„Istorija“. Mokslo darbai. 68 tomas
Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ. Vilniaus filharmonijos veikla vokiečių okupacijos metais
Spausdinti

Anotacija. Straipsnis grindžiamas gretutinių mokslo šakų socialinio konstravimo, kultūrologijos, socialinės antropologijos, istorinio determinizmo teorijų nuostatomis. Jame siekiama pateikti kai kurias iki šiol beveik neanalizuoto – Antrojo pasaulinio karo laikotarpio kultūros dimensijas Lietuvoje. Argumentuojama idėja: moralinio pasipriešinimo okupantams galimybės atsiveria mene. Estetizuota tikrovė pateikiama kaip priešprieša būčiai. Tai liudija Vilniaus žydų menininkų kūryba mirties akivaizdoje, aktyvus Filharmonijos kolektyvų darbas. Iškeliama hipotezė: Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse Filharmonijos organizuojamais koncertais, per muzikos meną įprasminama tautinio solidarumo idėja palaikė visos Lietuvos viltį būti laisviems. Lietuvos menininkai nepasidavė germanizacijos įtakai ir išlaikydami nors ir ribotą kultūrinę autonomiją sukūrė savitą veidą. Straipsnyje daroma prielaida: jeigu vokiečiai nebūtų Filharmonijos uždarę, Vilniaus kultūrinėje terpėje galėjo įsitvirtinti ne tik atlikėjus, bet ir klausytojus jau išmokusi suburti savita koncertinė institucija, taip pat pirmus žingsnius žengusi Filharmonijos opera, svariai patvirtinusi Lietuvos menininkų kūrybos potencialo esatį.

 

Prasminiai žodžiai: Vilniaus getas, filharmonija, simfoninis orkestras, Vilniaus filharmonijos opera, muzikinis gyvenimas.

 

Įvadas

 

Apie Filharmonijos Vilniuje veiklą 1940–1943 m. parašyta vos keletas straipsnių, ji minima vos keliose studijose (I. Jankauskienės, J. Bruverio, V. Mažeikos, V. Markeliūnienės, iš dalies, analizuojant periodiką, R. Nomicaitės).[1] Šio laikotarpio sociokultūrinė terpė įvertinama prabėgomis. Meninio gyvenimo faktai dažniausiai perrašomi, bet netikslinami. Todėl moksliniuose straipsniuose neišvengiama klaidų. Jos iš dalies pateisinamos tuo, kad tarybiniais metais apie vokiečių okupacijos laikų kultūros reiškinius kalbėti buvo nepageidautina, šaltiniai buvo sunkiai pasiekiami ir neanalizuojami. O žinomus faktus publikacijų autoriai privalėjo ideologiškai „apdoroti“. Aplaidumas atkuriant istorinę tiesą muzikines institucijas klaidina ir šiandien. Pasitaikė klaidų vertinant ir vieną kitą Filharmonijos gyvavimo etapą (Stasio Šimkaus vaidmuo Filharmonijos istorijoje, Filharmonijos operos kūrimosi Vilniuje situacija ir pan.). Straipsnyje aptartai problemai analizuoti autorė pasitelkė turtingą Vlado Jakubėno palikimą, kuriame reikšmingos yra koncertų recenzijos, aptariamo laikotarpio muzikinio gyvenimo įžvalgos (Jakubėnas, V. Straipsniai ir recenzijos, 1 d. (Sudarė ir įvadinį straipsnį parašė L. Venclauskienė). Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994). Tyrinėtas Lietuvos literatūros ir meno bei Lietuvos centriniame valstybės archyvuose esantis meninės kultūros palikimas bei karo metų periodinė spauda (1940-1944 m. Lietuvoje leista periodinė spauda). Eilę metų autorė pati kaupia archyvą, kuris atveria vienos ar kitos menui reikšmingos asmenybės gyvenimo, veiklos, kūrybos savitumus (asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas).

 

Šio istorinio-analitinio tyrimo objektas – pateikti naujų duomenų apie vokiečių okupacijos metais dirbusios Lietuvos filharmonijos veiklą.

 

Bendra meno sklaidos situacija Vilniuje

 

Antrojo pasaulinio karo metai Vilniuje paženklinti ne tik žmogaus orumą žeminančių institucijų (pvz., geto) sukūrimu, bet ir inteligentų, kultūrininkų pastangomis palaikoma menine veikla. Visuomenės gyvenimo terpėje menas buvo suvokiamas kaip dvasinės stiprybės arealas, atspara prieš karo realijų brutalumą. Pasak Vytauto Kubiliaus, „vienintelė dar prieinama savęs teigimo forma“.[2] Tai įrodė unikali Vilniaus geto teatre organizuojama teatrinė ir muzikinė veikla. Spektakliai, koncertai buvo skirti ne tik į getą suvarytiems žydams, bet ir juos aptarnavusiems vilniečiams, jų šeimoms.

 

Vilniuje veikė Kareivių teatras, kino teatrai „Forum“, „Casino“, „Mūza“, „Adria“, „Gražina“, „Stoties kinas“, „Kareivių kinas“, kareiviams skirta „Variété“. Buvo demonstruojami vokiški filmai. Greta aktualių karo kronikų – meniniai filmai su žymiais aktoriais.

 

Buvo vaidinama Vilniaus miesto teatre. Nacių okupacijos ir buitinių nepriteklių sąlygomis inteligentai ištvermingai dirbo. Buvo leidžiami laikraščiai, žurnalai, rengiamos dailės kūrinių ekspozicijos.

 

Vilniaus radiofone rengiami tiesioginiai populiarios, simfoninės muzikos, mandolinų ansamblio, Vyrų choro, vieno kito solisto koncertai. Aišku, skambėjo daug vokiškos muzikos: maršai, vokiški šlageriai, Richardo Vagnerio (Wagner) ir kitų autorių kūriniai.

 

Žinomi į Rytų frontą koncertuoti, vaidinti siunčiamų vokiečių menininkų ir lietuvių muzikų kūrybinio bendradarbiavimo atvejai. 1978 m. Vilniuje viešėjusio Gotos simfoninio orkestro muzikantas atkakliai ieškojo Filharmonijos choro dainininkės, „gražiosios Onutės“, su kuria 1942 m. žiemą kartu dalyvavo bendrame Filharmonijos choro ir Gotos orkestro koncerte.[3] Miesto teatro, Filharmonijos salėse Kaune, Panevėžyje koncertuodavo vokiečiai atlikėjai. Daugelis jų veikiančioje kariuomenėje neturėjo sąlygų pakankamai repetuoti, scenoje buvo vertinami kaip silpni muzikai. Tačiau kartais koncertuose Vilniuje dalyvaudavo ir neblogų artistų. Štai 1943 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto teatre Franco Šuberto (Schubert), Liudvigo von Bethoveno (Beethoven), Richardo Vagnerio, Richardo Štrauso (Strauss) kūrinius atliko dainininkė Gizela Mejer (Gissela Meyer).[4] 1942 m. sausio 5 d. koncertavo Berlyno orkestras „Tonkünstler“. Dirigavo Jozefas Beras-Balajus (Josef Beer-Balay). Atlikėjai gerai įvertinti: „Orkestras įkurtas 1891 m. R. Strausso. (...) Galima buvo susipažinti su aukščiausios klasės dirigentu. Orkestras tarsi vienas didelis instrumentas, įdomios niuansuotės. Džiugu buvo klausytis, buvo pasirinkti įspūdingi tempai“.[5] Aišku, ne Lietuvos kultūra rūpinosi naciai. 1942 m. dienraštyje „Wilnaer Zeitung“ buvo išreikštas vokiečių kareivių demonstratyvus „rūpestis“ estetiniu ugdymu, tarsi kuriant normalaus gyvenimo iliuziją. „Labai svarbu kareiviams pateikti gerą meną. Tuomet nebebijos ir simfonijos. Reikia greta žinomų kūrinių visada atlikti ir kažką naujo“.[6]

 

Vokiečių kompozitoriai prieš rengiamus koncertus buvo plačiai pristatomi spaudoje. Spausdintos žymaus dirigento V. Furtvenglerio (W. Furtwängler) mintys, apybraižos apie Josefą Haidną (Haydn), Antoną Bruknerį (Bruckner) ir t. t. Kartais greta vokiečių buvo pristatomas ir lietuvių menininkas, kaip antai žinomas dirigentas, kompozitorius Jeronimas Kačinskas.

