„Istorija“. Mokslo darbai. 68 tomas
Valdas SELENIS. Lietuvos humanitarų organizacijos 1918?1940 metais
Spausdinti

Juzefovičius, Romas. Lietuvos humanitarų mokslo organizacijos (1918−1940). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, 272 p.

 

Per pastaruosius penkerius metus pasirodė nemažai monografijų, skirtų įvairiems 1918−1940 m. Nepriklausomos Lietuvos istorijos raidos aspektams. Tyrinėta tuometinės Lietuvos kariuomenė,[1] kultūros politika,[2] istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete,[3] lietuvių moterų judėjimas,[4] diplomatijos istorija[5] ir kitos temos. Apie istorijos tyrimų keltinas problemas buvo diskutuojama per pirmąjį Lietuvos istorikų suvažiavimą. Istorikai teigė, kad mažai darbų iš kitų Europos šalių istorijos. Antanas Tyla akcentavo ekonomikos istorijos tyrimų trūkumą.[6] Šio itin svarbaus Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo tarp dviejų pasaulinių karų laikotarpio nenagrinėtų temų kasmet lieka vis mažiau. Jo tyrinėtojams, kaip ir viduramžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos problemas nagrinėjantiems istorikams, ateityje, matyt, teks ieškoti ne tiek naujų šaltinių (jų vargu ar atsiras Lietuvos archyvuose ir bibliotekų rankraščių skyriuose), kiek interpretacijų.

 

Neskelbtais šaltiniais ir nauja interpretacija mūsų žinias apie Nepriklausomos Lietuvos humanitarų mokslo, visuomenines ir valstybines organizacijas vaisingai papildo Kultūros, filosofijos ir meno instituto išleista istoriko, šio instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio ir Vilniaus pedagoginio universiteto docento Romo Juzefovičiaus knyga. Monografija skirta Lietuvos mokslo draugijos įsteigimo šimtmečiui ir jos svarbai paminėti.

 

Knygoje remiantis skelbta, archyvine ir rankraščių medžiaga nagrinėjama mokslininkų ir mokslo mėgėjų veikla 1918−1940 metais steigiant humanitarinio pobūdžio organizacijas, aptariamos mokslinio darbo sritys bei švietėjiška veikla. Darbe pateikti dar neskelbti duomenys apie literatūrologų, filosofų, karo istorikų ir kitų visuomeninių mokslo institucijų, taip pat jų padalinių steigimą, mokslininkų ryšius Lietuvoje ir užsienyje. Knygą sudaro penki skyriai, skirti Lietuvos visuomeninių mokslo institucijų steigimo istorinėms ir kultūrinėms prielaidoms aptarti, humanitarinių draugijų organizaciniam modeliui išryškinti, mokslininkų humanitarų raiškos sritims ir formoms, atskiras skyrius – lituanistikai Vilniaus mokslo draugijose 1920−1940 metais, ir paskutinis, užbaigiantis knygą, − mokslo sistemos sovietinimo pradžiai.

 

Ilgokai šia tema nebuvo atskiros monografijos. Sovietmečiu Istorijos institutas yra išleidęs knygą su plačiais Juozo Jurginio ir Vytauto Merkio straipsniais apie Lietuvių mokslo draugiją ir kitas XX a. pradžios lietuvių kultūros ir švietimo organizacijas.[7]

 

Pritariant monografijos autoriui, paminėsiu kai kuriuos teiginius, mano nuomone, galinčius geriausiai parodyti svarbiausius jo darbo akcentus. Taigi, anot autoriaus, mokslo institucionalizavimo tyrimai tapo svarbia mokslo istorijos pažinimo dalimi (p. 8), kaip ir intelektualinės aplinkos, mokslininkų ryšių, švietėjiško mokslininkų bendruomenių poveikio visuomenei ypatumai. Nepriklausomoje Lietuvoje 1918−1940 m. veikė beveik dvidešimt mokslo draugijų ar joms artimų visuomeninių institucijų. Faktinė medžiaga tekste pateikiama ne chronologine tvarka, o grupuojama pagal aptariamų organizacijų veiklos kryptingumą, jų mokslinės raiškos panašumus.

