaičio“ ir LVLSTAK tais metais nebuvo priimtas. Nepaisant liaudininkų vadovybės ne kartą išsakytos kritikos LVLSTAK vadovybei, žemaičiai pasirinktos linijos neketino atsisakyti.

 

LVLSTAK komunistėjimas. Santykių su LVLS CK paaštrėjimas

 

Tarp periferijos ir centro nesutarimai dar labiau didėjo. 1932 m. pabaigoje A. Tornau išvykus gyventi į Kauną, LVLSTAK pirmininku išrinktas M. Gedvilas, vicepirmininku – M. Činikas, sekretoriumi – A. Bauža.[45] 1932 m. pradžioje „Žemaitį“ dar redagavo M. Gedvilas, o nuo pavasario jį pakeitė V. Žilionis. Laikraštį leido „Žemaičiui“ Leisti Bendrovė“, kurios vienas iš savininkų buvo M. Gedvilas. A. Tornau, nors ir išvykęs gyventi į Kauną, nenutraukė ryšių su LVLSTAK, toliau rašė į „Žemaitį“. Nuo 1933 m. pradžios „Žemaičio“ tonas radikalėjo. Nereaguodami į CK įspėjimus, „Žemaičio“ leidėjai laikėsi savo nuostatos atvirai kritikuoti LVLS vadovybę. 1933 m. sausio pradžioje viename „Žemaičio“ straipsnių rašyta, kad „paskutiniu laiku atsirado žmonių, kurie „tėviškai“ ėmė rūpintis „Žemaičiu“. Rūpinasi ne tik priešai, kuriems bendrai „susirūpinimas“, kaip čia „Žemaičiui“ galą padaryti, yra virtęs gyvenimo tikslu, ir neva tariamieji „draugai“. Nieko nepadarysi, jei jau toks „Žemaičio“ kartus likimas, kad jis amžinai turi tiek pat priešų, kiek ir draugų. Bet sutikti su tuo, kad „Žemaitis“ kažkaip pasikeitė, negalima, nes to nėra, tariamas jo kairumas atsirado nuo tada, kai ne kurie „veikėjai“ susirgo kinkų drebėjimu“. „Žemaitis“ užtikrino, kad jis „tebėra kairus“, nesilaiko nei socialdemokratiškos, nei „liaudininkiškos linijos“, o rūpinasi „visų pažangiųjų frontu“.[46]

 

3 il. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Telšių apygardos komiteto lyderis Mečislovas Gedvilas (Tininis V. Sniečkus. 33 metai valdžioje. Vilnius: Parengta ir išleista autoriaus lėšomis, 2000, p. 39).

 

 

 

Pakitusiu „Žemaičio“ tonu pasipiktino ne tik LVLS CK, bet ir kai kurie skaitytojai. Laikraštis išspausdino keletą kritinių straipsnių, kuriuose buvo klausiama, kieno organas „Žemaitis“? Kaip pavyzdį galima paminėti 1933 m. sausio 12 d. numerį, kuriame „Liaudininku“ prisistatęs skaitytojas savo straipsnyje teigė, kad A. Tornau nustojus redaguoti „Žemaitį“ ir jam išvykus iš Telšių, laikraštis „griežtai pakeitė gaires kairėn“. Skaitytojas išreiškė nepasitenkinimą tuo, nurodydamas, kad socializmas ūkininkams yra svetimas.[47] Po straipsniu redakcijos prieraše paaiškinta, kad redakcija įdėjusi diskusinį ir priešišką laikraščiui „Liaudininku“ pasivadinusio autoriaus straipsnį norėdama išprovokuoti diskusiją su skaitytojais ir įnešti daugiau aiškumo. Turint tai omenyje, šį straipsnį galėjo parašyti pati „Žemaičio“ redakcija, siekusi skaitytojams aiškiau išdėstyti savo ideologinę liniją, santykius su liaudininkų CK.

„Žemaičio“ redakcija siekė, kad laikraštis taptų „visos žemaičių kairiosios demokratijos laikraščiu“, vienytų visus kairiųjų pažiūrų kraštiečius, kad būtų „kovos įrankis prieš klerikalizmą ir fašizmą“, o ta kova turėjo būti „vedama plačiu frontu“.[48] Tokių straipsnių pasirodė ir daugiau.[49] „Žemaitis“ (taigi ir LVLSTAK, priešingai nei LVLS CK) vis aktyviau agitavo už partijos ideologijos keitimą, už socializmo principus valstiečių liaudininkų partijos programoje. Beveik visuose numeriuose, ypač vedamuosiuose straipsniuose, akcentuota žmonių nelygybė, smerkiamas kapitalizmas, raginama nenuleisti rankų, kovoti už savo geresnį gyvenimą, ir tik tada bus pasiekta pergalė.

Atskiro dėmesio vertas A. Tornau straipsnis „Ar liaudininkai – socialistai?“, išspausdintas „Žemaityje“ 1933 m. sausio 27 d. Autorius, kritiškai atsiliepdamas apie kvieskininkus, daug dėmesio skyrė socializmo idėjoms valstiečių liaudininkų programoje ir teigė, kad LVLS programa yra socialistinė. Turėta omenyje Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, kuri, 1922 m. gruodžio pradžioje susijungusi su Lietuvos valstiečių sąjunga, įkūrė LVLS. A. Tornau teigimu, valstiečių liaudininkų 1922 m. priimta programa „yra ta pati, kuri buvo iki tol. Tad nors jie save ir nevadina socialistais, bet jie tokie yra“.[50]  Iš to matyti, kad į partijos programą A. Tornau siūlė įnešti daugiau kairiųjų nuostatų ir socializmo idėjų, o patį socializmą suvokė kaip socialinę lygybę, ekonominės padėties pagerinimą.[51] A. Tornau ragino nebijoti vadintis socialistais, nebūti bailiais, atvirai stoti į kovą už liaudies teises „ir jei mūsų sugedę liaudininkai (V. Kvieska ir jo šalininkai – M. T.) ir viešai, laikrašty ir slaptai, skleisdami gandus, intriguodami ir koliodami mus, vadins mus bolševikais, komunistais ir pan. – nebijokime jų šnektų. Tegu sau plepa. O jei ši grupė nesiliaus mums kišusi pagalius į tekinius, jei ji dirbs naudingą priešui darbą ir nerems liaudies pastangų nusikratyti ponų – tai sugebėsime juos sudrausti. Partijai trūksta drausmės. Partijos drausmė turi būti atstatyta“.[52]