 

„Gyvenimo sąlygos buvo sunkios, nuotaikos rimtos, ateitis miglota; viskas kas sava, buvo ypač miela ir malonu. Todėl kiekvienas koncertas – ypač provincijoje – buvo didelis įvykis; netrūko publikos ir mieste“,[7] – rankraštyje situaciją vertino kompozitorius, muzikos kritikas, publicistas ir pedagogas Vladas Jakubėnas.

 

Filharmonijos veiklos aspektai

 

Šiuo sudėtingu Lietuvai laikotarpiu reikšminga buvo Filharmonijos veikla. Svarbūs net keli teigiami jos veiklos aspektai:

 

-          iš okupacinės valdžios gaunama nedidelė dotacija padėjo išgyventi muzikams;

-          Filharmonijos kolektyvai ir solistai galėjo koncertuoti, rengti naujas programas ir todėl neprarado profesinio meistriškumo;

-          buvo ne tik kartojami repertuariniai kūriniai, bet ir parengiamos naujos koncertų programos, puoselėjami kolektyvai, Vilniuje įkurta operos trupė (Filharmonijos opera), siekusi tapti lietuviškos operos teatro pradininke Vilniuje;

-          meninė kolektyvų veikla Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose padėjo dvasiškai ištverti okupacijos laikotarpį daugeliui Lietuvos žmonių;

-          nuo priverstinių darbų Filharmonijos administracija siekė išsaugoti jaunus muzikus;

-          buvo moraliai palaikomi žydai. Rizikuojant administracijos saugumu, maitinami kartu su J. Lenktaičio leidyklos „Patria“ darbininkais (ypatingos reikšmės jų išgyvenimui turėjęs aktas), slapta įdarbinami gaidų perrašinėtojais.

 

Nuo 1940 m. sausio Vilniuje dirbo savito kompozitoriaus, talentingo dirigento Jeronimo Kačinsko vadovaujamas Radiofono simfoninis orkestras (studija Gedimino prospekte). Orkestre buvo susirinkę labai pajėgūs muzikantai. Grojo daugiausiai lietuviai, kiek mažiau lenkų, žydų. Orkestras grodavo neįrašomas, o studijoje tiesiai į eterį. Du orkestro koncertai per savaitę buvo privalomi. Kartą per mėnesį surengdavo dar ir viešą pasirodymą. „Pirmieji Valstybės radiofono koncertai sukėlė tikrą sensaciją Vilniuje tarp lenkų muzikų“, – atsimindamas V. Jakubėnas rašė jau „Drauge“.[8] „Garbė orkestrui, garbė dirigentui Jer. Kačinskui. (...) Šio orkestro pasirodymas mus tikrai nudžiugino“, – rašoma spaudoje.[9] Tai reiškė, kad Vilniuje jau pradėjo formuotis aukštosios muzikinės kultūros lietuviški židiniai.

 

1941 m. birželį Filharmonijoje (direktorius Jonas Kardelis) dirbo trys meno kolektyvai: simfoninis orkestras (vad. Balys Dvarionas), mišrus choras (vad. Bronius Budriūnas), liaudies ansamblis (vad. Jonas Švedas).

 

Birželio – liepos mėnesiais Filharmonijos administracija numatė per 48 dienas įvairiuose Lietuvos miesteliuose surengti 45 simfoninio orkestro koncertus. Pirmieji įvyko birželio 21 dieną. 14 val. Švenčionėliuose orkestras grojo Raudonosios armijos kariams, 21 val. – Zarasų bendruomenei. Birželio 22 d. 12 įvyko koncertas Dusetose, o 20 val. buvo numatytas Rokiškyje. Birželio 23 d. orkestras jau buvo laukiamas Kamajuose.[10]

 

Gastrolėse buvo 57 simfoninio orkestro dalyviai, trečdalis jų – žydai. Išvykoje koncertams turėjo diriguoti ne orkestro vyriausiasis dirigentas B. Dvarionas, o Ch. Durmaškinas. Sužinota, kad prasidėjo karas. „Mūsų keliautojų grupę sudarė 57 asmenys, kurių trečdalis buvo žydai. Prie jų prisidėjus lietuviams nepalankius lenkus ir keletą paraudonavusių lietuvių, man susidarė problema, kaip reikės toliau tvarkytis. (...) Rokiškyje mūsų laukė NKVD pulkininkas su keliais uniformuotais ir šautuvais ginkluotais kariais bei vietos komunistų partijos sekretorius, kurie autoritetingai pareiškė, kad koncertas yra atšauktas, o miestelyje paskelbtas karo stovis. Tada „oficialiai” patyrėme, kad naktį prasidėjo karas“.[11] Koncertas atšauktas ir Rokiškyje. Į Vilnių grįžtančius du orkestro autobusus jau apšaudė vokiečiai. Muzikantai nedidelėmis grupelėmis, maskuodamiesi laimingai pasiekė Vilnių. J. Lenktaitis atsiminė: „Nuo upės pusės įėjęs į Mokslininkų akademijos pastato kiemą, per žalumynus pažiūrėjau į Kosciuškos gatvę. Prie įėjimo į bažnyčios šventorių stovėjo du sovietų kariški sunkvežimiai, šalia gatvėje gulėjo trys negyvi raudonarmiečiai“.[12]

 

Birželio 23 d. okupacinė vokiečių kariuomenė paskyrė pirmąjį Vilniaus m. komendantą – Hansą von Ostmaną (Ostmann), kuris pasirašė įsakymą, įteisinusį mieste karo padėtį. Vilniuje buvusiai Švietimo ministerijai vadovauti Laikinoji Vyriausybė paskyrė Juozą Keliuotį. Muzikos skyriaus viršininku tapo buvęs „Muzikos barų“ redaktorius Motiejus Budriūnas. Į Vilnių negrįžo Filharmonijos direktorius Jonas Kardelis, ir birželio 24 d. J. Keliuočio pasirašytu potvarkiu Valstybinės filharmonijos direktoriumi paskiriamas administratoriaus patirtį turėjęs Jonas Lenktaitis.

 

Filharmonijos pastatas buvo užimtas vokiečių kariuomenės. Jame įrengtas laikinas karo lauko telefonų ryšių mazgas. Prie pastato nieko neprileido. Tačiau administracijai vadovavusio J. Lenktaičio sumanumo dėka pastatas greitai buvo grąžintas menininkams.

 

Birželį žydai buvo suvaryti į getą. Filharmonijos muzikantai žydai buvo gelbėjami: direktoriaus įsakymu jie tuojau buvo atleisti išimties tvarka ir išmokėti atlyginimai, leista slėptis, kol į įstaigą jų paimti neatėjo vokiečiai. Septyni buvę muzikantai liko dirbti Filharmonijoje gaidų perrašinėtojais, o jų darbo vietos buvo įrengtos bibliotekoje ir užmaskuotos gaidų prikrautomis spintomis.

