„Istorija“. Mokslo darbai. 68 tomas
Rūstis KAMUNTAVIČIUS. „Kijevas Žemaitijoje“: Kaunas Vakarų Europos XVII a. leidiniuose
Spausdinti

Anotacija: Straipsnyje apžvelgiama informacija apie Kauną ir kitus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestus XVII a. Europoje. Remiamasi kosmografijomis, keliautojų atsiminimais ir populiaraus prancūziškojo laikraščio „La Gazette“ žiniomis. Pirmoje straipsnio dalyje aiškinamasi, kurie Lietuvos valstybės regionai dažniausiai užsieniečių buvo lankomi ir kurie miestai plačiausiai ir dažniausiai aprašinėjami. Antrojoje straipsnio dalyje parodoma, kaip suvokta Kauno geografinė padėtis ir kaip buvo iškraipomi miesto pavadinimai.

 

Prasminiai žodžiai: Kaunas, XVII a., „La Gazette“, Žemaitija

 

Įvadas

 

XIX–XX a. Kauno politinė-administracinė reikšmė regione žymiai išaugo. Carinės Rusijos okupacijos laikais jis tapo svarbiu administraciniu centru – Gubernijos sostine – kurioje buvo pastatyta svarbi Imperijos tvirtovė. XX a. pradžioje porai dešimtmečių miestas tapo nepriklausomos Lietuvos sostine, o amžiaus antroje pusėje išlaikė antrojo pagal svarbą Lietuvos miesto statusą.

 

Visiškai kitokia Kauno padėtis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Praėjus karams su Ordinais miestas prarado savo strateginę-karinę reikšmę. Politiniu ir administraciniu požiūriu Trakai išliko vaivadijos, kuriai priklausė Kaunas, sostine ir visiškai užgožė pastarąjį. Tik ypač palanki geografinė padėtis lėmė nuolatinį miesto augimą ir patenkinamą ekonominę padėtį: čia veikė Lietuvos teritorijoje vienintelė Hanzos kontora, o miesto pirkliai ne tik dalyvavo tarptautinėje prekyboje, bet ir kontroliavo svarbius prekybos kelius (tai, beje, liudija ir XVII a. pradžios muitų knygos).

 

Politine ir administracine prasme „blanki“ Kauno praeitis lėmė palyginti menką istorikų susidomėjimą šiuo miestu, ypač senesniais laikais. Daugybė sričių taip ir liko nepaliesta, tarp jų ir Kauno aprašymai užsienio šalių autorių tekstuose.

 

Šio darbo tikslas – paanalizuoti informaciją, kurią XVII a. turėjo Vakarų europiečiai apie Kauną. Gvildenami šie klausimai: ką Vakarai galėjo žinoti apie šį miestą, kokie autoriai rašė apie jį, kas nulėmė būtent tokios informacijos cirkuliavimą Vakarų Europos literatūroje.

 

Istoriografijos, tiesiogiai susijusios su tyrinėjama tema, nėra. Tik maždaug prieš dešimtmetį suaktyvėjo Kauno istorijos studijos. Pradėtas leisti specialiai tam skirtas „Kauno istorijos metraštis“. Tai neabejotinai didelis impulsas miesto istorijos tyrimams. Tačiau reikia pastebėti, kad jame dar nebuvo skirta vietos Kauno įvaizdžio Vakarų literatūroje tyrimams. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus Lietuvos mokslinius leidinius.

 

Šiame darbe remiamasi trijų tipų šaltiniais. Pirma, „Kosmografijos“, arba Pasaulio aprašymai, kurie XVII a. buvo plačiai paplitę Vakarų Europoje. Šios knygos, spausdintos lotynų, prancūzų, italų, anglų ir kitomis kalbomis įvairiausiuose Europos miestuose, turėjo būti pagrindis šaltinis ieškantiems žinių apie svečias šalis. Dažniausiai „Kosmografijų“ autoriai patys niekur nekeliaudavo, o darydavo kompiliacijas perrašinėdami ankstesnių autorių darbus. Todėl neretai galima pastebėti, jog ta pati informacija kartojasi iš knygos į knygą be jokių pakitimų.

 

Antras šaltinių tipas – Abiejų Tautų Respublikoje ir Lietuvoje konkrečiai viešėjusių Vakarų diplomatų atsiminimai, geografiniai-politiniai aprašymai, reliacijos. Daug užsieniečių, palikusių tokio tipo šaltinius, buvo prancūzai.[1] Jų ypač daug Abiejų Tautų Respublikoje lankėsi XVII a. antrojoje pusėje. Tame pat amžiuje publikuoti memuarai išplito ir ne kartą buvo perleidinėjami ne tik pačioje Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse.[2] Kitą didelę grupę sudarė italų valstybių – Vatikano ir Venecijos – pasiuntiniai. Popiežius jau nuo 1555 m. turėjo savo nuolatinį ambasadorių Lenkijoje, kuris buvo atsakingas ir už Lietuvą. Tiek Popiežius, tiek ir Venecija nuo XVI a. antrosios pusės per aktyvią diplomatiją siekė patraukti Respubliką į savo pusę kovoje prieš Turkiją. Tai skatino tekstų apie Lenkiją-Lietuvą rašymą ir plitimą Italijoje.[3]

 

Trečiąją grupę sudaro pirmojo prancūziškojo periodinio leidinio „La Gazette“ straipsniai. Nuo XVII a. ketvirtojo dešimtmečio kievieną savaitę šio populiaraus savaitraščio skaitytojai gaudavo palyginti nemažai informacijos iš Lietuvos. Laikraštį galima buvo užsisakyti ne tik Paryžiuje, bet ir provincijoje. Į amžiaus pabaigą jo tiražas išaugo iki 10 000 egzempliorių.[4]

 

„Kosmografijos“, prancūzų ir italų diplomatų tekstai bei „La Gazette“ straipsniai bene geriausiai iš visų XVII a. cirkuliavusių šaltinių parodo, kokia informacija apie Lietuvą galėjo pasiekti Vakarų europietį, gyvenantį Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, dabartinės Vokietijos ir Italijos žemėse. Vengiant naujų terminų, šis geografinis arealas darbe bus įvardijamas „Vakarų Europa“. Reikia pridurti, jog Vakarų europiečio sąvoka apima labai siaurą visuomenės sluoksnį. Pirmiausiai, tai yra visuomenės elitas – diplomatai, intelektualai, rašytojai, aristokratai – žmonės, kurie moka skaityti ir kuriems informacija apie tolimas šalis gali būti įdomi.

