„Istorija“. Mokslo darbai. 68 tomas
Domininkas BURBA. Tolerancijos dienai skirta konferencija
Spausdinti

Lapkričio 16-oji – Tarptautinė tolerancijos diena, minima ir švenčiama Lietuvoje ir visame pasaulyje. Kauno įvairių tautų kultūros centras ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra bei Kultūros tyrimo centras pakvietė mokslininkus į konferenciją „Tautinės mažumos Lietuvoje: dialogo paieškos“. Ji įvyko bene gražiausioje VDU salėje – Katalikų teologijos fakulteto didžiojoje Tomo Akviniečio auloje.

 

Konferencijos organizacinis komitetas: dr. Rasa Varsackytė (pirmininkė), doc. dr. Pranas Janauskas, doc. dr. Egidija Ramanauskaitė-Kiškina (visi trys atstovavo VDU) bei Kauno įvairių tautų kultūros centro direktorius mgr. Dainius Babilas.

 

 

 

1 il. Posėdžiui pirmininkauja dr. R. Varsackytė

 

Renginio pradžioje Kauno savivaldybės administracijos direktorius Vygantas Gudėnas perskaitė miesto mero Andriaus Kupčinsko sveikinimo laišką. Jame kalbama apie tolerancijos problemas bei pastangas išvengti galimų konfrontacijų šiandienos pasaulyje. Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotojas Slavomiras Vidtmanas (Slavomir Vidtmann) taip pat kėlė tolerancijos problemą Lietuvoje. Sveikinimo žodį tarė ir VDU prorektorius prof. habil. dr. Juozas Augutis.

 

 

 

2 il. Kauno savivaldybės administracijos direktorius V. Gudėnas skaito miesto mero A. Kupčinsko sveikinimą konferencijos dalyviams

 

 

 

3 il. Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotojas S. Vidtmanas

 

Pirmąjį pranešimą skaitė mgr. Domininkas Burba (Vytauto Didžiojo universitetas, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“). Pranešimo tema „Kaltinimai Vilniaus regiono žydams dėl ritualinių žmogžudysčių XVIII amžiaus pirmoje pusėje: religinės–rasinės neapykantos proveržiai“. Autorius pradėjo nuo praeities kriminalinį pasaulį tyrinėjančio istoriko padėties. Nagrinėjant praėjusių amžių nusikalstamumą jam tenka gilintis į realius ir fantastinius kaltinimus. Iki šių dienų kaip kriminaliniai nusikaltimai baudžiamos ir traktuojamos tokios veikos kaip žmogžudystė, sumušimas, išprievartavimas, vagystė, finansinės aferos. Tačiau dažnas Naujųjų laikų epochos žmogus tebetikėjo, jog egzistuoja raganos, burtai. Lygiai taip pat jis galvojo, kad žydai galėjo vartoti krikščionių kraują ritualiniams tikslams. Pranešimo autorius  pasakojo apie nusikaltimus, kuriais LDK laikais buvo kaltinamos tautinės mažumos. Žydai dažniausiai buvo kaltinami ekonominiais nusikaltimais (visų pirma skolų negrąžinimu), nors pasitaikydavo ir smurtinių nusikaltimų, vagysčių. Jie dažniausiai skųsdavosi dėl prieš juos taikyto smurto. Totorių mažuma dažniausiai buvo kaltinama ir skųsdavosi dėl smurtinių nusikaltimų. Pranešimo autorius pateikė du įvykius iš 1714 bei 1740 m. – bylas, kuriose žydai buvo kaltinami grobę ir nukankinę vaikus. 1714 m. Vilniaus žydas Aronas Izraelevičius (Aron Izraelewicz) buvo išteisintas ir su savo krikščionimis pavaldiniais paleistas iš kalėjimo, o 1740 m. Musninkų valdų savininkai dvasininkai neišdavė savo pavaldinių žydų. Tokio pobūdžio bylų buvo nedaug, taigi LDK laikais į kitatikius buvo žiūrima labai tolerantiškai, tautinės bendruomenės nuolat bendradarbiavo.

 

Konferencijai pirmininkavusi dr. Rasa Varsackytė po pranešimo pridūrė, kad ir Kaune žydai su krikščionių dauguma lemiamais momentais susivienydavo miesto labui.