 

Viena iš svarbių permainų Filharmonijoje buvo simfoninio orkestro transformacija. Radiofonas tapo griežtai cenzūruojamo Vokietijos radiofono tinklo dalimi. „Orkestras patyrė skaudų smūgį, nes neteko gerų orkestrantų. Apgailestavome dėl jų likimo, nes naciai žodžio „pasigailėjimas“ nežinojo. Mes per keletą metų su muzikantais buvome gana artimai susigiminiavę. Tą spragą, nors ir nelengvai, užpildėme iš Kauno ir Vilniaus parinktais lietuvių bei lenkų instrumentalistais“, – atsiminė J. Kačinskas.[13] B. Dvariono vadovaujamas Filharmonijos simfoninis orkestras taip pat neteko muzikantų žydų. „Su Antanu Makačinu ir vargonininku Zenonu Nomeika pasitarėme ir nutarėme birželio 28 d. sukviesti pasitarti Radiofono ir Filharmonijos orkestrų vadovus. B. Dvarionas gyveno Kaune ir vykti į Vilnių kategoriškai atsisakė. Pakvietėme pasitarti ir Vilniuje gyvenusius muzikantus. Aišku, kad du orkestrai dirbti negalėjo: dabar jau trūko muzikantų. Reikėjo gelbėti likusius ir kurį nors kolektyvą“.[14] Todėl birželio 29 d. įvykusiame pasitarime buvo nutarta: abu orkestrus sujungti ir naujam dariniui prašyti vadovauti puikų muzikantą, radiofono orkestro vadovą Jeronimą Kačinską. 1941 m. liepos 7 d., sekmadienį, Filharmonijos salėje įvyko pirmasis viešas, nemokamas simfoninės muzikos koncertas. J. Kačinskas dirigavo sujungtiems dviejų orkestrų likučiams. Prisirinko daugybė klausytojų. Netilpusiems į salę buvo atidarytos fojė durys, žmonės muzikos klausėsi sėdėdami ant palangių, laiptų. Orkestrų sujungimo galimybe buvo įtikinta ir vokiečių komendantūra. 1941 m. lapkričio 1 d. vokiečiai Radiofono simfoninio orkestro vadovybei įteikė raštą: „Nuo šios dienos Vilniaus radiofonas likviduojamas. Jo vietoje Reicho radiofonų sąjunga steigia Vilniaus transliacijų punktą, priklausantį nuo krašto radiofono Kaune. Tolimesniam simfoninio orkestro dalyvavimui lietuviškos radijo programos rėmuose garantuoti, visas orkestras kartu su dirigentu Jeronimu Kačinsku pereina Vilniaus filharmonijos žinion. Susitarus su ponu srities komisaru, naujasis šeimininkas, Vilniaus filharmonija, įpareigojamas mokėti tokį patį atlyginimą, kaip lig šiol mokėjo Vilniaus radiofonas. Orkestras radiofono programoje dalyvaus tokiu mastu kaip lig šiol. Nustatoma, kad Radiofono koncertams turi būti skiriamos keturios pilnos repeticijos ir pabrėžiama, kad Radiofono koncertų terminai turi pirmenybę prieš kitus orkestro viešus pasirodymus“.[15] J. Kačinskas prisistatė paskirtam Radiofono viršininkui leitenantui H. Krygleriui (Kriegler). Tokiu būdu lapkričio 1 d. Vilniaus radiofono simfoninis orkestras oficialiai likviduotas, muzikantai pervesti į Vilniaus filharmoniją.

 

Menininkus vargino lėktuvų antskrydžiai, prastas maistas, karo baigties nežinia. Tačiau nusistovėjęs simfoninių koncertų ritmas buvo tęsiamas. Koncertai vyko kas dvi savaites. Daugiausiai jų dirigavo J. Kačinskas. 1941 m. gruodžio 14 d. Konradas Kaveckas su Filharmonijos choru ir orkestru parengė V. A. Mocarto (Mozart) „Requiem“. 1942 m. sausio 18 d., vienuoliktajam koncertui dirigavo J. Kačinskas. Buvo atlikta F. Šuberto „Nebaigtoji“ simfonija, J. Haidno, J. S. Bacho, J. Gruodžio kūriniai. 1942 m. sausį dar skambėjo Johaneso Bramso (Brahms) Trečioji simfonija, Bedržicho Smetanos (Smetana) simfoninė poema „Vltava“. Vokiečių meno apžvalgininkai puikiai vertino Lietuvos solistus – prof. Stanislovą Špilanskį (Szpinalski, fortepijonas), Liudviką Survilą (fleita), Aleksą Ambrozaitį (klarnetas).[16]

 

Lietuvos valdymo institucijose vyko kaita. Kultūros įstaigoms didžiausią įtaką turėjusiu Švietimo tarėju paskirtas dr. Pranas Germantas-Meškauskas. Buvo pasikeitimų ir Filharmonijos administracijoje. 1941 m. rugpjūtį Prekybos ir pramonės ministerija pareikalavo, kad patyręs vadybininkas J. Lenktaitis paliktų Filharmoniją ir eitų dirbti į suirusią Vilniaus prekybos sistemą. Reikėjo ją sutvarkyti. J. Lenktaičiui ir P. Germantui-Meškauskui pavyko prikalbinti J. Kardelį grįžti iš Kauno į Vilnių ir vėl būti Filharmonijos direktoriumi. „Baliui Dvarionui į Vilnių negrįžus, o man iš pareigų pasitraukus, J. Kardelis liko be meno vadovo, dirigento ir be administratoriaus. Tą laisvą Filharmonijos ir simfoninio orkestro meno vadovo poreikį išnaudojo S. Šimkus. Be J. Kardelio žinios nuėjęs pas tarėją ir iš jo gavo raštišką paskyrimą užimti šias reikiamas pareigas, nedelsdamas pradėjo įsakinėti J. Kardeliui, kaip šis turi tvarkyti Filharmonijos reikalus“, – atsiminė J. Lenktaitis.[17]

 

 

 

1 il. 1941 m. spalio 12 d. Vilniaus Filharmonijoje vykusio 3 simfoninio koncerto programa.

 

 

 

2 il. 1941 m. lapkričio 9 d. Vilniaus Filharmonijoje vykusio 6 simfoninio koncerto programa.

 

1941 m. rugsėjo 7 d. Filharmonijos meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu paskirtas kompozitorius Stasys Šimkus įvairiuose periodikos leidiniuose tikino, kad nuo šiol jo vadovaujamoje Filharmonijoje „bus statomi patys geriausi lietuvių ir pasaulio kompozitorių kūriniai“.[18] Filharmonijoje 1941 m. rugsėjo 28 d. koncertinį sezoną pradėjo jau jungtinis simfoninis orkestras. Dirigavo S. Šimkus ir J. Kačinskas. Ir vėlesniuose S. Šimkaus diriguojamuose koncertuose greta Vakarų klasikų, rusų kompozitorių kompozicijų jis atlikdavo ir savuosius kūrinius. 1941 m. spalio 12 d. – S. Šimkaus kantata, lapkričio 9 ir 23 d. S. Šimkaus harmonizuotos liaudies dainos... „Dėl nepalankių gyvenimo sąlygų ir pašlijusio atsakomybės jausmo muzikantai vėlindavosi arba visai nelankė repeticijų. O pakeisti netvarkingiausius nebuvo kuo. Maniau, kad S. Šimkaus autoritetas ir tvirta ranka ištaisys tą padėtį. Tačiau S. Šimkus, būdamas staigaus būdo, atsistojęs prie dirigento pulto, nepajėgė išlaikyti ramios darbo nuotaikos. (...) Šiurkštus dirigento elgesys orkestrantams nepatiko, ir S. Šimkus buvo priverstas pasitraukti“.[19]

 

S. Šimkus konfliktavo ir su J. Švedu, nes nepritarė jo vadovaujamo liaudies ansamblio kryptingumui. Nesutarė ir su kitais muzikais, direktoriumi J. Kardeliu. Konfliktų nemėgęs direktorius atsistatydino. S. Šimkus direktoriauti pasikvietė K. Kavecką. Tvarkyti koncertų programų leidinius, atlikti orkestro inspektoriaus pareigas buvo priimtas studentas Algimantas Kalinauskas. Jis tapo savotišku simfoninio orkestro bei S. Šimkaus „adjutantu“. Proteguodamas Filharmonijos meno vadovui pataikaujančio Alfonso Mikulskio Vilniuje organizuotą vyrų chorą, pavadintą Čiurlionio vardu, J. Lenktaitis prisiminė: „Mikulskis pasinaudojo Švedo patirtimi, prie vyrų choro nedelsdamas suorganizavo jaunų ponių ir subrendusių panelių tautinių šokių grupę ir pradėjo jas mokyti šokti tautinius šokius. Su Švedu nepasitaręs, Alfonsas prišnekino vadovauti šokėjams Liaudies ansamblio šokių vadovės Marytės Baronaitės padėjėją Ličkūnaitę. Vėliau Švedas pasakojo, kaip jis dantis sukandęs stebėjo Šimkui pataikaujantį Mikulskį“.[20]

 

„S. Šimkaus periodu“ Filharmonijos chorui vadovavo Antanas Ilčiukas. Visa toji komanda darbo administruoti nemokėjo. 1942 m. sausio 28 d. tarėjas P. Germantas-Meškauskas Filharmonijai vadovauti vėl pasikvietė J. Lenktaitį, kuris direktoriavo tol, kol vokiečių okupacinė valdžia ją uždarė, – iki 1943 m. kovo 17 dienos.

