„Istorija“. Mokslo darbai. 68 tomas
Linas KVIZIKEVIČIUS, Saulius SARCEVIČIUS. Pinigų cirkuliacijos Lietuvoje bruožai 1915-1919 m.
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje apibūdinama ir įvertinama pinigų apyvartos raida, išskiriami jos etapai, pokyčiai 1915-1919 m. vokiečių kariuomenės okupuotoje Lietuvos dalyje ir skirtumai 1919 m. pr. – balandžio mėn. Raudonosios Armijos kontroliuojamoje zonoje (Lietbele). Išryškinama, kas lėmė pinigų apyvartos pokyčius, pateikiama to meto pinigų apyvartos struktūra. Pristatomas 2004 m. Vilniuje aptiktas 1919 m. paslėptas lobis, nagrinėjamas jo kilmės klausimas.

 

Prasminiai žodžiai: pinigų apyvarta (cirkuliacija), infliacija, ostmarkės, ostrubliai, monetos, lobis.

 

Įvadas

 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Europos politiniame žemėlapyje (ir rytų Pabaltijyje) atsirado naujų valstybių. Lietuvos visuomenė, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusi savo Nepriklausomybės deklaraciją, žengė naujos valstybės kūrimosi keliu. Tačiau karo metais ir jo pabaigoje Lietuva patyrė didelių ekonominių nuostolių, taip pat dviejų valdžių pasikeitimus, o pasibaigus karui 1919 m. I pusėje jos teritorija padalyta į dvi dalis, kurias kontroliavo nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybė ir Raudonosios Armijos remiama V. M. Kapsuko vyriausybė.

 

Tokiomis aplinkybėmis besikuriančiai Lietuvos valstybei teko spręsti įvairaus pobūdžio problemas gynybos, politikos, ekonomikos ir kt. srityse. Vienas svarbių ką tik susikūrusios valstybės uždavinių siekiant faktinės nepriklausomybės buvo savų – nacionalinių pinigų įvedimas ir pinigų apyvartos sureguliavimas.

 

Istoriografijoje, skirtoje 1914-1920 m. įvykiams bei ekonominei raidai Lietuvoje nušviesti, finansų ir pinigų klausimai nagrinėti menkai, o kai kurie šios temos aspektai paliesti kelių istorikų ir ekonomistų darbuose. Tarpukario Lietuvoje A. Rimka nušvietė nepriklausomos Lietuvos pinigų apyvartos ir kredito raidą, remdamasis oficialiais šaltiniais apskaičiavo 1915-1919 m. Lietuvos teritorijoje cirkuliavusių pinigų kiekį, pateikė to meto kredito įstaigų balansus.[1] Pinigų apyvartos problemų nagrinėjimui darbas yra svarbus, nes suteikia daug vertingos informacijos apie laikmečio padėtį. Tačiau jame aptariama padėtis tik buvusios tarpukario Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nekalbama apie Vilnių ir kraštą, kurį kontroliavo Raudonosios Armijos daliniai.

 

Ekonominė ir finansinė padėtis Lietuvoje 1915-1918 m. nagrinėta M. Urbšienės darbe, skirtame apibūdinti Lietuvos ūkiui vokiečių okupacijos metais. Autorė pateikė daug faktinės medžiagos apie valdžios politiką bei pinigų apyvartą ir jos struktūrą.[2] Nepriklausomos Lietuvos pinigus tyrinėjęs J. Karys pateikė gausybę faktinės medžiagos, liečiančios ne tik 1918-1940 m. laikotarpį, bet ir nušvietė padėtį iki Lietuvos Respublikos įkūrimo.[3] Buvo apibūdinta ir įvertinta situacija pinigų ūkyje, pateikti to meto pinigų pavyzdžiai, analizuotos priežastys, lėmusias valdžios sprendimus pinigų politikos srityje. Tačiau pinigų apyvarta 1919 m. bolševikų kontroliuojamoje zonoje glaustai aptarta tik bendrame to meto istorinių įvykių kontekste.

 

Bene didžiausią indėlį į 1915-1918 m. pinigų apyvartos istorijos tyrimus įnešė ekonomistas V. Terleckas. Studijoje, skirtoje 1915-1944 m. pinigams Lietuvoje, autorius nemažai dėmesio skyrė padėčiai vokiečių okupacijos metais.[4] Aptardamas pagrindinius pinigų apyvartos bruožus, autorius atskirai nagrinėjo padėtį tarpukario Lietuvos Respublikos teritorijoje bei Lietbelo zonoje. Tai yra, 1919 m. situacija Lietuvoje suvokiama ne kaip bendra padėtis, o dviejų skirtingų politinių sistemų ir pinigų apyvartos arealų atsiradimas. Darbe remiamasi ir nauja iki tol nenaudota archyvine medžiaga bei informacija, skelbta to meto periodinėje spaudoje. Taip pat remiamasi istoriografiniu palikimu ir amžininkų prisiminimais. Tačiau darbe vis tiek neišvengta rimtų tiek metodinio, tiek ir kitokio pobūdžio klaidų. Pirmiausia pinigų apyvartos pokyčiai ir bendra ekonominė padėtis nušviečiama neatsiribojant nuo asmeninių jausmų. Vokiečių karinės ir civilinės administracijos politika autoriaus vertinama  kaip sąmoningas lietuvių tautos skurdinimas, o ne kaip bendros Vokietijos vidaus ir tarptautinės to meto politinės situacijos ir ekonominės padėties išraiška. Okupantai pristatomi kaip tautos skriaudėjai, o visas jų valdymas kaip atviras apiplėšinėjimas - netgi baudas už netvarką, pvz., ir tokias kaip už kovos su pasiutusiais šunimis ir katėmis taisyklių pažeidimą, autorius traktavo kaip „vieną svarbiausių pajamų šaltinių“.[5] Jokio pozityvaus įvertinimo nėra, tik neigiamos nuostatos. Autorius, būdamas lietuvis - vokiečių nuskriaustos tautos atstovu, nesugebėjo išlikti objektyvus, beje kaip ir daugelis kitų, savo prisiminimuose palietusių I-ojo pasaulinio karo metus.

 

Antra, pinigų apyvarta darbe nagrinėjama remiantis ne visais šaltiniais ir faktais, todėl neišvengta klaidingos praeities situacijos įvertinimo. Nežinia kuo remiantis teigiama, kad „dar prieš ateinant okupantams, o ir jiems atėjus, visiškai dingo smulkūs pinigai“.[6]

 

Autorius, taip vienareikšmiškai teigdamas, neįsigilino į to meto padėtį pinigų apyvartoje ir neįvertino visos situacijos sudėtingumo ir niuansų. Neabejojama, kad karo metu smulkių pinigų ir apskritai monetų kiekis (kaip, beje, ir kitose Europos valstybėse, o ne vien tik Lietuvoje) sumažėjo. Tai ne kartą akcentuota istoriografijoje, kurioje dažniausiai nurodoma, kad tai įvyko pirmaisiais karo metais. Nei Pirmojo pasaulinio karo pradžioje nei prieš Lietuvą užimant Vokietijos kariuomenei, smulkių atsiskaitymo priemonių trūkumo Lietuvoje nebuvo ir jis nedarė didesnės įtakos smulkių prekinių-piniginių santykių funkcionavimui. Trūkumas prasidėjo tik 1915 m II p., iš Lietuvos pasitraukus rusų kariuomenei ir ją okupavus vokiečiams. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, atsirado „keitimo krizė“ - visai Europai būdingas karo reiškinys. Lietuvoje jis atsirado sinchroniškai kaip ir Rusijoje – 1915 m. vasarą,[7] tai yra sutapo su rusų kariuomenės atsitraukimu iš Lietuvos ir bankų bei kredito įstaigų evakuacija. Buvo išvežti saugomi pinigų rezervai, įskaitant ir smulkaus nominalo monetas. Rusijoje pirmiausiai pasijautė auksinių monetų trūkumas, kadangi nuo 1914 m. liepos 27 d. buvo likviduotas kreditinių bilietų keitimas į auksines monetas. Vėliau atsirado ir sidabrinių, po to, - smulkaus nominalo monetų trūkumas.

 

Lietuvoje po rusų kariuomenės pasitraukimo, monetos iš tauriųjų metalų visiškai „nedingo“, tiesiog didžioji jų masė tapo santaupomis ir neliečiamais gyventojų rezervais. Netgi po I-ojo pasaulinio karo Lietuvos gyventojų santaupos ir atsiskaitymai iki lito įvedimo buvo grindžiami Rusijos imperijos tauriųjų metalų monetomis. Be visaverčių pinigų - stambaus nominalo tauriųjų metalų monetų – tarp gyventojų buvo suvaržyti didesni prekiniai-piniginiai sandėriai, tokie kaip nekilnojamojo turto įsigijimas, prekių importas ir kt. Ne pas vieną Lietuvos tarpukario gyventoją toks senų pinigų „kraitis” buvo likęs nuo ikikarinių laikų. Todėl šis teiginys yra tik istoriografinė iliuzija, kurią gerb. autorius netiesiogiai pats paneigė, teigdamas „apie carinių monetų nusistovėjusį gerokai aukštesnį kursą“ ir pasiremdamas nuoroda į M. Urbšienės darbą.[8] Tai yra, autorius pats sau paprieštaravo.

 

Be to, kas paminėta, darbe neišvengta daug įvairių netikslumų, klaidų bei kitokių prieštaravimų. Pvz., p. 36 nurodoma, kad 1919 m. apyvartoje ėmė dominuoti caro rubliai, kai tuo metu buvo ribojami jų išmokėjimai. Ten pat nurodoma, kad 1919 m. birželio 9 d. Lietbelo vyriausybė nutarė nutraukti jų (iš konteksto – „kerenkų”) išleidimą. Lietbele niekada nebuvo leidžiami tokie pinigai, o jų kiekis visąlaik dominavo.

 

Autorius nematė reikalo įvertinti monetų lobius bei pavienių monetų radinius – tiksliausiai pinigų cirkuliaciją atspindinčius šaltinius, be to, nesugebėjo išnaudoti visų periodinės spaudos pateiktų duomenų. Todėl I-ojo pasaulinio karo pinigų apyvartos vaizdas Lietuvoje yra nušviestas neįsigilinus į kitas, mūsų manymu, ekonomistui, o ne istorikui skirtas pinigų apyvartos problemas, tokias kaip karo metų apyvartos greičio ir ritmo, visaverčių pinigų masės mažėjimo tendencijų, skirtingų menkaverčių piniginių ženklų kiekio kaitos nagrinėjimui; gyventojų nuostolių dydžių bei jų įtakos tolesnei ekonominei raidai.

