„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Jonas MARDOSA. Folklorui ir liaudies religijai skirta konferencija Slovėnijoje
Spausdinti

2006 m. rugsėjo 8–12 d. Slovėnijoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Folkloras ir religija tarp tradicijų ir transformacijų“, skirta slovėnų folkloristo ir etnologo Niko Kureto (1906–1995) šimto metų jubiliejui. Tai kompleksinis mokslinis renginys. Viena jo dalis vyko Liublianoje. Pirmame posėdyje įvertintas N. Kureto indėlis į slovėnų etnologiją, folkloro tyrimus, o kitame – „Tradicija, inovacijos ir rekonstrukcijos“, nagrinėti aktualūs šiuolaikinio folkloro ir etnologijos klausimai. Konferencijos antroji dalis pratęsė darbą už keliasdešimties kilometrų nuo Liublianos, Celje mieste (čia N. Kuretas baigė mokyklą), Lazaristų vienuolyno šv. Juozapo namų salėje, ir vadinosi „Pojūčiai ir religija“ (Senses and Religion). Konferenciją organizavo Slovėnijos mokslų ir menų akademijos Slovėnų tautotyros (etnologijos) institutas, tačiau didžiausias krūvis teko jo darbuotojams dr. Ingridai Slavec Gradišnikai bei dr. Jurijui Fikfakui. Antrosios dalies organizatorius be minėto Slovėnų tautotyros instituto buvo Tarptautinės etnologijos ir folkloro komisijos (SIEF) Liaudies religijos komisija, vadovaujama prof. Gįboro Barnos iš Segedo (Vengrija) universiteto.

Konferencija buvo skirta N. Kureto atminimui, tad pradžioje trumpai apibūdinsiu jo mokslinį kelią. Slovėnijos mokslų ir menų akademijos akademikas N. Kuretas buvo vienas Slovėnų tautotyros (etnologijos) instituto įkūrėjų ir ilgametis jo darbuotojas. Profesinę veiklą pradėjo gilindamasis į viduramžių teatro problematiką kaip prancūzų ir italų literatūros specialistas, nuo 1954 m. Slovėnų tautotyros institute tyrė liaudies dvasinę kultūrą, 1956 m. apgynė daktaratą apie Slovėnijos lopšines. Institute N. Kuretas nuosekliai gvildeno liaudies dramos bei papročių tematiką, buvo 2004 m. išleisto Slovėnų etnologinio žodyno iniciatorius. Tarp svarbesnių jo etnologijos darbų pažymėtinos knygos, skirtos kalendorinėms šventėms (slovėnų šventiniams metams), slovėnų karnavalinėms kaukėms. Beje, pastarosios Slovėnijoje gana gausios ir įdomios. Konferencijos kultūrinėje dalyje buvo parodytas restauruotas 1951 m. etnografų sukurtas filmas apie Alpių regiono Užgavėnių karnavalininkus, kurių kaukių tipažai saviti, tačiau eisenos ir pramogos buvusios gana panašios į Žemaitijos persirengėlių išdaigas ir žaidimus. N. Kureto darbai pelnė tarptautinį pripažinimą, 1993 m. jis tapo Europos mokslų ir menų akademijos (Zalcburgas) nariu. Be vadovavimo Slovėnijos etnografų draugijai ir Jugoslavijos tautosakininkų asociacijai, N. Kuretas buvo vienas iš Tarptautinės etnologijos ir folkloro komisijos (SIEF) Paryžiuje kūrėjų, pelnęs nario iki gyvos galvos titulą. Todėl SIEF liaudies religijos komisijos konferencija derėjo prie N. Kureto mokslinio palikimo įvertinimo. Jo nuopelnus SIEF organizacijai konferencijoje aptarė Peteris Janas Margry (Amsterdamas), o plačiašakė mokslinė ir visuomeninė N. Kureto, kaip vieno iš etnologijos Slovėnijoje pradininkų, veikla buvo įvertinta kelių buvusių jo kolegų pranešimuose. Konferencijos pirmosios dalies antrame posėdyje aptarta šiuolaikinė slovėnų etnologija – analizuoti tradicijos, naujovės ir etnologinės rekonstrukcijos teoriniai bei praktiniai klausimai, kurie natūraliai plėtojo N. Kureto mokslinių interesų ratą.

Su N. Kureto vardu siejama ir religijos etnologijos raida Slovėnijoje. Pažymėtina mokslininko parašyta gausiai iliustruota etnografinio pobūdžio monografija apie kalėdines prakartėles (Jaslice na Slovenskem, 1981) – ypač turtingą ir savitą liaudies papročių bei liaudies meno raiškos sritį. Užbėgant į priekį reikia pasakyti, kad šią temą Celje toliau gvildeno pranciškonų vienuolis iš Brezje (Slovėnija) Leopoldas Grčaras pranešime „Kalėdinių prakartėlių atgimimas“, iliustruotame liaudies kalėdinės muzikos ir šiuolaikinių prakartėlių pavyzdžiais. Taigi, Celje vykęs konferencijos tęsinys buvo neatsiejama mokslinio renginio N. Kuretui atminti dalis.


