„Istorija“. Mokslo darbai. 68 tomas
Eugenijus JOVAIŠA. Skalvių istorijos šaltiniai: Vėluikių kapinynas
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje skelbiama IV a. pabaigos – V a. pirmos pusės skalvių bendruomenės Vėluikių (Tauragės r.) plokštinio kapinyno tyrinėjimų medžiaga. Etninės istorijos prasme reikšminga tai, kad yra patikslinta rytinė skalvių etnoso riba, – ji nusikėlė į Skaudvilės apylinkes šalia Ivangėnų-Karšuvos piliakalnio.

 

Prasminiai žodžiai. baltai, gotai, karinis elitas, kariauna, Jordanas, Hermanarikas.

 

Įvadas

 

Skalvių istorijos paminklai sistemingo lietuvių archeologų dėmesio susilaukia tik nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios. Visa ligtolinė etninės teorijos mintis buvo pagrįsta vokiečių archeologų ir visų pirma Adalberto Becenbergerio (Adalbert Bezzenberger) tyrinėjimais XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos jais rėmėsi Hari Mora (Harri Moora), Pranas Kulikauskas, Adolfas Tautavičius ir kiti archeologai mėgindami baltų masyve išskirti kultūras bei gentis[1]. Šis straipsnis skirtas skalvių etninei istorijai. Čia aptariami naujausi Nemuno žemupio ir skalvių arealo gyventojų laidojimo paminklų tyrinėjimai, skelbiama 2006–2007 metais tyrinėto Vėluikių plokštinio kapinyno medžiaga, nagrinėjami kapų chronologijos, įkapių tipologijos klausimai, daromos prielaidos apie etninį šių kapų priklausomumą, nagrinėjami dvasinės kultūros atspindžiai laidojimo papročiuose, gamybinės veiklos palikimas ginklų, darbo įrankių, buities reikmenų ir papuošalų srityse. Akcentuojama radinių – ginklų, žirgo aprangos ir buities reikmenų, papuošalų – autochtoninė kiltis. Antropologo R. Jankausko atliktos trijų palaikų (dviejų vyrų ir vienos moters) tyrimų pagrindu keliamos prielaidos apie kai kuriuos bendruomenės socialinio gyvenimo aspektus, nagrinėjami jos santykiai su aplinkiniu baltų pasauliu ir likusiąja Europa.

 

Žurnalo kompaktinio disko versijoje (CD) skaitytojas ras video filmą apie Vėluikių kapinyno tyrinėjimus, jame autentiška tyrinėjimų metu nufilmuota medžiaga sudaro nuoseklaus pasakojimo pagrindą. Šiame filme yra antropologo prof. Rimanto Jankausko ir autoriaus komentarai paįvairinti iliustracijomis (žemėlapiais, fotografijomis, rekonstrukcijomis ir kita tyrinėjimų medžiaga). Kad skaitytojas lengviau rastų papildomą medžiagą, esančią CD, teksto paraštėse yra specialus informacijos ženklas. CD sudėta ir visa tyrinėjimų ataskaita, skaitmeninės radinių fotografijos, tyrinėjimų planai, radinių aprašymai ir viskas, kas gali būti reikalinga dirbantiems viduriniojo geležies amžiaus pradžios baltų kultūros tyrinėjimų baruose.

 

Skalvių laidojimo paminklai ir jų tyrinėjimai

 

1996 metais A. Tautavičius skalvių kapinynų arealo centrą nubrėžė prie Jūros žemupio Nemuno dešiniajame krante ir Tilžės apylinkėse jo kairiajame krante. Nurodė, kad ši paminklų grupė dar mažai kasinėta, ir skalvių kapinynams priskyrė Greižėnus, Sodėnus, Vidgirius, Linkūnus ir Kreivėnus[2] (žr. 1 il.). Didžiąją dalį čia paminėtų paminklų tyrinėjo Valdemaras Šimėnas[3]. Vidgiriuose (1986–19990, 1994–1997) buvo ištirti 64 kapai[4]. Tyrinėtojo nuomone visi jie datuojami V a. antrąja puse – VI amžiumi. Gal tik 63 kapas kiek ankstyvesnis – IV a. pabaigos–V a. pradžios. Sodėnuose (1986) buvo ištirti 9 kapai. Trys iš jų (Nr. 1, 2, 8) buvo griautiniai ir priklauso V–VI amžiams. Likę 6 kapai (Nr. 3, 4, 5, 6, 7, 9) įrengti kremacijos papročiu ir datuotini X–XII amžiais. Kapinyno sluoksniuose rasta ir atsitiktinių radinių iš VIII–IX amžių. Kreivėnų (1987, 1996–1998) kapinyno 76 kapai skirstytini į 4 chronologines grupes: 1) V a. II pusei–VI a. skiriami 6 griautiniai kapai (Nr. 1, 12, 13, 20, 21, 22); VII–VIII amžiams skiriama 10 griautinių kapų (Nr. 3, 8, 9, 11, 16, 17, 18, 19, 40, 52); VIII–XII amžiams priklauso 56 kremuoti palaikai (Nr. 2, 4–7, 14, 15, 23,24, 25, 27–39, 41–51, 53-76); XVIII–XIX a. – 1 griautinis kapas (Nr.26). Nepavyko nustatyti 10 kapo palaidojimo laiko. Greižėnus ir Linkūnus tyrinėjo vokiečių archeologai. 1897–1898 m. A. Becenbergeris (A. Bezzenberger) Greižėnuose rado 17 kapų. Tarp jų 16 buvo griautiniai ir 1 kapas degintas. Archeologas juos datavo IV–VII amžiais[5]. 1990 metais A. Žvirblis Greižėnuose ištyrė dar vieną griautinį moters kapą (Nr. 18) ir jį datuoja V a. viduriu ir antrąja puse[6]. Linkūnų kapinyną XX a. 3–4 dešimtmečiuose tyrinėjo Karlas Engelis (Carl Engel)[7]. Jis čia surado visą eilę viduriniajam geležies amžiui skirtinų kapų.

 

 

1 il. Etnokultūrinės sritys: 1 – lietuviai, 2 – aukštaičiai, 3 – žemaičiai, 4 – kapai su akmenų vainikais, 5 – Lamata, 6 – skalviai, 7 – kuršiai, 8 – žiemgaliai, 9 – sėliai ir latgaliai, 10 – jotvingiai, 11 – nadruviai (A. Tautavičius, 1996).

 

Skalvių areale V. Šimėnas, be A. Tautavičiaus paminėtų, 1998–2001 m. tyrinėjo Barzūnų kapinyną. Šio kapinyno reikšmė gali būti išskirtinė skalvių paveldo tyrinėjimuose. Mat kapinyne laidota ištisus šimtmečius – nuo II iki VII amžiaus. Tad yra reali galimybė stebėti materialinės kultūros ir papročių raidą nepertraukiamoje amžių sekoje, o tai leistų fiksuoti esmingus pasikeitimus arba išryškintų II–VII amžių tradicijų perimamumą. Iki šiol čia ištirti 52 kapai, jie skirstomi į 4 laikotarpius. II–IV amžiams skiriami 9 griautiniai kapai (Nr. 2, 3, 13, 14, 16, 19, 20, 21, 24), IV a. II pusei–V a. I pusei – 11 kapų. Visi šie kapai griautiniai, išskyrus 43 dvigubą kapą, kur šalia griautinių palaikų rasti kremuoti (Nr. 43A). 29 griautiniai kapai datuojami V–VI amžiais (Nr. 4, 5, 11, 12, 15, 17, 18, 23 (dvigubas), o VII–VIII amžiais datuojami dar du griautiniai kapai (Nr. 33, 34). 2005 m. V. Šimėnas tyrinėjo Šereitlaukio 2 kapinyną. Rado du kapus, kurių vienas degintas ir vienas nedegintas. Abu šiuos kapus tyrinėtojas datuoja V amžiumi. Linas Tamulynas ieškojo jau nuo seno vokiškoje literatūroje žinomo Vilkyškių kapinyno, tačiau nesėkmingai, o 2006 m. Smalininkuose ištyrė vieną V–VI a. datuojamą kapą. Rytis Šiaulinskas Viešvilės antrame kapinyne ištyrė V–VI a. žmogaus su žirgu palaidojimą. 2006–2007 m. skalvių arealo šiauriniame pakraštyje buvo ištirti Vėluikių kapinyno likučiai. Rasti 3 griautiniai kapai, kurie datuotini IV a. pabaiga ir V amžiumi[8].

 

Skalvių arealui A. Tautavičius neskiria XIX a. pabaigoje A. Becenbergerio (A. Bezzenberger) pradėto tyrinėti Rubokų (Šilutės raj.) kapinyno[9], tačiau lyginant šio kapinyno ir Vidgirių radinius aiškėja didelis jų panašumas, ir V. Šimėno manymu yra prasminga Rubokus traukti į skalvių orbitą. Taigi, praėjus geram dešimtmečiui nuo A. Tautavičiaus paskelbto 5 laidojimo paminklų sąrašo, jį reikia papildyti bent aštuoniais paminklais. Dabar, nušviečiant skalvių laidojimo papročius ir gyvenseną, galima naudotis 13 paminklų duomenimis.