 

Galiausiai gerb. V. Terleckas, įvertindamas pagrindinius pinigų cirkuliacijos bruožus, priėjo prie išvados, kad „apskritai, ilgiau ar trumpiau Lietuvoje cirkuliavę tiek Rusijos ir Vokietijos pinigai, tiek ostpinigiai buvo vienodai blogi, ir jie Lietuvos ekonomikai ir gyventojams padarė milžiniškus nuostolius“.[9] Iš tokio apibendrinimo suprantama, kad Rusijos pinigai, kurių cirkuliacijos metu XIX-XX a. pr. Lietuvos ekonomika pasiekė ikikarinį išsivystymo lygį, darė tik neigiamą įtaką ir „milžiniškus nuostolius“. Taip pat, kokio konkretaus dydžio taip literatūriškai apibūdinti gyventojų nuostoliai matematiniais simboliais liko neįvardinti. Skaitytojui paliekama teisė neabejoti tokiais nekonkrečiais ir nepagrįstais autoriaus „argumentais“. Cariniu laikotarpiu sukurta Lietuvos pramonė ir pasiekta gyventojų gerovė, nors ir nebuvo pirmaujanti Europoje (atvirkščiai - labiau atsilikusi nuo jos), socialinė-ekonominė raida kito progresijos tvarka, o ne atvirkščiai. Savaime suprantama, kad karo metu augant infliacijai menkaverčiai pinigai  smukdė gyventojų finansines galimybes, bet tokie procesai egzistavo ir ten, kur nebuvo nei vokiškų, nei rusiškų pinigų cirkuliacijos.

 

O gal autorius taip teigdamas apie „vienodai blogus pinigus“ turėjo omeny, kad tik „savi“ - tai yra nacionaliniai, o nesvetimi pinigai yra geri?

 

Šis nevienareikšmiškai įvertintas istoriografinis palikimas įpareigoja naujai apžvelgti 1915-1919 m. Lietuvos pinigų apyvartą.

 

Straipsnio tikslas –įvertinti ir charakterizuoti pinigų apyvartą ir jos struktūros pokyčius I-ojo pasaulinio karo metais ir 1919 m. Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje keletą mėnesių egzistavusioje  Raudonosios Armijos kontroliuojamoje zonoje – Lietbele. Taip pat išskirti cirkuliacijos raidos etapus bei į mokslinę apyvartą įvesti naują faktinį šaltinį, akivaizdžiai atspindintį kitokį to meto pinigų apyvartos vaizdą – 2004 m. archeologinių tyrimų metu Vilniuje rastą pinigų lobį.[10]

 

Pinigų apyvarta vokiečių okupuotoje Lietuvoje

 

Pirmasis pasaulinis karas, kurio išdava buvo naujų, nacionalinių valstybių susiformavimas, skirtingai paveikė daugelio Europos valstybių demografinį, kultūrinį, politinį ir ekonominį vystymąsį. Pastebėtos bendros jo neigiamos įtakos tendencijos ekonomikos srityje rodo, kad karas visiškai sugriovė sudėtingą tarptautinių atsiskaitymų sistemą: buvo mechaniškai sustabdyti atsiskaitymai su priešiškomis valstybėmis, taip pat atidėti atsiskaitymai su valstybėmis sąjungininkėmis bei neutraliomis valstybėmis. Karas palietė ir kariaujančių valstybių vidaus finansų sistemą: buvo uždarytos fondų biržos, dauguma kariaujančių valstybių paskelbė vekselinį moratoriumą. Pažeista ir komercinio kredito sistema – sustabdytas kreditinių bilietų keitimas į auksą, valstybių centriniai emisijos bankai į apyvartą išleido didelius kreditinių bilietų kiekius. Vis dėlto, kaip teigiama istoriografijoje, karo pradžioje tai beveik niekur ryškiau nepaveikė pinigų apyvartos funkcionavimo.[11]

 

Iš tiesų, kariniuose veiksmuose dalyvavusių valstybių pinigų apyvartoje žymesnių pokyčių iš pradžių nepastebėta. Vokietijoje, pvz., kreditinių bilietų keitimas į auksą buvo sustabdytas tik rugpjūčio mėn. 4 d.,[12] vėliau šią procedūrą apribojo ir kitos valstybės, tarp jų ir neutralios. Negatyvūs reiškiniai pinigų apyvartoje išryškėjo vėliau, kai kariaujančių valstybių vyriausybės jau buvo palaidojusios visas greitos karo baigties iliuzijas. Ypač sudėtingoje padėtyje atsidūrė tokios valstybės ir teritorijos, kurios buvo okupuotos svetimų kariuomenių ar  atjungtos nuo valstybės centro.

 

Į intensyvių karo veiksmų zoną patekęs Rytų Pabaltijys ir Lietuva – tuometinės Rusijos imperijos vakarinė dalis, nukentėjo dvigubai. Kraštas patyrė Rusijos imperijos valstybinių struktūrų pasitraukimą, kurio metu į šalies gilumą išgabenta dalis buvusių resursų, bei atlaikė Vokietijos okupaciją. Likusios vertybės ir ištekliai panaudoti karo reikmėms ir dalis jų karo pabaigoje išvežta į Vokietiją. Per karą sutriko menkai išvystytas krašto ekonominis gyvenimas, o karinės administracijos politika sujaukė atsiskaitymo priemonių apyvartą. Vokietijos kariuomenei 1915 m. rugsėjo 18 d. užėmus Lietuvą, joje pasklido Vokietijos atsiskaitymo priemonės – markės (popierinės ir sidabrinės) bei smulkūs metaliniai pinigai – pfenigai.[13] Netrukus, rugsėjo mėn. 25 d., buvo nustatytas valiutų kursas: 1 sidabrinis rublis įvertintas tik 0,80 markės, o popierinis – 1,4 markės. Tačiau tokio nerealiai mažo kurso veikiausiai niekas nesilaikė, nes jau spalio 3 d. buvo nustatytas  kitas – 1 rublis įvertintas 1 ir 2/3 markės.[14]

 

Lietuvoje nuo 1915 m. rugsėjo mėn. ėmė cirkuliuoti dviejų tarpusavyje kariaujančių valstybių valiutos. Apyvartoje pasirodė iš seniau buvusios Rusijos imperijos atsiskaitymo priemonės – kreditiniai bilietai ir metalinės monetos – auksiniai ir sidabriniai rubliai, pusrubliai, 5, 10, 15, 20 kap. bei smulkios varinės monetos. Greta šių pinigų ėmė cirkuliuoti kartu su vokiečių kariuomene užplūdusios ir pradžioje neteisėtos (praėjo keli mėnesiai, kol buvo priimtas įsakas, legalizavęs jų cirkuliaciją) Vokietijos atsiskaitymo priemonės. Dėl įpratimo prie senų – carinių pinigų ar dėl kitų priežasčių, iki 1917 m. vasaros Lietuvos gyventojai labiau vertino rusiškus pinigus. Istoriografijoje teigiama, kad Lietuvoje susidarė neįprasta padėtis: aukštesnis nei pačioje Rusijoje ir užsienyje rublio kursas, kurį sąlygojo įvairios priežastys. Artėjant frontui buvo išgabenti bankų indėliai, o Lietuvos teritoriją atkirtus nuo Rusijos, nutrūko piniginės įplaukos. Prasidėjus karui, gyventojai dalį savo santaupų pavertė įvairių prekių atsargomis. Be to, rublių trūkumą apyvartoje didino kylančios prekių kainos. Kadangi vietiniai gyventojai labiau pasitikėjo cariniais pinigais, o okupacinė administracija irgi stengėsi surinkti juos iš gyventojų per įvairius mokesčius – tai dar labiau didino šių pinigų stoką ir kėlė jų kursą.[15] Lietuvoje tai išryškėjo jau 1915 m. II pusėje. Tuo metu pasireiškė ne tik rublių, bet apskritai visų pinigų trūkumas. 1915 m. vasarą, dar būnant Rusijos kariuomenei, Rusijoje ir Lietuvoje pradėjo stigti smulkaus nominalo pinigų. Carinė valdžia sureagavo tik rudenį - rugsėjo 25 d. Rusijos ministrų taryba priėmė sprendimą išleisti iždo ženklus (kurie savo forma nesiskyrė nuo pašto ženklų). Neturime jokios informacijos, ar šie piniginiai ženklai buvo naudojami rytinėje Lietuvos dalyje, rusų kariuomenės kontroliuojamoje zonoje.

 

Vakarinėje Lietuvos dalyje, kuri 1915 m. II pusėje buvo užimta vokiečių kariuomenės, smulkiausių atsiskaitymo priemonių stoka buvo kompensuojama naujų pinigų išleidimu.

 

Smulkios atsiskaitymo priemonės, iš apyvartos galutinai neišnyko nei Lietuvoje, nei visoje rytinėje vokiečių kariuomenės kontroliuojamoje teritorijoje. Smulkaus nominalo atsiskaitymo priemonės – daugiausiai rusiškos monetos, dar ir 1918 m. buvo kasdieniai pinigai. Tai atsispindi to meto lobiuose. Pvz., 1918 m. Baltarusijos teritorijoje, Černevičių kaime paslėpto lobio pagrindą sudarė vien tik smulkios monetos. Lobio radimvietė (rastas buv. cerkvėje) leidžia teigti, kad jis sudarytas iš tikinčiųjų aukų – tai yra, tokių pinigų, kurie buvo kasdienės atsiskaitymo priemonės.[16] Akivaizdu, kad smulkios monetos iš apyvartos, priešingai negu teigiama ekonomisto V. Terlecko darbe, neišnyko netgi karo pabaigoje.

 

Lietuvos periferijoje 1915 m. II p. atsiradęs smulkių atsiskaitymo priemonių trūkumas buvo kompensuojamas naujomis „vietinių” pinigų emisijomis. 1915 m. lapkričio 2 d. Sedos apskrities viršininkas išleido smulkaus nominalo popierines atsiskaitymo priemones – 3, 5, 10, 15, 20 ir 50 kap. vertės kupiūras,[17] kurios veikiausiai buvo naudojamos tik Sedos miestelio ir apylinkės apyvartoje,[18] vėliau pakeistos kitomis teisėtomis to meto atsiskaitymo priemonėmis.

 

Pinigų trūkumas visos Lietuvos mastu ypač išryškėjo 1916 m. I pusėje. Labiausiai jis pasireiškė visaverčių atsiskaitymo priemonių mažėjimu apyvartoje, kurį stimuliavo daugelis veiksnių, tarp jų ir administracijos priimami nutarimai. 1916 m. kovo 3 d. įsakymu buvo uždrausta auksą įvežti į Lietuvą bei jį išvežti kitur, išskyrus Vokietiją. Kai kurios būtiniausios prekės gyventojams buvo parduodamos tik už tauriųjų metalų monetas; tik už jas buvo išduodami ir kelionės dokumentai.[19] Iš esmės tai buvo tylus monetų iš tauriųjų metalų išėmimas iš apyvartos, jį lydėjo dar ir smulkiųjų atsiskaitymo priemonių masės mažinimas apyvartoje. Tokia priemonė buvo nuosekli ir gerai apgalvota valdžios politika siekianti krašto išteklius maksimaliai panaudoti Vokietijos karo reikmėms.[20]

 

Lietuvoje atsiradęs atsiskaitymo priemonių trūkumas buvo išspręstas lengviausiu būdu – naujų ir neįprastų pinigų emisija. Siekiant kompensuoti per mokesčius iš apyvartos išimtų visaverčių pinigų trūkumą, buvo nuspręsta juos pakeisti naujais piniginiais ženklais, o ne vokiškomis markėmis (kurios buvo padengtos tauriaisiais metalais). Nauja valiuta okupuotoje Pabaltijo dalyje įvesta 1916 m. balandžio 17 d.[21] Išleidus Ober-Osto rublius (ostrublius) – Poznanės emisijos skolinamosios kasos ženklus – 1, 3, 10, 25, 100 rub. bei 20 ir 50 kap. vertės popierinius pinigus,[22] Lietuvoje atsirado dar vienos rūšies atsiskaitymo priemonės. Jos turėjo kompensuoti didėjantį pinigų stygių bei vietinių gyventojų labiau vertinamų Rusijos imperijos pinigų stoką. Smulkiausiems atsiskaitymams vietoje senų varinių ir sidabrinių iki tol gausiai cirkuliavusių monetų buvo išleistos 1, 2 ir 3 kap. plieninės monetos, kurios negalėjo tenkinti visuomenės poreikių bei būti visaverčiais senų monetų atitikmenimis.