 

Varšuvos/Krokuvos–Vilniaus kelio įtaka miestų aprašymams

 

Palyginti su Lenkija, į Lietuvą užsieniečių užklysdavo daug mažiau. Tam buvo keletas priežasčių. Svarbiausia tai, jog dauguma aptariamojo laikotarpio italų ir prancūzų, kurie lankėsi Lenkijoje-Lietuvoje, buvo diplomatai, Lenkijos karaliaus dvariškiai ar užėmė kitas pareigybes, reikalavusias visą laiką būti kuo arčiau karaliaus. Krokuvoje arba Varšuvoje nuolat rezidavęs valdovas retai kada vykdavo į Lietuvą, o jei ir nuvykdavo, tai praleisdavo tenai palyginti mažai laiko. Tai dažniausiai ir nulėmė trumpus ir retus italų bei prancūzų atvykimus į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Prisirišimas prie karaliaus dvaro lėmė ir kelius, kuriais užsieniečiai dažniausiai patekdavo į Lietuvą. Pirmiausia reikia pasakyti, jog dažniausiai būdavo vykstama į Vilnių – Lietuvos valstybės kultūrinį ir politinį centrą. Labai apytiksliai ir su didelėmis išimtimis galima būtų tvirtinti, jog per XVI a. daugiausiai mus dominančių užsieniečių į Vilnių vykdavo iš Krokuvos, o XVII a. – iš Varšuvos, nes būtent šiuose Lenkijos miestuose tuo metu reziduodavo valdovai.

 

Lietuvos miestams skiriamas dėmesys Vakarų Europos autorių darbuose buvo labai nevienodas. Be jokios abejonės, XVI–XVII a. daugiausiai dėmesio skirta Vilniui. Netgi tie Popiežiaus nuncijai ir Venecijos pasiuntiniai, kurie niekuomet nebuvo Lietuvoje, galinėse reliacijose beveik kiekvieną kartą aprašydavo ar bent paminėdavo Vilnių. Apsilankiusieji Vilniuje ataskaitose ir laiškuose į tėvynę pateikdavo didesnės ar mažesnės apimties Vilniaus aprašymus. Pavyzdžiui, popiežiaus pasiuntinys K. Rangonis (Rangoni)[5] XVII a. pradžioje pateikė miesto aprašymą, amžiaus viduryje kitas nuncijus M. Filonardis (Filonardi)[6] aprašė iškilmes, skirtas šv. Kazimiero palaikų pervežimui į naują koplyčią, o amžiumi anksčiau jo kolega Hanibalas di Kapua (Annibale di Capua)[7] – ką tik įkurtą Vilniaus universitetą. Iš prancūzų paminėtini du XVII a. antrosios pusės autoriai, abu Lenkijos karaliaus dvariškiai: F. P. Dalairakas (Dalairac)[8] ir P. Diupontas (Dupont).[9] Nors nėra žinoma, ar jie tikrai buvo Vilniuje, neapsiribojo vien geografinės miesto padėties nurodymu ar politinės svarbos akcentavimu. Reikia pabrėžti, jog paminėti tik keli autoriai iš dešimčių, rašiusiųjų apie Lietuvos sostinę.

 

Kitiems miestams dėmesio buvo skiriama daug mažiau negu Vilniui. Tačiau ne visi jie buvo vienodai prastai žinomi ar ignoruojami. Skaitant Lietuvos aprašymus galima pastebėti, jog daug didesnis dėmesys nei visoms likusioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovėms yra skiriamas esančioms ant kelio Gardinas–Vilnius. Juk būtent šiuo keliu vykdavo visi, kurie norėdavo patekti į Vilnių - svarbiausią valstybės miestą. Daugelis užsienio keliautojų jį tiesiog sutapatindavo su visa Lietuva, o vykimas į šią šalį reiškė keliavimą į šį miestą. Lygiai taip pat kaip ir tranzitas į Maskvą ar Livoniją irgi reiškė ilgesnį ar trumpesnį viešėjimą sostinėje. Neretai visi kiti Didžiosios Kunigaikštystės miestai būdavo įvardijami kaip ryškiai atsiliekantys. Tai galima įžiūrėti beveik visuose XVI-XVII a. Lietuvos aprašymuose, o F. P. Dalairakas tikriausiai buvo pirmasis pasakęs tiesiai šviesiai, jog palyginti su Vilniumi, visi kiti miestai yra daug menkesni.[10] Netrukus jo tezę perėmė kiti prancūzų autoriai ir tai tapo vienu iš labiausiai paplitusių stereotipų, gyvavusių XVII a. antrojoje pusėje ir vėliau.[11]

 

Prie kelio Varšuva/Krokuva–Vilnius buvo keletas vietovių, į kurias keliautojai atkreipdavo ypač didelį dėmesį. Pirmiausia – Gardinas. Tai buvo pirmasis didelis miestas įvažiavus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Čia stovėjo dar Vytauto laikais statyta pilis, kurią dažnas keliautojas paminėdavo. Be to, Gardinas buvo svarbus ir vertas dėmesio kaip vieta, kurioje vykdavo bendri Lietuvos ir Lenkijos seimai. Per visą XVI-XVII a. laikotarpį čia apsistodavę keliaudami į Vilnių karaliai (dažnas keliautojas žinojo, jog čia mirė Steponas Batoras), daug magnatų turėję savo rezidencijas. Ne veltui Gardinas buvo laikomas svarbiausiu po Vilniaus Lietuvos miestu.[12] Vieną išsamiausių šios antrosios Lietuvos sostinės aprašymų paliko P. Diupontas, XVII a. antrosios pusės Lenkijos armijos samdinys ir vienas iš Jono Sobieskio prancūzų dvariškių. Gardiną jis mini kaip vieną gražiausių Abiejų Tautų Respublikos miestų su puikia pilimi, karaliaus ir didikų rūmais, vadina patogia vieta bendriems Lenkijos-Lietuvos seimams. Be to, šis prancūzas prideda ilgą Gardino, kaip svarbaus valstybės prekybinio ir ekonominio centro, aprašymą.[13]

 

Reikia pastebėti, jog Gardinas užsieniečių tekstuose dažniausiai buvo vertinamas labai neigiamai. Pirmiausiai tokį blogą įvaizdį nulėmė nepasitenkinimas lenkų, kuriems vietoje Varšuvos reikdavo keliauti šimtus kilometrų į palyginti mažą provincijos vietovę. Nepatiko tai ir patiems užsienio ambasadoriams ir dvariškiams, kurie turėdavo palikti daug labiau Vakarų kultūra persisėmusią bei geresniu gyvenimu išsiskiriančią Varšuvą ir traukti į varginančią kelionę blogais keliais į miestą, kuriame nebuvo nei patogių pastatų apsistoti, nei gero maisto bei kitų būtinų prekių tiekimo.[14]

 

Kitos vietovės, į kurias keliautojai atkreipdavo dėmesį vykdami į Vilnių, buvo Trakai ir aplink Vilnių išsidėstę totorių kaimai. Abi vietoves jungė totorių tautinė mažuma. Buvo žinoma, kad juos į Lietuvą atvežė Vytautas Didysis ir jie buvo išlaikomi didžiojo kunigaikščio. Jam pakvietus, totoriai turėdavo imtis ginklo ir eiti jį ginti. Būdavo pabrėžiama, kad totoriai – tamsi ir neišsilavinusi tauta, gyvenusi ypač skurdžiai, valgiusi netinkamus naudojimui arklius.[15] Kalbant apie Trakus, be totorių mažumos, keliautojus kartais dar sudomindavo ežerai ir pilys (salos ir pusiasalio), kuriems aprašyti skirdavo kelis žodžius ar sakinį.