 

Pirmame skyriuje autorius rašo apie profesionalaus mokslo formavimąsi XIX a. ir XX a. pradžioje. Remdamasis garsiu teoretiku Tomu Kūnu (Thomas Kuhn) jis pažymi, kad profesionalių humanitarinių tyrimų organizavimas Vakarų Europoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje iš esmės siejamas su universitetu ir prie jo kuriama neformalia moksline aplinka, vėliau tampančia vis labiau specializuotomis tyrėjų bendruomenėmis. Kaip pavyzdys čia gali būti ir akademinės istoriografijos institucionalizavimas Vokietijos, Prancūzijos, o vėliau ir kituose Europos universitetuose XIX a. leido laiduoti tyrimų tęstinumą ir tam tikrą kolektyviškumą (p. 21). XIX a. Lietuvoje profesionalėjimo procesas buvo sudėtingas ir kalbėti galima tik apie jo užuomazgas, nes reikėjo, kad susiformuotų inteligentija kaip visuomenės sluoksnis. XIX a. antroje pusėje, nesant universiteto, pastangos vienyti mokslinį potencialą, anot knygos autoriaus, buvo sunkios.

 

Toliau autorius rašo apie mokslo institucijų ir organizacijų steigimo sąlygas Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis pažymi, kad 1939 m. pradedančiam veiklą Lituanistikos institutui − pirmajai valstybinei mokslinio tyrimo įstaigai – buvo naudinga Zenono Ivinskio, Adolfo Šapokos, Juozapo Stakausko, Igno Jonyno ir kitų patirtis mokymo ir mokslo organizacijose, jau užmegzti tarptautiniai ryšiai (p. 33). Reikėtų pritarti knygos autoriui, kad šie motyvai turėjo lemiamos reikšmės telkiant mokslinį personalą, kurio atranka buvo gana kvalifikuota, turint omenyje, kad trūkstant etatų ir pačių tiriamojo mokslo institucijų, Lituanistikos instituto Istorijos sekcijoje pageidavo dirbti ir daugiau istorikų.[8] Svarbus profesionalizacijos veiksnys – jau nuo 1919 m. paskirtos valstybės stipendijos studijoms užsienio aukštosiose mokyklose. Pasak knygos autoriaus, į Nepriklausomos Lietuvos akademinę bendruomenę labai sėkmingai įsiliejo ne tik įvairiose šalyse mokslus baigę lietuviai, bet ir iš užsienio čia gyventi bei dirbti atvykę mokslininkai (p. 33). Tai tiesa, tik reikėtų pastebėti, kad, tarkim, istorikams, norintiems įsidarbinti Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete, studijų vien užsienio universitetuose neužteko, reikėjo šiame universitete lankyti seminarus, būti žinomam profesoriams.[9] Vienintelis iš užsienio (Prancūzijos) atvykęs lietuvių kilmės mokslininkas, kuris ketvirtajame dešimtmetyje tapo docentu universitete Kaune, nors jame nestudijavo, – meno istorikas Jurgis Baltrušaitis.

 

Autorius aptarė ir svarbų mokslo raidai ekonominio skatinimo veiksnį – Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto 1924 m. priimtą nutarimą dėl atlyginimo už leidybinę veiklą, už originalius mokslo straipsnius, mokslo veikalų kritiką (p. 38−39). Universitetas atliko didžiulį darbą ir neformalioje mokslo žinių skleidimo srityje (p. 39). Fakultetų steigėjai skaitė paskaitas ne tik Kaune. Galima pridurti, kad be autoriaus išvardintų miestų ir miestelių − Klaipėdos, Dotnuvos, Biržų ir Jurbarko, paskaitos visuomenei buvo organizuojamos ir Šiaurės Lietuvos mieste Šiauliuose. „Kultūros“ draugija kvietė A. Janulaitį 1923 m. kovo 27 d. skaityti paskaitų: „(...) „Kultūros“ bendrovė kviečia A. Janulaitį sutikti atliekamu laiku pavažiuoti į provinciją, tada ir kur Tamstai patogiau būtų (...) ypatingai laukiami lektoriai su paskaitomis Šiauliuose, kur yra susidariusi jau plati ir nuolatinė klausytojų auditorija (...)“.[10]