 

Mgr. Linas Venclauskas (Vytauto Didžiojo universitetas) pranešime „Lietuvių ir žydų santykių vaizdavimas XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių spaudoje“ nagrinėjo Tautinio atgimimo pradžios Lietuvos inteligentijos pozicijas. Prelegentas parodė, kad spaudoje požiūris į žydus buvo ir teigiamas, ir neigiamas. Jis palygino du pagrindinius autorius, nuolat kritiškai rašiusius apie žydus – Motiejų Valančių ir Vincą Kudirką. Nors jų publicistikoje pasitaikydavo nacionalizmo gaidų, iš esmės tai buvo buitinis antisemitizmas. Tuo metu Europoje vyravo rasinis antisemitizmas. Kita vertus, kai kurios kritiškos pastabos prieš žydus tebuvo dalis bendresnio kritinio požiūrio į to meto Lietuvos realijas. Socialdemokratų spauda propagavo lygiateisišką bendradarbiavimą, o Vaižgantas „Tėvynės sarge“ teigė: „būkite tokie kaip žydai“.

 

Vėliau kalbėjęs Gintaras Kušlys (Vilniaus dailės akademija) pranešime „Apie tautinių bendruomenių kultūros pėdsakus, aptinkamus konservavimo-restauravimo darbų metu Kauno sienų tapyboje“ palietė skaudžią ir Kaunui ypač svarbią problemą – kultūros paveldo išsaugojimą. Autorius paminėjo, kad Pažaislio kamaldulių vienuolyne dirbę italų meistrai paliko ten savo kultūros pėdsakų, bet po 1831 m. sukilimo (1832 m.) vienuolynas atiteko stačiatikiams, ir šie kai kurioms figūroms pripaišė barzdas, kai kurias freskas išvis uždažė. Restauruojant jos buvo atnaujintos. Faktiškai išnyko 2002 m. rasta XIX a. vidurio statybos žydų sinagogos ornamentinė kompozicija, kurią per remontą nudaužė statybininkai. Atidengta Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (dabar Viešoji biblioteka) esanti Petro Kalpoko freska „Darbas“, kuri sovietmečiu buvo uždengta, kitos freskos iki šiol yra uždažytos. Kauno karininkų ramovėje atidengta J. Mackevičiaus freska, vaizduojanti Vytautą Didįjį ant žirgo. Dėl jos meninės vertės galima abejoti, bet dėl istorinės reikšmės diskusijų kilti neturėtų. Vertinga freska sukurta dailininko L. Truikio Šančių bažnyčioje. Lietuvoje restauravimas nūdien susiduria su nemenkomis problemomis: daugelis kvalifikuotų restauratorių paliko šį darbą, o naujos kartos specialistų sulaukiama ne tiek ir daug.

 

Po pertraukėlės kalbėjo dr. Kamilė Rupeikaitė (Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus; Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Jos pranešimo tema: „Kąnkles garsingas Wieszpatem skąmbinsiu“... Biblinių muzikos instrumentų semantika lietuvių pasaulėvokoje“. Autorė liudijo, kad visuose lietuviškuose Šv. Rašto vertimuose muzikinių instrumentų pavadinimai retai atitikdavo originalaus teksto prasmę. Pvz., vienas populiariausių atitikmenų hebrajiškajam kinorui – Dovydo lyrai – iki pat XX a. vertimų buvo kanklės. Kai kuriuose vertimuose pasitaiko tokių terminų kaip skudučiai ir vargonai, nors bibliniais laikais tokie instrumentai žydams nebuvo žinomi. Tiesiog, siekdami Biblijos teksto prieinamumo visuomenei, vertėjai Šv. Rašte minimų muzikos instrumentų atitikmenų ieškojo tarp savo laikmetyje ir aplinkoje paplitusių muzikavimo įrankių. Vietinės kilmės instrumentai sudaro gausiausią vertimuose vartojamų lietuviškų ekvivalentų grupę. Taip biblinės muzikinės sąvokos per prasmines analogijas randa atgarsį lietuvių pasaulėvokoje. Tokios tendencijos vyrauja ir kitų kalbų (lenkų, rusų, latvių, anglų, arabų ir kt.) Biblijos vertimuose.