LVLS CK, reaguodamas į LVLSTAK narių publikacijas „Žemaityje“, matydamas, kad žemaičiai atvirai ignoruoja jo pastabas, pamėgino jau kuris laikas besitęsiantį konfliktą išspręsti pačiomis griežčiausiomis priemonėmis. 1933 m. kovo 14 d. CK posėdyje priėmė nutarimą – paskelbti „Lietuvos ūkininke” ir „Lietuvos žiniose”, kad „Žemaitis” nėra valstiečių liaudininkų organas. Taip pat pavesti Kaziui Raliui sušaukti susirinkimą „Žemaičio” klausimui apsvarstyti.[53] Tai reiškė, kad valstiečių liaudininkų vadovybė galutinai atsiriboja nuo „Žemaičio“ ir jo bendradarbių, t. y. LVLSTAK. Nesutarimams turėjo būti padėtas taškas.

Nepaisydamas CK priimto griežto sprendimo, LVLSTAK veiklos nenutraukė, o skyriaus vadovybė su M. Gedvilu priešakyje liko savo postuose. 1933 m. balandžio 30 d. Telšiuose įvyko „Žemaičiui“ Leisti Bendrovės narių susirinkimas. Jame buvo nustatyta, kad „Žemaitis“ ir toliau lieka pažangiųjų žemaičių laikraščiu, kuris „jungia visą kairiųjų demokratiją“. Buvo išrinkta bendrovės valdyba: pirmininku ir iždininku išrinktas M. Gedvilas, sekretorius D. Petryla, nariais V. Mockus, A. Tornau, J. Butkus. Į revizijos komisiją išrinkti: S. Mieliauskas, K. Želvys ir P. Venckus.[54] Iš bendrovės sudėties matyti, kad „Žemaičio“ reikalus tvarkė M. Gedvilas ir A. Tornau, tuo pačiu metu jie aktyviai dalyvavo LVLS veikloje. Pvz., 1933 m. kovo pradžioje M. Gedvilas nuo Telšių apygardos komiteto buvo deleguotas į LVLS visuotinį suvažiavimą, M. Sleževičiui pasiūlius buvo išrinktas į suvažiavimo prezidiumą.[55] A. Tornau jame buvo išrinktas į LVLS CK[56] (kitą dieną dėl neaiškių priežasčių šių pareigų atsisakė). Turint omenyje LVLS CK atsiribojimą nuo „Žemaičio“, jo pagrindinių bendradarbių A. Tornau ir M. Gedvilo ne tik neturėjo būti suvažiavime, bet ir pačioje Liaudininkų partijoje. Dėl nežinomų priežasčių taip neatsitiko. Susidarė gana kuriozinė situacija – partijos ideologiją ir vadovybę ne kartą atvirai kritikavę M. Gedvilas ir A. Tornau partijoje užėmė aukštas pozicijas.

1933 m. viduryje „Žemaičio“ autorių skelbtos idėjos tapo artimos komunistinėms. Birželio mėnesį anoniminis autorius „Žemaityje“ išspausdintame straipsnyje net siūlė įkurti revoliucinę darbininkų partiją, kuriai priklausytų valstiečiai ir darbininkai. Ragino nusavinti ir suvisuomeninti privatinę nuosavybę („Ir juo veikiau, stipriau susiorganizuosime, juo atkakliau pulsime savo priešą, tuo greičiau pasieksime socialistinį rytojų“).[57] Turint omenyje, kad „Žemaitis“ tuo metu buvo visų kairiųjų konsolidacijos laikraštis, tokius pasiūlymus galėjo pateikti radikalių pažiūrų socialdemokratas ar komunistų atstovas. Šios partijos įkūrimas reikštų įsiliejimą į kairiųjų liaudies fronto eiles, kas Europoje tapo madinga Vokietijoje į valdžią atėjus A. Hitleriui. Tiesa, A. Tornau straipsnyje „Ar gali ūkininkai stoti į darbininkų partiją?“ prieštaravo tokios partijos įkūrimui, bet pritarė bendrai valstiečių ir darbininkų kovai prieš „bendrą priešą – buržuaziją“.[58]

LVLS CL „eilinį kartą“ mėgino sudrausminti LVLSTAK ir jo vadovybę. Liepos 9 d. LVLS CK posėdyje konstatuojama, kad Mečislovo Gedvilo redaguojamas „Žemaitis” leido sau pulti CK narį dr. Vladą Lašą ir kitus sąjungos narius. Nutarta įspėti M. Gedvilą, kad jis, būdamas valstietis liaudininkas, savo redaguojamam laikrašty panašių puolimų leisti negali. K. Raliui pavesta pateikti sumanymą, kaip reikėtų sutvarkyti „Žemaičio” reikalus.[59] Iš tolesnių posėdžių protokolų neaišku, kaip jam pavyko pavestą užduotį atlikti. Nežinia, ar turėjo įtakos tai, kad „Žemaitis“ jau tų pačių metų viduryje buvo uždraustas (1933 m. buvo išleisti tik 27 numeriai, o „Žemaičio“ redaktoriai ne kartą buvo baudžiami). Nėra žinoma, ar prie tokio „Žemaičio“ likimo „rankų nepridėjo“ ir LVLS vadovybė.