 

 

 

2 il. V–XII amžiaus skalvių kapinynai (pagal E. Jovaišą ir V. Šimėną)

 

Kapinyno topografija ir tyrimų priešistorė

 

Vėluikių kapinynas yra vaizdingoje ir praeitimi garsioje vietoje – Karšuvos krašte. Netoliese, sraunios Ančios ir Suvirkštės upelio santakoje, dunkso du Ivangėnų Karšuvos piliakalniai, o žemiau jų Ančios tėkmė skalauja aukštą krantą, kurį prieš pusantro tūkstančio metų žmonės nuskyrė mirusiesiems (žr. 3 il). Piliakalnių kaimynystė tarsi sakytų, kad kapinyną įrengė piliakalnių gyventojai. Gal ir taip, tačiau piliakalnių niekas netyrė, ir jų pradžios bei pabaigos laiko niekas nežino. Liūdną paslaugą paveldui padarė gamta: Ančia pakeitė savo vagą, ėmė graužti iškyšulio pietinį krantą, ir iš jo pasipylė žmonių griaučiai bei senoviniai papuošalai. Ančia ilgai plovė krantą, ir vietos gyventojai pasakoja, kad pakrantėse dažnai rasdavę išbyrėjusių žmonių kaulų ir žalvarinių radinių.

 

 

 

3 il. Vėluikių plokštinio kapinyno ir Ivangėnų Karšuvos piliakalnių bei gyvenvietės topografija (M 1:10000)

 

Tarp 1961 ir 1963 metų, kaip prisimena Vėluikių vienkiemyje gimęs Juozas Klimašauskas, kalvą kasinėjo kažkokie iš Kauno atvykę žmonės. Vytauto Didžiojo karo muziejaus archeologai čia netyrinėjo, tačiau fonduose yra 1963 m. iš Vėluikių kapinyno kilusių daiktų. Muziejaus archeologė Kristina Rickevičiūtė sako, kad fonduose yra dvi žalvarinės antkaklės su rakto pavidalo galais, viena – storėjanti viela apvyniotais galais su kilpele ir kabliuku, dvi žalvarinės juostinės pusiau apskrito pjūvio apyrankės (7 grupė), 3 žalvariniai žiedai (du iš jų vėlyvi su išplota vidurine dalimi), du geležiniai lazdeliniai smeigtukai, žalvarinė keturkampio formos diržo sagtis, 2 geležiniai įmoviniai kirviai, 2 geležiniai peiliai, iš jų vienas (27,2 cm ilgio) gali būti laikomas kovos peiliu, penki geležiniai ietigaliai, kurių formos artimos 2006 metais atrastiesiems[10]. Visi šie radiniai, išskyrus vėlyvos formos žiedus, gali būti datuojami IV amžiaus pabaiga ir V amžiumi. Gerokai vėliau, 2004-aisiais, studentų praktikos metu Skaudvilės seniūnijoje mums parodė Ančios pakrantėje ties Vėluikiais rastuosius žalvarinius daiktus – lankinę segę, antkaklę kūginiais galais ir juostinę apyrankę, kurie gali būti datuojami nuo III iki VI amžiaus.[11]

 

2006 m. rugsėjo pradžioje pradėdamas tyrinėti Vėluikių kapinyną, buvau nusiteikęs, kad susidursiu su senojo geležies amžiaus antrosios pusės ir pabaigos Nemuno žemupio plokštinių kapų kultūros žmonių paveldu, kad, galimas dalykas, čia būsiąs rytinis jų arealo pakraštys. Tačiau tiesa pasirodė kitokia, – ištyrėme labiausiai į rytus esantį IV amžiaus antros pusės – V amžiaus skalvių bendruomenės laidojimo paminklą[12].

 

 

 

4 il. Senojo geležies amžiaus Nemuno žemupio kultūros paminklai (pagal E. Jovaišą)

 

Vėluikių plokštinio kapinyno tyrinėjimai

 

2006 m. tyrinėjome penkiasdešimties metrų ilgio ir trijų metrų pločio kalvos pakraštį ties Ančios skardžiu ir suradome trijų mirusiųjų kapus (žr. 5 il.). Sraunios Ančios griaunamąją jėgą patyrėme tyrinėdami pirmąjį Vėluikių kapą, – jo teliko pusė. Tarsi peiliu nurėžus, į Ančią nugarmėjo mirusiojo palaikai nuo dubens iki pėdos kaulų.

 

 

 

5 il. Vėluikių plokštinio kapinyno plotai 2 ir 3 su pažymėtais kapais

 

 

1 vyro kapo aprašymas

 

A22 kvadrate, 20 cm gylyje nuo žemės paviršiaus, P ploto atbrailoje (prie pat Ančios skardžio), atsidengė geležinio ietigalio smaigalys, atgręžtas į Š pusę. 46 cm gylyje nuo žemės paviršiaus atsidengė vyro kapo dalis. Griaučių nuo dubens kaulų nėra. Išlikęs kapo duobės kontūras buvo 1,04 pločio ir 0,73 m ilgio. Š kapo duobės galas buvo užapvalintas. Kapo duobės dugnas pasiektas 58 cm gylyje nuo žemės paviršiaus.

 

Mirusysis buvo palaidotas aukštielninkas, galva kiek nusvirusi į dešinę pusę. Kairioji ranka kiek „atmesta“ į šalį ir sulenktas 45 laipsnių kampu. Plaštaka siekė dešiniosios rankos dilbio kaulus. Dešinioji ranka taip smarkiai sulenkta, kad dilbio kaulai buvo mažne lygiagretūs žastikauliui. Mirusysis galva nukreiptas į ŠV 350 laipsnių kryptimi.

 

 

6 il. Vėluikių 1 vyro kapo planas ir įkapių vietos: 1 – ietigalis, 2 – peilis, 3 – gintarinis karolis, 4 – lankinė žieduotoji segė, 5 – 6 – įvijiniai žiedai, 7 – perpetės diržo sagtis, 8 – 9 – juostinės apyrankės (dail. A. Remeikis)

 

 

Įkapės

 

Po apatiniu žandikauliu, kairėje mirusiojo pusėje, kojele ant stuburo slankstelio (į V) ir lankeliu į kapo išorę (į R), rasta žalvarinė lankinė žieduotoji segė. Prie jos antrosios pusės buvo prilipę organinės medžiagos liekanų. Jos cheminiai tyrimai (tyrėja V. Lukšėnienė) parodė, kad du audinio fragmentai buvo vilnoniai.

 

Ant kairiosios mirusiojo rankos buvo rasta žalvarinė juostinė apyrankė, o pirštakaulių srityje – žalvarinis įvijinis žiedas. Antra žalvarinė juostinė apyrankė rasta ant dešiniosios rankos, o pirštakaulių srityje – antras žalvarinis įvijinis žiedas.

 

Kairėje galvos pusėje buvo rasti ginklai. 9 cm nuo kaukolės, išilgai kapo ašiai, smaigaliu į kapo išorę (į Š), buvo rastas geležinis lauro lapo pavidalo ietigalis. Po ietigaliu buvo padėtas kovos peilis. Jo smaigalys buvo nukreiptas kojūgalio link, o ašmenys įsmeigti į kapo dugną. Su peiliu, greičiausiai, yra susijusi geležinė sagtis, kuri buvo rasta dešinėje kapo pusėje, ties dešiniuoju žastikauliu. Tai, greičiausiai, perpetės diržo sagtis.

 

Kapo duobės dugnas atsidengė 58 cm gylyje nuo žemės paviršiaus. Nuimant griaučius ir radinius, apatinio žandikaulio srityje buvo rastas gintarinis karolis. Daugiau kokių nors dirbinių ar organinės medžiagos liekanų nerasta.

 

 

 

7 il. Vėluikių 1 vyro kapo įkapės: 1 – IVB tipo ietigalis, 2 – kovos peilis, 3 – lankinė žieduotoji 1 grupės segė, 4 – perpetės sagtis, 5 – gintarinis karolis, 6, 7 – 7 grupės juostinės apyrankės, 8, 9 – įvijiniai žiedai (dail. L. Leščinskaitė, V. Abramausko nuotraukos)

 

Antropologas daktaras Rimantas Jankauskas ištyrė visus Vėluikiuose rastuosius žmonių griaučius (žr. 8 il.). Apie individą iš pirmojo kapo jis, su nedidele abejone, rašo: „tyrimui pristatyti griaučiai būsią 18–20 metų vyro.“ Dėl jaunumo jis abejoja dėl lyties, – vyras ar moteris. Mat lytį atskiriantieji požymiai skelete susiformuoja kaip tik apie aštuonioliktus gyvenimo metus. Tačiau abejones išsklaido ir vyrišką lytį patvirtina kariui tipiškos įkapės, – kovos peilis su perpete ir geležinis ietigalis. Tegul neapsigauna mūsų skaitytojas dėl nedidelio šio kario amžiaus. Turint omenyje, kad pilnametystė tais laikais ateidavo anksti – apie tryliktus ar keturioliktus gyvenimo metus, šis jaunuolis mirties dieną jau buvo patyręs karys.