 

Dr. Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė (Šiaulių universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas) pranešime „Vietos valdžios pozicija tautinių mažumų atžvilgiu: pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai“ nagrinėjo vietos valdžios lygmens konfliktus valstybės kūrimosi pradžioje. Autorė teigia, kad valsčių ir apskričių savivaldybės kartais priimdavo radikalius sprendimus. Konfliktų su tautinėmis mažumomis nebuvo labai gausu, bet retkarčiais pasitaikydavo, pvz., kai kuriuose valsčiuose vietos valdžia skirdavo didesnes rekvizicijas žydams bei lenkams dvarininkams. Vietos valdžia nepasitikėdavo lenkais, netgi paskirtais vyriausybės. Dalinantis labdarą varguomenei, kai kuriuose valsčiuose buvo stengiamasi jos neskirti rusams bei žydams. Įdomus Raudondvario atvejis, kuomet vietos valdžia nusprendė uždrausti žydams nuomoti kambarius. Seimeliai kartais labai griežtai vertino tuos, kurių vaikai tarnaudavo legionuose. Pranešimo autorė konstatavo, kad dažniausiai visi konfliktai buvo buitiniai. Radikalūs savivaldybių sprendimai tautinių mažumų atžvilgiu niekur nebuvo įgyvendinti, apskrities viršininkai, atstovaujantys centro valdžiai vietose, atliekantys administracinę savivaldybių priežiūrą, reikalavo atšaukti tokius sprendimus kaip prieštaraujančius įstatymams. Centrinės vadžios sprendimas visus dokumentus savivaldybėse rašyti lietuviškai sulaukė prieštaravimų, bet vis dėlto buvo įgyvendintas gana greitai.

 

Doc. dr. Saulius Kaubrys (Vilniaus universitetas) pranešime „Lietuvos vokiečiai rinkiminėse kampanijose į vietos savivaldos institucijas: patirties dimensija (1918-1940)“ teigė, kad po Nepriklausomybės atkūrimo vyko daug įvairių rinkimų ir vokiečių bendruomenė, sudariusi maždaug 49 000 žmonių, juose aktyviai dalyvaudavo. Kai kuriuose miestuose (pvz., Tauragėje) nemažai vokiečių būdavo išrenkama į vietos savivaldos institucijas, tačiau prieš 1924 m. jų populiarumas labai smuko. Vokiečiai buvo priversti kartais vienytis su rusais bei karaimais. Lietuvos saugumas sekė vokiečius, kurie buvo renkami, apie juos būdavo sudaromos dosjė, kuriose minėta, ar asmuo atsidavęs vokiškumui, ar lojalus Lietuvai ir jos valdžiai, nustatomos jų politinės pažiūros, moralinės savybės.

 

Po pietų pertraukos kalbėjęs svečias iš Lenkijos mgr. Tomas Blaščakas (Tomasz Błaszczak – M. Koperniko universitetas, Torunė) pranešime „Baltarusių integracijos į Lietuvos visuomenę pavyzdžiai (1918-1940)“ nagrinėjo Lietuvos baltarusių veiklą tarpukariu. Pranešime prelegentas nurodė, kad buvo trys pagrindiniai baltarusių emigracijos centrai – Ryga, Berlynas ir Praha. Vėliau prisidėjo ir Kaunas. Baltarusių klausimas buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos santykių su Lenkija veiksnių. Didelė dalis Kaune apsistojusių baltarusių buvo prolietuviškos orientacijos, nors dalis emigrantų, veikusių ne Lietuvoje, tikėjosi, kad Vilniaus kraštas turėtų atitekti Baltarusijai. Kai kurie Lietuvoje gyvenę baltarusiai pritapo ir integravosi į Lietuvos visuomenę. Autorius išskyrė: Aleksandrą Ružaniec-Ružancovą – bibliofilą ir bibliografą, Dominyką Semašką – ministrą be portfelio baltarusių reikalams, vėliau Ugniagesių tarnybos darbuotoją, leidusį žurnalą „Lietuvos gaisrininkas“, vėliau „Lietuvos ugniagesys“, Semioną Bojevą – advokatą, Klaudijų Duž-Dušanskį. Pastarasis turėjo knygyną, buvo inžinierius ir architektas, daugelio Kauno statinių autorius. Sovietų kalintas, vėliau grįžęs į Lietuvą ir miręs Kaune, 2004 m. kartu su žmona Jelena buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