 

Naujieji pinigai sunkiai skynėsi kelią visuomenėje,[23] nors už jų nepriėmimą ir buvo grasinama bausmėmis. Tad galima įsivaizduoti, ko verti buvo naujieji pinigai, jeigų jų niekas nenorėjo imti. Vidaus apyvartoje ir toliau labiausiai buvo vertinami senieji Rusijos rubliai, kurie buvo padengti tauriaisiais metalais, tad tokių pinigų poreikiai ir didino pastarųjų kursą tarp masės menkaverčių pinigų.

 

Naujų pinigų emisija neišsprendė pinigų apyvartos problemos, o ją tik paaštrino.[24] Privačios finansų įstaigos su gyventojais nevykdė ostrublių pirkimo-pardavimo operacijų, išskyrus mokesčių surinkimą iš gyventojų bei atsiskaitymą su jais. 1916 m. ostmarkių kursas periodinėje spaudoje nebuvo skelbiamas, ne taip kaip markių ir rublių. Galima tik spėti, kad visuomenė vengė tokių pinigų, o jų priverstinis (oficialus) kursas rublio atžvilgiu išliko toks pat kaip ir apyvartos pradžioje – 1:1, nors laisvojoje rinkoje rublio kursas ir toliau palaipsniui kilo.

 

Atsižvelgdama į susidariusią situaciją, okupacinė valdžia nuo 1916 m. balandžio 25 d. nustatė naują oficialų kursą – už 1 rub. buvo mokama 1,75 markės.[25] Rublio kurso augimo tempai dar labiau ėmė didėti 1917 m. pradžioje. Sausio 21 d. oficialus rublio kursas pakeltas iki 2 markių už rublį, nors bankai už jį tuo metu jau mokėjo 2,28-2,32 markės.[26]

 

Tuomet karinė administracija ėmėsi naujos rublio kurso ir rusiškų pinigų apyvartos sumažinimo priemonės – netrukus atsirado šių pinigų cirkuliacijos suvaržymai. 1917 m. vasario 23 d. Rytų kariuomenės vado paliepimu nurodyta, kad vokiečių įstaigos ir kariuomenė, Vokietijos piliečiai – pirkliai ir bendrovės neprivalo imti rusiškų kreditinių bilietų.[27] Neaišku, kiek toks valdžios ignoravimas carinių pinigų atžvilgiu paveikė Lietuvos pinigų apyvartos struktūrą, tačiau, atrodo, kad dėl tokios politikos visuomenės poreikiai  rubliams sumenko nedaug. Cariniai pinigai ir toliau buvo vertinami labiau negu markės ar ostrubliai. Nuo 1917 m. sausio mėn. iki gegužės 26 d., periodinės spaudos duomenimis, rublio kursas markės atžvilgiu rinkoje tik kilo ir keitėsi ne rečiau kaip kas 4 dienas, nors oficialus (valdžios nustatytas) išliko stabilus – 1 rub. prilygintas 2 markėms. Iki gegužės 26 d. laisvas rublio kursas pakilo iki 2,43-2,47 markių.[28] Po šios datos periodinėje spaudoje jų kursą nurodantys skelbimai išnyko. Tuo metu valdžios nustatytas oficialus Osto rublio kursas buvo toks pat kaip ir carinio – 1 rublis prilygintas 2 markėms, tačiau, kaip teigiama amžininkų atsiminimuose, „Osto pinigai pačių vokiečių buvo pigiau skaitomi: kad gauti markę reikėjo prie pusrublio Osto pridėti dar penkis skatikus”.[29] Tad už dvi markes buvo mokamas 1,1 ostrublis, o už carinį rublį buvo gaunama ne mažiau kaip 2,43 markės. Vadinasi, tuo metu už 20 markių buvo mokama 11 ostrublių, arba 8,23 cariniai rubliai (nors oficialiai turėjo būti mokama vienodai). Akivaizdu, kad laisvojoje rinkoje ostrubliai buvo kotiruojami daug menkiau negu cariniai rubliai.

 

Tai matydama okupacinė valdžia ėmėsi naujų finansinių apgaulių ir pradėjo dar labiau varžyti rublio cirkuliaciją bei siekti  išstumti jį iš apyvartos. 1917 m. gegužės 30 d. Rytų skolinamąją kasą perkėlus į Kauną ir ją performavus į valstybinį banką, paskelbta, kad ostrubliai bus keičiami ne į carinius rublius, o į Vokietijos markes kursu 1:2, nors tuo metu už Rusijos rublį rinkoje buvo mokama iki 2,43-2,47 markės. Okupacinė valdžia savo pažado neištesėjo – ostrubliai buvo keičiami ne santykiu 1:1 (ostrublio įvedimo pradžioje deklaruotas ostrublio ir Rusijos rublio santykis), bet su nuostoliais gyventojams – prarandant 0,43-0,47 pfenigus nuo ostrublio, keičiamo į Vokietijos markes. Norintys už ostrublius gauti  carinius rublius, privalėjo turimus ostrublius iki 1917 m. spalio 1 d. atiduoti į apskričių kasas mainais už neperduodamus kvitus ir ateityje gauti 4% metinių palūkanų. Galiausiai 1917 m. liepos 24 d. buvo uždrausta mokėjimams naudoti carinius rublius.[30] Kol kas sunku atsakyti, kas nulėmė tokį okupacinės valdžios žingsnį – išryškėjusi politinė ir ekonominė krizė Rusijoje ar kiti veiksniai. Po šio nutarimo apyvartoje turėjo pradėti dominuoti ostrubliai ir Vokietijos markės. Netrukus – rugpjūčio 15 d. paskelbta, kad liepos mėn. padidėjo ostrublių cirkuliacija: nuo 81 122 932 iki 91 160 232 rublių.[31] Tuo metu periodinėje spaudoje atsirado straipsnių, pažyminčių, kad vietiniai kaimų gyventojai ėmė nebepasitikėti rusiškais rubliais ir jų stengėsi neimti net oficialiu kursu – santykiu 1 rublis už 2 markes (toks oficialus kursas dar laikėsi ir rugsėjo pr.).[32] Tai yra, prasidėjo atvirkštinis procesas – nenoras kaupti rusiškus popierinius pinigus ir stengtis jų atsikratyti (valdžios įstaigos jų jau nepriiminėjo), atsirado intensyvesnė ostrublių cirkuliacija ir jų masės didėjimas apyvartoje. Oficialiais duomenimis, rugpjūčio 31 d. jų apyvarta siekė 102 697 732 ostrublius, o spalio 2 d. – 118 679 232.[33]

 

Trumpą laiką ir neaiškiais kiekiais Lietuvoje cirkuliavo dar vienos atsiskaitymo priemonės. Po rugsėjo mėn. pr. pergalių Rytų fronte šiaurinės Lietuvos srityje pradėjo plisti Rusijos laikinosios vyriausybės ir Dūmos leidžiamos kupiūros, į Lietuvą patekusios iš Rygos. Tačiau jų apyvarta, kaip teigiama istoriografijoje, buvo uždrausta.[34]

 

Situacija Lietuvos pinigų apyvartoje vėl pakito metų pabaigoje, po 1917 m. spalio mėn. įvykių Rusijoje. Bolševikams užėmus valdžią ir jiems pradėjus kontroliuoti politinį ir ekonominį gyvenimą, šalyje prasidėjo pilietinis karas, kuris neigiamai paveikė Rusijos vidaus ir tarptautinius finansinius išteklius. Griūvanti Rusijos valstybės politinė sistema skatino Rusijos aukso depozitų, esančių užsienio valstybėse, užšaldymą ir carinių pinigų nuvertėjimą. Nuvertėjimą dar labiau skatino neribota seno pavyzdžio kreditinių bilietų emisija, kurią vykdė bolševikinė vyriausybė. Visa tai sąlygojo pokyčius ir Lietuvos pinigų apyvartoje, kuri tuo metu buvo integruojama į Vokietijos finansinės veiklos sferą.

 

Gruodžio 11 d. Lietuvos visuomenę pasiekė žinia, kad Rusijos vyriausybė nustojo mokėti palūkanas už valstybines vidaus paskolas. Bolševikų spaudos organas „Pravda“ paskelbė dar niūresnę informaciją, kad Rusijos vyriausybė savo tarptautines paskolas, tarp jų ir bankines, paskelbė negaliojančiomis.[35] Tai, be abejo, turėjo sukelti sąmyšį tarptautinėje finansų rinkoje, nors Rusijos valdžia jau kitą dieną po tokios informacijos paskelbimo spaudoje ėmėsi neigti, kad ji atsisakė nuo skolų mokėjimo.[36] Reaguodama į susidariusią padėtį okupacinė vokiečių valdžia ėmėsi priemonių savo finansinių išteklių apsaugai (tiesa, negalime teigti, kad buvo imtasi visų priemonių siekiant apsaugoti gyventojų santaupas). Karinė valdžia atsiskaitymams su gyventojais ėmė vėl leisti naudoti ir carinius rublius. Gruodžio 17 d. buvo išleistas įsakas uždelstas skolas mokėti ostrubliais juos prilyginant dviem Vokietijos markėms, arba neuždelstas skolas mokėti ostrubliais ar Rusijos rubliais skaičiuojant 1:1,5 santykiu.[37] Kitaip tariant, okupacinė valdžia ėmė atsikratyti rusiškų popierinių pinigų. Tai paveikė jų kursą Lietuvoje. Gruodžio mėn. gyventojų tarpusavio atsiskaitymuose rublis buvo prilyginamas jau tik 1,5 markei, vėliau jo kursas dar labiau nusmuko. Lietuvoje 1918 m. I pusėje Rusijos rublius 1:1,25 santykiu į ostrublius vėl ėmė keisti ir bankai.[38] Reaguodama į tarptautinius įvykius, ekonominę padėtį ir vidaus situaciją, okupacinė valdžia pradėjo įgyvendinti naują planą – ruoštis naujų pinigų emisijai. 1918 m. sausio 16 d. buvo paskelbtas vyriausiojo Rytų kariuomenės vado įsakymas, kuriame paviešinta informacija apie naujų pinigų emisija. Tiesa, jų emisija dėl mums neaiškių priežasčių vėlavo – ostmarkių kupiūros atspausdintos su 1918 m. balandžio 4 d. data, jos tą patį mėnesį pasirodė apyvartoje.[39] Buvo išleistos ½, 1, 2, 5, 20, 50, 100 ir 1000 markių notos. Jos kartu su ostrubliais sudarė pagrindinę apyvartos pinigų masę. Tačiau šie pinigai visiškai neišsprendė apyvartos priemonių stokos, todėl įteisinta ir smulkaus nominalo rusiškų monetų cirkuliacija. Dar 1918 m. kovo 17 d. buvo išleistas įsakymas, leidžiantis visoms valdžios kasoms ir žmonėms be Ober Osto geležinių pinigų, priiminėti ir rusų varinius pinigus: 1, 2 ir 3 kapeikas skaičiuojant kursu 1 rublį už 2 markes.[40] Istoriografijoje nurodoma, kad rusiškas varines kapeikas vokiečiai leido naudoti jau 1917 lapkričio 1 d.-1918 kovo 3 d. laikotarpiu.[41]

