„Istorija“. Mokslo darbai. 67 tomas
Aivas RAGAUSKAS. Iš Vilniaus miesto socialinio žemėlapio XVII a. pirmojoje pusėje–XVIII a.: elgetų organizacijos pobūdis
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojama, kokios buvo elgetų savivaldos ir kontrolės formos Vilniaus mieste XVII a. pirmoje pusėje–XVIII a. Siekiama patikrinti teiginį, jog miesto elgetos buvo susiorganizavę į cechą. Naujai interpretavus negausius, daugiausia normatyvinio pobūdžio šaltinius ir istoriografiją daroma išvada, kad 1636 m. įsteigta ir mažiausiai iki 1784 m. gyvavusi Vilniaus elgetų organizacija buvo gana savita, ją tinkamiausia būtų galima apibūdinti kaip gana originalią savivaldos ir miesto valdžios kontrolės samplaiką, specifinę broliją, kuri nebuvo identiška nei cechui, nei bažnytinei brolijai.

Prasminiai žodžiai: Vilniaus miestas, socialinė istorija, marginalinės visuomenės grupės, elgetos, cechai, brolijos.

 

Įvadas

 

Šiuolaikiniame istorijos moksle ypač daug dėmesio skiriama tiems, kurie gyvenimo buvo nuskriausti, patyrė didesnę ar mažesnę socialinę atskirtį. Pirmiausia įvairiems marginaliniams sluoksniams bei grupėms, tyrėjų įvardijamoms kaip „paribio žmonės“, „atstumtieji“ ir pan. Tokių grupių priskaičiuojama net iki 200. Kad ir kaip būtų gaila, naujųjų laikų pradžioje (XVI–XVIII a.) jų ypač pagausėjo, kadangi apskritai padidėjo socialinės diferenciacijos, atskirties ir marginalizacijos mastai. Cechinės gamybos, apskritai struktūrinė viduramžių visuomenės krizė, karai, maro epidemijos smarkiai didino „svetimų tarp savų“, pirmiausia elgetų bei valkatų skaičių. Įvairiais paskaičiavimais, jie sudarė maždaug 5–10 proc. visuomenės. Priklausomai nuo vietos ir laiko, jų galėjo būti daugiau ar mažiau, pvz., XV a. Gdanske elgetos sudarė iki 1,5–2 proc. gyventojų.[1]

Elgetos, ne taip kaip kita marginalinė grupė – valkatos, buvo priskiriami prie gerbtinų vargšų kategorijos – išmaldos vargšui davimas katalikiškoje visuomenėje – krikščioniškos meilės artimui išraiška.[2] Juk būtent elgetoms sekdami Kristaus pavydžiu bažnyčios hierarchai Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį mazgodavo kojas. Šis ritualas buvo praktikuojamas ir Vilniuje.[3] Taigi, pozityvieji marginalai – elgetos visuomenei buvo reikalingi.

Elgetomis buvo tampama dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai dėl neturto –ne veltui sinonimiškai jie vadinami „vargšais“ dėl fizinio ir psichinio neįgalumo, smurto namuose bei senatvės. Dėl savo gyvenimo būdo (jis vyko gatvėje ir kartais prieglaudoje), užsiėmimo (išmaldos prašymo viešose vietose – prie bažnyčių, aikštėse, gatvėse ir t.t.) elgetos buvo labiausiai pastebimi skurdo visuomenės atstovai. Jie būdavo kilę iš kaimo bei miesto, įvairių socialinių sluoksnių – valstiečių, miestiečių ir bajorų, margi lyties ir amžiaus požiūriu, tačiau pirmiausia telkdavosi didžiuosiuose miestuose, kuriuose buvo didžiausios išmaldos, prieglaudos gavimo, taigi ir išgyvenimo galimybės. Tad nepaisant savo paribinio statuso miesto socialiniame žemėlapyje, elgetos buvo matyti ypač ryškiai. Dėl dalies visuomenės pauperizacijos smarkiai daugėjant elgetų, ilgainiui bažnyčios, valstybės bei miestų valdžios institucijos susidūrė su rimtomis vis augančio elgetavimo problemomis. Tradiciškai daugiausia bažnyčios vykdyta socialinė rūpyba, propaguotas mielaširdingumas ir jo pagrindu steigtos prieglaudos (špitolės) tų problemų išspręsti nepajėgė. Daugelyje Europos kraštų pradėta steigti priverstinius pataisos (darbo) namus elgetoms, išmaldą duoti kryptingai ir pan.[4]

Tai, kad pačios įvairiausios, taip pat ir marginalinės korporacijos, sukurdavo saviorganizacijos formas, yra gerai žinoma. Joks socialinis darinys, kad ir labai nestabilus, negali apsieiti bent jau be primityvių struktūrinių ir sąveikos mechanizmų. Tačiau esmė ta, kad marginalinių grupių atvejų jos paprastai būna neformalios, slaptos, juo labiau miesto ar kokiais kitais įstatymais neįtvirtintos, nepripažintos. Be abejo, visuomet pasitaiko išimčių. Štai viduramžiais elgetų buvimas buvo sankcionuojamas specialių korporacijų, pvz., aklųjų, patvirtinimu. Kai kurių autorių teigimu, iki XVIII a. pab. Romos mieste Italijoje veikė bendra elgetų organizacija, gynusi savo narių interesus.[5]

Lenkijoje bei Lietuvoje gilesnės permainos elgetavimo problemos sprendimo srityje matyti tik XVIII a. pab., kuomet pradėta suvokti, jog elgetavimas susijęs su krašto ekonomikos būkle, nedarbo mastais ir pan. Iki to laiko miestų biurokratai pirmiausia ieškojo būdų, kaip sumažinti elgetų, juos kontroliuoti, patį elgetavimą padaryti labiau „civilizuotą“. Valstybės ir miestų valdžia siekė kuo labiau kontroliuoti elgetavimą – siekta riboti jų skaičių, ginti „savus“ ir varyti lauk „svetimus“.

Šio straipsnio tikslas – išsiaiškianti, kokia buvo elgetų savivalda ir kontrolė mieste XVII a. pirmoje pusėje–XVIII a., kaip šioje srityje elgėsi miesto, bažnyčios ir valstybės valdžia. Pabandyti nustatyti, ar tikrai Vilniuje veikė elgetų cechas? Juk lietuviškoje istoriografijoje, daugiausia mėgėjiškoje (kitokios šiuo klausimus faktiškai nėra) egzistuoja teiginys, jog nuo XVII a. pirmosios pusės elgetos buvo susibūrę į cechą. Taip teigia ne tik žurnalistai ar rašytojai, bet ir į rimtesnius Vilniaus istorijos tyrimus pretenduojantys autoriai.[6]

 

Šaltiniai ir istoriografija

 

Pažvelgę į mokslinę senojo Vilniaus elgetų istoriografiją pamatysime, kad ji iš esmės yra lenkiška. Lietuvoje istorikų dėmesys „visuomenės paraštei“ apskritai yra gerokai pavėluotas.  Be to, susiduriame su ypač aštria šaltinių problema – jų stygius tyrinėtojus marginalinių socialinių grupių tyrimą iki šiol vertė pradėti tik nuo XVIII a. pab.–XIX a. pr. Pvz., taip pasielgė ir Vladas Sirutavičius monografijoje apie nusikaltimus ir visuomenę, Rima Praspaliauskienė knygoje apie elgetas, valkatas ir plėšikus.[7]