 

 

8 il. Vėluikių žmonių kaukolės (iš 1 vyro kapo, iš 2 moters kapo, iš 3 vyro kapo (A. Gudinavičiaus nuotraukos)

 

Jau pirmasis žvilgsnis į kapo radinius nekėlė abejonių, kad jie yra iš senojo geležies amžiaus antrosios pusės. Tai patvirtino ir specialūs leidiniai. Žalvarinė žieduotoji segė atitinka Mykolo Michelberto klasifikacijos I grupės segių aprašymą[13]. Jos Lietuvos teritorijoje paplito apie 220 metus, tačiau jų gausiausia 250–350 metų paminkluose, pasitaiko ir tarp 350–450 metų radinių ar net viduriniojo geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos teritorijoje žinoma apie 20 tokių segių radimo vietų. Daugiausia rasta Vakarų Lietuvoje, Nemuno žemupio ir Centrinė Lietuvos plokštinių kapų kultūrų arealuose, Žemaitijoje, o rečiau – Rytų Lietuvoje. Žieduotųjų segių gamybos centru laikoma prūsų genčių teritorija – Semba ir Mozūrai, iš kur šio tipo formos segės išplito iki Latvijos, Rytų Baltijos finougrų žemių, Vakarų Baltarusijos ir Ukrainos.

 

Pirmojo kapo apyrankės priklauso pusiau apskritų apyrankių 7 grupei[14]. Dažnai šios grupės apyrankių lankelis būna neornamentuotas. Panašiai kaip ir segės, jos naudotos ilgą laiką. Pasirodė apie 120 metus ir buvo daromos net iki 400 metų. Jų arealas panašus į žieduotųjų segių, – randamos Vakarų Lietuvoje, Nemuno žemupio ir Centrinė Lietuvos kultūrų areale, Latvijoje.

 

26,6 cm ilgio ir 1,6 cm pločio ietigalis Vytauto Kazakevičiaus klasifikacijoje yra priskirtas IVB ietigalių su lauro lapo formos plunksna tipui[15]. Remdamasis Dauglaukio (Tauragės raj.) plokštinio kapinyno 2 kapo medžiaga autorius teigė, kad ankstyviausias šio tipo ietigalis datuotinas IV amžiumi. Tačiau Dauglaukio kapinyno tyrinėjimai, kai V. Kazakevičius 1988 metais išleido savo veikalą „Baltų genčių ginklai“, dar nebuvo baigti, ir kapinyno chronologinės ribos nebuvo aiškios. Dabar galime pasakyti, kad šis kapinynas pradėtas apie 40–70 metus, o vėliausieji kapai priklauso III a. antrajai pusei (iki 260 metų). Vadinasi, šio tipo ietigaliai Lietuvos teritorijoje pasirodė anksčiau, o tai visiškai dera su autoriaus nuoroda į Švaicarijos pilkapyno medžiagą, kur II–III a. pradžia datuojamame kape rastas šio tipo ietigalis. V. Kazakevičius nurodė, kad V amžiumi datuojamų šio tipo ietigalių Lietuvos teritorijoje nerasta. Nauji radiniai leidžia kitaip datuoti IVB tipo ietigalius: galima teigti, kad juos Nemuno žemupio žmonės, o vėliau ir skalviai naudojo ir trečiame, ir ketvirtame, ir penktame amžiuje.

 

Didelius ginčus mūsų literatūroje kėlė klausimas, kas yra pagrindinis kovos peilio požymis ir kaip jį atskirti nuo buityje naudojamo peilio. Įvairių buvo nuomonių, tačiau galiausiai lietuvių istoriografijoje įsivyravo nuomonė, kad kovos peiliai yra tie, kurių ilgis (su įkote) „svyruoja tarp 25 ir 50 centimetrų“[16]. Pirmojo Vėluikių kapo peilis yra 24,6 cm ilgio, jo ašmenys 3,2 cm pločio, o nugarėlės storis – 0,5 cm. Su savo ilgiu šis peilis atsidūrė ties klasifikacine riba, bet tuos „trūkstamus“ 1,4 centimetro kompensuoja pats kariškas įkapių komplektas. V. Kazakevičius teigia, kad kovos peiliai atsirado III amžiuje Vakarų Lietuvoje. Tačiau 1984 metais Dauglaukyje buvo ištirtas 19 vyro kapas, kurio įkapių kariškumas nekelia abejonių[17]. Čia buvo rastas geležinis 14,3 cm skersmens ir 9,5 cm aukščio medinio skydo geležinis antskydis, 18,3 cm aukščio kovos kirvis, 21 cm ilgio ištęsto rombo formos plunksna ietigalis su iškyla per vidurį, 24 cm ilgio kovos peilis, kurio ašmenų plotis buvo 2,98 cm, o nugarėlės storis – 0,8 centimetro. Greta jo buvo ir antras, 13,6 cm ilgio, peilis, geležinis lazdelinis smeigtukas, geležinė diržo sagtis ir Romos imperijos moneta – varinis sestercijus. Gerai išlikusį pinigą nesunkai identifikavo Mykolas Michelbertas. Tai Antoninų dinastijos imperatorės Faustinos I Vyresniosios garbei po mirties nukaltas pinigas. Faustina I Vyresnioji mirė 141 metais, jos mauzoliejus iki šiol puošia Romą, o Rytų Baltijos kraštuose tokios monetos pasirodė apie 180 metus[18]. Taigi, kovos peiliai mūsų kraštuose pasirodė bent jau II a. antroje pusėje. Beje, šiame kape rastasis ietigalis priklauso V. Kazakevičiaus 1B tipui. Jo pradžia autorius laiko tą patį III amžių. Ir vėl šio tipo ietigalių datavimą reikia keisti: jie žinomi nuo II a. antros pusės.

 

Apskritai visa ginklų „dalyba“ į „grynuosius“ (ietys, kalavijai, strėlės ir lankai) ir dvejopos paskirties (kirviai, peiliai) slepia savyje ir ydų. Juk kovos kirvis, kovos peilis ar kovos durklas kaip ginklo rūšis mūsų kraštuose žinomi jau nuo seniausių laikų. Vieni nuo paleolito, kiti – bent jau nuo vėlyvojo neolito ar bronzos amžiaus. Žinome juk akmeninius laivinius kovos kirvius, bronzinius kovos kirvius, bronzinius peilius ir durklus. Proistorės žmonės žinojo pagrindines rankinio ginklo rūšis ir jiems gaminti naudojo visus to meto technologijų laimėjimus. Peiliui netiko trapus lauko akmuo, – iš jo nedarė. Geriau tiko titnagas, kovos peilį darė iš jo. Atsirado medžiaga, kuriai lengva buvo suteikti formą (vario lydiniai, geležis ir kita) – pasipylė gausybė tos pačios rūšies ginklų – kirvių, peilių, ietigalių ir kt. – tipų, potipių ir kitokių klasifikacinių smulkmių. Kai aiškinamasi, kada atsirado vienas ar kitas ginklas, kada nustojo daryti vieną ar kitą ginklo formą, nieko tokio, bet principinį ginčą sukėlusi dilema – ar senojo geležies amžiaus kirvis yra kovos įnagis, ar vienodai skirtinas ir darbo įrankių grupei, ir ginklams, iškraipė pirminius duomenis ir šie klaidina tyrinėtojus. Štai pavyzdys. I – III amžių Nemuno žemupio kultūros Dauglaukio kapinyne dažna vyro įkapė yra ietigalis, kuris visų be išlygų vertinamas kaip „grynasis“ ginklas. Tad duomenų bazės lauke „Ginklai“ atsiranda įrašas. Vienalaikiame Centrinės Lietuvos kultūros Sargėnų kapinyne (Kauno m.) vos viename ar dvejuose kapuose rastas ietigalis, o kiekviename vyro kape – geležinis kirvis. Bet jis nelaikomas „grynuoju“ kovos kirviu, nes, matote, vienodai tinka ir darbui, ir kovai. Vadinasi, grynųjų ginklų nėra, ir atsiranda svarstymai apie „taikingą“ bendruomenę ir apie „taikingus“ aisčius.

 

Karišką kapo prigimtį liudija ir perpetė – specialus diržas kovos peiliui prilaikyti. Šiame kape rastoji perpetė, lyginant su žinomais egzemplioriais iš karinio elito kapų, yra paprasta. Odinis diržas su stambia ovalo pavidalo geležine sagtimi. Jokių bronzinėmis plokštelėmis įspaustų ornamentų, jokių pakabučių, jokių ornamentuotų dekoratyvinių plokštelių. Kai žinai kario amžių – 18 – 20 metų – nevalingai dabartiniu supratimu žiūri į praėjusių amžių papročius. Gal jis per jaunas ir neužsitarnavęs buvo tos puošnios perpetės, kuriomis, sprendžiant jau iš istorinių laikų patirties, puošėsi nusipelnę kariai? Šiaip ar taip tokius papročius ir reikšmingumo simbolius perėmėme iš seniausių laikų ir iki šiol jais, tik kiek pakitusiais, naudojamės.