 

Pažymėtina, kad visuomeninės organizacijos buvo alternatyva valstybinėms institucijoms, o tai itin svarbu po 1926 m. gruodžio 17 d. palaipsniui įsigalėjus autoritariniam režimui. Jos kartu skleidė ir laisvą, nepriklausomą nuo valstybinio diskurso mokslinę mintį. Autorius užsiminė apie draugijų veiklos suvaržymus 1935 m. priėmus Spaudos, o 1936 m. − Draugijų įstatymus (p. 42). Anot autoriaus, pastarasis įstatymas sugriežtino visuomeninių draugijų steigimo sąlygas, kontrolę ir apskaitą, tačiau visuomeninė veikla ir jos institucionalizavimas nesutriko, daugelis organizacijų perregistravo savo veiklą. Žinoma, Antano Smetonos prezidentavimas buvo liberali ,,aksominė diktatūra“, jeigu lyginsime, tarkim, su nūdienos Rusijos „valdoma demokratija“ ir visuomeninių organizacijų veiklos sąlygomis šioje šalyje. Autorius nuolatos akcentuoja valstybės institucijų svarbą kultūros ir mokslo raidai. Tačiau buvo ir yra kitas pavojus − pernelyg didelė biurokratizacija, kuri gali „sukaustyti“ mokslą. Šią problemą, rašydamas apie nepriklausomas privačias iniciatyvas XIX−XX a. Lietuvos moksle ir kultūroje įžiūrėjo Egidijus Aleksandravičius: ,,Atrodytų keista, bet per visą Rusijos aneksijos laikotarpį mūsų visuomenėj nebuvo nė ženklo biurokratinio, valdininkiško autoriteto. Tuo tarpu 1918−1940 m., kad ir kaip žiūrėtumėm, valdininko pirmumas prieš kultūrą kuriantį žmogų labai aiškus ir vis didėja (...). Kultūros gyvenimo savaveiksmiškumas, bent kaip rašo M. Biržiška, yra žlugdomas, visas to gyvenimo funkcijas susiima valstybė. (...) Skirtingai nuo latvių ar estų, per tą laiką išsaugojusių kaip tik asociacijoms, draugijoms priklausiusius teatrus, muziejus, − Lietuvoje, be valstybės jau nieko nebėra. Universitetas, muziejai, opera, teatras − visa valstybės“.[11] Ši nuomonė yra įdomi tuo, kad atkreipia dėmesį į tai, jog atrodytų, toks pozityvus ir būtinas mokslo raidos reiškinys kaip valstybės vykdoma mokslo institucionalizacija, gali turėti ir tam tikrų neigiamų pasekmių. Tačiau ji tik dar labiau išryškina visuomeninės minties ir visuomeninių organizacijų svarbą.

 

Toliau pristatomos knygos autorius aptarė Lietuvių mokslo draugijos reikšmę organizuojant aukštąjį mokslą Nepriklausomoje Lietuvoje (p. 46). Jis taikliai pažymėjo, kad tuo metu buvo akcentuojama lituanistikos svarba, tačiau lituanistiniai darbai daugiaprofilinėse organizacijose dar nebuvo pakankamai gerai organizuoti, nes tam trukdė interesų įvairovė, idėjinis kryptingumas ir kt. Minima nemažai tuo metu veikusių draugijų (p. 50−57). Visuomeninėse mokslo organizacijose siekė dalyvauti ne vien mokslininkai tyrėjai, o ir mokslo mėgėjai, t. y. su kitokia profesionalia veikla susiję, bet mokslinį pažinimą remiantys ar net dalyvaujantys jame asmenys. Mėgėjų dalyvavimas ir parama steigiant visuomenines mokslo organizacijas išplėtė dar negausios mokslo bendruomenės raiškos galimybes.