Bene pirmą kartą į Vilniaus vargšų istorijos šaltinius dėmesys buvo atkreiptas 1822 m., kuomet vilnietiškame labdaros istorijai skirtame leidinyje buvo paskelbta 1636 m. rugsėjo 3 d. Vladislovo Vazos privilegija, patvirtinanti kiek anksčiau – rugpjūčio 23 d. miesto valdžios patvirtintą vargšų statutą, rastą Šv. Jono bažnyčios archyve. Publikacijoje nurodyta, jog bažnyčios aktuose daugiau su vargšų brolija susijusių dokumentų nerasta.[8] Beje, šios publikacijos nepastebėjo vėlesni autoriai. 1879 m. rusų tyrėjų išleistame Vilniaus miesto istorijos šaltinių tome buvo publikuotos ir su vargšų brolija susijusios privilegijos bei nuostatai. Tai 1744 m. Augusto III lapkričio 14 d. privilegija, kurioje buvo 1636 m. Vladislovo Vazos rašto transumptas, nedidukas 1664 m. birželio 23 d. Jono Kazimiero patvirtinimas, 1728 m. lapkričio 24 d. miesto valdžios brolijai duoti papildomi punktai ir jų patvirtinimas Augusto II 1729 m. rugsėjo 6 d.[9] XX a. pradžioje išleistoje Vilniaus vyskupijos tyrinėtojo kunigo Jano Kurčevskio (Jano Kurczewskio) knygoje atpasakoti gan išsamūs 1786 m. šv. Jono parapijos vizitacijos duomenys apie Vilniaus vargšus.[10] Vilniaus miesto cechų dokumentų leidėjai – Henrikas Lovmianskis (Henryk Lowmiański) ir kiti irgi atkreipė dėmesį į vargšų brolijos dokumentus ir pateikė informaciją apie tai, kad 1636 m. privilegijos originalas yra prapuolęs, nurodė, kur yra kopijos, vėlesnės privilegijos, kur jos publikuotos.[11] Pažymėtina, jog šalia J. Kurczewskio perteiktos informacijos ši publikacija buvo berods dar viena esminė, savotiškai apgaulinga prielaida atsirasti teiginiams apie Vilniaus elgetų cechą. Iš principo naujų šaltinių, kaip antai Vilniaus elgetų organizacijos knygos, elgetų sąrašų – jie, beje, minimi jau minėtoje 1784 m. vizitacijoje, ir kt. dokumentų rasti kol kas nepavyko. Neaišku, ar speciali elgetų brolijos knyga – kaip turėjo būti pagal 1636 m. statutą, apskritai buvo vedama. Dėl šių priežasčių kol kas nelieka nieko kito, kaip tik naujai interpretuoti jau paskelbtus šaltinius, juo labiau, kad jų visumos nežinojo iki šiol šiuo klausimu rašę tyrėjai.

Jeigu nekreipsime dėmesio į anksčiau nurodytų šaltinių skelbėjus bei vadovo po Vilnių ir jo apylinkes autorių Adomą Honorijų Kirkorą (jis pateikė žinių apie Vilniaus elgetų savivaldą)[12], tai atskirai rašiusiųjų apie senojo Vilniaus vargšus yra vos du – tai Vilniaus vyskupijos istorijos tyrėjai kunigai Janas Kurčevskis (Jan Kurczewski)[13] ir Tadeušas Kasabula (Tadeusz Kasabula)[14]. Pirmasis knygoje apie Vilniaus vyskupijos istoriją tam paskyrė skyrelį „Bractwo ubogich czyli Miłosierdzia przy kościele św. Jana“. Kaip minėta, J. Kurčevskis rėmėsi 1786 m. vizitacijos duomenimis, tačiau pažymėtina, jog elgetų organizacijos jis cechu nevadino, tik brolija. J. Kasabula šią problemą aptarė vyskupo I. Masalskio biografijoje ir atskirame straipsnyje. Tad iš šio autoriaus logiška būtų laukti atsakymo ir mums rūpimais klausimais. T. Kasabula daugiausia remiasi J. Kurčevskiu, o naujos faktografijos nepateikia. Kadangi jis nebuvo socialinės istorijos tyrinėtojas, tai apskritai nematė problemos, jog cechu pavadinama organizacija, kurios nariai (elgetos) nei gamino, nei prekiavo, nei kokių nors apčiuopiamesnių paslaugų teikė, o gyveno iš išmaldos, ir kad jos pobūdis prieštarauja vėlyvųjų viduramžių – ankstyvųjų naujųjų laikų gamybinių amatininkų organizacijų – tikrųjų cechų, esmei. T. Kasabulos manymu, „cech ubogich czyli bractwo miłosierdzia“, kaip rodo pats pavadinimas, 1636 m. įkurtas miesto valdžios kaip visiškai nauja, atskira struktūra, palaipsniui susijungė su jėzuito P. Skargos dar 1583 m. prie Šv. Jono bažnyčios įsteigta Mielaširdingumo brolija (lenk. bractwo Miłosierdzia).

 

Elgetų brolijos pradžia

 

Apie Vilniaus elgetų brolijos įkūrimą 1636 m. iš esmės kalba visi svarbiausi žinomi šaltiniai – pati 1636 m. privilegija, 1784 m. šv. Jono parapijos vizitacijos aktas[15]. Miesto valdžia – vaitas ir magistratas statutą patvirtino rugpjūčio 23 d., o karalius Vladislovas IV Vaza – rugsėjo 23 d. Visi teiginiai apie organizacijos įsteigimą Žygimanto Augusto laikais, t. y. XVI a. vid. ar 1600 m., tėra šaltiniais nepagrįsti spėjimai.

Iš privilegijos teksto galima daryti išvadą, kad statutas buvo priimtas ne elgetų, o pačios miesto valdžios iniciatyva. Privilegijoje aiškiai sakoma, jog matydama didelius nesutarimus tarp elgetų, miesto valdžia lenkiškai surašė jiems tvarką ir paprašė valdovo ją patvirtinti. Miesto valdžia taip pat prašė, kad valdovas atleistų nuo svečių apgyvendinimo prievolės elgetoms skirtą patalpą (gospodą). Apie elgetavimo mastą Vilniuje XVII a. pirmoje pusėje galime tik spėlioti, tačiau problema, matyt, tapo gana aštri. Tuometinėje miesto valdžioje buvo neeiliniai žmonės, tarp jų – nemažai turtingų, išsilavinusių ir pasaulio mačiusių. 1636 m. Vilniaus vaitu buvo karaliaus sekretorius Tomas Bildziukevičius, o metinę tarybą sudarė burmistrai liuteronas, pirklys Jokūbas Gibelis, stačiatikis, teisės daktaras Jurgis Chocejevičius, tarėjai katalikai pirklys Baltramiejus Daunikovičius, buvęs tarybos stačiatikiškasis raštininkas Ivanas Jackevičius (perėjo į katalikybę?), stačiatikiai pirklys Lukas Ablamovičius ir pirklys Matvejus Mikolajevičius.[16] Katalikiškasis tarybos raštininkas buvo garsus teisininkas Baltramiejus Gavlovickis – jis ir pasirašė nuostatus.