 

Vienintelis miestas ne prie „magistralės“ Varšuva/Krokuva–Vilnius, susilaukęs tikrai didelio dėmesio užsieniečių tekstuose, buvo Smolenskas. Juo domėtasi dėl kelių svarbių priežasčių. Pirma, tai buvo stambus ir vienas iš nedaugelio įtvirtintų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Antra, Smolenskas užėmė svarbią strateginę vietą – per jį vykdavo Vakarų keliautojai norėdami aplankyti Maskvą. Trečia, ir svarbiausia – Smolenskas buvo susijęs su daugeliu pagrindinių XVI–XVII a. karų su Maskva, kurie labai domino Vakarų Europos skaitytojus. Dėl šios priežasties prancūzų laikraštis La Gazette bei daugybė prancūzų samdinių Lenkijos armijoje, ypač iš XVII a. antrosios pusės (F. P. Dalairakas, P. Diupontas ir kt.), skyrė daug dėmesio šiai svarbiai tvirtovei. Vakarų skaitytojas žinojo, jog ši, viena iš nedaugelio Respublikos teritorijoje tvirtovių, buvo Lietuvos – Maskvos pasienyje ir nuolat pereidinėjo iš rankų į rankas. Visi puikiai suprato, jog jos strateginė reikšmė negalėjo būti pervertinta.

 

Kauno aprašymai

 

Kaunas nebuvo prie kelio iš Varšuvos/Krokuvos į Vilnių. Be to, negalėjo jis dominti ir tų keliautojų, kurie tranzitu vykdavo per Lietuvą į Maskvą ar Livoniją. Taigi, žvelgiant užsienio keliautojų bei karaliaus aplinkoje buvusių ambasadorių, nuncijų, prancūzų ir italų kilmės dvariškių akimis, Kaunas nebuvo vertas dėmesio. Tai savo ruožtu nulėmė labai trumpus ir lakoniškus jo aprašymus bei daugybę netikslumų, kurie buvo paplitę ne tik keliautojų, ambasadorių, nuncijų tekstuose, bet ir iš jų ėmusiuose informaciją pasaulio aprašymuose. Apibendrinus galima sakyti, jog Kaunas – geriausias pavyzdys, iliustruojantis žinių lygį apie absoliučią daugumą Lietuvos miestų XVI–XVII a. Vakarų literatūroje.

 

Miestas Trakų vaivadijoje, ant Nemuno ir Neries kranto

 

Vienareikšmiškai galima teigti, jog daugumoje Vakarų autorių sukurtų Lietuvos aprašymų Kaunas visiškai nebuvo minimas. Jei vis dėlto keli iš dešimties autorių ir paminėdavo šį miestą, tai apsiribodavo labai skurdžia – kelių žodžių ar vieno sakinio informacija. Būdavo parašoma, jog Kaunas yra Nemuno ir Neries sankirtoje, ir kartais priduriama, jog priklauso Trakų vaivadijai. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti XVII a. pirmosios pusės Popiežiaus nuncijaus K. Rangonio[16] Kauno paminėjimas, kuriame dar priduriama, jog miestas yra prie laivybai naudojamos upės.[17]

 

Vieną dažnai pasitaikančių tokio pobūdžio Kauno aprašymų randame I. ir G. Blajo (Blaeu) Pasaulio aprašyme. Pastarasis buvo daug kartų perspausdinamas ir plačiai paplitęs XVII a. Europoje. Kaunas jame nurodomas kaip vienas miestų, esančių Trakų vaivadijoje. Gardinas minimas kaip pagrindinis šio administracinio vieneto miestas prie Nemuno upės, kuriame numirė Lenkijos karalius Steponas Batoras. Antrasis vaivadijos miestas yra įvardijamas kaip „Lawna“ ir nurodoma, jog jis buvo Nemuno ir Neries upių sankirtoje. Toliau išvardijami kiti miestai: Kaunas, Lyda ir Upytė.[18] Akivaizdu, jog autorius šioje vietoje padarė klaidą iš kažkur ištraukdamas „Lawna“ ir niekaip nesusiedamas jo su Kaunu. Pateikdamas šį pavyzdį kaip tipišką Kauno aprašymą, nenorėjau pasakyti, jog Kauną painioti su „Lawna“ buvo įprasta. Būdinga šiame aprašyme yra tik tai, jog miestas priskiriamas Trakų vaivadijai, ir nurodoma, kad yra Nemuno ir Neries sankirtoje. Kalbant apie „Kauno“ iškraipymą norėta parodyti, jog apie miesto geografinę padėtį ir netgi apie tokį faktą, jog toks miestas apskritai egzistavo, buvo žinoma labai mažai. Toliau matysime, kad atsirasdavo dar įvairesnių terminų Kauną pavadinti ir netgi priskirti jį visai kitiems politiniams-administraciniams vienetams.

 

Įdomu, jog netgi Kauno aprašymuose jaučiamas Vilniaus šešėlis. G. de Tende Kauno geografinę padėtį nurodė aprašydamas Vilnių: „Vilnius yra prie Neries upės, kuri įteka į Nemuną už Kauno“.[19] Panašiai pasielgė kitas jo amžininkas prancūzas anoniminėje Lenkijos reliacijoje. Čia nurodyta, jog Kaunas yra link Žemaitijos (keliaujant iš Vilniaus), prie Nemuno, vietoje, kur įteka Neris.[20] Dar radikaliau pasielgė kitas prancūzas J. F. Dalairakas, gerai pažinojęs Lietuvos didikus, ypač Pacus. Jo memuarai yra perpildyti pagyros žodžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui (1658-1683), kurį jis laikė vienu iškiliausių Respublikos politikų. Galbūt dėl šios priežasties autorius trumpai užsimena apie Pažaislio vienuolyną. Prancūzas nurodė, jog vienuolynas buvo skirtas kamaldulų ordinui ir jo statybą paskatino šventosios Marijos Magdalenos iš garsiosios bendrapavardžių florentiečių giminės kreipimasis. Taip pat parašė, jog K. Z. Pacui statyba kainavo apie du milijonus, kurie buvo išleisti architektams ir dailininkams iš Italijos. Nepaisant tokios palyginti smulkios informacijos apie Pažaislio statybą, F. P. Dalairakas teigė šį vienuolyną esant „šalia Vilniaus“.[21] Šie pavyzdžiai rodo, jog Vilniaus kaip valstybės pagrindinio miesto ir geografinio centro įvaizdis buvo be galo gajus. Neretai kiti miestai ar net regionai buvo nurodomi sostinės atžvilgiu.