 

4 il. Ilgametis Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro Komiteto pirmininkas Mykolo Sleževičius (Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 336).

 

 

Kaip vertinti LVLS CK veiksmus LVLSTAK leidžiamo „Žemaičio“ atžvilgiu? Panašu, kad CK nesuvokė tikrosios padėties, o situacija buvo labai rimta. „Žemaitis“ ir LVLSTAK skleidė komunistines idėjas. Įdėmiai peržiūrėjus valstiečių liaudininkų partijos dokumentus, skundų byloje pavyko aptikti du gana įdomius laiškus. Vienas jų – partijos nario J. Petraičio pasirašytas laiškas iš Plungės 1933 m. birželio 22 d., adresuotas LVLS CK. Laiško autorius pradžioje pažymėjo, kad „jau kuris laikas valstiečių – liaudininkų dalis (daugiausia telšiečiai) paėmė griežtai kairiąją socialistinę kryptį. Dalinai, kaipo reakcija prieš juos, dalinai dėl kitų visiems žinomų priežasčių pasireiškė antra liberaliai – nacionalinė kryptis. Valstiečių – liaudininkų centro dauguma pradžioje liko prie sąjungos senų nusistatymų, neprotegavo ne vienas tų krypčių, stengdamasi išlaikyti lygsvarą ir sulaikyti tiek vieną tiek antrą kryptį nuo griežtų neapgalvotų žygių ir išsišokimų, nevartodama griežtesnių priemonių užkirsti kelią tų krypčių veikimui. Tą matydama smarkiai pradėjo veikti kairioji grupė, ypač Telšiuose. [...] Ypač ryškiai pasireiškia tos grupės veikimas išnešus vals. – liaudininkų s-gos garbės teismui įspėjimą „dešiniosios“ krypties įkvėpėjui p. Kvieskai“. Agronomas J. Petraitis laiške pabrėždamas, kad Valstiečių liaudininkų sąjunga – ūkininkijos reikalų gynėja, gynėja to luomo, kuriam socializmas labiau svetimas už kapitalizmą, asmeniškai kreipėsi į CK pirmininką M. Sleževičių ir nurodė „į nenormalų kairiosios krypties (socialistinės) veikimą ir jos vadovaujamo laikraščio „Žemaičio“ kryptį“.[60] Praėjus daugiau kaip mėnesiui, liaudininkų CK davė atsakymą agronomui J. Petraičiui. Iš laiško paaiškėjo CK reakcija į jau kuris laikas vykstančius neramumus partijoje (turimi omenyje CK konfliktai su „Žemaičiu“ ir V. Kvieska). Laiško pradžioje CK atmetė bet kokias kalbas apie kairiuosius ar dešiniuosius liaudininkus ir patikino, kad negali būti partijoje partijos, ar tai liberalios, ar socialistinės krypties, nes tai silpnintų liaudininkų partiją. CK, nemažai dėmesio skirdamas „Žemaičiui“, atmetė teiginius apie kairiosios grupės susidarymą Liaudininkų partijoje. Esą galima kalbėti Telšiuose tiktai apie M. Gedvilo dalyvavimą „Žemaičio“ redakcijoje. Liaudininkų vadovybė užtikrino, jog seniai yra atkreipusi dėmesį į „Žemaitį“ ir jau pirmame savo posėdy yra nutarusi, kad „Žemaitis“ nėra valstiečių liaudininkų laikraštis, ir apie tai yra paskelbusi savo spaudoje. Be to, kadangi labai daug valstiečių liaudininkų yra „Žemaičiui“ leisti bendrovės pajininkai, tai CK pirmame savo posėdy yra pavedęs CK nariui K. Raliui sušaukti minėtų pajininkų susirinkimą, kuriame jie, kaipo „Žemaičio“ leidėjai, tą reikalą sutvarkytų. Dėl išsišokimų „Žemaityje“ prieš valstiečių liaudininkų CK, negalėdamas paveikti „Žemaičio“ kaip partijos laikraščio įspėjo Gedvilą, kad jis kaip valstietis liaudininkas negali leisti savo redaguojamame laikrašty pulti liaudininkų, ir pareikalavo iš Gedvilo pasiaiškinimo: „Taigi, Tamstos pasakymas, kad C.K. nedarė jokių žygių „Žemaičiui“ sudrausti, neatitinka tikrenybę – nuo sukairėjusio „Žemaičio“ visai atsisakyta, o dalyvaująs jo redakcijoje Gedvilas tinkamai sudraustas. Jei į Gedvilą nepaveiks padarytas sudraudimas tai C.K. priverstas imtis kitokių priemonių. Centro Komitetas negalėjo taip pat nesiimti reikalingų priemonių ir prieš Tamstos minimą „dešiniųjų“ įkvėpėją V. Kvieską. Bendrai C.K. rūpinasi, kad valst. liaud. veikime neiškryptų iš suvažiavimo ir Centro Tarybos nustatytos generalinės linijos“. Laiško pabaigoje CK pabrėžė, kad rūpimais klausimais nariai visų pirma turi informuoti CK, nes „informacijos gaunamos iš kitų šaltinių, labai dažnai būna netikros ir iš jos susidaro pagrindas visokiems nereikalingiems nesusipratimams“.[61] Kaip vertinti šiuos du laiškus? Gausi dokumentinė medžiaga visiškai patvirtina J. Petraičio nuogąstavimus dėl radikalaus, net prokomunistinio sparno susidarymo Liaudininkų partijoje, konkrečiai Telšių apygardos komitete. „Žemaitis“ buvo šios liaudininkų grupės veidas. Tačiau CK atrodė kitaip. Keista tai, jog liaudininkų vadams užkliuvo vienintelis M. Gedvilas, o A. Tornau, LVLSTAK teoretikas, visai nutylėtas, tarsi jo kaltės ir nebūtų buvę. Krenta į akis CK išreikštas pasyvumas ir drastiškų priemonių netaikymas į komunizmą linkstančių partijos narių atžvilgiu. Vadovybė nesilaikė savo pačios užimtos pozicijos. Nors pripažino, kad „Žemaitis“ jau ne liaudininkų laikraštis, nuo pagrindinių kaltininkų (M. Gedvilas ir A. Tornau) neatsiribojo. Tuo tarpu „Žemaitis“ atvirai kritikavo valstiečių liaudininkų vadovybę. Sunku paaiškinti tokią LVLS vadovybės poziciją.