Gal būtent vaitui su metine taryba ir kilo mintis suteikti elgetoms tam tikrą savivaldą, pasilikti teisę ją kontroliuoti ir taip pasiekti didesnės elgetavimo tvarkos, užtikrinti elgetų religinių poreikių tenkinimą. Bent jau pradžioje ji turėjo veikti miesto valdžios prižiūrima. Tai liudytų ir ta aplinkybė, jog brolija pirmajame veiklos etape veikė prie Šv. Nikodemo ir Juozapo bažnyčios buvusios špitolės. O tiek bažnyčia, tiek ir špitolė buvo miesto valdžios žinioje – ji skirdavo kleboną, špitolės provizorius.[17] Kad brolijos tvarka daug kuo panaši į cechinę, teisingai pastebėjo privilegijos leidėjai.[18]

 

Elgetų organizacija – tarp cecho ir bažnytinės brolijos

 

Taigi, kas buvo ši organizacija XVII a.? Nei cechas, nei bažnytinė brolija? Būtent. Iki cechų steigimosi Vilniuje XV a. pab. tokio tipo socialinių darinių turėjo stačiatikiai, o ir vėliau mieste veikė specifinės brolijos, nepasižymėjusios išimtinai religiniu ar gamybiniu pobūdžiu. Jų statusą apibrėžti gana sunku. Jos atlikdavo savišalpos funkcijas, gamindavo, vartodavo ir parduodavo midų, išlaikydavo altorius bažnyčiose ir pan. Panaši, pvz., buvo muzikantų  brolija, kurios statutą 1703 m. patvirtino popiežius. Savo cecho neįkūrė tapytojai ir skulptoriai lipdytojai, plytdirbiai – šie buvo suorganizuoti į valdovo 1746 m. patvirtintą broliją, turėjo altorių dominikonų Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje.[19]

Verta atkreipti dėmesį ir į pavadinimus. 1636 m. privilegijoje – tai „contubernium pauperum“. Lotyniškas žodis „contubernium“ gali reikšti „susirinkimą“, „cechą“ ir pan. Pats dokumentas yra vadinamas „ordinationem“ (gal.), „porządki“, o vargšai – „pauperes“, „ubodzy“. Vyresnieji – „seniores pauperum“. 1664 m. Jono Kazimiero patvirtinime jau rašoma „contubernii seu confraternitatis“; „confraternitati pauperum“ (kilm.)

Iš kur atsirado elgetų brolijos nuostatų panašumai į cechinius? Tai galima pabandyti paaiškinti keliomis aplinkybėmis. Pirma, brolijos nuostatus rengę miesto valdininkai geriausiai išmanė apie amatininkų cechus ir pirklių gildijas, todėl ir vargšų brolijas padarė pagal bendrą „trafaretą“, juoba, kad puikiai tiko. Antra, šie nuostatai labiau atspindi ne plintančias naujiesiems laikams būdingas elgetų represavimo, o viduramžiškas savivaldines tendencijas. Būtent viduramžių Europoje įvairios elgetų grupės, pvz., aklieji burdavosi į brolijas, kurias pripažindavo miestų valdžios. Galima teigti, jog Vilnių šios tradicijos pasiekė pavėluotai. Trečia, nors J. Kurčevskis ir T. Kasabula ir teigė kitaip, 1636 m. privilegija įsteigta organizacija nesisieja su dvasine vyresnybe – vyskupijos ar jėzuitų ordino. Neturime taip pat duomenų, jog šie nuostatai būtų buvę patvirtinti popiežiaus, kaip būdavo bažnytinių brolijų atveju. Tenka atmesti ir mintį, jog ji galėjo būti įsteigta P. Skargos prie Šv. Jono bažnyčios 1583 m. įkurtos bažnytinės brolijos pagrindu. Visos 1636 m. privilegijos čia neaptarinėsiu – užimtų pernelyg daug vietos, be to, ji ne kartą išsamiai perteikta istoriografijoje. Pakaks nurodyti, jog į sąrašą įtraukti vargšai kas 4 savaitės turėjo rinktis į susirinkimus (mokėti kaskart po grašį) name pas kurį nors miestietį – jo name turėjo turėti „gaspadą“ – kambarį, išrinkti 4 vyresniuosius, turėti brolišką skrynią su pinigais. Joje turėjo būti kaupiamos pajamos. Dveji raktai nuo skrynios turėjo būti pas vieną „bažnytinį vyresnįjį“ ir „gatvės vyresnįjį“. Įdomu, jog tas miestietis turėjo būti teisėju, susirinkimuose sėdėti pirmoje vietoje. Kartu su vyresniaisiais jis turėjo parinkti 4 ir daugiau botagininkų apsimetėliams elgetoms vaikyti iš miesto, nusikaltusiems bausti. Brolija turėjo turėti raštininką, galintį suprasti lotyniškai – teigdama, jog atvykėliai būtent tokius raštus atsineša. Svarbi yra nuostata, jog minėtas miestietis – gaspados šeimininkas – turėjo būti „magdeburginis“, tai yra priklausyti miesto valdžios, o ne bažnyčios ar žemės jurisdikcijai. Taip, matyt, norėta užsitikrinti, jog brolijos būstinė liks miesto jurisdikcijoje. Neturintys kur apsistoti vargšai turėjo būti gabenami į Šv. Nikodemo ir Juozapo špitolę, o dvejos kasmetinės mišios – už mirusius ir gyvus geradarius – turėjo būti „faroje“, tai yra Šv. Jono bažnyčioje. Tai neturėtų stebinti ar būti laikoma argumentu dėl organizacijos priklausomybės Mielaširdystės brolijai. Šv. Jono bažnyčia buvo pastatyta kaip parapinė miesto bažnyčia, dėl jos priklausomybės magistratas aštriai bylinėjosi su jėzuitų ordinu. Netgi ją praradusi miesto valdžia šioje bažnyčioje išsaugojo specifinį statusą. Matyt, miesto valdžia siekė pati kontroliuoti miesto elgetas neperduodama šių funkcijų bažnyčiai ir neprarasdama galios elgetų atžvilgiu. Nors dvejos kasmetinės mišios Šv. Jono bažnyčioje tarsi suponuoja katalikišką elgetų brolijos charakterį, privilegijoje yra paminėta, kad su metiniais vyresniaisiais turi posėdžiauti ir po botagininką nuo tarp miesto sienų esančių cerkvių ir zborų (protestantų maldos namų). Tai logiška, nes tarp elgetų turėjo būti ir stačiatikių, protestantų ar unitų. Apie tai byloja ir teiginys, jog elgetos turi melstis už visą krikščionišką tautą.[20]

Kaip elgetų brolijos nuostatai buvo įgyvendinami, praktiškai duomenų neturime. Galima tik spėti, jog bent pradžioje jų galėjo būti laikomasi, nors sudrausminti tokį gaivališką elementą turėjo būti labai sunku. Sprendžiant iš to, kad po XVII a. vid. Maskvos okupacijos, per kurią pražuvo ir privilegijos originalas, 1663 m. liepos 12 d. elgetos vyresnieji Petras Chodkevičius, Baltramiejus Slovinskis ir Jonas Vindziulis, raštininkas Elijus Menčinskis bei stalininkai Juozapas Andriuškevičius ir Grigorijus Volinckevičius pateikė miesto kanceliarijai jos kopiją, organizacija dar nebuvo visiškai sunykusi. Privilegijos kopija buvo miesto valdžios teisiškai patvirtinta ir liepos 22 d. išduota su tarybos katalikiškojo raštininko S. K. Kurovičiaus parašu ir, matyt, su prikabintu vienu iš miesto anstpaudų.[21] Išliko ir 1664 m. birželio 23 d. privilegijos transumptas, patvirtintas Jono Kazimiero.[22] Statutas 1688 m. buvo patvirtintas ir Jono Sobieskio.[23] Pakeitimų šiuose patvirtinimuose nėra, tad sunku pasakyti, kas pasikeitė oficialiame Vilniaus elgetų gyvenimo reglamentavime. Sprendžiant iš šių privilegijų, iki pat XVIII a. pr. miesto valdžia išlaikė savo kontrolę šioje srityje.

 

Elgetų brolijos transformacijos iki XVIII a. pab.