 

 

 

3 il. 1934 m. kovo 15 d. Filharmonijos Mažojoje salėje J. Lenktaitis atsisveikina su simfoninio orkestro artistais, choru

 

„Jonas Lenktaitis sėkmingai ir sumaniai administravo tos institucijos reikalus. Reikia žinoti, kad politiniai santykiai dėl lietuvių tautos visuotino atsiribojimo nuo vokiečių nacių valdžios siekių buvo labai trapios būklės. Tačiau J. Lenktaitis, gudriai manipuliuodamas, išlaikė filharmonijos, kaip įstaigos, rengiančios koncertus, statusą ir pajėgumą, nė kiek neatsisakydamas lietuviško identiteto“, – rašė J. Kačinskas.[21]

 

 

 

4 il. Dr. J. P. Lenkaitis Vilniuje2000 m.

 

Reguliariai koncertuojančiam Filharmonijos simfoniniam orkestrui vokiečių okupacijos metais dažniausiai dirigavo J. Kačinskas. „Tai žmogus su menine erudicija ir užsispyrimu. Jis yra įdėjęs labai daug sunkaus darbo ir pastangų, kad šis orkestras meniškai subręstų ir būtų pajėgus sunkiausiems uždaviniams atlikti. Muzikalinėse savo tendencijose J. Kačinskas, kaip dirigentas, neieško dramatinių efektų, laikydamasis daugiau muzikos linijos ir autoriaus intencijų bei norų. Apskritai reikia pasakyti, kad J. Kačinskas turi savyje visa tai, kas reikalinga talentingam ir kultūringam dirigentui“, – rašė A. Makačinas.[22] Kitas recenzentas konstatavo: „Jeronimas Kačinskas nepriklauso vadinamajai „modernistų“ dirigentų rūšiai, kurie savo nervingais, nepaprastai dideliais  (gan dažnai dar ir betiksliais) judesiais, ar vien temperamento vedini stengiasi stovėdami prie pulto patys visą muziką pergyventi ir dažnai perdėtais dramatiškais judesiais  publikai užimponuoti, daug mažiau dėmesio kreipdami į tai, kaip orkestras tą muziką reprodukuoja. Ne, dirigentas J. Kačinskas, pats nesivaikydamas jokių tuščių efektų, reikalauja iš orkestro maksimumo, statydamas pirmon vieton grynai muzikinį kūrinio grožį bei sąskambių grynumą“.[23] Dirigavo ir Vytautas Marijošius, Vitas Žilius, Algis Šimkus, Konradas Kaveckas, 1942 m. spalį Mykolas Bukša, kelis koncertus – Algimantas Kalinauskas ir Balys Dvarionas. Dirigentas „B. Dvarionas yra menininkas, kuris pirmiausiai įsijaučia į meno kūrinyje atsispindinčią jausmais vainikuojančią vieną ar kitą kūriniui būdingą kūrybinę atmosferą. (...) Kiekviena frazė skamba su nepaprastu gyvybės patosu. Jautrus, rafinuotas estetinis skonis leidžia laisvai atkurti ir klausytojui perduoti gyvybe plazdančių kūrinių stilių”, buvo rašoma spaudoje.[24] 1943 m. vokiečiai pradėjo siųsti ir įvairius, dažniausiai vidutinio meistriškumo dirigentus bei solistus. Su Filharmonijos simfoniniu orkestru koncertavo Herbertas Giunteris (Günther), Valteris Hogtritas (Walter Hogtritt), oberleitenantas dr. Richardas Gresas (Gress), Agda Stenros (Stenros, fortepijonas), Leo Gol (Goll, dainininkas), jefreitorius Jozefas Maksas Blome (Josef Maks Blome, fortepijonas), kiti solistai. Ne vienas jų, – Silva Stryk-Houbern (Sylva Stryk-Houbern), Haincas Mejeris (Heinz Meyer) ir kt. parengė solinių koncertų programas (pvz., 1943 m. sausio 27 d. Filharmonijoje koncertavo Berlyno filharmonijoje dirbęs vokiečių pianistas Valteris Birgnicas (Walter Birgnitz), 1943 m. vasario 21 d. L. van Bethoveno, F. Šuberto ir kitus kūrinius dirigavo E. Vitmanas (Witman).

 

Simfoniniuose koncertuose dalyvavo ir vietiniai solistai: Juozas Gaudrimas (anglų ragas), Veronika Dagelytė-Valatkienė (sopranas), Arnoldas Riosleris (violončelė), Stanislovas Špinalskis (fortepijonas), Vilniaus muzikos mokyklos moksleivis pianistas A. Stravinskas, Konradas Kaveckas (vargonai), Kazys Juodelis (smuikas), Vladas Motiekaitis (smuikas), Jūratė Šliožytė (fortepijonas), Jurgis Karnavičius (fortepijonas), Zenonas Nomeika, Andrius Kuprevičius (fortepijonas), dainininkai Juozefa Augaitytė, Eleonora Kudabaitė, Pranė Kaupelytė, Kazys Gutauskas, Antanas Kučingis, Robertas Sauka, Sergejus Benonis ir kt.

 

Simfoninio orkestro koncertuose greta vokiečių okupacijos metais būtinos R. Wagnerio muzikos buvo atliekamos V. A. Mozarto, A. Bruknerio, J. Bramso (Brahms), Jano Sibelijaus (Sibelius), B. Smetanos, J. Haidno kūriniai, L. van Bethoveno Antroji, Penktoji, Septintoji, Devintoji simfonijos, uvertiūros, C. Franko (Francko) simfonija d-moll, Moriso Ravelio „Couperino kapas“, kitų kompozitorių muzika. Nevengta ir rusų kompozitorių Piotro Čaikovskio („Serenada“ zyginiams, „Itališkas capriccio“, Ketvirtoji, Šeštoji simfonijos), Nikolajaus Rimskio-Korsakovo, Modesto Musorgskio, Aleksandro Glazunovo muzikos. Beveik kiekviename koncerte buvo atliekama lietuvių kompozitoriaus kompozicija. Vokiečių okupacijos metais skambėjo Filharmonijos simfoninio orkestro atliekami S. Šimkaus, V. Jakubėno, J. Naujalio, J. Gruodžio, J. Siniaus, J. Gaidelio kūriniai.

 

Net ir esant materialiniams nepritekliams (tik retsykiais buvo mokami atlyginimai), sunkiai psichologinei muzikantų situacijai, buvo siekiama atlikti sudėtingus kūrinius. Okupantų verčiamas orkestras 1942-ųjų žiemą net buvo vežamas į mišką kirsti medžių, t. y. patys apsirūpinti kuru.

 

Koncertų recenzentai spaudoje pabrėžė augantį orkestro meistriškumą. J. Kačinskas galėjo nesigailėti „to darbo, iš viso to didelio kolektyvo (...) sugebėjo išreikalauti visa tai, kas buvo galima ir ką leido laikas ir sąlygos. (...) Orkestras gerai derino. Sugebėjo iki minimumo sumažinti forsavimą. Pasižymėjo pučiamųjų kvartetas (Survila, Steponavičius, Ambrozaitis, Žilius)“.[25]

 

Iki uždarant Filharmoniją aštuonis koncertus surengė styginių kvartetas: Mykolas Saulius, Stasys Gabriolavičius (Gabrijolavičius, Gabriolas), Alfonsas Paukštys, Albinas Ciplijauskas. 1943 m. buvo organizuotas vyrų vokalinis kvintetas (Zigmas Simaniūkštis, Vladas Kavoliūnas, Julius Kazėnas, Antanas Gimžauskas, Vytautas Einoris). Kvinteto koncertai buvo pelningi. Todėl jų uždarbis buvo dalijamas ir kitiems Filharmonijos atlikėjams. Nedidelė dalis simfoninio orkestro sudarė vadinamąjį „Mažąjį orkestrą“, kuriam vadovavo A. Mikulskis. Jis dažniausiai dirbo Radiofono studijoje.