LVLSTAK tuo metu buvo persisunkusi radikaliomis kairiosiomis pažiūromis, 1934 m. M. Gedvilas slapta įstojo į LKP.[62] Nuolatiniai LVLS CK perspėjimai nedavė rezultatų – M. Gedvilas dėmesio į juos nekreipė ir vietoj uždrausto „Žemaičio“ su priverstinėmis pertraukomis Telšiuose leido kairiuosius periodinius leidinius. Vienas jo redaguojamų savaitraščių „Žibintas“ Telšių karo komendanto nutarimu buvo uždarytas 1934 m. birželio 7 d. Vietoj „Žibinto“ nuo 1934 m rugsėjo 1 d. pradėtas leisti „Darbo žemaitis“ (redaktorius komunistas Domas Rocius; 1935 m. pirmoje pusėje valdžia šį laikraštį uždraudė). Savo atsiminimuose M. Gedvilas nurodė, kad uždarius „Žemaitį“, ėmė redaguoti „tą patį laikraštį, bet jau pavadintą „Žibintu“, paskui „Darbo žemaičiu“.[63] (Būdamas „Žemaičio“, „Žibinto“, „Darbo žemaičio“ redaktoriumi arba bendradarbiu, baustas administracinėmis bausmėmis net 9 kartus[64]). Reikia atkreipti dėmesį, jog visi minėti leidiniai VSD priskirti valstiečių liaudininkų ideologijos spaudai.[65].

Nuo M. Gedvilo neatsiliko A. Tornau. LVLSTAK 1934 m. birželio 28 d. Kaune gyvenantį A. Tornau Telšių apygardos komiteto vardu delegavo atstovauti LVLS visuotiniame kuopų atstovų suvažiavime, kuris vyko jau kitą dieną. Įgaliojimą LVLSTAK vardu pasirašė du asmenys, vienas iš jų M. Gedvilas.[66] A. Tornau išduotas įgaliojimas leidžia teigti, jog jis, persikėlęs gyventi į Kauną, toliau artimai bendravo su telšiečiais, taip pat su LVLSTAK vadovu M. Gedvilu. Pastarasis taip pat gavo įgaliojimą atstovauti LVLSTAK minėtame liaudininkų suvažiavime.[67] A. Tornau ir M. Gedvilas ne kartą patekę CK nemalonėn, netgi ignoravę partijos vadovybę (ypač M. Gedvilo atvejis), iš partijos nebuvo pašalinti, ir vėliau liko aktyvūs LVLS nariai. Padėties rimtumą pradėjo suprasti CK. Birželio 29 d. vykusiame LVLS skyrių atstovų metiniame suvažiavime partijos pirmininkas M. Sleževičius teigė, kad M. Gedvilą „mes įspėjome dėl „Žibinto“ netikusio vedimo ir redagavimų ir kuris to įspėjimo nepaklausė“.[68] Maža to, M. Gedvilas buvo iškeltas kandidatu į LVLS CK narius, o tai labai papiktino M. Sleževičių.[69]

CK sunkiai sekėsi pažaboti A. Tornau. Pirmiausia jis vengė mokėti partijos nario mokestį[70] ir, nesuderinęs savo veiksmų su partijos vadovybe, savo iniciatyva ruošėsi leisti naują laikraštį. 1934 m. spalio 25 d. CK laiške A. Tornau priminė praėjusių metų gruodžio 17 d. partijos vadovybės priimtą nutarimą, pagal kurį liaudininkai laikraščius leisti ir redaguoti bei dalyvauti svetimoje spaudoje galėjo „tik su Centro Komiteto žinia ir sutikimu“.[71] Turint omenyje, kad laikraštis nepasirodė, A. Tornau CK direktyvoms pakluso. Bet tai nereiškė, kad jis tapo klusniu partijos nariu. Priklausydamas LVLS, 1935 birželio 30 d. jis ir M. Gedvilas slaptu balsavimu buvo išrinkti į komunistuojančios LJS Centro Valdybą (CV).[72] Valdybos branduolį sudarė kairiųjų pažiūrų asmenys (Justas Paleckis, Kazys Raudonikis, Petras Kežinaitis, Juozas Vaišnoras, Viačeslovas Kuraitis, Valerijonas Knyva, Juozas Geniušas), nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio palaikantys liaudies fronto idėją, kurią iškėlė komunistų partija.[73] Tokios valdybos išrinkimas rodo, kad jaunimiečiams buvo priimtinos kairiosios idėjos. LVLS CK nepavyko Lietuvos jaunimo sąjungos (LJS), kaip ir LVLSTAK, sustabdyti nuo „sukimo kairėn“.[74]

 

M. Gedvilo ir A. Tornau įtaka liaudininkų jaunajai kartai

 

A. Tornau ir Kaune tapo kairiųjų valstiečių liaudininkų lyderiu, turėjusiu uolių pasekėjų LJS. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje pačioje LVLS jau buvo didelė takoskyra tarp senųjų partijos vadų ir jaunosios kartos. Skirtingi valstiečių liaudininkų požiūriai ypač išryškėjo per A. Tornau laidotuves 1938 m. rugpjūčio 17 d. Kaune.