 

Istorikas P. Reklaitis, analizavęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų paveikslus, pastebi, jog Kaunas buvo pats vakarietiškiausias su daugybe vokiečių gyventojų. Nepaisant to, šis svarbus ekonominis centras mažai domino Respublikos ir Vakarų autorius, kūrusius kelionių memuarus ir pasaulio aprašymus.[22] P. Reklaičio duomenimis, pirmąjį Kauno vaizdą sukūrė T. Makovskis 1600–10 m. Jame pavaizduotas miestas iš Nemuno pusės.[23] Užraše prie žemėlapio nurodyta, jog miestas yra „Trakų vaivadijoje, su nuostabiais pastatais ir stovi laivybai tinkamoje Nemuno ir Neries upių sankirtoje“.[24] Paveiksle yra nurodytos ir išvardintos pagrindinės miesto bažnyčios ir vienuolynai. Anot P. Reklaičio, šis Kauno vaizdas nebuvo plačiai išplitęs. Jis beveik nebuvo perspausdinamas XVII ir XVIII a. Europoje. Svarbu pastebėti, jog sunkiai rastume kitokių šio miesto vaizdų. Sparčiai jų pradėjo daugėti tik XIX a. pradžioje. Tai akivaizdžiai kontrastuoja su Gardino ir ypač Vilniaus vaizdų paplitimu. Pastarieji, dalis kurių buvo sukurta to paties T. Makovskio (Makowski), buvo randami beveik visuose XVI–XVII a. Vakaruose leistuose Lietuvos aprašymuose.

 

Miesto pavadinimo iškraipymai

 

Kaunas, priklausomai nuo kalbos, kuria buvo rašomas tekstas, vadintas labai įvairiai: „Cowno“, „Covno“, „Kowno“, „Kaunu“, „Kauna“, „Kouna“. Aukščiau paminėtoje citatoje iš Blaeu atlaso randame net „Lawna“ pavadinimą. Ir vis dėlto tai yra tik dalis žodžio Kaunas iškraipymų, sutinkamų Lietuvos aprašymuose.

 

Vienas geriausių pavyzdžių, iliustruojančių šiam miestui vadinti skirtus žodžius, yra prancūziško laikraščio „La Gazette“ žinutės. Tiesa, Kaunas čia minimas tik per XVII a. vidurio krizę, Maskvos armijai užėmus šį miestą 1655 m., o vėliau jį vaduojant 1661–62 m. Nors miesto paminėjimų rasime tik keletą, turint galvoje bendrą Kauno ignoravimą Vakarų literatūroje, tai – labai turtingas šaltinis. 1655 rugsėjo 25 d. žinutėje pranešama, jog Maskvos kunigaikštis, įsitvirtinęs ir praleidęs kelias dienas Vilniuje, išžygiavo Kauno kryptimi siekdamas jį užimti, tačiau pamatęs jį apleistą sugrįžo į Vilnių.[25] Šioje citatoje, kaip ir dar keliose iš šeštojo dešimtmečio, Kaunas yra vadinamas „Kaw“.

 

1661 m. rengiantis Vilniaus vadavimui, gegužės 14 d. numeryje esančioje reliacijoje randame minint „Kouna“, miestą, esantį ant Vilnios (!) ir Nemuno santakos. Tai labai panašu į iš klausos parašytą lenkišką žodį „Kowno“. Kituose numeriuose, pasakojančiuose apie Kauno atsiėmimo žygius ir iki pat miesto išlaisvinimo, dažniausiai rasime „Kiow“ terminą. Įdomu, jog lygiai taip pat ir tuo pačiu metu buvo vadinamas Kijevo miestas, apie kurį irgi dažnai buvo pranešama žinutėse. Žinučių autoriai ir „La Gazette“ redaktoriai, pasakodami apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės armijos žygiavimą į Kauną, nejautė jokio nepatogumo vadindami jį Kijevu („Kiow“). Tiktai pranešant apie apsupimą ir šio miesto paėmimą (1662 m. vasario 11 d. žinutė), kažkodėl nuspręsta paaiškinti, apie kokį Kijevą kalbama, ir panaudotas posakis „Kijevas Žemaitijoje“ („Kiow dans la Samogitie“). Tikriausiai manyta, jog kalbant apie tokį svarbų įvykį miestui reikia, kad nebūtų jokių dviprasmybių.

 

Lygiai po metų, 1664 m. sausio 5 d. numeryje, jau pasibaigus karams su Maskva Kauno apylinkėse, „La Gazette“ pasirodė įdomi žinutė apie meškos išaugintą žmogaus vaiką, rastą „netoli Kauno, Lietuvoje“. Iš karto pasipylė daug aprašymų ir komentarų, skirtų šiam įvykiui, tiek lenkų, tiek prancūzų ir net anglo O’Connoro, buvusio vieno iš Jono Sobieskio (1674-1696) gydytojų, memuaruose (žr. 1 il.). Jei R. Kiersnovskis (Kiersnowski)[26] nebūtų skyręs tokios didelės ir išsamios studijos šios istorijos sklaidai ir pateikęs tokių plačių interpretacijų, neabejotinai vertėtų ją darbe aptarti. Dabar apsistosime ties Kauno terminu. Nesąmoningai siekiant dar kartą supainioti skaitytojus, šioje žinutėje jis minimas kaip miestas, esantis Lietuvoje, t.y. jau ne Žemaitijoje, kaip kad 1662 m. pradžioje. Tačiau dar didesnio dėmesio yra vertas kitas dalykas. Ši istorija, be galo populiari Vakarų Europoje, turėjo realius šansus išgarsinti Kauno miestą. Deja, istoriją kartojusiems autoriams Kaunas buvo tokia abstrakti ir neaiški vietovė, kad kituose aprašymuose pradėta aiškinti, jog vaikas yra rastas Gardino apylinkėse arba tiesiog „Lietuvoje“.[27]

 

Ši gausybė „La Gazette“ puslapiuose naudotų terminų Kauną pavadinti puikiai parodo, kokiu lygiu buvo galima nieko „nežinoti“ apie miestą. Akivaizdu, jog žinutės buvo rašytos skirtingais laikotarpiais ir skirtingų autorių, kurie galbūt net buvo skirtingų tautybių. Tačiau ne tik jie prisidėjo prie laikraščio turinio. Panašu, jog išsilavinimu nesiskundžiantys redaktoriai, T. Renodo (Renaudot) sūnūs, labai blogai orientavosi Abiejų Tautų Respublikos ir ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geografijoje.