 

Rečitalius Vilniuje surengė dainininkai Vincė Jonuškaitė, Sergejus Benonis, pianistai Stasys Vainiūnas, Stanislovas Špinalskis, Andrius Kuprevičius, smuikininkas Izidorius Vasyliūnas.

 

Šiuo laikotarpiu Filharmonijos choras, solistai koncertavo ne tik koncertų salėse, bet ir įstaigose „pietų pertraukos metu“.

 

„Dirba Filharmonijos liaudies ansamblis. Greitu laiku pasirodys vokiečių kareiviams. Yra idėjų sujungti Filharmonijos ir radiofono simfoninius orkestrus, iš jų susidarytų geras simfoninis orkestras“, – buvo išspausdinta žinutė „Naujojoje Lietuvoje“.[26]

 

Liaudies ansamblis, 1941 m. lapkritį parodęs „Lietuviškas vestuves“, su vestuvinių papročių vaizdeliais, piršlio korimu“, 1942 m. parengė naują programą „Joninės“. Gasparo Veličkos teksto montažą parengė ansamblio meno vadovas Jonas Švedas, koncertmeisteris Balys Pakštas. Liaudies ansamblio programos turėjo didžiulį pasisekimą tiek lietuvių, tiek ir vokiečių auditorijose. Daug koncertavo visoje Lietuvoje. Pasakojama, kad į Panevėžyje, Dramos teatro patalpose, vykusius paeiliui aštuonis koncertus neįmanoma buvo gauti bilietų.

 

„Šiandien Liaudies Ansamblis žinomas nuo Lazdijų iki Biržų ir nuo Palangos iki Ašmenos, kiekvienas didesnis laukas skambėjo nuo ansambliečių dainų. (...) Meno vadovas J. Švedas painformuoja, kad šiuo metu visu intensyvumu dirbama su „Pabaigtuvėmis“. Tai bus trečias Liaudies Ansamblio didžiulis pastatymas su darbo dainomis ir šokiais. (...) Jei pirmasis „Vestuvių“ pastatymas  laikomas darbo užuomazgos išdava, „Joninės“ parodo ieškojimo periodo vaisius, tai „Pabaigtuvės“ atžymės naują ir savaimingą tolesnės kūrybos periodą“, – 1942 m. buvo rašoma „Naujojoje Lietuvoje“.[27] 1942 m. lapkričio 6 d. Liaudies ansambliui už intensyvią veiklą dėkojo Vilniaus m. burmistras Karolis Dabulevičius: „Aš didžiuojuosi tuomi, kad Liaudies Ansamblis savo užuomazgą turėjo senoje Gedimino sostinėje – Vilniuje, o iš čia savo meninį pajėgumą spinduliavo visai mūsų brangiai tėvynei Lietuvai“.[28]

 

Radiofono studijoje tiesiai į eterį dažnokai koncertavo Broniaus Budriūno vadovaujamas Filharmonijos choras. Taip pat dalyvavo koncertuose, kartu su simfoniniu orkestru, solistais atlikdamas didelės apimties kūrinius. Pvz., 1941 m. gruodžio 14 d. buvo atliktas V. A. Mocarto „Requiem“, 1943 m. sausio 5 d. L. van Bethoveno Devintoji simfonija.

 

Filharmonijos operos įkūrimas

 

Koncertų recenzentai ypač gerai įvertino vaisingą Filharmonijos darbą 1942 metais. Spaudoje buvo rašoma: „1942 m. Vilniaus muzikinė istorija niekados nebus užmiršti. Jie yra lyg ir tiltas, per kurį mūsų senoji sostinė žengia į naują, platų, jos dydį ir paskirtį atitinkantį muzikinio gyvenimo kelią, kuriuo eina dauguma Vakarų Europos miestų (...). Bene svarbiausias pereitų metų įvykis – tai operos įkūrimas“.[29]

 

Reikšmingas pastūmis organizuoti operos trupę Vilniuje buvo Kauno Didžiojo teatro gastrolės Vilniuje 1942 m. sausio pabaigoje. Visuomenei ir kareiviams parodyti spektakliai Džiuzepės Verdžio (Verdi) „Traviata“, Šarlio Guno (Gounod) „Romeo ir Julia“, Dž. Pučinio (Puccini) „Madam Baterflai“ sulaukė didžiulio pasisekimo. „Vilniaus balso“ redaktorius Rapolas Mackonis Vilniaus miesto burmistrui Karoliui Dabulevičiui įrodinėjo, kad organizuoti operos trupę Vilniuje būtina, nes savo laiškuose redakcijai „to reikalauja“ vilniečiai. Operos reikia ir sostinės lietuviškai kultūrai palaikyti. Taip pat buvo manoma, kad toks Filharmonijos darinys kaip opera padės išlaikyti finansiškai ir simfoninį orkestrą, ir chorą. Manyta, kad spektakliuose galima bus panaudoti net ir Liaudies ansamblio šokėjas. Filharmonijos direktorius J. Lenktaitis suvokė, kad simfoninis orkestras jau turėjo nemažą krūvį – vokiečių okupacinės valdžios įpareigojimus du kartus per savaitę groti Radiofone dviejų valandų programą. Filharmonijoje kiekvieną sekmadienį reikėjo groti ir viešame koncerte miesto visuomenei. Radiofonas kas mėnesį Filharmonijai temokėjo 550 reichsmarkių už aštuonis koncertus. 320 Filharmonijos tarnautojų mėnesio pabaigoje gaudavo tik menką avansą. Nebuvo skiriama pinigų nei Filharmonijos pastato priežiūrai, nei malkoms, nei anglims ar apmokėti už elektrą. Todėl pirmiausiai Filharmonijos direktorius pasiūlė Vilniaus burmistrui Karoliui Dabulevičiui pakalbėti su vokiečių civilinės valdžios komisaru H. Hingstu (Hingst) ir gauti jo pritarimą.

 

Vilniaus burmistras pulkininkas K. Dabulevičius ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo tartis su Švietimo generaliniu tarėju dr. P. Germantu-Meškausku, okupacinės valdžios komisaru H. Hingstu. Šis ne tik pritarė, bet ir pasidžiaugė, kad „jo mieste“ bus įkurta opera. „Wilnaer Zeitung“ gandus greitai paskelbė: „Visiems muzikos mėgėjams ir Vilniuje tarnaujantiems vokiečiams ši žinia labai džiugi, nes Vilniuje manoma atidaryti operos teatrą. Iki šiol to padaryti nebuvo galima, nes nesurinktos talentingos mieste esančios menininkų pajėgos. Atvažiuotų solistai iš Kauno, o Filharmonija galėtų bendradarbiauti siūlydama savo orkestrą ir chorą“.[30]

 

Faktai patvirtina, kad operos trupė Vilniuje buvo pradėta formuoti jau nuo 1942 m. sausio 28 dienos. Architektas Vytautas Žemkalnis net buvo parinkęs vietą naujo pastato statybai (panašiai ten, kur dabar stovi naujasis Nacionalinis operos ir baleto teatras). Švietimo ministerijai, tuo metu vadintai Švietimo generalinio tarėjo įstaiga, vadovavo dr. Pranas Germantas-Meškauskas. Buvo galvojama, kaip gelbėti lietuvišką kultūrą. Filharmonijos simfoninis orkestras, choras buvo pagrindinės operos sudedamosios dalys.

 

Pirmasis J. Lenktaičio pokalbis Kaune apie galimybes sukurti operos trupę vyko su Valstybės teatro direktoriumi Vladu Ivanausku, kuris patarė visais klausimais tartis su ilgamečiu, didelės patirties administruojant operos veiklą Kaune turinčiu Pijum Adomavičium, rekomendavusiu Kaune režisieriaus padėjėju dirbantį Antaną Zauką, „kaip puikiai nusimanantį administravimo reikaluose“. Diskutuodami Valstybės teatro direktorius V. Ivanauskas, administratorius P. Adomavičius, A. Zauka ir J. Lenktaitis parinko pirmąją vilniečiams skirtą operą, kuri visuomenės atmintyje būtų Vilniaus operos teatro simbolis. „Traviata“ virto Lietuvos valstybės operos teatro simboliu“. Pirmąja opera Vilniaus scenoje pasirinkta Š. Guno „Faustas“.