 

Taigi, iki 1918 m. pab. Lietuvoje susiformavo mišri, sunkiai tarpusavyje suderinama skirtingų atsiskaitymo priemonių, kontroliuojama bei reguliuojama pinigų rinka. Krašte be minėtų atsiskaitymo priemonių – okupacinės valdžios leidžiamų pinigų – ostrublių ir ostmarkių, kurios 1918 m. pab. sudarė apyvartoje esančių pinigų masę, iš seniau cirkuliavo Rusijos imperijos kreditiniai bilietai, šios valstybės metalinės monetos; kartu su kariuomene iš Vokietijos atkeliavusios tos valstybės viduje vartotos monetos ir popieriniai pinigai. Be jų cirkuliavo ir kitų užsienio valstybių atsiskaitymo priemonės. M. Urbšienės pateikti to meto statistiniai duomenys rodo, kad nuo 1916 m. pr. iki 1918 m. liepos mėn. cirkuliavo Anglijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, Austrijos kronos, JAV doleriai ir skandinavų markės.[42] Tad akivaizdu, kad nepaisant įvairių valdžios įsakų ir nurodymų, padėtis okupuotos Lietuvos pinigų apyvartoje buvo anaiptol ne tokia chrestomatinė kaip vaizduojama istoriografijoje.

 

Pinigų apyvarta Raudonosios Armijos kontroliuojamoje teritorijoje

 

Situacija Lietuvos pinigų apyvartoje ėmė vėl keistis po 1918 m. lapkričio 11 d. – pasibaigus I-ajam pasauliniam karui. Prasidėjęs vokiečių kariuomenės pasitraukimas iš Rusijos ir okupuotos Pabaltijo dalies neigiamai paveikė iki tol buvusios pinigų apyvartos struktūrą. Kartu su vokiečių kariuomenės pasitraukimu iš Lietuvos buvo išvežta didelė dalis Vokietijos atsiskaitymo priemonių, kurios sudarė armijos finansų pagrindą. Taip Lietuvos pinigų apyvartoje sumažėjo vokiškų pinigų masė ir vaidmuo bei nusmukdė jos ritmą. Netrukus vokiškų pinigų masės sumažėjimą rytinėje Lietuvos dalyje ėmė kompensuoti kiti pinigai. Lapkričio 13 d. sovietai, anuliavę Bresto taikos sutartį, iš lėto pradėjo slinkti į Vakarus. Greitai buvo užimta dalis rytinės Lietuvos – 1919 m. sausio 5 d. jos pulkai, įsiveržę į Vilnių, po paros jį užėmė.[43] Čia 1919 m. vasario 27 d. paskelbta Lietuvos–Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika (Lietbelas).[44] Iki balandžio mėn. Raudonoji Armija buvo užėmusi didelę Lietuvos dalį, į kurią įėjo Šiauliai, Panevėžys, Ukmergė, Vilnius, Varėna.[45] Šioje bolševikų kontroliuojamoje zonoje ėmė plisti rusiškos atsiskaitymo priemonės, kurių masė apyvartoje iki tol buvo žymiai sumažėjusi.

 

Rusiški pinigai ėmė plisti ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau jos vyriausybė ėmėsi skubių priemonių jų cirkuliacijai sustabdyti. Jau 1919 m. vasario 4 d. įsakymu buvo uždrausta visų rusiškų ir sovietinių pinigų cirkuliacija, vėliau – nuo kovo 17 d. draudimas taikytas tik „kerenkoms“.[46] Nepriklausomos Lietuvos dalyje nuo 1919 m. pr. pinigų apyvartos pagrindą sudarė ostmarkės, žymiai menkesniais kiekiais cirkuliavo kitokių pinigų likučiai – cariniai rubliai, ostrubliai ir iki apyvartos uždraudimo – „kerenkos“.

 

Lietbelo kontroliuojamoje zonoje, kurios centru tapo Vilnius, padėtis pinigų apyvartoje pakito priešingai. Iš karto po Raudonosios armijos įsiveržimo į rytinę Lietuvos dalį prasidėjo pinigų apyvartos suvaržymai – įvesti finansinių operacijų ir kai kurių atsiskaitymo priemonių cirkuliacijos apribojimai bei prasidėjo pinigų išėmimo iš apyvartos procesas. Proletariato valdžia nuo 1919 m. sausio 1 d. uždraudė visoms privačioms finansų įstaigoms vykdyti naujas finansines operacijas,[47] suvaržytas pinigų išmokėjimas – per savaitę kiekvienam gyventojui buvo leidžiama išduoti tik iki 250 rub. sumą.[48] Tai aiškiai parodo valdžios siekius kontroliuoti pinigų srautus bei grynųjų pinigų stoką, atsiradusią bolševikų kontroliuojamoje zonoje. Lietbelo teritorijos pinigų apyvartoje, kurios pagrindą iki tol sudarė vokiečių okupacinės valdžios ir Vokietijos pinigai, carinės Rusijos piniginių vienetų likučiai ir nedideli kitų užsienio valstybių pinigų kiekiai, ėmė funkcionuoti įvairių formų ir rūšių menkaverčiai piniginiai ženklai ir jų pakaitalai. Čia ėmė cirkuliuoti Rusijos imperijos laikais naudotos atsiskaitymo priemonės bei po 1917 m. Vasario revoliucijos naujai išleisti piniginiai ženklai, atkeliavę kartu su Raudonąja Armija bei pasklidę iš Rusijos ir Baltarusijos teritorijų, kurios iki 1918 m. pab. nebuvo užimtos Vokietijos kariuomenės. Lietbele ėmė cirkuliuoti didžiulė rusiškų pinigų masė. Istoriografijoje nurodoma, kad V. M. Kapsuko vyriausybė iš Sovietų Rusijos gavo 100 milijonų rublių,[49] tad mažiausiai tokio dydžio suma pasklido Lietuvoje – daugiausiai rytinėje jos dalyje ir Baltarusijoje. Nežinoma, kokiais pinigais Lietbelo vyriausybei buvo suteikta paskola, tik netiesioginiai duomenys rodo, kad didžiausią šios paskolos pinigų masę galėjo sudaryti „kerenkos” – mažiausiai vertinami pinigai. Be šių paskolos pinigų į Lietbelo apyvartą įsiliejo ir su Raudonosios Armijos daliniais „atkeliavę” pinigai. Armija į Lietuvą atnešė įvairių piniginių ženklų, oficialiai kursavusių centrinėje ir vakarinėje buvusios Rusijos imperijos dalyje, teritorijose, neužimtose Vokietijos kariuomenės dalinių.

 

Rusijoje po 1917 m. Vasario revoliucijos ir spalio mėn. įvykusios bolševinio perversmo apyvartoje cirkuliavo įvairūs piniginiai ženklai. Be imperinių atsiskaitymo priemonių, cirkuliavo Rusijos Laikinosios vyriausybės 1917 m. išleistos 20 ir 40 rublių kupiūros (liaudyje vadinamos „kerenkomis”) ir Valstybės Dūmos bilietai, kurių emisiją dideliais kiekiais pratęsė ir Lenino vadovaujama vyriausybė; taip pat 1918 m. Liaudies banko išleistos naujos 1, 3, 5, 10, 25, 50, 100, 250, 500, 1000, 5000 ir 10000 rublių kupiūros. Kartu su jomis į apyvartą turėjo patekti ir 1, 2, 3, 5 rublių pašto ženklo dydžio „atsiskaitymo ženklai”. Dėl atsiskaitymo priemonių stokos nuo 1917 m. spalio mėn. pinigų funkcijas pradėjo atlikinėti „Laisvės paskolos”, 1917 m. rugpjūčio mėn. Laikinosios vyriausybės 4,5% Valstybinės vidaus lošimo paskolos obligacijos, 1916-1917 m. valstybės iždo 5% vekseliai. Atsiskaitymams buvo naudojamos ir 1908 m. emisijos 4 % 25, 50, 100 ir 500 rublių ilgalaikiai valstybės iždo bilietai. Apyvartoje paplito ir Lenino vyriausybės pratęsti imperinio laikotarpio kreditiniai ir banko 1, 3, 5, 10, 25, 50, 100, 500 rublių bilietai, kurių vien tik nuo 1917 m. lapkričio 1 d. iki 1918 m. gegužės 1 d. buvo išleista apie 19 milijardų rublių.[50] Tiesa, istoriografijoje nurodomi skirtingi skaičiai – vienur pateikiama, kad 1918 m. buvo išspausdinta 33 676 milijonai rublių,[51] dar kitur nurodoma, kad tik 1917 m. buvo išleistas žymiai didesnis kiekis – 18,917 milijardų.[52] Nepaisant šio neaiškumo, kažkuri dalis išvardintų rūšių atsiskaitymo priemonių pateko ir į Lietuvos teritorijos dalį, okupuotą Raudonosios Armijos dalinių, ir čia išplito. Tad Lietbele, skirtingai nei Lietuvos Respublikoje, vėl ėmė intensyviai cirkuliuoti Rusijos pinigai. Be jų, atsirado ir vietinės gamybos atsiskaitymo priemonių. 1919 m. pr. bolševikinė Panevėžio valdžia, stokodama finansinių išteklių, išleido vietinius pinigus, kurie veikiausiai pasklido tik mieste ir artimiausiose jo apylinkėse.

 

Tad Lietbelo pinigų rinkos klausimai – pinigų įvairovės įvertinimas, jų masės apyvartoje, kursas bei visų šių pinigų išėmimo iš apyvartos problema – yra aktualūs tyrinėjant šios Lietuvos teritorijos ekonominę situaciją, Pirmojo pasaulio karo padarinius, bolševikinės valdžios Lietuvai ir Vilniaus kraštui padarytus ekonominius nuostolius bei nuo bolševikų išvaduotos teritorijos integracinius procesus į  nepriklausomos Lietuvos ir lenkų užimtos Rytų Lietuvos ūkį.