 

Kita nežymi, tačiau Nemuno žemupio (ir ne tik) vyrų puošybos tradicijas primenanti detalė yra gintaro radinys kaklo srityje. Tai apskritimo pavidalo netekintas gintaro karolis su skylute viduryje. Reikia manyti, kad jis, pervėrus odine virvute, puošė kaklą. Gal tai buvo „Gintaro kelią“ nukeliavusio kario ženklas? Visokių spėlionių galima prisimanyti, tačiau nebūtinai jos turi būti neįtikėtinos. Senojo geležies amžiaus tyrinėjimai leidžia teigti, kad gintaras buvo branginamas. Atrodytų, vietinė medžiaga. Sembos bei Lietuvos pajūris netoli, o gintaro ten užteko. Tai kodėl taip taupiai jis naudojamas senojo geležies amžiaus papuošalų kompozicijose? Jau ne vieną kartą ir ne viename leidinyje yra pabrėžta, kad gintaras Romos imperijos laikais visų Europos tautų buvo laukiama ir geidžiama prekė, o prekiautojams baltams, norintiems patenkinti vario lydinių poreikį baltų rinkoje, gintaro reikėjo labai daug. Kažkodėl niekas mūsų archeologijos praktikoje nemėgino skaičiuoti kiek daug mes įsiveždavome vario, cinko, alavo. Gana tiksliai tai apskaičiuoti yra sunkus ir ilgas darbas: reikia pasverti kiekviename kape rastąjį spalvotą metalą, pasitelkus statistinius metodus apskaičiuoti, kiek apytikriai kažkuriame amžiuje Lietuvos teritorijoje galėjo būti žmonių ir atlikti kitus nemažiau svarbius apskaičiavimus. Bet pamėginkime vaizdumo dėlei remtis paprasčiausia logika ir bent kažkaip išreikši to spalvotojo metalo srautą į baltų žemes. Taigi, pirmiausia niekas neprieštaraus, kad nuo I a. pradžios iki III a. vidurio prekyba „Gintaro keliu“ buvo itin gyva. Tarkime, kad viename kape rasta žalvarinė apyrankė svėrė apie 150 gramų, kūginiais galais antkaklė – apie 350 gramų, ritinis smeigtukas dar apie vieną šimtą gramų. Daugiau į nieką neatsižvelgdami gauname, kad kape būta apie 600 gramų vario lydinių. Skeptikas priekaištaus, – ne kiekviename gi kape randama. Optimistas sakys, – o būna ir žymiai daugiau įkapių – net iki dvidešimties su sunkiausiomis antkaklėmis ir t.t., kur bendras kapo daiktų svoris ir kilogramus sveria. Na, bet sutikime, kad vidutiniškai apie 150 gramų vienam kapui galime skirti. Jei kapinyne yra 127 II–III a. kapai (Dauglaukis), tai spalvoto metalo kiekis siekia apie 19 kilogramų, jei yra 342 kapai (Sargėnai) – jau ir 51 kilogramas susidaro. Šiandieną mes žinome apie 250 senojo geležies amžiaus laidojimo paminklų. O kiek jų pražuvo? Nevykęs šis bandymas skaičiuoti tą spalvotojo metalo srautą, tačiau šiuo pavyzdžiu noriu paskatinti kurį nors žingeidų ir tikslumą mėgstantį archeologą imtis tokių tyrimų. Tai ypač praverstų gilesniam antikos laikų baltų visuomenės pažinimui. Mano archeologinė patirtis leidžia teigti, kad tas spalvotųjų metalų srautas buvo milžiniškas pilna to žodžio prasme. Jį turėjo atitikti ir dideli gintaro žaliavos kiekiai. Nėra reikalo perpasakoti žinomus antikos rašytojų pasisakymus apie išvežamo gintaro svorį, bet vieną akcentą verta priminti. Gintaras buvo naudojamas amfiteatrams puošti, ir puošiamos arenos plotas jau daug ką pasako apie gintaro poreikį. Iš kitos pusės negaliu nepastebėti ir grįžtamojo ryšio, – I, II ir III a. pirmos pusės Dauglaukio kapinyne, kaip sakoma, gali „rieškučiomis“ semti emalio ir stiklo karolius, bet branginamas vietinis gintaras karolių kompozicijose randamas vienetais. Gintaras turtingų moterų galvos papuošaluose tapo puošybos akcentu[19], o vyrams – gal ir garbingu „Gintaro kelio“ dalyvio simboliu?

 

Puošybinius ankstyvosios skalvių visuomenės polinkius liudija ir du įvijiniai žiedai. Iš trikampio pjūvio vielos susukti ir galuose suploti žiedai buvo visos Europos vyrų ir moterų papuošalas. Mūsų kraštuose, kaip rašo Mykolas Michelbertas, pasirodė B1 periodo pabaigoje ir buvo naudojami iki pat D periodo pabaigos, o labiausiai – tarp 150 ir 450 metų[20]. Panašiais įvijiniais žiedais puošėsi ir vėlesniųjų geležies amžių žmonės.

 

Aptarus atskirus radinius, pats laikas būtų nustatyti, kada gi buvo palaidotas šis karys. Nors gerai datuojamų dirbinių rasta pakankamai, bet dėl ilgo jų naudojimo, kaip tai gerai matosi šioje iliustracijoje, nėra paprasta surasti tą, kuris būtų tikruoju laiko rodikliu (žr. 9 il.). Vis dėlto tai turėtų būti žieduotoji segė: jas daryti baigė apie 400 metus, o jų vėlesnieji pavyzdžiai, vadinamoji antroji grupė, pasirodė apie V a. pradžią. Taigi, įtikimiausia šio kapo data yra IV a. pabaiga – V a. pradžia.

 

 

9 il. Vėluikių 1 vyro įkapių chronologinė schema: 1 – lankinė žieduotoji segė (1 grupė), 2 – juostinė pusapvalio pjūvio apyrankė (7 grupė), 3 – įvijinis žiedas, 4 – IVB tipo ietigalis, 5 – kovos peilis

 

 

2 moters kapo aprašymas

 

Kvadratuose A22,23,24, B22,23, C22,23, 40 cm gylyje nuo žemės paviršiaus išsiskyrė kapo duobės kontūras. Kapo duobėje angliukų ar organinės medžiagos liekanų nerasta. Jos ilgis buvo 2,10 m, plotis – 0,85 m. Kapo duobės galai užapvalinti. Tame pat gylyje pasirodė ir kapo konstrukcijai priklausanti 6 akmenų grupė. Dešinėje mirusiosios liemens pusėje į vieną eilę kojūgalio link buvo sudėti 5 akmenys, o kairėje kapo pusėje, ties galvūgaliu, buvo padėtas vienas stambus akmuo, kurio ilgis – 18, plotis – 15, aukštis – 8 cm. Dešiniosios pusės akmenų dydžiai (skaičiuojama nuo galvos kojų link): 1) ilgis – 15, plotis – 11, aukštis – 11 cm; 2) 5,5x5x3 cm; 3) 16x20x9 cm; 4) 15x20x6 cm; 5) 11x11x6 cm.

 

42 cm gylyje nuo žemės paviršiaus atsidengė kaukolės viršugalvis, o 62 cm gylyje nuo žemės paviršiaus visiškai atsidengė moters kapas. Mirusioji buvo palaidota aukštielninka, galva kiek nusvirusi į kairę pusę, o kojos ištiestos. Dešinioji ranka buvo „atmesta“ į šalį, sulenkta buku kampu, o plaštakos kaulai turėjo būti padėti ant skreito (dilbio kaulai ir pirštakauliai neišliko). Kairioji ranka buvo sulenkta 45 laipsnių kampu ir padėta ant krūtinės. Mirusiosios galva nukreipta į PR 138 laipsnių kampu. 79 cm gylyje buvo pasiektas kapo duobės dugnas. Nei degėsių, nei organinės medžiagos liekanų kapo duobėje nerasta.

 

 

 

10 il. Vėluikių 2 moters kapo planas ir įkapių vietos:1 – yla, 2 – lazdelinis smeigtukas, 3 – įvijinis žiedas (dail. A. Remeikis)

 

 

Įkapės

 

Ant kairiosios rankos žastikaulio galvutės, smaigaliu į kojūgalį, rasta geležinė yla. Dešiniojo dubenkaulio vidinėje pusėje, galvute į kapo išorę, buvo rastas geležinis lazdelinis smeigtukas. Ant dešiniojo dubens kaulo rastas žalvarinis įvijinis žiedas.

 

Antrąjį kapą antropologas Rimantas Jankauskas be jokių išlygų skiria moteriai. Jis rašo: „Moteris, 25–30 metų. Patologija – sugijęs blauzdikaulių periostitas.“. Į kasdienę kalbą išvertus, tai reiškia, kad moteris kentėjo blauzdų skausmus. R. Jankauskas paaiškino, kad tai galėjo atsitikti dėl kažkokios nuolatinės infekcijos arba skorbuto, kuris atsiranda dėl vitamino C stygiaus. Tada kraujagyslės išsiplečia ir dėl nedidelių sutrenkimą ar sumušimų atsiranda kraujosrūvų, kurios sukelia tinimą ir skausmą. Blauzdikauliuose išsivystęs periostitas tarsi liudija apie nemažą fizinį krūvį kojoms. Ir kyla klausimas, ar tai nulėmė didelis fizinis krūvis dirbant ūkyje, ar ilgesnių kelionių pasekmė? Prisiminkime kapo įrengimo ypatumus. Galvūgalyje buvo sudėta taisyklingą stačiakampį primenanti akmenų konstrukcija, kuri itin būdinga Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūrai. Tokia jos atmaina kaip tik labiau būdinga ne ankstyvajam kultūros etapui, o jo finalinei daliai, – tai yra artėjant į V a. pradžią ir jo vidurį. Jei padarysime prielaidą, kad ši moteris atitekėjo iš šios kultūros į skalvius, tai ji nuo Dubysos ir Nevėžio tarpupio ar net nuo Nevėžio aukštupio nuėjo nemenką kelią. Na, bet tai tik samprotavimai, kurie gali ir nebūti teisingi.