 

Antrame skyriuje, skirtame humanitarinių draugijų organizaciniam modeliui atskleisti, autorius apibūdino per tarpukarį įsteigtų mokslo organizacijų struktūros formavimo, finansavimo, vadovavimo, vidinaus ir tarpusavio ryšių organizavimo savitumus. Tyrimas atliktas remiantis organizacijų statutais, susirinkimų protokolais, draugijų posėdžių protokolais ir šiek tiek − jų narių korespondencija. Pastaroji, nors ir nėra išlikusi visa, leidžia parodyti neformaliuosius organizacijų narių ryšius. Autorius rašo ir apie tarptautinius ryšius − antai remdamasis M. Bronšteino (Brensztejn) publikacija mini pirmąjį po Vilniaus užėmimo lenkų mokslininkų − archeologo V. Antonievičiaus (W. Antoniewicz) ir istoriko V. Semkovičiaus (W. Semkowicz) 1929 m. vizitą į Kauną (p. 72).[12]

 

Autorius skyrė dėmesio jau minėtam labai svarbiam organizacijų gyvavimo ekonominiam aspektui − lėšų kaupimui ir tvarkymui (p. 81−84).

 

Trečiame monografijos skyriuje aptariamos Nepriklausomos Lietuvos mokslininkų humanitarų organizacijų raiškos sritys ir formos. Čia autorius rašo apie mokslinės medžiagos kaupimą, tyrimą, įvertinimą (p. 91−92). Pateikta žinomų ir mažiau žinomų duomenų apie Lietuvos istorijos draugijos veiklą, paminėta, kad jaunieji tuometiniai istorikai ją apibūdino kaip nepakankamai produktyvią, tačiau ji rodė istorikų bendruomenės profesionalėjimą, nes vyko diskusijos dėl mokslinių leidinių, tarptautinio bendradarbiavimo ir kt. (p. 91−95). Autorius taip pat išskyrė svarbiausias humanitarų draugijų mokslinės ir mokslinės taikomosios veiklos kryptis (p. 101). Tarp daugelio šiame skyriuje ir visoje knygoje išvardintų organizacijų, be minėtos Lietuvos istorijos draugijos, galima rasti informacijos apie Karo mokslų draugiją, XXVII knygos mėgėjų draugiją, Lietuvos bibliotekininkų, Kalbos, Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijų, Lietuvių katalikų mokslų akademijos ir Jono Jablonskio fondo veiklą, indėlį į humanitarinių mokslų plėtrą. Kalbant apie leidinius, manau, taikli yra autoriaus pastaba, kad Lietuvos istorijos draugijos leistas ,,Praeities“ žurnalas buvo ne vien Vytauto Didžiojo universiteto istorikų bendrijos, o ir visos šalies istorikų telkimo reikalas (p. 113).

 

Ketvirtas knygos skyrius – apie Vilniaus mokslo draugijas 1920−1940 metais, jame atskleista Lietuvių mokslo draugijos veikla (p. 134−167). Autorius argumentuotai oponuoja nuomonėms, kad 1918−1938 m. ši organizacija merdėjo. Jis teigia, kad LMD tęsė savo mokslinę veiklą. Užsimenama apie Jono Basanavičiaus darbų reikšmę nūdienos globalizacijos laikotarpiu, būtent – tautos savigarbos ugdymui (p. 135). Knygoje minimi ir dažnai įtempti šio laikotarpio Vilniaus lietuvių draugijų santykiai, inteligentijos nesutarimai (p. 138−141). Aptariami lituanistiniai aspektai kitose Vilniaus mokslo organizacijose (p. 168−182). Paminėta ne tik Vilniaus mokslo bičiulių draugija ir jos leidžiamas metraštis „Ateneum Wileńskie“, bet ir baltarusių, žydų, karaimų, totorių organizacijos.