 

Galiausiai, matant visą tą spalvingą terminų įvairovę, kyla klausimas, kaip skaitytojai susiorientuodavo, apie ką kalbama, kai miestų pavadinimai buvo taip iškraipomi? Tikriausiai jie taip nieko ir nesuprasdavo.

 

Kaunas ir Žemaitija

 

Grįžkime prie „Kijevo Žemaitijoje“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Kauno priskyrimas Žemaitijai yra dar viena klaida, neturinti jokio pagrindo. Tačiau tai neteisingas požiūris. Prieš pereinant prie dėstymo reikėtų priminti, jog Trakų vaivadija, kuriai faktiškai Kaunas priklausė, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, o Žemaitija tuo tarpu buvo autonominis politinis vienetas. Reikia pastebėti, jog Vakarų autorių darbuose labai aiškiai jaustas šis išskirtinis Žemaitijos statusas, kuris neretai juos klaidino. Nesusipratimas kildavo todėl, kad neretai buvo manoma, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Žematija – tai du atskiri administraciniai-politiniai vienetai.

 

Vienas pirmųjų darbų, kuriuose Kaunas priskirtas Žemaitijai, buvo lenko S. Starovolskio (Starowolski) išleistas Lenkijos aprašymas. 1632 m. pirmasis jo leidimas pasirodė Kelne, o 1652 m.– antras leidimas Dancige.[28] Trumpoje vieno sakinio informacijoje apie miestą, kurią puikiai išanalizavo A. Morkūnaitė[29], rašyta, jog mieste vokiečių pirkliai pastatė daug mūrinių namų ir užkrėtė šia mada vietinius gyventojus. Mūrinis Kaunas kontrastavo su Respublikoje paplitusiais mediniais miestais, kurie prie akmens mūrų pripratusiems keliautojams atrodydavo baisūs.[30] Galbūt todėl dažnam užsieniečiui Kaunas atrodė gražus, nes buvo panašesnis į vakarietišką. Štai vokietis diplomatas 1661 m. važiuodamas į Maskvą, o 1663 m. grįždamas užsiminė apie aplankytą „gražų miestą Kauną“, nors, kaip pats pastebėjo, miestas 1655 m. buvo Maskvos užimtas ir visiškai sudegintas.[31] Antrame S. Starovolskio knygos leidime pridėtas sakinys apie Jėzuitų kolegiją ir šlovingą vienuolyną, kurie pritraukia dėmesį, tačiau, kaip pastebi A. Morkūnaitė, tada šis ordinas dar neturėjo savo pastatų ir lieka neaišku, kuo gi jis galėjo „pritraukti dėmesį“.[32]

 

Gali būti, jog A. Kelarijus (Cellarius) 1659 m. Amsterdame išleistame Lenkijos aprašyme būtent nuo S. Starovolskio nukopijavo idėją, jog Kaunas yra Žemaitijoje.[33] Kauną jis įvardija kaip pagrindinį šio regiono miestą, dar pamini Medininkus – Žemaitijos vyskupo buveinę bei Raseinius. Kelis kartus pakartotame XVII a. antrojoje pusėje Lenkijos aprašyme A. Kelarijus pateikia vieną iš pačių išsamiausių Kauno aprašymų XVI–XVII a. Vakarų literatūroje. Nurodoma miestą esant ant Neries ir Nemuno santakos. Panašiai kaip ir S. Starovolskio, yra teigiama, jog čia apsigyvenę vokiečių pirkliai pradėjo statyti gražius namus („gražus namas“ vakariečio sąmonėje šiuo atveju turėjo tapatintis su mūriniu, kaip priešstata vyraujantiems mediniams), vėliau jų pavyzdžiu pasekė vietiniai gyventojai. Paskui pereita prie Kauno istorijos, primenant Palemono atvykimą ir jo sūnų Kuną. Toliau peršokama prie karų su kryžiuočiais ir galiausiai pastebima, jog 1655 m. užėmę rusai miestą sudegino.[34]

 

Ne visi autoriai laikėsi nuoseklios pozicijos priskirdami Kauną Žemaitijai arba likusiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daliai. Vienas tokių buvo anglas B. Okonoro (O’Connor), 1698 m. paskelbęs vieną pirmųjų plačių Lenkijos-Lietuvos aprašymų anglų kalba.[35] Nesigilindamas į painią problematiką, kurgi iš tikrųjų Kaunas yra, jis sudėliojo visus jam žinomus variantus ir galų gale Kauną paminėjo du kartus – ir prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir prie Žemaitijos. Priskirdamas šį miestą Lietuvai, jis pastebi jį esantį Neries ir Nemuno sankirtoje, Trakų vaivadijoje, kartu su Trakais, Gardinu, Lyda ir Upyte. Jis pabrėžia, jog mieste yra daug mūrinių namų, nors vyrauja mediniai. Aprašyme neapsieinama be liapsuso – pasakoma, kad mieste yra ant kalno stovinti pilis.[36] Aprašydamas Žemaitiją, Okonoras išskiria keturis pagrindinius miestus – Raseinius, Medininkus, Panevėžį ir Kauną. Nesijaudindamas dėl to, jog jau kartą tai darė, jis ir vėl pateikia miesto aprašymą, kuris jau šiek tiek skiriasi nuo pirmojo. Kaunas lieka ant Nemuno upės, tačiau Neris jau nebeminima. Toliau perrašomas į anglų kalbą išverstas Sz. Starowolskio tekstas apie vokiečių pirklius, pastačiusius daug mūrinių namų, ir vėliau vietinius gyventojus, ėmusius iš jų pavyzdį, bei apie Jėzuitų kolegiją ir įspūdingus vienuolynus.[37]

 