Mgr. Lija Janauskienė (Vytauto Didžiojo universitetas) pranešime „Mados kūrėjo dirbtuvės Kaune: žvilgsnis į žydų ir lietuvių siuvimo meistrų veiklos barus 1918-1940 m.“ pasakojo apie siuvėjų veiklą tarpukario Kaune bei kituose Lietuvos vietose. Anot prelegentės, tuo metu buvo siuvimo verslo bumas, daug kas norėjo mokytis, valstybė rėmė tą veiklą, finansavo siuvėjų kursus. Šiame versle dalyvavo iš esmės tik dvi tautinės bendruomenės – lietuviai ir žydai, žinomi tik pavieniai kitų tautybių siuvėjai. Žydų siuvimo verslą rėmė OR draugija. Autorė minėjo tuometines mados tendencijas: pvz., ginčus dėl korsetų, kuriuos feministinės organizacijos bei medikai laikė kenksmingais, tačiau tuometiniai siuvimo profesionalai pateikdavo krūtinės nespaudžiančius korsetus. Vienas geriausių siuvimo meno specialistų buvo Volfas Jakovas. Stažuotis jis vykdavo į Paryžių, ten gavo kirpimo profesoriaus vardą, išleido knygą apie siuvimą „Siuvėjos draugas“, rengė kursus. Pasak autorės, vyriškų drabužių verslas buvo žymiai pelningesnis. Atvirų konfliktų tarp tautinių bendrijų dėl klientūros kildavo retai, nors konkurencija buvo ryški.

 

Skaidra Grabauskienė (Vytauto Didžiojo universitetas) pranešime „Lenko įvaizdis Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“ kalbėjo apie lenkus vaizdavusią Lietuvos spaudą, pateikė ne vieną karikatūrą iš to meto spaudos. Anot prelegentės, lenkas turėjo kelis įvaizdžius, bet visų jų esmė buvo vienoda – lenkai vaizduojami neigiamai. Autorė teigė, kad tarpukario Lietuvos statistika nevisiškai galima pasitikėti, nes oficiali statistika visai nekoreliavo su rinkimų rezultatais, kuriuose lenkai gaudavo nemažai balsų, ypač Kaune. Spaudoje vyravo įvairūs lenkų apibūdinimo tipai. Laikraščiai rašydavo, kad lenkai atsisakydavo kalbėti lietuviškai, anot Lietuvos spaudos, lenkai viešpataudavo kai kuriose Kauno kavinėse ir knygynuose. Spauda skelbė, kad Lietuvos lenkai – tai sulenkėję lietuviai. O tokie dar pavojingesni negu Lenkijos lenkai. Trečias tipas – lenkas triukšmadarys, ateinantis į bažnyčią tik pašūkauti ir pasimušti. Anot spaudos, jie užpuldinėdavo lietuvius, ypač šaulius. Dar vienas įvaizdžio tipas – lenkas provokatorius, Lenkijos valstybės agentas. Jis skleisdavo netikras žinias, šmeiždavo lietuvius. Ir paskutinis autorės išskirtas tipas – lenkas anekdotų herojus. Po šio pranešimo replikavo doc. dr. S. Kaubrys. Anot jo, gyventojų surašymo metu galėjo būti sufalsifikuota tik apie kelis šimtus tautybės įrašų ir nėra pagrindo smarkiai abejoti statistika. Jis kėlė klausimą, ar lenko įvaizdis buvo vien tik neigiamas. Doc. dr. Bernaras Ivanovas diskusijos metu palaikė prelegentės poziciją, teigė, kad lenkų atžvilgiu Lietuvos politika buvo griežta. Dr. Regina Laukaitytė replikavo, kad visoje Europoje vyravo panašios tendencijos ir Lietuva savo politika tautinių mažumų srityje niekuo nesiskyrė nuo kitų šalių.

 

Mgr. Vilma Akmenytė iš Vytauto Didžiojo universiteto nagrinėjo lietuvių ir latvių santykius. Jos pranešimas „Tarpininko vaidmuo atstovaujant tautinių mažumų interesams: Lietuvių-latvių vienybės draugijos veikla XX a. 3-4 dešimtmetyje“ tyrinėjo šių draugijų veiklos specifiką Latvijoje ir Lietuvoje. Anot prelegentės, latvių tautinė mažuma dažnai nesusilaukia pelnyto dėmesio, latviai priskiriami prie nereikšmingų mažumų, nors kadaise buvo iškelta netgi latvių ir lietuvių bendros valstybės idėja. Lietuvių ir latvių draugijos spręsdavo savo tautinių mažumų santykius (pvz., latviai Kaune siekė ruošti liuteronų kunigus latviškoms parapijoms Lietuvoje). Įdomu, kad dėl savo problemų latviai Lietuvoje kreipdavosi į Rygoje veikiančią draugiją, o lietuviai Latvijoje – į veikiančią Kaune. Lietuvių ir latvių vienybės draugijai priklausė tokie žinomi veikėjai kaip Janis Rainis, Aspazija, Maironis, broliai Vileišiai.