 

 

 

5 il. D. Verdžio operos „Traviata“ programa

 

1942 m. sausio 5 d. Valstybės teatras Kaune tarėsi dėl solistų, kuriuos galima būtų atsivežti į prie Vilniaus filharmonijos kuriamą operą, išvažiavo tarėjas P. Germantas-Meškauskas, K. Dabulevičius, J. Lenktaitis. A. Zauka padėjo įgyvendinti susirinkusiųjų idėją: surinkti perspektyviausius jaunus dainininkus-solistus arba bent baigusius dainavimo mokyklą Lietuvoje. Valentino vaidmeniui parinko Vladą Baltrušaitį, jo dublerį – B. Budriūno vadovaujamame Filharmonijos chore dainavusį Stasį Liepą. Zibeliui ir Martai tiko Felicijos Pupėnaitės ir Sofijos Adomaitienės balsai. Mefistofelį žadėjo „skolintis“ iš Kauno. Tai turėjo būti Ipolitas Nauragis ir Antanas Kučingis. Buvo nutarta, kad pirmajame spektaklyje turėtų dainuoti Juzė Augaitytė, Kipras Petrauskas, Ipolitas Nauragis, Juozas Mažeika, Stasys Liepas, Felicija Pupėnaitė, Sofija Adomaitienė. Sufleris – Jonas Novakauskas. Spektakliams diriguoti iš Kauno pakviestas Mykolas Bukša (J. Kačinskas tuo metu turėjo groti lengvosios muzikos programas vokiečių kariams, esantiems Rytų fronte). Į Vilnių atvažiavo: K. Gutauskas, S. Adomaitienė, J. Augaitytė, V. Baltrušaitis, I. Nauragis, F. Pupėnaitė, A. Zauka, baletmeisteris V. Germanavičius.

 

Šiandien daug ginčijamasi dėl pirmojo spektaklio dekoracijų autorystės. Todėl būtina faktus pateikti iš pirmųjų šaltinių (J. Lenktaičio rankraštis). A. Zauka Kaune J. Lenktaitį supažindino su Valstybės teatro dekoracijų dirbtuvių vedėju Jonu Gregorausku. Šis pasakė, kad „po 1928 m. teatre įvykusio gaisro operai „Faustas“ dekoracijos buvo surinktos iš kitų nestatomų operų atliekamų dekoracijų, priimtinų režisieriams J. Pavlovskiui ir P. Olekai bei dailininkų tarybai. Todėl pasiūlė peržiūrėti Žaliajame kalne esančiame paviljone sukauptas nenaudojamas dekoracijas, atvynioti susuktus rulonus, ištiesti juos ant grindų ir peržiūrėti. Iš atrinktųjų kai kurias teks apkarpyti, sakė J. Gregorauskas, kitas dapiešti ar prisegti ornamentus. Tinkamai jas apšvietus scenoje, įtikins žiūrovus“.[31] Tvarkant dekoracijas dalyvavo scenografai Viktoras Andriušis ir Česlovas Janušas.

 

Atvažiavęs į Vilnių apsižiūrėti teatre, A. Zauka atkreipė teatro dėmesį, kad orkestrinė „buvo labai maža, stati ir per mažas tarpas tarp rampos ir sienos, skiriančios sceną nuo salės. Diriguojant esantiems scenoje, orkestras nemato dirigento mostų, o diriguojant orkestrui, solistai nemato rodomų įstojimų“.[32] Todėl A. Zaukos pasiūlymu, buvo nuimtos pirmosios dvi parterio eilės ir padidintas poscenis, pakeltos jo grindys. Tačiau jau ir vėliau blogai suprojektuotu posceniu skundėsi ir spektakliams diriguoti atvažiuodavęs Vytautas Marijošius. Pirmasis pagalbininkas Vilniuje buvo Miesto teatro administratorius Edvardas Vasiliauskas.

 

1942 m. sausio 3 d. periodikos puslapiuose buvo rašoma: „Operos – štai ko reikia linkėti Vilniui naujaisiais metais“.[33] Iš Kauno į Vilniaus filharmoniją Švietimo generalinio tarėjo nutarimu 1942 sausio 15 d., tarsi ilgalaikių gastrolių, perkelti: dirigentas M. Bukša, režisierius A. Zauka, choro artistas Mečys Stulpinas, baleto artistas V. Germanavičius, operos solistai J. Augaitytė, Justina Jasaitytė, Elena Kalvaitytė, V. Baltrušaitis, Stepas Bacevičius, K. Gutauskas, I. Nauragis.[34] Vėliau atlikėjų būrys papildytas baleto šokėjais, dainininkais (Elena Mažrimaitė-Dirsienė nuo 1942 m. gegužės 1 d.). Tačiau turėjo atsirasti sceninė patirtis. Todėl „Valpurgijos naktis“ operoje „Faustas“ šokti pradėta tik nuo 1943 m. gegužės 22 d.

 

Buvusias Kauno teatro gastroles administravo Vytauto Alanto vadovaujamas Vilniaus miesto teatras. Tačiau visas operos kolektyvo kūrimo procesas Vilniuje buvo valdomas Filharmonijos, nes būtent ji ir privalėjo išlaikyti papildomus, iš Kauno atvažiuosiančius solistus, derinti operoje dalyvaujančio simfoninio orkestro ir Filharmonijos choro darbą. 2000 m. J. Lenktaitis patikslino, kad V. Alantui, Miesto teatro vadovybei „Švietimo Tarėjo įsakymu buvo liepta 2-3 kartus per savaitę duoti patalpas spektakliams, užleisti sceną generalinėm repeticijom, spektaklių ir repeticijų metu duoti visą techninį personalą, leisti naudotis turima butaforija, drabužiais ir kitais reikmenimis, duoti drabužininką, grimuotoją bei elektrikus ir t. t.“[35] Repeticijos buvo numatytos ir vyko Filharmonijoje. Orkestre grojusi smuikininkė Kornelija Kalinauskaitė, Algimantas Kalinauskas: „Filharmonijos Mažojoje salėje vyko net sceninės repeticijos, nes teatras turėjo savų planų ir į salę papildomai neįsileisdavo. Rasdamas laiko į Filharmonijoje vykusias repeticijas užklysdavau ir aš: įdomus daiktas toji opera, o man dar ir naujas“, – prisiminė A. Kalinauskas.[36]

 

Dabar visas kolektyvas, formuotas kaip Filharmonijos padalinys, vadinosi „Filharmonijos opera“. Grojo Filharmonijos simfoninis orkestras, dainavo Filharmonijos choras. Tai patvirtina ne tik liudininkų atsiminimai, bet ir skelbimai apie spektaklius laikraščiuose (mirga straipsnių antraštės „Antroji Filharmonijos opera Vilniuje“, „Vilniaus Filharmonijoje“ ir kt.) bei Filharmonijos tarnautojų gaunami atlyginimai. Tai šiame tyrime ypač svarbus dokumentas, nes ne vieno tyrėjo manymu, opera buvusi Vilniaus miesto teatro padalinys. 1942 m. gegužės mėnesio žiniaraštyje iš atlyginimo dydžio matyti, kaip vienas ar kitas muzikas buvo vertinamas. Direktorius J. Lenktaitis 280 reichsmarkių (toliau – RM), J. Kačinskas, J. Švedas – 280 RM, M. Bukša, antrasis operos dirigentas A. Mikulskis, režisierius A. Zauka – 270 RM, baletmeisteris V. Germanavičius, chormeisteris Antanas Virbickas – 230 RM, solistai I. Nauragis – 280 RM, K. Gutauskas, J. Augaitytė – 260 RM, V. Baltrušaitis – 230 RM, šeši baleto artistai iki – 200 RM ir t. t. Simfoniniame orkestre tuo metu grojo – K. Juodelis (koncertmeisteris), M. Saulius, A. Ambrozaitis, L. Survila, P. Bekeris, A. Riosleris, V. Žilius, A. Steponavičius, S. Bielskus, V. Žilionis, J. Gaudrimas, V. Dzevočka, B. Fedaravičius, S. Baužinskas, J. Račkauskas, V. Tiškevičius, P. Sagaitis, A. Liepus, P. Serva, J. Skukaitis, R. Spiridavičiūtė ir kiti, kuriuos ir pokariu girdėjome grojančius Filharmonijos ar Operos ir baleto teatro orkestruose.[37]