 

Raudonosios Armijos kontroliuojamoje Lietuvos dalyje – Lietbele iš pradžių oficiali valiuta buvo įteisinta rublis ir vokiečių markė, tačiau markių cirkuliacija buvo apribota – nuo 1919 m. vasario 1 d. Vilniuje ji buvo keičiama dviejuose keitimo punktuose, skirtuose vokiečių karo belaisviams. Pinigai neribotais kiekiais buvo keičiami tik iki kovo 1 d. – už 1 Ost markę mokant 50 kap., už Ost rublį – 1 rublį.[53] Nėra duomenų apie tai, kokiais rusiškais pinigais buvo išmokama už keičiamus vokiškus pinigus, kadangi rusiškų pinigų kursas buvo skirtingas. Lietbelo vyriausybė propagavo vienodą mokėjimo galią įvairiems piniginiams ženklams bei jų pakaitalams, tačiau naujuosius pinigus „kerenkas” ir Valstybės Dūmos išleistas atsiskaitymo priemones gyventojai nenoriai pripažino, o jų masė apyvartoje buvo didžiausia. Šiems pinigams, skirtingai nei Oberosto Rytų Pabaltijui skirtoms popierinėms kupiūroms, nebuvo užtikrintos jokios keitimo į kitus pinigus garantijos. Dėl to rinkoje pastariesiems nusistovėjo aukštesnis kursas. Pavyzdžiui, už 20 rb. „kerenką” tebuvo mokama 11 rub. cariniais pinigais, už 4 rub. „kerenką” – 3 rub. cariniais pinigais, nors jie, kaip teigiama istoriografijoje, turėjo būti priimti už nominalą.[54] Lietbelo liaudies komisarų taryba ne kartą buvo įpareigojusi finansų liaudies komisarą užtikrinti vienodą rusiškų pinigų kursą, tačiau jokie nutarimai ir grasinimai reikiamų rezultatų nedavė.

 

Finansų liaudies komisariatas turėjo pasirūpinti ir nerusiškų pinigų išėmimu iš apyvartos. Pirmiausiai buvo imtasi vokiškų pinigų – 1919 m. kovo 1 d. įsaku iš apyvartos išimti Vokietijos pinigai ir įvesta bendra valiuta – rublis.[55] Vis dėlto iki kovo 10 d. dar buvo galima turėti Osto pinigų, vėliau už tokių laikymą grėsė bausmė,[56] liaudies bankui buvo patikėta parengti valiutos išėmimo iš apyvartos projektą.

 

Dėl šių priemonių Lietbelo gyventojai dar labiau vertino senąsias carines kupiūras bei Vokietijos pinigus ir kitus vertingesnius pinigus, kurie įkurtoje Lietuvos Respublikoje buvo legalios atsiskaitymo priemonės ir už kuriuos buvo galima įsigyti būtinų prekių. Lietbelo gyventojai vengė imti priverstinai siūlomas ir neišvaizdžias[57] rusiškas atsiskaitymo priemones (turima mintyse „kerenkas” ir kitokius popierinius ženklus), kurių kursas smarkiai kito jų nenaudai.

 

Bolševikinė valdžia, kurios finansų pagrindą sudarė ne imperiniai kreditiniai bilietai, o įvairūs 1917 m. išleisti ir senesnių emisijų vertybiniai popieriai bei kitokie piniginiai ženklai, ėmėsi jėgos priemonių, užtikrinančių atsiskaitymus menkavertėmis kupiūromis. Kaip teigiama istoriografijoje, už „kerenkų” nepriėmimą 1919 m. kovo mėn. įsaku gyventojai buvo atiduodami revoliuciniam tribunolui ir baudžiami „visu revoliucinio meto įstatymų griežtumu” – už tai ėmė grėsti mirties bausmė.[58] Valdžia taip pat labiau vertino ne „kerenkas“, o senąsias rusiškas kupiūras. Siekdama neišeikvoti vertingų pinigų rezervo, valdžia ėmėsi įvairių apsaugos priemonių. Buvo apriboti išmokėjimai carinėmis kupiūromis;[59] siekiant pakelti „kerenkų“ kursą (iš tiesų neišeikvoti carinių pinigų rezervo), 1919 m. kovo 14 d. buvo primtas nutarimas, leidžiantis liaudies bankui cariniais pinigais išmokėti tik iki 10% reikalaujamos sumos. Didesnius kiekius leidžiama išduoti tik finansų ir valstybės kontrolės komisaro nutarimu.[60] Be šių priemonių buvo uždraustas „kerenkų“ keitimas į carinius rublius, finansų liaudies komisarui leista skirti bausmes už „kerenkų” kurso smukdymą ir valiutines operacijas.[61]

 

Dėl tokių valdžios veiksmų situacija apyvartoje dar labiau pablogėjo. Gyventojams teko naudotis menkavertėmis „kerenkomis” ir kitokių pinigų likučiais, už kurių turėjimą buvo grasinama bausmėmis. Didelė „kerenkų” masė apyvartoje ypač smukdė jų vertę ir pasitikėjimą. Juolab, kad Vilniuje atsirado ir jų klastojimo dirbtuvė, kurios produkcija kažkiek papildė šių pinigų masę apyvartoje, kaip teigiama, pas klastotojus rasta „kerenkų” už 400 tūkst. rublių.[62] Visaverčių pinigų problemą pradėjo jausti ir Lietbelo valdymo institucijų darbuotojai. Kadangi pinigų apyvartos pagrindą sudarė „kerenkos”, atlyginimai valdžios atstovams taip pat buvo išmokami šiais pinigais. 1919 m. kovo 19 d. Liaudies komisarų tarybos rašte, skirtame visiems liaudies komisarams, nurodoma pateikti duomenis ne tik apie tarnautojų turtą ir jų priklausomybę partijoms, bet ir kada bei kokį atlyginimą paskutinį kartą gavo, kokiais pinigais – kada gavo cariniais pinigais, o kada Kerenskio, ar juos keitė į Nikolajaus pinigus.[63] Padėtis apyvartoje iš tiesų buvo nekokia, jeigu net valdžios atstovams teko ieškoti būdų atsikratyti „kerenkomis” ir nepaisyti nutarimų.

 

Tokioje sudėtingoje situacijoje prekiniai – piniginiai santykiai tapo labai apriboti, o pinigų cirkuliacija suvaržyta. Ją dar labiau ekstensyvino ir grynųjų pinigų paėmimo iš bankų apribojimai, o tai, augant infliacijai, didino jų trūkumą apyvartoje. Vietiniai gyventojai pradėjo dar labiau saugoti ne tik monetas iš tauriųjų metalų, bet ir apskritai visus pinigus, o būtiniems prekiniams – piniginiams santykiams pirmiausiai stengėsi naudoti tik menkaverčius pinigus. Neturint tokių, teko leisti ir santaupas, kuriose buvo kaupiami „geri” pinigai – aukso, sidabro ir vario monetos. Monetų trūkumas Lietbele buvo jaučiamas visąlaik, taip pat ėmė reikštis ir smulkių atsiskaitymo priemonių – kupiūrų stoka. Vengiant spekuliacijos smulkiais pinigais, Lietbele 1919 m. kovo 22 d. finansų liaudies komisaro nutarimu buvo apribotas smulkių kupiūrų išdavimas netgi kariuomenės reikmėms. Smulkiomis kupiūromis buvo leidžiama išduoti tik iki 10% bendros sumos.[64] Visi šie draudimai ir apribojimai padėties pinigų apyvartoje negelbėjo – iš esmės ši problema Liaudies komisarų taryboje ir nebuvo sprendžiama. Iki 1919 m. balandžio 21 d. Lietbele oficialiai cirkuliavo visi rusiški pinigai, kurių pagrindą sudarė „kerenkos”. Be jų apyvartoje cirkuliavo ir kiti piniginiai ženklai, anuliuotų rusiškų vertybinių popierių kuponai, smulkūs keitimo pinigai – poltinikai (pusrubliai), markės, galioję iki 1917 m. pabaigos. Nors 1919 m. balandžio 2 d. finansų liaudies komisaro skelbime buvo deklaruojama vienoda visų  pinigų mokėjimo galia ir privalomas jų priėmimas, gyventojai juos vertino pagal realią vertę.

 

Apibendrindami faktus pažymėsime, kad 1914-1919 m. I pusėje Lietuvos pinigų apyvarta patyrė keturis žymius pokyčius. Iki 1917 m. liepos-rugpjūčio mėn. visos Lietuvos teritorijoje susiformavo mišri pinigų apyvartos sistema. Atsiskaitymo priemonių pagrindą sudarė labiausiai visuomenei priimtini Rusijos imperijos pinigai ir Vokietijos markės. Greta jų cirkuliaciją pagyvino Ober Osto rubliai, užėmę antrarūšių pinigų padėtį. Nežymiais kiekiais cirkuliavo kitų Europos valstybių ir JAV atsiskaitymo priemonės.

 

Nuo 1917 m. liepos-rugpjūčio mėn. iki 1917 m. pab. apyvartoje įvyko esminių pokyčių – prasidėjo intensyvus Rusijos imperijos pinigų išstūmimas ir perėjimas prie Vokietijos ir okupuotų Rytų kraštų atsiskaitymo priemonių vartojimo.

 

Nuo 1917 m. pab. iki 1918 m. pab.-1919 m. pr. Lietuvos pinigų apyvartoje greta pagrindinių atsiskaitymo priemonių pradėta vėl intensyviau naudoti Rusijos imperijos pinigus, kurie užėmė antrarūšių pinigų poziciją, o jų kiekis turėjo kisti regresijos tvarka.

 

1919 m. pr. iki balandžio mėn. Lietuvoje atsirado dvi skirtingos savo struktūra pinigų apyvartos sistemos. Rytinėje Lietuvos dalyje (Lietbele), okupuotoje Raudonosios Armijos dalinių, cirkuliacijos pagrindą sudarė 1917 m. emisijų atsiskaitymo priemonės bei Rusijos imperijos piniginiai ženklai; 1919 m. pr. nežymią apyvartos dalį sudarė Vokietijos pinigai ir vokiečių okupacinės valdžios pinigai ostrubliai ir ostmarkės bei vietinės (Panevėžyje) emisijos pinigai. Iš esmės Lietbelo teritorijos pinigų apyvartos pagrindą sudarė tokios atsiskaitymo priemonės, kurių keitimas į visaverčius pinigus nebuvo garantuotas.