1 il. Tradiciniai XIX a. pastatai Kumrovec Liaudies buities muziejuje (J. Mardosos nuotrauka)

Liaudies religijos komisijos konferencija buvo penktoji. Celje iš 10 Europos valstybių susirinko 18 mokslininkų (dalyvavo ir Paryžiuje gyvenantis jaunas brazilų mokslininkas Paolo Barbaro), tyrinėjančių liaudies religiją bei atstovaujančių religijos etnologijai. Dauguma dalyvių pažįstami iš ankstesnių konferencijų, ir ypač 2002 m. Edinburge vykusios ketvirtos konferencijos, kiti dalyvavo 2004 m. Segede (Vengrija) pristatant Europos religijos etnologijos tyrinėjimams skirtą knygą (Ethnology of Religion, ed. by Gįbor Barna, Szeged, 2004).

Aptariant Celje konferencijos pranešimus ir nagrinėtų problemų ratą, būtina detaliau apsistoti prie įvadinio ir davusio jos eigai toną komisijos prezidento Gįboro Barnos pranešimo „Pojūčiai ir religija“. Pasak prelegento, visi žmogaus pojūčiai dalyvauja pažinime, kai jis susiduria su Dievu ir šventenybe. Todėl svarbu atsakyti į klausimą, kokį vaidmenį atlieka pojūčiai ugdant religingumą. G. Barnos nuomone, pojūčių vieta bei likimas, ypač Europos religijoje apskritai, kur įsigali formalus rituališkumas, yra sudėtingas klausimas, tačiau liaudies religijoje jie labiau išryškėję Rytų Europoje. Čia žmonių religinis patyrimas labiau institucionalizuotas, grįstas tradicija, ir pojūčiai gali reikštis per kolektyvinę religinę praktiką. Tuo tarpu protestantizmas daugiau intelektualus ir turi netgi protesto prieš religinėse praktikose naudojamą tradiciškumą požymių. Taigi įvairių kraštų liaudies religijoje pojūčiai pasireiškia įvairiai. Tai sąlygoja šių klausimų tyrimo aktualumą, nes kultūrinėje antropologijoje, etnologijoje ir folkloristikoje pojūčiai liaudies religijoje menkai nagrinėti ir todėl, pranešėjo nuomone, konferencija teikia galimybę praplėsti tyrimų lauką, atverti naujus pojūčių ir religijos santykio interpretavimo būdus, ypač paremtus sociologinių tyrimų medžiaga.

Kitus konferencijos pranešimus galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmiausia paminėtini senąją kultūrą ir religiją nagrinėję autoriai. Tai Zmago Šmiteko (Liubliana) pranešimas apie šventuosius Slovėnijos akmenis. Jų religines ir socialines prasmes bei funkcijas autorius įtraukė į liaudies papročių ir tradicijų kontekstą. Akmenis nagrinėjo europiniame kontekste, todėl neišvengiamai rėmėsi ir Baltijos kraštų medžiaga. Beje, baltų kraštų senąjį kultūrinį palikimą ir šiuolaikines realijas pabandė sujungti du estų (Tartu) tautosakininkai. Andres Kuperjanovas gilinosi į liaudies astronomijos tematiką. Per estų dangaus ir dangiškų dievų panteono supratimą buvo bandoma atsakyti į klausimą, kas šioje srityje yra krikščioniška. Be to, autorius aptarė pavadinimus dangaus kūnų, patekusių į Kalevalą ir tautosakinę medžiagą. Mare Kõiva kalbėjo apie estų medinius dievus, jų vaizdinius mituose ir ritualuose bei jų atgimimą šiuolaikinių žmonių sąmonėje, ypač po Nepriklausomybės atgavimo atsiradusiuose estų tikėjimuose ir naujojoje mitologijoje.