 

Iš to laikotarpio koncertų programų, išleistų lietuvių-vokiečių kalbomis, matyti, kaip „Filharmonijos opera“ veikė. 1942 m. kovo mėn. 9 d. įvyko Š Guno operos „Faustas“ premjera. Vaidinama buvo Vilniaus miesto teatre. „Po pirmojo spektaklio vyko vaišės pas miesto burmistrą Karolį Dabulevičių. Jose dalyvavo lietuviškos valdžios tarėjas Pranas Germantas, taip pat vokiečių komisaras. Su valdžia sėdėjo ir labiausiai pagerbti operos dalyviai (...)“.[38]

 

Po Š. Guno „Fausto“ premjeros (dirigentas M. Bukša, režisierius A. Zauka, chormeisteris A. Virbickas, baletmeisteris V. Germanavičius) A. Makačinas rašė: „Operos sąlygos Vilniuje buvo nelengvos, nes labai nelygios pajėgos. Šalia prityrusių pirmaeilių solistų, teko pirmą kartą parodyti savo sugebėjimus jaunam ir neprityrusiam Filharmonijos chorui, kurio uždaviniai šiame pastatyme gana sunkūs. (...) Gerai skambėjo chorai. Ypač vyrų choras puikiai atliko sugrįžimo maršą. Neblogai savo uždavinius atliko choras ir vaidyboje“.[39] Filharmonijos iniciatyvą bei darbą vertino ir vokiškoji spauda: „Vakare nepastebėta, kad kartu dirbę menininkai būtų menkai pasiruošę, kad orkestro pajėgos būtų neįpratusios groti operoje, o choras surinkas iš įvairių šaltinių. (...) Muzikiniu požiūriu, visas spektaklio krūvis atiteko solistams ir kartais puikiai dainavusiam chorui (chormeisteris A. Virbickas)“.[40] A. Zaukai teko paplušėti mokant akademinį chorą judėti scenoje. Spaudoje buvo rašoma: „Rež. Zaukos paimta visiškai teisinga kryptis: neįgudę aktoriai, kuriuos sudaro ir choras, neturi pervaidinti. (...) Malonu konstatuoti, kad jaučiamas saikas. Chore jau dabar ryškėja aktoriškų gabumų“.[41] J. Kardelis džiaugėsi naujų Filharmonijos kolektyvų ir prie jų prisijungusių menininkų iš Kauno darbu: „A. Zaukai teko imtis režisūrinio darbo visiškai nuo ABC, nes chorą teko mokyti (...) sceninės technikos, grimo ir mokyti vaidinti. (...) Orkestro skambesys visai naujas, minkštas, darnus ir malonus, lygus, dinamika gyva“.[42] Visa „muzikinė disciplina“, pasak apžvalgininko, buvo nebloga.

 

1942 m. gruodžio mėnesį Filharmonijoje apsilankęs neįvardintas reporteris „Naujojoje Lietuvoje“ rašė: „Ilgais koridoriais einame ir atsiduriame koncertinės salės balkone. Scenoje baigiama ruošti Verdi opera „Rigoletto“. Jei šiuo metu tiek kalbama apie ją, tokia spūstis prie kasos ir spektakliai perpildyti, tai visai ne be reikalo. Retas kuris iš operos klausytojų tiksliai gali įsivaizduoti, kiek didelio ir sunkaus darbo reikėjo pridėti šios operos pastatymui. Dirigentas Marijošius su visais kolektyvais (orkestru, choru, solistais etc.) jau ištisas savaites įtemptai dirbo paskutines repeticijas“.[43] Repetavo ir V. Germanavičiaus vadovaujama baleto trupė. Ji dalyvavo visuose operų pastatymuose, planavo parodyti ir baleto spektaklį.

 

1942-ųjų gegužės 20 d. įvyko G. Verdžio operos „Traviata“ premjera. Dainavo Kauno solistai – Elena Kardelienė, Kipras Petrauskas, Aleksas Kutkus. Ją dirigavo J. Kačinskas. Solinėmis partijomis debiutavo Filharmonijos choro artistai: Stasys Ratkevičius, Aleksandras Šleinys, Vladas Leparskas.

 

Kitą sezoną Filharmonijos opera parodė dar vieną premjerą – 1942 m. lapkričio 29 d. G. Verdžio operą „Rigoletto“. Dekoracijas kūrė Vytautas Palaima, Džildą dainavo Elena Mažrimaitė-Dirsienė, Hercogą – K. Gutauskas, Rigoleto – V. Baltrušaitis. Jo vaidmuo buvo toks sukrečiantis, išbaigtas, kad dainininkas pradėtas tituluoti „naująja operos žvaigžde“. Buvo giriami ir kiti spektaklio dalyviai. Dirigentui J. Kačinskui šiame spektaklyje talkino jaunas dirigentas, jo mokinys A. Kalinauskas.

 

Filharmoniją vokiečių okupacinė valdžia uždarė 1943 m. kovo mėnesį. Jos veikla baigėsi 1943 m. kovo 19 d. L. van Bethoveno Devintosios simfonijos atlikimu. Filharmonijos opera paskutinįjį „Faustą“ suvaidino 1943 m. kovo 14 d. dalyvaujant Kiprui Petrauskui. Tą patį kovo mėnesį J. Lenktaitis netikėtai Vilniuje, Subačiaus gatvėje, gestapo buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tačiau įtakingų bendradarbių, užsienyje dirbusių vokiečių prekybininkų padedamas greitai buvo išleistas.

 

Vokiečiams reikalaujant uždaryti Filharmoniją, 1943 m. kovo 16 d. Vytautas Alantas parašė įsakymą: „Remdamasis Įgaliotinio Švietimo reikalams 1943 m. balandžio 7 d. raštu, paėmiau savo žinion visą Filharmonijos meninį, administracinį bei techninį personalą, išskyrus Liaudies ansamblį, lygiai kaip ir Filharmonijos rūmus ir jo turtą“.[44] Vilniaus miesto teatro veiklą koregavo, padėjo V. Alantui formuoti repertuarą vokiečių okupacinės valdžios atstovas Verneris Krausas (Werner Krauss). „Vilniaus opera, vienerius metus išdirbusi Filharmonijos globoje, perėjo į naują darbo fazę, administraciškai sujungta su Vilniaus miesto Dramos Teatru. Susijungimas pasirodo esmingas abiem kolektyvams. (...) Teatro susijungimas turės kai kurių pasekmių ir grynai meninių naujovių atžvilgiu“, – 1943 metų balandį skaitome „Naujojoje Lietuvoje“.[45]

 

Filharmonijos patalpose vėl vyko repeticijos, koncertavo simfoninis orkestras, kuris nuo 1943 m. balandžio dabar vadinamas Miesto teatro simfoniniu orkestru. Tas pats Filharmonijos choras dabar vadinosi Vilniaus miesto teatro choru. Operos spektakliai vėl rodomi miesto teatre. Pastatytos Džiakomo Pučinio „Madame Butterfly“ (1943 m. liepos 1 d.), Šarlio Guno „Romeo ir Juliette“ (1944 m. sausio 15 d.), Džoakino Rosinio „Sevilijos kirpėjas“ (1944 m. birželio 3 d.). „Turėsime savo orkestrą ir chorą, kurie bus labai naudingi ir kai kuriems dramos pastatymams (...), gausime galvoti ir apie operetes (pabraukta aut. R. A-B.) pastatymą Vilniaus teatre“, – sakė Filharmonijos uždarymu džiaugęsis V. Alantas.[46]

 

1943 m. kovo mėn. uždarius Filharmoniją, Liaudies ansamblis darbą tęsė „saviveikliniais pagrindais“, pasivadinęs „Muzikiniu liaudies teatru“. Buvo paruoštas režisieriaus G. Veličkos tekstais montažas „Šienapjūtė“, atnaujintos „Joninės“. Lietuvoje gastroliavo neoficialiai, sulaukdamas didžiulio pasisekimo. Gegužės Pirmąją Bernardinų sode „darbo visuomenei“ koncertą surengė Čiurlionio choras (vad. A. Mikulskis), dainininkas Kazys Gutauskas.

