„Istorija“. Mokslo darbai. 68 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Nepriklausomos Lietuvos istorikai
Spausdinti

Selenis, Valdas. Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 metais: kolektyvinės biografijos tyrimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007. 218 p.

 

 

 

1 il. Knygos viršelis.

 

Retas atvejis mūsų istoriografijoje, kai dar neapgynęs daktaro disertacijos istorikas magistras paskelbia savo pirmąją knygą (straipsnius V. Selenis pradėjo publikuoti dar studijuodamas). Taigi, į Lietuvos istorikų „lauką“ ateina kūrybiškas ir darbštus žmogus. V. Selenis pasirinko palyginti sudėtingą ir lietuvių istoriniuose tyrinėjimuose dar neapibendrintą temą. Jis parašė 60-ties Nepriklausomos Lietuvos praeities tyrinėtojų mokslininkų išsamias biografijas. Tai ir istorijos disciplinų profesoriai, dėstytojai bei asistentai Kauno universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitete), ir istorijos mokytojai, ir laikraščių bei žurnalų redaktoriai, taip pat kariškiai, kunigai, turėję mokslinius laipsnius bei vardus. Greta jų ir istorikai, kurie neįgijo mokslinių laipsnių, tačiau aktyviai tyrinėjo valstybės ar gimtinės praeitį bei publikavo knygas ir straipsnius Lietuvos istorijos problematika.

 

V. Selenio knyga aktuali ir originali tuo, kad jis pirmasis lietuvių istoriografijoje aprašė atkurtos Lietuvos valstybės mokslo ir mokymo įstaigose susiformavusią profesionalią istorikų bendriją, atskleidė istorikų lietuvių ir Lietuvoje dirbusių bei gyvenusių kitataučių istorikų gyvavimo ir veiklos aplinkybes, jų išsilavinimą ir mentalitetą. Kaip pažymėjo dr. Povilas Lasinskas, „Darbo autoriaus neabejotinas nuopelnas yra tas, jog į Lietuvos istorikų bendrijos raidą jis bene pirmąkart pažvelgė kompleksiškai. Kaip į socialinį reiškinį <...> Bene pirmąsyk iškeliamos ir sistemiškai analizuojamos tokios problemos kaip istorikų studijavimo carinėje Rusijoje ir Vakarų šalyse ypatumai <...> istorikų įsidarbinimo galimybės atsižvelgiant į jų amžių, lytį, tikybą, tautybę, politines aplinkybes“ (Knygos viršelio antras puslapis).

 

V. Selenio knygoje yra tokie išsamūs skyriai kaip istorikų išsilavinimas, mokslinės kvalifikacijos kėlimas, istorikų teritorinė ir socialinė kilmė, istorikų etninė ir konfesinė priklausomybė, lyties ir šeimos faktorius, amžiaus grupės ir kartų kaita, jų profesinė struktūra ir pragyvenimo šaltiniai. Kiek mažesnis ir silpniau parašytas yra paskutinis prieš išvadas knygos skyrius „Prieškario Lietuvos istorikų bendrijos gyvavimo pabaiga: 1940–1944 metai“. Gal jo nebereikėjo rašyti, gal jis kurio nors kritiko primestas, nes knygai didesnės reikšmės ir įdomumo nesuteikė. Tą medžiagą galima buvo pateikti knygos pabaigoje. Antrą vertus, iš autoriaus galima būtų tikėtis, kad sulauksime išsamesnio šios problemos tyrinėjimo, gal net tik tam sudėtingam sovietinės ir hitlerinės okupacijos Lietuvoje metui skirtos knygos. O gal tai galėtų būti naujo veikalo apie lietuvių istorikus emigracijoje pirmoji dalis?