 

Įkapių moteriai įdėjo negausiai – geležinę ylą, geležinį lazdelinį smeigtuką ir žalvarinį įvijinį žiedą. Lazdeliniais smeigtukais visos baltų gentys susegdavo maršką, į kurią suvyniodavo mirusiuosius, o yla simbolizavo jos rūpestį šeima. Papuošalų šiame kape kaip ir nėra – vienintelis žiedas, kurio forma, kaip rodo 1 vyro kapo radinių apžvalga, naudota praktiškai visą naujosios eros geležies amžių. Tad tiksliam datavimui tinkamų radinių kaip ir nėra. Tačiau apie jos palaidojimo laiką kalba netiesioginiai požymiai: kapo konstrukcijos ypatumai, palaidojimo horizontas ir kapo padėtis kitų kapų atžvilgiu, bendra radinių stilistika. Tad drąsiai galima sakyti, kad greta pirmojo vyro kapo rastoji moteris buvo palaidota tuo pačiu metu – IV a. pabaigoje ar V a. pradžioje.

 

3 vyro kapo aprašymas

 

0,63 m gylyje nuo žemės paviršiaus, kvadratuose A12,B12, A13,B13, A14, B14, atsidengė kapo duobės dalis. Likusioji „iškrito“ iš ploto ribų, kadangi ilgieji kaulai nuo dubenkaulių buvo jau Ančios šlaite. Pradžioje atrodė, kad mirusiojo griaučių likę tik iki dubenkaulių. Tiriant toliau paaiškėjo, kad šlaunikauliai, blauzdikauliai, pėdų kaulai yra išlikę, tačiau jie atsidūrę gerus 10 cm žemiau nei viršutinė kūno dalis. Kaip čia atsitiko, lieka neaišku. Nelabai įtikima, kad buvo iškasta nuožulni duobė. Labai įtikima, kad čia bus nuolat griūvančio Ančios šlaito padariniai. Kapo duobėje jokių degėsių, keramikos šukių ar organinės medžiagos nerasta.

 

Mirusysis buvo palaidotas aukštielninkas, ištiestomis kojomis. Galva kiek nusvirusi į dešinę pusę. Dešinioji ranka sulenkta smailiu kampu ir padėta ant krūtinės, kairioji – kiek „atmesta“ į šalį ir padėta pilvo srityje. Mirusysis galva nukreiptas į ŠV 315 laipsnių kryptimi.

 

 

 

11 il. Vėluikių 3 vyro kapo planas ir įkapių vietos: 1 – 2 – kovos kirvis ir kovos peilis, 3 – 5 – žąslų, kamanų ir perpetės radimo vieta, 6 – ietigalis, 7 – lankinė žieduotoji segė, 8 – 10 – juostinė apyrankė, 2 įvijiniai žiedai, 11 – lankinė žieduotoji segė su buožele virš įvijos, 12 – 13 – apyrankė storėjančiais galais ir įvijinis žiedas su plačia priekine dalimi (dail. A. Remeikis)

 

 

Įkapės

 

Ant dešiniosios mirusiojo rankos buvo užmauta viena žalvarinė juostinė apyrankė, o ant tarp tos pačios rankos pirštų rasti užmauti du įvijiniai žiedai. Ant kairiosios rankos buvo užmauta žalvarinė storėjančiais galais apyrankė, o pirštakaulių srityje rastas masyvus įvijinis žiedas. Jis padarytas iš žalvarinės stačiakampio pjūvio juostos taip, kad centrinės žiedo dalies įvija yra platesnė, o į galus ji susiaurinta.

 

12 cm nuo apatinio mirusiojo žandikaulio, kairėje krūtinės pusėje, kojele ant stuburo slankstelių ir lankelių į kapo išore (statmenai kapo ašiai) buvo rasta žalvarinė lankinė žieduotoji segė. Jos kairysis įvijos lankelis buvo nulaužtas dar prieš dedant į kapą. Tuoj po jos, kojūgalio link, buvo rasta antra žalvarinė lankinė žieduotoji segė su žiedeliu virš lankelio. Šioji padėta priešingai – kojele į kapo išorę, o lankelis rėmėsi į stuburo slankstelius.

 

Dešinėje galvūgalio pusėje, smaigaliu į kapo išorę (į Š), 19 cm nuo galvos ir išilgai kapo ašies, buvo padėtas geležinis įmovinis ietigalis. Kairiajame galvūgalyje, 23 cm nuo viršugalvio, įkote į R (statmenai kapo ašiai) buvo padėtas geležinis įtveriamasis kovos peilis. Šalia jo rastas geležinis įmovinis kovos kirvis. Kažkada kirvis buvo įsmeigtas į kapo pagrindą ar karsto dugną (kotas buvo išilgai kapo ašiai kojūgalio link (į P). Kirvio akmenys smarkiai ištrupėję, tačiau susidaro įspūdis, kad šie, prieš dedant į kapą, buvo rituališkai nulaužti.

 

Dar kaukolės viršugalvio horizonte, 40 – 45 cm gylyje nuo žemės paviršiaus, pradėjo dengtis smulkios žalvarinės lazdelės, smulkios sferos pavidalo žalvarinės kniedės (jų rasta apie 300 vnt.), stambus žalvarinis kryžiaus pavidalo dirbinys. Pasiekus kapo pagrindą paaiškėjo, kad čia buvo žirgo aprangai priklausančios kamanos su žąslais ir kario aprangai skirtina perpetė. Kokia tvarka žalvarinėmis sferos pavidalo kniedėmis buvo puoštos odinės kamanų, žąslų ir perpetės dalys išsiaiškinti nebuvo įmanoma. Reikalas tas, kad abu daiktus laidojimo apeigų metu nesistengta tvarkingai padėti kaip kad kartais būna. Čia buvo kitaip: jas tiesiog „iš vienos rankos“ nuleido virš mirusiojo galvos, ir šie – kamanos su žąslais ir perpetė – susipynė sudarydami bendrą gumulą. Todėl, norint prieiti prie kito horizonto, teko nuimti aukščiau atsidūrusias kamanų, žąslų ir perpetės detales. Restauravimo metu pavyko išsiaiškinti bent jau tiek, kad žalvarinėmis sferos pavidalo kniedėmis puošė kamanų diržus ties žalvarinėmis grandinėmis. Tyrinėjimų metu paaiškėjo perpetei, kamanoms ir žąslams priklausantys elementai.

 

 

Kamanos:

 

1) odiniai kamanų diržai. Jie ties žąslų žalvarinėmis grandinėmis buvo puošti sferos pavidalo žalvarinėmis kniedėmis. Jų gausa nekelia abejonių, kad jomis buvo puošiami ir kiti kamanų diržai, tačiau kokį ornamentą iš jų sudarė – išsiaiškinti nebuvo įmanoma;

 

2) geležinė kamanų sagtis. Ji ovalo formos, padaryta iš pjūvyje suploto aštuonkampio formos geležinio strypo. Sagties liežuvėlis iki pusės yra stačiakampio formos, vėliau jam suteikta spyglio forma, o pjūvyje ji yra trapecijos formos (ilgoji kraštinė yra liežuvio apačia);

 

3) žalvariniai kryžiaus pavidalo kamanų skirstikliai (3 vnt.). Visų jų pakraščiai ornamentuoti išmuštų duobučių ir įrėžtų griovelių ornamentu. Kiekvieno kryžiaus pavidalo skirstiklio užapvalintuose galuose buvo iškirsta kiaurymė, į kurią įverta sferos formos žalvarinė kniedė. Dviejų stambesniųjų skirstiklių antrosiose pusėse išlikusios perkryžiuotos plokštelės. Jos turėjo sustiprinti jungiamąsias vietas, kad diržai netrūktų. Trečiasis, smulkesnis, kryžiaus pavidalo skirtstiklis tokių plokštelių blogojoje pusėje neturi;

 

4) stambus ornamentuotas pusmėnulio formos žalvarinis pakabutis su apskrita grandine, į kurią įverta su diržu jungianti grandis;

 

5) Skirstiklis su ornamentuotu trapecijos formos žalvariniu pakabučiu. Viršutinėje dalyje yra  auselė, į kurią įverta žalvarinė grandis, o prie jos trys plokštelės su kniedėmis galuose skirtos odiniams dirželiams pritvirtinti.

 

 

Žąslai:

 

1) trinariai, sudaryti trijų stačiakampio formos geležinių strypelių, kurių galai išploti, užsmailinti ir juos užlenkus tarpusavyje sujungti;

 

2) trinariai žąslai užbaigti stambiomis žalvarinėmis grandinėmis. Prie kiekvienos buvo pritvirtintos dvejos plokštelės su kniedėmis galuose. Jos skirtos sujungti žąslus su vadelėmis ir kamanomis (prie siaurųjų dirželių trimis kniedėmis, prie plačiųjų – dviem poromis kniedžių).