Pabaigoje reikėtų pastebėti, jog visi šiame darbe minėti autoriai, nors ir iškreipdavo Kauno pavadinimą, neteisingai nurodydavo jo geografinę padėtį ir netgi priklausymą politiniam vienetui, niekuomet iš Kauno nedarė kažko daugiau nei vieną iš provincijos miestų. XIX a. ir ypač XX a. pradžios staigus Kauno politinis iškilimas dar labiau sudrumstė ir taip neaiškų bei painų Kauno įvaizdį Vakaruose. Panašiai kaip ir XVII a. autoriai, naudodamiesi tik minimaliais šaltiniais apie Lietuvą, prancūzai šiandien ir toliau gamina kitus studijų vertus tekstus, kurių vienas, esantis šiuo metu žymiausioje prancūzų kalba leidžiamoje enciklopedijoje „Encyclopaedia Universalis“, tvirtina, kad Algirdas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė iš Vilniaus, o Kęstutis – iš „Kauno“.[38]

 

Išvados

 

Tai, jog dauguma užsieniečių į Lietuvą vykdami iš Krokuvos ar Varšuvos patekdavo per Juodąją Rusią, Gardiną ir jų kelionės tikslas būdavo Vilnius, didžia dalimi nulėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų aprašymų menką skaičių ir nedidelę apimtį. Dažniausiai ir plačiausiai buvo aprašomas Vilnius. Daug menkesnių aprašymų susilaukė miestai ir vietovės ant Gardino–Vilniaus kelio. Turime šiek tiek Gardino aprašymų, ypač nuo XVII a. pabaigos, kai tenai pradėti rengti bendri Respublikos seimai, taip pat Trakų miesto ir išsidėsčiusių aplink Vilnių totorių kaimų aprašymų. Skaitytojui galėjo susidaryti įspūdis jog Lietuvoje gyveno gausybė totorių ir buvo tik keli miestai – Vilnius, Trakai ir Gardinas. Buvo paplitęs vargano ir netinkamo bendriems Lenkijos-Lietuvos seimams rengti Gardino stereotipas, nors kartais autoriai jį pavadindavo ir vienu iš nedaugelio svarbiausių ir gražiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Visos kitos vietovės ir regionai, buvę ne ant pagrindinio kelio, vedusio iš Lenkijos sostinių į Vilnių, liko beveik be dėmesio.

 

Palyginti toli nuo Gardino–Vilniaus kelio esantis Kaunas nebuvo išimtis. Nežiūrint to, jog ant dviejų pagrindinių etnografinės Leituvos upių išsidėstęs miestas buvo svarbus ekonominis centras, Vakarų Europoje apie jį žinota nedaug. Dažniausiai būdavo tik nurodoma, jog miestas yra ant dviejų upių – Nemuno ir Nėries – santakos. Galima konstatuoti faktą, jog Kauno pavadinimas Vakarų autorių tekstuose per visą XVII a. taip ir nenusistovėjo. Pasitakydavo įvairiausių iškraipymų nuo Lawna iki Kiow. Iki galo nebuvo suvokta ir tai, kuriam administracinim-politiniam vienetui Kaunas priklausė. Nors dažniausiai laikytas Lietuvos miestu, priklausančiu Trakų vaivadijai, kai kurie autoriai jį priskyrė Žemaitijai.

 

 

 
1 il. Meška, maitinanti žmogaus vaiką
 

XVII a. antrojoje pusėje Vakarų autoriai, ypač prancūzai, mėgdavo pabrėžti, jog Lietuvoje meškos augina žmonių vaikus. Panašu, jog šiuo faktu Vakarų Europoje neabejota. Įdomu, jog pačiuose pirmuose apie tai kalbančiuose tekstuose buvo nurodoma, jog meškų išaugintas vaikas rastas Kauno apylinkėse. Vėliau pradėta teigti, jog tai įvyko arba Lietuvoje, arba šalia Gardino. Pastarasis miestas XVII a. buvo daug geriau žinomas Vakarų Europos skaitytojui negu Kaunas. (Paimta iš: O’Connor, B. The History of Poland in Several Letters to Persons of Quality. London, 1698, p. 342.)

 

 

Nuorodos





[1] Chynczewska-Hennel, T. Rzeczpospolita XVII wieku w oczach cudzoziemców. Warszawa, 1994.

[2] Kamuntavičius, R. Memoirs of French Travellers: A Source of Lithuanian History in the Second Half of the Seventeenth Century. Lithuanian Historical Studies, 1998, nr. 3, p. 27-48.

[3] Kamuntavičius, R. XVI-XVII a. Lietuva itališkuose šaltiniuose ir istoriografijoje. Istorija, 2001, nr. 49-50, p. 88-97.

[4] Feyel, G. La «Gazette» en province à travers ses réimpressions, 1631-1752: une recherche analytique de la diffusion d’un ancien périodique dans toute la France. Amsterdam: Holland Univ. Press, 1982, p. 98, 99, 183; Albert, P. La Gazette. Encyclopaedia Universalis, Version 6, 2001.

[5] Bodniak, S. Polska w relacji włoskiej z roku 1604. Pamiętnik biblioteki kórnickiej, Kórnik, 1930, z. 2, p. 37.

[6] Chynczewska-Hennel, T. Pobyt Maria Filonardiego w Wilnie (1636 r.). Barok. Historia-Literatura-Sztuka, 1998, nr. V/2 (10), p. 51-63.

[7] Annibale di Capua al card. Alessandro Montalto. Vilna, 1589 agosto 6: „... Ho visitato il seminario che Sua Santità mantiene qui in Vilna sotto la cura delli Reverendi padri Gesuiti: l’ho trovato molto bene ordinato, et che oltre gli altri giovani che mantiene in Polotia et in Derpato nella provincia di Livonia mantiene qui 24 alunni di varie nationi, come Svechi, Inglesi, Tedeschi, Ruteni, Lituani et Livoni... Et veramente questo Collegio è delli più principali che habbia la Compania in tutte queste parti del Settentrione...“ Woś, J. W. Fonti per la storia della nunziatura polacca di Annibale di Capua (1586-1591). Trento, 1992, p. 208.

[8]Les Villes [de la Lituanie - R. K.] cependant y sont belles & bien bâties: Wilna la Capitale; qui est presque au centre de la Province, est une des plus grandes & des plus magnifiques de tout le Nord; ornée de belles Eglises, de Palais de brique fort apparens; avec de riches Bourgeois, de gros Marchands, des Ouvriers & des Artisans de toutes les façons. Enfin Wilna est une Capitale bien marquée, tant par ces distinctions, que par le Siege du Tribunal, qui y attire les Plaideurs & la Noblesse“. (Dalairac, F. P.) Les anecdotes de Pologne ou memoires secrets du regne de Jean III du nom. Amsterdam, 1699, t. 2, p. 362.