 

Knygos privalumas yra ir tas, kad autorius labai ramiai ir korektiškai atskleidžia net kai kuriuos tarp to meto istorikų kilusius nesutarimus ir prieštaravimus, kartų kaitos problemas, vyresniųjų istorikų požiūrį į jaunesniuosius ir atvirkščiai. Parodo sunkų istorikų disertacijų gynimo kelią Kauno universitete, kurį lėmė tai, jog vyresnieji vadovaujantys istorikai, baigę universitetus dar carinėje Rusijoje, mokslinių laipsnių neturėjo, jiems Nepriklausomoje Lietuvoje dažniausiai buvo suteikiami tik moksliniai vardai arba leidžiama užimti tuos vardus atitinkančias pareigas, tuo tarpu jų išmokslintas jaunimas veržėsi į gyvenimą, darė karjerą, gynė disertacijas...

 

Lietuvos istorikų bendrijos raidą Nepriklausomoje Lietuvoje V. Selenis lygina su Lenkijos ir kitų V. Europos ir JAV istorikų padėtimi bei veikla. Teorinėje veikalo dalyje autorius plačiai remiasi lenkų ir švedų istorikų pažiūromis. Iš cituojamų lenkų autorių jam priimtiniausios yra Ježio Maternickio (Jerzy Maternicki) pažiūros. Iš švedų istorikų autorius savo teoriniuose apmąstymuose labiausiai pritaria Hako Guneriusono nuomonei apie istorikų bendriją, vadinamąjį istorikų lauką bei kitais klausimais. Šių istorikų nuomonės jam priimtinausios, jomis remdamasis autorius komponavo savo knygą. Beje, per knygos aptarimą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje daugiausiai ir buvo kalbama apie istorikų mokyklą, bendriją, bendruomenę. Autoriaus nuomone, Lietuvos Respublikoje netenka kalbėti apie lietuvių istorikų ar apskritai istorikų (Lietuvoje gyveno ir dirbo ir kitų tautybių bei atvykę iš kitur istorikai) savą mokyklą. Lietuvos istorijos mokykla aptariamuoju metu nesusikūrė, jos nebuvo. V. Selenis tik parodė, kiek viena ar kita to meto Vakarų Europos istorikų mokykla turėjo įtakos konkrečiam Lietuvos istorikui. Bendrijos terminą savo tyrinėjime autorius naudoja todėl, kad veikiantieji bendruomenės asmenys, istorikai mokslininkai, buvo susiję tarpusavyje. O pagrindinis istorikų sociumo tikslas yra kaupti naujas žinias ir jas teikti visuomenei. Šis tikslas vertė istorikus bendradarbiauti nepaisant klasinių, religinių bei politinių skirtumų. Didžiausia istorikus jungianti vertybė yra siektina „istorinė tiesa“. Lietuvos istorikų bendrija, knygos autoriaus nuomone, yra ne formali istorikų organizacija, o įvairių mokslinių, asmeninių, visuomeninių ryšių saistomi konkretūs kūrėjai – istorikai (p. 22–23).

 

Knygos autorius greta pagrindinio aprašomojo teksto pateikė daug priedų. Vertingiausias iš jų – Lietuvos istorikų sąrašas. Tai visų 60-ties istorikų biogramos, pavadintos „1918–1944 m. Lietuvos istorikų bendrijos prozopografija“. Lentelėje surašyti klausimai ir trumpi atsakymai į juos. Pateikiami visų istorikų gyvenimo duomenys, jų išsilavinimo kelias, istoriniai tyrinėjimai, paskelbti iki 1944 metų, net šeimos ir turtinė padėtis, apdovanojimai. Žodžiu, iš esmės pateikiami glausti enciklopediniai straipsneliai apie kiekvieną istoriką. Jie neretai pranoksta net lietuvių emigrantų išleistosios vadinamosios Bostono enciklopedijos straipsnelius, o lyginant su Lietuvoje išleistų sovietmečiu ir šiuo metu leidžiamų enciklopedijų straipsneliais, V. Selenio biogramos savo informuotumu ir apimtimi lenkia enciklopedijas.