 

Proletariato diktatūros laikų lobio sudėtis ir vertė

 

To meto situaciją Lietbelo pinigų apyvartoje iliustruoja 2004 m. gegužės mėn. Vilniuje, Gedimino pr. namo Nr. 20 buvusio priestato rūsyje rastas lobis.[65] Butelyje buvo sudėtos 148 vnt. kupiūros (žr. 1-4 il.). Didžiąją jų dalį – 133 vnt. (2660 rub. arba 89,86%) sudarė 1917 m. Rusijos laikinosios vyriausybės išleistos 20 rub. iždo kupiūros „kerenkos“. Kitos kupiūros sudarė nedidelius kiekius: 250 rub. valstybės Dūmos kupiūros – 7 vnt. (1750 rub. – 35% bendros sumos); 40 rub. „kerenkos“ – 4 vnt. (160 rub.); 100 rub. imperijos banknotai - 4 vnt. (400 rub.). Bendra visų kupiūrų nominali vertė – 4970 rub. (iš jų 2820 rub. sumą sudarė „kerenkos“ – 56%).[66]

 

 

 

1 il. Lobyje buvusios susuktos kupiūros

 

 

 

2 il. Rusijos imperijos 100 rub. kupiūra

 

 

 

3 il. Laikinosios vyriausybės 250 rub. kupiūra

 

 

 

4 il. Nesukarpytos 20 rub. „kerenkos“

 

Stiklinėje skrynelėje buvo 564 monetos. Didžiausią lobio monetų dalį (87,94%) sudaro Rusijos imperijos monetos (496 vnt.). Į lobį daugiausia pateko 10 kap. monetų – 214 vnt. (43,14% iš 496 vnt. bendro Rusijos monetų kiekio). Kitų nominalų Rusijos monetų kiekiai mažesni: 15 kap. (133 vnt., 26,81%); 20 kap. – (92 vnt., 18,54%); 5 kap. – (45 vnt., 9,07%); 1 rub. (5 vnt., 1%); 50 kap. (5 vnt., 1%); 2 kap. (1 vnt., 0,2%) ir ½ kap. (1 vnt., 0,2%). Bendra Rusijos monetų vertė – 69,53 ½ rublio. Didžiausią vertės dalį sudaro 10 kap. monetos (21,4 rub.), kitos – mažesnius: 15 kap. – 19,95 rub., 20 kap. – 18,4 rub., 1 rub. – 5 rub.; 50 kap. – 2,5 rub., 5 kap. – 2,25 rub. Varinės 2 ir ½ kap. vertės monetos bendrai sudaro 2,5 kap. Ankstyviausia Rusijos moneta turi 1821 m. datą, vėliausios – 1915 m. Daugiausia į lobį pateko 1913–1915 m. rusiškų monetų – 233 vnt. – 46,9% (žr. 1 lentelę).

 

1 lentelė

 

Rusijos monetų pasiskirstymas pagal metus

 

1821 m. - 1 vnt., 1823 m. - 1 vnt., 1824 m. - 1 vnt., 1838 m. - 2 vnt., 1840 m. - 2 vnt., 1845 m. - 1 vnt., 1847 m. - 1 vnt., 1848 m. - 1 vnt., 1850 m. - 1 vnt., 1853 m. - 1 vnt., 1861 m. - 2 vnt., 1862 m. - 1 vnt., 1868 m. - 1 vnt., 1869 m. - 1 vnt., 1870 m. - 1 vnt., 1871 m. - 1 vnt., 1873 m. - 2 vnt., 1875 m. - 1 vnt., 1876 m. - 1 vnt., 1877 m. - 1 vnt., 1879 m. - 2 vnt., 1880 m. - 2 vnt., 1888 m. - 2 vnt., 1889 m. - 3 vnt., 1891 m. - 2 vnt., 1892 m. - 2 vnt., 1893 m. - 3 vnt., 1895 m. - 1 vnt., 1896 m. - 3 vnt., 1897 m. - 2 vnt., 1898 m. - 4 vnt., 1899 m. - 5 vnt., 1900 m. - 7 vnt., 1901 m. - 8 vnt., 1902 m. - 16 vnt., 1903 m. - 10 vnt., 1904 m. - 8 vnt., 1905 m. - 24 vnt., 1906 m. - 15 vnt., 1907 m. - 26 vnt., 1908 m. - 20 vnt., 1909 m. - 19 vnt., 1910 m. - 11 vnt., 1911 m. - 12 vnt., 1912 m. - 26 vnt., 1906–1912 m. - 1 vnt., 1913 m. - 41 vnt., 1914 m. - 58 vnt., 1915 m. - 134 vnt. ? m. - 2 vnt.

 

Be jų, į lobį pateko ir Vokietijos pinigai: 1 ir ½ markės, 10 ir 5 pfenigų monetos. Iš viso 66 vnt., jos sudaro 11% bendro lobio monetų kiekio. Tarp Vokietijos monetų dominuoja pusmarkės – 56 vnt. (10%), 1 markės – 8 vnt. (1%). Po vieną yra 10 ir 5 pfenigų monetų. Visos Vokietijos monetos sudaro – 36,15 markių sumą (tarp jų pusmarkės – 28 markių). Ankstyviausia Vokietijos moneta – 1875 m. markė, vėliausios – 1918 m. pusmarkės. Dauguma vokiškų monetų kaldintos 1900-1918 m. (žr. 2 lentelę). Taip pat lobyje buvo dvi 1900 ir 1904 m. Austrijos 1 kronos vertės sidabrinės monetos. Lobio sudėtis rodo, kad 1918-1919 m. Vilniuje vis dar cirkuliavo rusiškos monetos, likusios nuo karo pradžios. Monetų trūkumą rinkoje, kaip rodo lobio turinys, iš dalies kompensavo vokiškos ir kitokios monetos. Tad istoriografijoje ekonomisto V. Terlecko paskleistas teiginys apie monetų išnykimą Lietuvos cirkuliacijoje yra klaidingas. Lobio sudėtis rodo, kad 1818-1819 m. pr. apyvartoje buvo ne tik XX a.1-2 deš., bet ir XIX a. 3 deš. kaldintos sidabrinės monetos.

 

2 lentelė

Vokietijos monetų pasiskirstymas pagal metus

 

1875 m. - 1 vnt., 1876 m. - 2 vnt., 1901 m. - 1 vnt., 1903 m. - 1 vnt., 1905 m. - 17 vnt., 1906 m. - 6 vnt., 1907 m. - 3 vnt., 1909 m. - 4 vnt., 1912 m. - 1 vnt., 1913 m. - 1 vnt., 1914 m. - 8 vnt., 1915 m. - 6 vnt., 1916 m. - 6 vnt., 1917 m. - 6 vnt., 1918 m. - 2 vnt.

 

Lobyje dominuoja smulkaus nominalo atsiskaitymo priemonės; tai atspindi to meto situaciją apyvartoje – pirmiausiai stambaus nominalo visaverčių monetų trūkumą. Sankaupų pagrindą sudarė 1913-1916 m. emisijos monetos. Kaip rodo monetų datos, I-ojo pasaulinio karo pab. Lietuvos pinigų apyvartoje nedideliais kiekiais dar cirkuliavo ir iki 1862 m. sidabrinės smulkaus nominalo rusiškos monetos, turinčios aukštesnę sidabro prabą nei į lobį patekusių vėlesnių emisijų monetos.

 

Visų sidabrinių monetų (560 vnt.) svoris siekė 1411,38 gr. Akivaizdu, kad tokios sankaupos, kai apyvartos pagrindą sudarė menką vertę turintys popieriniai pinigai, buvo tikras kapitalas.

 

Tiksliai apskaičiuoti visą lobio vertę sudėtinga, kadangi nėra jokios patikimos informacijos apie 1918 m. pab.-1919 m. I pusės popierinių pinigų ir sidabrinių monetų santykį. Tačiau galime įvertinti bendrą monetų sumą sidabro rubliais. Jeigu laikysimės prielaidos, kad  sidabrinių rusiškų ir vokiškų monetų tarpusavio kursas išliko toks pat kaip ir 1915 m. pab., kai Lietuvą užėmė vokiečių kariuomenė, tuomet 36,15 sidabro markių turėjo prilygti 24,1 sidabro rubliui. Dvi Austrijos kronos, remiantis metrologiniais jų duomenimis, galėjo prilygti iki 1,6 Vokietijos markės, arba apie 1 rub. Tad visos lobio monetos sudarė apie 94,63 ½ rub. sumą.

 

Imperiniai ir Laikinosios vyriausybės popieriniai pinigai sudarė irgi solidžią pinigų sumą. Jeigu laikysimės fakto, kad 1919 m. 20 rub. „kerenka” laisvojoje rinkoje buvo prilyginta tik 11 rub. imperiniams kreditiniams bilietams, tuomet 2820 rub. „kerenkų” buvo lygios 1551 rub. cariniais pinigais.

 

Visiškai neaiškus valstybės Dūmos kupiūrų santykis kitų pinigų atžvilgiu. Rusijoje oficialiai jos turėjo vienodą galią su imperinėmis kupiūromis, tačiau kaip buvo vertinamos laisvojoje rinkoje, nežinia. Jeigu jas vertinsime vienodai kaip ir imperines kupiūras, tuomet viso lobio popierinių pinigų vertė buvo lygi 3701 rub. sumai imperiniais kreditiniais bilietais.

 

Kad ir kaip įvertintume kreditinius bilietus – oficialiu ar rinkos kursu, visos paslėptos vertybės sudarė nemažą sumą. To meto didelės infliacijos ir ekonomikos nuosmukio laikotarpiu daugumos visuomenės pajamos nebuvo didelės. Pavyzdžiui, 1918 m. birželio mėn. okupacinė vokiečių valdžia geležinkelių statybos darbininkams dienai (už 10 valandų darbą) mokėjo 4 markes (vyrams) ir 2,7 markes (moterims).[67] Skaičiuojant 20 mėnesinių darbo dienų, tokį sunkų darbą atliekantis vyras gaudavo tik 80 markių per mėnesį.

 

Padėtis Lietbele šiek tiek skyrėsi nei vokiečių okupuotoje Lietuvos dalyje, nors esminių ir ryškių skirtumų veikiausiai nebuvo. 1919 m. kovo 1 d. buvo nustatytas darbininkams 600 rub. minimalus ir 2700 rub. aukščiausias mėnesinis darbo užmokestis aukštesniam techniniam, komerciniam ir administraciniam personalui.[68] Tačiau nežinome, koks tuo metu buvo užimtumas, kai pramonės įmonės veikė mažu pajėgumu, kita vertus, vargu ar buvo laiku atsiskaitoma su darbuotojais, kai buvo didelis pinigų stygius ir jų panaudojimo suvaržymai. Kažin ar realiai buvo daug asmenų, gaunančių tokias pajamas, kadangi kiti faktai rodo kitaip. Bolševikinės propagandos skleidėjai ir kiti žiniasklaidos darbuotojai buvo įvertinti ne itin dideliu atlyginimu – 1919 m. vasario 23 d. leidinio redaktoriui nustatytas 1020 rub. atlyginimas, sekretoriui – 850 rub., techninio skyriaus vedėjui – 800 rub.; už originalaus teksto autorinį lanką (40-45 tūkst. spaudos ženklų) buvo mokamas 300-450 rub. honoraras, už vertimus – 150-250 rub., kompiliaciją – 100-150 rub., eilėraščio 1 eilutę – 50 kap.-1,50 rublio.[69] Nuo kovo 19 d. Lietbele buvo įvertintas ir valstiečių darbas. Minimalus atlyginimas žemės ūkio darbininkams už sausio mėn. nustatytas 40 rub., už vasario – 50 rub., už kitus – 60 rub. atlyginimas.[70] Kaip matome, socialinę lygybę deklaruojantys bolševikai labai menkai įvertino proletariato sąjungininkų darbą. Nežymiai didesniu atlygiu buvo įvertinta ir mokslininkų veikla. Štai 1919 m. kovo 16 d. Švietimo liaudies komisariatas kalbininkui J. Jablonskiui moksliniams tyrimams metams paskyrė 3600 rublių atlyginimą, priedo jo šeimai išdavė vienkartinę 6200 rub. pašalpą.[71] Vidutiniškai mokslininko darbas kartu su pašalpa šeimai buvo įvertintas 816 rub. per mėnesį, tai yra šiek tiek daugiau nei minimalus darbininko atlyginimas*.