Atsisveikinti su mirusiuoju (jam tebuvo 43 metai) atėjo daugelis buvusių bendražygių, tarp jų ir kai kurie liaudininkų vadai. Iš atsisveikinimo kalbų, pasakytų prie A. Tornau kapo, matyti, kad valstiečiai liaudininkai jį vertino prieštaringai. Jaunieji karštai jį palaikė, vyresnioji karta vertino atsargiai. J. Paleckis savo kalboje paminėjo, kad velionis keletą kartų buvo uždarytas į kalėjimą Varnių koncentracijos stovykloje ir dėl savo politinės veiklos buvo persekiojamas. „Bet jokie persekiojimai tavęs nepalaužė. Tu nenuilstamai kovojai dėl darbo liaudies laisvės ir jos geresnės ateities, kovojai dėl demokratinės Lietuvos [...] Tavo žygius mes gyvieji tęsime ilgai“.[75] Juozas Vaišnoras, kalbėjęs studentų varpininkų vardu, teigė, kad Aleksandras Tornau kovojo su gyvenimo negerovėmis, su politine priespauda, dėl liaudies laisvės, dėl naujosios laisvos Lietuvos. „Mes, studentai varpininkai, vykdysime Tornau paliktąjį politinį testamentą – tęsime jo darbą Lietuvos liaudžiai išlaisvinti“. Liaudininkų dienraščio „Lietuvos žinios“ ir „Varpo“ bendrovės vardu kalbėjęs J. Kardelis mirusįjį apibūdino kaip buvusį jausmingą, bet tas jo jausmas buvo geras ir nukreiptas prieš šių dienų gyvenimo politines ir visuomenės negeroves. „Jo pavyzdį paseks visi, kam brangi kova dėl laisvės ir geresnio rytojaus“. Pabaigoje žurnalo „Mūsų jaunimas“ ir uždarytos LJS vardu kalbėjęs Petras Kežinaitis ragino susirinkusiuosius prisiekti ir pažadėti, kad visi kovos kaip A. Tornau ir seks jo pavyzdžiu. Keli tai norėjo padaryti, o dauguma nuo tos priesaikos susilaikė. P. Kežinaitis  pasijautė nesmagiai.[76] Iš kalbų A. Tornau laidotuvėse matyti, kad jaunieji valstiečiai liaudininkai (J. Paleckis, J. Vaišnoras, P. Kežinaitis) palaikė A. Tornau ir ragino sekti jo idėjomis. A. Tornau idėjoms ypač pritarė P. Kežinaitis. J. Būtėno teigimu, P. Kežinaitis siūlęs išleisti monografiją apie A. Tornau ir jo visuomeninę politinę veiklą.[77] Verta įsiklausyti į J. Būtėno žodžius, jo nuomone, jei ne ankstyva A. Tornau mirtis, tai Sovietų Sąjungos kariuomenei įžygiavus į Lietuvą 1940 m. birželį, jis turbūt būtų pasukęs M. Gedvilo pėdomis.[78] Ankstyva A. Tornau mirtis buvo didelė netektis jo bendražygiams, liaudininkų kairiajam sparnui, palaikiusiam bendrąjį kairiųjų frontą, glaudžius santykius su komunistais.[79] Jaunosios valstiečių liaudininkų kartos lyderiai, „Mūsų jaunimo“ redaktorius Petras Kežinaitis ir Justas Paleckis, buvo Aleksandro Tornau idėjų sekėjai. Todėl jų iniciatyva iš karto po A. Tornau mirties buvo įkurtas komitetas, turėjęs įprasminti mirusio bendraminčio atminimą.[80]

Kaip rodo VSD užfiksuota medžiaga, kitas ilgametis LVLSTAK lyderis M. Gedvilas iki pat Lietuvos okupacijos pradžios palaikė artimus ryšius su jaunaisiais liaudininkais, dalyvaudavo jų pasitarimuose. Vienaip ar kitaip jis nebuvo nutolęs nuo valstiečių liaudininkų reikalų. Todėl nenuostabu, kad 1939 m. kovo 29 d. VSD medžiagoje jis įvardintas kaip „žinomas valstietis liaudininkas“.[81] Kitame VSD biuletenyje nurodyta, kad 1940 m. vasario pradžioje Kaune įvyko valstiečių liaudininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir Telšių apylinkės ligonių kasos direktorius M. Gedvilas.[82] Valstiečių liaudininkų vadovybė ne visada žinojo savo narių politines pažiūras, nežinojo, kad M. Gedvilas priklausė LKP. J. Būtėnas savo atsiminimuose nurodė, kad jam sugrįžus dirbti mokytoju į Telšius, berods 1939 m., buvo pranešta, jog M. Gedvilas tikrai įstojęs į LKP. Tai sužinojęs valstiečių liaudininkų CK nutarė jį pašalinti iš Telšių apskrities valstiečių liaudininkų komiteto pirmininko pareigų ir jo vieton paskirti J. Būtėną. Anot J. Būtėno, „šią žaibiškai tvykstelėjusią mano „karjerą“ sužlugdė 1940 m. birželio įvykiai“.[83] Sprendžiant iš J. Būtėno liudijimų ir VSD užfiksuotos medžiagos, apie M. Gedvilo komunistinę veiklą valstiečių liaudininkų vadovybė galėjo sužinoti ne 1939 m., o tik prieš pat Lietuvos okupaciją, kai jau nieko nebuvo galima pakeisti. M. Gedvilas ne tik nebuvo pašalintas iš LVLSTAK vadovo pareigų, bet po 1940 m. birželio 15 d. jis buvo paskirtas marionetinės Liaudies vyriausybės Vidaus reikalų ministru.