 

Į priedus pateko ir knygos iliustracijos. Jų galėjo būti daugiau, bent kiekvienam minimam istorikui po vieną, tačiau ir paskelbtos 20 nuotraukų parodo skaitytojams, kaip atrodė jaunystėje ryškiausios Lietuvos istorikų asmenybės, tuo tarpu mes, ypač vyresnieji istorikai, prisimename juos žymiai brandesnio amžiaus arba esame įpratę matyti juos vyresnius kituose leidiniuose.

 

V. Selenis savo knygoje labai sąžiningai ir išsamiai pristatė skaitytojui išlikusius Lietuvos archyvinius šaltinius, istorikų tyrinėtojų kūrybą bei publicistiką, kur vienu ar kitu aspektu rašoma apie jo analizuojamą periodą bei jo minimus veikėjus. Gal buvo galima, ypač kunigų istorikų biogramas, papildyti duomenimis iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo, Lietuvos valstybinio istorijos archyvo, kuriame yra didelis Žemaičių vyskupijos fondas. Jame išlikusios metrikų knygos galėjo praplėsti kai kurių istorikų biogramas. Kai kuriuos neatsakytus klausimus biogramose galėčiau papildyti. Pavyzdžiui, labai tuščia yra Vinco Maciūno biograma. O jis kilęs iš inteligentų šeimos. Jo tėvas Juozas Maciūnas buvo gydytojas, ne tik vertėsi gydytojo praktika Papilėje ir Linkuvoje, bet ir tautininkų valdymo laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikos aukštas valdininkas – ilgametis Sveikatos departamento direktorius. Vinco Maciūno motina buvo Šiaučiūnaitė, žinomo katalikų bažnyčios visuomenininko, kunigavusio Šiaurės Lietuvoje, Liudviko Šiaučiūno sesuo. V. Maciūnas turėjo ir du brolius. Vyresnįjį Vytautą –  inžinierių, ir jaunesnįjį Algirdą – gydytoją, žymų chirurgą. (Žr. Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys. Chicago, 1978. p. 111, 152).

 

Jono Šliūpo biogramoje neteisingai įrašytas jo gimtojo kaimo pavadinimas. Gruzdžių valsčiuje yra ne Rakadžių kaimas, o Rakandžių.

 

Kaip priekaištą knygos maketuotojams ir leidėjams reikėtų pasakyti tai, kad knygoje pateiktos lentelės ir diagramos kartais aptariamos ne tame pat puslapyje, kuriame atspausdintos. Be to, 37 puslapyje knygos autorius pateikė diagramą, kurioje vienam stulpeliui trūksta paaiškinimo.

 

Pasitaiko ir kai kurių kitų netikslumų. 96 puslapyje teigiama, kad J. Remeika 1927–1939 m. skaitė Lietuvių tautotyros kursą Klaipėdos pedagoginiame institute. Tačiau pedagoginis institutas buvo įkurtas tik 1935 m. ir veikė iki 1941 m. Taigi, iki 1935 m. J. Remeika institute paskaitų skaityti negalėjo, o 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą, matyt, iš jos išvyko.

 

Knygos autorius rašo labai aiškiai, konkrečiai, pasitelkdamas daug faktinės medžiagos, sakyčiau, gal net perdėm klasikiniu istoriniu stiliumi. Veikalas prasideda pratarme ir įvadu, kur iškeliama problema, tyrimo metodas, plačiai aptariama istoriografija ir šaltiniai. Pradėdamas dėstyti skyrių ar net paragrafą, autorius pateikia klausimą. Pasako, apie ką kalbės, o pabaigoje akcentuoja trumpas išvadas. Išvados pateikiamos ir knygos gale. Jos glaustai ir akivaizdžiai atskleidžia Lietuvos istorikų bendrijos silpnąsias ir stipriąsias puses, skatina skaitytoją susimąstyti, kodėl taip buvo, ar negalėjo būti geriau? V. Selenio knyga – galimybė giliau pažvelgti į istorikų bendrijos dabartį ir ateitį.