 

Akivaizdu, kad Lietbele oficialūs atlyginimai buvo lyg ir didesni, tačiau kažin ar menkaverčių popierinių pinigų perkamoji galia buvo tokia pati kaip pvz., markių ar carinių rublių Lietuvos Respublikoje. Bolševikų kontroliuojamoje zonoje ėmė stigti maisto produktų ir kt. būtiniausių prekių, jų kainos buvo gerokai didesnės nei kitur. Lietbelo vyriausybė valstiečiams už rekvizuojamas iš valstiečių maisto atsargas apmokėdavo skaičiuojant 40 rub. už pūdą rugių, o kviečių – 50 rublių.[72] Žinant, kad jie atsiskaitinėdavo „kerenkomis”, už lobyje esančių popierinių pinigų visą sumą – 4970 rub. valdiškomis kainomis buvo galima įsigyti ne mažiau kaip 99,4 pūdus kviečių. Neturime galimybės pailiustruoti, kiek kainavo kitos būtinos prekės, ir nustatyti lobio vertę jomis. Žinoma, kad nuo vasario 23 d. buvo nustatytos tvirtos maisto produktų kainos Vilniuje, jos mieste įsigaliojo nuo kovo 15 d., visoje respublikoje – nuo balandžio 1 d.[73] Tačiau plataus vartojimo prekių kainos mieste nuolat didėjo ir vargu ar kas nors laikėsi valdžios nustatytų normų. Net ir pats proletariato diktatūros vadas – V. Mickevičius- Kapsukas taikliai pastebėjo, kad „visų vartojimo reikmenų kainos Vilniuje kyla kasdien laikrodžio mechanizmo tikslumu ir kurjerinio traukinio greitumu”.[74] Tad lobio vertė sunkiai išmatuojama, galima tik teigti, kad ji sudarė truputį daugiau kaip metinis žymaus mokslininko atlyginimas.

 

Sąlyginai nemenka lobio vertė jo paslėpimo metu bei sidabro monetų kiekis jame (juk dalis tauriųjų metalų monetų buvo dingusios iš apyvartos dar vokiečių okupacijos laikais) savaime iškėlė klausimą, kam galėjo priklausyti tokios santaupos? Lobio radimvietėje – buv. Jurgio viešbutyje nuo 1919 m. sausio 7 - balandžio 19 d.* antrame jo aukšte, buv. viešbučio 13 kambaryje, gyveno Lietuvos ir tarptautinio komunistinio judėjimo veikėjas, vienas LKP organizatorių ir vadovų V. Mickevičius-Kapsukas. Tuo metu viešbutyje posėdžiavo LKP CK ir Respublikos LKT bei ten buvo įsikūręs V. M. Kapsuko vadovaujamas užsienio reikalų komisariatas.[75] Lobio sudėtis – pagrindinės santaupos „kerenkos” rodo, kad jis sukauptas po 1918 m. pab. – tuo metu, kai į Vilnių užėjo Raudonoji Armija. Kita vertus – didelė tikimybė, kad rusiškos 1915 m. sidabrinės monetos pateko tuo pat metu, kadangi tų metų monetos sudaro didžiausią lobio monetų kiekį*. Be to į lobį dar spėjo patekti ir vokiškos 1918 m. monetos. Tad akivaizdu, kad lobis sukomplektuotas 1918 m. pabaigoje arba 1919 m. I pusėje. Tai, kad lobis priklausė bolševikams, netiesiogiai patvirtina ir istoriniai faktai bei vėlesni pinigų apyvartos struktūros pokyčiai.

 

 

 

5 il. Stiklinė cukrainė su sidabrinėmis monetomis

 

1919 m. balandžio 19 d. lenkų kariuomenė įsiveržė į Vilnių, o 21 d. jau buvo užėmusi miestą.[76] Po dviejų mėnesių – liepos 14 d. Vilnių dar kartą užėmė Raudonosios Armijos daliniai ir išsilaikė iki rugpjūčio 26 d., kol miestą perdavė Lietuvos Respublikos vyriausybei.[77] Tad Jurgio viešbutyje po balandžio 21 d. bolševikų neliko. Jeigu lobis būtų paslėptas po tos datos, į jį būtų patekusios ir lenkiškų markių kupiūros*, kurios užplūdo apyvartą kartu su lenkų armijos puolimu. Lobyje jų nėra, tad visi faktai ir argumentai leidžia teigti, kad lobis paslėptas tuomet, kai mieste siautėjo proletariato diktatūra. Lobio radimvietė rodo, kad 2004 m. surastos pinigų santaupos priklausė bolševikinės valdžios atstovams arba jų bendrininkams.

 

Išvados

 

Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos pinigų apyvartos struktūra, priklausomai nuo karinių veiksmų, okupacinės valdžios politikos ir tarptautinės padėties nuolat kito. Iki 1919 m. vidurio įvairių atsiskaitymo priemonių vaidmuo tarpusavio atžvilgiu buvo nuolat kintantis. Išskiriami keturi pinigų cirkuliacijos raidos etapai, paskutiniame jų – nuo 1919 m. pr. iki balandžio mėn. pab. susiformavo dvi skirtingos pinigų apyvartos zonos. Esminiai šių zonų skirtumai buvo – masinė menkaverčių rusiškų ir bolševikinių piniginių vienetų ir surogatų cirkuliacija (Lietbele) ir mišri vokiškų, carinių bei vietinės emisijos (Lietuvos Respublikoje) pinigų cirkuliacija.

 

Vilniaus kraštą išvadavus iš Raudonosios Armijos, nepriklausomos Lietuvos valdžiai teko imtis veiksmų suvienodinti padėtį atsiskaitymo priemonių apyvartos srityje – likviduoti bolševikinį palikimą tuo metu, kai į apyvartą ėmė skverbtis lenkiški pinigai, o nacionalinę valiutą atstojo ostmarkės, pervadintos auksinais ir skatikais.

 

Šis pinigų apyvartos įvertinimas aktualizuoja naujus ateities tyrimo uždavinius. Išryškėjęs problemos sudėtingumas skatina įvairiapusiškai įvertinti I-ojo pasaulinio karo padarinius – gyventojų nuostolius pereinant nuo vienos prie kitos rūšies atsiskaitymo priemonių, atskleisti visus valdžios veiksmų algoritmus, taikytas priemones ir būdus. Pagaliau yra svarbu įvertinti visos visuomenės elgseną ir jos dinamiką tokioje padėtyje, kai nuolat kito ne tik pinigų kursas ir vertė, bet ir kas pusmetį keitėsi patys pinigai, o iki tol naudoti kurį laiką tapdavo uždraustomis atsiskaitymo priemonėmis.

 

 

Nuorodos



* Linas Kvizikevičius – Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimų skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras; adresas: Kražių g. 5, LT-01103 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai .; mokslinių interesų sritys: XV-XX a. pr. prekinių-piniginių santykių ir pinigų raidos tyrimai.

Saulius Sarcevičius – Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimų skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas, istorijos magistras; adresas: Kražių g. 5, LT-01103 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys: Lietuvos miestų XIV-XVIII a. amatų raidos tyrimai ir gamybos rekonstrukcijos.

 

* Gal vertėtų susimąstyti, iš kur šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje atsirado požiūris į menką dabartinį mokslininkų darbo įvertinimą?

* Lobis rastas rytinio korpuso buvusio priestato rūsyje, po grindimis.

* Lietuvą 1915 m. pr. okupavus vokiečiams, į ją negalėjo patekti didesni naujų emisijų rusiškų pinigų kiekiai.

* Turima mintyse lenkiškos pusės, 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 500 ir 1000 markių kupiūros.



[1] Rimka, A. Pinigai ir kreditas 1918-1928 m. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. (Fotografuot. leid.). Kaunas, 1990, p. 258-263.

[2] Urbšienė, M. Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje. Karo archyvas, 1939, t. 9.

[3] Karys, J. Nepriklausomos Lietuvos pinigai. Ostrublis, ostmarkė, auksinas, litas. Istorija ir numizmatika. New York, 1953.

[4] Terleckas, V. Pinigai Lietuvoje. Vilnius, 1992, p. 22-31.

[5] Ten. pat., p. 11.

[6] Ten. pat., p. 26.

[7] Бумажные денежные знаки России и СССР. Москва. 1991, с. 75.

[8] Terleckas V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 26.

[9] Ten pat., p. 31.

[10] Lobis saugomas Lietuvos banko muziejuje.

[11] Сидоров, А., Бобыкин, В., Волобуев, В. Экономические и социальные проблемы первой мировой войны. Первая мировая война 1914-1918. Москва, 1968, с. 185.

[12] Михалевский, Ф. И. Золото в период мировых войн. ОГИЗ. Академия наук СССР. Институт экономики, Москва, 1949, с. 53.

[13] Tuo metu vokiečių kariuomenė jau buvo užėmusi Vilnių ir okupavusi beveik visą Lietuvą. Žr. Čepėnas, P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Chicago. 1986, t. 2, p. 21.

[14] Vokietijos pinigų apyvarta įteisinta 1915 m. lapkričio mėn. 15 d. Tuo metu nustatytas naujas jų kursas. Auksiniams rubliams oficialus kursas markėmis buvo nustatytas pariteto pagrindu – 2,16 markių už vieną rublį, o sidabriniams ir popieriniams rubliams – žemiau pariteto – 1,5 markės už vieną rublį. Nustatytos ir monetų tarpusavio kursas – 1/5 kap. – 1 pf., 1 kap. – 2 pf., 2 kap. – 3 pf., 3 kap. – 5 pf., 10 kap. – 15 pf., 15 kap. – 23 pf., 20 kap. – 30 pf., 50 kap. – 75 pf. Žr. Paliepimų lapas. Nr. 2. Ciesoriškajai gubernijos valdybai ir vokiečių valdybai Vilniuje. Vilnius, gruodžio 11 d. 1915 m., p. 32; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1965, t. 2, p. 553; Terleckas, V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 23. Vėliau privalomasis sidabrinių ir popierinių pinigų kursas pakito – 1,66 markės už rublį. 1916 m. balandžio 25 d. įsakymu rusų rublio privalomas kursas buvo dar labiau pakeltas (iki 1,75 markės už popierinį rublį – padidintas beveik 18%. Įvedus Obosto rublius, 1916 m. rugpjūčio mėn. įsakymu jie paskelbti teisėtomis atsiskaitymo priemonėmis ir nustatytas kursas – dvi markės už vieną rublį. Žr. Rimka, A. Pinigai ir kreditas 1918-1928 m. ..., p. 258. Urbšienė, M. Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje ..., p. 9.

[15] Terleckas V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 23.

[16] Колобова И. Секрет Черневицкого клада. www.nbnb./by/bv/narch/294/14.pdf. [Žiūrėta 2008 01 24]

[17] Karys, J. Nepriklausomos Lietuvos pinigai ..., p. 81.

[18] Istoriografijoje teigiama, kad 1916 m. lapkričio 10 d. jie buvo iškeisti į oficialiuosius pinigus skaičiuojant 1,5 markės už 1 rublį. Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai. 1 dalis. Klaipėda, 1921, p. 161; Terleckas, V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 27.

[19] Terleckas, V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 24.