Keletas pranešimų apėmė įvairias piligrimystės ir artimas šiai temai sritis. Brazilas Paolo Barbaro (Paryžius) istorinėje perspektyvoje nagrinėjo pojūčių ir kūno vaidmenį japonų Saigoku piligrimų patyrime. J. Mardosa, remdamasis Pivašiūnų Žolinės atlaiduose dalyvaujančių piligrimų apklausos medžiaga, nušvietė vykimo į atlaidus motyvus ir atlaidų supratimą. Su piligrimyste susijęs ir Marija Santa Vieira Montez (Lisabona) pranešimas, kuriame ji pateikė šiuolaikinių Azorų salų religinėje praktikoje sutinkamą Šv. Dvasios šventės vaizdą ir ypač jos ritualuose išryškėjančius dalyvių jausmus bei pojūčius. Irena Avsenik Nabergoj (Liubliana) aptarė egzistencinius ir religinius šventosios, vadinamos Lepa Vida (Gražioji Vidos), asmenybės pagrindus slovėnų kultūroje. Pabrėžta, kad Lepa Vida asmenybėje dera potraukis grožiui, meilei, teisingumui, joje išryškėja egzistencinė, moralinė ir religinė žmonių vienybės idėja. Peteris Janas Margry (Amsterdamas) kalbėjo apie Džimio Morisono kapą Paryžiaus Pčre Lachaise kapinėse lankančių jo gerbėjų pojūčius, akcentavo dainininko muzikos ir dainų panaudojimo reikšmę prie kapo atliekamuose ritualuose ir pastebėjo, kad taip priartėjama prie religinių kultų.

Daugiau teoriniams pojūčių religijoje arba pojūčių ir religijos santykio istorinėje perspektyvoje ir šiuolaikiniame kontekste klausimams nagrinėti buvo skirta keletas pranešimų. Pirmiausia Arne Bugge Amundseno (Oslo) panešimas apie pojūčių reikšmės kėlimą ikireformacinėje Danijoje tarp karmelitų dvasininko Poulo Heljeseno (Paulus Helie) ir liuteronų atskalūno Pedero Laurenseno (Petrus Laurentii) vykusių debatų metu. Nils-Arvid Bringéus (Lundas) aptarė žvakių panaudojimą viduramžių Danijos ir Švedijos bažnytinėje tradicijoje ir žmonių gyvenime. Anders Gustavssonas (Oslas), remdamasis lauko tyrimų Norvegijoje, Švedijoje ir Estijoje medžiaga, nagrinėjo religinių mažumų kasdieniame gyvenime pasireiškiančias įvairias pojūčių formas, o Ulrika Wolf-Knuts (Åbo, Suomija) pranešimą skyrė pojūčių ir sentimentalumo apraiškų analizei Šv. Liucijos šventės ritualuose, kuriuose dalyvauja šventąja aprengta mergaitė. Paminėti autoriai ir temos neapima visų konferencijos pranešimų įvairovės. Akivaizdžiau jie atsiskleidžia konferencijai išleistoje pranešimų tezių knygelėje, kurioje paskelbta ir keletas nedalyvavusių konferencijoje Anglijos, JAV ir kitų kraštų liaudies religijos tyrinėtojų tezių. Šiųmetinės konferencijos pranešimų pagrindu parašyti straipsniai bus paskelbti kitų metų Slovėnijos akademiniame mokslo žurnale „Traditiones“, prie kurio atsiradimo taip pat yra prisidėjęs N. Kuretas.


2 il. 19 a. vidurio Švč. Mergelės Marijos skulptūra Celje (J. Mardosos nuotrauka)


3 il. Kryžiaus kelio skulptūros Svete Gore (J. Mardosos nuotrauka)


4 il. Godič kaimo vaizdas. Bažnyčia kalvoje ir šiuolaikinis gyvenamasis namas (J. Mardosos nuotrauka)

Aptarus pačią konferenciją, reikėtų paminėti gana įdomią ir vertingą skaitančiam etnologijos kursus dėstytojui kultūrinę pažintinę programą. Religijos etnologijos požiūriu ypač naudinga buvo rugsėjo 9 diena tarp konferencijos dalių, kai iš Liublianos pakeliui į Celje apsukdami lanką per nuostabią rudenėjančią pietryčių Slovėniją aplankėme keletą maldininkus patraukiančių objektų. Pirmiausia reikia pažymėti 525 m. virš jūros lygio iškilusioje kalvoje įsikūrusį piligrimystės centrą Svete Gore, pirmą kartą paminėtą 1257 m. Tame pat amžiuje pašventinta kalva šiandien apima 16–17 a. pastatytų keturių koplyčių ir bažnyčios kompleksą. Tai pirmiausia rytinės Slovėnijos piligrimų rinkimosi buveinė, bažnyčioje turinti stebuklingą Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūrą (beje, Marijos kultas itin gajus Slovėnijoje).

Gan įdomi vedanti komplekso link Kryžiaus kelio stočių grandinė. Prieš keletą metų medžio kamienuose iškaltos skulptūros akivaizdžiai primena šiuolaikinius mūsų monumentaliosios tautodailės kūrinius.