 

XVIII a. elgetų organizacijoje lyg ir įvyksta pokyčių, kurių esminiai pakeitė jos pobūdį ir pavaldumą. Duomenų apie ją padaugėja, bet ji pati faktiškai palaipsniui išnyksta. Būdinga, jog XVIII a. privilegijose „contubernium“ pavadinimą vienareikšmiškai išstumia kiti „confraternitas“, „bractwo“ – brolija, pilnas variantas – „conraternitas sub titulo misericordiae Dei“, „bractwo miłosierdzia Bożego“. Statutas įvardijamas kaip „artykuły (...) confraternijej abo zgromadzenia ubogich“. Būtent šiuo laikotarpiu, pasak T. Kasabulos, įvyksta brolijos transformacija ir ji susilieja su Mielaširdingumo brolija prie Šv. Jono bažnyčios.

Ar tikrai taip? Pradėkime nuo elgetų brolijos privilegijų. Tam tikra mįslė yra 1728 m. lapkričio 24 d. Augusto II patvirtinti šv. Pranciškaus Serafiniečio – vargšų globėjo „sambūrio“ (lenk. „zgromadzenie“) (lenk. artykuły), dar kitaip „bractwa miłosierdzia Bożego“, prie Šv. Jono bažnyčios papildomi statuto punktai. Tiksliau, ne tiek patys punktai, kiek brolijos pavadinimas. Punktų įžangoje teigiama, jog miesto valdžios akivaizdoje stoję „Dievo mielaširdingumo brolijos“ vyresnieji Mikalojus Jasinskis, Juzefas Piotrovskis, ekonomas Jokūbas Juodka ir stalininkas Simonas Richlickis pateikė magistrato jiems duotą statutą. Čia pat skundžiamasi, jog nėra punktų, kuriuose būtų aprašyta, kaip bausti apsimetėlius ir neklusnius elgetas, dėl to naujus straipsnius prašoma patvirtinti, kad galima būtų geriau elgetavimą tvarkyti, koplyčia ir altoriumi pasirūpinti. Nauja statute yra tai, jog aiškiai nusakytos mišių datos – rugpjūčio 5 d. – Švč. Mergelės Marijos Snieginės ir spalio 4 d. – šv. Pranciškaus Serafiniečio. Kas mėnesį turėjo būti dvejos mišios už geradarius – už mirusius ir už gyvuosius prie šv. Pranciškaus Serafiniečio altoriaus. Numatyta ir daugiau įvairių mišių. Statute taip pat pažymima, jog brolijai nepriklausantys elgtos turi paklusti jos statutui ir sprendimams, tačiau jiems išsaugoma apeliacijos į tarybos teismą teisė. Akcentuojama ir tai, jog 6 botagininkai privalo vaikyti apsimetėlius elgetas. Jeigu reikės – pasitelkti ir prisiekusius miesto tarnus, kuriuos turėtų skirti vaitas bei burmistrai. Botagininkui nurodžius, toks apsimetėlis turi būti uždarytas į rotušės kalėjimą. Papildomi punktai buvo patvirtinti tarybos antspaudu ir raštininko parašu.

Koks santykis tarp 1636 m. statutą gavusios elgetų brolijos ir 1728 m. papildomus punktus gavusios brolijos? Jau buvo minėta T. Kasabułos mintis, jog pirmoji galėjo būti palaipsniui įtraukta į P. Skargos įsteigtą organizaciją. Bažnyčios istorijos tyrėjai teigia, jog Vilniuje jėzuitas P. Skarga Mielaširdingumo broliją bei Pamaldumo banką (lenk. bank Pobożny) įsteigė apie XVI a. pab. 1584 m. jie buvo įsteigti Krokuvoje.[24] Šiuo atveju sunku ką nors tvirtai pasakyti. Juolab, kad visiškai neaišku, ar P. Skarga tokią organizaciją Vilniuje apskritai buvo įsteigęs ir kaip ilgai ji veikė. Visuose anksčiau analizuotuose dokumentuose – net ir šv. Mielaširdingumo brolijoje, nei apie P. Skargą, nei apie dvasinę vyresnybę nieko nėra iš esmės pasakyta. P. Skargos įsteigtos organizacijos tikslas (jos tipinės taisyklės išdėstytos 1584 m. išleistoje knygelėje „Porządki Bractwa Miłosierdzia“) – kaupti lėšas ir dalinti išmaldą vargšams. Brolijos nariais galėjo būti moterys ir vyrai, tačiau susirinkimuose dalyvaudavo tik vyrai. Brolijos valdžia buvo renkama 7 elektorių. Valdybai vadovavo vyresnysis, iki XVIII a. – dvasininkas. Jam padėjo tarėjai, raštininkas, ekonomas ir vizitatoriai. Valdyba buvo renkama metams. Brolija dar turėjo patroną – globėją ir patarėją, taip pat kapelioną ir nuodėmklausį. Tokių brolijų buvo įsteigta ne tik Krokuvoje, bet ir daugelyje kitų miestų. Krokuvos brolija 1588 m. patvirtinta popiežiaus kaip archibrolija, o Zigmantas Vaza jos bylas išėmė iš pasaulietinės jurisdikcijos. Palyginus krokuvietišką ir vilnietišką organizacijas vis dėlto tenka daryti išvadą, jog jos buvo gan skirtingos. Vilnietiškoji, beje, netgi po jos pavadinimo Mielaširdinugmo brolija, išliko tam tikrais atžvilgiais pavaldi miesto valdžiai ir nebuvo atskirai patvirtinta popiežiaus. Taip pat yra pagrindo spėti, jog Vilniuje organizacija, analogiška krokuvietiškai, niekuomet nebuvo įkurta. Apie XVIII a. pradžią jos vietą galėjo užimti būtent elgetų broliją, labiausiai panaši į ją pavadinimu. Miesto valdžiai vis sunkiau buvo konkuruoti su bažnyčia, tačiau elgetų specifika buvo ta, jog jiems reikėjo miesto valdžios pagalbos. Bažnyčia mažai kuo galėjo padėti, kuomet kalbama apie apsimetėlių ar savališkų elgetų kontrolę. Papildomų punktų prašymas, represijų stiprinimas rodo, jog nemažai elgetų, pirmiausia „apsimetėliai“, nenorėjo priklausyti brolijai, mokėti jai mokestį ir t.t. Tokia pozicija atspindėjo apskritai laisvėjantį ar anarchėjantį miesto gyvenimą.

Šis papildomas statutas buvo transumuotas Augusto III 1744 m. lapkričio 14 d. privilegijoje[25], kuri 1745 m. kovo 11 d. elgetų brolijos vyresniųjų Jokūbo Jedlinskio, Andriaus Narkevičiaus ir Motiejaus Godlevskio buvo aktuota tarybos aktų knygoje.