 

 

Perpetė:

 

1) be odinio diržo, iš kurio liko ovalo formos sagtis, padaryta iš pjūvyje suploto aštuonkampio formos žalvarinio strypo. Sagties liežuvėlis iki pusės yra stačiakampio formos, o vėliau jam suteikta spyglio forma, o pjūvyje ji yra trapecijos formos (ilgoji kraštinė yra liežuvio apačia). Šios sagties konstrukcija labai panaši kaip geležinės kamanų sagties;

 

2) trapecijos formos žalvarinė plokštelė-jungtis. Jo siaurojoje dalyje iškaltos dvi kiaurymės ir per jas perverta sferos formos kniedė. Plačiojoje dalyje iškaltos dvi poros kiaurymių ir per jas pervertos dvi sferos pavidalo žalvarinės kniedės;

 

3) stačiakampio formos ornamentuota žalvarinė plokštelė-jungtis. Plačiojoje viršutinėje dalyje kažkada turėjo būti iškirstos 4 kiaurymės (dabar išliko dvi). Žalvarine juostele (pervėrus odą ir įvėrus į kiaurymes) oda buvo sujungta su ornamentuota plokštele. Apatinėje plokštelės dalyje buvo iškirstos 5 kiaurymės (gerai matosi keturios). Aukščiau aprašytu būdu jis buvo sujungiamas su plačiu odiniu perpetės diržu. Plokštelė buvo papuošta keliomis žalvarinių ornamentuotų lazdelių eilėmis (iš viso prie perpetės rasta 13 smulkių dekoro lazdelių). Kiekviena lazdelė pjūvyje buvo pusapvalės formos, o jos išgaubtoji dalis statmenai išilginei ašiai įrėžta. Savo laiku dalis iš jų buvo panaudotos dekorui: priklijuotos prie plokštelės, o centre palikta neužpildyta erdvė;

 

4) ornamentuotas žalvarinis pakabutis. Tai trapecijos formos plokštelė, kurios šonai įspausti, o plačioji apatinė dalis užsukta taip, kad sudaro tūtą. Viršutinėje dalyje buvo iškirstos penkios kiaurymės. Žalvarine lazdele (pervėlus odą ir įvėrus į kiaurymes) perpetės pakabutis buvo sujungtas su perpetės odiniu diržu. Viršutinė pakabučio dalis prie tūtos, atrodo, buvo papuošta dviem eilėmis žalvarinių plokštelių. Kiekviena padaryta iš žalvarinės skardos juostelės įmušant sferos pavidalo formą. Žiūrint iš priekio susidaro sferos pavidalo kūgelių eilė. Apačios papuošimui galėjo būti naudojamos ir ilgosios lazdelės. Perpetės ir kamanų tyrinėjimų metu buvo rasta žalvarinė išpūstais šonais tūtelė su įpjova. Ji greičiausiai turėjo priklausyti perpetei ir galėjo tarnauti kaip odinio diržo dekoratyvus užbaigimas.

 

 

12 il. Vėluikių 3 vyro kapo įkapės: 1 – perpetės plokštelės su dekoro elementais (žalvarinės lazdelės), 2 – perpetės odinių diržų sujungimas, 3 – tūtelė (galimas dalykas, kad tai odinio diržo užbaigimas), 4 – perpetės diržo sagtis (vario lydinys), 5 – 1 grupės lankinė žieduotoji segė, 6 – 2 grupės lankinė žieduotoji segė, 7 – storėjančiais galais apyrankė, 8 – juostinė 7 grupės apyrankė, 9 – perpetės ir kamanų diržų puošos elementai – kniedės, 10 – trinariai žąslai, 11 – 13 – įvijiniai žiedai, 14 – IG tipo ietigalis, 15 – lanko pavidalo įmovinis kovos kirvis, 16 – kovos peilis, 17 – žirgo kamanų skirstiklis su pakabučiu, 18 – 20 – kamanų diržų skirstikliai, 21 – kamanų papuošalas – pusmėnulio formos pakabutis, 22, 23 – žąslų grandinės su skirstikliais (vario lydinys), 24 – geležinė kamanų sagtis (dail. L. Leščinskaitė, V. Abramausko nuotraukos)

 

Trečiojo kapo priklausomybė vyrui nekelia jokių abejonių antropologui Rimantui Jankauskui: „Vyras, 40–45 metų. Patologija: sugijęs muštos žaizdos (50x20 milimetrų) randas kaktikaulyje, dešiniau vidurinės linijos; sugijęs nosies nugarėlės lūžis (smūgis iš kairės); ryškūs tarpslankstelinių diskų išvaržų pėdsakai apatiniuose krūtinės slanksteliuose; labai ryškios kaulinės išaugos juosmens slanksteliuose, patys slankstelių kūnai nedeformuoti“. Taigi, vyras ne šiaip sau – grumtynėse ir kovose patyręs ne vieną traumą: sužalota nosis, kažkokiu aštriu ginklu – kovos peilius ar kirviu – nusklembta viršutinė kaktikaulio dalis. Gautų žaizdų sąrašą papildo tipiški raiteliams stuburo nusidėvėjimai. Gilesnis žvilgsnis į šias traumas atskleidžia papildomos informacijos šaltinius. Kaip žinia, iki V a. visų tautų raiteliai nežinojo balno kilpų. Tad didelė šuoliuojančio raitelio svorio jėga, kai šis neturėjo atsparos kojoms, užguldavo apatinius stuburo slankstelius. Kiek laiko reikėjo, kad taip „nusidėvėtų“ slanksteliai? Tiksliai niekas nepasakys, nes tai labai individualu, tačiau, pasak R. Jankausko, reikėtų, kad raitelis sistemingai, bent jau 5 metus nenuliptų nuo žirgo. Šie faktai verčia manyti, kad trečiame kape buvo palaidotas profesionalus karys ir jis priklausė kariniam elitui. Šį įsitikinimą papildo kape buvęs ištisas kario ir raitelio reikmenų rinkinys – net 22 vario lydinio ir geležies radiniai. Tarp jų kovos kirvis, ietigalis ir kovos peilis su puošnia perpete, trinariai žąslai su stambiomis vario lydinio grandinėmis, vario lydinio spurgeliais papuoštos odinės kamanos su skirstikliais bei dekoratyviniais pusmėnulio ir trapecijos formos pakabučiais.

 

Įmovinis kirvis Arvydo Malonaičio klasifikacijoje yra penktojo tipo „lanko pavidalo kirvis“. Tokie kirviai pasirodė IV amžiuje. Lietuvos teritorijoje buvo žinomi 9 tokie kirviai. Visi jie – kuršių, žiemgalių ir žemaičių areale[21]. Trečiojo kapo ietigalis V. Kazakevičiaus klasifikacijoje išskirtas į IG tipą. Jų naudojimo laikotarpiu nurodomas IV–VII amžiai, o ankstyviausieji egzemplioriai atsirado kaip tik lanko pavidalo kirvių areale[22]. Kovos peilio tipas, paplitimas ir laikotarpis yra toks pat kaip ir aptartojo 1 kapo kovos kirvio.

 

Tikslesnį trečiojo kapo palaidojimo laiką nustatyti padeda aprangos reikmenų bei papuošalų apžvalga. Kape buvo rastos dvi žalvarinės žieduotosios segės. Viena iš jų priklauso 1 grupei, ir tokių segių pasirodymo laiką bei paplitimą jau aptarėme 1 kapo radinių apžvalgoje. Antroji segė su buožele virš įvijos priklauso 2 grupei, ir jos datavimas yra kitoks. Šios grupės segės datuojamos IV a. pabaiga – V a. pirma puse, ir jų daugiausia rasta Vidurio bei Vakarų Lietuvoje[23]. Taigi šio kapo datavimas linksta į V amžių, ir tai patvirtina kape rastosios apyrankės. Viena iš jų priklauso juostinių apyrankių pusiau apskritu lankeliu VII grupei, kurios datavimą ir paplitimą aptarėme 1 kapo radinių apžvalgoje. Antroji apyrankė jau kitokia – storėjančiais galais, o tai jau naujos epochos – ankstyvųjų viduramžių – šauklys. Lietuvoje jos plito nuo V a. pradžios, o labiausiai buvo mėgstamos V a. antroje pusėje ir VI amžiuje[24]. Vėluikiuose rastoji yra pačio ankstyviausio tipo, ir ją reikia datuoti V amžiaus pirmąja puse ar viduriu. Kape rastas dar vienas tokio datavimo patvirtinimas: tarp trijų įvijinių žiedų vienas yra su platesne vidurinę apvija. Kaip ir storagalės apyrankės, jos plito nuo V a. pradžios ir daugiausiai jomis puošėsi V a. pabaidos ir VI a. gyventojai[25]. Visa ši radinių datavimų apžvalga leidžia teigti, jog Vėluikių raitelio kapą reikia skirti V a. pirmajai pusei ar jo viduriui.