[9] „Vilna est regardé comme la seconde capitale de la Pologne, elle n'est ni moins grande, ni moins belle que Cracovie, qui est la première. Il est certain, que cette ville peut- étre comparées au nombres de plus belles; elle est très bien bâtie et bien percée, les rues sont larges, il y a un trés grand nombre d'hôtels des seigneurs de Lithuanie, et beaucoup d'églises des plus magnifiques, et sourtout celle des Jésuites a peu de pareilles“. Dupont, P. Mémoires pour servir à l'histoire de la vie et des actions de Jean Sobieski III du nom roi de Pologne par Philippe Dupont attaché à ce prince en qualité d'ingnieur en chef de l'artillerie. Varsovie, 1885, p. 230.

[10]Les autres Villes sont d'un ordre beaucoup inferieur, mais cependant, toutes assez bonnes“. (Dalairac, F. P.) Les anecdotes... t. 2, p. 362.

[11] „Wilna qui est la capitale, est placée presque au centre de la province, & est l’une des plus grandes & des plus magnifiques villes de tout le nord... Les autres villes sont d’un ordre beaucoup inférieur“. Šios eilutės apie visišką Vilniaus vyravimą virš visų kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų buvo kartojamos įvairių prancūzų autorių darbuose nuo XVII a. antrosios pusės. Citata paimta iš Le Grand Dictionnaire Historique ou le mélange curieux de l’histoire sacrée et profane. Par Mr L. Moréri, Prêtre, Docteur en théologie, nouvelle édition de 1759, t. 6, p. 340.

[12] J. F. Regnard, XVII a. antrosios pusės prancūzų keliautojas, niekuomet nebuvęs Lietuvoje, bet pervažiavęs Lenkiją. Kalbėdamas apie Vilnių ir Gardiną pastebėjo, jog tai „les deux plus remarquables villes de Lithuanie“. Labiausiai tikėtina, jog tai jis sužinojo iš Vakarų Europoje cirkuliavusių Respublikos aprašymų. Regnard, J. F. Les œuvres de M. Regnard. Amsterdam, 1771, t. 1, p. 176.

[13] „Grodno... est une ville de Lithuanie, grande et bien batie... Le château de Grodno, qui est bati à la moderne, est grand et spacieux, et a une des plus belles maisons royaules de tout le royaume. La plupart des plus grands seigneurs lithuanois y ont leurs hôtels. En un mot cette ville est très convenable pour une si grande et si nombreuse assemblées [Seimams - R. K.]“. „Grodno... est située dans une plaine très fertile et très abondante en toute choses nécessaires à la vie, aussi bien que tout le pays des environs, qui est terminé par de longs coteaux, au pied desquels coule le Niemen, qui est un grand fleuve, chargé de bateaux pendant le printemps, l'été et l'autômne. Ces bateaux conduisent à Conisberg les blès et les autres marchandises, qui se transportent par la mer Baltique dans les autres états de l'Europe, et en ramènent toutes les choses, que fournissent les pays étrangers, et qui manquent à cette partie de la Lithuanie; comme le Duna [Dauguva], qui est encore un plus grand fleuve, qui se décharge dans la même mer à Riga, fournit les mêmes choses à l'autre partie de ce grand duché“. Dupont, P. Mémoires..., p. 229.

[14] Tai puikiai iliustruoja 1688 m. Venecijos ambasados sekretorius Gerolamo Alberti laiškas šios miesto-valstybės Senatui apie Gardino seimą. Jame rašoma, jog lenkai siekė panaikinti naujovę seimus šaukti šiame mieste, nes buvo labai nepatogu visai šaliai suvažiuoti į šį užkampį (uenire in questo angolo), kur buvo didelis patalpų trūkumas bei labai brangus pragyvenimas. Archivio di Stato in Venezia, Senato, dispacci di Polonia, filza 10, 195 laiškas.

[15] Pvz., Саганович, Г. Вильна в описании немецкого путешественника Самуеля Кихеля (1586 г.). Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtis, Vilnius, 1998, p. 193-197.

[16] Bodniak, S. Polska..., p. 26-49.

[17] „luogo di traffico per il fiume navigabile, ...“. Ten pat, p. 37.

[18] „Secundus Palatinatus est Trocensis, cujus oppida sunt, Grodna ad Cronium fluvium, ubi Stephanus rex Poloniae obiit. Lawna ad Croni & Viliae confluentes, Kowno, Lida & Upita. Tertius Palatinatus...“ Blaeu, G. ir I. Theatrvm orbis terrarvm, sive novvs atlas; in quo Tabulae et descriptions amnium regionum. Amsterdami, 1640, p. 21.

[19] “Vilna... sur la riviere de Vilia, qui se décharge dans le Niemen au dessous de Kowno.“ De Tende, G. Relation historique de la Pologne contenant le pouvoir de ses rois, leur élection et leur couronnement, les privileges de la noblesse, la religion, la justice, les moeurs et les inclinations des Polonois avec plusieurs actions remarquables. Paris, 1687, p. 133-134.

[20] „Kowno vers la Samogitie sur le Niemen à l’emboucheure de la Vilia...“ Discours svr le govvernment de Pologne ov la politiqve des Polonois, Description dv royavme de Pologne. Paris, 1669.

[21] „...a bâti proche de Wilna un Monastere de Religieux Camaldules, sous l’invocation de Sainte Marie Magdelaine de Pazzi (vienuolynas vadinasi le Mont de Pazzy) sa parente; lequel luy a coûté prés de deux millions; ayant fait  venir à grands frais des Architectes & des Peintres d’Italie: & en coûtera bien encore autant à ses heritiers, s’ils veulent l’achever.“ Dalairac, F. P. Les anecdotes... t. 2, p. 319.

[22] Reklaitis, P. Die Stadtansichten Alt-Litauens in der Graphik des 16. bis 19. Jahrhunderts. Lüneburg, 1972.

[23] Ten pat, p. 45-47.

[24] „Kowna Palatinatus Trocensis (...) Civitas aedificiorum splendore (...) que Nemenis c(um) Viliae navigabilium fluviorum celebris.“ Ten pat, p. 45.

[25] „S’estoit avancé du costé de Kaw, pour s’en emparer, mais ayant trouvé la place abandonnée, il est retourné en son premier poste de Vilna...“

[26] Kiersnowski, R. Niedźwiedzie i ludzie w dawnych i nowszych czasach: fakty i mity. Warszawa, 1990, p. 318.

[27] Pvz., istorija atpasakota Okonoro ir keli prie knygos pridėti laiškai, iš kurių jis sėmėsi informacijos: O’Connor, B. The History of Poland in several letters to persons of quality. London, 1698, t. 1.

[28] Starowolski, S. Polska albo opisanie położenia królestwa Polskiego. Kraków, 1976.

[29] Morkūnaitė, A. Kaunas XVII-XVIII a. naratyviniuose šaltiniuose. Bakalauro tezės, VDU, Kaunas, 1995.