 

Išvados

 

1. Atlikta analizė leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Telšių apygardos komitetas (LVLSTAK) nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios pradėjo konfliktuoti su Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) vadovybe dėl kelių priežasčių: negavo finansinės paramos laikraščiui „Žemaitis“, žemaičiai kritikavo liaudininkų vadus dėl jų neveiklumo, siūlė liaudininkų programą reformuoti įnešant į ją prokomunistinių nuostatų. Aptariamuoju laikotarpiu LVLSTAK virto pagrindiniu komunistinių idėjų židiniu Liaudininkų partijoje. Todėl dėsningai ilgamečiam LVLSTAK lyderiui M. Gedvilui, 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, marionetinėje Liaudies vyriausybėje buvo pasiūlytas vienas iš svarbiausių – Vidaus reikalų ministro postas.

2. LVLS vadovybė su Mykolu Sleževičiumi priešakyje ne visada sugebėjo adekvačiai įvertinti partijos viduje vykstančius procesus ir ryžosi imtis radikalių sprendimų nusižengusių partijos drausmei narių atžvilgiu. Dėl nežinomų priežasčių komunistuojantys liaudininkai iš partijos taip ir nebuvo pašalinti. Tokia LVLS vadovybės pozicija verčia abejoti, ar ji realiai kontroliavo esamą padėtį partijoje.

3. Aptarti centro ir periferijos nesutarimai dar labiau silpnino ir skaldė opozicijoje esančią LVLS, o LVLSTAK lyderių ir jų skelbiamų prokomunistinių nuostatų populiarumas pirmiausiai jaunojoje valstiečių liaudininkų kartoje leidžia kalbėti apie atsiradusią takoskyrą ir idėjinę priešpriešą tarp jaunosios ir vyresniosios kartos LVLS 1931-1935 m.

 

Nuorodos



* Mindaugas Tamošaitis – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai tarpukariu, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikla 1927–1940 m. ir XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorija.



[1] Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996; Čepas, R. Plečkaitininkai. Vilnius, 2000.

[2] Apie kartų konfliktą LVLS žr. Tamošaitis M. Kartų konfliktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, 2007, t. 65, p. 48–64.

[3] Išimtis – autorių kolektyvo išleista knyga apie politines partijas Lietuvoje 1919–1926 m., kurioje pateikta nemažai medžiagos apie LVLS veiklą tuo laikotarpiu. Pvz., Noreikienė, S. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius, 1978, p. 74–87 ir kt.

[4] Mykolas Sleževičius. Chicago, 1954. Ši knyga su menkais pakeitimais perleista po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: Būtėnas, J. Mykolas Sleževičius: Advokatas ir politikas. Vilnius, 1995.

[5] Audėnas, J. Lietuvos valstiečiai liaudininkai. Brooklyn, New York, 1982, p. 178. Autorius 4-ąjį dešimtmetį visai „peršoka“ ir toliau pradeda aprašinėti liaudininkų veiklą nuo 1941 m. birželio 23 d. sukilimo.

[6] Eidintas, A. Kazys Grinius. Vilnius, 1993; Ilgūnas, G. Kazys Grinius. Vilnius, 2000.

[7] Gedvilas Mečislovas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1978, t. 4, p. 25; Tininis, V. Prievartos kryžkelėse. Pergalė. 1990, nr. 8, p. 124; To paties. Mečislovas Gedvilas. Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos ir veikėjai. Vilnius, 1994, p. 166.

[8] Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, p. 67.

[9] Gedvilas, M. Lemiamas posūkis. Vilnius, 1975, p. 14.

[10] Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos Centro Komiteto protokolų knyga 1932–1935. LMAB RS, f. 192-57 ir kt.

[11] Gedvilas, M. Lemiamas posūkis... p. 14.

[12] Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai. V., 1991; To paties. Gyvenusi kitiems. V., 1993.

[13] Paleckis, J. Dviejuose pasauliuose. Atsiminimai. V., 1983.

[14] Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir statutas. Kaunas, 1926, p. 20.

[15] Plačiau: Truska, L. Antanas Smetona...; Čepas, R. Plečkaitininkai...

[16] 1930 m. sausio mėn. 26 d. įvykusio Telšiuose „Žemaičio“ redakcijos būste Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos kuopos narių susirinkimo protokolas (nuorašas). LMAB RS, f. 199-256, l. 32.

[17] Telšių Apygardos komiteto pirmininko A. Tornau laiškas LVLS CK 1930 m. sausio 29 d. Ten pat, l. 21.

[18] LVLS Telšių apygardos komiteto narių A. Tornau ir T. Geriko laiškas LVLS CK 1931 spalio 31 d. Ten pat, f. 199-261, l. 24.

[19] L. V. L. S-gos Centro Komiteto 1933 m. darbų planas. I Kauno apskritis. Ten pat, f. 199-270, l. 47.

[20] L. V. L. S-gos Centro Komiteto 1933 m. darbų planas. II Rokiškio apskritis. Ten pat, l. 48.

[21] L. V. L. S-gos Centro Komiteto 1933 m. darbų planas. III Raseinių apskritis. Ten pat, l. 49.

[22] L. V. L. S-gos Centro Komiteto 1933 m. darbų planas. IV Kretingos apskritis. Ten pat, l. 50.

[23] L. V. L. S-gos Centro Komiteto 1933 m. darbų planas. V Marijampolės apskritis. Ten pat, l. 51.

[24] Tornau A. Laiškas F. Bortkevičienei 1927 m. lapkričio 14 d. Ten pat, f. 192-73, l. 3–5. Laiškas rašytas iš Varnių koncentracijos stovyklos.

[25] Bortkevičienė, F. „Žemaičiui“. Žemaitis, 1928, kovo 21, p. 3.

[26] Dr. Grinius, K. Gerbiamas „Žemaičio“ Redaktoriau. Ten pat.