 

 

 

13 il. Vėluikių 3vyro kapo įkapių chronologinė schema: 1 – lankinė žieduotoji segė (1 grupė), 2 – lankinė žieduotoji segė (2 grupė), 3 – juostinė pusapvalio pjūvio apyrankė (7 grupė), 4 – storėjančiais galais apyrankė, 5 – įvijiniai žiedai, 6 – įvijinis žiedas su išplatinta priekine dalimi, 7 – lanko pavidalo kirvis, 8 – IG tipo ietigalis, 9 – kovos peilis

 

Karinio elito kapai Rytų Baltijos regione žinomi jau nuo II a. vidurio. Jų platesnė analizė ir jų etninės istorijos klausimai nagrinėjami 64 „Istorijos“ tome[26]. Ankstyviausieji karinio elito kapai rasti Semboje, Priegliaus dešiniajame krante prūsų kapinynuose[27]. IV amžiaus antra puse ir VI amžiaus pradžia datuojamų karinio elito kapai yra ištirti Švaicarijos pilkapyne (Suvalkų apskritis, Lenkijos Respublika)[28], Krikštonyse (Lazdijų raj.)[29], Reketėje (Kretingos raj.)[30], Taurapilyje (Utenos raj.)[31], Plinkaigalyje[32] (Kėdainių raj.), Žvilių kapinyne[33], Vidgiriuose, Barzūnuose ir Vėluikiuose (Tauragės raj.)[34], Paprūdžių kapinyne[35] , Veršvuose ir Marvelėje (Kauno m.).

 

 

 

14 il. Karinio elito kapai Lietuvos teritorijoje (pagal E. Jovaišą)

 

Iš paminėtų karinio elito kapų artimiausieji Vėluikių radiniams yra Laimos Vaitkunskienės ištirto 47-to kario raitelio kapo iš Žvilių kapinyno medžiaga[36]. Raitelio aprangos reikmenis – pentinus, kamanas, perpetę – ir visą papuošalų kompleksą Laima Vaitkunskienė datuoja IV a. viduriu, tačiau  yra tokiu datavimu abejojančių. Vėluikiuose nerasta pentinų, skydo, geriamojo rago, tačiau likusioji medžiaga yra artima. Ypač ją suartina kamanoms papuošti skirtas pusmėnulio formos pakabutis, ankstyvo tipo apyrankė storėjančiais galais ir, matyt, teisus bus V. Šimėnas datuodamas Žvilių kapą V a. viduriu[37].

 

 

 

15 il. Ginklų ir papuošalų nešiosena pagal Vėluikių pirmojo kapo medžiagą (dail. L. Leščinskaitė)

 

Etninės istorijos tyrimai reikalauja pasakyti savo nuomonę apie tai, kuriam etnosui ir jo daliai (kultūrai, genčiai) reikia skirti ištirtuosius kapus. Tad pirmiausia apie vyriškąją radinių dalį. Abu mirusieji priklauso karių sluoksniui. Žinia, atsiras istorikų ir archeologų, kurie tvirtins, kad profesionalus karių sluoksnis atsiranda žymiai vėliau. Savo nuomonę šiuo klausimu jau ne kartą esu išdėstęs, – paskutinį kartą 64 „Istorijos“ tome[38]. Gaila, kad kapinyną ėmėmės tirti po laiko, kai didžiąją jo dalį nuplovė Ančia. Tačiau prisimenant Taurapilio tyrinėjimus, galima būtų A. Tautavičiau žodžiais pasakyti, kad radome kariaunos vado (16 il.) ir eilinio kariauninko kapą (15 il). Ginklų komplektai labai panašūs. Juos skiria rangą nusakantys požymiai – puošnios kamanos (17 il.) ir puošni perpetė. Aiškinantis kapų datavimo klausimus tapo aišku, kad ginklai – IVB ir IG tipų ietigaliai, lanko formos kirvis, kovos peiliai – yra vakarų baltų kraštams būdingi radiniai, o kovos peilių diržų-perpečių rasta netoliese esančio Šaukėnų kapinyno III a. pirmos pusės vyrų kapuose. Taip pat vakarų baltų kraštams būdingi ir visi Vėluikiuose rastieji papuošalai, o įvijų tradicijos atveda net į žalvario amžiaus laikus siekiančias ištakas. Didelė paspirtis ieškant papuošalų tradicijų bendrumo ir perimamumo tapo pusmėnulio formos pakabutis. Tyrinėjant Nemuno žemupio kultūros ankstyvojo laikotarpio kapus Dauglaukio kapinyne (Tauragės r.), II a. antrosios pusės ir III a. pirmosios pusės moterų kapuose buvo rastos kūginės antkaklės su pakabučiais (18 il.). Šitokios antkaklės yra baltiškos kilmės ir jų daugiausia rasta Lietuvos pajūryje bei Jūros upės žemupyje. Nesunku pakabučių formose atpažinti kiauraraščiu ar ištisiniu liejimu padarytus pusmėnulius, o visų jų pusmėnuliai užbaigti Mėnulio palydovų – žvaigždžių – simbolika.

 

 

 

16 il. Ginklų ir papuošalų nešiosena pagal Vėluikių trečiojo kapo medžiagą (dail. L. Leščinskaitė)

 

Tad šį sykį ,multietninių“ bendruomenių ieškotojams nėra jokių galimybių, prisidengiant atsivežtinių ginklu ar papuošalu, paversti palaidotąjį keliaujančios germanų, Europos etnosų horizonte atsirandančių slavų ar, pagaliau, avarų bendruomenės nariu. Nėra jokių abejonių, jog čia yra buvę palaidoti vakarų baltų kariai, kurie, matyt, priklausė Nemuno žemupio kultūros finaliniame etape gimusiai ir Ančios pakrantėse įsikūrusiai šiaurinių skalvių bendruomenei. Kita vertus, šie vakarų baltų vyrai patys, matyt, buvo keliaujantys ir kovojantys kariai. Apie tai kalba fiziniai vyro griaučių iš trečiojo kapo tyrimai. Jie įtikinamai parodė, kad vyras iš trečiojo kapo buvo raitelis.

 

 

 

17 il. Karo žirgo kamanų rekonstrukcija pagal Vėluikių trečiojo kapo medžiagą (dail. L. Leščinskaitė)

 

Kokiais keliais jį gyvenimas vedė, kokius mūšius šis karys regėjo yra sunku apsakyti. Mažai turime rašytinių šaltinių. Bet VI a. istorikas Jordanas teigia, kad Hermanariko įkurta didžiulė valstybė 351–376 metais siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir kad į tą trumpalaikį tautų junginį greta germanų ir kitų tautų jis įjungė ir aisčius. Visas šaltinio tekstas skamba šitaip: „Jis [Hermanarikas] savo sumanumu ir narsa pavergė aisčių tautą, gyvenančią prie labai ilgos Germanų Okeano pakrantės, taip pat kaip savo nuosavybę valdė visas skitų ir germanų gentis“[39]. Sunku įsivaizduoti, jog įtraukus teritoriškai stambų ir kultūringą etnosą, būtų galima išsiversti be jų atstovų, – bent jau tų, kurie liudytų patį faktą. Šiaip ar taip, tačiau nėra jokių trukdymų Jordano teiginių šviesoje teigti, kad aisčiai kaip ir jų kariai tiesiogiai dalyvavo IV a. pabaigos ir V a. įvykiuose.

 

 

 

18 il. Kūginės antkaklės su pusmėnulio formos pakabučiais ir žvaigždinėmis „ataugomis“ iš Dauglaukio moterų kapų: 1 – iš 25 kapo (150–220 m.), 2 – 3 – iš 39 kapo (220–260 m.), 4 – iš 110 kapo (220–260 m.)

 

 

Baigiamosios pastabos

 

2007 metais Vėluikių plokštiniame kapinyne buvo ištirtas dar 200 kv. metrų plotas, tačiau kapų nerasta. Tad visos išvados ir prielaidos konstruojamos iš trijų kapų medžiagos. Visų trijų kapų radinių tipologija leidžia nedviprasmiškai teigti apie baltišką jų prigimtį, o kai kurios perpečių ir gintaro nešiosenos tradicijos, papuošalų formos juos sieja su ankstesniais Nemuno žemupio kultūros kapais Šaukėnuose ir Dauglaukyje bei skalviškais Barzūnų ar Vidgirių radiniais. Tad yra pakankamas pamatas šiuos kapus skirti skalvių etnosui, o šiaurinę jų arealo ribą brėžti Skaudvilės apylinkėse prie Ivangėnų Karšuvos piliakalnių. Vadinasi, šiuo metu skalvių laidojimo paminklais galima laikyti 13 kapinynų.

 

Vėluikių medžiagos analizė ir analogijos su Dauglaukio radiniais patikslina IVB ir 1B ietigalių datavimą – pirmieji mūsų medžiagoje pasirodo jau III a. viduryje, antrieji – II a. antroje pusėje, o kovos peiliai – II a. antroje pusėje.