 

Dr. Egidijus Mažintas (Vilniaus pedagoginis universitetas) pranešime „Tarpkultūrinis dialogas Lietuvoje (1920-1939): rusų menininkai emigrantai – muzikiniuose spektakliuose Valstybės teatre Kaune“ nurodė, kad daugelis rusų režisierių bei baletmeisterių buvo iš Rusijos po 1917 m. pasitraukę emigrantai, jie buvo gerai išstudijavę Fiodoro Šaliapino aktorinio meno mokyklą ir atvežė šias idėjas į Lietuvą. Todėl Kauno teatras buvo labai aukšto lygio. Nors Lietuvos spauda kai kada griežtai kritikavo rusų menininkų dominavimą valstybės teatre, valstybės bei teatrų vadovų pozicija buvo jiems palanki ir nesikišo į teatrinę veiklą.

 

Dr. Regina Laukaitytė (Lietuvos istorijos institutas) pranešime „Lietuvos rusai vokiečių okupacijos metais (1941-1944): politinės integracijos patirtis“ parodė sudėtingą lietuvių ir Lietuvos rusų santykių etapą – Antrąjį pasaulinį karą. Anot prelegentės, tarpukariu rusai vieninteliai iš tautinių mažumų buvo potencialiai priešiški savo valstybei – Sovietų Rusijai. Tačiau dėl bendruomenės  negausumo tuo metu Europoje veikusios gana įtakingos ir stiprios rusų emigrantų antisovietinės organizacijos Lietuvos Respublikos saugumui didesnių rūpesčių nekėlė, jų padaliniai čia buvo negausūs. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui rusų bendruomenės padėtis Lietuvoje labai pablogėjo. Jie kaltinti prosovietinėmis pažiūromis, pagalba partizanams, rusų kaimų gyventojai skundėsi nepagrįstai žiauriu lietuvių savivaldos, policijos elgesiu. Tokia situacija vertė juos ieškoti okupacinės vokiečių valdžios užtarimo. Pastaroji 1943 m. kovą įsteigė Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biurą, sugebėjusį pakoreguoti lietuvių savivaldos institucijų politiką. Tačiau okupacinė valdžia pirmiausia atsižvelgė į savo interesus ir sėkmingai panaudojo rusų bendruomenės, stačiatikių ir sentikių bažnyčių potencialą propagandos tikslams. Vėliau kilus diskusijai dr. Grigorijus Potašenko teigė, kad sentikių bendruomenė tuo metu išgyveno sudėtingą etapą, lietuvių dauguma iš esmės spaudė sentikius. Todėl daugelis jų po karo stodavo į vadinamųjų stribų būrius, kadangi tuo metu Lietuvos partizanai juos fiziškai persekiodavo.

 

Dr. Bernaras Ivanovas (Vytauto Didžiojo universitetas) pranešime „Lietuvos žydai sovietinio antisemitizmo akivaizdoje“ teigė, kad per pirmąją sovietinę okupaciją žydai, ne mažiau nei lietuviai, buvo engiami sovietų valdžios. Sovietus palaikiusių žydų buvo mažuma ir tai buvo daugiausiai nutautėję žydai.

 

Mgr. Leonas Tolvaišis (Vytauto Didžiojo universitetas) pranešime „Lietuva Europoje: tautinė valstybė ar multietninė visuomenė?“ gvildeno alternatyvos problemą – kuriuo keliu Lietuva turėtų eiti. Pasak prelegento, remiantis įstatymais galima teigti, kad Lietuvos valstybė pasirinkusi pirmąjį kelią. Po pranešimo replikavęs dr. G. Potašenko iškėlė klausimą, ar tinkama priešprieša tarp valstybės ir visuomenės. Anot G. Potašenkos, visiškai įmanoma, kad egzistuotų tautinė valstybė, kuri būtų tolerantiška mažumoms.

 

Konferenciją užbaigęs mgr. Dainius Babilas (Kauno įvairių tautų kultūrų centras) pranešime „Tautinės mažumos šiuolaikinėje visuomenėje ir tolerancijos kainos“ minėjo problemas, su kuriomis susiduria tautinės bendruomenės šiandienos pasaulyje.

 

Vėliau konferencijos dalyviai ir svečiai galėjo pasiklausyti romų muzikos dainininkės iš Šiaulių Konsuelos Mačiulevičiūtės koncerto. Diskusijos tęsėsi ir per iškilmingą vakarienę.

 

Galima konstatuoti, kad konferencija pavyko. Joje susitiko įvairių mokslų sričių ir šakų atstovai, sulaukta žiniasklaidos dėmesio, dėl daugelio klausimų kilo polemika. Tai rodo tolerancijos problemų aktualumą praeityje ir šių dienų pasaulyje.

 

Domininkas BURBA