Sprendžiant iš to, jog Šv. Jono bažnyčioje šv. Pranciškaus Serafiniečio altorius stovėjo jau XVIII a. pradžioje, 1728 m. statutas iš dalies įtvirtino jau anksčiau pasikeitusią situaciją. Šiam altoriui buvo skirta nedidelių, iki 200 auks. užrašymų. Išliko duomenų apie rūpestingą jo priežiūrą 1721–1723 m. Po 1748 m. gaisrų altorių  (jis jau vadinamas Švč. Mergelės Marijos Snieginės altoriumi) iš įvairių aukotojų surinktomis lėšomis atstatė kunigas Kazimieras Verbickis. Elgetų brolijos išlaikomas altorius stovėjo šiaurinėje šoninėje navoje. 1769 m. elgetų brolija altoriui išlaikyti turėjo surinkusi 5300 auksinių. 1787 m. buvo surašytas detalus altoriaus inventorius. Jo viduryje po stiklu buvo Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas, žemiau jo – iš stiuko nulipdyti elgetų atvaizdai, abipus stovėjo šventųjų Pranciškaus Serafiniečio ir Roko skulptūros. Jos altoriuje stovėjo jau 1710–1722 m.[26]

Kas gi nutiko elgetų brolijai XVIII a. antroje pusėje? J. Kurczewskis teigia, jog brolija turėjo turėjo 5000 auks. kapitalą, kurio procentus Šv. Jono bažnyčios klebonas dalindavo vargšams. Jis perpasakoja ir 1784 m. vizitacijos duomenis apie broliją. Ji neturėjusi  namo (špitolės), vargšų prie bažnyčios būdavę iki 40. Beje, vizitacijoje pirmą kartą organizacija įvardijama kaip cechas: „do osób czterdziestu, którzy w cechu ubogich w całym Wilnie, czyli w bractwie miłosierdzia umieszczeni...“[27]. Kodėl tūlas dvasininkas – jis, be abejo, surašė 1784 m. vizitacijos aktą, pasitelkė ir lenkišką „cecho“ terminą, sunku pasakyti. Kaip minėta, pačiuose brolijos statutuose ar kur kitur jo neaptinkame. Viena aišku, jam ši brolija tikrai nebuvo panaši į bažnytinę. Toliau vizitacijoje teigiama, jog prie Šv. Jono bažnyčios glaudžiasi apie 40 asmenų, o per visas miesto špitoles ir namus pagal rejestrus yra apie 350 elgetų. 1822 m. publikacijos autoriai rašo, jog visi vilniečiai vargšai buvo savotiškoje Šv. Jono bažnyčios klebono valdžioje, pirmiausia dvasinėje, rinkosi šioje bažnyčioje, turėjo savo Švč. Mergelės Marijos Snieginės altorių – jo papuošimai ir dabar žymintys elgetas. Taip pat elgetos turėję savo šv. mišioms reikalingus indus ir kt. Šių duomenų privilegijoje nebuvo, taigi jie turėjo remtis asmeniniais stebėjimais ar kažkokia kita informacija.[28]

 

XVIII a. pab. pokyčiai

 

Pačioje XVIII a. pab. elgetų situacija kiek pasikeitė, nors ir ne iš esmės. 1775 m. įsteigtai LDK Špitolių komisijai buvo paversta sutvarkyti ir socialinę apsaugą. Buvo numatyta kiekvienoje vaivadijoje įsteigti dideles prieglaudas, o jose globoti ir gydyti tik neįgalius elgetas. Kiti turėjo dirbti viešuosius darbus. Kova  su elgetavimu nuo 1791 m. buvo pavesta Policijos komisijai. Tačiau nepaisant visų pastangų XVIII a. pab. Vilniuje elgetų vis daugėjo, o elgetavimu miesto ir priemiesčių gatvėse, prie bažnyčių, prie miesto sienų ir  vartų, pagaliau kapinėse vertėsi vis daugiau „netikrų“ vargšų. Jie atvykdavo iš tolimiausių parapijų. Prieglaudose jiems vietų neužteko, tad nutarta elgetų sumažinti su policijos pagalba. 1792 m. buvo nuspręsta faktiškai sugaudyti elgetas, prieglaudose palikti tik ligotus, o kitus įdarbinti. Vien į dvi prieglaudas buvo atgabenti 59 žmonės.[29] Dauguma buvo senos, ligotos našlės. Žinoma, jog paprastai našlės ir gyvanašlės tarp elgetų sudarydavo iki 1/3 bendro skaičiaus, daugiau nei pusė elgetų turėjo vaikų, tarp kurių buvo tarnautojų, spaustuvininkų, dvasininkų, prekybininkių, kareivių ir darbininkų. Kaip teisingai pastebėjo R. Praspaliauskienė, tokie „valymai“ duodavo tik trumpalaikių rezultatų.

Svarbu pastebėti, jog šie duomenys rodo, kad vadinamasis elgetų cechas, jeigu toks buvo, su savo funkcijomis bent jau XVIII a. pab. visiškai nesusitvarkė. Apie tokios organizacijos „mirtį“ liudytų ir tai, jog 1798 m. Špitolių komisija įpareigojo prieglaudas atrinkti 6 vyrus elgetas (jiems numatytas savaitinis 6 auks. atlygis – toks, kokį patys paprastai surinkdavo per savaitę), kurie turėjo pasikabinę lenteles su užrašu „Elgetų grėsmė“ budėti mieste ir pristatinėti naujus elgetas apklausai į komisiją. Po to elgeta turėjo būti atiduodamas į prieglaudą, išvaromas iš miesto ar siunčiamas pas gimines. Dėl lėšų stygiaus elgetoms vis dėlto būdavo leidžiama rinkti išmaldą prie prieglaudų, jiems buvo mokama už papildomus darbus jose.[30]

Vilniaus miesto erdvėje šie veiksmai formaliai žiūrint davė nemenkų rezultatų – elgetų jame kuriam laikui sumažėdavo, kadangi jie būdavo tiesiog išsiunčiami iš miesto. Antra vertus, akivaizdu, jog daugiausia buvo kovojama su reiškinio pasekmėmis, o ne su priežastimis. Sunku pasakyti, kaip objektyvias ekonomines bei socialines elgetų skaičiaus didėjimo priežastis suvokė tuometinė Lietuvos visuomenė, konkrečiai valdininkija, nuo kurios priklausė jų atžvilgiu vykdoma politika. Juk pirmoji visuomeninė labdarybės draugija, kuri siekė mažinti elgetavimą Vilniuje, buvo įkurta tik 1807 m.[31] Sprendžiant iš tokio Špitolių komisijos 1798 m. vasario 26 d. protokolo įrašo – „Iš visos provincijos suplūdęs skurdas užtvindė gatves nuolatiniais, nepaliaujamais [elgetų – A. R.] klyksmais“[32], bent jau aukščiausieji valdininkai pagrindinę priežastį – skurdą daugmaž numanė. Vis dėlto šalia špitolių steigimo didelis žingsnis šioje srityje buvo Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos įsteigimas 1787–1791 m. Trakų vaivadienės Oginskienės lėšomis. Subačiaus gatvėje, už miesto vartų, ji nupirko sklypą ir paskyrė 22 500 rub. Varšuvos laikraštyje buvo rašoma, jog į naująją špitolę iš senosios Panelių Misionierių špitolės perkelta daugiau kaip 100 abiejų lyčių kūdikių.[33] Vis labiau stiprėjo represinės priemonės.

Apžvelgę  tuometinius Vilniaus laikraščius pamatysime, jog miesto valdžios nuopelnais vykdant valstybės valdžios nurodymus dėl elgetų ir kitais klausimais  žavimasi vos ne kiekviename numeryje. Akivaizdu, jog valdžios atstovai nesuvokia ar nenori suvokti padidėjusio nusikalstamumo ekonominių socialinių priežasčių ir galvoja, jog bausmės ir priverstiniai darbai yra išsigelbėjimas nuo elgetų, valkatų ir nusikaltėlių. Štai 1785 m. spalio 22 d. pranešime iš Vilniaus rašoma, jog miesto valdžia vykdydama karaliaus ir Nuolatinės tarybos universalą dėl elgetų, padarė du stebuklus. Kokie gi tai „stebuklai“? Dviejų elgetų – apsimetėlio nebylio ir apsimetėlio, „sergančio“ kaltūnu drastiškas išgydymas bei pasiuntimas statyti rotušės.[34] Tačiau šalia informacijų apie sėkmingą miesto valdžios kovą su elgetomis bei nusikaltėliais (delinkventais) – šie kankinami, plakami, ketvirčiuojami ir t.t. – nuskamba ir nerimo gaidelės. Štai 1787 m. gruodžio 23 d. laikraštyje rašoma, kad „šios uolios pastangos šiais laikais nieko nepadeda, kuomet tokių žmonių tiek priviso, kad jų ir padėti nėra kur. Kasdien po du – tris atveda ir miesto bei pilies kalėjimai pilnai jų prigrūsti“. [35]