[20] Šie okupacinės vokiečių administracijos veiksmai buvo nuosekli Vokietijos valdžios politika finansų srityje. Tauriųjų metalų – pirmiausiai aukso kaupimas ir perdavimas Vokietijos valstybės bankui buvo vykdomas ne tik okupuotose teritorijose. Dalį aukso rezervų Vokietijai perdavė valstybės sąjungininkės – Austro Vengrija, Turkija. Vokietijoje 1914 m. rugpjūčio 4 d. įstatymais buvo pristabdytas indėlių išmokėjimas ir kiti apmokėjimai auksu, pradėta vidaus apyvartoje cirkuliavusio aukso mobilizacija – išėmimas iš apyvartos, nuo 1916 m. organizuotas aukso dirbinių supirkimas iš gyventojų. Žr. Михалевский, Ф. И. Золото в период мировых войн ..., с. 54.

[21] Paliepimų lapas. Nr. 14. Ciesoriškajai gubernijos valdybai ir vokiečių valdybai Vilniuje. Vilnius, birželio 19 d. 1916 m., p. 160-161.

[22] Rytų skolinamosios kasos rubliams Rusijos rublio atžvilgiu buvo nustatytas nominalus santykis – 1:1.

[23] Išleisti pinigai nebuvo padengti tauriaisiais metalais, jų emisija buvo garantuota tik skolinamosios kasos turtu, kuris vargu ar galėjo būti didesnis už naujų pinigų vertę.

[24] Valdžia garantavo, kad ateityje jie bus keičiami palankiu kursu į rublius, tačiau niekas negarantavo jų keitimo į tauriųjų metalų monetas. Gyventojai, matydami jiems nepalankią okupacinės valdžios ekonominę politiką, vengė naujų pinigų.

[25] Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai ..., 1921, p. 117.

[26] Dabartis, 1917, nr. 48.

[27] Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai ..., 1921, p. 130.

[28] Dabartis, 1917, nr. 42.

[29] Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai ..., 1921, p. 44.

[30] Urbšienė M. Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje ..., p. 18.

[31] Dabartis, 1917, nr. 65; Urbšienė, M. Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje ..., p. 139.

[32] Dabartis, 1917, nr. 67, nr. 72.

[33] Dabartis, 1917, nr. 77, nr. 86; Urbšienė, M. Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje ..., p. 139. A. Rimka nurodo, kad 1917 m. pab. Lietuvos apyvartoje buvo 125,7 milijonai, o 1918 m. pab. – 290,9 milijonai. Žr. Rimka, A. Pinigai ir kreditas 1918-1928 m. .., p. 260. Kitur nurodomi kitokie skaičiai. M. Urbšienė teigė, kad 1917 m. gruodį jų buvo išleista 165 392 982 milijonai.

[34] Terleckas, V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 28.

[35] Dabartis, 1917, nr. 108.

[36] Dabartis, 1917, nr. 109.

[37] Dabartis, 1918, nr. 10.

[38] Istoriografijoje teigiama, kad rubliai buvo keičiami iki 1918 m. balandžio 15 d. Žr. Terleckas, V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 29. Kitur nurodoma, kad juos keitė ilgesnį laiką – juos nustota keisti birželio 15 d. Žr. Urbšienė, M. Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje ..., p. 10.

[39] Karys, J. Nepriklausomos Lietuvos pinigai ..., p. 54.

[40] Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai ..., 1925, p. 160.

[41] Urbšienė, M. Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje ..., p. 10.

[42] Ten pat, p. 135.

[43] Čepėnas, P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija ..., p. 324.

[44] Воробьев, А. Протоколы заседаний совета народных комиссаров Литовско-Белорусской Советской Социалистической Республики (1919 г.) Археографический ежегодник за 1966 год. Москва, 1968, c. 277.

[45] Čepėnas, P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija ..., p. 335.

[46] Karys, J. Nepriklausomos Lietuvos pinigai ..., p. 78-79.

[47] Vaitkevičius, B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais. Vilnius, 1967, p. 531.

[48] 1919 01 28 Finansų liaudies komisaro nutarimas. MAB RS. f. 9, b. 2854/7, l. 3.

[49] Ten pat, p. 331.

[50] Бокарев, Ю. Социалистическая промышленность и мелкое крестьянское хозяйство в СССР в 20-е годы. Источники, методы исследования, этапы взаимоотношений. Москва, 1989, c. 250-251; Русский рубль. Два века истории XIX-XX в. Москва, 1994, c. 190-191.

[51] Рябцевич, В. О чем рассказывают монеты. Издание 2-е, переработанное и дополненное. Минск, 1977, c. 192.

[52] Karys, J. Nepriklausomos Lietuvos pinigai ..., p. 78.

[53] 1919 02 01 Finansų liaudies komisaro nutarimas Nr. 7. MAB RS, f. 9, b. 2854, l. 4.

[54] Terleckas, V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 35.

[55] Vaitkevičius, B. Socialiniai-ekonominiai pertvarkymai Lietuvoje 1918-1919 metais. Vilnius, 1959, p. 19.

[56] 1919 03 01 Finansų liaudies komisaro nutarimas Nr. 12. MAB RS, f. 9, b. 2854, l. 6.

[57] Kerenskio vyriausybės, o vėliau ir Sovietų valdžios leidžiamos kupiūros buvo mažo formato, prastos poligrafinės kokybės ir platinamos lapais – nesukarpytos.

[58] Čepėnas, P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija ..., p. 331; Terleckas, V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. Vilnius, 2000, p. 13.

[59] Воробьев, А. Протоколы заседаний совета народных комиссаров ..., c. 281, 284.

[60] MAB RS, f. 9, b. 2854, l. 8-12.

[61] MAB RS, f. 9, b. 2854/4, l. 4.

[62] Terleckas V. Pinigai Lietuvoje ..., p. 36.

[63] MAB RS, f. 9, b. 2854/3, l. 13.

[64] MAB RS, f. 9, b. 2854/7, l. 4v.

[65] Archeologijos žvalgomųjų tyrimų metu buvo rasta stačiakampio formos stiklinė skrynelė su monetomis ir Vilniaus Šopeno alaus daryklos butelis, į kurį buvo įdėtos susuktos kupiūros. Žr. Kvizikevičius, L., Sarcevičius, S. Monetų ir asignacijų lobis iš Gedimino prospekto Vilniuje. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais, Vilnius, 2006, p. 311-312.

[66] Nežymi dalis (25 vnt.) visų 20-40 rub. „kerenkų“ buvo dar nesukarpytos po 2-5 kupiūras, atskirose popieriaus lakštuose (Nesukarpytų, po dvi kupiūras popieriaus lakšte yra 5 vnt., po keturias viename lape – 3 vnt. lakštų, po tris viename lape – 1 vnt.).

[67] Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai ..., 1925, p. 166.

[68] Vaitkevičius, B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje ..., p. 33; Комунист, 23 марта, 1919 г.

[69] MAB RS, f. 9, b. 2854/1, l. 21.

[70] Vaitkevičius, B. Socialiniai-ekonominiai pertvarkymai Lietuvoje ..., p. 9.

[71] Lietuvos istorijos... 1958, p. 87. Nežinia, už kokius nuopelnus Lietbelo vyriausybė J. Jablonskiui atlyginimą paskyrė mokėti ir už laikotarpį nuo 1917 m. gegužės 1 d. Žr. MAB RS, f. 9, b. 2854/6, l. 42.

[72] Vaitkevičius, B. Socialiniai-ekonominiai pertvarkymai Lietuvoje ..., p. 31.

[73] Экономическая жизнь. 1919, н. 4, c. 43; Vaitkevičius, B. Socialiniai-ekonominiai pertvarkymai Lietuvoje ..., 1959, p. 30; Vaitkevičius, B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje..., p. 550.

[74] Kapsukas, V. Raštai. 1918-1920. Vilnius, 1966, t. 8, p. 71.

[75] Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. 3377, ap. 19, b.12, l. 46.

[76] Vilniaus miesto istorija. Vilnius, 1972, p. 25; Vaitkevičius, B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje ..., p. 607, 611.

[77] Vilniaus miesto istorija ..., p. 31-32.

 

Gauta 2007 m. spalio 8 d.

Pateikta spaudai 2008 m. sausio 30 d.

 

Summary

Features of Currency Circulation in Lithuania in 1915-1919

 

The article aims to evaluate and characterise the monetary circulation and its structural changes in Litbel, the Red Army controlled zone, that existed for several months in the territory of Lithuania and Belarus during the years of the First World War and in 1919. The article also throws some light on a new factual source, i.e. a hoard of money discovered in Vilnius during the archaeological research in 2004.

 

Some financial and monetary issues were researched or, to varying degrees, touched upon in the works of historians and economists who dealt with the historiography of 1914-1920, i.e. Lithuania’s economic development and other events of that period. These works/articles investigated the features of the bank development and monetary circulation as well as evaluated the economic situation.

 

It has been established that from 1915 to the first half of 1919 the monetary circulation in Lithuania underwent several stages of development. Till July–August 1917, a mixed monetary system had been formed throughout the entire territory of Lithuania. The main currency was the Russian Imperial money and German marks, which were the mostly valued by society. Alongside, the Ost Rubel, functioning as a secondary currency, enriched the monetary circulation. Insignificant quantities of other European and US currencies were also in circulation.

 

Starting with July–August 1917, significant circulation changes occurred, as the Russian Imperial currency was ousted from circulation; it was replaced by German currency. From late 1917 until late 1918–early 1919, alongside the principal monetary system, circulating in Lithuania, the remainder of the Russian Imperial currency which occupied a secondary currency position, began to be used more intensively and its quantity fluctuated in a regressive order.

 

At the beginning of 1919 (until April), a second, structurally different, money circulation system appeared in the eastern part of Lithuania (Litbel), which was occupied by the units of the Red Army. Its principle currency in January 1919 consisted of Russian 1917 and Imperial currency alongside an insignificant percentage of German currency: the Ost-Rubel and Ostmark as well as locally issued currency (in Panevėžys). The principal circulating currency in the Litbel territory essentially consisted of money which could not be converted into other currency. This is also clearly reflected by the hoard discovered during archaeological research in Vilnius in 2004.

 

A glass beer bottle, containing 148 Russian Imperial, Duma, and the Provisional Government banknotes (total value being 4,970 roubles), was discovered. The majority (2,820 roubles or 56% of the total value) consisted of 20 and 40 rouble denomination ‘kerenka’ treasury notes issued in 1917 by the Russian Provisional Government.

 

A glass box held 564 coins (560 of which were silver with a total weight of 1,457.16 gr.). These consisted of 496 (89%) Russian Imperial, 66 (11%) German, and 2 Austrian coins. The majority were small denomination coins: Russian 10, 15, and 20 kopeck coins and German half marks, which, in the author’s opinion, reflects the then circulation situation, i.e. a shortage of large denomination freely convertible coins. The coins of 1913–1915 were the most represented (248) in the hoard. The hoard’s composition reflects the fact that only small quantities of pre-1862 small denomination silver coins, with a higher silver content than the later issued coins found in the hoard, were circulating in Vilnius at the end of the First World War.

 

The facts and arguments allow to claim that the hoard was hidden in the period of proletarian dictatorship, and the discovery location indicates that it belonged to agents of the Bolshevik authorities or their associates.