[30] Tazbir, J. W oczach obcych. Rzeczpospolita i świat. Studia z dziejów kultury XVII wieku, Warszawa 1971, p. 170-196.

[31] (Augustin). Relation d’un voyage en Moscovie, ècrite par Augustin, libre Baron de Mayerberg, conseiller de la Chambre Impériale Aulique, & Ambassadeur de l’Empéreur Leopold, vers le Czar Alexis Mihalowics, Grand Duc de Moscovie. Voyage en Moscovie d’un Ambassadeur, conseiller de la Chambre Impériale, Envoyé par L’empereur Leopoldo au Czar Alexis Mihalowics, Grand Duc de Moscovie, Leide, 1688.

[32] Lenkiško vertimo variantas: „Miast tak królewskich, jak szlacheckich ma wiele, lecz wszystkie całkiem drewniane, prócz Kowna, co nad brzegiem Krononu, czyli Niemna położone, [przyciąga uwagę dzięki kolegium Towarzystwa Jezusowego i sławnym klasztorem], gdzie niemiecy kupcy w ubiegłym stuleciu z cegieł i kamieni bardziej wytwornie budować poczęli: i teraz pozostali mieszkańcy budują tak samo, usiłując tamtych przewyższyć.“ Starowolski, S. Polska... p. 116-117.

[33] Cellarius, A. Regni Poloniae, Magnique Ducatus Lituaniae. Omniumque regionum juri Polonico Subjectorum. Novissima descriptio, Urbium potissimum icones elegantissimas & delinitionem hujus Regni Geographicam oculis subjiciens Studio. Amstelodami, 1659, p. 584-588.

[34] „Cauna, Caunum, Kowno, Kaunau Samogitiæ caput, quà Vilia & Nemenus fluvii aquas suas copulant, situm suum habens, elegantioribus ædificiis exornari cœpit ab eo tempore, quo Germani mercatores hic sedem fortunarum suarum fixerunt. Incolas enim, partim Germanos, partim Lituanos habet, ac castello munitur: Utrique nomen Caunæ impositum à Cunasso vel Cunâ Palæmonis filio, conditore suo. In urbe collegium est Societatis Jesu; sunt & monasteria alia. Habitavit in ea Paulus Oderbornius, Verbi divini minister, qui Johannis Basilidis Magni Ducis Moscoviæ vitam descripsit. Hunc locum nobilitat Mulsum optimum, quod hîc coctum in varias regiones transmittitutur. Sub Gedimino Duce Lituaniæ Prussi Iurburgum, & Caunam arces occuparunt. Anno 1362. Crucigeri ex Borussia in Samogitiam irrumpentes urbem expugnarunt, ac arcem destruxerunt, in qua 3000. Lituanorum ignis flamma parierunt. Eidem interitui obnoxiæ fuere Piastena, & Vielona destructæ à Prussis, qui sequenti anno totam Lituaniam vastarunt, & nec Samogitiæ pepercerunt. Ann. 1376. decem septimanarum spacio Lituani omnem inter Vistulam & Sanum jacentem Regionem in Polonio depopulati sunt. Ipsis hac vastatione occupatis Crucigeri intereà Samogitiam, & Lituaniam invaserunt, ac Kaunam obsidione cinxerunt, quæ tamen irrita fuit. Similis obsidio ipsos quoque anno 1391. vel 92. frustrata esse dicitur. Anno 1655. mense Augusto Magnus Dux Moscoviæ hanc urbem occupatam pessimè tractavit, & omnia templa, uno, cum cœnobio quodam excepto, cumbussit, ut Augustinus Limmerus in Lipsiensi Relatione autumnali ejusdem annirefert.

[35] O’Connor, B. The History of Poland ...

[36]Cowno, a famous Timber-Town, tho there are several Houses in it built with Stone, situate on the Conflux of the Rivers Niemen and Wilia, with a strong antient Castle founded on a Rock.“ Ten pat, t. 1, p. 330.

[37]Cowna, situate on the River Niemen, and famous for a College of Jesuits, and several considerable Monasteries. This Town was formerly much frequented by the German Merchants, who built here divers splendid Edifices both with Stone and Brick, which the Inhabitants have sinces imitated, and in some things excell’d“. Ten pat, p. 294.

[38] „Gediminas, qui régna de 1316 à 1341, accepta le baptême en 1321. En 1322, il fit de Vilnius la capitale du grand-duché, qui continua de s’étendre à l’est et au sud sous le règne de ses fils, Algirdas à Vilnius et Kestutis à Kaunas.“ Le Marc Gaëlle. Les Pays Balts. Encyclopaedia Universalis, versija 6, 2000.

 

Gauta 2008 m. vasario 11 d.

Pateikta spaudai 2008 m. kovo 3 d.

Summary

Kaunas Known as „Kiow in Samogitia“ in Western European sources of the 17th Century

 

The article reviews the information about Kaunas and other towns of the Grand Duchy of Lithuania in the 17th century on the basis of cosmographic, travellers‘ memoirs and the information presented by a popular French newspaper „La Gazette“. The first part of the article gives information about the most frequently visited and described Lithuania‘s regions. The second part explains how Kaunas‘ geographical situation was perceived by foreigners and how differently the city‘s name was used by them.

 

The majority of travellers who came to Lithuania from Kraków, Warsaw, etc aimed to visit Vilnius. Consequently, this place got most attention while other cities and towns of the Grand Duchy were scarcely mentioned. Nevertheless, we came across some descriptions concerning Gròdnò, dated by the end of 17th century, when joint „Seyms“ of the Republic used to meet as well as Trakai and Tartar villages round Vilnius. Therefore the readers could have formed the impression that Lithuania was mainly inhabitated by Tartars, and there were only few towns, i.e. Vilnius, Trakai and Gròdnó. Though some authors named Gródnò as one of the most beautiful cities in the Grand Duchy of Lithuania, the prevailing opinion was that it was a miserable place not suitable for the joint meetings of the Polish-Lithuanian „Seyms“. All other places and regions, which were far away from the main road leading from Polish capitals to Vilnius, were not mentioned.

 

Kaunas, which was relatively far away from Gròdnó-Vilnius road, was not an exception. Despite the fact that this city, situated alongside two main Lithuania‘s rivers, was an important economic centre, it was little known to Western Europe. Most often it was mentioned that it is situated on the confluence of two rivers – Nemunas and Neris. Throughout the whole 17th century it was called differently by Western authors, e.g. „Lawna or „Kiow“. There was not even a clear understanding to which administrative-political unit it belonged. Though in the majority of cases Kaunas was mentioned as belonging to Trakai voivode district, some authors attributed it to Samogitia (Lowland Lithuania).