Bėda ta, jog kitokių priemonių nei špitolių steigimas, maisto dalinimas bei sveikų, t. y. atseit „apsimetėlių“ elgetų – ne vaikų, neregių, kurčiųjų, luošių, senukų represavimas, nebuvo galima pasiūlyti. Dėl tradicinės ekonomikos (ją sudarė daugiausia žemės ūkis) sąstingio ir gyventojų skaičiaus augimo pauperizacijos mastai visuomenėje tik didėjo, nes galimybių gauti bent minimalų pragyvenimą užtikrinantį darbą buvo mažai. Ypač pažeidžiami buvo nesantuokiniai vaikai, vienišos motinos, valkatos, buvę kareiviai, dezertyrai, homoseksualai. Šioms ir panašioms grupėms elgetavimas, atsižvelgiant į ganėtinai pakančią katalikiškos visuomenės poziciją, tapdavo vienintele išeitimi, kartais netgi pelningesne negu vergiškas egzistavimas kaime, priklausomybė ar alinantis darbas už grašius. Geriau nei... savižudybė. Apie vieną tokį vilnietį salyklininką 1785 m. birželio 26 d. Vilniaus laikraštyje skaitome, kad dėl blogo tvarkymosi ar girtavimo nuskurdusiam žmogui gyvenimas pasidarė per sunkus ir jis pasiprašęs nakvynės svetimame name pasikorė ant savo diržo.[36] Dar kraupesnį atvejį aptinkame 1787 m. liepos 8 d. laikraštyje: negalėdamas išmaitinti savo vaikų, galbūt ir atiduoti elgetauti, valstietis, matyt, pasimaišius protui, nutarė juos nužudyti. Pacituosime šį pranešimą: „... Atvedė čia kelios mylios nuo Vilniaus valstietį, grandine prie vežimo prirakintą, jo žmona beveik be sąmonės vežime sumušta galva... viena akis užtinusi, o prie jos gulėjo du vaikai, nužudyti sūneliai. Žmoną ir vaikus miške netoli prie  krūmų smėlyje rado ir atvežė. Atsitiktinai atgavusi sąmonę žmona išlindo iš krūmų ir pranešė kaimui, kuriame surado ir dukrelę, kuri nuo tos nelaimės pabėgdama išsigelbėjo, pasakojo apie šią baisią ir neregėtą žmogžudystę. Kaimynai puolė vytis ir kruopščiai ieškoję surado [žmogžudį] prie Verkių statybų, atvedė ir atidavė rotušės garnizono sargybai. Paklaustas kaltintojo prisipažino, neslėpdamas, kad negalėdamas vaikų išmaitinti [juos] užmušė ir žmoną galvojo užmušęs. Sukaustytas nelaimėlis laukia už savo darbą pelnyto atlygio. Žmona atiduota gydyti rokitams [vienuoliams – A. R.], o vaikai po apžiūros palaidoti“.[37] Aišku, kad elgetų vaikymas iš miesto niekaip nesprendė kaimo problemų ir jų sugrįžimas bei atėjimas į miestą buvo užprogramuotas.

Kaip minėta, būtent Vilniuje buvo geriausios sąlygos elgetauti – potencialiai didžiausios galimybės gauti išmaldos ir mažesnis kontrolės mastas. Pvz., mieste vykdavo nemažai bažnyčios hierarchų, didikų ar turtingų miestiečių laidotuvių. Faktiškai per kiekvienas tokias iškilmes siekiant atpirkti nuodėmes ir prestižo sumetimais būdavo išdalijamos nemažos sumos elgetoms.[38] Štai 1789 m. vasario 8 d. Vilniaus laikraštyje skaitome, jog LDK sargybininkaitis Pociejus, minėdamas savo motinos Granovskos (Granowska) atminimą, ir vargšams nemažą sumą išleido[39]. Už tai jie turėdavo melstis už velionio sielą.

Grįžtant prie elgetų brolijos socialinio statuso reikia pastebėti, jog tokios originalios socialinės organizacijos formos buvo būdingos tiek Vilniui, tiek ir Lietuvai. Jos nė kiek ne mažiau įdomios istorikui bei visuomenei, nei išgalvotos. Matyt, galima teigti, jog lietuviškoje literatūroje paplitęs teiginys, jog senajame Vilniuje buvo ubagų cechas, yra daugiau mitas negu tikrovė. Tokio cecho, ko gero, nebuvo nei Vilniuje, nei kituose Lietuvos miestuose, nei Lenkijoje, taip pat Vakarų Europoje. Cechu šios organizacijos nelaikė ir pati miesto valdžia. Pvz., 1723 m. sudarytame iš viso 53 miesto cechų sąraše elgetų cechas nepažymėtas.[40] Kaip toks jis neminimas ir jokiame kitame man žinomame miesto istorijos šaltinyje.

 

Išvados

 

1636 m. įsteigta ir mažiausiai iki 1784 m. gyvavusi Vilniaus elgetų organizacija buvo pakankamai savita, ją tinkamiausia būtų apibūdinti kaip gana originalią savivaldos ir miesto valdžios kontrolės samplaiką, specifinę broliją, kuri nebuvo identiška nei cechui, nei bažnytinei brolijai.

Elgetų brolija per visą savo gyvavimo laikotarpį vykdė savivaldos funkcijas. Pradžioje ji buvo daugiau pasaulietinė organizacija, o nuo XVIII a. pirmo ketvirčio pabaigos joje padaugėjo religinių aspektų. Tai atspindėjo ir dvasinis šios brolijos pavaldumas Šv. Jono bažnyčios klebonui.

Galima teigti, jog populiarioje istorinėje lietuviškoje literatūroje paplitęs Vilniaus elgetų brolijos įvardijimas kaip cecho yra netikslus, o pastaruoju metu žiniasklaidoje eksploatuojamas besivaikiant pigios sensacijos ar egzotikos.

Tikrovėje Vilniaus elgetų formali socialinė organizacija yra viena iš Vilniaus bei Lietuvos socialiniam žemėlapiui būdingų specifinių socialinių darinių, kurie nė kiek ne mažiau įdomūs istorikui bei visuomenei, negu išgalvoti.

Senojo Vilniaus marginalinių sluoksnių istorija verta monografinio tyrimo, kuriame palyginamajame kontekste būtų atskleisti panašumai ir skirtumai lyginant su Vakarų bei Rytų Europos meistų marginalinių grupių raida.

 

Nuorodos



* Aivas Ragauskas – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros vedėjas, docentas, humanitarinių mokslų daktaras; adresas: T. Ševčenkos 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis; adresas: Kražių 5, LT-01108 Vilnius; mokslinių interesų sritys – socialinė istorija; taikomoji istorija; lokalinė istorija.



[1] Żebracy, www.sciaga.pl/tekst/29157-30-zebracy. [žiūrėta 2006-09-09].

[2] Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. Vilnius, 2000, p. 8–15. Plačiau žr. B. Geremek, Litość i szubienica: dzieje nędzy i miłosierdzia, Warszawa, 1989; idem, Świat "opery żebraczej": obraz włóczęgów i nędzarzy w literaturach europejskich XV-XVII wieku, Warszawa, 1989.