Svete Gore maldos namai atitinka būdingą Slovėnijai nedidelių bažnyčių statymo ant kalnų (biblinės minties išraiška – arčiau Dangaus) tradiciją. Įdomus faktas, kad per 2 mln. gyventojų priskaičiuojančioje Slovėnijoje bažnyčių – trys tūkstančiai. Ir kaip per susitikimą su konferencijos dalyviais teigė Celje vyskupas dr. Antonas Stresas, nors tarp tikinčiųjų pastebimos intelektualiosios teologinės krypties stiprėjimo tendencijos, išryškėjančios tikėjimo individualizavime, kolektyvinės religinės apeigos gyvos. Šalyje, kurioje katalikai sudaro 70% gyventojų, sekmadienio mišiose dalyvauja apie 20% tikinčiųjų. Kita vertus, pasak vyskupo, dalį jaunimo patraukia įvairios šiuolaikinės sektos ir bažnyčios (pvz., „New age“).

Paminėtinas ir apsilankymas už poros kilometrų nuo Slovėnijos sienos, šiuolaikinėje Kroatijoje atsidūrusiame, atskleidžiančiame dviejų tautų kultūrų regioninę specifiką Kumroveco liaudies buities muziejuje. Gan įdomios jo atsiradimo aplinkybės. Muziejus įkurtas buvusio komunistinės Jugoslavijos diktatoriaus Josipo Broz Tito gimtajame kaime, todėl į muziejaus ekspoziciją inkorporuota jo memorialinė sodyba. Sakoma, kad gimtinės (ir diktatoriaus) įamžinimo argumentas nulėmė Muziejaus atsiradimą. Beje, Tito kultas gyvas vyresnės kartos žmonių atmintyje ir stebina ekskursantės, giedančios revoliucines bei partizanų dainas prie namo-muziejaus pastatyto jo paminklo. Kaip Celje pranešimą apie šventųjų patronų kultą Kroatijoje skaičiusi Zagrebo mokslininkė Marijana Belaj, turėdama mintyse Tito kulto gyvybingumą teigė, kad žmonių atmintyje išliko Tito šventumo, tačiau ne sakralia (religine) prasme, supratimo motyvas. Už poros kilometrų nuo muziejaus baigia nykti įspūdingas ir monumentalus buvusios partinės mokyklos korpusas (įdomi istorinė aliuzija su mūsų fakulteto likimu). Negausus sodybų ir pastatų kompaktiškas muziejus kelia susižavėjimą eksponatais ir liaudies architektūra. Neišvengiamai etnologas atranda akivaizdžias pietinių slavų buities rakandų ir įrankių sąsajas su mūsų valstietiška kultūra, kas sužadina nemažai minčių dėl liaudies kultūros prigimties, lokalumo ir regioniškumo genezės bei realaus funkcionavimo. Pakeliui į Celje aplankėme Olimje vietovėje esantį vienuolyną. Buvusi viduramžių šv. Pauliaus vienuolijos buveinė, po Jugoslavijos žlugimo atitekusi pranciškonams (OFM). Gan įdomi atkurta restauruotoje istorinėje patalpoje vienuolyno vaistinė. Kaip ir senovėje, čia prekiaujama gydomaisiais žolių mišiniais, o priešais fasadą veši jų gamybai skirtas gana nemažas vaistažolių laukas. Taip šiandieniniai vienuoliai pratęsia buvusį viduramžių vienuolyno socialinės veiklos barą ir tradicijas – vaistinė buvo sudėtinė to meto vienuolynų dalis.

Reikėtų paminėti ir pamatytą Celje krašto muziejaus religinio meno ekspoziciją, aplankytą Celje miesto muziejų, o individualios išvykos po Slovėnijos miestelius ir kaimus leido patirti šiuolaikinės individualios miesto ir kaimo architektūros ir gyvensenos ryšį su tradicija. Ypač vykęs slovėnų liaudies pastatams būdingų balkonų panaudojimas šiuolaikinių gyvenamųjų namų architektūroje, o ūkiniai pastatai funkciškai pratęsia ūkinės veiklos ir liaudies gamybinio patyrimo apraiškas naujoje ekonominėje tikrovėje. Antai pavėsinėje šalia ūkinio pastato pastogės jau nematyti senųjų ūkio padargų, tačiau čia priglausti traktoriai ir kita technika suteikia tradicijos išsaugojimo perspektyvą. Netgi vietoje medienos stulpams panaudojus gelžbetonį, būdingi kaimui žaiginiai šienui džiovinti visame krašte liudija puoselėjimą natūralų liaudies kultūros formų perimamumą.

Paskutinis konferencijos dienos posėdis buvo skirtas SIEF liaudies religijos komisijos ateičiai. Po šešerių sėkmingo vadovavimo komisijai metų prof. Gįboro Barna prezidento vietą užleido prof. Ulrikai Wolf-Knuts iš Åbo (Suomija).