 

„Vis griežtėjanti lietuvių tautos rezistencija prieš vokiečius padarė, kad pavyko išvengti didesnių okupacinės valdžios įsimaišymų į mūsų meno gyvenimą, kaip tai buvo, pvz., Latvijoje, kur Rygoje eidavo operos spektakliai vokiečių kalba, arba Liepojoje, kur iki pat okupacijos galo gyvavo 1941 m. Wermachto komendanto paskirtas vokietis operos intendantas. Galime drąsiai pasakyti, kad jei mūsų ekonominis ir politinis gyvenimas pakliuvo į griežtus „Ziwilverwaltungo“ spąstus, tai meno gyvenimas ne tik pasiliko lietuviškas, bet ir toliau plėtojosi savąja linkme“, – skaitome V. Jakubėno rankraščio fragmentą.[47]

 

Karo metais vilniečiai, išgyvenę kasdienos alkį, į Panerius varomų dejuojančių žydų vilkstines, mene matė atveriamą „žmogiškumo išlikimo“ stimulą, gyvenimo viltį.

 

Išvados

 

Meninė kultūra vokiečių okupacijos metais tapo nedevalvuota vertybe.

 

Filharmonijos administracija sugebėjo išsaugoti, sutelkti menininkų pajėgas ir sėkmingai administruoti net tris stambius kolektyvus: simfoninį orkestrą, mišrų chorą ir liaudies ansamblį.

 

Meno kolektyvai savo veikla pritraukdami klausytojus/žiūrovus, išlaikydami tautinį tapatumą (lietuvių kalbos naudojimas, lietuviškas repertuaras, liaudies ansamblio egzistavimas ir kt.), gebėjo net ir ribotai kultūrinei autonomijai suteikti savitą veidą ir terpę neužgesti jaunųjų kūrėjų potencijai.

 

Jeigu vokiečių karinė valdžia nebūtų uždariusi meno kultūros institucijų, profesionaliai administruojama Filharmonijos opera Vilniuje galėjo įsitvirtinti kaip stabili Operos ir baleto teatro trupė.

 

 

Nuorodos



* Rita Aleknaitė-Bieliauskienė humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto docentė (socialiniai mokslai); adresas: Žirmūnų g. 100, bt. 30, el. paštas: <RitaB@vpu.lt>; mokslinių interesų sritys – XX a. Lietuvos kultūrologijos istorija, meninės kultūros tendencijų įtaka asmenybės ir visuomenės brandai.



[1] Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos. 1940–1965, red. sud. A. Ambrazas, J. Gaudrimas, V. Landsbergis, A. Tauragis. Vilnius: Mintis, 1967; Jakubėnas, V. Straipsniai ir recenzijos. 1 d. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 14–19; Markeliūnienė, V. Vilniaus operos veikla (1942–1944). Menotyra, 2005, t. 38, p. 6–13; Bruveris, J. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Vilnius: MELI, 2006, p. 146–148; ir kt.

[2] Kubilius, V. Neparklupdyta mūza. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 8.

[3] Pokalbis su H. Uhde, 1978 m. Vilniuje,  asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[4] Klan, W. Klassisch und romantisch. Wilnaer Zeitung, 1943, 29 Januar.

[5] [Frankenstein]. Von der Simfonie bis zum Marsch. Wilnaer Zeitung, 1942, 8 Januar.

[6] Wilnaer Zeitung, 1942, 29 Januar.

[7] Jakubėnas, V. V. Jakubėno rankraštis. Straipsniai ir recenzijos. 1 d., sud. L. Venclauskienė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994, p.18.

[8] Jakubėnas, V. Jeronimas Kačinskas – kompozitorius ir dirigentas. Draugas, 1958, birželio 14 d.

[9] [Profundus]. I Valstybės radiofono orkestro koncertas. Vilniaus balsas, 1940, vasario 27 d.

[10] Pokalbis su gastroles organizavusiu J. Lenktaičiu, 2001 m. sausio 11 d. asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[11] Lenktaitis, J. P. Joninės Vilniuje 1941 metais. Draugas, 1996, birželio 22 d.

[12] Ten pat.

[13] Kačinskas, J. Atsiminimai. Atgal pažvelgus. Jeronimas Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla. Straipsniai. Laiškai. Atsiminimai, sud. D. Petrauskaitė. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 398.

[14] Pokalbis su gastroles organizavusiu J. Lenktaičiu, 2001 m. sausio 12 d. asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[15] Reicho radiofonų sąjungos ir Rytų krašto radiofonų grupės intendanto Hanso Kryglerio (Hans Kriegler) raštas Baliui Fedaravičiui. Vilnius, 1941, lapkričio 1 d. asmeninis B. Fedaravičiaus archyvas.

[16] Wilnaer Zeitung, 1942, 15 Januar.

[17] J. Lenktaičio atsiminimai. Asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[18] Pokalbis su Šimkumi. Žengiame į naują muzikos gyvenimą Vilniuje. Naujoji Lietuva, 1941, rugsėjo 28 d.

[19] Kačinskas, J. Atsiminimai. Atgal pažvelgus. Jeronimas Kačinskas, sud. D. Petrauskaitė. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 402–403.

[20] J. Lenktaičio atsiminimai. Asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[21] Kačinskas, J. Atsiminimai. Atgal pažvelgus …, p. 400.

[22] Makačinas, A. Du koncertai. Naujoji Lietuva, 1942, balandžio 15 d.

[23] Namilga, St. VI simfoninis koncertas . Naujoji Lietuva, 1942, spalio 7 d.

[24] Naujoji Lietuva, 1943, gegužės 19.

[25] Namigla, St Iškilmingas koncertas. Naujoji Lietuva, 1943, sausio 3 d.

[26] Naujoji Lietuva, 1941, liepos 11.

[27] Viena darbo diena Vilniaus Filharmonijoje. Naujoji Lietuva, 1942, gruodžio 5 d.

[28] K. Dabulevičiaus pasisakymas. Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 137, ap. 1, b. 54, l. 2.

[29] Namigla, St. Muzikinis Vilniaus gyvenimas 1942 m. Naujoji Lietuva, 1943, sausio 1 d.

[30] Klau, W. Wilna hat seine Oper. Wilnaer Zeitung, 1942, 13 März.

[31] J. Lenktaičio atsiminimai. Asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[32] Ten pat.

[33] Mervainis, Iz. Operos perspektyvos Vilniuje – aktuali dienos tema. Į laisvę, 1943, sausio 3 d.

[34] LLMA, f. 199, ap. 1, b. 1.

[35] Pokalbis su J. Lenktaičiu, 2000, gruodis. Asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[36] Pokalbis su Algimantu Kalinausku., 1999, gruodžio 11 d., asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[37] Algaraščiai. LLMA, f. 137, ap. 1, b. 51, l. 2.

[38] Augaitytė, J. Devynios dešimtys pavasarių. Muzikos barai, 1996 m., Nr. 3 (188), p. 12.

[39] Vilnius sulaukė operos. „Fausto“ premjera. Naujoji Lietuva, 1942, kovo 12 d.

[40] Opernaufführungen in Wilna. Wilnaer Zeitung, 1942, 27 Januar.

[41] Kardelis, J. Vilnius sulaukė operos. Į laisvę, 1942, kovo 14 d.

[42] Ten pat.

[43] Autorės pokalbis su K. Kavecku 1994 gegužę. Asmeninis R. Aleknaitės-Bieliauskienės archyvas.

[44] LLMA, f. 199, ap. 1, b. 16.

[45] J. Š. Vilniaus opera jungiasi prie dramos. Naujoji Lietuva, 1943, balandžio 11 d.

[46] Ten pat.

[47] Jakubėnas, V. V. Jakubėno rankraštis. Straipsniai ir recenzijos. 1 d., sud. L. Venclauskienė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 16.