[3] Pvz., 1765 04 02 pranešime iš Vilniaus skaitome, jog „balandžio 4 dieną, tai yra Didįjį ketvirtadienį šviesusis dauggalis mūsų ganytojas [Vilniaus vyskupas J. N. Kosakovskis] laikė katedrinėje bažnyčioje sumą ir visas tai dienai prideramas ceremonijas esant liaudžiai uoliai pats atliko. Jų metu dvylikai vargšų mazgojo kojas ir davė jiems didelę išmaldą. Tą patį darbą atliko švenčiant įprastines Didžiojo penktadienio ceremonijas“ (Dnia 4 kwietnia, to jest w wielki czwartek J(aśnie) W(ielmożny) pasterz nasz w katedralnym kościele summę celebrował i wstystkie ceremonie temu dniowi przyzwoite sam z wielkim przykładem przytomnego ludu sprawował. Podczas których dwunastu ubogim umywał nogi i znaczną onych jałmuźną optarzył. Tęż samę fatygę podniósł w obchodzeniu ceremonii zwyczajnych w dzień Wielko-piątkowy”). Kurjer Litewski, 1765, balandžio 6, nr XV.

[4] Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi ..., p. 21–22.

[5] Ten pat, p. 25.

[6] Balevičius, Z. Vilniaus ubagų cechas. Mokslas ir gyvenimas, 1962, nr. 5, p. 44–45 (tas pats tekstas: Vilnis, 1962 liepos 12); Misevičius, V. Ubagų cecho bizūnininkas: Senov. Vilniaus istorijos. Literatūra ir menas, 1988, rugpjūčio 27, p. 8–9; Pruskus, V. Gal atgaivinkim elgetų gildiją? Aljansas, 1994, nr. 10, p. 64–65. „Legendos apie buvusią vargšų organizaciją senajame Vilniuje ... neišlaužtos iš piršto“. Elgetų brolija buvo sukurta apie 1600 m. ir netrukus tapo cechu su griežtu ir detaliu statutu, plg. Bulota, J. Cechai, staliai ir poezija. Vilnius, 1995, nr. 6, p. 112–113 (rusų k.); Stukas, H. Elgetos – žvilgsnis praeitin, Mūsų žodis, 2001, nr. 10, www.laas.lt/mz/200110/str12.htm. [žiūrėta 2006-09-05]; idem, Su elgetos krepšiu per istoriją, Mūsų žodis, 2004, nr. 6, www.laas.lt/mz/200110/str12.htm. [žiūrėta 2006-09-05]; Čaplinskas, A. R. Rūdnininkų gatvė. Vilnius, 2001, p. 197; [Ingos Saukienės pokalbis su R. A. Čaplinsku] Senieji vilniečiai: nepasileidę ir organizuoti, WWW.whatson.delfi.lt?archive (2006 01 20). [žiūrėta 2006-09-09]

[7] Sirutavičius, V. Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius, 1995; Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi ...

[8] Urządzenie żebraków w mieście Wilnie za panowania króla Władysława IV, Dzieje dobroczynności krajowej i zagranicznej. 1822, t. 3, szp. 21672176.

[9] Akta, izdavajemyje Vilenskoj archeografičeskoj Komisijej (toliau – AVAK), Vilna, 1879, t. 10, c. 159–170, nr. 27. Pagal miesto aktų knygas: Nr. 5141 (1742–1745 m.), p. 1396; Nr. 1115 (1663–1665 m.), p. 297; nr. 5139 (1728–1736 m.), l. 138.

[10] Kurczewski, J. Biskupstwo wileńskie. Wilno, 1908, s. 363–366.

[11] Akty Cechów Wileńskich, [wyd. H. Łowmiański przy współudziale Stanisława Kościałkowskiego i Marji Łowmiańskiej, Wilno, 1939, cz. 1] (toliau – ACW), s. 206, nr. 206.

[12] Kirkoras, A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 1991, p. 119.

[13] Kurczewski, J. Biskupstwo wileńskie ..., s. 363–366.

[14] Kasabuła, T. Ignacy Masalski biskup wileński, Lublin, 1998, s. 517–519; idem, Cech ubogich czyli Bractwo Miłosierdzia w Wilnie. Studia teologiczne, Białystok-Drohiczyn-Łomża, 2002, nr. 20, s. 363–375. R. Praspaliauskienė užuominą apie Vilniaus elgetų organizacijos egzistavimą parėmė A. H. Kirkoro tekstu.

[15] Urządzenie żebraków w mieście Wilnie za panowania króla Władysława IV..., szp. 21682175; AVAK, t. 10, c. 159–165, prim. 1; Kurczewski, J. Biskupstwo wileńskie ..., s. 354–366.

[16] Vilniaus miesto metinių tarybų 1516–1770 m. sudėčių sąrašas (Księga wiekopomności osób magistratu...), LVIA, f. SA, b. 5324, l. 15v.

[17] Ragauskas, A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.), Vilnius, 2002, p. 332, 335.

[18] „Šios brolijos nuostatai daug kuo panašūs į cecho“, AVAK, 1879, t. 10, c. 160. Šios publikacijos parengėjai organizacijos, kurios statutus paskelbė, cechu nevadino, tik „brolija“ (rus. „bratstvo“), tiksliau „Šventojo Mielaširdingumo brolija“ (rus. Bratstvo Sviatogo Miloserdija). Tai jie elgėsi skirtingai nuo kitų cechų statutų publikacijų komentarų, kuriuose juos aiškiai įvardijo „cecho statutu“ ir pan.; „elgetų statutas, nors susijęs su ekonominio pobūdžio neturinčia organizacija, buvo paremtas cechų artikulais. Elgetų brolija kartais vadinosi „contubernium pauperum“, ACW, s. 206. Anksčiau Maria Łowmiańska monografijoje apie Vilnių iki maskvėnų antplūdžio XVII a. vid. rašė, jog korporacinis pradas XVII a. pradžioje buvo toks stiprus, jog 1636 m. cechą įkūrė elgetos. Ji rėmėsi tik 1872 m. paskelbta 1636 m. privilegijos publikacija, Łowmiańska, M. Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku. Wilno, 1929, s. 130.

[19] Kaladžinskaitė-Vičkienė, A. XVI–XVIII a. Vilniaus amatininkų cechai ir jų altoriai. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2004, t. 24, p. 91–102. Autorė elgetų brolijos altoriaus šv. Jono bažnyčioje nemini, taigi netiesiogiai atmeta ir jos cechinį pobūdį.

[20] AVAK, t. 10, c. 164, prim.1

[21] Urządzenie żebraków w mieście Wilnie za panowania króla Władysława IV..., szp. 2175.

[22] AVAK, t. 10, c. 167.

[23] J. Kurczewski, Biskupstwo wileńskie ..., s. 364, 366

[24]Bractwo Miłosierdzia. Bank Pobożny,  www.jezuici.krakow.pl. [žiūrėta 2006-09-08].

[25] AVAK, t. 10, c. 159

[26] Drėma, V. Vilniaus šv. Jono bažnyčia. Vilnius, 1997, p. 47, 53, 85, 161, 172.

[27] Kurczewski, J. Biskupstwo wileńskie. Wilno, 1908, s. 363–366.

[28] Urządzenie żebraków w mieście Wilnie za panowania króla Władysława IV..., szp. 21672176.