 

Trečiojo kapo medžiaga su jo puošnia perpete ir žąslais nurodo kariniam elitui priklausančią kiltį, o antropologiniai tyrimai nusako jo priklausomybę raiteliams. Įdomu, jog tipologiškai ir chronologiškai jis yra vienlaikis su Žvilių kapinyno raiteliu, o jų radimo vietas skiria tik keliolika kilometrų. Svarbu, kad šį radinį galima sieti ir su rašytiniais šaltiniais minimomis tautų kelionėmis ir sąjungomis ar nukariavimais. Kariai iš pirmojo ir trečiojo kapo galėjo būti jų liudininkais. Šis Vėluikių kapas išplečia karinio elito kapų Lietuvoje geografiją ir dabar jų turime vienuolikoje vietovių – Krikštonyse, Reketėje, Taurapilyje, Plinkaigalyje, Žviliuose, Vidgiriuose, Barzūnuose, Vėluikiuose, Paprūdžiuose, Veršvuose ir Marvelėje. Vėluikių radiniai dar kartą patvirtina, jog V a. pirmoje pusėje tarp skalvių buvo karinio elito sluoksnis ir jo valdoma kariauna.

 

Nepaliestas liko erdvinio mirusiųjų orientavimo klausimas. Trijų kapų medžiaga tikrai nepakankama bet kokioms išvadoms padaryti. Galima tik teigti, kad nustatytosios kryptys –ŠV 350 (1 vyro kapas), PR 138 (2 moters kapas), ŠV 315 (3 vyro kapas) dažnai pasitaiko baltų kapuose ir gali reikšti tiek Saulės kultą, tiek ir Šiaurinės žvaigždės garbintojus.

 

Išvados

 

1. Raitelio kapo medžiaga rodo baltiškų karinio elito kapų tipologinį ir chronologinį bendrumą.

 

2. Skalvių IV a. pabaigos ir V a. pradžios laidojimo paminklai liudija apie karinio elito sluoksnį visuomenėje.

 

3. Kapų antropologinė medžiaga leidžia daryti prielaidą, kad baltai kariai turėjo visą reikiamą įrangą tolimoms kelionėms žirgais. Nėra jokio pamato manyti, kad tai atsitiko tik kalbamuoju laikotarpiu. Šie įgūdžiai ir galimybės buvo suformuotos jau „Gintaro kelio“ metu naujosios eros pradžioje, kai buvo suformuotas pagrindinis kario raitelio arsenalas – kamanos, žąslai, balnas arba bent gūnia ir pentinai su raiteliui įprastais ginklais.

 

 

Nuorodos



* Eugenijus Jovaiša - humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: ifdek@vpu.lt; mokslinių interesų sritys - I-V a. Centrinės Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūrų visuomenės istorija, laidojimo papročiai, pasaulėžiūra ir materialusis paveldas.



[1] Мора, Х. А. Археологические памятники IIV вв. в Прибалтике. КСИИМК. Москва, 1954, вып. 53, с. 3-22; Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R., Tautavičius, A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961; Tautavičius, A. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius, 1977, t. 3.: I–XIII a. pilkapynai ir senkapiai.

[2] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1993, p. 45, 81, 1 pav.

[3] Dėkoju Valdemarui Šimėnui suteikusiam detalią informaciją apie jo tyrinėtus kapinynus.

[4] Šimėnas, V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 53–98.

[5] Bezzenberger, A. Gräberfeld bei Greyszönen, Kr. Tilsit. Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia (Königsberg), 1900, sąs. 21, p. 135–152.

[6] Žvirblis-Asadauskas, A. Greižėnų plokštinis kapinynas. Nemuno delta. Tyrimai ir atradimai. Dauglaukis, 1991, p. 7–10.

[7] Engel, C. Das vierstöckige Gräberfeld von Linkuhnen und seine Bedeutung für die Erforschung der vorgeschichtlichen Kulturbeziehungen in der ostbaltischen  Ländern. Nachrichtenblatt für deutsche Vorzeit (Leipzig), 1931, t. 7, p. 193–195.

[8] Jovaiša, E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.). Istorija, 2006, t. 64, p. 5–16.

[9] Bezzenberger, A. Gräberfeld bei Rubocken, Kr. Heydekrug. Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia (Königsberg), 1909, sąs. 22, p. 148-193.

[10] Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus, inventoriaus numeriai 767–786, 789.

[11] Kur dabar yra matytieji radiniai, man yra nežinoma. Tais metais per Tauragės „Santakos“ muziejaus direktorių V. Mažeiką prašiau, kad jie būtų atiduoti muziejui, bet, kaip sužinojau, Skaudvilės valdžia atsisakė tai padaryti.

[12] Radiniai laikinam saugojimui atiduoti Tauragės „Santakos“ muziejui. Ataskaitos saugomos Lietuvos archeologijos draugijoje ir Kultūros paveldo departamente prie Lietuvos kultūros ministerijos.

[13] Michelbertas, M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1986, p. 121.

[14] Michelbertas, M. Senasis geležies amžius Lietuvoje ...,  p. 143.

[15] Казакявичюс, В. Оружия балтских племен II-VIII веков на территории Литвы. В., 1988, с. 45–47.

[16] Казакявичюс, В. Оружия балтских племен II-VIII веков ..., с. 82–85.

[17] Jovaiša, E. Baltai antikos laikais. Lietuva iki Mindaugo, red. E. Jovaiša ir A. Butrimas. Vilnius: Elektroninės leidybos namai ir Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 167, 168, 172, pav. 22.6.

[18] Michelbertas, M. Senasis geležies amžius Lietuvoje ..., p. 80–81.

[19] Jovaiša, E. Baltai ir gintaras. Istorija, 2001, t. 48, p. 3–8, 75; Jovaiša, E. Baltai ir „Gintaro kelias“. Lietuva iki Mindaugo, red. sud. E. Jovaiša, A. Butrimas. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 287–292.

[20] Michelbertas, M. Senasis geležies amžius Lietuvoje ..., p. 80–81.150–151.

[21] Malonaitis, A. Įmoviniai kirviai Lietuvoje: klasifikacija. Istorija, 2003, t. 58, p. 11, 3 il.

[22] Казакявичюс, В. Оружия балтских племен II-VIII веков на территории Литвы. В., 1988, с. 29–31.

[23] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius: Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 195.

[24] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje ...,  p. 250.

[25] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje ..., p. 256–257.

[26] Jovaiša, E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) ..., p. 5–16.

[27] Кулаков, В. И. „Княжеские“ захоронения в Балтии фаз В1–С1. Краткие сообщения института археологии. Вып. 218, 2005, c. 48–64.

[28] Antoniewicz, J., Kaczyński, M., Okulicz, J. Wyniki badań prowadzonych w 1956 roku na cmentarzysku kurhanowym w miejsc. Szwajcaria, pow. Suwałki. Wiadomości Archeologiczne, 1958, t. 25, sąs. 1–2, p. 22–57.

[29] Kulikauskas, P. Naujas archeologinis paminklas Užnemunėje (V–VII amžių jotvingių senkapis Krikštonyse, Lazdijų raj.). Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. 1959, t. 1, p. 71–88.

[30] Navickaitė-Kuncienė, O. Reketės kapinynas. Lietuvos archeologiniai paminklai. Lietuvos pajūrio I-VII a. kapinynai. Vilnius, 1968, p. 161–183, 225–226.

[31] Tautavičius, A. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas. Lietuvos archeologija. Vilnius: Mokslas, 1981, t. 2, p. 18–43.

[32] Kazakevičius, V. Plinkaigalio kapinynas. Lietuvos archeologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, t. 10, p. 220.

[33] Vaikunskienė, L. IV a. Lietuvos karys raitelis. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. 1989, t. 3 (108), p. 55–68.; Vaitkunskienė, L. Žvilių kapinynas. Lietuvos archeologija. Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999, t. 17, p. 25, 30 pav.

[34] Jovaiša, E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) ..., p. 7; Jovaiša, E. Vėluikių kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais, red. G. Zabiela. Vilnius, 2006, p. 154.

[35] Michelbertas, M. Paprūdžių kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais, red. G. Zabiela. Vilnius, 2006, p. 159–160.

[36] Vaikunskienė, L. IV a. Lietuvos karys raitelis ..., p. 55–68.; Vaitkunskienė, L. Žvilių kapinynas. Lietuvos archeologija. Vilnius: Diemedžio leidykla, 1999, t. 17, p. 25, 30 pav.

[37] Šimėnas, V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 98.

[38] Jovaiša, E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) ..., p. 5–16.

[39] Jordanas. Apie getų arba gotų kilmę ir istoriją. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sud. N. Vėlius. 1 tomas. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 160.

 

Gauta 2008 m. vasario 20 d.

Pateikta spaudai 2008 m. kovo 3 d.

Summary

Scalvian Historical Sources: the Cemetery of Vėluikiai

 

The article presents the material and results of the research of the Scalvian society in the second half of the 4th century and the second half of the 5th century, namely of the cemetery of Vėluikiai. The research focused on the reflection of society‘s spiritual culture on burial customs as well as investigated the heritage of manufacture activities in the spheres of the production of  weapons, tools, household articles and ornaments. The author emphasizes the autochthonic  origin of the finds such as weapons, riding gear, household articles and ornaments. The article also presents a a more detailed boundary of the Scalvian ethnos – now it is fixed in the district of Skaudvilė, next to the hill-fort of Ivangėnai-Karšuva. On the basis of the research conducted by the anthropologist R. Jankauskas (he investigated the remains of two men and one woman), the conclusions are drawn concerning certain aspects of the society‘s social life, its relationship with the Baltic world and the rest of Europe.