 

Penktas, pats trumpiausias dešimties puslapių monografijos skyrius yra tarsi epilogas, logiškai užbaigiantis knygą sunkiu sovietų okupacijos laikotarpiu. Autorius aptarė mokslo sistemos sovietinimo pradžią ir pasekmes, visuomeninių organizacijų uždarinėjimą, jų narių persekiojimus ir represijas. Paskutiniame skyrelyje aptariamos humanitarų organizacijų veiklos tęstinumo pastangos išeivijoje.

 

Monografijos išvadose autorius akcentuoja, kad profesionalių tyrėjų ir mokslo mėgėjų bendradarbiavimas yra savitas humanitarų organizacijų istorijos bruožas. Mažesniųjų organizacijų veikla nebuvo pakankamai planinga, sisteminga. Itin reikšmingas Nepriklausomos Lietuvos intelektualiniam gyvenimui buvo Lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos draugijų vaidmuo.

 

Knygos pabaigoje pateiktas išsamus archyvinių ir skelbtų šaltinių bei literatūros sąrašas (p. 207−216). Prieduose − humanitarų mokslo draugijų veikimo struktūra (2 lentelė), iš jos matyti, koks buvo draugijų organizuotumo lygis, funkcijų pasiskirstymas. Pridėti išsamūs Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių kalbos draugijos narių sąrašai (p. 221−262). Žinoma, šalia būtų naudingas ir Lietuvos istorijos draugijos narių sąrašas, tačiau jį tektų rekonstruoti iš asmenų prašymų priimti į šią draugiją, saugomų Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje A. Janulaičio fonde (f. 267−2816).

 

Baigiant šį atsiliepimą reikia pastebėti, kad Romo Juzefovičiaus knyga verta didelio ne tik mokslininkų humanitarų, bet ir tiksliųjų mokslų atstovų, o ypač − visuomenės dėmesio. Juo labiau, kad knyga skirta visuomeninių organizacijų ir ne tik akademinės mokslo bendruomenės istorijai. Autoriaus stilius labai aiškus, suprantamas ne tik mokslininkams. Norisi palinkėti autoriui kūrybinės sėkmės ateities darbuose, ir, pasak jo paties, kad valstybės laiku suteikta parama ir dėmesys Lietuvos humanitarikai ne tik įprasmintų pačias idėjas ir darbus, bet ir sudarytų kultūros brandumo perspektyvą.

 

 

Nuorodos



[1] Vaičenonis, J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927−1940). Vilnius:Versus aureus, 2003, 215 p.

[2] Mačiulis, D. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927−1940 m. Vilnius, 2005.

[3] Lasinskas, P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922−1940 metais. Vilnius: Vaga, 2004

[4] Jurėnienė, V. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje−XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, 290 p.

[5] Grigaravičiūtė, S. Lietuvos konsulatai Skandinavijoje 1921−1940 metais. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, 254 p.

[6] Pirmasis Lietuvos istorikų suvažiavimas. Lietuvos istorijos metraštis 2006 metai I. Vilnius, 2007, p. 151.

[7] Iš lietuvių kultūros istorijos. Mokslo, kultūros ir švietimo organizacijas. Vilnius: Mokslas, 1975.

[8] Selenis, V. Lietuvos istorikų bendrija 1918−1944 metais. Kolektyvinės biografijos tyrimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 99.

[9] Selenis, V. Parlamentas ir naujų istorijos specialistų kelias į Vytauto Didžiojo universitetą 1930−1940 metais. Parlamento studijos. Mokslo darbai, 2005, nr. 5, p. 117.

[10] 1923 m. kovo 27 d. kvietimas A. Janulaičiui vykti į Šiaulius. MAB RS, f. 267, b. 3888, l. 4.

[11] Aleksandravičius, E. Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius: Vaga, 2000, p. 33.

[12] Išsamiausią publikaciją apie šį įvykį yra paskelbęs Juliuszas Bardachas: žr. :Bardach, J. Z dziejów polsko-litewskich stosunków naukowych w dwudziestoleciu międzywojennym. Przegląd Wschodni, 1997, nr. 4, z. 2 (14), s. 365−379.