[29] Dar daugiau elgetų buvo faktiškoje Lenkijos – Lietuvos sostinėje, didžiausiame mieste – Varšuvoje. Šios akcijos metu buvo sugautas net 501 elgeta, Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi..., p. 24. Gausybė elgetų Varšuvoje telkėsi ir anksčiau. Štai 1737 vasario 24 d. Varšuvos laikraštyje skaitome, jog elgetų mieste yra labai daug, užpildytos visos nuolatinės trys špitolės bei kitos, daug žmonių miršta, o gatvėse dar daugiau sveikų slankioja ir maisto prašo, „Z Warszawy d. 24 februar(ii) 1737. Ubogich zaś co niemiara trzy szpitale. Prócz ordynaryjnych extraordynaryjnie pełne ubogich i chorych, którym ex collectis victualia providentur. Siła tego umiera, a prócz tego po ulicach wiele zdrowszych słęczy i pożywienia zebrze”, Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Roskie, dokumenty niesygnowane.

[30] Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi ..., p. 22–25.

[31] Ten pat, p. 27.

[32] Ten pat, p. 24.

[33] „Z Wilna dnia 30 octobris. Z wielkich nakładów jwj pani Ogińskiej, wojewodziny trockiej część szpitala // [k. 87v] dzieciątka Jezusa w tym lecie ukończona została na przedmieściu za Subocz bramą, blisko klasztoru jxx misjonarzów. Do której na dniu 17 octobris w asystencji duchowieństwa jwjx Siestrzencewicz, arcybiskup mohilewski pod tę porę tu przytomny z szpitalu starego Panien Miłosiernych do domu, ufundowanego nowo, więcej 100 osób dzieci utriusque sexus procesionalliter wprowadził i takowy szpital, po wyprzedzonym nabożeństwie, poświęcił”, Biblioteka Polskiej Akademii Nauk w Kórniku, nr. 1334 (Biblioteka Narodowa w Warszawie, mf. nr. 45588), (BK, BN), k. 87-87v; J. Kurczewski, J. Kurczewski, Biskupstwo wileńskie ..., s. 361.

[34] „Z Wilna d. 22 8bris. Zwierzchność miasta tutejszego zaczynając dość czynić uniwersałom Najjaśniejszego Monarchy, Pana swego miłościwego za zdaniem Rady Nieustającej względem ubogich wydanemu, w przeszłym tygodniu dwa cuda uczyniła. Jednemu albowiem ubogiemu, dobrze w mieście tutejszym za niemego znanemu, tak doskonale mowę przywróciła, że nie tylko językiem narodowym, ale też łacińskim i niemieckim, nie zajękając się dobrze i doskonale mówi. Drugiego zaś młodego, kołtunami niemal do pasza opuszczonemi skrzywionego na kulach chodzącego, który upiwszy się gdy pobił obywatela za miastem i do urzędu zapozwany stanął, urząd widząc go bydź nie takim kaleką, jakim bydź siebie udawał, kazał go chyrurgom doskonale zrewidować. Którzy znalazłszy go na ciele zupełnie zdrowego i wyprostowanego, kołtuny mu ostrzygłszy i głowę ogoliwszy, doniesli urzędowi, który obu takowych całej publiczności i prawdziwych ubogich złodziejów do fabryki ratuszowej zadysponował“, Lietuvos Mokslo Akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (toliau MAB RS), f. 17-215, l. 155v.

[35] „z Wilna dnia 23 decembra [...] Pomimo tak przykładnych ukarań w terażniejszym czasie nic to nie pomaga, kiedy już takowego rodzaju ludzi tak wiele się namnożyło, że i podzieć ich gdzie nie masz. Codziennie po dwóch, po trzech przyprowadzają i już więzienia mieskie i zamkowe pełne imi są napakowane“, BK, nr. 1326 (BN mf. 44552), k. k. 91v.

[36] „Z Wilna dnia 26 junii. Okropny tu dał się widzieć przypadek. Jeden słodowniczą robotą bawiący się gospodarz, czy to przez igrzysko niestatecznej fortuny, czyli też przez nieszczęsne swe fatum, jak inni mówią, przez niepilność gospodarstwa i pijaństwa stawszy się ubogim wziął na się pracę podziennej roboty, ale że ona znać mu była zaciężka i przykra do znoszenia, chcąc zatym wszystkie ciężary i biedy w momencie okończyć, uprosiwszy się na noc do cudzego domu pod szopę, na swym własnym passie obwiesił się“, BK, nr. 1328 (BN w Warszawie,  mf. 41858), l. 49v.

[37] „Z Wilna d. 8 Julii. Między najnieszczęsliwszemi po różnych miejscach w czasie terażniejszej karystji skutkami najstraszniejsze i najokropniejsze w tej stolicy w zeszłym tygodniu widzieć się dały. Albowiem przyprowadzono tu o mil kilka od Wilna chłopa w łańcuchu do wozu uwiązanego, żona jego na wozie bez zmysłów prawie będąca, głowę rozbitą mająca i oko jedne zapuchłe, a przy niej leżących dwoje dzieci, synów zabitych. Którym to według wiersza pocty stało się, kto dał im życie tem śmierci sam że był autorem ociec nad przyrodzonym postępując torem. Ten najpierwiej żonie swej dawszy w łeb kijem tak oną przygłuszył, że bez zmysłów upadła na ziemię, jak nieżywa. Potym swoich synków zabiwszy wszystkie troje włożył // [l. 193v] na woz i wywiozł do lasu. Żoną chróstem narzucił, a dzieci w piasek tamże zakopawszy uciekł. Przecież żona szczęściem przyszedłszy do rozumu wydobyła się z pod chróstu, znać dała do wioski, gdzie i córeczką, która od tego nieszczęścia ucieczką życie salwowała, znalazła, opowiedziała o tym strasznym i bezprzykładnym zabójstwie. Poszli sąsiedzi w pogoń i po ścisłym poiskaniu znaleziony przy fabryce werkowskiej, tu przyprowadzony i oddany pod straż garnizonu ratuszowego. Który, zapytany od instygatora, wyznał nie tając się, że nie mogąc dzieci przekarmić pozabijał i żonę rozumiał że już zabił. Okuty czeka nieborak za swoją czynność sprawiedliwej nadgrody. Żona do rochitów na kuracją oddana a dzieci po prezentacji pogrzebione“, MAB RS, f. 17-215, l. 193.

[38] Ragauskas, A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.) ..., p. 394–397.

[39] „na exekwie, ubogich i dzwony nieskąpą ręką, bo znaczną summę wydał“, MAB RS, f. 17-201, l. 112–112v.

[40] 1723 01 04. Regestr wszystkich cechów miasta jkmści Wilna na rok 1723..., Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. SA, b. 5216, l. 22v.

 

Gauta 2007 m. spalio 30 d.

Pateikta spaudai 2007 m. lapkričio 9 d.

 

Summary

The Social Map of Vilnius (17th-18th Centuries): Paupers’ Organization

 

The article analyses paupers’ self-government and self-control in Vilnius from the first half of the 17th century till the 18th century. This research aims to verify the affirmation that Vilnius city paupers formed certain guilds. On the basis of newly interpreted scarce, mainly of normative character, sources and historiography, the conclusion can be drawn that Vilnius paupers’ organization (1636-1784) was rather unique. It could be defined as an original fusion/combination of self-government and city control; it was a specific fraternity devoid of the features of a guild or church brotherhood.

The data collected allow to state that this fraternity functioned on self-government principles. At the beginning of its existence, it functioned as a worldly organization; however, the first quarter of the 18th century witnesses the appearance of religious aspects: this fraternity became subject (as far as its spiritual life was concerned) to the Dean of St. John’s church. Therefore, a conclusion can be drawn that to name Vilnius paupers’ fraternity as a guild (this is popular in Lithuanian historic literature) is wrong. Actually, Vilnius paupers’ formal social organization was one of the layers of the then Lithuanian society. Consequently, this research is interesting both for historians and general public.

The author also claims that the history of Vilnius’ marginal society layers needs further research, especially in the context of other West and East European cities.