[27] Gana sunkiai galima paaiškinti tokį A. Tornau sukairėjimą. Priešingai nei daugelis kairiųjų lietuvių inteligentų, A. Tornau jaunystėje nesusidūrė su skurdu. Jis gimė labai turtingoje vokiečio barono šeimoje. Baronas Povilas Tornau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Telšių apskrity, Žarėnų valsčiuje, turėjo 800 ha Krepštų dvarą. Z. Toliušio teigimu, A. Tornau pradėjo pripažinti kairiąja ideologiją dėl itin griežto tėvo vokiško auklėjimo, ir tai davė priešingus rezultatus. (Toliušis, Z. Broliai Tornau ir Pajaujo sąmokslas (1956 m.). NMMB RS, f. 66-30, l. 1–3).

[28] Gedvilas, M. Lemiamas posūkis... p. 10-12.

[29] „Žemaičio“ redaktorius M. Gedvilas kalėjime. Žemaitis, 1929, gegužės 18, p. 1.

[30] Žemaičiuos ir visoj Lietuvoj? Ten pat, 1929, gegužės 25, p. 1.

[31] LVLSTAK vadovų A. Joniko, M. Gedvilo ir A. Tornau laiškas „Varpo“ bendrovei 1930 m. vasario 26 d. LMAB RS, f. 199-261, l. 249.

[32] LVLS CK 1931 m. kovo 30 d. posėdis. LMAB RS, f. 199-48, l. 32.

[33] LVLS CK 1931 m. balandžio 14 d. posėdis. Ten pat, l. 33.

[34] Ten pat.

[35] Grigoula [Tornau, A.]. Jaunime, užimk savo vietą. Žemaitis, 1931, gegužės 16, p. 1.

[36] Lietuviškieji slapyvardžiai. Vilnius, 2004, t. 2, p. 291.

[37] Tornau, A. Valstiečių Liaudininkų ideologiniai pagrindai (Santrauka pranešimo, daryto L. V. L. S. ideologiniams klausimams studijuoti komisijoje). Telšiai, 1932.

[38] Ten pat, p. 6.

[39] Ten pat, p. 7–8.

[40] Paskutinėje dalyje „VI. Darbas“ vartojama komunistams būdinga frazė „liaudies priešas“. Nurodyta, kokie asmenys jais laikomi: „Darbas laikomas liaudies švenčiausia pareiga ir teise. Valgyti turi teisės tik tas, kuris dirba. Kas valgo, nedirbdamas, arba suvartoja daugiau, negu jis uždirba – yra liaudies priešas. Darbas yra ypatingoje valdžios priežiūroje. Valstybė normuoja darbą. Ji verčia savo piliečius dirbti jos nustatytu planu, užtat ji pasiima ant savęs visą eilę rūpesnių. [...] Valstybei tvarkant tautos ūkį, badas neįmanomas. Valstybei prižiūrint ir normuojant darbo potenciją – skurdas turi išnykti. Tik vien planingas tautos ir pasaulio ūkio vedimas, sujungtas su sąmoningu liaudies darbo, gali tiksliai apdirbti pasaulio turtus ir apsaugoti liaudį nuo skurdo, bado ir nelaimių“. (Ten pat, p. 15–16).

[41] Noreikienė, S. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Klasės ir politinės partijos Lietuvoje 1919–1926 metais. Vilnius, 1978, p. 74.

[42] Rimka, A. Kelios pastabos dėl liaudininkų ekonominės ideologijos. Varpas, 1932, nr. 2, p. 104.

[43] Pvz., Grigoula [Tornau, A.]. Ar baigiasi krizė? Žemaitis, 1932, gruodžio 2, p. 3.

[44] LVLS CK posėdis 1932 12 14. LMAB RS, f. 192–57, l. 22.

[45] Kas nauja Žemaičiuos ir visoj Lietuvoj? Žemaitis, 1932, lapkričio 24, p. 1.

[46] Virvytis, V. [Mockus, Valerijonas] Dar dėl „Žemaičio“ veido. Ten pat, 1933, sausio 6, p. 3.

[47] Liaudininkas. Laiškas Redakcijai. Kieno organas „Žemaitis“? Ten pat, 1933, sausio 12, p. 4.

[48] Ten pat.

[49] Kameika, K. Kovokime bendru frontu. Ten pat, 1933, sausio 27, p. 3.

[50] „Grigoula“ [Tornau, A.] „Ar liaudininkai – socialistai?“ Ten pat, p. 1. A. Tornau priminė LVLS partijos 1922 m. susikūrimo detales.

[51] Ten pat.

[52] Ten pat.

[53] LVLS CK 1933 m. kovo 14 d. posėdis LMAB RS, f. 99-57, l. 34.

[54] Žemaičiuose. Žemaitis, 1933, gegužės 2, p. 1.

[55] Skyrelis: Kas nauja Žemaičiuos. Ten pat, 1933, kovo 3, p. 1; Valdininko J. Šabano raportas Kriminalinės policijos VI Rajono viršininkui 1933 m. kovo 6 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 2825, l. 134.

[56] Išrinktas naujas L. V. Liaudininkų Centro Komitetas. Žemaitis, 1933, kovo 10, p. 1.

[57] K. G. Darbo valstiečiai ir socializmas. Ten pat, 1933, birželio 9, p. 2–3.

[58] Grigoula [Tornau, A.] Ar gali ūkininkai stoti į darbininkų partiją? Ten pat, 1933, birželio 24, p. 2.

[59] LVLS CK posėdis 1933 m. liepos 9 d. LMAB RS, f. 99-57, l. 44.

[60] LVLS nario agronomo Petraičio iš Plungės laiškas LVLS CK 1933 m. birželio 22 d. LMAB RS, f. 199-252, l. 33–34.

[61]LVLS CK generalinio sekretoriaus laiškas LVLS nariui agr. Petraičiui 1933 m. liepos 26 d. Ten pat, l. 32.

[62] Būtėnas, J. Gyvenusi kitiems ..., p. 92–93.

[63] Gedvilas, M. Lemiamas posūkis ..., p. 12.

[64] Ten pat, p. 14.

[65] VSD agentūros skyriaus 1934 m. rugpjūčio mėn. politinių partijų ir organizacijų veikimo apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3475, l. 232.

[66] LVLSTAK įgaliojimas išduotas A. Tornau 1934 m. birželio 28 d. LMAB RS, f. 199-59, l. 50.

[67] LVLSTAK įgaliojimas išduotas M. Gedvilui 1934 m. birželio 28 d. Ten pat, l. 119.

[68] Valdininko J. Šabano raportas VSP Kauno apygardos viršininkui 1934 m. birželio 30 d. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 3474, l. 511.

[69] Ten pat.

[70] Generalinio sekretoriaus (Vinco Oškinio – M. T.) raštas A. Tornau 1934 m. birželis (diena nenurodyta – M. T.). LMAB RS, f. 199-275, l. 12.

[71] Generalinio sekretoriaus Vinco Oškinio raštas A. Tornau 1934 m. spalio 25 d. Ten pat, l. 10.

[72] XII visuotinis Lietuvos Jaunimo Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. Jaunimas, 1935, nr. 7, p. 5.

[73] Paleckis, J. Dviejuose pasauliuose ..., p. 248, 250.

[74] Tamošaitis, M. Kartų konfliktas Lietuvos...

[75] VSP Kauno apygardos dienynas 1937 m. birželio 5 d. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 545, l. 630; Agento „Rimaitis“ agentūrinis pranešimas 1938 m. rugpjūčio 17 d. Ten pat, b. 96, l. 278.

[76] Agento „Rimaitis“ agentūrinis pranešimas 1938 m. lapkričio 17 d. Ten pat, l. 278.

[77] Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai. Vilnius, 1991, p. 68.

[78] Anot J. Būtėno, A. Tornau „didžiausias gerbėjas ir šalininkas buvo žurnalistas P. Kežinaitis. Jie abu sulaukė to laiko, kai ir „Jaunimas“, ir Lietuvos jaunimo sąjunga buvo uždaryti. A. Tornau palaikė P. Kežinaitį, kai šis ėmė savarankiškai leisti ir redaguoti žurnalą „Mūsų jaunimas“. A. Tornau bendramintis buvo V. Knyva, iš dalies J. Vaišnoras. Po A. Tornau mirties, „mes, buvusieji A. Tornau pažįstami, ne kartą svarstėme: kažin su kuo būtų pasukęs 1940 m. A. Tornau, turint galvoje jo artimą draugystę su M. Gedvilu? Bet jis tų metų nesulaukė“. (Būtėnas, J. Lietuvos žurnalistai… p. 67-68). Tik staigi mirtis sutrukdė A. Tornau pasekti M. Gedvilo pėdomis.

[79] Tamošaitis, M. Kartų konfliktas Lietuvos ...

[80] Kaip pranešė „Mūsų jaunimas“, komitetas iškėlė tikslą ne vien tik paminklą pastatyti ant mirusiojo kapo, bet ketino išleisti A. Tornau raštus, jo vardu pavadinti populiarią liaudies biblioteką ir pan. (A. Tornau atminimui įamžinti komitetas pradėjo veikti. Žr. Mūsų jaunimas. 1938, nr. 17, p. 253).

[81] VSP Šiaulių apygardos biuletenis 1939 m. kovo 29 d. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 756.

[82] Agentūrinis pranešimas (agentas nenurodytas) 1940 m. vasario 5 d. Ten pat, ap. 10, b. 597, l. 94.

[83] Būtėnas, J. Gyvenusi kitiems ..., p. 92–93.

 

Gauta 2007 m. birželio 30 d.

Pateikta spaudai 2007 m. rugsėjo 25 d.

 

Summary

Disagreements Between the Authorities of the Lithuanian Peasant Populist Union and the Committee of Telšiai District in 1931-1935

 

The article analyses disagreements between the Committee of Telšiai district, which was part of the Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU), and the authorities of this union in 1931-1935. During this period, because of Antanas Smetona’s authoritarian governing, the functioning of LPPU was basically paralysed, and the activities of some of its branches were almost stopped. In this context only the Committee of Telšiai district, consisting of Telšiai, Mažeikiai and Kretinga circles, showed more political activity. Its leaders were Aleksandras Tornau and Mečislovas Gedvilas. Starting with the fourth decade, the relationships between this committee and the leadership of the Lithuanian Peasant Populist Union became tense and complicated. In the first place the LPPU refused to financially support the regional newspaper “Žemaitis”. Secondly, in 1932 A. Tornau published his book Ideological Principles of the Peasant Populist Union (s summary of the report which reviewed ideological  principles of the Lithuanian Peasant Populist Union) in which he criticized the ideology of this Union  and proposed to include into the party’s programme some communist ideas. In addition, the Committee in its newspaper “Žemaitis” proclaimed some pro-communist concepts and suggested forming a joint front of leftist political forces, communist included, against fascism. This also aggravated the relationship. Despite these disagreements, the rebellious leaders were not expelled from the party. Moreover, their ideas became popular among younger members of the party. The research allows to draw a conclusion that these disagreements between the centre and the periphery weakened and divided the Lithuanian Peasant Populist Union; on the other hand, the popularity of the Telšiai Committee leaders themselves and their pro-communist ideas among younger members of the party give grounds to speak about ideological differences between the younger and the older generations within the party in 1931-1935. The leadership of the party, headed by M. Sleževičius, was not always able to adequately evaluate the processes taking place within the party and radically deal with those members who violated party discipline. Pro-communist members had not been expelled from the party; this situation questions the ability of the leadership to control the situation in the party. The above discussed disagreements allow to draw a conclusion that the Committee of Telšiai district became the centre of disseminating communist ideas. It is natural, therefore, that after Lithuania’s occupation by the Soviet Union in 1940, its leader M. Gedvilas became Interior Minister in the then puppet government.